Baudžiamoji byla Nr. 2K-296/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.1; 2.1.2.11; 2.1.7.4. (S)
2008 m. birželio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Masioko,
sekretoriaujant Jūratei Švabaitei,
dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,
gynėjui advokatui Valdui Kairiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. F. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo D. F. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis, kuria nuteistojo D. F. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
D. F. nuteistas už tai, kad 2006 m. vasario 10 d., nuo 10.00 iki 11.00 val., bute, esančiame,,duomenys neskelbtini“, tyčia dūrė peiliu vieną kartą L. K. į kairiąją šlaunį ir sudavė kietais bukais daiktais ne mažiau kaip devynis smūgius į įvairias kūno vietas, taip padarė nukentėjusiajam durtinę pjautinę žaizdą su giliosios šlaunies arterijos šakos sužalojimu, poodines kraujosruvas įvairiose galvos vietose, rankose. Dėl ūmaus nukraujavimo į kairiosios šlaunies minkštuosius audinius ir į išorę L. K. tą pačią dieną, apie 13.10 val., Šiaulių ligoninėje mirė; taip D. F. tyčia jį nužudė.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. F. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti, nes jis šio nusikaltimo nepadarė.
Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti dėl padarytų esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, taip pat dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.
Kasatorius nurodo, kad visą laiką nuosekliai aiškino, jog šio nusikaltimo nepadarė, tačiau teismas, neišsiaiškinęs tikrųjų L. K. sužalojimo aplinkybių, buvo šališkas, įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, nuosprendį grindė ne objektyviais ir neginčijamais įrodymais, o prielaidomis ir spėjimais. Šiaulių apygardos teismas buvo šališkas, nes nepagrįstai atmetė kasatoriaus ir jo gynėjų prašymus dėl įrodymų pateikimo. Be to, teisėjas B. Zalaga (kolegijos pirmininkas), vienasmeniškai pratęsdamas suėmimo terminą, nutartyje nurodė, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, jog jis padarė inkriminuojamą nusikaltimą. Taip teisėjui B. Zalagai aiškiai ir nedviprasmiškai išsakant išankstinę nuomonę dėl kasatoriaus kaltumo buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Apeliacinės instancijos teismo išvados šiais klausimais taip pat rodo teismo šališkumą. Teismas šališkai tyrė tik kaltinančius nepatikimus įrodymus, o kasatorių teisinančius ar objektyvią tiesą galinčius nustatyti atsisakė tirti; taip pažeidė šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus (BPK 6, 7 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė gynėjo prašymą paskirti serologinę ekspertizę, taip pažeidė BPK 7 straipsnį.
Kasatorius tvirtina, kad jo kaltės įrodymų nesurinkta, byloje buvę duomenys vienpusiškai traktuoti kaltinimo linkme, net nepašalinus prieštaravimų liudytojų parodymuose. Teismai vadovavosi nenuosekliais bei prieštaringais liudytojų S. A., R. M., J. K., D. Ž. parodymais ir nepagrįstai atmetė nuoseklius kasatoriaus, liudytojų V. Ž., E. Ž., A. J. bei A. V. parodymus. Kadangi teismai vadovavosi S. A. parodymais kaip vieninteliais teisingais, todėl padarė klaidingą išvadą dėl jo kaltės. Taip teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių nuostatas.
Taip pat kasatorius nurodo, kad jeigu ir būtų padaręs inkriminuotą nusikaltimą, tai ši veika kvalifikuota netinkamai. Teismai konstatavo, kad veika padaryta netiesiogine tyčia. Tačiau teismai nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos, nes išsamiai nemotyvavo, kaip įvertino visas padaryto nusikaltimo aplinkybes spręsdami apie tyčios turinį, t. y. tik formaliai perrašė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 6 punkto nuostatas. Objektyviai vertinant visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad L. K. duriančiai pjaunančiu įrankiu buvo sužalota kairė šlaunis, t. y. ne gyvybiškai svarbus organas, kurį sužalodamas asmuo gali numatyti, kad toks sužalojimas gali sukelti nukentėjusiojo mirtį. Sužalojimas buvo padarytas vienu smūgiu, į tai taip pat reikėtų atkreipti dėmesį. Asmuo, neturėdamas specialių medicininių žinių, durdamas peiliu į koją, tikrai negalėtų numatyti, kad pataikys į arteriją ir ją pažeis ir dėl to nukentėjusysis nukraujavęs mirs. Todėl, atsižvelgus į sužalojimų kiekį ir intensyvumą (vienas smūgis), vietą (koja), pobūdį (durtinė pjautinė negili žaizda), darytina išvada, kad nusikaltimas galėjo būti padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo ar nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2, 3 dalys), todėl, kasatoriaus manymu, veika kvalifikuotina pagal BK 132 straipsnio 1 dalį.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Jie numatyti BPK 369 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių šio Kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuotos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti, o esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacinius pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis).
