(S) Civilinė byla Nr. 3K-3-565/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
129.19.2; 126.5; 30.10; 41; 114.11
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Algio Norkūno (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios V. B. individualios įmonės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 20 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios V. B. individualios įmonės ieškinį atsakovams antstolei N. D., UAB „Eldermonta“, UAB DK „PZU Lietuva“, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu; tretieji asmenys: V. B., VĮ Registrų centras.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Vykdomojoje byloje dėl priverstinio skolos išieškojimo iš trečiojo asmens V. B. turto išieškotojo Visagino savivaldybės tarybos naudai antstolis atliko šiuos vykdymo veiksmus: 1) 2005 m. spalio 14 d. areštavo pastatą, esantį duomenys neskelbtini, ir jį įvertino 140 000 Lt; 2) 2005 m. lapkričio 29 d. paskelbė pirmąsias pastato varžytynes už pradinę 112 000 Lt kainą; 3) pirmosioms varžytynėms neįvykus (nedalyvavo nė vienas pirkėjas) 2005 m. lapkričio 29 d. pasiūlė išieškotojui pasiimti neparduotą iš varžytynių pastatą už pradinę kainą; 4) išieškotojui atsisakius paimti pastatą, 2005 m. gruodžio 6 d. paskelbė antrąsias pastato varžytynes už pradinę 84 000 Lt kainą; 5) 2006 m. sausio 11 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu pardavė pastatą atsakovui UAB „Eldermonta“ už 87 360 Lt ir pirkėjas visą sumą už nupirktą turtą sumokėjo 2006 m. sausio 12 d.; 6) 2006 m. vasario 27 d. išsiuntė teismui tvirtinti turto pardavimo iš varžytynių aktą.
2006 m. kovo 6 d. teisėjas rezoliucija patvirtino varžytynių aktą.
2005 m. spalio 6 d. Vilniaus apygardos teisme buvo priimtas ieškinys dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo.
2005 m. spalio 12 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi areštavo ieškovo įmonės ir įmonės savininkės – trečiojo asmens V. B. turtą. Turto arešto aktas viešame registre buvo įregistruotas 2005 m. gruodžio 2 d.
2006 m. sausio 30 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuria sustabdė areštuoto turto realizavimą, t. y. sustabdė 2006 m. sausio 11 d. turto pardavimo iš varžytynių akto tvirtinimo procedūrą. 2006 m. sausio 30 d. teismas informavo antstolį apie tai, kad 2005 m. spalio 6 d. priimtas ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovo įmonei ir išsiuntė jam vykdyti teismo 2006 m. sausio 30 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
2006 m. vasario 14 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi iškėlė ieškovui bankroto bylą. Šios nutarties nuorašą antstolis gavo 2006 m. kovo 6 d.
2006 m. kovo 6 d. aktu ieškovo bankroto administratorius perėmė iš trečiojo asmens pastatą, esantį duomenys neskelbtini.
Ieškovas teigė, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas prieštarauja imperatyviosioms Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste – ĮBĮ) normoms. Bankroto byloje teismas nutartimi sustabdė ginčo pastato realizavimą, t. y. sustabdė varžytynių akto tvirtinimo procedūrą. Šią teismo nutartį antstoliui buvo pavesta vykdyti skubiai. Nepaisant to, antstolis išsiuntė turto pardavimo iš varžytynių aktą teismui tvirtinti, o gautus pinigus už parduotą turtą pervedė ieškovui. Turto pardavimo iš varžytynių aktą teismas patvirtino tuo metu, kai jau buvo įsiteisėjusi teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo, o ginčo pastatas perduotas ieškovo bankroto administratoriui. Pastatas varžytynėse parduotas už daug mažesnę, nei jo rinkos vertė, kainą. Jeigu turtas būtų realizuojamas pagal Įmonių bankroto įstatymą, tai bankroto administratorius šį parduotų už daug didesnę kainą. Dėl to ieškovui padaryta turtinė žala. Ji atsirado dėl neteisėtų antstolio ir teisėjo veiksmų. Už padarytą žalą jie atsako solidariai.
