Dėl sprendimo pašalinti ieškovą iš Sąjungos narių panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-294/2008

Procesinio sprendimo kategorija 27.3.2.2 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Sigito Gurevičiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios kooperatinės bendrovės Jiezno vartotojų kooperatyvo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios kooperatinės bendrovės Jiezno vartotojų kooperatyvo ieškinį atsakovui Kooperatinei bendrovei Lietuvos kooperatyvų sąjungai dėl sprendimo pašalinti ieškovą iš Sąjungos narių panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių kooperatinių bendrovių steigimo tikslus, jų narystės sąjungoje pagrindus, kooperatinių bendrovių sąjungos kompetenciją sprendžiant klausimą dėl faktiškai negalinčio dalyvauti veikloje (dėl vykdomos bankroto procedūros) nario pašalinimo, aiškinimo ir taikymo. Ieškovas nurodė, kad jis buvo Kooperatinės bendrovės Lietuvos kooperatyvų sąjungos (toliau – sąjungos) narys. Ieškovui 1996 m. lapkričio 15 d. teismo nutartimi buvo iškelta bankroto byla ir paskirtas administratorius; atsakovas 2006 m. spalio 6 d. priėmė sprendimą dėl ieškovo pašalinimo iš sąjungos narių. Ieškovo nuomone, sprendimas buvo nemotyvuotas, nepagrįstas, neteisėtas, todėl naikintinas kaip priimtas pažeidžiant įstatų ir įstatymo reikalavimus. Pirma, ieškovas pranešimą apie 2006 m. spalio 6 d. rengiamą neeilinį sąjungos narių susirinkimą, kuriame bus sprendžiamas ieškovo narystės sąjungoje nutraukimo klausimas, gavo tik 2006 m. spalio 3 d. ir negalėjo jame dalyvauti, todėl prašė nepriimti sprendimo dėl jo narystės, tačiau atsakovas, neatsižvelgdamas į šį prašymą, 2006 m. spalio 6 d. priėmė sprendimą pašalinti ieškovą iš sąjungos narių. Antra, nors atsakovas sprendimą motyvavo tuo, kad ieškovas negalėjo vykdyti savo kaip sąjungos nario pareigų, nes buvo likviduojamas dėl bankroto, ieškovo manymu, paskelbus įmonę likviduojama dėl bankroto, ši neprarado teisnumo, todėl galėjo įgyti teises ir pareigas, o Kooperatinių bendrovių įstatymo 9 straipsnyje, nustačiusiame baigtinį narystės kooperatinėje bendrovėje pasibaigimo pagrindų sąrašą, bendrovės bankrotas nebuvo nustatytas kaip pagrindas narystei bendrovėje pasibaigti. Be to, atsakovas nuo bankroto bylos iškėlimo neteisėtai suspendavo ieškovo, kaip sąjungos nario, turtines ir neturtines teises, todėl ieškovas negalėjo dalyvauti sąjungos veikloje ir valdyme, nebuvo kviečiamas į susirinkimus, todėl tariamas ieškovo nedalyvavimas sąjungos veikloje dėl atsakovo veiksmų negalėjo būti pagrindas pašalinti ieškovą iš sąjungos. Juolab kad atsakovas, priimdamas sprendimą dėl ieškovo pašalinimo iš sąjungos, nenurodė konkrečių Sąjungos įstatų pažeidimo, žalos padarymo faktų, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, nebuvo įvardyta žala, jos dydis, neteisėti veiksmai, dėl kurių galėjo būti padaryta žala. Ieškovas prašė teismo panaikinti Kooperatinės bendrovės Lietuvos kooperatyvų sąjungos narių susirinkimo 2006 m. spalio 6 d. sprendimą dėl ieškovo pašalinimo iš Kooperatinės bendrovės Lietuvos kooperatyvų sąjungos narių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2007 m. spalio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nurodė, kad, ieškovui įgijus bankrutavusios įmonės statusą ir pradėjus likvidavimo procedūrą, jo veikla buvo ribojama įmonių bankroto įstatymo nuostatų ir jis negalėjo vykdyti jokios ūkinės komercinės veiklos, o pagal Sąjungos įstatų 3.8.8.2 punktą, iškėlus bankroto