Baudžiamoji byla Nr. 2K–54/2013
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.3.6.4.1.; 2.3.6.4.4.1.; 2.4.2.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. sausio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Ugniui Vyčinui,
nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams J. T. ir L. K.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. T., L. K., S. G. kasacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 2 d. nutarties.
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. nuosprendžiu S. K. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, o baudžiamoji byla dėl kaltinimo pagal 209 straipsnį nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. T., L. K., S. G., A. B., V. V., G. V., J. B., I. K., A. P., A. P., O P. R., R. K., P. Š., A. K., R A. V., UAB „M b“, VSDFV Mažeikių skyriaus, AB T, AB Ū, UAB „M v“, likviduojamos AB „M e“ civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 2 d. nutartimi atmesti nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų L. K., S. G. ir J. T. apeliaciniai skundai.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. T., L. K., prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį S. K. buvo kaltinamas tuo, kad apgaule kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą: nuo 2000-04-10 iki 2002-01-31 būdamas AB „M e“, direktoriumi ir valdybos pirmininku,, 2000 m. gruodžio 28 d., pakeitimu Nr. 1 pakeisdamas 2000 m. gruodžio 14 d. sutarties Nr. 15, sudarytos tarp AB „M e“ ir Jungtinių Amerikos Valstijų firmos „I“, 4 punktą „Atsiskaitymas“, nurodydamas, kad ryšium su staigiu Rusijos rublio kurso kritimu 1998 metais, elektros variklių gamybos ir pardavimo biznio partneriams (AB „M e“, UAB „E g“, RAB „S“, RAB „F“) nepavykus gautomis pajamomis padengti išlaidas, susijusias su medžiagų ir komplektuojančių detalių, skirtų elektros variklių gamybai, įsigijimu, jų transportavimu perdirbti į Lietuvą, elektros variklių gamyba ir jų realizavimu, padengė „Pardavėjo“, t. y. „I“ išlaidas, t. y. 118784 JAV dolerių ir 39272,75 JAV dolerių tarpusavio užskaitomis per trečius asmenis (biznio partnerius), „Pirkėjui“, t. y. AB „M e“, įkainuojant 1998 metais neva nemokamai gautas ir sunaudotas medžiagas ir komplektuojančias detales elektros variklių gamybai, taip apgaule Jungtinių Amerikos Valstijų firmos „I“ naudai įgijo didelės vertės svetimą – AB „M e“ priklausantį turtą – 632 331,84 Lt.
Pagal BK 209 straipsnį S. K. buvo kaltinamas tuo, kad nuo 1998-08-06 iki 2000-03-01 būdamas AB „M e“, valdybos pirmininku, o nuo 2000-04-10 iki 2002-01-31 direktoriumi ir valdybos pirmininku, turėdamas įgaliojimus spręsti komercinius - ūkinius, organizacinius bei kitus bendrovės klausimus, sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams:
1997 metais AB „M e“ dirbus nuostolingai, nuo 1998 m. rugpjūčio 6 d. iki 2002 m. sausio 31 d. žinodamas apie vis blogėjančią įmonės finansinę būklę, ir kad įmonės finansinės apskaitos dokumentuose esančiais duomenimis jau 1999 m. gruodžio 31 d. ji yra nemoki ir bendrovė būdama kritiškoje finansinėje būklėje, 2000 metų laikotarpyje nurašė skolas įvairioms įmonėms už 1 279 528,58 Lt sumą tuo sumažindamas bendrovės turtą nesumažindamas įsipareigojimų: pardavė turtą uždarai akcinei bendrovei „B company“ kainomis, mažesnėmis už likutinę vertę, taip bendrovė patyrė 1 306 931,28 Lt nuostolio. 