Baudžiamoji byla Nr. 2K-130-387/2025
Teisminio proceso Nr. 1-01-8-00063-2024-7
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.32.1.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. spalio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Algimanto Valantino (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. V. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžio, kuriuo S. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 314 straipsnio 2 dalį 25 MGL (1250 Eur) dydžio bauda.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 20 d. nutartis, kuria nuteistojo S. V. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. S. V. nuteistas už tai, kad, būdamas įrašytas į Kauno regiono 2023 metų karo prievolininkų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2023 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. VL-10 „Dėl Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Kauno regiono 2023 metų karo prievolininkų sąrašo tvirtinimo“ (sąrašo eilės Nr. 4407), t. y. būdamas karo prievolininkas, po to, kai 2023 m. tris kartus buvo baustas administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 560 straipsnį už tai, kad nuo 2023 m. sausio 12 d. iki 2023 m. balandžio 21 d., nuo 2023 m. gegužės 9 d. iki 2023 m. birželio 8 d. ir nuo 2023 m. birželio 28 d. iki 2023 m. liepos 24 d. nevykdė karo prievolininko pareigų, ir būdamas pakartotiniai raštiškai įpareigotas bei turėdamas pareigą nuo 2023 m. spalio 5 d. iki 2023 m. lapkričio 6 d. atvykti arba susisiekti su Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Kauno regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus Kauno poskyriu (toliau – Komplektavimo tarnyba), esančiu Kauno m., Gedimino g. 19, ir pateikti reikalingus duomenis, dokumentus karo prievolei administruoti, kad būtų vykdoma jo sveikatos patikra ir tolesnės procedūros dėl jo pašaukimo atlikti karinę tarnybą, be pateisinamų priežasčių nustatytu laiku nurodytu adresu neatvyko, kitaip nesusisiekė ir taip, būdamas karo prievolininkas, tyčia sistemingai vengė šaukimo į privalomąją karo tarnybą.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis S. V. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Teismai, nustatydami nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę, t. y. tiesioginę tyčią, netinkamai pritaikė BK 314 straipsnio 2 dalį. Kasatoriui nebuvo tinkamai įteiktas kvietimas atvykti į karo prievolės tarnybą, kad būtų vykdomos šaukimo procedūros, dėl to nuteistasis nežinojo, jog yra šaukiamas į privalomąją karinę tarnybą. Nesant tinkamai informuotam, nuteistojo pasyvūs veiksmai nepagrįstai vertinti kaip vengimas. Iš faktinių aplinkybių matyti, kad Lietuvos kariuomenė kvietė atvykti į karo prievolės tarnybą, kad būtų atliekamos šaukimo procedūros, tik el. laiškais. Kadangi kariuomenės siųsti el. laiškai patekdavo į el. pašto „šlamšto“ skiltį (angl. spam), S. V. jų nematė. Kitais būdais Lietuvos kariuomenė nebandė susisiekti. Pareiga tinkamai pranešti tenka Lietuvos kariuomenei, ši turėjo įsitikinti, ar dokumentai pasiekė adresatą. Vien tai, kad asmens elektroninių ryšių rekvizitai yra tam tikruose registruose, savaime nereiškia, kad procesinių dokumentų išsiuntimo faktas gali būti laikomas tinkamu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, Lietuvos kariuomenė, informuodama asmenis tik el. paštu, privalėjo imtis priemonių įsitikinti, kad siųstas el. laiškas adresatą pasiekė ir su laišku buvo susipažinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkFULTIwLTcxOS8yMDI0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2AT-20-719/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2AT-20-719/2024">2AT-20-719/2024</a>). Šiuo klausimu aktuali ir žemesnių teismų formuojama praktika BK 314 straipsnio 2 dalies taikymo aspektu (Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMjIzLTYzNS8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-223-635/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-223-635/2023">1A-223-635/2023</a>). Taigi, byloje inkriminuoti tyčiniai veiksmai, kurie grįsti tik numanoma pareiga. Nesant sistemiškumo, kasatoriaus veikoje nėra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 314 straipsnio 2 dalyje, sudėties būtinųjų požymių.
