Dėl pažeistų teisių

Civilinė byla Nr. 3K-3-189/2006

Procesinio sprendimo kategorija 30.6 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Aloyzo Marčiulionio ir Algimanto Spiečiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 12 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. P. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl pažeistų teisių; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – Joachimo Lelevelio vidurinė mokykla, L. P., B. P., J. P.

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas 2005 m. vasario 3 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą. Jis nurodė, kad ieškovas, kaip jaunas specialistas, 1984 metais buvo paskirtas dirbti mokytoju į Vilniaus miesto 5–ąją vidurinę mokyklą (dabar – Joachimo Lelevelio vidurinė mokykla); ieškovui su šeima buvo leista apsigyventi dviejų kambarių bute (duomenys neskelbtini), kuris tuo metu priklausė Vilniaus miesto 5–ajai vidurinei mokyklai. Nurodyto buto nuomos sutartis su ieškovu buvo sudaryta tik 1994 m. gruodžio 15 d. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymui, ieškovas 1994 metais kreipėsi dėl buto privatizavimo į Vilniaus miesto 5–osios vidurinės mokyklos administraciją, vėliau – į Vilniaus miesto savivaldybės švietimo skyrių. Nei Vilniaus miesto savivaldybėje, nei Švietimo ir Turto skyrių balanse nebuvo duomenų apie ginčo butą, jis nebuvo įtrauktas ir į tarnybinių butų sąrašą. Ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu išspręsti klausimą, į kieno balansą buvo įtrauktas jo nuomojamas butas, o nustačius, kad butas įtrauktas į tarnybinių butų sąrašą, panaikinti šį buto statusą, nes tarnybiniai butai mokytojams negalėjo būti suteikiami. Ieškovo prašymas buvo išspręstas 1996 m. liepos 10 d., gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) namų knygoje buvo padarytas įrašas, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės švietimo skyriaus 1996 m. liepos 9 d. raštą nurodytas gyvenamasis namas priklauso Vilniaus miesto savivaldybės švietimo skyriui. Su ieškovu 1996 m. sausio 5 d. buvo sudaryta nauja ginčo buto nuomos sutartis, kurioje ieškovas buvo įpareigotas ne tik mokėti nuomos mokestį, bet ir atlikti patalpų statybos ir remonto darbus (pritaikyti šilumos mazgą eksploatacijai, atlikti šildymo sistemos remontą ir išbandymą, įrengti dujų, elektros ir vandens skaitiklius). Šiuos darbus ieškovas atliko savo lėšomis. 2001 m. kovo 29 d. ieškovui buvo pasiūlyta vieneriems metams sudaryti naują nuomos sutartį dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) nuomos. Ieškovas buvo priverstas pasirašyti sutartį, nes neturėjo kito gyvenamojo būsto. Ieškovo teigimu, dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojų ir Švietimo skyriaus tarnautojų kaltės jis, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, negalėjo tinkamai pasinaudoti teise lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo butą. Ieškovas, remdamasis CK 1.138 straipsniu, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktu, prašė teismo pripažinti jam pagal Butų privatizavimo įstatymą teisę privatizuoti jo nuomojamą butą (duomenys neskelbtini) su pagalbinėmis patalpomis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2005 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pirmiausia teismas sprendė, ar ginčo butas buvo tinkamas privatizavimo objektas, ir nurodė, kad tiek 1994 m. gruodžio 15 d., tiek 1996 m. sausio 5 d. ginčo buto nuomos sutartys buvo ydingos. Šią išvadą teismas padarė nustatęs, kad ginčo butas tarnybinėmis patalpomis buvo įvardytas 1994 metais, kai su ieškovu pirmą kartą buvo sudaryta ginčo buto nuomos sutartis. Pagal tuo metu galiojusius Butų kodekso 100 