2000-2001 metų laikotarpyje dalį pagamintos produkcijos pardavė kainomis, mažesnėmis už savikainą. Be to, pagal 2000 m. gruodžio 14 d. sutarties Nr. 15, sudarytos su firma „I“, 2000 m. gruodžio 28 d. pakeitimą Nr. 1, bendrovė padengė firmos „I“ turėtas išlaidas 475 139,20 Lt sumai, tuo padidindama skolą tiekėjams. 2000-2001 metų laikotarpyje buhalterinės apskaitos dokumentais nustatyta, kad pardavusi dalį įvairios produkcijos mažesnėmis nei savikaina kainomis, AB „M e“ patyrė 1 925 999,20 Lt nuostolio. Tuo pačiu laikotarpiu bendrovė produkciją pardavinėjo ir tiems pirkėjams, kurie nebuvo pilnai atsiskaitę už anksčiau parduotą produkciją: 2001 m. sausio 1 d. balanso duomenimis UAB „E g“ buvo nemoki, pačiai AB „M e“ ji skolinga 481 601 Lt, tačiau pagal Pardavimo iš gatavos produkcijos sandėlio 2001 metų duomenis, UAB „E g“ pirko produkciją visą 2001 metų laikotarpį. Būdama kontrolinio akcijų paketo valdytoja, AB „M e“ žinojo, jog parduoda produkciją nemokiai įmonei, kuri neatsiskaitys su pardavėju. 1999 m. rugsėjo 1 d. valdybos posėdyje, protokolas Nr. 6, nutarė parduoti UAB „E g“ įrankių cecho pastatą ir ilgalaikį materialųjį turtą už 700 000 Lt. Šiuo sandoriu AB „M e“ įgijo UAB „E g“ 70 000 akcijų, kurios pastarosios bendrovės bankroto atveju tapo bevertės. AB „M e“ valdyba, vadovaujama valdybos pirmininko S. K., 1999 metais vykdė ekonominę veiklą, nenaudingą bendrovės akcininkams, turtiniu požiūriu dauguma ūkinės - finansinės veiklos gerinimo priemonių, numatytų šios veiklos planuose 2000-2001 metų laikotarpyje, buvo neįgyvendintos ir žinodamas beviltišką AB „M e“ bendrovės būklę 2001 metų gegužės 10 d. jis pardavė UAB „B company“ gamybos įrangą. Ilgalaikis materialus turtas buvo pardavinėjamas ir pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. 6, pasirašyta 2001 m. lapkričio 26 d., kai Telšių apskrities VMI jau buvo informavusįjį apie keliamą bankroto bylą. Tokių veiksmų pasekoje S. K., sąmoningai blogai valdydamas AB „M e“, nulėmė jos bankrotą. Lietuvos Apeliacinis Teismas tai konstatavo savo 2006 m. spalio 5 d. nutartyje. Tokiais savo nusikalstamais veiksmais S. K. padarė turtinę žalą kreditoriams - bendra suma 25 264 180,56 Lt, tame tarpe didelę turtinę žalą kreditoriams: L. K. – 27 460,72 Lt, S. G. – 30 741,84 Lt, J. T. – 120 286 Lt, bei kitiems kreditoriams -A. B. – 22 180,28 Lt, V. B. – 20 628,80 Lt, R. K. -19 595,40 Lt,, G. K. – 23 858,88 Lt, P. Š. – 25 758,59 Lt, VSDFV Mažeikių skyriui – 7 957 008 Lt, AB „T“ – 14 901 422 Lt, UAB „L“ – 23 817,12 Lt, SP UAB „M v“ – 68 004,58 Lt, UAB „E“ – 35 541,70 Lt, AB „Ū“ – 345 566 Lt, UAB „M“ – 388 006 Lt, UAB „L“ – 78 556 Lt.
Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas J. T. prašo panaikinti skundžiamus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Šį prašymą kasatorius grindžia teiginiu, kad byloje buvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų, be to, anot kasatoriaus, skundžiamoje nutartyje padarytos išvados ir jas pagrindžiantys argumentai prieštarauja bylos medžiagai. Pirmiausia kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nutartyje teigiama, jog nukentėjusieji apeliaciniuose skunduose neginčija nusikalstamos veikos kvalifikacijos, kai tuo tarpu jo apeliaciniame skunde yra suformuluotas prašymas pakeisti S. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimą iš BK 182 straipsnio 2 dalies į 184 straipsnio 2 dalį.
Apeliacinės instancijos teismo nutartis yra suskirstyta į dvylika dalių, joms suteikiant pavadinimus. Nukentėjusysis J. T. savo kasacinį skundą dėsto jame pateikdamas tam tikrų skundžiamos nutarties dalių kritiką.