bylą, ieškovo turtinės ir neturtinės teisės buvo suspenduotos, t. y. ieškovui, kaip sąjungos nariui, buvo apribotas juridinio asmens teisnumas, jis negalėjo aktyviai vykdyti Įstatuose nustatytų pareigų ir veikti kaip visateisis sąjungos narys. Ieškovas po bankroto bylos iškėlimo negalėjo dalyvauti sąjungos veikloje ir kaip sąjungos narys neturėjo jokių teisių, jo veikla buvo ribojama Įmonių bankroto įstatymo nuostatų. Teismas pažymėjo, kad, priimant sprendimą dėl ieškovo pašalinimo iš sąjungos narių, nebuvo atsižvelgta į ieškovo prašymą ir į tai, kad bankrutavusios įmonės administratorius negalėjo suteikti informacijos apie įmonės veiklą, t. y. teismas nustatė, kad atsakovui buvo žinoma apie bankroto bylos iškėlimą ieškovui, tačiau jis nepateikė įrodymų, kad ieškovui buvo pranešta apie tai, jog teismo nutartimi paskirtas bankrutavusios bendrovės administratorius turėjo teikti atsakovui ataskaitas apie bendrovės veiklą ir kad ieškovas žinojo apie tai, jog buvo priimti sąjungos nutarimai, kuriuose buvo nurodyta pareiga teikti sąjungai ataskaitas. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, kad siuntė sąjungos narių sprendimus ar nutarimus ieškovui ir kad pareikalavo iš jo ataskaitų ar pranešė jam apie šių ataskaitų pateikimo būtinumą, nes ieškovas į sąjungos susirinkimus nebuvo kviečiamas. Atsakovas taip pat neįrodė, kad ieškovas atliko veiksmus, kuriais pažeidė Sąjungos įstatus ar narių susirinkimo sprendimus, padarė atsakovui žalos. Teismas, nustatęs šias aplinkybes, konstatavo, kad ieškovas buvo nepagrįstai kaltinamas Sąjungos įstatų pažeidimu, sprendimas dėl ieškovo pašalinimo buvo nepagrįstas įrodymais, jį priimant nebuvo atsižvelgta į konkrečias ieškovo, kaip sąjungos nario, veikimo sąlygas ir panašiai. Be to, ginčijamas sprendimas prieštaravo protingumo ir sąžiningumo principams, Kooperatinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio 2 daliai, 11 straipsniui, todėl teismas jį pripažino negaliojančiu.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2008 m. sausio 23 d. sprendimu jį tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nurodė, kad vykdoma likvidavimo dėl bankroto procedūra reiškė, jog įmonėje negalėjo būti vykdoma kokia nors komercinė–ūkinė veikla, išskyrus turto pardavimą siekiant atsiskaityti su kreditoriais ir padengti bankroto administravimo išlaidas, t. y. ieškovas po bankroto bylos iškėlimo neatitiko tos paskirties, kuriai įmonė buvo įsteigta, jo dalyvavimas sąjungoje tapo formalus, nes įmonė jau neturėjo galimybės įgyvendinti įstatuose nustatytų tikslų; priešingai, bankroto procedūra reiškė, kad turėjo būti realizuotas likvidus įmonės turtas ir pagal galimybes atsiskaityta su kreditoriais, t. y. bankroto procedūra pagal savo esmę ir paskirtį tapo nesuderinama nei su ieškovo įmonės steigimo dokumentuose nustatytais tikslais, nei su dalyvavimu sąjungoje, kurios tikslas iš esmės buvo vienyti aktyviai veikiančius ūkio subjektus. Kolegija pažymėjo, kad sąjungos veikla buvo siejama su aktyviai veikiančių ūkio subjektų interesų atstovavimu, tuo tarpu bankrutavęs kooperatyvas negalėjo nei aktyviai dalyvauti jos veikloje, nei pati sąjunga gali atstovauti ieškovui, nes nuo bankroto bylos iškėlimo momento tokio subjekto statusą, atstovavimą ir veiklos kryptis reglamentavo tik Įmonių bankroto įstatymas, todėl bankrutavusio kooperatyvo narystės sąjungoje suspendavimą kolegija pripažino logiška pradėtos bankroto procedūros pasekme ir nevertino jos kaip ieškovui taikytos