Ieškovas prašo: 1) pripažinti negaliojančiu 2006 m. sausio 11 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr.0049/05/01622, pagal kurį buvo perleistas turtas (pastatas), esantis duomenys neskelbtini; 2) taikyti restituciją – pastatą perduoti ieškovo kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti, o iš ieškovo atsakovui UAB „Eldermonta“ priteisti 87 360 Lt; 3) jeigu teismas pripažintų, kad atsakovas UAB „Eldermonta“ yra sąžiningas įgijėjas, tai priteisti iš atsakovų UAB DK „PZU Lietuva“ ir Lietuvos valstybės 363 005 Lt žalos atlyginimo lygiomis dalimis; nepakakus draudimo išmokos žalai atlyginti, draudimo išmokos ir faktinės žalos dydžio skirtumą priteisti iš antstolės N. D.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, jog ginčo turtą iš varžytynių įsigijęs atsakovas UAB „Eldermonta“ yra nesąžiningas įgijėjas, todėl iš jo, kaip sąžiningo įgijėjo, šis turtas negali būti išreikalautas (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Pagal Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalį teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 30 d. nutartis, kuria sustabdyta iš varžytynių parduoto turto akto tvirtinimo procedūra, buvo priimta jau įvykus turto pardavimui iš varžytynių ir sumokėjus visą jo kainą. Antstolis, gavęs 2006 m. sausio 31 d. iš teismo pranešimą apie tai, kad 2005 m. spalio 6 d. priimtas ieškinys dėl bankroto bylos ieškovo įmonei iškėlimo, ir nutarties dėl varžytynių akto tvirtinimo procedūros sustabdymo nuorašą, neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų realizuojamas iš varžytynių parduotas turtas. Antstolis, 2006 m. vasario 27 d. išsiųsdamas teismui pareiškimą dėl varžytynių akto tvirtinimo, nepažeidė jokių įstatymo reikalavimų, šiuo antstolio veiksmu nebuvo atnaujintas iš varžytynių parduoto turto realizavimas ir (ar) išieškojimas. Teismas konstatavo, kad antstolis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl jo civilinei atsakomybei kilti nėra pagrindo (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).
Teismas taip pat nurodė, kad turto pardavimo iš varžytynių aktą teisėjas patvirtino esant priimtai teismo nutarčiai dėl varžytynių akto tvirtinimo procedūros sustabdymo ir įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl jis atliko neteisėtus veiksmus, prieštaraujančius Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 daliai. Žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo veiksmų, atlygina valstybė (CK 6.272 straipsnio 2 dalis). Viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų yra žala, jos faktą ir dydį privalo įrodyti ieškovas. Ieškovas teigdamas, kad patyrė 363 005 Lt žalos (t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu įmonės bankroto administratorius turėtų teisę parduoti turtą iš varžytynių), pateikė 2007 m. balandžio 16 d. UAB „Baltijos auditas“ atliktą ginčo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą. Joje nurodyta, kad lyginamosios vertės metodu nustatyta, jog ginčo turto rinkos vertė 2006 m. sausio 11 d. yra 365 000 Lt, 2007 m. balandžio 2 d. – 407 000 Lt. Sprendžiant iš ataskaitos, ginčo turto vertė buvo lyginama su pirkimo-pardavimo sutartimis parduotų nekilnojamųjų daiktų, esančių ne Festivalio, o kitose miesto gatvėse, verte, be to, tai nebuvo priverstiniai nekilnojamųjų daiktų pardavimai, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl ataskaitoje nurodyto turto rinkos vertės. Kitų įrodymų, pagrindžiančių turto rinkos vertę 2006 m. sausio 11 d. bei aplinkybes, kad bankroto administratorius turtą parduotų už didesnę kainą nei pardavė antstolė, ieškovas nepateikė. Areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones (CPK 681 straipsnio 1 dalis). Areštuojant ginčo turtą, antstolis jį įvertino 140 000 Lt, t. y. iš esmės tokia verte, kokia nurodyta 2005 m. spalio 13 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše. Dėl tokio turto įkainojimo skolininkas nepareiškė jokių prieštaravimų. Pagal CPK 718 straipsnį pirmosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro 80 proc. CPK 681 straipsnyje numatyta tvarka nustatytos turto kainos. Antstolis, laikydamasis šio įstatymo reikalavimo, pirmosiose varžytynėse parduodamo turto pradinę kainą nustatė 112 000 Lt. Neįvykus pirmosioms varžytynėms, jis parduodamo turto pradinę kainą nustatė vadovaudamasis CPK 722 straipsnio 1 dalimi, t. y. 60 proc. CPK 681 straipsnyje numatyta tvarka nustatytos turto kainos – 84 000 Lt. Ginčo turtas buvo parduotas už 87 360 Lt, į ieškovo sąskaitą, atskaičius vykdymo išlaidas, pervesta 81 335,11 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad turtas parduotas iš varžytynių, pirmosios varžytynės neįvyko dėl to, jog nedalyvavo nė vienas pirkėjas, darytina išvada, kad už ginčo turtą gauta 87 360 Lt suma yra reali, atitinkanti turto pardavimo dienos vidutinę rinkos vertę. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė žalos atsiradimo fakto, todėl, nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla pareiga atlyginti teisėjo neteisėtais veiksmais padarytos žalos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2008 m. birželio 3 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: ieškinį patenkino iš dalies ir pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento turto pardavimo iš varžytynių aktą; ieškinio dalį dėl restitucijos taikymo ir žalos atlyginimo atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija sutiko su teismo išvada, kad antstolis neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija papildomai nurodė, kad apie bankroto bylos iškėlimą antstolis buvo informuotas 2006 m. kovo 6 d., vykdomąją bylą ir turto pardavimo iš varžytynių aktą jis teismui išsiuntė 2006 m. vasario 27 d., t. y. anksčiau, negu buvo informuotas apie bankroto bylos iškėlimą. Patikrinti, ar nebuvo padaryta pažeidimų parduodant turtą iš varžytynių ir ar yra pagrindas tvirtinti varžytynių aktą, yra teismo pareiga, tuo tarpu antstolio pareiga – pateikti turto pardavimo iš varžytynių aktą teismui. Šią pareiga jis atliko. Teismui pateiktoje vykdomojoje byloje buvo teismo raštas apie ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimą ir teismo nutartis dėl varžytynių akto tvirtinimo procedūros sustabdymo. Teisėjas, patvirtindamas turto pardavimo iš varžytynių aktą, atliko neteisėtus veiksmus, prieštaraujančius imperatyviosioms Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies normoms. Ginčo turto pardavimo iš varžytynių aktas, kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms, pripažintinas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas UAB „Eldermonta“ yra sąžiningas turto įgijėjas, todėl šiuo atveju restitucija netaikytina ir atsakovui išlieka nuosavybės teisė į įsigytą daiktą CK 4.96, 6.153 straipsnių pagrindu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad antstolis nepažeidė parduodamo iš varžytynių turto įkainojimo taisyklių. Ieškovo argumentai, kad turtas buvo parduotas už mažesnę, negu jo rinkos vertė, kainą, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo jo pateiktais įrodymais dėl turto vertės, kad dėl turto pardavimo iš varžytynių jam padaryta žala, paneigiami šiomis aplinkybėmis: turtas buvo įkeistas išieškotojui; pirmosiose varžytynėse nedalyvavo nė vienas pirkėjas; išieškotojas atsisakė paimti iš pirmųjų varžytynių neparduotą pastatą už pradinę jo pardavimo kainą; prieštaravimų antstoliui dėl pastato įkainojimo skolininkas nepateikė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo ieškovo pateikta UAB „Baltijos auditas“ turto rinkos vertės nustatymo ataskaita bei turto rinkos vertės nustatymo pažyma, nes šie įrodymai yra su trūkumais, nepakankamai pagrįsti ir motyvuoti. Šių įrodymų nepagrįstumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad išieškotojas – Visagino savivaldybės taryba, kuris dėl savo veiklos žinojo pastatų, esančių Visagine, rinkos kainas, atsisakė paimti neparduotą iš pirmųjų varžytynių pastatą už pradinę jo pardavimo kainą. Į bylą nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo pastatas Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio nustatyta tvarka būtų parduotas už didesnę kainą, nei jis buvo parduotas iš varžytynių, ir kad buvo bei yra pirkėjų, norinčių pirkti šį pastatą už didesnę kainą. Taigi dėl ginčo pastato pardavimo iš varžytynių ieškovui nebuvo padaryta žalos (nuostolių).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies ir 2 dalies 5 punkto netinkamo taikymo bei nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2008.
ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir išieškojimas sustabdomas. ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo.
Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad jau po to, kai teismas priėmė pareiškimą dėl bankroto bylos ieškovo įmonei iškėlimo (2005 m. spalio 26 d.) ir areštavo įmonės bei jos savininko turtą (2005 m. spalio 12 d.), antstolis atliko turto realizavimo ir išieškojimo iš jo veiksmus, nes: viešai paskelbė apie turto pardavimą iš varžytynių; siūlė išieškotojui perimti turtą už pradinę jo pardavimo iš varžytynių kainą; pardavė šį turtą iš varžytynių; išsiuntė teismui tvirtinti turto pardavimo iš varžytynių aktą. Taip antstolis pažeidė ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį bei 2 dalies 5 punktą. Teismai nepagrįstai nekonstatavo antstolio neteisėtų veiksmų bei kaltės.