Nutarties dalyje, pavadintoje „Dėl kompensacijos (žalos) priteisimo“, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliantų prašymas atlyginti jiems šioje byloje tirtais nusikaltimais padarytą žalą iš Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondo negali būti patenkintas, nes pagal Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo įstatymą iš šio fondo atlyginama tik smurtiniais nusikaltimais padaryta žala. Nukentėjusysis J. T. kasaciniame skunde su šia teismo išvada nesutinka darydamas nuorodą į BPK 118 straipsnį, reglamentuojantį žalos kompensavimą iš valstybės lėšų. Kasatorius teigia, kad šioje normoje numatytas žalos kompensavimas iš valstybės lėšų nepriklausomai nuo nusikaltimo, kuriuo ta žala padaryta, pobūdžio, t. y. nuo to, ar tas nusikaltimas smurtinis ar nesmurtinis.
Nutarties dalyje, pavadintoje „Dėl pranešimo prokurorui apie padarytą nusikalstamą veiką“, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo tokių duomenų apie kaltinamojo S. K., tikėtina, padarytus kitus nusikaltimus, kurie būtų buvę pagrindas apie tai pranešti prokurorui motyvuota nutartimi BPK 257 straipsnyje nustatyta tvarka. Kasatorius skunde teigia, kad ši teismo išvada nepagrįsta, nes byloje yra duomenys apie tai, jog S. K. 2006 m. net keletą kartų pardavė areštuotą UAB „B. “ turtą, taip padarydamas BK 246 straipsnyje numatytus nusikaltimus.
Nutarties dalyje, pavadintoje „Dėl teismo šališkumo“, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog bylą pirmąja instancija išnagrinėjęs teismas būtų buvęs šališkas. Nesutikdamas su šia išvada kasatorius skunde tvirtina, kad bylą pirmąja instancija nagrinėjusios teisėjos S. P. šališkumą parodo nepateisinamai ilgas bylos nagrinėjimas. Byla teisme buvo nagrinėjama net ketverius metus, nepaisant to, kad pačiame skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog senaties dėl BK 209 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos terminas buvo pasibaigęs dar iki bylą perduodant į teismą. Tai kasatorius vertina kaip sąmoningą bylos vilkinimą, patvirtinantį teisėjos šališkumą. Anot kasatoriaus, šališkas ir pats senaties terminų skaičiavimas nuo bankroto bylos iškėlimo, nes, kasatoriaus nuomone, tas terminas turtėtų būti pradėtas skaičiuoti nuo bankroto pripažinimo tyčiniu 2006 m spalio 5 d. arba nuo paskutinės areštuoto turto pardavimo datos – 2006 m. spalio 3 d.
Nutarties dalyse, pavadintose „Dėl BPK 238 straipsnio pažeidimo“, „Dėl papildomo kaltinimo“, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nukentėjusioji J. T. 2010 m. gruodžio 10 d. prašymą pakeisti S. K. pareikštą kaltinimą iš BK 182 straipsnio 2 dalies į 184 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismas išsprendė 2010 m. gruodžio 13 d. priimta nutartimi, t. y. tik po penkių dienų. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad tai nėra BPK pažeidimas, dėl kurio reikėtų skundžiamą nuosprendį naikinti, nes BPK nereglamentuoja prašymų išsprendimo terminų. Apeliacinės instancijos teismas nutarė, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas pakeisti kaltinimą yra teisėtas ir pagrįstas, nes faktiškai nukentėjusysis prašė ne pakeisti pareikštą kaltinimą, o nagrinėti naują kaltinimą, t. y. kaltinimą dėl kitos nusikalstamos veikos, o tokios teisės nukentėjusiajam BPK 256 straipsnis nesuteikia. Teismas nutartyje pažymėjo, kad valstybinį kaltinimą byloje palaiko prokuroras, kuris įstatymo ir yra įgaliotas kreiptis į teismą su prašymu grąžinti bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti nauju kaltinimu. Todėl apeliacinės instancijos teismas atmetė nukentėjusiojo J. T. prašymą nuteisti S. K. ne tik už kaltinamajame akte nurodytų veikų padarymą, bet ir už ikiteisminio tyrimo metu jam neinkriminuotą turto iššvaistymą. Nesutikdamas su šiomis išvadomis, nukentėjusysis J. T. kasaciniame skunde teigia, kad S. K. žinioje buvusio turto iššvaistymas buvo jam inkriminuoto tyčinio bankroto padarymo būdas. Todėl, anot kasatoriaus, turto iššvaistymas turėjo būti ištirtas nagrinėjamoje byloje. To nepadarius, buvo pažeisti BPK 256, 257 straipsnių reikalavimai.
Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas L. K. prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Be to, šis nukentėjusysis kasaciniame skunde yra suformulavęs dar devynis prašymus, kurie įstatymo nėra priskirti teismo, nagrinėjančio bylą kasacine tvarka, kompetencijai. Tai prašymai pripažinti šio nukentėjusiojo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams rašytus prašymus, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, panaikinus S. K. priimtą išteisinamąjį nuosprendį, išspręsti jo šioje byloje pareikštus ieškinius dėl turtinės ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, dėl proceso išlaidų kompensavimo, kuriuos žemesniųjų instancijų teismai paliko nenagrinėtus, ir kompensuoti ar avansuoti tų ieškinių patenkinimui reikalingas pinigų sumas iš valstybės lėšų.
Kasatoriaus nuomone, S. K. veika atliekant veiksmus su JAV firma „I“ turėjo būti kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, o ne 182 straipsnio 2 dalį, dėl to buvo pateikti prašymai apeliaciniame skunde, tačiau prašymų apeliacinės instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo.
Kasatorius įsitikinęs, kad nepagrįstai jo civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, neatlygintos jo turėtos išlaidos, nes jis yra pateikęs turėtų išlaidų dokumentus ir prašymą jas atlyginti.
Kasatorius skunde pažymi, kad nagrinėjant šią baudžiamąją bylą teisme išaiškėjo nauja S. K. nusikalstama veika, padaryta 2006 m. lapkričio 15 d, – suklastoti areštuoto turto apyrašai, bet apie tai (kaip numatyta BPK 257 straipsnyje) motyvuota nutartimi nebuvo pranešta prokurorui, o net priešingai - buvo sudarytos sąlygos 2006 m. spalio 3 d. parduoti areštuotą turtą, skirtą ieškiniams užtikrinti byloje (kasatoriaus nuomone, tokia S. K. veika atitinka BK 246 straipsnio 1 dalyje nustatytus požymius). Todėl, anot kasatoriaus, teismai privalo vadovautis BK 95 straipsnio 4 dalies nuostatomis ir senaties terminą šioje baudžiamojoje byloje už BK 209 straipsnyje numatytos veikos padarymą skaičiuoti ne nuo 2002 m. vasario 8 d., bet, remiantis BK 3 straipsnio nuostatomis, nuo 2006 m. spalio 5 d., kai buvo parduotas turtas.
Skunde kasatorius nurodo, kad pažeista Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, nes buvo pernelyg ilga bylos nagrinėjimo trukmė.
Kasatoriaus nuomone, byla buvo nagrinėjama sąmoningai klaidinant proceso dalyvius, darant kitokius pažeidimus, pvz., 2006 m. spalio 3 d. buvo parduotas areštuotas turtas, skirtas pareikštiems ieškiniams užtikrinti. Kasatorius skunde akcentuoja, kad išteisintasis S. K. 2007 m. ir anksčiau yra padaręs keletą BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų (jo žinioje buvusio didelės vertės svetimo turto iššvaistymas), tačiau tiek prokurorai, tiek teisėjai tas veikas slepia tam, kad byla būtų nagrinėjama būtent Mažeikių rajono apylinkės teisme, o ne Šiaulių apygardos teisme, nes pagal BPK 225 straipsnio nuostatas bylos dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų teismingos ne apylinkės, o apygardos teismui.
Kasatorius atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo teisėja S. P. 2006 m. vasario 3 d. ir 2006 m. vasario 7 d. teismo posėdžiuose sprendė klausimus dėl kardomosios priemonės skyrimo įtariamajam S. K. baudžiamojoje byloje Nr.73-2-020-01., kur taip pat buvo tiriamas galimas nusikalstamas bankrotas AB „M e“. 2006 m. kovo 1 d. Mažeikių rajono apylinkės prokuroras E. B. priėmė nutarimą išskirti į atskirą tyrimą baudžiamąją bylą ir suteikė naują registracijos numerį Nr.73-2-023-03. Užbaigus ikiteisminį tyrimą byla buvo perduota Mažeikių rajono apylinkės teismui ir 2007 m. birželio 1 d. paskirta nagrinėti teisėjai S. P., o tai akivaizdus BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimas, nes ji jau buvo sprendusi kardomosios priemonės skyrimo klausimą įtariamajam S. K.. Šiuo atveju Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. nuosprendis turi būti panaikintas. Anksčiau nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai viso to nežinojo, įvertinti tinkamai negalėjo. Anot kasatoriaus, teisėja buvo šališka kaltinamojo S. K. naudai.