sankcijos ar teisnumo apribojimo. Kolegija nurodė, kad ieškovo narystė sąjungoje buvo savanoriška, todėl ieškovo kaltė ar priežastys, dėl kurių jis nevykdė sąjungos nario pareigų, neturėjo reikšmės sprendžiant klausimą dėl pašalinimo iš sąjungos, nes narystės pasibaigimas sietinas tik su objektyviu kriterijumi – pareigų, nustatytų Sąjungos įstatuose, nevykdymu. Kolegija, įvertinusi aplinkybes, kad ieškovas turėjo visas galimybes ir pareigą žinoti tiek įstatų reikalavimus, tiek apie priimamus sprendimus, pažymėjo, kad ieškovas nesidomėjo sąjungos narių susirinkimų ir valdybos priimtais nutarimais, nors žinojo apie narystės suspendavimą, tačiau nesiėmė jokių priemonių bankroto procedūrai nutraukti ar ūkinei–komercinei veiklai atnaujinti, per visą bankroto procedūros laikotarpį (virš dešimt metų) nesudarė su kreditoriais taikos sutarties, todėl atsakovas turėjo teisę, remdamasis Kooperatinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pašalinti ieškovą iš sąjungos narių kaip neturintį galimybės aktyviai dalyvauti sąjungos veikloje. Kolegija kitas ginčijamame sprendime nurodytas aplinkybes (sąjungos narių susirinkimų ir valdybos nutarimų nevykdymą, informacijos apie savo veiklą neteikimą) pripažino kaip papildančias esminį pašalinimo iš sąjungos narių pagrindą ir vertino šias aplinkybes kartu, o aplinkybę, kad ieškovas apie vyksiantį susirinkimą buvo informuotas pažeidžiant Sąjungos įstatų 4.6 punkte nustatytą penkių dienų terminą, kolegija pripažino formalia, neturėjusia jokios įtakos priimto sprendimo teisėtumui, nes ši aplinkybė neturėjo jokios įtakos ieškovo teisėms ir interesams.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 23 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 18 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Kooperatinių bendrovių įstatymo 9 straipsnį ir 10 straipsnio 2 dalį, nustatančius narystės bendrovėje pasibaigimo pagrindus, padarė neteisingą išvadą, kad ginčijamas sprendimas buvo teisėtas. Kasatoriaus manymu, teismas nenurodė teisės normų, nenustatė konkrečių pagrindų, kurie būtų leidę teisėtai pašalinti kasatorių iš sąjungos. Apeliacinės instancijos teismo nurodyta esminė aplinkybė, lėmusi kasatoriaus pašalinimą iš sąjungos, buvo pripažinta bendrovės negalėjimas dėl bankroto procedūros aktyviai dalyvauti sąjungos veikloje. Kasatoriaus teigimu, toks bankrutavusio kooperatinės bendrovės nario statuso aiškinimas iš esmės lėmė, kad bankrutavęs kooperatinės bendrovės narys nebegalėjo būti kooperatinės bendrovės nariu, t. y. sąjungos nario bankrotas ir veiklos nevykdymas, teismo vertinimu, buvo pripažintas esmine aplinkybe tokiam nariui iš sąjungos narių pašalinti. Teismas neatsižvelgė į Kooperatinių bendrovių įstatymo 9 straipsnyje nustatytą baigtinį narystės kooperatinėje bendrovėje pasibaigimo pagrindų sąrašą, šioje teisės normoje bendrovės (sąjungos nario) bankrotas ar negalėjimas dalyvauti sąjungos veikloje nenurodytas kaip savarankiškas narystės pasibaigimo pagrindas. Kooperatinių bendrovių įstatymo 9 straipsnio 6 punkte kaip savarankiškas pašalinimo iš sąjungos pagrindas nurodytas bendrovės likvidavimas, tačiau, kasatoriaus teigimu, pagrindu pašalinti iš sąjungos nelaikytinas bankroto bylos bendrovei iškėlimas. Nors kasatoriaus narystė pagal ginčijamą sprendimą baigėsi Kooperatinių bendrovių įstatymo 9 straipsnio 2 punkto pagrindu (nario pašalinimu iš kooperatinės bendrovės), tačiau nario pašalinimo iš kooperatinės bendrovės pagrindai ir jų baigtinis sąrašas