2.2. Taip pat padarytas esminis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 6 straipsnio 2 dalies pažeidimas, įtvirtinantis draudimą diskriminuoti kaltinamuosius religijos ar kitų aplinkybių aspektu, suvaržyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisė išpažinti tikėjimą. Nuteistasis negalėjo atlikti privalomosios karinės tarnybos dėl religinių įsitikinimų. Kasatorius yra Gaudijos vaišnavų religinės bendruomenės narys, todėl jo religiniai įsitikinimai neleidžia atlikti karinės tarnybos. Teismai nepagrįstai nurodė, kad kasatorius į religinę bendruomenę galimai įstojo siekdamas išvengti privalomosios karinės tarnybos, kadangi kasatoriaus religiniai įsitikinimai jau buvo susiformavę iki įstojant į minėtą bendruomenę. Teismai, nustatydami religijos laisvės ribas, stokojo teisinio motyvavimo. Nuteisdamos asmenį dėl to, jog jis negali vykdyti karinės tarnybos dėl savo religinių įsitikinimų, valdžios institucijos kliudo asmeniui išpažinti jo praktikuojamą religiją, tai laikytina religijos laisvės pažeidimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2011 m. liepos 7 d. sprendimas byloje Bayatyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 23459/03).
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras nurodo:
3.1. Dalis kasacinio skundo argumentų yra susijusi su teiginiais, kuriais ginčijamas šaukimo S. V. atvykti į karo prievolės tarnybą įteikimo faktas. Abu žemesnės instancijos teismai nustatė, kad šaukimai S. V. buvo įteikti tinkamai ir jam buvo žinoma, jog jis yra karo prievolininkas ir privalo atvykti į karo prievolės tarnybą.
3.2. Remdamiesi galiojančiu teisiniu reguliavimu (ANK 573 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo (toliau – KPĮ) 32 straipsnio 1 dalis) bei bylos duomenimis (liudytojų H. J., Ž. U. parodymais, rašytiniais įrodymais, t. y. šaukimais, nurodymais, administracinių nusižengimų protokolais, viešuosiuose registruose esančiais duomenimis, duomenimis apie išsiųstus el. laiškus, kitais rašytiniais įrodymais), teismai padarė pagrįstą išvadą, kad apie šaukimą atvykti į karo prievolės tarnybą dėl procedūrų, susijusių su privalomąja karo tarnyba, atlikimo nuteistasis buvo informuotas tinkamai ir žinojo, tačiau tyčia vengė atvykti. Teismai nustatė, kad S. V. 2023 metais buvo įtrauktas į karo prievolininkų sąrašą, šis sąrašas buvo skelbiamas viešoje elektroninėje erdvėje, jam elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) (kuris jo paties buvo nurodytas oficialiuose registruose) buvo siunčiami šaukimai atvykti į karo prievolės tarnybą, jam dėl nurodymų nevykdymo buvo priimami administracinių nusižengimų protokolai bei nutarimai, kuriais buvo fiksuojami jo administraciniai pažeidimai ir skiriamos baudos, baudas jis apmokėdavo, tačiau su karo prievolės tarnyba nesusisiekė ir į ją neatvyko. Nors teisminio nagrinėjimo metu S. V. savo kaltės nepripažino ir nurodė, kad jokių šaukimų negavo, teismai, įvertinę jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat kitą bylos medžiagą, padarė pagrįstas išvadas, kad jo parodymai teisme laikytini gynybos taktika ir atmestini kaip prieštaraujantys kitiems bylos duomenims.
