Baudžiamoji byla Nr. 2K-137-813/2025
Teisminio proceso Nr. 1-06-7-00001-2023-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.7.1; 1.2.19.4.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. spalio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Dariaus Kantaravičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. gynėjo advokato Ramūno Mikulsko kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. balandžio 12 d. nuosprendžio dalies, kuria E. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį 400 MGL (20 000 Eur) dydžio bauda, pagal BK 184 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir E. A. paskirta galutinė subendrinta 400 MGL (20 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1, 3 dalimis, 681 straipsnio 3, 4 dalimis (2023 m. spalio 10 d. įstatymo redakcija), E. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti ar eiti valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pareigas valstybinėse įstaigose ir savivaldybėse bei jų kontroliuojamuose juridiniuose asmenyse atėmimas ketveriems metams. Iš nuteistųjų E. A. ir A. T. VšĮ Utenos pirminės sveikatos priežiūros centrui solidariai priteista 1124,34 Eur turtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2025 m. sausio 8 d. nutarties dalis, kuria nuteistojo E. A. gynėjo advokato Ramūno Mikulsko apeliacinis skundas atmestas.
Šioje byloje taip pat nuteistas A. T.. Dėl jo nuteisimo kasacinių skundų negauta.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. E. A. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 19 d., būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – VšĮ Utenos pirminės sveikatos priežiūros centro (toliau – Utenos PSPC) direktorius, padedamas jam pavaldaus Utenos PSPC ūkio dalies specialisto A. T., tyčia, siekdamas turtinės naudos sau ir savo sūnui K. A., piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir iššvaistė jam patikėtą svetimą Utenos PSPC turtą – 1172,25 Eur. Dėl šių veiksmų buvo sumenkintas Utenos PSPC direktoriaus vardas, iškreipta Utenos PSPC kaip įstaigos normali, veiksminga, autoritetinga, pagrįsta įstatymais ir kitais teisės aktais vykdoma veikla ir pagrindinis tikslas – stiprinti gyventojų sveikatą, teikti kvalifikuotas ir kokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas siekiant sumažinti sergamumą ir mirtingumą. Šiais veiksmais didelė neturtinė žala buvo padaryta ir Utenos PSPC steigėjai – Utenos rajono savivaldybei, ir valstybei (Sveikatos apsaugos ministerijai). Plačiau nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nurodytos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 2–5 lapuose ir apeliacinės instancijos teismo nutarties 1 punkte, 1.1–1.5 papunkčiuose.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo E. A. gynėjas advokatas R. Mikulskas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. balandžio 12 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. sausio 8 d. nutarties dalis dėl E. A. nuteisimo, priimti naują nuosprendį ir E. A. išteisinti kaip nepadariusį veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Teismai, nuteisdami E. A. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nenustatytas būtinasis nusikalstamos veikos dalykas (nenustatytas turto švaistymas), taip pat iš esmės pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatos.
2.2. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi siekiant turtinės naudos pasireiškia kitos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 184 straipsnio 1 dalyje, padarymu, t. y. svetimo turto iššvaistymu. Nesant įrodymų, kad E. A. iššvaistė svetimą turtą, jis negalėtų būti pripažintas kaltu ir dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Byloje kilo esminis klausimas dėl nusikalstamos veikos dalyko nustatymo. Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo E. A. nuteistas už turto iššvaistymą nesant materialiosios nusikalstamos veikos sudėties visumos. Abiejų instancijų teismai, nuteisdami E. A. dėl turto iššvaistymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nusikalstamos veikos padarymą konstatavo netinkamai aiškinę (nustatę) objektyvųjį nusikalstamos veikos sudėties požymį – asmeniui patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto iššvaistymą. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad už panaudotas lėšas Utenos PSPC negavo įsigytų prekių ir paslaugų. Taigi nėra nustatytas neatlygintinumo požymis ir nėra paneigti nuteistųjų nuoseklūs parodymai apie tai, kad atitinkamas prekes ir remonto darbus Utenos PSPC gavo, kad lėšos panaudotos Utenos PSPC interesais. Utenos PSPC transporto priemonių remonto darbų užsakymai – sutartys ir pagal juos parengtos PVM sąskaitos faktūros nėra pripažinti suklastotais dokumentais, UAB „Kelio servisas Utenoje“ pardavimų vadovas Ž. C. nėra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Šie dokumentai nenuginčyti civiline tvarka, yra galiojantys ir pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai.
2.3. Inkriminuotas Utenos PSPC turto iššvaistymo veiksmas – nurodymas apmokėti serviso išrašytas nesuklastotas PVM sąskaitas faktūras – nėra neteisėtas, jeigu remonto darbai buvo atlikti ir šių darbų atlikimą fiksuojantys dokumentai, kurių pagrindu įvykdyti apmokėjimai, nėra pripažinti suklastotais. Abiejų instancijų teismai prielaidomis grindė nuteistojo A. T. veiksmus dėl Utenos PSPC transporto priemonių defektinių aktų klastojimo. Byloje neatskleista, kaip A. T. pavyko apeiti nustatytus transporto priemonių remonto poreikio nustatymo ir remonto darbų priėmimo kontrolės mechanizmus. Net jeigu Utenos PSPC transporto priemonių defektiniai aktai ir transporto priemonių remontų perdavimo–priėmimo aktai neatitinka tikrovės, vien šių dokumentų suklastojimas nesudaro galimybių atlikti mokėjimus ir taip iššvaistyti Utenos PSPC turtą.