išvardyti Kooperatinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje, kurioje bankroto bylos iškėlimas nariui nelaikytinas savarankišku pašalinimo iš kooperatinės bendrovės narių pagrindu. Panašus reglamentavimas buvo įtvirtintas ir kasatoriaus pašalinimo metu galiojusiuose Sąjungos įstatuose, pagal kuriuos bankroto bylos iškėlimas nebuvo laikomas savarankišku narystės pasibaigimo ar pašalinimo iš sąjungos narių pagrindu. Dėl to, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kasatoriaus, kaip sąjungos nario, bankroto procedūra, lėmusi negalėjimą vykdyti veiklą, savaime, nesant Kooperatinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, buvo pagrindas pašalinti kasatorių iš sąjungos narių. Juolab kad teismas, konstatuodamas kasatoriaus pašalinimo teisėtumą, privalėjo nustatyti, jog buvo Kooperatinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai, suteikę teisę atsakovui pašalinti narį iš sąjungos.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 260, 263 straipsnius, netyrė ir nesiaiškino, ar kasatorius iš tikrųjų nevykdė sąjungos narių susirinkimų ir valdybos nutarimų, ar neteikė informacijos apie savo veiklą, ar pažeidė Sąjungos įstatų 3.9.1, 3.9.2 ir 3.9.3 punktus, ar padarė žalos sąjungai, menkino Sąjungos įvaizdį, ir ar šie tariami pažeidimai buvo pagrindas pašalinti kasatorių iš sąjungos. Teismas tik formaliai konstatavo, kad bankroto bylos iškėlimas, lėmęs kasatoriaus negalėjimą aktyviai dalyvauti sąjungos veikloje, buvo pakankamas pagrindas jį pašalinti iš sąjungos, ir nebesiaiškino, ar kasatorius iš tikrųjų padarė sprendime dėl pašalinimo nurodomus pažeidimus ir ar jie galėjo būti pašalinimo pagrindas, nepasisakė dėl pašalinimo pagrindų teisėtumo, nevertino ir neanalizavo kasatoriaus teismo posėdyje pateiktų argumentų dėl pašalinimo pagrindų nepagrįstumo, nevertino byloje surinktų įrodymų, susijusių su pašalinimo pagrindų pagrįstumu; iš teismo sprendimo neaišku, kuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas konstatavo pažeidimus ir kodėl būtent juos pripažino teisėtu pagrindu priimti ginčijamą sprendimą dėl kasatoriaus pašalinimo. Kasatoriaus manymu, tik konstatavus, kad buvo padaryta pažeidimų, kurie buvo pagrindas pašalinti kasatorių iš sąjungos, ginčijamą sprendimą būtų galima pripažinti teisėtu. Apeliacinės instancijos teismui iki galo neišsiaiškinus ir neįvertinus nurodytų aplinkybių liko neatskleista bylos esmė, todėl šio teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir teisingu.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Kooperatinių bendrovių įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, CK 2.75 straipsnio 1 dalį, Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalį. Teismas nemotyvavo, kodėl kaip pašalinimo pagrindą nurodė ne tariamą nedalyvavimą sąjungos valdyme, nustatytą Kooperatinių bendrovių įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, bet nedalyvavimą sąjungos veikloje, t. y. teismas nepagrįstai sutapatino dalyvavimą sąjungos veikloje su dalyvavimu sąjungos valdyme. Be to, teismas sprendime pripažino, kad kasatoriaus narystė sąjungoje buvo suspenduota, tačiau, kasatoriaus teigimu, padarė nepagrįstą išvadą, kad narystės sąjungoje suspendavimas buvo logiška pradėtos bankroto procedūros pasekmė. Nei Kooperatinių bendrovių įstatymas, nei Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalis, nei CK neuždraudžia subjektui, kuriam yra iškelta bankroto byla, dalyvauti sąjungose, asociacijose ar kitokiuose susivienijimuose, pagrįstuose bendru dalyvavimu; iškėlus bankroto bylą, subjekto veikla yra ribojama Įmonių bankroto įstatymo nuostatų, tačiau bankroto bylos iškėlimas neriboja subjekto teisės dalyvauti sąjungose ar kituose susivienijimuose. Dėl to kasatoriaus teisių suspendavimas yra juridinio asmens teisnumo apribojimas. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino aplinkybės, kad kasatoriaus nedalyvavimas sąjungos veikloje ir valdyme buvo išimtinai susijęs su jo teisių suspendavimu ir negalėjimu dėl to vykdyti savo pareigų, įgyvendinti teisių. Bankroto bylos iškėlimas sąjungos nariui negali įtakos šio teisinei galimybei (veiksnumui) dalyvauti sąjungos veikloje ir valdyme, nes bankroto procedūra neapribojo nario galimybės atlikti veiksmus, reikalingus sąjungos tikslams pasiekti. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, bankrutavus kooperatyvui, jis negalėjo dalyvauti veikloje, o sąjunga nebegalėjo atstovauti tokiam kooperatyvui, prieštaravo kooperacijos principams ir esmei.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Sąjungos įstatų 4.6 punktą, nustatantį sąjungos narių susirinkimo organizavimo tvarką. Pagal šį punktą apie sąjungos narių susirinkimą turi būti pranešta raštu kiekvienam nariui ne vėliau kaip prieš penkias dienas iki susirinkimo. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas pranešimą apie 2006 m. spalio 6 d. įvyksiantį neeilinį sąjungos narių susirinkimą gavo 2006 m. spalio 3 d., t. y. likus mažiau nei trims dienoms iki susirinkimo. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas šį procedūrinį pažeidimą pripažino tik formaliu, neturėjusiu jokios įtakos ieškovo teisėms ir interesams. Kasatoriaus teigimu, tokia teismo išvada šiurkščiai pažeidė kasatoriaus, kaip sąjungos nario, teises, sudarė prielaidas smulkiųjų juridinio asmens dalyvių teisių pažeidimams.

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas prašo jo netenkinti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus pašalinimo iš sąjungos pagrindu pripažino ne bendrovės bankroto faktą, o tai, kad bendrovė nevykdė savo kaip sąjungos nario pareigų, t. y. nurodė Kooperatinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje, Sąjungos įstatų 3.12 punkte įtvirtintą pagrindą. Juolab kad byloje nebuvo ginčo dėl fakto, kad kasatorius nevykdė savo kaip sąjungos nario pareigų. Ginčo esmė, atsakovo manymu, kilo dėl bendrovės bankroto kaip pagrindo pašalinti narį iš sąjungos teisėtumo ir pagrįstumo. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino esminiu kasatoriaus pašalinimo iš sąjungos pagrindu tą aplinkybę, kad bendrovė nevykdė Sąjungos įstatų 3.9.2 punkte įtvirtintos pareigos aktyviai dalyvauti sąjungos veikloje. Kasatorius, būdamas sąjungos narys, privalėjo žinoti savo pareigas ir domėtis, kaip jas tinkamai vykdyti. Be to, kasatorius savo pareigų nevykdė ne dėl to, kad jo teisės sąjungoje buvo suspenduotos, o dėl bankroto procedūrų ir su tuo susijusių veiklos apribojimų, t. y. kasatoriaus, kaip sąjungos nario, teisių suspendavimas neturėjo reikšmės galimybei vykdyti sąjungos nario pareigas. Juolab kad buvo suspenduotos teisės, bet ne pareigos. Pagal Sąjungos įstatų 3.8.8.2 punktą sąjungos nario bankroto atveju nario teisės yra suspenduojamos, tačiau tai nelaikytina sąjungos nario teisnumo apribojimu. Atsakovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai procedūrinį pažeidimą dėl pavėluoto pranešimo apie susirinkimą pripažino tik formaliu. Pagal teismų praktiką, kuria turėtų