Kasaciniame skunde iš esmės ginčijamas žemesnės instancijos teismų įrodymų vertinimas bei teigiama, kad teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, ir būtent tokiu pagrindu neigiama kaltė. Teisinių argumentų, pagrindžiančių šiuos skundo teiginius, nenurodoma. Todėl šie skundo teiginiai paliekami nenagrinėti, nes nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimas faktinių bylos aplinkybių ar įrodymų vertinimas nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacinis pagrindas. Nagrinėjami tik tie skundo argumentai, kurie susiję su kasacinio nagrinėjimo pagrindais.
Dėl skundo teiginių apie pirmosios instancijos teismo teisėjo B. Zalagos šališkumą
Pagal BPK 121 straipsnio 2 dalį teisėjas, spręsdamas kardomosios priemonės paskyrimo klausimą, privalo patikrinti, ar pateiktoje medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad būtent įtariamasis padarė nusikalstamą veiką ir šiuos duomenis nurodyti nutartyje, kuria skiriama kardomoji priemonė (BPK 125 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Ta pati nuostata galioja ir pratęsiant paskirtą kardomąją priemonę. Ikiteisminio tyrimo metu sprendimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo, jo termino pratęsimo iki šešių mėnesių priima ikiteisminio tyrimo teisėjas, o daugiau kaip šešis mėnesius – apygardos teismo teisėjas. Šiuos klausimus sprendę teisėjai negali dalyvauti procese – nagrinėti tos pačios bylos teisme (BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Perdavus bylą į teismą sprendimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo, jo termino pratęsimo, pakeitimo ar panaikinimo priima teismas (teisėjas ar teisėjų kolegija, kuriai byla paskirta nagrinėti), vadovaudamasis BK XI skyriaus nuostatomis (BPK 233 straipsnio 5 dalis). Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjas B. Zalaga (jis buvo paskirtas šioje byloje teisėju, kuris rengs bylą nagrinėti teisme (BPK 231 straipsnio 1 dalis), 2006 m. spalio 23 d. nutartimi pratęsdamas kaltinamajam D. F. suėmimo terminą, vadovaudamasis BK XI skyriaus nuostatomis, o tiksliau BPK 125 straipsnio 2 dalies 3 punktu, nutartyje pagrįstai nurodė, kad,,byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad D. F. padarė inkriminuojamą nusikaltimą“. Tokia sakinio konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad jo autorius tik išreiškia hipotezę (graikiškai hypothesis – spėjimas; Tarptautinių žodžių žodynas, 2005 m., p. 302), kurią dar reikia patikrinti, o ne konstatuoja D. F. kaltės faktą. Tokiu atveju teisėjas tik patikrina, ar byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad būtent kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, nes priešingu atveju kardomosios priemonės paskyrimas ar pratęsimas negalimas. Kaltinamojo kaltės klausimą teismas sprendžia tik ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Kasatorius sąmoningai praleidžia teisėjo nutartyje nurodytus žodžius,,leidžiančių pagrįstai manyti“, o tai iš esmės keičia sakinio prasmę. Taigi kasatorius nepagrįstai teigia, kad teisėjas B. Zalaga nutartyje, kuria pratęstas suėmimo terminas, išsakė išankstinę nuomonę dėl kasatoriaus kaltės, taip pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą. Šiaulių apygardos teismo 2006 m. spalio 23 d. nutartis pratęsti D. F. suėmimo terminą priimta specialiai surengtame teismo posėdyje, laikantis BPK 233 straipsnio 5 dalyje nurodytos tvarkos ir surašant atskirą protokolą. Formuojama teismų praktika yra tokia, kad tam tikrais atvejais klausimą dėl suėmimo pratęsimo kaltinamajam gali spręsti ir vienas teisėjas paprastai iš bylai nagrinėti sudarytos teisėjų kolegijos.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Kaip neišsamų ir kartu šališką bylos aplinkybių išnagrinėjimą kasatorius nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė jo ir jo gynėjų prašymus dėl įrodymų pateikimo; apeliacinės instancijos teismas atmetė prašymą skirti serologinę ekspertizę. Taip, kasatoriaus manymu, pažeisti šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principai.