2. Dėl CK 4.96 ir 6.153 straipsnių netinkamo taikymo bei nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. gruodžio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2004 ir kt.
Teismai nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas UAB „Eldermonta“ yra sąžiningas turto įgijėjas. Atsakovas, būdamas protingas ir apdairus pirkėjas, prieš įsigydamas ginčo turtą, turėjo pasidomėti, ar skolininkas neturi jokių kitų įsipareigojimų, ar jo individualiai įmonei neinicijuojama bankroto byla, ar netaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir pan. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas šias pareigas atliko. Priešingai, jis ginčo turtą pirko esant priimtai teismo nutarčiai dėl laikinųjų pasaugos priemonių taikymo bei esant viešame registre įrašui dėl ginčo turto arešto. Atsakovas negali būti laikomas sąžiningu turto įgijėju, todėl šiuo atveju turėtų būti taikoma restitucija. Atsakovo nesąžiningumą pagrindžia ir ta aplinkybė, kad ginčo pastatą jis įsigijo už nepagrįstai mažą, net keturis kartus mažesnę negu jo rinkos vertė, kainą.
3. Dėl CPK 176-185 straipsnių pažeidimo.
Teismai netinkamai ištyrė kasatoriaus pateiktus rašytinius įrodymus, susijusius su padarytos žalos nustatymu. Teismams buvo pateikti UAB „Baltijos auditas“ turto vertinimo ataskaita (joje nurodyta, kad 2006 m. sausio 11 d. ginčo pastato rinkos vertė yra 365 000 Lt) bei oficialieji rašytiniai įrodymai – VĮ Registrų centro duomenų banko išrašai apie tai, kad 2006 m. gegužės 5 d. ginčo pastato rinkos vertė – 363 005 Lt. Teismai nepagrįstai laikė šiuos įrodymus nepakankamais ir jais nesivadovavo, nors byloje atsakovai nepateikė jokių kitų, šiuos įrodymus paneigiančių, objektyvių duomenų. Nesant tokių duomenų, teismai turėjo vadovautis jos pateiktais įrodymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje pripažino VĮ Registrų centro duomenis apie turto rinkos vertę pagrįstais ir jais vadovavosi priimdamas sprendimą. Teismai, nustatinėdami ir įvertindami žalos dydį, rėmėsi vien tik samprotavimais ir prielaidomis, t. y. kad išieškotojas atsisakė perimti ginčo turtą, trečiasis asmuo neginčijo antstolio veiksmų ir pan. Teismo sprendimas negali būti pagrįstais prielaidomis apie bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad turto vertinimo ataskaita yra neišsami ir nepakankamai motyvuota, turėjo pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus žalos dydžiui nustatyti, tačiau to nepadarė.
4. Dėl žalos sampratos netinkamo aiškinimo.
Teismai, netinkamai ištyrę įrodymus, nepagrįstai nepripažino fakto, kad kasatoriui buvo padaryta žala. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.249 straipsnį, reglamentuojantį žalos institutą. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad žala apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dieną, jeigu įstatymai ar prievolės esmė nereikalauja taikyti kainų, buvusių žalos padarymo ar ieškinio pareiškimo dieną. Teismai neanalizavo galimybės priteisti kasatoriui nuostolių, kurie lygūs ginčo pastato vertei, buvusiai sprendimo priėmimo dieną, t. y. 363 005 Lt. Pažymėtina, kad antstolis, 2005 m. spalio 14 d. įvertindamas turtą rinkos kainomis – 140 000 Lt, pripažino, jog turtą buvo galima parduoti būtent už šią kainą. Atsižvelgiant į nekilnojamojo turto brangimo tendenciją, labai tikėtina, kad įmonės bankroto administratorius šį turtą parduotų už daug didesnę kainą. Teismai nevertino šių aplinkybių, taip pažeidė žalos nustatymą reglamentuojančias teisės normas. Nesuprantama teismų išvada, kad byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo pastatas galėjo būti parduotas už didesnę, nei jis buvo parduotas iš varžytynių, kainą. Pirma, ginčo turto pardavimą už didesnę kainą pagrindžia turto rinkos vertės ataskaita ir VĮ Registrų centro duomenų banko išrašai. Antra, kasatorius dėl objektyvių priežasčių negalėjo pateikti įrodymų, patvirtinančių turto pardavimą už didesnę kainą, nes nuo turto pardavimo iš varžytynių akto patvirtinimo dienos jis negalėjo disponuoti ginčo turtu, taigi ir jo pardavinėti. Pažymėtina ir tai, kad teismai nepagrįstai pripažino, jog antstolis turi teisę į vykdymo išlaidas. Kadangi antstolio veiksmai šiuo atveju buvo neteisėti, tai jis neturi teisės į atlyginimą už atliktus vykdymo veiksmus. Tuo tarpu po turto pardavimo iš varžytynių jis apskaičiavo 6024,89 Lt vykdymo išlaidų.