2.4. Išvadas dėl E. A. kaltumo teismas grindė iš esmės vien tik netiesioginiais įrodymais. Vertinant įrodymus ir nustatant esmines bylos aplinkybes, padarytas esminis BPK pažeidimas, nepaisytas netiesioginiams įrodymams keliamas reikalavimas, kad tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje būtų sujungti nuoseklia ir logiška grandine.
2.5. Tiek kaltinamasis aktas, tiek abiejų instancijų teismų nuosprendžiai grindžiami tyrėjo 2022 m. liepos 1 d. tarnybiniu pranešimu, kuriame pateikti tyrėjo atlikti suvestiniai duomenys ir individualiai subjektyvi analizė apie tai, kad UAB „Kelio servisas Utenoje“ užsakymai-sutartys ir apskaitos dokumentai maskavo kitų automobilių remontą (detalių pirkimą). Tačiau teismas tinkamai nevertino šio tarnybinio pranešimo įrodomosios reikšmės, nepagrįstai šiam įrodymui suteikdamas pirminio įrodymų šaltinio reikšmę. Bylą nagrinėję teismai tarnybiniame pranešime nurodytų aplinkybių, susijusių su automobilių remonto darbais, netikrino. Todėl nagrinėjamoje byloje negalima konstatuoti, kad tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, t. y. kad tarnybiniame pranešime fiksuoti duomenys gauti teisėtu būdu ir kad jie patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Vadinasi, byloje BPK nustatyta tvarka nebuvo paneigtas UAB „Kelio servisas Utenoje“ parengtuose užsakymuose-sutartyse bei PVM sąskaitose faktūrose nurodytos informacijos tikrumas.
2.6. Byloje nebuvo įrodyta, kad E. A. sūnaus automobiliai BMW ir „Audi“ buvo remontuojami UAB „Kelio servisas Utenoje“, o priešingos išvados grindžiamos tik prielaidomis. E. A. rūpinosi sūnaus automobiliais, kuriais sūnus leisdavo pasinaudoti ir kuriuos E. A. naudojo tarnybinėms funkcijoms vykdyti. Apie remonto darbų atlikimą UAB „Kelio servisas Utenoje“ jokių pokalbių neužfiksuota, kitų duomenų nenustatyta. Jokių duomenų nėra ir apie tai, kad E. A. prašė A. T. padėti suremontuoti šias transporto priemones, o priešingos išvados padarytos iš esmės tik prielaidų pagrindu iš pokalbių, kuriuose E. A. pasiteiravo A. T., kaip labiau išmanančio apie automobilius, apie transporto priemones. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad A. T. būtų pažadėjęs suremontuoti E. A. automobilius UAB „Kelio servisas Utenoje“. Byloje nesant įrodymų, kad Utenos PSPC priklausančios transporto priemonės nebuvo remontuojamos, apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas išimtinai prielaidomis, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį, 44 straipsnio 6 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Nuteistasis apeliaciniame skunde pateikė teisinius argumentus dėl minėtų BPK pažeidimų, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažeidimų neištaisė ir tik formaliai nurodė, kad baudžiamajame procese įrodinėjimas negali būti begalinis procesas. Tokie apeliacinės instancijos teismo samprotavimai neatitinka teismo sprendimo motyvavimo standarto baudžiamosiose bylose, neatitinka BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatytų reikalavimų tinkamai motyvuoti, kodėl apeliacinis skundas atmetamas. Taigi apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepašalinti prieštaravimai, išdėstytos viena kitai prieštaraujančios išvados dėl tų pačių įrodymų. Todėl bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nebuvo kruopščiai patikrinti visi duomenys, patvirtinantys ar paneigiantys aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti, šis teismas nesilaikė išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principo ir jo įsitikinimas buvo formuojamas išsamiai nepatikrinus ir neįvertinus visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių (BPK 20 straipsnio 5 dalis), taip pat nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis jis atmetė ar kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Tai laikytina esminiu BPK pažeidimu. Be to, skundžiamoje nutartyje trūksta logiškumo ir nuoseklumo, taip padarytas esminis BPK 332 straipsnio 5 dalies pažeidimas. Gynybos pateikta aplinkybių versija, kad Utenos PSPC transporto priemonėms PVM sąskaitose faktūrose ir užsakymuose-sutartyse nurodyti remonto darbai buvo atlikti, liko nepaneigta. Šiame skyriuje aptartų duomenų nepaisymas, ypač kai šiuos duomenis įmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, pripažintinas esminiu įrodinėjimo tvarkos (BPK 20 straipsnis, 44 straipsnio 6 dalis) pažeidimu, lemiančiu teismo priimto nuosprendžio ar nutarties panaikinimą.
