Baudžiamoji byla Nr. 2K-95-719/2026
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-22156-2024-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.9.1; 2.1.7.5; 2.3.6.4.4.1; 2.4.2.1; 2.4.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. gegužės 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininko), Artūro Ridiko (pranešėjo) ir Algimanto Valantino,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,
nukentėjusiojo R. P. įgaliotajam atstovui advokatui Vyteniui Dziegoraičiui,
išteisintiesiems A. R., J. R. ir jų gynėjui advokatui Algimantui Smolskui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Rimanto Vagrio ir nukentėjusiojo R. P. atstovo advokato Vytenio Dziegoraičio kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio.
Utenos apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu: A. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta laisvės apribojimo vieneriems metams bausmė, įpareigojant jį laisvės apribojimo laikotarpiu: 1) nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu; 2) dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje; 3) nesilankyti nukentėjusiojo R. P. žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini); J. R. pripažinta kalta pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta laisvės apribojimo vieneriems metams bausmė, įpareigojant ją laisvės apribojimo laikotarpiu: 1) nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu; 2) dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje; 3) nesilankyti nukentėjusiojo R. P. žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Nukentėjusiojo R. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. R. bei J. R. priteista solidariai nukentėjusiajam R. P. 19 536 Eur turtinei žalai atlyginti ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu, tenkinus nuteistųjų A. R. ir J. R. gynėjo advokato Algimanto Smolsko apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. R. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, J. R. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo R. P. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nukentėjusiojo atstovo advokato ir prokuroro, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. R. ir J. R. buvo kaltinami pagal BK 187 straipsnio 1 dalį už tai, kad veikdami kartu 2024 m. gegužės 31 d. apie 22.38 val. iš teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini), išrovė ir tokiu būdu sunaikino R. P. 91 šermukšnialapės lanksvūnės krūmą – bendros 7 265,50 Eur vertės, iš jų 18 krūmų 60–70 cm aukščio (kiekvieno kaina po 65 Eur) ir 73 krūmus 100–180 cm aukščio (kiekvieno kaina po 83,50 Eur), taip pat 77 formuotų lanksvų krūmus – bendros 3 965,50 Eur vertės (kiekvieno krūmo kaina – po 51,50 Eur), tokiu būdu bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam R. P. bendrą 11 231 Eur dydžio turtinę žalą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistųjų veiką įvertino kaip nusikalstamą BK 187 straipsnio prasme, todėl panaikino apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo A. R. ir J. R. išteisino. Teismas pažymėjo, kad nuteistieji išrovė nukentėjusiojo pasodintus krūmus dėl tarp jų susiklosčiusių civilinių teisinių santykių (esant ginčui dėl žemės sklypų ribos ir nuteistiesiems manant, kad jie taip įgyvendino savo, kaip žemės sklypo savininkų, teises), kurie į baudžiamuosius teisinius santykius gali pereiti tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms, o konkrečiu atveju tokių sąlygų nenustatyta. Aptariami teisiniai santykiai ir dėl jų iškilę ginčai visų pirma yra ne baudžiamosios, o civilinės teisės reguliavimo dalykas, o tokiais atvejais pirmiausia turėtų būti išnaudotos visos galimybės siekti, kad šis ginčas būtų išspręstas civiline tvarka. Šiuo metu nėra išbandytos ir išnaudotos nukentėjusiojo R. P. galimybės išspręsti ginčą su nuteistaisiais civiline tvarka, todėl šiuo konkrečiu atveju baudžiamoji atsakomybė, kaip paskutinė ir griežčiausia priemonė, negali būti taikoma.
III. Kasacinių skundų argumentai
3. Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas R. Vagrys prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai kvalifikavo A. R. ir J. R. padarytą veiką kaip civilinės teisės deliktą, palikdamas nukentėjusiajam kaip jo privatų reikalą reikalauti kompensacijos civiline tvarka, netinkamai atribojo baudžiamosios teisės normas nuo civilinės teisės normų, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 331 straipsnio 2 dalį, nes išsamiai neišnagrinėjo byloje surinktų įrodymų, jų praktiškai nevertino, išskirtinai prioritetą teikė išteisintųjų A. R. ir J. R. pateiktai gynybinei pozicijai, todėl padarė neteisingą išvadą, jog A. R. ir J. R. išrovė nukentėjusiojo R. P. pasodintus krūmus dėl tarp jų susiklosčiusių civilinių teisinių santykių. Byloje surinkti duomenys, t. y. nukentėjusiojo R. P. parodymai, liudytojos A. V. parodymai, rašytiniai dokumentai, iš dalies pačių A. R. ir J. R. parodymai, kurių apeliacinis teismas niekaip nevertino, parodo, kad tarp išteisintųjų A. R., J. R. ir nukentėjusiojo R. P., atvirkščiai, niekuomet nebuvo kilęs joks teisinis ginčas dėl sklypų ribų, A. R. ir J. R. tikrai žinojo tiek savo, tiek kaimyno R. P. sklypo ribas, patvirtintas išsamiais kadastriniais (geodeziniais) matavimais.