Pagal kasatorių, teisėja S. PIungienė byloje esamų įrodymų – dokumentų - nenagrinėjo, o tik didžiąją dalį išvardijo, nepagrįstai tenkino S. K. ir jo gynėjo prašymus, todėl byloje atsirado nuo 17 iki 48 tomų, kur didžioji dalis medžiagos nieko bendro neturi su pareikštais kaltinimais, taip ji tik vilkino bylą, ir tai buvo ypač naudinga kaltinamajam ir teismui.
Anot kasatoriaus, pažeistas BPK 292 straipsnis dėl pirmosios instancijos teismo teisėjos S. Plungienės nepagrįstų veiksmų 2010 m. gruodžio 13 d., kai ji paskelbė, kad įrodymų tyrimas baigtas, t. y. nepaklausus teisiamojo posėdžio procese dalyvių, ar šie nori papildyti įrodymų tyrimą. Tai kasatoriui sutrukdė pakartotinai pateikti prašymus dėl proceso išlaidų priteisimo, jis negalėjo pateikti 2010 m. gruodžio 10 d prašymo pakeisti kaltinimą, pakartotinai prašyti, kad teismas iš esmės išnagrinėtų nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų L. K.. S. G., P. Š. prašymą reg. Nr. G 2 -7390, kurį teismas gavo 2007 m. spalio 29 d.(T. 19, b. l. 125-128). To apeliacinės instancijos teismas netyrė ir, pasak kasatoriaus, tai taip pat yra pagrindas naikinti nutartį.
Kasatoriaus nuomone, pažeistas ir BPK 261 straipsnis, nes jam nebuvo leista tinkamai pasinaudoti savo teisėmis, kurios numatytos tame straipsnyje. Jis buvo priverstas pirmosios instancijos teismui kiekvieną kartą rašyti prašymą, kad teismas išduotų pasirašytą posėdžio protokolą, už tai teismui privalėjo mokėti už kiekvieną kopijos lapą po 20-25 centus ir per tris dienas parašyti pastabas. Kasatoriaus nuomone, ir tai turi būti kompensuojama.
Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą išklausyti teisme posėdžių įrašus. Jam pirmosios instancijos teismas to neleido padaryti ir jis tinkamai negalėjo įvertinti 2010 m. vasario 8 d. teisiamojo posėdžio protokolo teisingumo.
Kasatorius, kaip ir apeliaciniame skunde, laikosi tos nuomonės, kad jam žala turi būti atlyginama vadovaujantis BPK 118 straipsniu – kompensacija iš Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondo. Kasatorius mano, kad turi būti atlyginta žala, susijusi su darbo santykiais, bei žala, susijusi su tyčiniu verslo akcijų žlugdymu.
Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas S. G. savo kasaciniame skunde remiasi L. K. kasacinio skundo argumentais ir pateikia analogiškus prašymus.
Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. T., L. K. ir S. G. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl BPK 303 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies, 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Ši byla apeliacine tvarka išnagrinėta pagal nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. T., L. K. ir S. G. apeliacinius skundus. Nukentėjusysis J. T. savo apeliaciniame skunde yra suformulavęs prašymą panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti S. K. kaltu padarius visas nusikalstamas veikas, kurios nurodytos kaltinamajame akte, ir papildomai dėl turto iššvaistymo stambiu mastu (BK 184 straipsnio 2 dalis) jį atitinkamai nubausti, taip pat patenkinti J. T. civilinį ieškinį. Apelianto prašymas priimti priešingą procesinį sprendimą – panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – nustato pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas, t. y. tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti visa apimtimi. Tikrindamas bylą pagal tokį apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, ar tinkamai jas teisiškai įvertino, ar nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų tiriant įrodymus, surašant nuosprendį.
