A. Č. pagal ANK 120 str.

Adm. nusižengimo byla Nr. AN2-67-350/2023

Teisminio proceso Nr. 4-08-3-00080-2023-0

Procesinio sprendimo kategorija 21.11.10

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugsėjo 4 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gaputis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens – A. Č. atstovės advokatės Eglės Jagelienės (toliau – ir Apeliantė) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. birželio 30 d. nutarimo (toliau – skundžiamas nutarimas),

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. birželio 30 d. nutarimu A. Č. pripažinta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 1500 Eur bauda. A. Č. nubausta už tai, kad būdama (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), vadove, žinodama apie bendrovės finansinę padėtį, tai yra, kad bendrovė neturi pakankamai lėšų visų kreditorinių reikalavimų patenkinimui, turi susidariusią mokestinę nepriemoką Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) ir kad mokesčių administratorius jau vykdo priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą, nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos, nes laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 3 d. iki 2023 m. vasario 21 d. pirmenybę teikė ne atsiskaitymui su Valstybine mokesčių inspekcija, o atsiskaitymui su kitais Bendrovės kreditoriais, ir taip savo neteisėtais veiksmais pažeidė kreditoriaus – Valstybinės mokesčių inspekcijos interesus.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

2. Apeliaciniu skundu apeliantė prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. birželio 30 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

2.1. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė ANK įtvirtintos ir teismų praktikoje detalizuotos ANK 590 straipsnio 4 dalies pagrindu pradėtos administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo tvarkos.

2.2. Administracinio nusižengimo byla buvo nagrinėjama vadovaujantis būtent VMI pateiktais klaidingais duomenimis, t. y. duomenimis, neva turėdama 190 000 Eur viršijančią mokestinę nepriemoką. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad įvertinusi, jog pareiškime pateikė klaidingus duomenis apie tariamas Bendrovės prievoles, teismo posėdžio metu VMI atstovė patikslino pareiškimo informaciją, t. y. pateikė naujus duomenis apie tariamas Bendrovės mokestinės skolos sumas ir teismas juos priėmė. Apeliantė šių duomenų negavo, dėl jų pasisakyti negalėjo, duomenys buvo pagarsinti teismo posėdžio metu, tačiau toks teismo veiksmas nesudarė galimybės Apeliantei pateiktus duomenis patikrinti, įvertinti ir dėl jų pasisakyti.

2.3. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą, neparengė jokio dokumento, kuriuo Apeliantei būtų suformuotas aiškus kaltinimas, dėl ko Apeliantei nebuvo sukurtos sąlygos efektyviai gintis nuo kaltinimo. Apylinkės teismas, neatliko jokių veiksmų, kad iki bylos nagrinėjimo ar bent jau jos nagrinėjimo metu būtų nustatytos konkrečios faktinės aplinkybės, sudarančios objektyviąją administracinio nusižengimo sudėties pusę.

2.4. Pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų dėl esminių bylai reikšmingų aplinkybių – nenustatė, buvo ar nebuvo Bendrovės pradelstų mokestinių įsipareigojimų, jeigu buvo, koks jų dydis. Papildomuose dokumentuose, teiktuose teismo posėdžio metu, VMI nurodė kitas prievolių sumas, dėl kurių Apeliantei nebuvo sudarytos jokios objektyvios galimybės pasisakyti, tuo tarpu pati Apeliantė nurodė ir įrodė, kad VMI nurodytos sumos niekada neegzistavo. Kokia faktinė situacija buvo iš tikrųjų nagrinėjant bylą taip ir liko nenustatyta.

2.5. Skundžiamame nutarime pirmosios instancijos teismas nurodė, neva Bendrovės prievolių ginčo laikotarpiu suma neturi reikšmės, tačiau tokia teismo išvada yra nesuderinama su pareiga nustatyti visus administracinio nusižengimo sudėties elementus (objektyviąją pusę), be to, prieštarauja paties skundžiamo nutarimo turiniui, kadangi nutarime teismas išvardino neegzistuojančias Bendrovės prievolių sumas (nutarimo 2 lapas), taip pat pateikė išvadą, neva ginčo laikotarpiu Bendrovės padengta mokestinių prievolių suma – 5180,54 EUR – yra itin maža. Ši teismo išvada aiškiai atskleidžia, kad prievolių suma ginčui yra reikšminga, nes tik žinant tikrą prievolių sumą galima nuspręsti ar padengta suma yra didelė, ar maža.