2.7. Abiejų instancijų teismai nenustatinėjo degalų panaudojimo ne Utenos PSPC interesais. Vietoj to jie prielaidomis grindė, kad degalų įpylimo į E. A. sūnui priklausantį automobilį veiksmu baigta daryti turto iššvaistymo veika, nors degalai buvo pilami pagal Utenos PSPC išduotą degalų kortelę ir į E. A. tarnybinėms funkcijoms naudojamą automobilį. Todėl keliamas klausimas, ar teismai nesuabsoliutino transporto priemonės savininko aplinkybės ir ar tokiu atveju turto iššvaistymui pakanka formaliai nustatyti, kad degalai įpilti ne į įstaigos transportą, ar vis dėlto turėjo būti nustatomas degalų panaudojimo faktas. Kasacinės instancijos teismo išaiškinimai padėtų geriau suprasti, nuo kokio momento turto iššvaistymas laikomas baigtu – nuo degalų įpylimo į įstaigos vadovo valdomo automobilio degalų baką ar nuo šių degalų panaudojimo ne įstaigos interesais. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, turto iššvaistymas laikomas baigtu nuo svetimo turto perleidimo trečiajam asmeniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjc5LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-679/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-679/2006">2K-679/2006</a>).
2.8. E. A. nuteistas dėl Utenos PSPC degalų, kurių vertė 72,75 Eur, iššvaistymo. Jis viso proceso metu neneigė degalų įpylimo į sūnaus automobilį fakto ir paaiškino, kad jis (E. A.) yra šio automobilio teisėtas valdytojas. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 49 punkte taip pat nurodo, kad E. A. sūnaus vardu registruotais automobiliais tam tikra apimtimi naudojosi. Tai, kad Utenos PSPC lėšomis apmokėti degalai buvo įpilti į E. A. sūnui priklausantį automobilį, savaime nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad Utenos PSPC įsigyti degalai buvo perleisti tretiesiems asmenims ir atitinkamai buvo iššvaistytas turtas. Į E. A. valdomą automobilį įpilti degalai yra Utenos PSPC nuosavybė, kuri buvo laikoma tam specialioje saugykloje – degalų bake. Degalų bako nustatymas savaime neatsako, ar degalai buvo iššvaistyti, ir nebuvo teisinio pagrindo kriminalizuoti E. A. veiksmus.
2.9. Esminės reikšmės veikos kvalifikavimui neturi nei tai, kad degalai į E. A. valdomą automobilį įpilami kito asmens (sūnaus ar A. T.), nes degalai pilami su E. A. žinia ir jo prašymu (pavedimu). Taip pat, priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, veikos teisiniam kvalifikavimui reikšmės neturi ir tai, kad degalų pylimo dienomis E. A. būdavo laikinai nedarbingas dėl ligos. Dėl pastarosios priežasties jis ir prašė trečiųjų asmenų pagalbos įpilant už jį degalus. E. A. teismui paaiškino ir šie parodymai nėra paneigti, kad planuodamas būsimas su tarnybinių funkcijų atlikimu susijusias keliones jis iš anksto pasirūpindavo degalais. Todėl teismui nebuvo jokio pagrindo aplinkybes apie laikino nedarbingumo dienomis įpiltus degalus vertinti kaip iššvaistytą svetimą turtą.
2.10. E. A. elgesys pilant degalus ne į Utenos PSPC transportą galimai reikštų Utenos PSPC vidaus tvarkos pažeidimo buvimą, tačiau neperžengia šios vidaus tvarkos pažeidimo ribų. Tokie veiksmai nėra tiek pavojingi, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. E. A. tarnybinėms funkcijoms atlikti buvo išduota degalų kortelė ir buvo suteikta teisė pilti degalus Utenos PSPC lėšomis. Byloje nepaneigta gynybos versija, kad degalai buvo panaudoti išimtinai Utenos PSPC reikmėms, t. y. E. A. tarnybinėms funkcijoms vykdyti. Vien esamas (tariamas) vidaus tvarkos pažeidimas, esant nepaneigtai versijai dėl degalų panaudojimo įstaigos interesais, nesudaro pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 184 straipsnio 1 dalį. Kadangi byloje nebuvo nustatyta, kad Utenos PSPC įsigyti degalai buvo iššvaistyti, be to, yra pagrįstų duomenų manyti, kad degalai pilti į darbo funkcijoms vykdyti naudojamą automobilį ir panaudoti darbo funkcijoms vykdyti, vadovaujantis in dubio pro reo principu, visos abejonės aiškintinos ir turėjo būti aiškinamos E. A. naudai.
2.11. Apeliacinės instancijos teismas, neskyręs ekspertizės dėl transporto priemonių remonto darbų, padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus. Taigi nesant duomenų, kad Utenos PSPC transporto priemonių remonto darbai neatlikti, ir esant galiojantiems juos patvirtinantiems dokumentams, taip pat nesant duomenų, kad įsigyti degalai panaudoti ne Utenos PSPC interesais, teismai neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad lėšos perleistos neatlygintinai ir egzistuoja neigiami padariniai kaip būtinas turto iššvaistymo sudėties objektyvusis požymis.