Iš skundžiamos nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacinių skundų ribas šiuo atveju nustatė netinkamai, nes tos nutarties motyvuojamosios dalies pradžioje nurodyta, kad apeliantai skunduose neginčija nusikalstamos veikos kvalifikacijos, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, patikrino skundžiamą bylos dalį. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad teiginys, jog apeliantai nusikalstamos veikos kvalifikavimo neginčija, prieštarauja nukentėjusiojo J. T. apeliacinio skundo turiniui, iš kurio matyti, kad šis apeliantas teismo išvadas dėl S. K. veiksmų kvalifikavimo ginčija teigdamas, jog ir 1961 m. BK 274 straipsnyje atsakomybė už sukčiavimą stambiu mastu buvo numatyta nepriklausomai nuo to, savo ar kitų asmenų naudai kaltininkas svetimą turtą įgyja.
Šioje byloje S. K. buvo teisiamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už sukčiavimą ir pagal BK 209 straipsnį už nusikalstamą bankrotą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jo dalis dėl S. K. kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį surašyta pažeidžiant BPK 305 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus. Nuosprendyje nenurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų įvertinimo motyvai. Jame nurodytas tik kaltinimas, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, bei teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo (BPK 305 straipsnio 3 dalies 1 ir 4 punktai). Sprendimas S. K. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinti pagrįstas ne teismo nustatytų aplinkybių, o tik kaltinimo formuluotės, tiksliau – jos dalies „... kaltinamas, kad apgaule kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą...“ teisiniu įvertinimu. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė: S. K. kaltinamas svetimą turtą kitų naudai apgaule įgijęs 2000 m. gruodžio mėnesį; tuomet baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto įgijimą apgaule buvo numatyta 1961 m. BK 274 straipsnyje, kuriame nebuvo numatyta atsakomybė už svetimo turto įgijimą apgaule kitų naudai; baudžiamoji atsakomybė už tokią veiką numatyta tik nuo 2003 m. gegužės 1 d.; byloje nėra duomenų, kad pakeisdamas 2000 m. gruodžio 14 d. sutartį Nr.15, sudarytą tarp AB „M e“ ir JAV firmos „I“, S. K. būtų sukčiavęs savo naudai; kadangi už veiką, kuria kaltinamas S. K., baudžiamoji atsakomybė veikos padarymo metu nebuvo numatyta, jis dėl šio kaltinimo išteisintinas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo (sukčiavimo) esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui, turtinei teisei įgyti, turtinei prievolei išvengti ar jai panaikinti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui (ar kitam asmeniui), manydamas, kad šis turi teisę ją gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę. Apgaulė reiškiasi įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes, nutylint jų apsisprendimui esmines aplinkybes ir pan.
Iš kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį formuluotės matyti, kad S. K. jam inkriminuojamus nusikalstamus veiksmus padarė būdamas AB „M e“ vadovu (direktoriumi ir valdybos pirmininku). Tai reiškia, kad dėl einamų pareigų šios bendrovės turtas buvo jo žinioje. Dėl to, siekdamas tą turtą įgyti apgaule (savo ar kitų asmenų naudai), jis turėjo apgauti pats save. Kaltinamajame akte nenurodyta, nei ką, nei kokiu būdu S. K. apgavo. Iš kaltinimo formuluotės matyti, kad apgaulė pasireiškė 2000 m. gruodžio 14 d. sutarties Nr.15 pakeitimu ir to pakeitimo pagrindu atliktais veiksmais: „Pardavėjo“, t. y. JAV firmos „I“, išlaidų padengimu dviem būdais – tarpusavio užskaitomis per trečius asmenis (biznio partnerius) ir „Pirkėjui“, t.y. AB „M e“ įkainojant 1998 m. neva nemokamai gautas ir sunaudotas medžiagas ir komplektuojančias detales variklių gamybai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei sutarties pasirašymas, nei jos pakeitimas, nesant duomenų apie kurios nors iš susitariančių šalių suklaidinimą, negali būti vertinamas kaip apgaulė. Nėra apgaulė ir atsiskaitymas tarpusavio užskaitomis per trečiuosius asmenis. Tai tiesiog vienas iš šalių atsiskaitymo būdų. Medžiagų ir komplektuojančių detalių įkainojimo taip pat negalima vadinti apgaule. Tai ūkinis veiksmas, kuris turi būti tinkamai užfiksuotas buhalterinėje apskaitoje. Apie apgaulę galima spręsti tik iš kaltinime nurodyto žodžio „neva“. Šis žodis pavartotas sakinyje: „... įkainojant 1998 metais neva nemokamai gautas ir sunaudotas medžiagas ir komplektuojamąsias detales elektros variklių gamybai...“. Iš žodžio „neva“ galima spręsti, kad tos medžiagos ir komplektuojamosios detalės buvo gautos mokamai arba apskritai nebuvo gautos. Kaltinimo formuluotė baigiama tokiu sakiniu: „ taip apgaule Jungtinių Amerikos Valstijų firmos „I“ naudai įgijo didelės vertės svetimą – AB „M e“ priklausantį turtą – 632 331,84 Lt.“ Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad įkainojimas nėra pinigų pervedimas. Šiuo veiksmu tik pakeičiamos sutarties šalių prievolės. Todėl tokiu būdu AB „M e“ priklausančių pinigų (turto) JAV firma „I“ įgyti negalėjo.
