Civilinė byla Nr. e2A-453-739/2023
Teisminio proceso Nr. 2-16-3-00726-2022-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
3.3.1.18.1
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
n u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. lapkričio 21 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Eigirdo Činkos, Alvidos Jasaitytės-Pralgauskienės ir Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos)
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovės S. K. ir atsakovės M. K.-P. apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2023 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-80-286/2023 pagal ieškovės S. K. ieškinį atsakovėms V. K. ir M. K.-P. dėl bendro gyvenimo metu įgyto ir sukurto turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė S. K. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti, kad ji ir A. K. nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2022 m. balandžio 7 d. gyveno faktinėje partnerystėje nesudarę santuokos ir gyvenimo kartu metu bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 įgijo turtą: a) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr(duomenys neskelbtini); b) gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jo priklausinius – ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
2. Ieškinyje nurodė, kad su A. K. vedė bendrą ūki, 2006 metų liepos mėnesį jie įsigijo apleistą gyvenamąjį namą su ūkio pastatais, esančius (duomenys neskelbtini), ieškovė prisidėjo 11000 Lt (3186 Eur), o A. K. pridėjo 1000 Lt (289 Eur), ieškinį įrodinėjo rašytiniais įrodymais bei liudytojų parodymais. Be to, nurodė, kad gyvendami kartu jie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) įsigijo kelis žemės sklypus, teigė, kad jie abu su A. K. savo darbais ir gautomis pajamomis kūrė bendrą turtą bei įsigijo žemės sklypus, todėl turėtų būti pripažinta, kad prie turto įsigijimo/sukūrimo prisidėjo lygiomis dalimis, ir nustatyta, kad jai ir A. K. priklauso po 1/2 turto ir žemės sklypų.
3. Atsakovė V. K. prašė ieškinį tenkinti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad žino, jog jos tėvas A. K. gyveno kartu su ieškove ir vedė bendrą ūkį. Lankydavosi pas juos ir matė kaip jie įsigijo apleistą sodybą, tvarkė ją ir prižiūrėjo. Žino, kad jie turėjo daug išlaidų ir abu į ją investavo savo laiką ir darbą.
4. Atsakovė M. K.-P. prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nekilnojamas turtas buvo įregistruotas kaip A. K. asmeninė nuosavybė, nes jį A. K. įsigijo būtent asmeninės, o ne bendrosios nuosavybės teise. Aplinkybė, kad ieškovė visą darbingą amžių dirbo ir gaudavo pajamų, turėjo lėšų ir santaupų, nepatvirtina to, kad ji šiuos pinigus išleido būtent nurodomo nekilnojamojo turto įsigijimui ir pagerinimui. Nurodė, kad iš bendravimo su tėvu ji puikiai žino, kad jokio susitarimo dėl nekilnojamojo turto įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise neegzistavo, A. K. ir ieškovė savo turtą tvarkė atskirai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmai 2023 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – pripažino, kad S. K. ir A. K. nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2022 m. balandžio 7 d. gyveno faktinėje partnerystėje nesudarę santuokos ir gyvenimo kartu metu bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 įgijo turtą: a) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); b) gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jo priklausinius – ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), kitą dalį ieškinio atmetė, priteisti iš atsakovės M. K.-P. ieškovei S. K. 1885,65 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš ieškovės S. K., atsakovei M. K.-P. priteisė 805,83 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas rėmėsi liudytojų parodymais, kuriais buvo patvirtintos aplinkybės dėl ieškovės ir A. K. siekio gyventi kartu, jų bendro šeiminio gyvenimo, jų bendro darbo sodyboje ir rūpinimosi bendra buitimi. Teismas sprendė, kad toks ieškovės ir A. K. siekis, pirmiausiai, galėjo būti užtikrintas būtent susitarimu veikti bendrai ir įsigyti specifinį turtą – sodybą, kurioje jie galėtų kartu gyventi, todėl teismas, nepaisant to, kad ieškovė ir A. K. nebuvo sudarę rašytinės sutarties, jų tarpusavio santykius vertino kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinius santykius, kuriais jie siekė sukurti ir sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę.
7. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.970 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kur preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Konstatavo, kad ieškovė ir A. K. aktyviai dalyvavo remontuojant ir įrengiant namą, rūpinosi buitimi, aplinka, abu turėjo pajamų, kurias patvirtina bankų sąskaitų išrašai ir metinės pajamų deklaracijos, šiame name išgyveno ilgą laiką, ieškovė jame liko gyventi ir atsakovui mirus, mokėjo komunalinius mokesčius, todėl, nesant šias aplinkybes paneigiančių duomenų bei nenustačius, kad tarp jų buvo kitoks susitarimas dėl jų įnašų į jungtinę veiklą, teismas, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, sprendė, kad yra pagrindas taikyti minėtą prezumpciją dėl lygių įnašų ir pripažinti, kad ieškovei ir A. K. priklauso po 1/2 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais, esančių (duomenys neskelbtini).