2.12. E. A. patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už bendro pobūdžio taisyklių (principų) tariamus pažeidimus. Nepaisyta kasacinės instancijos teismo išaiškinimų, kad pagal BK 184 straipsnį atsako tas, kas nesilaikė turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos ar pažeidė esmines turto patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygas, nes nenustatytas jokios konkrečios tvarkos ar sąlygų pažeidimas, juo labiau toks, už kurį kiltų baudžiamoji atsakomybė. Keltinas klausimas, ar E. A. gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal inkriminuotus bendrojo pobūdžio taisyklių pažeidimus, ar taip nėra sukuriamas siurprizinis efektas, reikalaujant nepažeidinėti teisės normų, kurioms trūksta aiškumo. Jeigu atsakymas būtų teigiamas, kyla klausimas, ar teismai neturėjo tinkamai atskleisti ir išplėtoti inkriminuotų bendrojo pobūdžio taisyklių turinio. Nagrinėjamu atveju E. A. pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo švaistant turtą, nesant atskleisto neteisėtų veiksmų kaip nusikalstamos veikos sudėties požymio, t. y. byloje nenustatyta, ar jis nesilaikė turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, ar pažeidė esmines turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygas.
2.13. Utenos PSPC turto (lėšų) tvarkymo sąlygos nustatytos 2019 m. balandžio 4 d. automobilių remonto paslaugų pirkimo–pardavimo sutartyje. Byloje nenustatyta, kad E. A. būtų pažeidęs šios sutarties apmokėjimo sąlygas. Priešingai, pagal šią sutartį gautas PVM sąskaitas faktūras jis Utenos PSPC finansų skyriui nurodė apmokėti remonto paslaugų sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Byloje nenustatyta, kad sąskaitose ir užsakymuose-sutartyse nurodyti Utenos PSPC transporto priemonių remonto darbai nėra atlikti, t. y. nenustatyta, kad lėšos panaudotos ne Utenos PSPC interesais. Taip pat byloje nustatyta, kad E. A. darbo funkcijoms vykdyti buvo teisėtai išduota degalų kortelė ir jis turi teisę naudoti degalus Utenos PSPC reikmėms. Vien tai, kad degalai įpilti ne į Utenos PSPC transportą, o į E. A. sūnaus automobilį, nesant nustatyto degalų panaudojimo ne Utenos PSPC interesais, nesuponuoja baudžiamajame įstatyme uždrausto elgesio pažeidimo.
2.14. Kasatoriui buvo inkriminuoti pažeidimai, įtvirtinti Utenos PSPC direktoriaus pareigybės aprašyme, Utenos PSPC įstatuose ir Utenos PSPC vidaus tvarkos taisyklėse, yra bendro pobūdžio taisyklės, savo neapibrėžtumu iš esmės prilygintinos teisės principams. Esant tokioms abstrakčioms taisyklėms, teisiniam vertinimui suteikiama neapibrėžtumo ir subjektyvumo, o tai lemia didelį baudžiamosios atsakomybės ribų neapibrėžtumą. Traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn už bendrojo pobūdžio taisyklių pažeidimus, yra būtinas detalesnis jų išaiškinimas ir pagrindimas. Šių bendro pobūdžio taisyklių turinys liko neatskleistas ir nenustatyta jokių Utenos PSPC turto valdymo, naudojimo, disponavimo tvarkų ar sąlygų pažeidimų.
2.15. Teismai nesivadovavo BK bendrosios dalies nuostatomis ir, paneigdami baudžiamojo įstatymo paskirtį,
2.16. Abiejų instancijų teismai neanalizavo padarytos veikos pavojingumo ir nevertino kitų teisės šakų veiksmingumo. Tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose, ypač dėl BK 184 ir 228 straipsnių taikymo, kai už tą patį esamai (tariamai) draudžiamą veiksmą nustatyta atsakomybė skirtingų teisės šakų normose, yra būtina motyvuoti, kodėl baudžiamoji atsakomybė yra tinkama, būtina ir proporcinga valstybės reakcija į esamą (tariamą) pažeidimą. Byloje neatskleista, kodėl inkriminuoti veiksmai yra tokio pavojingumo, kad užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Byloje nebuvo nei nustatyti, nei nustatomi pavojingumo kriterijai, sudarantys pagrindą taikyti baudžiamąją atsakomybę.
2.17. Patikėto ar kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Skundžiamoje nutartyje nurodytos kliūtys turtinę žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Utenos PSPC nėra išsakęs pozicijos, kad jis apskritai patyrė žalą, ypač atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis kurį laiką Utenos PSPC nevadovauja. Utenos PSPC nei ginčija sudarytų remonto užsakymų-sutarčių ar degalų pirkimo sutarčių, nei ėmėsi veiksmų PVM sąskaitoms faktūroms pašalinti iš civilinės apyvartos ir šiuos sandorius patvirtino. Vadinasi, teismai neatsakė į esminį klausimą tokio pobūdžio bylose, kodėl nagrinėjamu atveju baudžiamoji atsakomybė yra tinkama, būtina ir proporcinga dėl padarytų veikų ir jas padariusiam asmeniui. Liko nepaneigta abejonė, kad baudžiamajai atsakomybei, kaip griežčiausiai teisinei atsakomybei, taikyti reikalingas pavojingumo laipsnis nepasiektas dėl padarytų veikų ir jas padariusiam asmeniui. Todėl, vadovaujantis BPK 44 straipsnio 6 dalimi, visos abejonės ir (ar) neaiškumai vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.