3.3. Pažymėta, kad S. V. nebuvo verčiamas atlikti karo tarnybos nepaisant jo religinių įsitikinimų. Jis, kaip karo prievolininkas, buvo kviečiamas atvykti į karo prievolės tarnybą, kad būtų atliekamos procedūros, susijusios su privalomąja karo tarnyba (būtų patikrinta sveikata ir pan.). S. V. į gautus šaukimus atvykti ar susisiekti su karo prievolės tarnyba nereagavo, nemėgino susisiekti su karo prievolės tarnyba ir pateikti duomenų, kad dėl religinių įsitikinimų jis negali atlikti karo tarnybos, dėl to jam, remiantis galiojančių norminių aktų nuostatomis, būtų suteikta galimybė atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Be to, kaip nustatė žemesnės instancijos teismai, įvertinę byloje esančius duomenis, S. V. į bendruomenę įstojo tik po to, kai buvo pakviestas atlikti privalomąją karinę tarnybą, nereagavo į karo prievolės tarnybos daugkartinius šaukimus ir buvo tris kartus nubaustas administracinėmis nuobaudomis už karo prievolininko pareigų nevykdymą. Todėl byloje nustatytos S. V. įstojimo į religinę bendruomenę aplinkybės suteikia pakankamą pagrindą manyti, kad į religinę bendruomenę jis įstojo siekdamas išvengti privalomosios karo tarnybos.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo S. V. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 314 straipsnio 2 dalies taikymo
5. Kasaciniame skunde netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas argumentuojamas teismų nepagrįstai nustatytu BK 314 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties subjektyviosios pusės požymiu, t. y. kalte. Tokia pozicija grindžiama kasatoriaus teiginiais, jog Komplektavimo tarnyba netinkamai įteikė šaukimą į privalomąją karo tarnybą, todėl nuteistasis nežinojo apie įtraukimą į prievolininkų sąrašus ir pareigą atvykti į šaukimo procedūras.
6. Pagal BK 314 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla karo prievolininkui, kuris vengė šaukimo į privalomąją karo tarnybą, jeigu nebuvo požymių, nurodytų BK 314 straipsnio 1 dalyje, t. y. šaukimo į privalomąją karo tarnybą vengimas sutrikdant savo sveikatą, simuliuojant ligą ar sveikatos sutrikdymą, suklastojant dokumentus ar kitokia apgaule. Ši veika padaroma tyčia.
7. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą šiuo kasatoriaus keliamu aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje ne kartą atkreiptas dėmesys, jog kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne vien tik kaltininko paaiškinimais, kaip jis suvokė ir vertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius ir pan., bet ir pagal objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos padarant, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-154-1073/2021, 2K-97-495/2024, 2K-39-489/2025 ir kt.).
8. Nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visuma ir skundžiamų sprendimų turinys patvirtina, kad teismai savo išvadą dėl nuteistojo S. V. tyčios, vengiant šaukimo į privalomąją karo tarnybą, padarė vertindami byloje surinktų įrodymų visumą, atsižvelgdami į konkrečias šios bylos aplinkybes, taigi, motyvuotai atmetė nuteistojo keliamas abejones dėl jo kaltės. Kasaciniame skunde neigiant kaltę dėl šios veikos padarymo iš esmės argumentuojama tik tuo, kad S. V. negavo el. paštu siųsto šaukimo.
9. Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant kaltės klausimą dėl veikos, nustatytos BK 314 straipsnio 2 dalyje, padarymo, būtina įvertinti visus karo prievolininko, šaukiamo atlikti privalomąją karo tarnybą, veiksmus (veikimą ir neveikimą), karo prievolininkui tenkančią pareigą domėtis šaukimo į privalomąją karo tarnybą tvarka ir įvertinti kitas reikšmingas aplinkybes, leidžiančias spręsti, ar buvo vengiama šaukimo į privalomąją karo tarnybą. Karo prievolininkų šaukimas – tai procedūra, apimanti karo prievolininkų atranką ir skyrimą į privalomąją karo tarnybą, tarnybos atidėjimą ir atleidimą nuo jos. Šios procedūros metu karo prievolininkui tenkančių pareigų sistemingas nevykdymas leidžia spręsti, kad karo prievolininkas vengia šaukimo į privalomąją karo tarnybą. Būtent tokios aplinkybės teismų ir buvo nustatytos šioje byloje.