straipsnį ir 1991 m. lapkričio 29 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 495 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų“ miesto mokyklų mokytojai nebuvo įtraukti į darbuotojų, kuriems galėjo būti suteiktos tarnybinės gyvenamosios patalpos, pareigų ir kategorijų sąrašą. Teismas vertino ginčo buto Namų knygą, Namų valdos techninės apskaitos bylą ir Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylą, kuriose nurodyta, kad ginčo butas visada buvo gyvenamasis namas, ir nustatė, kad tuo tarpu 2001 m. kovo 29 d. su ieškovu sudarytoje Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutartyje gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) buvo įvardytas kaip negyvenamosios patalpos. Teismas konstatavo, kad ginčo butas negalėjo turėti tarnybinių patalpų statuso, visada buvo gyvenamasis namas, todėl pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo tinkamas privatizavimo objektas. Teismas nustatė, kad ieškovas buvo tinkamas privatizavimo subjektas, pagal Butų privatizavimo įstatymą įgijo teisę privatizuoti ginčo butą, tačiau ši teisė buvo pažeista. Šią išvadą teismas motyvavo tuo, kad ieškovas ginčo bute gyveno nuo 1984 metų (atitiko Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimus), neprivatizavo kito buto (atitiko Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies reikalavimus), įstatyme nustatytais terminais kreipėsi dėl ginčo buto privatizavimo, t. y. ieškovas įgijo teisę privatizuoti ginčo butą, tačiau ši buvo pažeista ir pagal Gyventojų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktą turi būti pripažinta.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija nustatė, kad ginčo butas, pagal Vilniaus miesto valdybos Švietimo ir jaunimo reikalų skyriaus 1994 m. lapkričio 24 d. pažymėjimą ir Nekilnojamojo turto registrų duomenis, iki 1996 m. liepos 10 d. priklausė Vilniaus miesto 5–ajai vidurinei mokyklai, o nuo 1996 m. liepos 10 d. ginčo buto valdytoju tapo Vilniaus miesto savivaldybės švietimo skyrius. Ieškovas 1995 m. balandžio 11 d. ir 1996 m. birželio 3 d. (kol ginčo buto valdytojas buvo Vilniaus miesto 5–oji vidurinė mokykla) kreipėsi į Vilniaus miesto 5–osios vidurinės mokyklos direktorių su prašymu leisti privatizuoti ginčo butą; šiuos pareiškimus ieškovas kartu su Vilniaus miesto 5–osios vidurinės mokyklos direktoriumi vėliau perdavė Vilniaus miesto savivaldybei. Kolegija, vertindama ieškovo ir trečiojo asmens paaiškinimus, nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybė, spręsdama ieškovo pareiškimus, prašė pakeisti ginčo buto teisinę registraciją, patalpų savininku nurodant ne Vilniaus miesto 5–ąją vidurinę mokyklą, o Vilniaus miesto savivaldybės švietimo skyrių. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas, paduodamas Vilniaus miesto 5–osios vidurinės mokyklos direktoriui ir Vilniaus miesto savivaldybės švietimo skyriui prašymą privatizuoti ginčo butą, išreiškė norą privatizuoti ginčo butą. Kolegija, vertindama ginčo buto statusą, nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo butas buvo įregistruotas kaip tarnybinės patalpos; ginčo buto teisinė registracija pirmą kartą buvo atlikta tik 1994 metų pabaigoje, kai ieškovas kreipėsi su prašymu dėl ginčo buto privatizavimo; atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo butas buvo pripažintas tarnybinėmis patalpomis. Kolegija nurodė, kad 1994 m. gruodžio 15 d. ir 1996 m. sausio 5 d. ginčo buto nuomos sutartys neįrodo, jog ginčo butas turėjo tarnybinių patalpų statusą. Kolegija, nurodžiusi, kad buto nuomos sutartys negali nustatyti buto statuso, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo butas buvo tinkamas privatizavimo objektas, o ieškovas – tinkamas privatizavimo subjektas.