8. Teismas sprendime nurodė, kad nors atsakovė M. K.-P. pripažino ieškovės ir A. K. bendro gyvenimo aplinkybę, prašė pripažinti, kad jokio susitarimo dėl jungtinės veiklos ir bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo tarp jų nebuvo ir kad visą ginčijamą turtą A. K. įsigijo asmeninės nuosavybės teise. Iš šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų teismas nustatė, kad tarp atsakovės M. K.-P. ir ieškovės bei atsakovės V. K. susiklostė blogi santykiai, atsakovė ieškovės ir A. K. bendro gyvenimo laikotarpį, kuris truko apie 15 metų, traktavo savaip, siekdama sumenkinti tiek ieškovės vaidmenį jų su A. K. bendruose santykiuose, tiek ir ieškovės indėlį į jų bendro turto sukūrimą. Nurodė, kad M. K.-P. ieškovę ir seserį atsakovę V. K. kaltina tuo, kad jos, neva, sudarė prieš ją sąjungą, siekdamos atimti iš jos, kaip teisėtos paveldėtojos, dalį po A. K. mirties paveldėtino turto, pasidalinti jį tarpusavyje ir iš to pasipelnyti. Teismas vertino, kad tokie atsakovės M. K.-P. teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais.
9. Teismas sutiko su atsakovės M. K.-P. pozicija, kad ieškovė, šiuo atveju, neįrodė aplinkybių, patvirtinančių jos ir A. K. siekį ieškinyje nurodytus keturis žemės sklypus įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teismas, aukščiau konstatavęs, kad ieškovės ir A. K. bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigyta sodyba yra specifinis turtas, kuris buvo būtinas jų susitarimo gyventi kartu ir veikti bendrai užtikrinimui, pripažino, kad keturi žemės sklypai, įsigyti A. K. vardu, tokio susitarimo užtikrinimui nebuvo reikalingi. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė neginčijamų įrodymų, kad buvo susitarusi su A. K. įsigyti juos bendrosios dalinės nuosavybės teise, kad jų pirkime dalyvavo savo lėšomis, kad vėliau kartu su A. K. kokiu nors būdu savo darbu prisidėjo prie tos žemės naudojimo ar tvarkymo. Be to, ir byloje apklausti liudytojai iš esmės patvirtino tik tą aplinkybę, kad ieškovė ir A. K. norėjo gyventi kartu, todėl nusipirko namą, o apie jų susitarimą pirkti žemės sklypus nieko nežinojo. Dėl šių aplinkybių, ieškinio dalį dėl keturių 2472 Eur vertės žemės sklypų pripažinimo ieškovės ir A. K. bendrąja daline nuosavybe, teismas atmetė.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2023 m. kovo 30 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovės reikalavimas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pripažinti, jog ieškovė S. K. ir A. K. laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2022 m. balandžio 7 d. gyveno faktinėje partnerystėje nesudarę santuokos ir gyvenimo kartu metu bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ įsigijo turtą: žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini).
10.1. Nurodo, kad ieškovė su A. K., pasinaudodami savo profesinėmis žiniomis ir įgūdžiais, vykdė bendrą veiklą, kuri prisidėjo prie jų bendro gyvenimo gerbūvio sukūrimo. Ieškovė nurodė, kad iš pretendentų atkurti nuosavybės teises į žemę pirkdavo išvadas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ar vandens telkinį. Tas išvadas pagal eiliškumą atkurdavo laisvoje valstybinėje žemėje suprojektuodami žemės sklypus, kurie būdavo įregistruojami VĮ „Registrų centras“ to savininko vardu. Po sklypų teisinės registracijos buvo sudaromos pirkimo-pardavimo sutartys. Pretendentai tokiems veiksmams atlikti išduodavo įgaliojimus. Būtent dėl bendro ieškovės ir A. K. susitarimo bei bendros veiklos buvo nuspręsta įsigyti kelis žemės sklypus iš L. P., kuriai pagal įgaliojimą atstovavo ieškovė S. K.. Pažymi, kad net 2 sklypai įsigyti iš L. P. yra šalia sodybos pastatų ir žemės sklypų, vienas jų yra kitoje kelio pusėje, kur ieškovė su A. K. ūkininkaudavo, o kitas sklypas ribojasi ir yra tvarkomas bei prižiūrimas kaip ir visa sodyba. Pasak apeliantės, dėl sodybos įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise, teismas laikė, jog yra įrodytas ieškinio reikalavimas, tačiau apie 2019 m. balandžio 1 d. pirkimo - pardavimo sutartį ir jos dalyvius nieko nepasisakė, bet sprendime nurodė, kad ieškovė nepateikė neginčijamų įrodymų, jog buvo susitarusi su A. K. įsigyti juos bendrosios dalinės nuosavybės teise, kad jų pirkime dalyvavo savo lėšomis. Nurodo, kad žemės sklypų savininko vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į žemės sklypus ir perleisti sklypai, bet šių žemės sklypų pirkėja negalėjo būti pati ieškovė, nes jai buvo išduotas įgaliojimas. Todėl esant bendram ieškovės ir A. K. susitarimui dėl bendros veiklos kūrimo ir turto įsigijimo, šis turtas buvo įgytas A. K. vardu.