3.3. Įvertinus byloje esančius vaizdo įrašus ir jų apžiūros protokolus, pritartina apeliacinės instancijos teismo teisėjo M. Jankausko pateiktai atskirajai nuomonei, kurioje nurodyta, kad nėra abejonių, jog nukentėjusiojo R. P. žemės sklype augančius krūmus išrovė ne kas nors kitas, o būtent A. R. ir J. R..
3.4. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą dėl taikytinos teisės šakos.
3.5. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis R. P. parodė, kad ginčo dėl jo žemės sklypo ribų nėra, o A. R. ir J. R. patvirtino, kad iki aptariamo įvykio jie nukentėjusiojo žemės sklypo ribų nustatyta tvarka neginčijo. 2022 m. rugsėjo 15 d. atlikęs žemės sklypų naudojimo patikrinimus, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyrius nenustatė, kad naudodamas žemę nukentėjusysis R. P. būtų pažeidęs savo žemės sklypo ribas. Apie tai A. R. ir J. R. buvo informuoti. Taip pat jie buvo informuoti, kad tuo metu jų žemės sklypai buvo suformuoti, atliekant preliminarius matavimus, t. y. naudojant mažesnio tikslumo matavimo prietaisus, o nukentėjusiojo R. P. žemės sklypas buvo suformuotas, atliekant tikslius kadastrinius matavimus.
3.6. Tikint išteisintųjų A. R. ir J. R. bei jų gynėjo nurodyta versija apie tai, kad išrauti krūmai augo A. R. ir J. R. žemės sklype, būtų sunku paaiškinti, kodėl aptariamo įvykio metu A. R. ir J. R., raudami krūmus, tarpusavyje kalbasi apie sankcijų taikymą jiems, apie poreikį slėpti savo veidus, apie nukentėjusiojo pasodintų augalų prigijimą, tai užfiksuota nukentėjusiojo R. P. pateiktuose vaizdo įrašuose. Tokie A. R. ir J. R. pokalbiai būtų neaktualūs, jeigu išrauti krūmai iš tiesų būtų augę jų žemės sklype.
3.7. Taigi, A. R. ir J. R. aptariamo įvykio metu buvo aiškios ir žinomos nukentėjusiojo R. P. žemės sklypo ribos, dėl to nebuvo jokio ginčo ir išteisintieji A. R. ir J. R. aiškiai suprato, kad nukentėjusiojo sklypo ribos buvo nustatytos tinkamai, o krūmai buvo pasodinti ne ant bendros jų ir nukentėjusiojo R. P. sklypų ribos, o būtent nukentėjusiojo žemės sklype.
3.8. Pagrįsta teisėjo atskirojoje nuomonėje padaryta išvada, kad A. R. ir J. R. veikos pavojingumas peržengė civilinės atsakomybės ribą, nes A. R. ir J. R. prieš tai neįspėjo nukentėjusiojo R. P. apie tai, kad jo žemės sklype augantys krūmai trukdytų jiems naudotis savo žemės sklypu, ir nenustatė termino šiems krūmams pašalinti. Nukentėjusiojo R. P. žemės sklype augę krūmai buvo tvarkingi, prižiūrėti, jie savo šakomis ar šaknimis nebuvo įsiterpę į A. R. ir J. R. žemės sklypą ir niekaip netrukdė jiems naudotis savo žemės sklypu. Be to, R. P. žemės sklype išrauti krūmai buvo visiškai sunaikinti, nes, išrovus juos ir jiems sunykus, naudoti juos toliau pagal paskirtį nebuvo galima.