10. 2023 m. sausio 11 d. internete (interneto svetainė sauktiniai.kam.lt) buvo paskelbta, kad S. V. 2023 metais įtrauktas į karo prievolininkų sąrašą. KPĮ 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinančioje karo prievolę administruojančios krašto apsaugos sistemos institucijos nurodymų įteikimą, nurodyta, kad karo prievolininkams, įrašytiems į kalendorinių metų karo prievolininkų sąrašą, karo prievolę administruojančios krašto apsaugos sistemos institucijos nurodymai dėl šio įstatymo 6 straipsnio 51 dalies 4 punkte nurodytų dokumentų ir duomenų pateikimo, taip pat sveikatos patikrinimo skelbiami kalendorinių metų karo prievolininkų sąraše šio įstatymo 6 straipsnio 51 ir 52 dalyse nustatyta tvarka. Kiti karo prievolę administruojančios krašto apsaugos sistemos institucijos nurodymai karo prievolininkams įteikiami asmeniškai (KPĮ 32 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į KPĮ 6 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatas, įtvirtinančias šaukimo į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą tvarką, ir teismų nustatytas faktines aplinkybes, matyti, kad per Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos institucijų informacinės visuomenės informavimo priemones ir visuomenės informavimo priemones šaukimo į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą tikslu buvo paskelbtas karo prievolininkų sąrašas. Taigi, karo prievolininkų sąrašas, kuriuo asmuo informuojamas apie karo prievolininkų šaukimą, skelbtas viešai elektroninėje erdvėje, įstatymo nustatyta tvarka, o S. V. kaip karo prievolininkas turėjo pareigą domėtis ir vykdyti nurodymus, esančius prie šio sąrašo.
11. S. V. nuo 2023 m. sausio 12 d. iki 2023 m. balandžio 21 d., nuo 2023 m. gegužės 9 d. iki 2023 m. birželio 8 d., nuo 2023 m. birželio 28 d. iki 2023 m. liepos 24 d. ir nuo 2023 m. spalio 5 d. iki 2023 m. lapkričio 6 d. buvo kviečiamas atvykti į karo prievolės tarnybą, kad būtų atliekamos šaukimo procedūros į Lietuvos kariuomenę, ir 2023 m. gegužės 5 d., 2023 m. birželio 23 d., 2023 m. rugsėjo 28 d. buvo kviečiamas į karo prievolės tarnybą į administracinio nusižengimo bylų nagrinėjimą (atitinkamai pagal ANK 560 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį), tačiau nė karto į karo prievolės ir Komplektavimo tarnybą neatvyko, su ja nesusisiekė, neinformavo apie neatvykimo priežastis, neteikė įpareigotų pateikti dokumentų. Valstybinės mokesčių inspekcijos informacinėje sistemoje „Mano VMI“ S. V. susipažino su paskirtomis baudomis dėl minėtų administracinių nusižengimų ir jas 2023 m. gegužės 15 d., 2023 m. liepos 19 d., 2023 m. spalio 20 d. apmokėjo. Visi procesiniai dokumentai S. V. buvo siunčiami elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini), kuris nurodytas valstybės informacinėje sistemoje – Gyventojų registre.
12. Kasaciniame skunde nutylimos aplinkybės, susijusios su S. V. paskirtų administracinių nuobaudų įvykdymu už karo prievolininkų pareigų nevykdymą (ANK 560 straipsnio 1 ir 2 dalys). Kaip minėta, S. V. paskirtos administracinės baudos sumokėtos 2023 m. gegužės 15 d., 2023 m. liepos 19 d., 2023 m. spalio 20 d. S. V. susipažinimo su administracinėmis nuobaudomis ir jų asmeninio įvykdymo faktas nustatytas byloje atsižvelgus į naudoto IP adreso, kuriuo naudojantis buvo prisijungta prie „Mano VMI“ sistemos, bei banko sąskaitos priklausomybę (apeliacinės instancijos teismo nutarties 27–28 punktai). Taigi, tai rodo, kad nuteistajam buvo žinoma, dėl kokių priežasčių šis traukiamas administracinėn atsakomybėn, tačiau S. V. nuobaudų skyrimo pagrįstumo klausimo nekėlė, savo elgesio atitinkamai nekoregavo.