būti remiamasi pagal analogiją, akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių visuotinių akcininkų susirinkimų nutarimai negali būti pripažinti negaliojančiais vien tik dėl formalių pažeidimų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias kooperatinių bendrovių sąjungų steigimo tikslus, jų narystės sąjungose pagrindus, kooperatinių bendrovių sąjungos kompetenciją sprendžiant klausimą dėl faktiškai negalinčio dalyvauti veikoje (dėl vykdomos bankroto procedūros) nario pašalinimo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Kooperatinių bendrovių įstatymo 9 straipsnį, 10 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas, atkreipia dėmesį į tai, jog nurodyti straipsniai yra trečiajame įstatymo skirsnyje, reglamentuojančiame kooperatinės bendrovės narių statusą, narystės pasibaigimą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ne narystės kooperatyvinėje bendrovėje pasibaigimo, o narystės kooperatinių bendrovių sąjungoje pasibaigimo klausimas. Kooperatinių bendrovių įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kooperatinių bendrovių sąjungos steigiamos, valdomos, veikia, reorganizuojamos ir likviduojamos tokia pat tvarka kaip ir kooperatinės bendrovės, todėl pirmiau nurodytais straipsniais tiek ginčo šalys, tiek teismai vadovavosi pagrįstai. Nurodyto įstatymo 9 straipsnyje yra išvardyti narystės kooperatinėje bendrovėje (kooperatinių bendrovių sąjungoje) pasibaigimo pagrindai. Šio straipsnio 2 punkte nustatyta, kad asmens narystė kooperatinėje bendrovėje (kooperatinių bendrovių sąjungoje) pasibaigia pašalinus jį iš kooperatinės bendrovės narių (sąjungos). Šis įstatyme nustatytas narystės pasibaigimo pagrindas yra detalizuotas įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad asmuo iš kooperatinės bendrovės (kooperatinių bendrovių sąjungos) narių gali būti pašalintas įstatymuose nustatyta tvarka narių susirinkimo sprendimu, jeigu jis nevykdo nario pareigų, pažeidžia kooperatinių bendrovių sąjungos įstatus, narių susirinkimo sprendimus, Lietuvos Respublikos įstatymus, susijusius su kooperatinių bendrovių veikla, padaro žalos kooperatinių bendrovių sąjungai. Taigi teisėjų kolegija pažymi, kad šioje normoje nustatyti tikslūs pašalinimo iš kooperatinės bendrovės (sąjungos) narių pagrindai, t. y. nurodoma, kokios aplinkybės gali būti pagrindas pašalinti narį iš kooperatinių bendrovių sąjungos narių. Ginčijamame Lietuvos kooperatyvų sąjungos narių 2006 m. spalio 6 d. susirinkimo sprendime dėl ieškovo pašalinimo iš sąjungos narių atsakovas nurodė konkrečius pagrindus, kuriais vadovaudamasis pašalino ieškovą iš sąjungos narių: ieškovas nedalyvavo sąjungos veikloje, nevykdė jos narių susirinkimų ir valdybos nutarimų, neteikė informacijos apie savo veiklą, dėl užsitęsusių bankroto procedūrų darė sąjungai turtinę ir neturtinę žalą, menkino sąjungos įvaizdį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šie atsakovo nurodyti pašalinimo iš sąjungos narių pagrindai yra išvardyti Lietuvos kooperatyvų sąjungos įstatų 3.9 punkte, nustatančiame kooperatyvų sąjungos narių pareigas, o kooperatyvo narių pareigų nesilaikymas pagal Kooperatinių bendrovių įstatymo 9 straipsnio 2 punktą ir 10 straipsnio 2 dalį yra pagrindas pašalinti narį iš kooperatyvų sąjungos. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas analizavo nurodytus pašalinimo iš kooperatyvo sąjungos narių pagrindus ir su jais sutiko, todėl kasacinis teismas šių faktinių bylos aplinkybių iš naujo neanalizuoja.

Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad kooperatyvų sąjungos nario bankrotas Kooperatinių bendrovių įstatymo 9 straipsnyje nenurodytas kaip savarankiškas narystės sąjungoje pasibaigimo pagrindas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas iš sąjungos narių buvo pašalintas ne dėl bankroto bylos jam iškėlimo, o dėl pirmiau išvardytų kitų priežasčių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bankroto bylos iškėlimas ieškovui buvo tik viena iš sąlygų, apsunkinusių aktyvų ieškovo dalyvavimą sąjungos veikloje (Įstatų 3.9.2 punktas), o tai buvo vienas iš esminių pagrindų ieškovui iš sąjungos narių pašalinti. Esant pakankamai motyvuotam apeliacinės instancijos teismo sprendimui, nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas iki galo neišsiaiškino bylos aplinkybių ir dėl to buvo neatskleista bylos esmė.

Kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino dalyvavimą sąjungos veikloje su dalyvavimu sąjungos valdyme, taip pat nėra pagrindas naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Kooperatinių bendrovių įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kooperatinės bendrovės nariai, be kitų jiems priskirtų tikslų, privalo aktyvai dalyvauti kooperatinės bendrovės (sąjungos) valdyme. Lietuvos kooperatyvų sąjungos įstatų 3.9.2 punkte nustatyta, kad sąjungos nario pareiga yra aktyviai dalyvauti sąjungos veikloje. Taigi įstatyme yra įtvirtinta sąjungos nario pareiga aktyviai dalyvauti sąjungos valdyme, o įstatuose – aktyviai dalyvauti sąjungos veikloje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek įstatyme, tiek galiojančiuose įstatuose įtvirtintos sąjungos nario pareigos yra vienodai svarbios ir visiems nariams privalomos. Jau minėto Kooperatinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo (narys) iš kooperatinių bendrovių sąjungos gali būti pašalintas, jeigu jis nevykdo naro pareigų, pažeidžia sąjungos įstatus ir t. t. Taigi įstatyme nereglamentuota, kokiame teisės akte turi būti nustatytos nario pareigos – įstatyme ar įstatuose. Esminis dalykas šiuo atveju yra nario pareigų nevykdymo konstatavimas. Dėl to nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo teisę pasirinkti ieškovo pašalinimo iš sąjungos narių pagrindą, kuris tiksliau atitiktų susiklosčiusią faktinę padėtį. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo teigti, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Kooperatinių bendrovių 2 straipsnio 2 dalį ir CK 2.75 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Sąjungos įstatų 4.6 punkto reikalavimų pažeidimas laikytinas tik formaliu pažeidimu, neturėjusiu įtakos priimto sprendimo teisėtumui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias narystės kooperatinėse sąjungose pasibaigimo pagrindus, kooperatinių bendrovių sąjungos kompetenciją sprendžiant klausimą dėl faktiškai negalinčio dalyvauti veikloje (dėl vykdomos bankroto procedūros) nario pašalinimo, todėl nėra pagrindo tenkinti kasacinį skundą ir naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Byloje nustatyta, kad atsakovas, pateikdamas atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą, turėjo 1180 Lt išlaidų, sumokant už advokato pagalbą surašant šį procesinį dokumentą; netenkinus kasacinio skundo, prašo šią sumą priteisti iš kasatoriaus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, kurie apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtino minimaliosios mėnesinės algos dydį – 800 Lt. Nurodytų Rekomendacijų 8.14 punkte nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimą į kasacinį skundą apskaičiuotinas nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2) dauginant iš minimalios mėnesinės algos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo sumokėtas advokatui mokestis už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą atitinka rekomenduotiną maksimalų užmokestį už procesinio dokumento surašymą, todėl ši suma, netenkinus kasacinio skundo, priteistina atsakovui iš kasatoriaus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1, 3 dalimis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui Kooperatinei bendrovei Lietuvos kooperatyvų sąjungai (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo bankrutavusios kooperatinės bendrovės Jiezno vartotojų kooperatyvo (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) 1180 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą aštuoniasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas Žeimys

Gintaras Kryževičius

Sigitas Gurevičius