2.6. Netinkamo proceso ir teismo padarytų pažeidimų rezultatas – apeliantės pripažinimas kalta dėl administracinio nusižengimo padarymo ir nubaudimas už nenustatyto dydžio ir rūšies mokestinės prievolės sumokėjimo uždelsimą nenustatytą laiko tarpą.

2.7. Pirmosios instancijos teismas nenustatė objektyviųjų ANK 120 str. 1 d. įtvirtinto administracinio nusižengimo požymių, t. y. teismas nenustatė kokią mokestinę prievolę Bendrovė turėjo ginčo laikotarpiu, ar tikrai ji buvo pradelsta.

2.8. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad ginčo atveju visa Bendrovės mokestinė prievolė, kuri buvo šios bylos dalykas, yra sumokėta, VMI šį faktą pripažino. Taigi, ginčo atveju neegzistavo ir neegzistuoja Apeliantės tyčia, nukreipta į VMI interesų pažeidimą, kadangi VMI interesas buvo visiškai patenkintas – mokestinė prievolė sumokėta. Už pavėlavimą įvykdyti mokestinę prievolę Bendrovė sumokėjo delspinigius, t. y. kompensavo visus VMI dėl prievolės įvykdymo vėlavimo patirtus nuostolius. Mano, jog ginčo atveju neegzistuoja ir objektyviosios nusižengimo pusės požymis – padariniai.

2.9. Cituodama Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką nurodo, kad pirmosios instancijos teismas precedentu nesirėmė nepagrįstai, kadangi atliktų mokėjimų sumos neturi teisinės reikšmės tyčios vertinimui, bent jau tokios pirmosios instancijos teismas nemotyvavo ir nepagrindė.

2.10. Mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ir CK 6.930¹ str. Ši teisės norma numato mokėjimų eiliškumą tuo atveju, kai skolininkas neturi pakankamai lėšų įsipareigojimų visiems kreditoriams padengimui.

2.11. Bendrovė tokioje padėtyje niekada nebuvo, ji niekada nepatyrė neatsiskaitymo su kreditoriais rizikos ar grėsmės. Kaip jau minėta, situacijoms, kai trumpą laiką pavėluojama įvykdyti mokestinę prievolę, sureguliuoti yra numatytas delspinigių institutas. Būtent delspinigiai kompensuoja visus VMI nuostolius dėl pavėlavimo įvykdyti prievolę. Tačiau trumpalaikis atsiskaitymo pavėlavimas nėra CK 6.930¹ straipsnio taikymo pagrindas, t. y. nėra pagrindas išvadai, kad įmonė neturi pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriais. Visi teisiniai instrumentai, varžantys juridinio asmens nuosavybės teisę, tarp jų ir CK 6.930¹ straipsnis yra skirti ne kasdienei bendrovės veiklai reguliuoti, o teisiniams santykiams, kai asmuo tampa nemokus ir dėl to kreditorių interesams kyla grėsmė, sureguliuoti. Taigi, mokaus ir visus savo įsipareigojimus galinčio įvykdyti, tačiau trumpalaikį apyvartinių lėšų stygių patiriančio ūkio subjekto nuosavybės teisė nėra ir negali būti varžoma ir atitinkamai kišamasi į jo veiklą, kadangi tai būtų nesuderinama su ūkinės veiklos laisvės principu, t. y. viena vertus tokiomis sąlygomis verslas apskritai neegzistuotų, antra vertus tai reikštų galimybę bausti kiekvieną asmenį, bent dieną pavėlavusį sumokėti kokį nors mokėjimą.

2.12. Pirmosios instancijos teismas ginčo atveju nevertino fakto, kad nenustatyto dydžio prievolių vėlavimai buvo trumpalaikiai, prievolės yra visiškai įvykdytos, Bendrovės finansinė padėtis yra gera ir kreditorių reikalavimų patenkinimui niekada grėsmė nekilo, be to, tam tikri mokėjimai (būtent tie, kuriuos vykdė Bendrovė) yra neišvengiami siekiant užtikrinti Bendrovės veiklos nepertraukiamumą. Skundžiamas nutarimas yra formalus, neteisingas savo esme, be to, jis yra neteisėtas, kadangi Apeliantė dėl administracinio nusižengimo kalta pripažinta nenustačius nusižengimo sudėties požymių.