2.18. Teismai tik formaliai parašė, kad, jų nuomone, nėra galimybės dėl padarytos žalos atlyginimo spręsti civilinio proceso tvarka, tačiau apkaltinamieji nuosprendžiai grindžiami ne subjektyviomis nuomonėmis, o teismo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Teismai nevertino kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir iš esmės nemotyvavo, kodėl E. A. veiksmai pagal pavojingumo laipsnį peržengia vidaus tvarkos pažeidimo ribas ir patenka į baudžiamosios atsakomybės ribas, taip pat nemotyvavo, kaip esmingai pasunkintos galimybės ginti pažeistas teises civilinėmis ar administracinėmis teisinėmis priemonėmis.
2.19. E. A. nuteistas už tai, kad du kartus buvo įpilta degalų. Nėra jokio pagrindo šiuos epizodus sudėti į vieną tęstinę veiką, nes veiksmų nesieja bendra kaltininko tyčia. Valia panaudoti teisėtai išduotą degalų kortelę susiformuodavo atskirai pagal atskirų tarnybinių kelionių poreikį ir bylos medžiagoje nėra jokių įrodymų, kurie rodytų priešingai. Vadinasi, iš tiesų nebuvo bendros tyčios, o inkriminuotos išleistos Utenos PSPC lėšos dirbtinai sudėtos tik tam, kad inkriminuojamų veiksmų padariniai neatrodytų visiškai mažareikšmiai. Net ir sudėjus abu degalų pylimo epizodus, vos viršijama 1 MGL dydžio suma (2025 m. 1 MGL atitinka 70 Eur), todėl pagal šią sumą veika neperžengė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 108 straipsnio įtvirtintos nuostatos ribų. Utenos PSPC lėšomis apmokėtų degalų įpylimas į kasatoriaus sūnaus automobilį nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad padaryta inkriminuota nusikalstama turto iššvaistymo veika. Vien formalus įstaigos vidaus tvarkos pažeidimas, esant nepaneigtai gynybos versijai dėl į kasatoriaus naudojamą automobilį įpiltų degalų panaudojimo įstaigos interesais, nesudaro pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę. Jeigu būtų laikoma, kad kasatorius atliko neteisėtus veiksmus, tai tiek pagal veiksmų pobūdį, tiek pagal žalos dydį šie veiksmai neperžengia civilinės atsakomybės ribų arba blogiausiu atveju administracinės atsakomybės ribų.
2.20. Abiejų instancijų teismai nenustatė BK 228 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos ir pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nuostatą, taip pat nebuvo atskleisti piktnaudžiavimo veikos pavojingumo kriterijai, ypač kai inkriminuotų veikų dalyko vertė sudaro tik 72,75 Eur. Žala laikytina didele, kai ji viršija 250 MGL, kurie veikos padarymo metu atitiko 9750 Eur sumą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje neatskleista, kad E. A. veiksmais padarytos žalos bendras dydis viršytų 250 MGL ribą. Nutartyje nepateikti jokie konkretūs kriterijai, kuriais remdamasis teismas nustatė esant didelę žalą. Todėl didelės žalos turinys neatskleistas ir E. A. pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.
2.21. Iš nutarties matyti, kad bylą nagrinėjusių teisėjų kolegija preziumavo esant didelę neturtinę žalą. Tokie apeliacinės instancijos teismo veiksmai neatitinka kasacinės instancijos teismo praktikos, kurioje išaiškinta, kad didelės neturtinio pobūdžio žalos požymis turi būti nustatytas neabejotinų įrodymų visuma, negali būti preziumuojamas ar išvedamas iš kitų piktnaudžiavimo sudėties požymių. Šis požymis negali būti be turinio, vien apibrėžtas abstrakčiomis frazėmis apie valstybės ir juridinių asmenų autoriteto, reputacijos, prestižo menkinimą, kompromitavimą, pagrindinių valstybės principų pažeidimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYtNDg5LzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-16-489/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-16-489/2021">2K-16-489/2021</a>, 2K-P-59-495/2021). Teismai nesvarstė, ar kaltininko veiksmais iš tikrųjų padaryta esminių žalingų padarinių valstybei, savivaldybei ir Utenos PSPC. Pripažįstant E. A. kaltu dėl kvalifikuoto tarnybinio piktnaudžiavimo, pavojingumo kriterijai nebuvo atskleisti ir nebuvo įvertintas kitų teisės šakų normų veiksmingumas.
2.22. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 23 straipsnyje įtvirtinta atsakomybė už šio įstatymo pažeidimus. Be kita ko, šio įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta galimybė taikyti analogiškus padarinius pirmosios instancijos teismo paskirtai baudžiamojo poveikio priemonei, t. y. nustatyta, kad asmenys, už šio įstatymo pažeidimą atleisti iš pareigų, trejus metus nuo atleidimo iš pareigų dienos negali būti priimami, skiriami ar renkami į pareigas valstybinėje tarnyboje. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje neatskleista, kodėl minėtame įstatyme reglamentuojama pažeidimų kontrolė ir taikoma tarnybinė bei administracinė atsakomybė nebūtų pakankama.