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Byloje neginčijamai įrodyta, kad nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo nuorašą antstolis gavo jau po to, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas kartu su vykdomąja byla buvo išsiųsti tvirtinti teismui. Turto pardavimo iš varžytynių akto perdavimas teismui nelaikytinas turto realizavimu. Taigi teismai pagrįstai konstatavo, kad antstolis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o teisėjas, patvirtindamas varžytynių aktą, atliko neteisėtus veiksmus, prieštaraujančius ĮBĮ 9 straipsnio 3 daliai. Be to, skundo argumentai dėl antstolio veiksmų neteisėtumo grindžiami naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, tai neatitinka CPK 347 straipsnio 2 dalies reikalavimų.
2. Pirmosios instancijos teisme kasatorius neginčijo turto įgijėjo sąžiningumo, šio klausimo nekėlė ir apeliaciniame skunde. Taigi skundo argumentai dėl įgijėjo nesąžiningumo neatitinka CPK 347 straipsnio 2 dalies reikalavimų.
3. Teismai pagrįstai sprendė, kad kasatoriaus pateikti rašytiniai įrodymai dėl ginčo turto vertės nelaikytini objektyviais duomenimis turto vertei bei žalai pagrįsti jo pardavimo iš varžytynių dieną. Teismai nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir pagrįstai konstatavo, kad gauta už turtą 87 360 Lt suma yra reali, ir kasatoriui nepadaryta žalos. Kasatorius nepagrindė ir neįrodė žalos atsiradimo fakto ir jos dydžio.
Atsakovės antstolės N. D. pateiktas atsiliepimas į kasacinį skundą nepriimtas kaip neatitinkantis įstatymo reikalavimų.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio nuostatų taikymo
Kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs dėl Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir 3 dalies prasmės, tikslų ir taikymo. ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies (ginčo veiksmų atlikimo metu galiojo 2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija) 5 punkte nustatyta, kad teismas pasirengimo bankroto bylos nagrinėjimui stadijoje gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo; 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvioji taisyklė, kad, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Šios įstatymo normos skirtos galimai bankroto bylos procedūrai užtikrinti ir turi būti aiškinamos atsižvelgiant į bendruosius šių procedūrų principus bei tikslus. Vienas pagrindinių įmonės bankroto instituto tikslų – įmonės kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsauga. Bankrutuojančios įmonės statusas reiškia, kad įmonė yra nemoki, t. y. negali patenkinti visų kreditorių reikalavimų; bankroto procesą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatyta tokia bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka, kuri užtikrina teisingą jų interesų derinimą ir lygiateisiškumą – visi tos pačios eilės kreditoriai turi teisę į savo reikalavimų patenkinimą proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą (ĮBĮ 35 straipsnis). ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalyje nurodytos laikinosios apsaugos priemonės ir 3 dalyje įtvirtintas draudimas vykdyti išieškojimą iš bankrutuojančios įmonės turto yra skirti bankrutuojančios įmonės turto padalijimui ĮBĮ nustatyta tvarka užtikrinti. Atsiskaitymas su bankrutuojančios įmonės kreditoriais pažeidžiant šiuos įstatyminius draudimus yra neteisėtas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „PTI technologijos“ v. antstolis M. L., bylos Nr. 3K-3-118/2005; 2006 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB bankas Hansabankas v. UAB „Baltijos žuvys“, bylos Nr. 3K-3-637/2006; 2008 m. birželio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Omė“ v. antstolis D. J., bylos Nr. 3K-3-328/2008).