3.9. Šiuo atveju esminio ginčo tarp išteisintųjų A. R. ir J. R. bei nukentėjusiojo R. P. dėl žemės sklypų ribų nėra, o formalus žemės sklypų ribų ginčijimas tėra jų gynybinė pozicija. Todėl, šiuo konkrečiu atveju nesant ginčo dėl žemės sklypų ribų ir A. R. bei J. R. veikoje esant visiems BK 187 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties objektyviesiems ir subjektyviesiems požymiams, jie pagrįstai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais ir nuteisti.
4. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. P. atstovas advokatas V. Dziegoraitis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 1 ir 5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies 3–4 punktų bei 331 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
4.2. Išvadą dėl civilinių teisinių santykių ribų neperžengiančios teisinės situacijos apeliacinės instancijos teismas grindė išimtinai išteisintųjų bylos proceso metu duotais parodymais, kad jie nesutinka su R. P. atliktais žemės sklypo kadastriniais matavimais, ginčija juos ir tvirtina, kad jų išrauti nukentėjusiojo R. P. pasodinti krūmai augo ne pastarojo, o jų (išteisintųjų) žemės sklype. Ši išvada yra prieštaringa, nes žemės sklypo matavimus atliko ne R. P., o atitinkamos valstybės įstaigos padalinys. Be to, šie matavimai buvo atlikti dar iki R. P. įsigyjant konkretų žemės sklypą, besiribojantį su išteisintųjų žemės sklypu.
4.3. Teismas konstatavo, kad A. ir J. R. atliko visus kaltinime inkriminuojamus veiksmus, tačiau nusprendė, jog tokie veiksmai nėra baudžiamosios teisės reguliavimo dalykas. Viso bylos proceso metu išteisintieji neigė padarę jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką, aiškino, kad jie nedalyvavo naikinant R. P. priklausančius krūmus. Taigi apeliacinės instancijos teismas netikėjo šia parodymų dalimi ir ja nesivadovavo. Skundžiamame nuosprendyje pasiremta kita paaiškinimų dalimi – deklaratyviais teiginiais apie nesutikimą su žemės sklypo ribomis įvertinant tai kaip ginčą, kuris neperžengia civilinių teisinių santykių ribos. Preziumuojant iškilusių ginčų faktą, nutylėta, kad jokie ginčai tarp A. ir J. R. bei R. P. civiline tvarka niekada nevyko ir nebuvo sprendžiami. Be aptariamos A. ir J. R. paaiškinimų dalies, jokių kitų, įstatymų nustatyta tvarka šioje byloje gautų, duomenų, patvirtinančių galimą civilinių santykių egzistavimą, skundžiamame nuosprendyje nenurodyta. Šiuo atveju būtent pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos įrodymus, patvirtinančius, kad tarp išteisintųjų ir nukentėjusiojo nebuvo jokių civilinių teisinių santykių ar ginčų.
4.4. Išteisintieji, atlikdami nusikalstamus veiksmus, puikiai suvokė, kad sprendžia ne iškilusį ginčą, o bendrais veiksmais daro nusikalstamą veiką, ir tai patvirtina nukentėjusiojo R. P. pateiktas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas vyro ir moters pokalbis raunant nukentėjusiajam priklausančius augalus. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą, įvertino tik dalį išteisintųjų parodymų ir padarė išvadą apie tariamą civilinių teisinių santykių tarp išteisintųjų ir nukentėjusiojo buvimą.
4.5. Skundžiamame nuosprendyje pažymėta, jog R. P. neišnaudojo galimybių išspręsti ginčą civiline tvarka, nes byloje nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusysis aptariamu klausimu būtų kreipęsis į teismą civilinio proceso tvarka. Toks vertinimas yra nelogiškas ir teisiškai ydingas. Visų pirma, nukentėjusysis pasirinko savo pažeistų teisių gynimo būdą – dėl jo turtui padarytos nusikalstamos veikos kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Pagal R. P. pareiškimą buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, byla perduota teismui ir ją išnagrinėjus priimtas apkaltinamasis nuosprendis. R. P. būtų nelogiška dėl to paties kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, nes jo civilinis ieškinys buvo išnagrinėtas ir iš dalies patenkintas. Antra vertus, jokiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta nuo nusikalstamos veikos nukentėjusio asmens pareiga kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka prieš kreipiantis į teisėsaugos institucijas.