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. birželio 30 d. nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

3.1. Teigia, jog apeliantės teiginys, kad teismas nenurodė kokia mokestinė nepriemoka buvo ginčo laikotarpiu ir ar ji buvo pradelsta neturi jokio pagrindo. Teismas Nutarime nurodė, jog iš VMI registrų bei papildomo paaiškinimo matyti, kad Bendrovė 2023 m. sausio 3 dienai visa mokestinė nepriemoka buvo 192503,97 Eur, jos – 68353,22 Eur mokestinės nepriemokos suma, dėl kurios nevyko mokestinis ginčas; 2023-02-21 dienai visa mokestinė nepriemoka buvo 190507,77 Eur, iš jos – 66357,02 Eur mokestinės nepriemokos suma, dėl kurios nevyko mokestinis ginčas. Teismas Nutarime pažymėjo, kad pateikti duomenys liudija, ką teismo posėdžio metu pripažino ir pati A. Č., kad jos vadovaujama bendrovė administraciniame kaltinime nurodytu laikotarpiu turėjo neįvykdytą prievolę VMI. Sutinka su teismo pozicija, kad nepaisant to, kad VMI ir A. Č. nurodė skirtingus Bendrovės nepriemokos dydžius, jų nustatymas ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo kontekste nėra būtinas.

3.2. Mano, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą ir įvertinęs visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės administracinės nuobaudos skyrimui, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismo paskirta administracinė nuobauda (jos dydis) yra ne per griežta ir adekvati padarytam administraciniam nusižengimui ir jį padariusio asmens asmenybei, paskirta nepažeidžiant proporcingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, vadovaujantis įstatymu. Administracinio nusižengimo byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų Apeliantės kaltę pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, jos kaltė neginčijamai įrodyta teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais byloje esančiais įrodymais.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalyje).

6. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nesilaikė ANK 590 straipsnio 4 dalies nuostatų ir netinkamai aiškino bei taikė ANK 120 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl padarė neteisingą išvadą, jog trumpalaikis pavėlavimas įvykdyti mokestinę prievolę yra kreditoriaus interesų pažeidimas, neįvertinęs pavėlavimo priežasčių ir fakto, kad prievolė yra įvykdyta, delspinigiai sumokėti ir jokia žala nepadaryta, t. y. A. Č. veiksmuose nėra ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo sudėties – tyčios.

Dėl ANK 590 straipsnio 4 dalies taikymo.

7. ANK 590 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta išskirtinė administracinio nusižengimo bylos pradėjimo procedūra dėl ANK 120 straipsnyje nurodytų administracinių nusižengimų.

8. Remiantis sisteminiu ir loginiu ANK nuostatų aiškinimu, pareiškime dėl administracinio nusižengimo bylos pradėjimo turi būti duomenys apie tai, kas teikia pareiškimą; nurodytas ANK specialiosios dalies straipsnis, pagal kurį inicijuojama teisena; asmuo, kuris, pareiškėjo vertinimu, padarė administracinį nusižengimą; administracinio nusižengimo padarymo aplinkybės turi būti aprašytos kaip įmanoma tiksliau (esant galimybei, nurodytas pažeidimo padarymo laikas, vieta, konkretūs kaltininko veiksmai), nurodant teisės aktų nuostatas, kurias pažeidė kaltininkas; suformuotas aiškus reikalavimas dėl patraukimo administracinėn atsakomybėn, žalos atlyginimo, pareiškimas turi būti pasirašytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje 2AT-12-511/2021).

9. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti, jog A. Č. nežinojo, kuo yra kaltinama, nes pirmosios instancijos teismas 2023 m. gegužės 2 d. nutartimi A. Č. kartu su teismo šaukimu išsiuntė minėtą nutartį, VMI pareiškimo, kuriame be kita ko buvo nurodytas mokestinės nepriemokos dydis 2023 m. balandžio 25 dienai (176 020,05 eurai), mokėjimai, atlikti iš Bendrovės sąskaitos banke kitiems kreditoriams per laikotarpį nuo 2023 m. sausio 3 d. iki vasario 21 d. kopiją ir pranešimą apie procesinių teisių ir pareigų išaiškinimą. Tai rodo, jog A. Č. teisė į gynybą nebuvo pažeista, nes ji žinojo apie jai pareikštą kaltinimą ir naudojosi ANK 577 ir kituose straipsniuose numatytomis teisėmis ir pareigomis.