10.2. Ieškovės teigimu, tas pats pasakytina apie 2013 m. kovo 1 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Pagal susitarimą su žemės sklypo savininku buvo sutarta įsigyti teisę atkurti nuosavybės teises, pardavėjui J. Č. atstovavo ieškovės ir A. K. pažįstamas (kolega) V. L., kuris atliko visus formalumus pagal savininko išduotą įgaliojimą ir pardavė ieškovei su A. K. žemės sklypą. Ieškovė paaiškino, jog ji taip pat prisidėjo pinigais dėl šio žemės sklypo įsigijimo, nors nuosavybės teisės buvo registruotos tik A. K. vardu. Tačiau esant nustatytai aplinkybei, kad nuo 2006 m. sausio 1 d. ieškovė ir A. K. vedė bendrą gyvenimą ir buvo sudarę susitarimą įsigyti sodybą, toks pats susitarimas galiojo ir po 7 metų, 2013 m. kovo 1 d. žemės sklypo įsigijimui. Be to, šis žemės sklypas yra šalia sodybos, t. y. kitoje kelio pusėje nei sodyba ir šiame žemės sklype kaip ir iš L. P. įsigytame žemės sklype, ieškovė su A. K. ūkininkavo sėdami kviečius bei teikdami pasėlių deklaracijas ir gaudami išmokas.
10.3. Ieškovė paaiškina, kad tvarkant bendrą ūkį šalys turėjo ir asmenine nuosavybės teise priklausantį turtą dėl kurio šalys buvo sutarusios, o tai tik dar kartą patvirtina, jog tarp ieškovės ir A. K. egzistavo susitarimas, koks turtas bus įgyjamas vykdant bendrą veiklą ir kuris turtas bus laikomas jų įgytas bendrosios dalinės nuosavybės teise.
11. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė M. K.-P. prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
11.1. Atsakovės teigimu, ieškovė neįrodė aplinkybių, patvirtinančių jos ir A. K. siekį minėtus keturis žemės sklypus įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ieškovė nepateikė neginčijamų įrodymų, kad buvo susitarusi su A. K. įsigyti nurodytus žemės sklypus bendrosios dalinės nuosavybės teise, kad jų pirkime dalyvavo savo lėšomis. Taip pat ir byloje apklausti liudytojai negalėjo patvirtinti ieškovės ir A. K. susitarimo pirkti nurodomus žemės sklypus bei ieškovės prisidėjimo savo lėšomis. Ieškovė ne tik nepateikė rašytinių dokumentų, patvirtinančių jos sumokėtų už žemės sklypus įnašų sumą, tačiau ir teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kokią dalį lėšų ji skyrė ginčo žemės sklypų įsigijimui.
12. Apeliaciniu skundu atsakovė M. K.-P. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2023 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės S. K. ieškinį atmesti visiškai, priteisti atsakovės M. K.-P. naudai visų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal byloje pateiktus dokumentus.
12.1. Apeliantė (atsakovė) teigia, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, jog turėjo asmeninių lėšų, jas nusiėmė iš savo individualios įmonės banko sąskaitos, tačiau ji nepateikė jokių patikimų rašytinių įrodymų, kad būtent šiuos pinigus ji investavo būtent į ginčo nekilnojamojo turto objektus (jų įsigijimą ir/ar pagerinimą). Ieškovė nurodė, kad lėšos buvo išgrynintos iš banko sąskaitos ir tariamai panaudotos ginčo nekilnojamojo turto įsigijimui ir/ar pagerinimui, tačiau nepateikė tai patvirtinančių rašytinių įrodymų ir apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais.
12.2. Pasak apeliantės, civilinės bylos medžiagoje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad A. K. turėjo pajamų, kurias naudojo ginčo nekilnojamojo turto įsigijimui asmeninės nuosavybės teise, taip pat buitinių, statybinių prekių pirkimui, namo paslaugų apmokėjimui, A. K. pats mokėjo už ginčo namo remonto bei gerinimo darbus, pavyzdžiui, 2019 m. gegužės 13 d. UAB „Nord Profil“ sumokėjo 780 Eur „avansas už stogo dangą“.
12.3. Apeliantės manymu, ieškovė bylos nagrinėjimo metu neįrodė, jog ieškovė ir A. K. buvo sudarę susitarimą įgyti ginčo turtą (žemės sklypą, gyvenamąjį namą su priklausiniais, adresu (duomenys neskelbtini)) bendrosios dalinės nuosavybės teise bei, jeigu buvo susitarę, koks buvo kiekvienos iš šalių indėlis, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai iš dalies tenkino ieškinį.
12.4. Teigia, kad ieškovei šioje byloje tenka pareiga įrodyti ne tai, ar ji apskritai turėjo pinigų, o tai, kad su A. K. vykdė jungtinę veiklą, buvo susitarę dėl aptariamojo turto įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise, dėl kokių konkrečių nuosavybės dalių buvo susitarę, kokias konkrečiai pinigų sumas investavo į nekilnojamojo turto įsigijimą ir/ar pagerinimą. Pažymi, kad tokių aplinkybių neįrodė byloje surinkti rašytiniai įrodymai, taip pat ieškovės iškviesti ir apklausti liudytojai tokių aplinkybių teismo posėdžio metu patvirtinti negalėjo.