Jeigu turtas realizuotas varžytynėse antstoliui ar teismui pažeidžiant ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį, tai taikomas CK 1.80 straipsnis ir teismo ex officio sprendžiamas klausimas dėl restitucijos taikymo. Apeliacinės instancijos teismas taikė ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį ir pripažino turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, todėl darytina išvada, kad nepažeidė ĮBĮ nuostatų, o kasacinio skundo argumentai dėl nurodytų ĮBĮ nuostatų pažeidimo yra teisiškai nepagrįsti.
Dėl antstolio veiksmų
Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai nekonstatavo antstolio neteisėtų veiksmų bei kaltės, nes, jo nuomone, antstolis, pažeisdamas ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį bei 2 dalies 5 punktą, atliko turto realizavimo veiksmus. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo kasacinio skundo argumentu. Pagal CPK 725 straipsnio 6 dalį turtas laikomas parduotas, kai įsiteisėja teismo nutartis, kuria patvirtintas varžytynių aktas. Tik teisėjo rezoliucija ar nutartimi patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas (CPK 725 straipsnio 8 dalis). Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad antstolio veiksmai – turto pardavimo iš varžytynių akto perdavimas tvirtinti teismui – nelaikytini turto realizavimu. Dėl to šiuo atveju neteisėtus, prieštaraujančius ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktui, 3 daliai veiksmus atliko teisėjas, nes patvirtino turto pardavimo iš varžytynių aktą esant priimtai teismo nutarčiai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo po pareiškimo iškelti bankroto bylą skolininkui gavimo teisme ir įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisėjui tvirtinant varžytynių aktą turėjo būti vadovaujamasi ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, jog nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu priklausė tik bankroto administratoriui, ir šio straipsnio 2 dalies nuostata – kad visi sandoriai, sudaryti pažeidžiant šią nuostatą, yra negaliojantys nuo jų sudarymo. Tai – imperatyviosios teisės normos. Imperatyviajai įstatymo normai prieštaraujantys sandoriai yra niekiniai, t. y. nesukeliantys teisinių pasekmių. Jeigu jie faktiškai buvo įvykdyti, tai pagal juos gautas turtas vertinamas kaip gautas neteisėtai ir sprendžiama dėl restitucijos vykdymo.
Dėl CK 4.96, 6.153 straipsnių taikymo ir nukrypimo nuo suformuotos teismų praktikos
Sandorį pripažinus negaliojančiu ar turtą gavus neteisėtai dėl niekinio sandorio įvykdymo restitucija taikoma pagal CK šeštosios knygos taisykles (CK 1.80 straipsnio 3 dalis), o ne vykdoma vindikacija. Jeigu varžytynės pripažįstamos negaliojančiomis dėl ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies pažeidimo, tai pagal CK 1.80 straipsnio 3 dalį ir 6.145 straipsnio 1 dalį yra taikoma restitucija. Restituciją reglamentuojančios teisės normos tiesiogiai gina sąžiningo trečiojo asmens interesus (CK 6.153 straipsnis). Šios normos prasme trečiasis asmuo – tai asmuo, kuris įgijo turtą iš varžytynėse turtą įgijusio asmens. Šioje byloje sprendžiama dėl restitucijos taikymo sandorio dalyviams, nedalyvaujant trečiajam asmeniui. Turtą turi varžytynėse jį įgijęs asmuo, o ne trečiasis asmuo, todėl CK 6.153 straipsnis netaikomas, taigi jis nepažeistas.
Jeigu sprendžiama dėl restitucijos taikymo – turto grąžinimo iš asmens, kuris jį įgijo neteisėtai, pažeidus ĮBĮ nuostatas, tai CK 4.96 straipsnis tiesiogiai netaikomas, nes restituciją reglamentuoja CK šeštosios knygos normos. Jeigu bankrutuojančios įmonės turtas realizuotas pažeidžiant ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį, tai sprendžiama dėl restitucijos taikymo ar jos būdo - grąžinti turtą natūra arba restituciją vykdyti piniginiu ekvivalentu. Turto įgijėjo sąžiningumas gali turėti reikšmės svarstant, ar tai sudarytų pagrindą išimtiniu atveju netaikyti restitucijos pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį.
Restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad, vykdant restituciją tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 straipsnio 3, 4 dalys). Iš to išplaukia, kad, pripažinus pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (CK 6.145 straipsnis) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal vindikacijos sąlygas. Teisėjų kolegija pažymi, kad, taikant restituciją, sąžiningumo principas, bet ne asmens sąžiningumas, yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Vien turto įgijėjo sąžiningumas nelemia, kad restitucija natūra neturi būti vykdoma. Sprendžiant pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį įgijėjo sąžiningumas yra vienas iš aspektų, kuriuo remdamasis teismas svarsto, ar vykdyti restituciją iš viso ir ar vykdyti ją natūra. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo tiesiogiai taikė CK 4.96 straipsnį, o ne analizavo asmens sąžiningumo reikšmės taikant CK 6.145 straipsnio 2 dalį ir 6.146 straipsnį kartu su kitomis svarbiomis bylos aplinkybėmis, taip pažeidė šias materialinės teisės normas.
Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad negalima pirkėjo laikyti sąžiningu, jeigu jis įgijęs turtą daug mažesne negu rinkos kaina (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. L. v. A. U., 675-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija, bylos Nr. 3K-3-549/2007); jeigu sandoris yra negaliojantis dėl imperatyviųjų įstatymo nuostatų neatitikties (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. N. S. v. J. N., G. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006); jeigu turto įgijėjas nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S. v. T. S., A. I. ir kt., bylos Nr. 3K-3-898/2002). Atsižvelgiant į šias nuostatas byloje svarstytinas klausimas, ar yra pagrindas restitucijos iš viso netaikyti ar tik pakeisti restitucijos būdą. Iš kasacinio teismo praktikos matyti, kad turto įsigijimo už gerokai mažesne kainą faktas gali būti reikšmingas dėl restitucijos ar jos būdo taikymo, dėl to teisėjų kolegija atskirai pasisako dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais teigiama, jog teismai, spręsdami klausimą dėl ieškovui padarytos turtinės žalos, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
Dėl CPK 176–185 straipsnių pažeidimo ir ieškovui padarytos turtinės žalos dydžio nustatymo
CPK 185 straipsnyje reglamentuojamos įrodymų vertinimo taisyklės. Viena iš jų – kad teismo vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Jeigu nagrinėjimo aplinkybės yra varžytynėse realizuojamo turto vertė, tai su ja susijusios aplinkybės turi būti ištirtos visapusiškai ir objektyviai. Parduodamo iš varžytynių areštuoto turto tinkamos kainos nustatymas yra esminė varžytynių teisėtumo sąlyga. Areštuoto turto įkainojimą reglamentuoja CPK 681 ir kiti straipsniai. Areštuojamą turtą antstolis įkainoja rinkos verte. Turto rinkos vertė apibrėžiama kaip apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas jo įvertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių jį pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jei abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių ir interesų (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnis). Iš turto rinkos vertės apibrėžties išplaukia, kad sandorio šalys veikia be prievartos, sandorį sudaro tiesiogiai, pardavėjas nori parduoti turtą. Nustatant areštuojamo turto rinkos vertę, neturi būti remiamasi ta aplinkybe, kad turtas parduodamas priverstinai. Varžytynių atveju varžomo turto savininkas nenori ar gali nenorėti prarasti turto, pagal įstatymą vietoj savininko turto pardavimą vykdo antstolis, todėl sandoris vyksta nesavanoriškai ir netiesiogiai. Teismai, vertindami kritiškai turto vertintojų ataskaitą apie ginčo turto rinkos vertę, nesivadovavo CPK 681 straipsniu bei Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, taigi pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, turi vadovautis įstatymais.
CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad teismas gali pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. CPK 718 straipsnio norma nukreipia į CPK 681 straipsnį, pagal kurį turi būti vadovaujamasi pradine turto pardavimo kaina, apskaičiuojama nuo turto rinkos vertės. Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką vienas iš kriterijų, pagal kurį antstolis gali nustatyti areštuojamo turto vertę, yra Nekilnojamojo turto registro pažymėjime nurodyta turto vertė, nors rinkos vertė nesutapatinama su pažymėjime nurodyta turto verte, nes gali jos neatitikti turto areštuoto akto surašymo dieną (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. S. v. antstolė A. R.-Ž., bylos Nr. 3K-3-8/2005; 2005 m. kovo 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. R. v. antstolė M. L., bylos Nr. 3K-3-157/2005 ir kt).