4.6. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė vienintelę naujai nustatytą aplinkybę, turėjusią lemiamą įtaką sprendimui dėl išteisinimo, – susiklosčiusius civilinius teisinius santykius, kurie nėra baudžiamosios teisės dalykas. Jokių įstatymų nustatyta tvarka šioje byloje gautų duomenų, pripažintų įrodymais, patvirtinančių civilinių teisinių santykių buvimą tarp nukentėjusiojo ir išteisintųjų jiems inkriminuojamos nusikalstamos metu, skundžiamame nuosprendyje nenurodyta. Akivaizdu, kad dėl šios priežasties nebuvo pateikti įrodymų vertinimo motyvai ir apeliacinės instancijos teismo išvados dėl išteisinimo liko nepagrįstos jokiais įrodymais. Tokiu būdu buvo neįvykdyti BPK 305 straipsnio 3 dalies 3–4 punktų ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimai išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus ir teismo išvadas dėl nuteistųjų pripažinimo nekaltais ir išteisinimo. Taip pat buvo šiurkščiai pažeistas BPK 331 straipsnio 1 dalies reikalavimas surašant nuosprendį laikytis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų (konkrečiu atveju BPK 305 straipsnio 3 dalies).
4.7. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio argumentacijos turinio, visiškai nepasisakyta dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų, patvirtinančių kokių nors civilinių teisinių santykių tarp R. P. bei A. ir J. R. egzistavimą, atmetimo ar kitokio įvertinimo. Todėl dar vienas BPK 331 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas panaikinant pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimant naują nuosprendį nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, taip pat nebuvo įvykdytas.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo R. Vagrio ir nukentėjusiojo R. P. atstovo advokato V. Dziegoraičio kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl BK 187 straipsnio 1 dalies taikymo ir esminių BPK pažeidimų, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme
6. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai atribojo baudžiamosios teisės normas nuo civilinės teisės normų, padarė BPK 20 straipsnio 1 ir 5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies 3–4 punktų, 331 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimus, nes neišsamiai išnagrinėjo bylą, nevertino surinktų įrodymų, prioritetą suteikė išteisintųjų pateiktai gynybinei pozicijai, todėl padarė neteisingą išvadą, jog A. R. ir J. R. išrovė nukentėjusiojo R. P. pasodintus krūmus dėl tarp jų susiklosčiusių civilinių teisinių santykių. Taigi, šioje byloje aktualus yra baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimas ir baudžiamosios atsakomybės, kaip ultima ratio (paskutinės priemonės), principo taikymas už svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą.
7. Pagal BK 187 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą, kurio vertė iki sunaikinimo (sugadinimo) viršijo 10 MGL dydį (BK 190 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, asmeniui inkriminuojant svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą, būtina nustatyti šios veikos subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių visumą – veikos pavojingumą, priežastinį ryšį ir padarinius bei asmens kaltę (tyčią) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI0LTMwMy8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-324-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-324-303/2015">2K-324-303/2015</a>, 2K-355-976/2015, 2K-5-628/2019). Kvalifikuojant veiką pagal BK 187 straipsnį, sugadinto ar sunaikinto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte (tačiau ne tokio daikto (turto) atkūrimo (atstatymo) sąnaudomis (kaštais) ar jo sunaikinimo pasekmėmis, kurie nėra šią nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis) veikos padarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzMtNjc3LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-73-677/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-73-677/2016">2K-73-677/2016</a>, 2K-298-697/2016, 2K-5-628/2019).
8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad už svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą gali būti taikoma tiek civilinė, tiek baudžiamoji atsakomybė. Pirmiau nurodytas teisinio reguliavimo dvilypumas lemia, kad teismas, nagrinėjantis baudžiamąją bylą dėl svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo, turi apsvarstyti, ar už tokio pobūdžio veiką būtina taikyti baudžiamosios teisės poveikio priemones ir ar nepakanka apsiriboti tik civilinės teisės nustatytais gynimo būdais. Priimant šį sprendimą, turi būti įvertinamos bylos aplinkybės, atskleidžiančios tokios veikos (teisės pažeidimo) pavojingumą, vertinamas bendras aplinkybių kontekstas, vadovaujamasi proporcingumo principu, atsižvelgiant į baudžiamosios atsakomybės kaip paskutinės priemonės (lot. ultima ratio) kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI4LTQ4OS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-128-489/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-128-489/2021">2K-128-489/2021</a>).