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 12 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl tinkamo privatizavimo objekto. Kasatoriaus teigimu, tarp šalių nuo 1984 metų susiklostė faktiniai nuomos santykiai, todėl bylą nagrinėję teismai turėjo taikyti tik šių teisinių santykių atsiradimo metu galiojusias teisės normas, t. y. turėjo taikyti atitinkamas Butų kodekso normas ir 1991 m. lapkričio 29 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 495 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. Vilniaus knygos draugija, Nr. 3K-3-856/2000, kategorija 43, paskelbta Teismų praktika 14, p. 173). Nepaisant to, kasatoriaus manymu, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai netaikė Butų kodekso 40 straipsnio 3 punkto, pagal kurį baigusieji aukštąsias mokyklas ir pagal paskyrimą nusiųsti dirbti asmenys buvo aprūpinami gyvenamosiomis patalpomis be eilės, t. y. teismai neteisingai įvertino aplinkybę, kad ieškovui nebuvo suteiktos tarnybinės gyvenamosios patalpos. Pagal nurodyto straipsnio nuostatą gyvenamuoju plotu buvo aprūpinami asmenys, turėję paskyrimą dirbti tam tikroje institucijoje ar įmonėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla v. O. M.,Nr. 3K-3-584/2004, kategorijos 45.9.2; 25.8.1). Bylą nagrinėję teismai netyrė 1996 m. balandžio 23 d. lėšų panaudojimo akto, Vilniaus miesto 5–osios vidurinės mokyklos 1994 m. lapkričio 7 d. rašto Nr. 248 ir 1994 m. lapkričio 24 d. rašto Nr. 379 Inventorizacijos biurui; šiuose rašytiniuose įrodymuose yra konstatuota, kad patalpos (duomenys neskelbtini) turėjo tarnybinių patalpų statusą.

Dėl tinkamo privatizavimo subjekto. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neteisingai įvertino, ar ieškovas atliko visus butui privatizuoti būtinus veiksmus, savo išvadas grindė nevisapusiškai ištyrę ir įvertinę byloje esančius įrodymus. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį ir Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintos Butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos 5 punktą asmuo, laikomas atlikęs butui privatizuoti būtinus veiksmus, jeigu jis susitaria su kitais kartu su juo gyvenančiais asmenimis, kieno iš jų vardu bus privatizuojamos nuomojamos gyvenamosios patalpos. Tuo tarpu bylą nagrinėję teismai nepagrįstai pripažino byloje esančius ieškovo 1995 m. balandžio 11 d. ir 1996 m. birželio 3 d. prašymus pakankamu pagrindu, įrodančiu, jog ieškovas atliko visus veiksmus, būtinus privatizavimo teisei įgyti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1996 m. lapkričio 20 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodė, kad pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnį nuomininkas ir jo šeimos nariai turi lygias teises pirkti jų nuomojamą privatizuotiną gyvenamąją patalpą; konkrečios gyvenamosios patalpos privatizavimas vyksta visų nuomininko šeimos narių susitarimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. spalio 18 d. nutartyje (civilinė byla V. M. v. Kauno miesto savivaldybė, Nr. 3K-3-1025/2000, kategorija 8; paskelbta Teismų praktika 14, p. 214) yra išaiškinusi, kad, pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti tik tą teisę, kuri buvo įgyta pagal įstatymą jo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista. Kasatoriaus teigimu, ieškovo subjektinė teisė nebuvo pažeista, nes tarnybinių patalpų statusą turintys butai nebuvo privatizavimo objektai, ir asmenys, kuriems buvo suteiktos tarnybinės patalpos, negalėjo jų privatizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje N. D. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, Nr. 3K-3-194/2001, kategorija 45.9.2).

Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymo normas, nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų vertinimo, nenukrypo nuo teismų praktikos dėl butų privatizavimo tvarkos. Šalys ginčo nuomos sutartį sudarė 1994 metais, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai taikė tuo metu galiojusias teisės normas. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad ginčo butas buvo įregistruotas kaip tarnybinės patalpos. Bylą nagrinėję teismai teisingai konstatavo, kad ieškovas buvo tinkamas privatizavimo subjektas, nes, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, jis išreiškė norą privatizuoti ginčo butą: padavė Vilniaus miesto 5–osios vidurinės mokyklos administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybės švietimo skyriui pareiškimą dėl ginčo buto privatizavimo, pateikė susitarimą dėl ginčo buto privatizavimo ieškovo vardu.

Trečiojo asmens Joachimo Lelevelio vidurinės mokyklos direktorius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino ieškovą tinkamu ginčo buto privatizavimo subjektu, o ginčo butą – tinkamu privatizavimo objektu. Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad ginčo butas niekada nebuvo įregistruotas kaip tarnybinės patalpos.

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Ieškovas 1984 metais buvo paskirtas dirbti mokytoju į Vilniaus miesto 5–ąją vidurinę mokyklą, su šeima apsigyveno dviejų kambarių bute (duomenys neskelbtini), kurio valdytojas buvo Vilniaus miesto 5–oji vidurinė mokykla. Nurodyto buto nuomos sutartis su ieškovu buvo sudaryta 1994 m. gruodžio 15 d. Su ieškovu 1996 m. sausio 5 d. buvo sudaryta nauja ginčo buto nuomos sutartis; 1996 m. liepos 10 d. gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) namų knygoje buvo padarytas įrašas, kad nurodytas gyvenamasis namas priklauso Vilniaus miesto savivaldybės švietimo skyriui. 2001 m. kovo 29 d. ieškovui buvo pasiūlyta vieneriems metams sudaryti naują nuomos sutartį dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) nuomos. 1994 metais ieškovas dėl ginčo buto privatizavimo kreipėsi į Vilniaus miesto 5–osios vidurinės mokyklos administraciją, vėliau – į Vilniaus miesto savivaldybės švietimo skyrių. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad ginčo butas visada buvo gyvenamasis namas, ginčo buto nuomos sutartys neįrodo, jog ginčo butas turėjo tarnybinių patalpų statusą ar kad buvo negyvenamosios patalpos, todėl pagal Butų privatizavimo įstatymą ginčo butas buvo tinkamas privatizavimo objektas. Ieškovas atitiko Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje nustatytus reikalavimus, keliamus asmeniui, norėjusiam privatizuoti butą, nes ieškovas padavė prašymą privatizuoti ginčo butą Vilniaus miesto 5–osios vidurinės mokyklos direktoriui ir Vilniaus miesto savivaldybės švietimo skyriui, tačiau dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojų ir Švietimo skyriaus tarnautojų kaltės jis, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, negalėjo tinkamai pasinaudoti teise lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo butą.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuomojamų gyvenamųjų patalpų privatizavimo tvarką, ar nenukrypo nuo teismų praktikos išaiškinimų dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas, ar teisingai įvertino įrodymus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovui, kaip jaunam specialistui, paskirtam dirbti mokytoju į Vilniaus miesto 5–ąją vidurinę mokyklą, 1984 metais buvo suteiktas dviejų kambarių butas (duomenys neskelbtini), kuris buvo prie mokyklos ir buvo įtrauktas į mokyklos turto balansą. Nuo šio buto suteikimo ieškovui momento tarp šalių susiklostė faktiniai buto nuomos teisiniai santykiai, nuomotojas pripažino ieškovą teisėtu šios gyvenamosios patalpos nuomininku, su kuriuo Vilniaus miesto 5–oji vidurinė mokykla 1994 m. gruodžio 15 d. sudarė rašytinę ginčo buto nuomos sutartį. Toks buto ieškovui suteikimas 1984 metais atitiko tuo metu galiojusio Butų kodekso 40 straipsnio reikalavimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai nustatė, kad ieškovui suteiktas butas neturėjo tarnybinio buto statuso, nes pagal tuo metu galiojusio Butų kodekso 100 straipsnį ginčo butas Vilniaus miesto vykdomojo komiteto sprendimu nebuvo įteisintas kaip tarnybinė gyvenamoji patalpa, kurios, kaip tarnybinės patalpos, suteikimo tvarka buvo reglamentuota Butų kodekso 103 straipsnyje. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kad ieškovo nuomojamai gyvenamajai patalpai vėlesnių kompetentingų institucijų arba atitinkamų organizacijų valdymo organų sprendimų pagrindu būtų buvęs suteiktas tarnybinio buto statusas, kaip tai buvo nustatyta Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarime Nr. 495 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų“. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant bylą nagrinėjusių teismų nustatytoms aplinkybėms, jog ginčo butas nebuvo ir dabar nėra pripažintas tarnybiniu butu, pripažintini nepagrįstais kasacinio skundo argumentai, kad ginčo gyvenamoji patalpa, kaip tarnybinis butas, negalėjo būti privatizuojama pagal Butų privatizavimo įstatymą.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad butas ieškovui buvo suteiktas 1984 metais ir jis buvo šio buto nuomininkas (vėliau su ieškovu buvo sudaryta rašytinė šio buto nuomos sutartis), todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalis ieškovas buvo tinkamas ginčo buto pirkimo–pardavimo subjektas, o pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ginčo gyvenamoji patalpa buvo tinkamas privatizavimo objektas, nes ji priklausė valstybiniam butų fondui. Bylą nagrinėję teismai nenustatė aplinkybės, kad ginčo butas būtų įtrauktas į neprivatizuojamų butų kategoriją, nustatytą Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnyje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad ieškovas, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, turėjo teisę privatizuoti šį butą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas, susitaręs su žmona, 1995 m. balandžio 11 d. ir 1996 m. birželio 3 d. Vilniaus 5–osios vidurinės mokyklos administracijai padavė pareiškimus ir prašė leisti jo šeimai privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas. Mokyklos administracija priėmė ieškovo pareiškimus dėl buto privatizavimo, perdavė juos Vilniaus miesto savivaldybės švietimo skyriui, tačiau nurodytos įstaigos, vykdžiusios jų žinioje buvusių butų privatizavimą, neišdavė ieškovui leidimo privatizuoti jo nuomojamą butą, laiku (per vieną mėnesį) neišnagrinėjo ieškovo pareiškimų ir, pažeisdamos Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. potvarkio Nr. 290p „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos“ vykdymo“ 2 punktą, nepateikė dokumentų Butų privatizavimo valstybinei komisijai, kuriai pagal 1993 m. balandžio 1 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimą Nr. I–118 „ Dėl Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos“ buvo suteikta teisė nagrinėti tokius pareiškimus ir teikti galutines išvadas. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog ieškovas, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, pasinaudojo šiame įstatyme ieškovui suteikta teise privatizuoti jo nuomojamą butą ir įgijo subjektinę teisę jį privatizuoti, tačiau atsakovas šią ieškovo teisę pažeidė ir tokia teisė turi būti ginama, yra teisinga ir atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vilkpėdės seniūnija, Nr. 3K-3-394/2002, kategorijos: 19.3, 25.3; paskelbta Teismų praktika 18, p. 13). Butų privatizavimo įstatymui netekus galios, ieškovas turėjo teisę įgyvendinti pagal Butų privatizavimo įstatymą įgytą teisę privatizuoti jo nuomojamą butą remiantis Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kai yra nustatoma, kad pagal Butų privatizavimo įstatymą įgyta teisė buvo pažeista. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė nurodytas materialinės teisės normas, jų nepažeidė, todėl nėra pagrindo skundžiamus teismų sprendimus naikinti pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 12 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Aloyzas Marčiulionis

Algimantas Spiečius