13. Be kita ko, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į S. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, nenuoseklumą – nors kasatorius, bylą nagrinėjant teisme, neigė žinojęs apie šaukimą į privalomąją karo tarnybą, ikiteisminio tyrimo metu jis patvirtino, jog gavo papildomus raginimus dėl pareigos susisiekti arba nuvykti į karo prievolės tarnybą, taip pat gavo tris šaukimus ir tris baudas, suprato, kad yra šauktinių sąrašuose, pripažino, kad tyčia vengė šaukimo į tarnybą. Nors pareigūnams ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai savarankiškos įrodomosios vertės neturi, tačiau jais galima patikrinti kitus byloje esančius įrodymus formuojant teismo vidinį įsitikinimą (BPK 276 straipsnio 4 dalis), tai žemesnės instancijos teismai ir padarė, įvertindami nagrinėjamos bylos kontekste S. V. poziciją kaip gynybinę.
14. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl teismų nustatytos tyčios S. V. veikoje pagrįstumo. Byloje nustatytas tiek intelektinis, tiek valinis kaltės turinio momentas rodo, kad S. V. suprato savo veikos pavojingumą ir savo elgesiu jis sąmoningai siekė ne tik nevykdyti KPĮ nustatytų karo prievolininkui keliamų pareigų (KPĮ 37 straipsnio 1 dalis), bet ir be pateisinamos priežasties nustatytu laiku neatvykti į vietinę teritorinę karinę įstaigą.
15. Kasaciniame skunde taip pat iš esmės yra ginčijamas BK 314 straipsnio 2 dalyje subjektui keliamo specialaus požymio, t. y. karo prievolės turėjimo (BK 330 straipsnio 2 dalis), nustatymas. Kasatorius teigia, kad privalomosios karinės tarnybos jis neturėjo atlikti dėl religinių įsitikinimų, o teismai nepagrįstai padarė išvadą, jog į religinę bendruomenę jis įstojo turėdamas tikslą išvengti privalomosios karinės tarnybos. Taikant baudžiamąją atsakomybę, jam suvaržoma Konstitucijos 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisė išpažinti tikėjimą. Šie argumentai nepagrįsti.
16. Pažymėtina, kad tiek kasacinio skundo argumentai, tiek ginčijamos teismų išvados dėl susiformavusių religinių įsitikinimų, kurie neleidžia atlikti tarnybos su ginklu, momento BK 314 straipsnio 2 dalies taikymo atžvilgiu reikšmės neturi. Kaip jau buvo nurodyta, KPĮ 2 straipsnio 12 dalis, apibrėžianti karo prievolininkų šaukimo sąvoką, nurodo, kad šaukimas – tai procedūra, apimanti karo prievolininkų atranką ir skyrimą į privalomąją karo tarnybą, tarnybos atidėjimą ir atleidimą nuo jos. Atsižvelgiant į išdėstytą apibrėžimą, pažymėtina, kad karo prievolininkų šaukimas yra kompleksinė procedūra, kurios metu vykdoma asmenų atranka, be kita ko, tarnybos atidėjimas ar atleidimas nuo jos. Savo ruožtu karo prievolininkų šaukimas nereiškia savaime kylančios pareigos asmeniui atlikti privalomąją karo tarnybą. Būtent šaukimo procedūros metu nustatomas tinkamumas atlikti privalomąją karo tarnybą dėl sveikatos būklės (KPĮ 6 straipsnio 6 dalis), vertinama, ar nėra priežasčių atidėti tarnybos atsižvelgiant į individualias aplinkybes (KPĮ 15 straipsnis) ir kt. Pažymėtina, kad karo prievolininkų šaukimo metu asmuo būtent ir turi galimybę nurodyti aplinkybes, turinčias esminę reikšmę privalomosios karo tarnybos atlikimui, – prašymu išdėstyti religinius ar pacifistinius įsitikinimus, neleidžiančius tarnauti su ginklu (KPĮ 17 straipsnio 1 dalis). Taigi, be bendrųjų nusikalstamos veikos sudėties privalomųjų požymių nustatymo, esminę reikšmę BK 314 straipsnio 2 dalies taikymui turi tai, ar asmuo atitinka specialiajam subjektui keliamus reikalavimus (yra karo prievolininkas) ir ar šis vengė šaukimo į privalomąją karo tarnybą procedūrų. Tai, nuo kada asmuo išpažįsta tam tikrą tikėjimą, religiją, ar tapo tam tikros religinės bendruomenės nariu, nėra laikytina įrodinėtinomis aplinkybėmis BK 314 straipsnio 2 dalies atžvilgiu.