9. Baudžiamosios teisės, kaip kraštutinės priemonės, principo turinys gana plačiai atskleidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje, kur konstatuojama, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis, o jas padariusiems asmenims taikytinos tik pačios griežčiausios priemonės – bausmės. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra nurodęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga atitinkamas veikas pripažinti nusikaltimais ir taikyti už jas pačias griežčiausias priemones – kriminalines bausmes; kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis, inter alia (be kita ko), administracinėmis sankcijomis (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).
10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vadovaudamasis aptartais konstitucinės jurisprudencijos aiškinimais, yra nurodęs, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI4LTQ4OS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-128-489/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-128-489/2021">2K-128-489/2021</a> ir kt.).
11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma prieš nepagrįstą išimtinai civilinių teisinių santykių kriminalizavimą – kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2K-274-788/2019 ir kt.). Tačiau svetimo turto, kurio vertė viršija 3 MGL dydį, sunaikinimas ir sugadinimas baudžiamajame įstatyme apibrėžtas kaip nusikalstama veika (BK 187 straipsnis). Jeigu tyčia sunaikinto turto vertė neviršija paminėto dydžio, turėtų būti taikoma administracinė atsakomybė (ANK 115 straipsnis). Todėl išvada, kad tokie veiksmai vertinami kaip civilinis deliktas ir turi būti sprendžiami civiline tvarka, turi būti pagrįsta teisiniais argumentais ir tinkamai motyvuota.
12. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad kasacinių skundų argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų BPK pažeidimų, susijusių su netinkamu bylos išnagrinėjimu ir skundžiamo nuosprendžio surašymu, yra pagrįsti.
13. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės į išteisintųjų gynėjo apeliacinio skundo argumentus neatsakė, jokių konkrečių bylos duomenimis pagrįstų motyvų nepateikė – pacitavęs teismų praktiką apie baudžiamosios teisės, kaip ultima ratio, taikymo principą, teismas konstatavo, kad tarp išteisintųjų ir nukentėjusiojo susiklostė civiliniai teisiniai santykiai (esant ginčui dėl žemės sklypų ribos ir išteisintiesiems manant, kad jie taip įgyvendino savo, kaip žemės sklypo savininkų, teises), kurie į baudžiamuosius teisinius santykius gali pereiti tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms, kurios šiuo atveju nebuvo nustatytos (nuosprendžio 11 punktas). Teismas nenurodė, kokios tos papildomos sąlygos turėtų būti, jų nevertino byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Išteisintųjų gynėjo apeliaciniame skunde buvo keliamos abejonės dėl J. R. ir A. R. kaltės, ginčijamas kai kurių įrodymų (vaizdo įrašų) turinys, taip pat keliamas ir baudžiamajai atsakomybei reikšmingas klausimas dėl sunaikintų augalų (nusikaltimo dalyko) vertės nustatymo, tačiau teismas į apeliacinio skundo argumentus visiškai neatsakė, apsiribojo tik paviršutiniška, niekuo nepagrįsta išvada apie civilinių teisinių santykių egzistavimą. Konstatuodamas, kad nėra išbandytos ir išnaudotos nukentėjusiojo galimybės išspręsti ginčą su nuteistaisiais civiline tvarka (byloje nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusysis aptariamu klausimu būtų kreipęsis į teismą civilinio proceso tvarka), teismas nepagrįstai įvedė papildomą, įstatyme nenustatytą sąlygą baudžiamajai atsakomybei kilti.
14. Pasisakant apie apeliacinės instancijos teismo nurodytą galimybę šioje byloje išspręsti ginčą civiline tvarka, svarbu pažymėti, jog tiek civilinė, tiek ir baudžiamoji teisė saugo tas pačias vertybes ir labai dažnai šių teisės šakų atsakomybės yra taikomos kartu. Teismų praktikoje pažymima, jog vien tai, kad kaltininko neteisėtais veiksmais padaryta žala gali būti atlyginta ar pašalinta (pvz., grąžinus pavogtą daiktą), nepanaikina nusikalstamos veikos padarymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-719/2021). Galimybė paduoti civilinį ieškinį savaime nereiškia, kad išnyksta pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY1LTQ4OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-165-489/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-165-489/2016">2K-165-489/2016</a>). Todėl apeliacinės instancijos teismo nurodyta įstatyme nenustatyta sąlyga baudžiamajai atsakomybei kilti – pirmiausiai išnaudoti galimybes ginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka, nėra pagrįsta ir neturėtų būti taikoma.