Ieškovas pateikė teismams UAB „Baltijos auditas“ turto vertinimo ataskaitą ir VĮ Registrų centro duomenų banko išrašus, kuriuose yra duomenų apie ginčo turto rinkos vertę. Šių įrodymų įvertinimas atitiktų CPK 185 straipsnio reikalavimus tuo atveju, jei teismai juos įvertintų visapusiškai ir objektyviai, o juos atmesdami kaip netinkamus įrodymus, sprendimuose nurodytų išsamius jų atmetimo motyvus. Iš bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai, vertindami ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus dėl turto vertės, šių reikalavimų nesilaikė: vadovavosi argumentais, kurie prieštarauja CPK 681 straipsniui bei Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsniui, taip pažeidė CPK 185 straipsnį.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai netinkamai taikė materialinės teisės normas bei pažeidė procesinės teisės normas: apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai tiesiogiai taikė CK 4.96, 6.153 straipsnių nuostatas, be pagrindo netaikė restituciją reglamentuojančių teisės normų; teismai pažeidė CPK 185 straipsnį. Byloje neišsiaiškinta, ar restitucija apskritai galima, turi būti vykdoma natūra ar pinigais. Neišsprendus šio klausimo neaišku, ar reikėtų spręsti ieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo. Šie teisės normų pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų sprendimui ir nutarčiai priimti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Padarytų teisės normų pažeidimų kasacinis teismas pats negali pašalinti, todėl byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 3, 4 dalys).
Nagrinėjant bylą iš naujo turi būti sprendžiama dėl restitucijos taikymo, o jeigu bus prieita prie išvados, kad ji netaikytina, tai turi būti svarstomas klausimas dėl asmens teisių gynimo kitais būdais, nes prašoma priteisti žalos atlyginimą. Kai turtas neteisėtai parduotas iš varžytynių, tai turi būti sprendžiama, kas padarė žalą ir kam, kokiais pagrindais taikoma civilinė atsakomybė. Civilinės atsakomybės sąlygos yra žala, kaltė, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Žala – prarasto turto vertė, kuri gali būti varžytynėse parduoto negalimo restitucijos būdu natūra atgauti turto vertės ir varžytynėse gautos kainos skirtumas. Neteisėti veiksmai – varžytynių organizatorių, vykdytojų ar varžytynių rezultatų tvirtintojų teisinės pareigos pažeidimas, dėl kurio atsirado žala. Sprendžiant klausimą, kieno neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala realizuojant turtą varžytynėse, reikia atsižvelgti į tai, kad turtas varžytynėse laikomas parduotu, kai varžytynių aktą patvirtina teismas. Kaltė – asmens atsargumo, atidumo, apdairumo stoka. Byloje turi būti nustatyta, ar asmenų, vykdžiusių turto pardavimą iš varžytynių, veiksmai atitiko šiuos reikalavimus, t. y. ar antstolis šiuo atveju atliko visus būtinus CPK ir ĮBĮ nustatytus veiksmus, ir ar tinkamai veikė teismas, tvirtindamas varžytynių rezultatus. Galimais antstolio neteisėtais veiksmais, parduodant turtą mažesne kaina, padaryta žala gali būti nustatoma kaip skirtumas tarp parduoto iš varžytynių turto rinkos vertės, kuri būtų gauta, jeigu antstolis nebūtų padaręs pažeidimų, ir faktiškai gautos kainos. Numatoma gauti už parduodamą varžytynėse turtą kaina pagal savo prigimtį yra spėjamojo pobūdžio ir negali būti konkrečiai įrodoma. Ją nustato teismas. Teismui turi būti pateikti duomenys, kokią parduodamo turto kainą būtų galima realiai gauti. Jeigu teismas prieitų prie išvados, kad turto pardavimo kaina neatitiko CPK 602 straipsnio 6 punkto reikalavimų ir dėl to ieškovui padaryta žalos, tai turi būti taikoma CK 6.249 straipsnio 1 dalis ir nustatytas padarytos žalos dydis. Spėjamą tinkamą kainą teismas gali nustatyti pagal analogiškų sandorių kainą, turto pardavimo vėlesnę kainą (pvz., jei po varžytynių per neilgą laiką esant stabiliai rinkai turtas buvo parduotas), turto vertinimo ataskaitų, registro pažymėjimų, vertinimų ir kitus duomenis. Vertindamas konkrečius įrodymus teismas gali remtis tais duomenimis, kurie yra informatyviausi, labiausiai panašūs į parduodamą objektą. Jeigu tokių duomenų nepakanka, tai teismas, vadovaudamasis visapusiškumo principu, gali pareikalauti šalių pateikti papildomus įrodymus.
Kadangi byla perduodama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai šalių kasacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas bus išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Sigitas Gurevičius
Algis Norkūnas
