Baudžiamoji byla Nr. 2K-318/2008
Procesinio sprendimo kategorijos
2.3.4.6.2; 2.4.2.1; 2.4.7 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. birželio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. T. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 3 d. nutarties.
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 25 d. nuosprendžiu E. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Be to, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 3 dalimi, 68 straipsniu, nuteistajam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas trejus metus vairuoti kelių transporto priemones.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 3 d. nutartimi nuteistojo E. T. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
E. T. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 16 d., apie 18.05 val., Kaune, Šiaurės prospekte, vairuodamas automobilį „Chrysler Voyager“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), važiuodamas nuo Ukmergės g. link Sukilėlių prospekto, ties namu Nr. 101, pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 ir 173 punktų reikalavimus, nes būdamas eismo dalyvis nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, jų turto saugumui, netrukdytų eismo, kelyje, atsiradus kliūčiai – pėsčiajai L. E. M., ėjusiai per važiuojamąją kelio dalį iš dešinės pusės, laiku nestabdė transporto priemonės, pėsčiąją parbloškė ir sužalojo, dėl to L. E. M. tą pačią dieną, 20.10 val., Kauno medicinos universiteto klinikų Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriuje mirė.
Kasaciniu skundu nuteistasis E. T. prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas nepatikrino jo bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde jis nurodė, kad pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes ištyrė neišsamiai, todėl prašė papildomai apklausti liudytoją T. R., paskirti papildomą kompleksinę medicininę autotechninę ekspertizę, imtis kitų įstatymo numatytų priemonių kilusioms abejonėms pašalinti, tačiau apeliacinės instancijos teismas to nepadarė. Kasatoriaus nuomone, paskelbdamas liudytojos T. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos. Pagal BPK 276 straipsnį ir teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-615/2006, 2K-9/2007) apkaltinamąjį nuosprendį galima grįsti tik tais asmenų parodymais, kurie gauti apklausiant juos pas ikiteisminio tyrimo teisėją ar teisme, tuo tarpu liudytoja T. R. nebuvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, nedavė parodymų ir apklausiama teisme. Be to, byloje nėra patikimų duomenų, kad liudytoja T. R. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu būtų išvykusi į užsienį, todėl teismas paskelbdamas liudytojos parodymus nesilaikė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. E. T. nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą ir dėl to, kad nutartyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl esminių jo apeliacinio skundo prašymų bei argumentų.
Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo E. T. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras mano, kad nepagrįstas nuteistojo skundo motyvas, jog nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutiko su pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, nes byloje nėra neginčytinų ir pagrįstų jo kaltės įrodymų. Atsakydamas į šiuos motyvus apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga, dėl kurios kilo eismo įvykis, buvo tai, kad E. T., vairuodamas automobilį „Chrysler Voyager“, važiuodamas 25-35 km/val. greičiu, nestabdė jo tuo metu, kai nukentėjusi L. E. M., judėdama skersai gatvės važiuojamosios dalies prieš artėjantį automobilį, sukėlė grėsmę eismo saugumui. Nuteistasis turėjo techninę galimybę išvengti nukentėjusios partrenkimo, jei būtų stabdęs vairuojamą automobilį, kai nukentėjusi pradėjo judėti skersai kelio važiuojamosios dalies. E. T. nematė nukentėjusios kelio važiuojamojoje dalyje iki to momento, kai ją partrenkė, todėl neanalizavo situacijos kelyje. Dėl to teismas padarė teisingą išvadą, kad E. T. pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 ir 173 punktų reikalavimus, nulėmusius eismo įvykį, kurio metu žuvo nukentėjusi L. E. M.
Prokuroro manymu, nepagrįstas nuteistojo skundo motyvas, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepateikė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo esmės. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas apsvarstė ir įvertino nukentėjusios veiksmus ir jų įtaką kilusioms pasekmėms, tačiau padarė išvadą, kad pagrindinė sąlyga, dėl kurios kilo eismo įvykis, kurio metu žuvo nukentėjusi L. E. M., buvo nuteistojo E. T. veika.