BPK 7 straipsnyje nustatyta, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam sprendimui.
Bylos duomenys patvirtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nei kaltinamajam, nei jo gynėjui nebuvo suvaržyta teisė teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, reikšti prašymus, duoti paaiškinimus, užduoti liudytojams, ekspertui klausimus ir pan. Kaltinamasis ir jo gynėjai savo teisėmis naudojosi, reiškė prašymus, skundė teismo priimtas nutartis. Žemesnės instancijos teismų posėdžių protokolų turinys patvirtina, kad dalis prašymų buvo patenkinta (pirmosios instancijos teisme išreikalautos R. M. administracinė ir baudžiamoji bylos, apklausti kaip liudytojai G. P., A. S., Ž. R., A. J., A. V. ir papildomai apklaustas D. Ž., ekspertas H. Daujotas, pridėti prie bylos pateikti dokumentai ir kt.; apeliacinės instancijos teisme papildomai apklausti liudytojai E. V. ir S. A.), o kiti prašymai motyvuotai atmesti. Taigi kasatorius nepagrįstai teigia, kad buvo pažeistas rungimosi principas bei neišsamiai ištirtos visos bylos aplinkybės.
Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. Kasaciniame skunde neteigiama, kad teismų sprendimai pagrįsti įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytų reikalavimų.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo D. F. skundą, atliko įrodymų tyrimą, patikrino nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir pateikė dėl jų motyvuotas bei išsamias išvadas. Byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos aplinkybės buvo išsamiai ir nešališkai ištirtos, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tinkamai įvertintais įrodymais, taigi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos nepažeistos. Vadinasi, D. F. kaltė pagrįsta ne prielaidomis, o teismo nuosprendyje išdėstytų ir išanalizuotų įrodymų visuma, teismo išvados išsamiai motyvuotos. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys ir į tai, kad jo kaltė pagrįsta ne vien tik liudytojo S. A., bet ir liudytojų J. K., R. M., D. Ž. parodymais bei kitų surinktų ir įvertintų įrodymų visuma.
Šioje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.
Nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės, o baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.
Dėl BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatorius nurodo, kad jei ir būtų laikoma, jog jis padarė šią veiką, tai ji turėtų būti kvalifikuota kaip neatsargus gyvybės atėmimas pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, nes, vieną kartą duriant peiliu į šlaunį, asmuo negali numatyti, kad pataikys į arteriją ir dėl to nukentėjusysis nukraujavęs mirs.
Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 punktas).
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu konstatuota, kad dėl nuteistojo D. F. veiksmų – tyčia peiliu padaryto sužalojimo į kairiąją šlaunį – kilo padariniai – L. K. mirtis. Taigi tarp D. F. veikos ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Šią pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas. Ši žemesnės instancijos teismų išvada yra teisinga, nes nuteistojo D. F. veiksmu (tyčiniu dūriu peiliu į šlaunį) L. K. buvo padaryta durtinė pjautinė žaizda su giliosios šlaunies arterijos šakos sužalojimu, nuo kurio nukentėjusysis nukraujavo ir mirė.
Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia.
Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir norėjo ją atimti.
Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.
Pagal susiformavusią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir kt. Pagal nustatytas aplinkybes D. F. tyčia dūrė peiliu nukentėjusiajam vieną kartą į kairiąją šlaunį, padarydamas jam durtinę pjautinę žaizdą su giliosios šlaunies arterijos šakos sužalojimu. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie D. F. tyčios turinį, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, nuosprendyje nurodė, kad kaltinamasis veikė netiesiogine tyčia, t. y. tyčia suduodamas peiliu į koją, D. F. suprato, kad savo veiksmu kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido padariniams (mirčiai) atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Šią pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėta žemesnės instancijos teismų išvada dėl nuteistojo D. F. tyčios yra teisinga, nes jis, tyčia peiliu suduodamas stiprų smūgį (smūgio stiprumą patvirtina sužalojimo gylis – 7–9 cm bei tai, kad sužalojimo kanalas eina gilyn pagal vidinį šlaunikaulio paviršių) L. K. į kairiąją šlaunį, suprato savo veiksmo pavojingumą, tačiau buvo abejingas padariniams, kurie galėjo atsirasti, todėl atsako pagal faktiškai sukeltus padarinius. Šiuo atveju pagal atsiradusius padarinius D. F. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, o jos perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo D. F. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Olegas Fedosiukas
Vytautas Masiokas