12.5. Apeliantė nurodo, kad liudytoja A. B. teigė, kad A. K. 2006 m. paėmė S. K. jam perduotus pinigus ir nuvyko į Vilnių pas notarę sudaryti sodybos pirkimo-pardavimo sutartį ir/ar perduoti pinigus sodybos pardavėjui. Tačiau liudytoja A. B. negalėjo patvirtinti aplinkybės, kad A. K. sodybą, adresu (duomenys neskelbtini), įsigijo būtent už šiuos pinigus. Pažymi, kad notarinė pirkimo-pardavimo sutartis, kuria buvo įsigyta ginčo sodyba, buvo sudaryta 2008 m. birželio 9 d., o ne 2006 metais, kaip teigė liudytoja A. B.. Liudytoja A. B. paaiškino, kad su ieškove S. K. yra pažįstamos nuo 2006 metų, S. K. su A. K. dalį laiko gyveno liudytojos A. B. namuose. Akivaizdu, kad liudytojos A. B. ir S. K. tarpusavio santykiai yra draugiški ir/ar bičiuliški, o liudytoja savo paaiškinimus teikė būtent palankiai ieškovei S. K..
12.6. Taip pat teigia, kad teismo posėdžio metu apklausti liudytojai neatsakė į užduotus klausimus apie konkrečias ginčo turto įsigijimo aplinkybes – liudytojai nežinojo ir nepaaiškino konkrečių aplinkybių apie ginčo turto įsigijimą (kad neva turtas buvo įsigytas bendrosios nuosavybės teise).
12.7. Pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl aplinkybių, kad ieškovė asmeninės nuosavybės teise bendro gyvenimo su A. K. metu įsigijo nekilnojamojo turto, kurio kaina sudaro net 38 374,65 Eur. Teismas visiškai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog vertinant ieškovės pajamas, aplinkybes, kad ji mokėjo paskolą už butą, 2009 m. kovo 3 d. įsigijo žemės sklypą už 3000 Lt, 2012 m. rugpjūčio 9 d. įsigijo žemės sklypus (11 vnt.) už 129 500 Lt, naudojo savo asmenines lėšas savo pragyvenimui, ieškovė objektyviai negalėjo savo lėšomis prisidėti prie A. K. 2008 m. birželio 9 d. įsigyto ginčo nekilnojamojo turto pirkimo, o ginčo turtą A. K. įsigijo asmeninės nuosavybės teise.
12.8. Apeliantės įsitikinimu, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų visiškai neatitinka tokia situacija, kokią ją bandė interpretuoti ieškovė, jog S. K. ir A. K. tik 2006 m. pradėjus kartu gyventi, vienas jų (ieškovė) perdavė kitam (A. K.) itin didelę sumą pinigų (11 000 Lt), kurių perdavimo neįformino visiškai jokiu rašytiniu susitarimu, ir nors S. K. perdavė, tariamai, beveik visą sumą pinigų už nekilnojamojo turto įsigijimą (11 000 Lt iš 12 000 Lt), ji pati pasiūlė įsigyjamą nekilnojamąjį turtą registruoti tik kito asmens (A. K.) asmenine nuosavybe, o ne bendrąja nuosavybe, nors, be visa ko, ieškovė pripažino, jog kartu su A. K. vyko į šio sandorio sudarymą pas notarą. Tokios aplinkybės yra visiškai nelogiškos ir nerealios, o pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai jas vertino kaip realias.
12.9. Nurodo, kad jeigu A. K. būtų norėjęs jo vardu užregistruotą turtą paskirstyti kitaip, nei numatyta įstatyme, jis būtų sudaręs testamentą, kuriame būtų išreiškęs kitokią savo valią, tačiau nebuvo A. K. valios perleisti dalį jam asmenine nuosavybe priklausančio turto ieškovei S. K.. A. K. mirtis nebuvo staigi, jis sunkiai sirgo, todėl jeigu faktinės aplinkybės būtų tokios, kokias jas nurodo ieškovė, jie jau būtų sutvarkę arba pradėję tvarkyti šį klausimą.
12.10. Pasak apeliantės, teismas nepagrįstai sprendė, kad yra pagrindas taikyti prezumpciją dėl lygių įnašų. Ieškovei neįrodžius jos ir A. K. sudaryto susitarimo įgyti ginčo žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir priklausiniais fakto, neįrodžius savo indėlio, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog yra pagrindas pripažinti, kad ieškovei ir A. K. priklauso po 1/2 dalį turto.
13. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
13.1. Pasak ieškovės, byloje esantys rašytiniai įrodymai (pajamų deklaracijos, banko išrašai, kasos išlaidų orderiai, nuotraukos), ieškovės parodymai, liudytojos A. B. parodymai patvirtina, jog sodyba buvo įsigyta iš esmės už ieškovės pinigines lėšas, o jas perdavus J. Č., sodyba realiai buvo tvarkoma dar iki notarinės sutarties pasirašymo. Sodybos tvarkymas ir puoselėjimas vyko bendrai tiek ieškovės, tiek A. K. lėšomis, šias aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (pajamų deklaracijos, banko išrašai, kasos išlaidų orderiai, prekių įsigijimo dokumentai) liudytojų A. B., A. L., L. S. ir kitos atsakovės parodymai.
13.2. Mano, kad apeliantė M. K.-P. į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos teiginius apie blogus, šaltus ieškovės ir A. K. santykius, apie tai, jog šalys nevedė bendro ūkio. Apeliantė M. K.-P. nepateikė nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų jos keltas versijas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniais skundais (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniais skundais, be to absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
15. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškinys dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliacinius skundus byloje pateikė tiek ieškovė, tiek atsakovė M. K.-P.. Ieškovė nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria netenkinta ieškinio dalis dėl keturių žemės sklypų pripažinimo ieškovės ir mirusio A. K. bendrąja daline nuosavybe, o atsakovė nesutinka su teismo sprendimu pripažinti, kad S. K. ir A. K. nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2022 m. balandžio 7 d. gyveno faktinėje partnerystėje nesudarę santuokos ir gyvenimo kartu metu bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 įgijo žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir jo priklausinius, esančius (duomenys neskelbtini).
Dėl atsakovės apeliacinio skundo
16. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ir mirusio A. K. tarpusavio santykius vertino kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinius santykius, kuriais jie siekė sukurti ir sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę, sprendė, kad ieškovė ir A. K. aktyviai dalyvavo remontuojant ir įrengiant namą, rūpinosi buitimi, aplinka, abu turėjo pajamų, kurias patvirtina bankų sąskaitų išrašai ir metinės pajamų deklaracijos, šiame name išgyveno ilgą laiką, ieškovė jame liko gyventi ir atsakovui mirus, mokėjo komunalinius mokesčius, todėl, nesant šias aplinkybes paneigiančių duomenų bei nenustačius, kad tarp jų buvo kitoks susitarimas dėl jų įnašų į jungtinę veiklą, teismas, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, sprendė, kad yra pagrindas taikyti minėtą prezumpciją dėl lygių įnašų ir pripažinti, kad ieškovei ir A. K. priklauso po 1/2 ginčo turto – gyvenamojo namo su priklausiniais ir žemės sklypu.
17. Atsakovė M. K. –P. su tokiu teismu sprendimu nesutinka, teigdama, kad ieškovė ir jos tėvas vedė atskirus gyvenimus, nebuvo sudarę susitarimo dėl jungtinės veiklos, todėl jos tėvas ginčo turtą įgijo tik savo asmeninėn nuosavybėn, pasak apeliantės, ieškovė niekaip neįrodė, kad pinigus iš savo įmonės sąskaitos panaudojo būtent ginčo turto įsigijimui.
18. Turtiniai santykiai tarp dviejų asmenų, kurie nėra sudarę santuokos, tačiau bendrai gyvena, turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius, iki šios dienos vis dar nėra įstatymų leidėjo sureguliuoti (CK trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento, CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis). Tačiau, daug kartų kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, jog tai nereiškia, kad tokie santykiai nesusiklosto praktikoje ir kad jie nėra sprendžiami taikant kitus teisės institutus, pavyzdžiui, prievolių teisę, bendrą dalinę nuosavybę ir jungtinę veiklą reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019). Nagrinėjamoje byloje būtent toks ginčas dėl dviejų asmenų, iš kurių šiuo metu vienas yra miręs, nesudariusių santuokos, jungtinės veiklos vykdymo ir dalinės nuosavybės teisės į jungtinės veiklos metu sukurtą turtą pripažinimo ir kilo.
19. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).
20. Nors apeliantė (atsakovė) kvestionuoja ieškovės nurodytas aplinkybes dėl ieškovės ir atsakovės tėvo bendro gyvenimo, jungtinės veiklos siekiant įgyti ginčo turtą – gyvenamąjį namą, kitus statinius ir žemės sklypą, teigdama, kad ieškovė ir atsakovės tėvas visada gyveno atskirus gyvenimus ir nevedė net bendro ūkio, ji niekaip, išskyrus savo teiginius, nepaneigė ieškovės į bylą teiktų rašytinių įrodymų, liudytojų ir kitos atsakovės šioje byloje duotų parodymų apie ieškovės ir mirusio atsakovės tėvo bendrą gyvenimą, nusipirktos sodybos tvarkymą ir įrengimą.
21. Apeliantė iš esmės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino to, kad visi ieškovės liudytojai yra jos draugai ir pažįstami, kurie savo liudijimais tiesiog padėjo ieškovei, atsakovė taip pat nurodo, kad ieškovė yra susitarusi ir su kita atsakove byloje – apeliantės seserimi, nes taip joms naudingiau. Todėl, pasak apeliantės, teismas negalėjo remtis šiais įrodymais byloje, kaip patvirtinančiais ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes. Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu buvo apklausti ne tik ieškovės artimi draugai, pažįstami, bet ir buvęs kolega, o pati atsakovė ieškovės nurodomas aplinkybes bandė paneigti vienintelio liudytojo – atsakovės sutuoktinio, parodymais, jokių kitų liudytojų, kurie galėtų patvirtinti atsakovės deklaruojamas aplinkybes, atsakovė neprašė kviesti į bylą liudyti.