2.23. Svarstant hipotetiškai, jeigu teismas vertino, kad turtas buvo iššvaistytas ir padaryta veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę, tai BK 184 straipsnio 1 dalies sudėtis visiškai pakankamai apibrėžia baudžiamosios atsakomybės ribas. Nebuvo jokio teisinio pagrindo dirbtinai išplėsti baudžiamosios atsakomybės ribas iki kvalifikuoto tarnybinio piktnaudžiavimo, jeigu veika objektyviai pasireiškė išimtinai tik turto švaistymu. Gynybos vertinimu, draudimas piktnaudžiauti tarnybine padėtimi yra itin plataus turinio norma, kurią teismai linkę taikyti pernelyg plačiai, neatsižvelgdami į BK bendrosios dalies nuostatas. Nagrinėjamu atveju E. A. veiksmai neperžengė drausminio (tarnybinio) nusižengimo ribų, nes nagrinėjamoje byloje nebuvo objektyviai nustatytos aplinkybės, patvirtinančios, kad jo veiksmai atitinka piktnaudžiavimo, kaip nusikalstamos veikos, pavojingumo laipsnį ir pobūdį ir jais buvo padaryta didelė neturtinė žala juridiniam asmeniui ar valstybei.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Darius Valys atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo E. A. gynėjo advokato R. Mikulsko kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Abiejų instancijų teismai tinkamai įvertino įrodymus ir padarė bylos duomenimis grįstas išvadas dėl automobilių remonto, už remonto darbus sumokant Utenos PSPC lėšomis, taip neteisėtai naudojant ir švaistant šios įstaigos turtą bei pilant degalus į K. A. automobilius. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai, sistemiškai ir pagrįstai nurodė, kad degalai, už kuriuos vėliau sumokėta Utenos PSPC lėšomis, buvo skirti asmeninėms E. A. šeimos narių reikmėms, o ne Utenos PSPC interesais. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad E. A., remontuodamas savo sūnaus automobilius Utenos PSPC lėšomis, organizuodamas degalų už Utenos PSPC lėšas pylimą ne į Utenos PSPC priklausančius automobilius, o į K. A. transporto priemones, šios įstaigos lėšas naudojo neteisėtai, ne Utenos PSPC veikloje, o savo sūnaus K. A. poreikiams tenkinti. Būdamas Utenos PSPC direktorius, privalėdamas užtikrinti efektyvų šios įstaigos turto naudojimą ir išsaugojimą, turto naudojimą įstatuose nurodytiems tikslams ir uždaviniams įgyvendinti, šių pareigų jis nesilaikė, taip iššvaistė svetimą, Utenos PSPC priklausantį turtą – 1172,25 Eur.
3.2. Kasatoriaus teiginiai, kad liko nepaneigta abejonė, jog baudžiamajai atsakomybei reikalingas pavojingumo laipsnis nepasiektas dėl padarytų veikų ir jas padariusiam asmeniui, nepagrįsti ir prieštarauja bylos medžiagai. Iš skundžiamų teismų sprendimų matyti, kad juose aiškiai aptarti E. A. atlikti neteisėti veiksmai, pakankamai motyvuotai atskleisti padarytų nusikalstamų veikų sudėties požymiai. Akivaizdžiai neteisėtas elgesys, įstaigos lėšas naudojant ne Utenos PSPC veiklos tikslams įgyvendinti, o savo asmeniniams poreikiams tenkinti, visuomenei sudarė klaidingą įspūdį apie viešosios įstaigos veiklą ir jos veikimo principus, tokiais veiksmais ypač diskredituojamas ne tik paties valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) vardas, bet ir daroma didelė žala visoms valstybės įstaigoms, nes jų veikla turi būti grindžiama įstatymų viršenybės, teisėtumo, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo principais. Piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, neteisėtai naudodamas Utenos PSPC lėšas, E. A. padarė ir kitą nusikalstamą veiką, nurodytą BK 184 straipsnio 1 dalyje, į šios nusikalstamos veikos darymą įtraukė ir kitą asmenį – kaip padėjėją veikusį A. T.. K. A. automobiliai per pakankamai trumpą laiko tarpą (2020 m. sausio–kovo mėnesiais) buvo tris kartus remontuojami UAB „Kelio servisas Utenoje“, už šį remontą sumokėta Utenos PSPC lėšomis. Degalai į K. A. automobilius šios įstaigos lėšomis pilti taip pat gana reguliariai. Tiek nustatytos turtinės žalos dydis, tiek neteisėtų veiksmų pastovumas bei jų intensyvumas paneigia galimybę padarytos žalos atlyginimo klausimą spręsti civilinio proceso tvarka.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo E. A. gynėjo advokato R. Mikulsko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas advokatas prašo, panaikinus skundžiamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, priimti išteisinamąjį nuosprendį. Toks prašymas neatitinka BPK 382 straipsnio, kuriame nurodytos nutartys (ne nuosprendžiai), kurias gali priimti kasacinės instancijos teismas, nuostatų. Iš kasatoriaus skunde suformuluotų argumentų matyti, kad yra prašoma panaikinti abiejų instancijų teismų baigiamuosius aktus ir bylą nutraukti (BPK 382 straipsnio 2 punktas). Atitinkamai, esant pagrindui, kasacinės instancijos teismas galėtų priimti minimą nutartį.