17. Šaukimu į privalomąją karinę tarnybą nėra ribojamos asmens teisės, įtvirtintos Konstitucijos 26 straipsnyje. Pažymėtina, kad Konstitucijos 139 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga, todėl įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Tai yra vienintelės Konstitucijoje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtintos piliečio pareigos valstybei, kylančios iš Lietuvos Respublikos pilietybės, kaip ypatingo abipusio valstybės ir jos piliečių teisinio ryšio. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje aiškintas aptariamų Lietuvos Respublikos piliečio teisių ir pareigų santykis – pagal Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalį, aiškinamą kartu su 26 straipsniu, kuriame įtvirtinta minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, asmenys, dėl savo religinių ar kitų įsitikinimų negalintys atlikti karo tarnybos, turi teisę vietoj jos įstatymo nustatyta tvarka atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Be kita ko, Konstitucijos 26 straipsnis savo turiniu yra susijęs ir su Konstitucijos 27 bei 28 straipsniais, tai reiškia, kad, remdamasis savo įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu, žmogus negali atsisakyti vykdyti Konstitucijoje įtvirtintų pareigų, inter alia (be kita ko), piliečio pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, ar reikalauti jį nuo šių pareigų atleisti (Konstitucinio Teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarimas).
18. Akcentuotina ir tai, kad pasirengimas ginti valstybę yra gana plati sąvoka, apimanti ne tik piliečių pasirengimą ginklu ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo; pasirengimas ginti valstybę negali būti suprantamas tik kaip tarnyba kariniam parengimui įgyti; šalies gynybos poreikiai ir priemonės gali būti labai įvairūs, apimantys ne tik kariuomenės ir ginkluotės didinimą siekiant sustiprinti valstybės karinę galią, bet ir su ginkluota gynyba tiesiogiai nesusijusias informacines-technologines, gamybines ir kitas panašaus pobūdžio priemones, tam tikru aspektu lemiančias valstybės karinės galios stiprinimą; ta įvairovė lemia ir piliečių parengimo ginti valstybę konkrečių būdų įvairovę (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d., 2017 m. liepos 4 d. nutarimai). Savo ruožtu KPĮ 17 straipsnio 1 dalis nustato, kad alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą pageidaujantys atlikti karo prievolininkai, įrašyti į kalendorinių metų karo prievolininkų sąrašą, prašymą atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą karo prievolę administruojančiai krašto apsaugos sistemos institucijai gali pateikti iki karo prievolininkų sąraše nurodyto dokumentų, kuriais pagrindžiamos šio KPĮ 3 straipsnyje nurodytos atleidimo nuo karo prievolės aplinkybės ar 15 straipsnio 1 dalyje nurodytos privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo individualia tvarka aplinkybės, pateikimo termino pabaigos.
19. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, nepadarė kasatoriaus nurodomų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai. Dėl to nėra pagrindo tenkinti nuteistojo kasacinį skundą ir naikinti ar keisti kasacine tvarka skundžiamus teismų sprendimus.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo S. V. kasacinį skundą.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Artūras Pažarskis
Algimantas Valantinas