BPK 255 straipsnio, reglamentuojančio nagrinėjimo teisme ribas, ir 256 straipsnio, nustatančio kaltinimo pakeitimo teisme tvarką, nuostatos nesuteikia teismui tiesės savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Teismas savo iniciatyva gali keisti tik nusikalstamos veikos kvalifikavimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Todėl gavęs bylą su kaltinamuoju aktu, kuriame asmuo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nenurodant nei ką, nei kaip jis apgavo, t. y. nenurodant esminių sukčiavimo sudėties požymius apibūdinančių aplinkybių, teismas turėjo spręsti, ar toks kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio 3, 5 punktų reikalavimus, ar nustatyti pažeidimai (jei pažeidimai nustatomi) netrukdo nagrinėti bylos. Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas šio klausimo nesprendė, priėmė sprendimą S. K. dėl šio kaltinimo išteisinti, pats nenustatęs jokių su inkriminuotu kaltinimu susijusių bylos aplinkybių, o tik įvertinęs dalį kaltinimo formuluotės. Taip teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktų reikalavimus. Sprendimą S. K. išteisinti teismas suformulavo taip: S. K., kaltinamą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, išteisinti, nes jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Taip teismas priėmė procesinį sprendimą, kurio BPK apskritai nenumato. Teismo taikytame BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodyta, kad teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tai reiškia, kad išteisinamasis nuosprendis šiuo pagrindu priimamas tik tada, kai nepadaryta jokia, o ne tik kaltinime nurodyta nusikalstama veika. Nustatęs kitokios nei nurodyta kaltinime nusikalstamos veikos požymius, teismas turi arba pats pakeisti kaltinimą (jei tam yra BPK 255, 256 straipsniuose nurodytos sąlygos) arba grąžinti bylą prokurorui dėl to, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnių reikalavimų. Kaip jau minėta, šių klausimų pirmosios instancijos teismas nesprendė, taip padarydamas BPK 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktų, 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto reikalavimų pažeidimus. Šie pažeidimai esminiai, nes jie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nors byloje buvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų, t. y. tų pažeidimų nenustatęs ir nesiėmęs procesinių priemonių jiems ištaisyti, apeliacinės instancijos teismas pats pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, taip padarydamas esminį BPK reikalavimų pažeidimą. Todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 383 straipsnis).
Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad S. K. tiek pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, tiek pagal 209 straipsnį pareikšti kaltinimai susiję, nes jam inkriminuotas sukčiavimas įvardijamas ir kaip vienas iš nusikalstamo bankroto epizodų. Kaltinime pagal BK 209 straipsnį nurodyta: „... Be to, pagal 2000 m. gruodžio 14 d. sutarties Nr. 15, sudarytos su firma „I“, 2000 m. gruodžio 28 d. pakeitimą Nr. 1, bendrovė padengė firmos „I“ turėtas išlaidas 475 139,20 Lt sumai, tuo padidindama skolą tiekėjams“. Dėl to spręsdamas klausimą, ar S. K. surašytas kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti visą kaltinimą, o ne tik jo dalį, kurioje S. K. kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.
Priimant procesinį sprendimą perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kiti kasacinių skundų argumentai (dėl S. K. pareikšto kaltinimo pakeitimo pagal nukentėjusiųjų prašymus, dėl pranešimo prokurorui apie kaltinime nenurodytas S. K. nusikalstamas veikas, dėl senaties taikymo, civilinių ieškinių išsprendimo ir kt.) paliekami nenagrinėti, nes BPK 386 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 2 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Albinas Sirvydis
Valerijus Čiučiulka