22. Kasacinio teismo praktikoje dėl liudytojų parodymų vertinimo konstatuota, kad aplinkybė, jog asmuo, apklausiamas kaip liudytojas, gali būti suinteresuotas duoti vienai šaliai palankius parodymus, nėra pagrindas atsisakyti apklausti asmenį kaip liudytoją, jo duotų parodymų nevertinti kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų kaip įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-158/2008). Net ir suinteresuoti asmenys gali būti kviečiami ir apklausiami kaip liudytojai, tačiau jų parodymai turi būti įvertinami pagal visus įrodymams keliamus reikalavimus – ar jie išsamūs ir tikslūs, ar siejasi su byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis, ar yra objektyvūs ir patikimi. Aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, teismo turi būti įvertintos ir į jas atsižvelgta sprendžiant dėl tokio asmens duotų parodymų įrodomosios galios; išvada dėl jų patikimumo darytina pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis).
23. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo argumentus, neturi pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, kad teismas vadovavosi išimtinai liudytojų, kurie yra ieškovei artimi asmenys, parodymais. Iš sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymus vertino visų įrodymų, taip pat ir šalių paaiškinimų bei byloje esančių rašytinių įrodymų kontekste.
24. Nors apeliantė teigia, kad liudytojos A. B. liudijimas apie tai, kad A. K. 2006 m. paėmė S. K. perduotus pinigus ir nuvyko į Vilnių pas notarę sudaryti sodybos pirkimo-pardavimo sutartį ir/ar perduoti pinigus sodybos pardavėjui, kelia abejones, kadangi notarinė pirkimo-pardavimo sutartis, kuria buvo įsigyta ginčo sodyba, buvo sudaryta tik 2008 m., tačiau šiuos apeliantės teiginius paneigia byloje esančios nuotraukos, iš kurių matyti, kad ginčo sodybą ieškovė ir atsakovės tėvas tvarkė jau 2007 m., ir tai iš esmės patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes, kad pirmiau buvusiam turto savininkui buvo sumokėti pinigai už turtą, o tik vėliau, atsiradus galimybei, pasirašyta notarinė turto pirkimo-pardavimo sutartis. Nors apeliantė skunde išdėstė argumentus, kad ieškovė niekaip neįrodė, jog iš savo įmonės sąskaitos paimtus pinigus ji investavo būtent į ginčo turtą – sodybos pirkimą, ir nors byloje yra atsakovės teikti rašytiniai įrodymai, kad atsakovės tėvas nuo 2005 m. sistemingai iš banko išsigrynindavo įvairaus dydžio pinigų sumas, visgi byloje nėra jokių įrodymų, kad 2006 m. atsakovės tėvas sodybos buvusiam savininkui būtų perdavęs būtent savo turėtas pinigines lėšas, kas paneigtų ieškovės nurodomas aplinkybes ir pateiktus rašytinius įrodymus apie lėšų iš jos įmonės paėmimą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad ginčo sodyba ieškovei ir atsakovės tėvui buvo reikalinga jų bendram gyvenimui kartu, jie abu ją remontavo, tvarkė, pirko įvairius daiktus, todėl šios nustatytos aplinkybės leido teismui spręsti, kad prie ginčo turto įgijimo prisidėjo tiek ieškovė, tiek atsakovės tėvas. Be to, byloje taip pat nėra duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, tai yra 2006 m. – 2008 m., ieškovė būtų įgijusi kito turto, kuriam galėjo būti panaudotos ieškovės nurodomos iš įmonės paimtos jos asmeninės lėšos, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai laikė įrodyta aplinkybę, kad ieškovės 11 000 Lt buvo panaudoti ginčo sodybos pirkimui.
25. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyta, kad ieškovės paaiškinimai atitiko nustatytas faktines aplinkybes, taip pat jos prašomų apklausti ir bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymus bei pateiktus rašytinius įrodymus. Dėl to, vien kai kurių liudytojų ir ieškovės artimų santykių faktas, nenustačius, kad jų parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams ar jie skirtingai interpretuoja byloje nustatytas aplinkybes, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jie, kaip iš esmės teigia apeliantė, yra melagingai padedantys ieškovei, ir jais negali būti remiamasi priimant procesinį sprendimą.
26. Be to, svarbu tai, kad atsakovės sesuo, kuri taip pat įtraukta į bylą atsakove, nes jai kartu su apeliante atsirado paveldėjimo teisė į ginčo turtą, su ieškovės ieškiniu sutiko, patvirtino, kad atsakovių tėvas ir ieškovė gyveno kartu, kūrė bendrą gyvenimą, įsirenginėjo sodybą. Apeliantė, teigdama, kad tarp ieškovės ir atsakovės V. K. yra nesąžiningas susitarimas veikti prieš apeliantę, apeliaciniu skundu niekaip nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad tokie atsakovės M. K.-P. teiginiai yra deklaratyvūs ir jų nepatvirtina jokie įrodymai.