Dėl ANK 120 straipsnio 1 dalies

10. ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė juridinio asmens vadovui ar už eilę alternatyvių veikų, tame tarpe už kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą, o šio nusižengimo sudėtis yra formalioji, t. y. sprendžiant administracinės atsakomybės klausimą pakanka nustatyti, jog buvo pažeista teisės aktuose nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka, o kreditorių, kurių teisės taip buvo pažeistos, reikalavimų dydis veikos kvalifikavimui iš esmės jokios reikšmės neturi.

11. Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka yra reglamentuojama CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje, kuria nustatyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.

12. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad A. Č. vadovaujama Bendrovė VMI pareiškime, patikslintame pareiškime ir skundžiamame nutarime nurodytu konkrečiu laikotarpiu, t. y. nuo 2023 m. sausio 3 d. iki 2023 m. vasario 21 d. teisės aktais nustatytu laiku, nors apeliaciniame skunde teigiama, jog A. Č. nubausta už mokestinės prievolės sumokėjimo uždelsimą nenustatytą laiko tarpą, nebuvo sumokėjusi privalomų mokėti mokesčių, mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminas jai nebuvo atidėtas ar išdėstytas bei ji nebuvo sudariusi mokestinės paskolos sutarties pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 88 straipsnį, tačiau šiuo laikotarpiu atsiskaitinėjo su penktos eilės kreditoriais.

13. Iš prieš pirmos instancijos teismo posėdį, kuriame dalyvavo A. Č. ir jos atstovė, gauto papildomo VMI paaiškinimo (T. 2 b. l. 21), su kuriuo posėdžio metu A. Č. ir jos atstovė pareiškė susipažinusios (T. 2 b. l. 37) matyti, kad laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 3 d. iki vasario 21 d. Bendrovės mokestinė nepriemoka VMI atitinkamomis dienomis buvo nuo 192 503, 97 iki 188 737,03 eurų, iš kurios nuo 68 353,22 iki 64 586, 28 eurų sudarė mokestinė nepriemoka, dėl kurios nevyko mokestinis ginčas. Per šį laikotarpį Bendrovė VMI sumokėjo 5 180,54 eurus, o penktos eilės kreditoriams – ne mažiau kaip 49 660,37 eurus. Tai rodo, kad A. Č. prioritetą teikė atsiskaitymui su žemesnės eilės kreditoriais.

14. Nėra ginčo, kad nagrinėjamu laikotarpiu A. Č. vadovaujama Bendrovė neturėjo pakankamai piniginių lėšų atsiskaityti su visais Bendrovės kreditoriais. Šią aplinkybę, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nutarime, pirmos instancijos teisme patvirtino ir pati A. Č., nurodžiusi, kad jos vadovaujama Bendrovė tuo metu nebuvo pajėgi atsiskaityti su visais bendrovės kreditoriais, o tai patvirtina ir faktas, jog A. Č. kreipėsi į VMI su prašymais atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Šiuo atveju apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad Bendrovė finansinė padėtis yra gera ir kreditorių reikalavimų patenkinimui niekada grėsmė nekilo, o nagrinėjamu laikotarpiu Bendrovėje buvo tik trumpalaikis apyvartinių lėšų stygius, kas, kaip galima suprasti iš skundo, ir lėmė įsiskolinimą VMI, niekaip neįrodo A. Č. nekaltumo, o priešingai – ji, tokioje situacijoje turėdama CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą pareigą laikytis kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės, neatsiskaičiusi su trečios eilės kreditoriumi – VMI, o atsiskaitinėdama su žemesnės eilės kreditoriais, akivaizdžiai tyčia padarė ANK 120 straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą. Apeliaciniame skunde nurodomas A. Č. tokio elgesio motyvas – kad lėšas ir kitiems kreditoriams mokėjo siekdama užtikrinti bendrovės veiklos tęstinumą, bei kad nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme Bendrovė su VMI visiškai atsiskaitė, A. Č. atsakomybės nešalina.

15. Aukštesnės instancijos teismas atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus motyvus konstatuoja, jog Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. birželio 30 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas,

n u t a r i a :

A. Č. atstovės advokatės Eglės Jagelienės apeliacinį skundą netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Algirdas Gaputis