15. Iš aptartos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos matyti, kad ultima ratio principu turi vadovautis tiek įstatymo leidėjas – nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už tam tikras veikas, tiek ir teismai – atribodami baudžiamąją atsakomybę nuo kitos rūšies teisinės atsakomybės. Tačiau tai nereiškia, kad teismas visais atvejais turi diskreciją pasirinkti, kurios rūšies teisinė atsakomybė turi būti taikoma. Kokios veikos yra nusikalstamos ir uždraustos, apibrėžia įstatymu patvirtintas Baudžiamasis kodeksas (BK 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Išimtinę teisę leisti įstatymus turi Seimas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 67 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, tiek veikų kriminalizavimas, nustatant nusikalstamos veikos požymius, tiek ir jų dekriminalizavimas yra išimtinė įstatymų leidėjo prerogatyva. Todėl ultima ratio principo aiškinimas ir taikymas teismų praktikoje, ignoruojant nustatytą reguliavimą ar įvedant baudžiamajame įstatyme neįtvirtintas sąlygas baudžiamajai atsakomybei kilti ar naujus (papildomus) nusikalstamos veikos sudėties požymius, gali pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą. Be to, situacija, kai už padarytą nusikalstamą veiką nebaudžiama, yra nesuderinama su Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta valstybės pareiga užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių, kitų Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių, kiekvieno asmens ir visos visuomenės veiksmingą apsaugą, inter alia, nuo nusikalstamų kėsinimųsi.
16. Taigi, jei veika turi aiškiai nustatytus nusikalstamos veikos požymius, turėtų būti taikoma baudžiamoji, o ne kitos rūšies teisinė atsakomybė. Tokiu atveju, esant pagrindui ir, vadovaujantis teisingumo ir proporcingumo principais, motyvuotai gali būti taikomos baudžiamajame įstatyme įtvirtintos nuostatos dėl kaltininko teisinės padėties palengvinimo (pavyzdžiui, skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis), sprendžiamas klausimas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis) ir pan.). Iš teismų praktikos analizės matyti, kad baudžiamoji atsakomybė gali būti laikoma ultima ratio tik tais atvejais, kai nusikalstamos veikos apibrėžimas yra pernelyg abstraktus, platus, dviprasmiškas, neaiškus, sudaro prielaidas interpretacijoms, yra dubliuojantis kitų teisės šakų nustatytą teisinę atsakomybę ir kyla problemų dėl baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo kitų teisės šakų teisinės atsakomybės. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenurodė ir jų nevertino, pirmosios instancijos teismo išvadų apie nustatytus nusikalstamos veikos požymius A. R. ir J. R. veikoje nepaneigė, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas pagal paduotą apeliacinį skundą liko neįvertinti.
17. Kasatoriai kasaciniuose skunduose taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nemotyvavo nuosprendžio, padarydamas esminius BPK 305 straipsnio 3 dalies 3–4 punktų, 331 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimus.
18. Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, jame turi būti analizuojami visi bylos įrodymai ir daromos nešališkos, neprieštaringos, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančios išvados (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-393/2014, 2K-29-489/2015, 2K-68-976/2026 ir kt.).
19. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus, reglamentuojančio nuosprendžio priėmimą, pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių BPK 305, 307 straipsniuose nustatytų taisyklių bei reikalavimų, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-458/2021).
20. Nors BPK 331 straipsnyje nenurodyta jokių specifinių nuosprendžio surašymo taisyklių, tačiau naujame nuosprendyje paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-112-895/2019).
21. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi kasacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra tinkamai nemotyvuotas ir neatitinka nuosprendžiams keliamų reikalavimų.
22. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatyti pažeidimai (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1, 2 dalys) yra esminiai, nes sutrukdė apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas. Kadangi tiek sunaikinto turto vertės nustatymo, tiek ir baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio taikymo klausimai yra vertinamojo pobūdžio ir reikalauja papildomo tyrimo ir vertinimo, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
23. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas, laikydamasis pirmiau paminėtų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, teismų praktikos, pagal paduotą apeliacinį skundą turi patikrinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą ir pateikti motyvuotas išvadas dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 4 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Alenas Piesliakas
Artūras Ridikas
Algimantas Valantinas