27. Nors apeliantė teigia, kad ji aktyviai teikė į bylą įrodymus apie jos artimus santykius su tėvu, kurie patvirtina, kad apeliantei buvo žinomos visos tėvo gyvenimo aplinkybės ir tai, kad nei susitarimo dėl bendro ūkio, nei susitarimo dėl jungtinės veiklos tarp ieškovės ir apeliantės tėvo nebuvo sudaryta, visgi atsakovės kartu su tripliku pateikti įrodymai (susirašinėjimas su tėvu) bei vėliau 2023 m. vasario 7 d. teikti įrodymai nepatvirtina aplinkybės, kad apeliantės tėvas buvo aiškiai išreiškęs savo nuostatą, jog ginčo turtas yra tik jo asmeninė nuosavybė, susirašinėjimuose nėra pokalbių apie ginčo turto įsigijimo aplinkybes, iš jų tik matyti, kad tarp apeliantės, ieškovės ir kitos atsakovės byloje yra susiklostę konfliktiški santykiai, buvo nesutariama dėl A. K. gydymo ir reabilitacijos ginčui neaktualiu laikotarpiu.
28. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog viso bylos nagrinėjimo metu ieškovės paaiškinimai buvo nuoseklūs ir logiški, atitiko nustatytas faktines bylos aplinkybes, liudytojų parodymus ir rašytinius įrodymus, apeliaciniu skundu nebuvo paneigta, deklaratyviais apeliacinio skundo argumentais nebuvo paneigtos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad ieškovė sodybos pirkimui panaudojo savo iš individualios įmonės 2006 m. paimtus 11 000 Lt, kad ginčo turtą – gyvenamąjį namą, statinius prie jo ir žemės sklypą, kuriame stovi gyvenamasis namas, ieškovė ir A. K. įsigijo kartu, veikdami jungtinės veiklos susitarimo pagrindu, o vėliau, per maždaug 16 bendro gyvenimo metų, šį turtą kartu tvarkė, bendrai įrenginėjo, kiekvienas prisidėdamas savo lėšomis ir darbu.
29. Apeliantė skunde teigia, kad teismas skundžiamame sprendime visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl aplinkybių, jog ieškovė asmeninės nuosavybės teise bendro gyvenimo su A. K. metu įsigijo nekilnojamojo turto, kurio kaina sudaro net 38 374,65 Eur, tačiau pažymėtina, kad šis turtas nebuvo ginčo objektas, reikalavimų dėl šio turto įgijimo nebuvo reiškiama, todėl teismas neturėjo pagrindo analizuoti šio turto įgijimo faktinių aplinkybių, juo labiau kad laikotarpis, kada šis turtas buvo įgytas (nuo 2009 m.), sprendžiant dėl ginčo sodybos įsigijimo aplinkybių (2006 – 2008 m.), šiai bylai nėra aktualus. Tuo pačiu atmestini ir apeliantės argumentai, kad jeigu A. K. būtų norėjęs jo vardu užregistruotą turtą paskirstyti kitaip, nei kaip numatyta įstatyme, jis būtų sudaręs testamentą, kuriame būtų išreiškęs kitokią savo valią, nes jo mirtis nebuvo staigi. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie atsakovės teiginiai neturi teisinės reikšmės sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, kadangi jie pagrįsti tik spėlionėmis ir subjektyvia apeliantės nuomone.
30. Apeliantė taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai nusprendė taikyti prezumpciją dėl lygių įnašų, nes ieškovė neįrodė savo indėlio į ginčo turtą.
31. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, CK 6.970 straipsnio 2 dalis numato, jog preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Įnašas įvertinamas pinigais visų partnerių susitarimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra įmanoma tiksliai nustatyti, kokia dalimi ieškovė ir A. K.prisidėjo prie bendro turto sukūrimo, nes, paprastai, asmenys gyvendami kartu, nors ir nesusituokę, gyvena bendrą gyvenimą, paremtą pasitikėjimu, ir dažnai neveda tikslaus kiekvieno įnašų į ginčo turtą apskaitos. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tos aplinkybės, jog ieškovė ir atsakovės tėvas abu turėjo finansinių galimybių prisidėti prie ginčo turto įsigijimo ir jo pagerinimo, kad ieškovė ir A. K. ilgą laiką gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, turėjo bendrą tikslą įsigyti namą ir jame gyventi, jį susiremontuoti, kad įsigijo įvairius ginčo namų apyvokos daiktus, neįrodo, kad tarp ieškovės ir A. K. buvo kitoks susitarimas dėl jų įnašų į jungtinę veiklą, nei prašo pripažinti ieškovė. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių minėtą prezumpciją, ir iš esmės tik savo deklaratyviais teiginiais tvirtino, kad ieškovė apskritai nėra prisidėjusi prie ginčo turto įsigijimo.
32. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi įstatyme numatyta lygių dalių prezumpcija ir pagrįstai nusprendė, kad ieškovė ir A. K. gyvenimo kartu metu bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 įgijo žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir jo priklausinius, esančius (duomenys neskelbtini), (CK 6.970 straipsnio 2 dalis, 4.73 straipsnio 3 dalis). Dėl to, atsakovės M. K.-P. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas ir nesudarantis pagrindo pakeisti ar panaikinti byloje priimto skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo.
Dėl ieškovės apeliacinio skundo
33. Apeliacinį skundą byloje pateikė ir ieškovė, nesutikdama su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria atmestas jos reikalavimas pripažinti keturis A. K. vardu įsigytus žemės sklypus – žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini), bendrąja daline A. K. ir ieškovės nuosavybe. Ieškovė teigia, kad šie žemės sklypai buvo įgyti ieškovei ir A. K. gyvenant kartu, juos buvo nuspręsta įsigyti kartu. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad žemės sklypai yra šalia ginčo sodybos, ieškovė ir A. K. šiuos sklypus kartu tvarkė, prižiūrėjo.
34. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, nurodė, kad asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias šalių siekį šį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat ir kiekvieno iš narių įnašo dydį bei darbą bendrame ūkyje. Teismas sutiko su atsakovės M. K.-P. pozicija, kad ieškovė šiuo atveju neįrodė aplinkybių, patvirtinančių jos ir A. K. siekį minėtus keturis žemės sklypus įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, kad buvo susitarusi su A. K. įsigyti juos bendrosios dalinės nuosavybės teise, kad jų pirkime dalyvavo savo lėšomis, kad vėliau kartu su A. K. kokiu nors būdu savo darbu prisidėjo prie tos žemės naudojimo ar tvarkymo.
35. Nepaisant to, kad, kaip jau buvo nurodyta prieš tai, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Kasacinis teismas yra nurodęs ir tai, kad aiškinimas, jog visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma – nuosavybės teisę. Todėl sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
36. Dėl to, visiškai pagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors ieškovė ir įrodė bendro gyvenimo faktą ir bendro ūkio vedimą su A. K., tačiau ieškovė neįrodė, jog su A. K. buvo sutarusi bendrąja daline nuosavybe įgyti ieškovės nurodytus žemės sklypus, tai yra, priešingai nei tai konstatuota turtui, kuris buvo reikšmingas ieškovei ir A. K. dėl bendro gyvenimo kartu užtikrinimo, t. y. dėl gyvenamojo namo, jo priklausinių ir žemės sklypo.
37. Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad minėti žemės sklypai yra šalia ieškovės ir A. K. sodybos, juos jie abu tvarkė, prižiūrėjo, įrodymų apie tokias aplinkybes ieškovė pirmosios instancijos teismui neteikė, neįrodinėjo, kad šie žemės sklypai yra neatsiejama sodybos dalis. Spręsti kitaip nėra pagrindo ir dėl ieškovės nurodomos aplinkybės, kad ieškovė dalyvavo kai kurių žemės sklypų nuosavybės atkūrimo dokumentų tvarkymo procese, kadangi ši aplinkybė niekaip neįrodo, kad ieškovė prisidėjo prie šių žemės sklypų įsigijimo ir su A. K. sutarė, kad žemės sklypai įgyjami ne asmeninėn A. K. nuosavybėn, bet bendrojon dalinėn su ieškove nuosavybėn.
38. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad byloje nebuvo įrodyta, jog ieškovė ir A. K. buvo sutarę bendrai dalyvauti ieškovės nurodomų keturių žemės sklypų įgijime, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Dėl bylos procesinės baigties
39. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas teismo sprendimas yra priimtas teisėtai, apeliaciniais skundais ieškovė ir atsakovė M. K.-P. nepaneigė sprendimo teisėtumo, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2023 m. kovo 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
40. CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
41. Atsižvelgus į tai, kad apeliacinius skundus byloje teikė tiek ieškovė, tiek ir atsakovė, abi šalys teikė ir atsiliepimus į apeliacinius skundus, tačiau apeliaciniai skundai apeliacinės instancijos teismo buvo atmesti kaip nepagrįsti, šalys paliekamos prie jų turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
42. Atsižvelgus į tai, kad Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2023 m. gegužės 4 d. nutartimi buvo atidėtas atsakovei M. K.-P. 229 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas už paduotą apeliacinį skundą iki sprendimo (nutarties) priėmimo apeliacinės instancijos teismui bylą išnagrinėjus iš esmės, atmetus atsakovės apeliacinį skundą, 229 Eur žyminis mokestis priteistinas iš apeliantės M. K.-P..
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2023 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės M. K.-P., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 229 Eur (dviejų šimtų dvidešimt devynių eurų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą, žyminį mokestį sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą (gavėjo įmonės kodas 188659752, įmokos kodas 5660).
Teisėjai Eigirdas Činka
Alvida Jasaitytė-Pralgauskienė
Dalia Pranckienė