Nuteistojo E. T. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 276 straipsnio taikymo
Kasatorius pagrįstai nurodo, kad pagal BPK 276 straipsnį 1 dalį savarankišku įrodymų šaltiniu yra tik tie balsu teisiamajame posėdyje perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, kurie duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ar pirmiau teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-431/2006, 2K-449/2006). Kartu pažymėtina, kad pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį teisiamajame posėdyje gali būti perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, kai tai daroma turint tikslą patikrinti byloje surinktus įrodymus. Kolegijos nuomone, liudytojos T. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, buvo perskaityti tik tam, kad būtų patikrinti kiti byloje surinkti įrodymai – kaltinamojo E. T. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, specialistų išvados ir kiti dokumentai, todėl perskaitant liudytojos T. R. parodymus ir jos parodymais motyvuojant kitų byloje surinktų įrodymų vertinimą Baudžiamojo proceso kodeksas nebuvo pažeistas.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių taikymo
Nuteistasis nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino jo baudžiamosios bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Iš paduoto apeliacinio skundo turinio matyti, kad esminis nuteistojo apeliacinio skundo motyvas buvo tai, kad pirmosios instancijos teismas jį pripažino kaltu tiksliai neišsiaiškinęs visų reikšmingų bylos aplinkybių – jo vairuojamo automobilio greičio, nukentėjusiosios nueito atstumo iki susidūrimo su jo vairuojamu automobiliu, nukentėjusiosios veiksmų – ėjimo per kelio važiuojamąją dalį ne pėsčiųjų perėjoje – įtakos eismo įvykiui. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas šį nuteistojo apeliacinio skundo motyvą išnagrinėjo. Išvadą apie E. T. automobilio greitį teismas pagrindė jo paaiškinimu, surašytu iš karto po įvykio, parodymais, duotais apklausiant jį kaip įtariamąjį, o vėliau kaip kaltinamąjį, iš kurių matyti, kad E. T. vairuojamas automobilis prieš įvykį judėjo 20-35 km/val. greičiu. Liudytojos T. R. parodymai apie E. T. vairuojamo automobilio greitį negalėjo būti laikomi savarankišku įrodymu šaltiniu, be to, jie yra mažiau patikimi nei paties E. T., nes liudytoja automobilio nevairavo, nebuvo jo viduje, kai įvyko eismo įvykis, todėl daryti išvadą apie automobilio greitį remiantis liudytojos T. R. parodymais nebuvo pagrindo. Išvadą apie kelio atstumą, kurį nuėjo nukentėjusioji iki susidūrimo su E. T. vairuojamu automobiliu, teismas pagrindė įvykio vietos apžiūros protokolu ir prie jo esančiu eismo įvykio vietos planu. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad specialisto išvada grindžiama minėtais objektyviais duomenimis, o atlikus tyrimą nustatyta, kad E. T., vairuodamas automobilį net ir 35 km/val. greičiu, turėjo techninę galimybę sustabdyti automobilį ir išvengti susidūrimo su per kelią iš dešinės į kairę ėjusia L. E. M., todėl pagrindinė sąlyga įvykiui kilti buvo tai, kad E. T., vairuodamas automobilį, jo nestabdė, kai kilo grėsmė eismo saugumui dėl per kelio važiuojamąją dalį ėjusios L. E. M. Minėta specialisto išvada reiškia, kad L. E. M. veiksmai – ėjimas per kelio važiuojamąją dalį ne per pėsčiųjų perėją – nebuvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Be to, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir nuteistojo apeliacinio skundo motyvą dėl liudytojos T. R. parodymų paskelbimo pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ir jais grindžiamo kitų byloje surinktų įrodymų vertinimo teisėtumo, atsakydamas, kad tokia galimybė yra numatyta BPK 276 straipsnio 4 dalyje. Šiomis aplinkybėmis nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomoje dalyje nepateikė motyvuotų išvadų dėl nuteistojo apeliacinio skundo. Pabrėžtina ir tai, kad pagal teismų praktiką BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta teismo pareiga nutartyje pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo motyvą, pakanka to, jog pateikiami argumentai dėl esminių apeliacinio skundo motyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 6 ir 25 punktai). Kolegijos nuomone, kiti nuteistojo apeliacinio skundo motyvai nėra esminiai, todėl nepateikdamas dėl jų nutartyje motyvuotų išvadų apeliacinės instancijos teismas Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų nepažeidė.
Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų procesiniai sprendimai skundo ribose laikytini teisėtais, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo juos naikinti ar keisti nėra.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo E. T. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Egidijus Bieliūnas
Rimantas Baumilas