6. Apibrėžiant kasacinės bylos nagrinėjimo ribas pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-148-719/2020, 2K-75-511/2022, 2K-58-719/2023). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-58-697/2019, 2K-43-489/2020, 2K-143-788/2022). Kartu pažymėtina, kad kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi tai reiškia, kad formalus nesutikimas su nepalankiais teismų sprendimais, dėstant įstatymų nuostatas, cituojant teismų praktiką, pateikiant savą įrodymų interpretavimą ir savaip nustatant veikos faktines aplinkybes, nėra vienas iš apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų, juo labiau grindžiamas teisiniais argumentais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-200-697/2023, 2K-149-648/2023, 2K-4-594/2024, 2K-1-813/2025).
7. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji instancija, atliekanti įrodymų tyrimą ir jų vertinimą, nustatanti veikos faktines aplinkybes, juolab nagrinėjanti apeliaciniu skundu keltus klausimus, dėl kurių tinkamai pasisakė apeliacinės instancijos teismas. Nustatyta, kad kasacinis skundas iš esmės yra tapatus nuteistojo E. A. gynėjo advokato apeliaciniam skundui, į kuriame iškeltus klausimus apeliacinės instancijos teismas atsakė, o kasatorius nepateikia teisinių argumentų, paneigiančių pateiktų išvadų teisėtumą. Kaip antai kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų baigiamieji aktai grindžiami 2022 m. liepos 1 d. tarnybiniu pranešimu, tačiau apeliacinės instancijos teismas nutarties 37 punkte nurodė, kad pirmosios instancijos teismas šio duomens nevertino kaip nuteistojo kaltės įrodymo. Tai, kad kasatoriui nėra priimtinos abiejų instancijų teismų padarytos išvados, savaime nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindo. Be to, didžioji dauguma kasaciniame skunde keliamų klausimų yra grindžiami ne teisiniais argumentais, o netinkama įstatymų interpretacija, nesutikimu su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis, pateikiant savą įrodymų interpretavimą. Kasatorius itin didelį dėmesį skiria įrodinėjimui, kad buvo remontuojami Utenos PSPC automobiliai ir kad degalai buvo naudojami šios įstaigos naudai. Byloje nustatyta, kad už Utenos PSPC lėšas buvo remontuojami ne šiam centrui priklausantys, o E. A. sūnui priklausantys automobiliai, kad degalai buvo pilami pastarojo naudai, o ne Utenos PSPC naudai. Todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama kasacinę bylą, tik patikrins, ar, nustatant šias aplinkybes, nebuvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, bet jų iš naujo nenustatys.
8. Taip pat, kaip matyti iš kasacinio skundo, jame nurodytos BPK nuostatos, deklaratyviai teigiant, kad jos buvo pažeistos, tačiau nepateikiant jokių tai pagrindžiančių teisinių argumentų. Be kita ko, nenagrinėtini ir skundo argumentai, susiję su UAB „Kelio servisas Utenoje“ pardavimų vadovo Ž. C. atsakomybe, nes nagrinėjamoje byloje šis asmuo nėra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. BPK 367 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Atitinkamai paliekami nenagrinėti apeliacine tvarka neskųsti ir nenagrinėti kasacinio skundo argumentai, susiję su E. A. nuteisimu už tęstinę nusikalstamą veiką. Kad E. A. padarė tęstinę nusikalstamą veiką, nustatė pirmosios instancijos teismas. Nuteistasis šio klausimo apeliacine tvarka atskirai nekėlė, atitinkamai apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, šiuo klausimu nepasisakė.
9. Taigi teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje pagal kasacinį skundą tikrina, ar abiejų instancijų teismai, vertindami įrodymus, nepadarė esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo ir ar tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 228 straipsnio 2 dalį ir BK 184 straipsnio 1 dalį.
Dėl esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo
10. Kasatorius nurodo, kad, vertinant įrodymus, buvo padarytas esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas. Šis teiginys nepagrįstas.
11. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-73-495/2022, 2K-200-697/2023, 2K-65-976/2025).??? Nė vienos iš nurodytų ar bet kurios kitos aplinkybės, atitinkančios BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminio pažeidimo sampratą, kasatorius nenurodė.
12. Kasacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, būtų padaręs BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, juolab kad toks pažeidimas būtų esminis. Atitinkamai, iš esmės pritardamas abiejų instancijų teismų argumentams, kasacinės instancijos teismas jų nekartoja. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktų įrodymų visetą ir jais grįsdamas E. A. kaltę, padarius nusikalstamas veikas, nurodytas BK 184 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, laikėsi įstatyme įtvirtintų įrodinėjimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas ir išsamų vertinimą pateikė nuosprendžio 22–36 lapuose, o apeliacinės instancijos teismas – nutarties 14–43 punktuose, atsakydamas į esminius apeliaciniuose skunduose keltus klausimus. Antai, apeliacinės instancijos teismas nutarties 14–38 punktuose išdėstė motyvuotas ir išsamias išvadas dėl E. A. sūnaus automobilių remonto, 39–43 punktuose išdėstė motyvuotas ir išsamias išvadas dėl degalų pylimo į sūnaus automobilį, o 46–50 punktuose detaliai pasisakė dėl įrodymų, grindžiančių BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymą. Abiejų instancijų teismai į logišką grandinę susiejo visus įrodymais pripažintus duomenis, vertino juos gretindami tarpusavyje ir remdamiesi jų visetu konstatavo, kad E. A., remontuodamas savo sūnaus automobilius Utenos PSPC lėšomis, organizuodamas degalų už Utenos PSPC lėšas pylimą į K. A. transporto priemones, šios įstaigos lėšas naudojo ne Utenos PSPC veiklai, o savo ir sūnaus poreikiams tenkinti. Taip savo veiksmais E. A. padarė didelę žalą ne tik Utenos PSPC, bet ir kitiems pirmiau nurodytiems juridiniams asmenims.
13. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą, bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, atlikti įrodymų tyrimą ir paskirti teismo ekspertizę. Šis teismas, neskyręs teismo ekspertizės, kad būtų nustatyta, ar buvo atliktas transporto priemonių remontas, nepadarė jokio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo. Matyti, kad šis teismas nutarties 36 punkte aiškiai nurodė, kokie įrodymai grindžia tai, kad tam tikri atlikti darbai ir detalės buvo skirti K. A., o ne Utenos PSPC priklausantiems automobiliams, kartu pabrėždamas, kodėl tokio ekspertinio tyrimo skyrimas nėra tikslingas.
14. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nebuvo pagrindo vadovautis in dubio pro reo principu, nes baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai turi būti aiškinamos tik tos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti bylos nagrinėjimo rungtyniškame procese metu, naudojantis BPK nustatytomis duomenų rinkimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109-628/2022, 2K-199-719/2022, 2K-43-594/2023, 2K-83-719/2024, 2K-110-628/2024). Kadangi neliko nepašalintų abejonių, kliudančių E. A. priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartimi palikti jį galioti, nebuvo pagrindo vadovautis in dubio pro reo principu ir jį taikyti nagrinėjamoje byloje.
Dėl BK 184 straipsnio 1 dalies ir 228 straipsnio 2 dalies taikymo
15. Kasatoriaus teiginiai, kad E. A. nepadarė nusikalstamų veikų, nurodytų BK 184 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, kad jo veiksmai neperžengė civilinių teisinių santykių ribos, yra nepagrįsti.
16. Pagal BK 184 straipsnio 1 dalį atsakomybė kyla tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai (nesilaikydamas nustatytos turto perleidimo tvarkos) ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru sutarimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168/2013, 2K-152-303/2017, 2K-241-942/2022, 2K-220-511-2023). Neteisėtas perleidimas yra tada, kai tai atliekant nesilaikoma nustatytos turto (turtinės teisės) patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto (turtinės teisės) patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto (turtinės teisės) savininko (valdytojo) interesai ir taip jam padaryta žala (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-369-303/2017). Neatlygintinis svetimo turto iššvaistymas reiškia, kad šis turtas perleidžiamas neatlyginant jo vertės ar atlyginant ją aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152-303/2017, 2K-241-942/2022). Pagal teismų praktiką, patikėto ar kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-489/2024).
17. Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelę žalą patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Veika, padaryta siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių, kvalifikuojama pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Piktnaudžiavimo, nustatyto BK 228 straipsnyje, objektyvieji požymiai pasireiškia: 1) pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; 2) pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu; 3) priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. BK 228 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, t. y. padarinių – didelės žalos – kilimas yra būtinasis nusikalstamos veikos sudėties požymis. Aptariamas nusikaltimas padaromas veikiant tyčia, kai asmuo supranta, kad naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numato, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, juridiniam, fiziniam asmeniui ar kitam šiame straipsnyje nurodytam subjektui, ir šios žalos nori (tiesioginė tyčia) arba nenori, bet sąmoningai leidžia jai atsirasti (netiesioginė tyčia) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119-719/2024).
18. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad E. A., būdamas Utenos PSPC direktorius, be kita ko, padedamas jam pavaldaus Utenos PSPC ūkio dalies specialisto, siekdamas turtinės naudos sau ir savo sūnui, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir iššvaistė jam patikėtą svetimą Utenos PSPC turtą – 1172,25 Eur, nes remontavo sūnaus automobilius Utenos PSPC lėšomis, organizavo degalų už Utenos PSPC lėšas pylimą į sūnaus transporto priemones. Taigi Utenos PSPC lėšas COVID-19 pandemijos metu E. A. naudojo ne sveikatos priežiūros įstaigos naudai, o savo ir sūnaus poreikiams tenkinti. Dėl šių veiksmų, kaip teisingai nutarties 48 punkte nustatė apeliacinės instancijos teismas, buvo padaryta ne tik turtinė žala, bet ir didelė neturtinė žala, nes buvo sumenkintas Utenos PSPC, teikiančio viešąsias sveikatos priežiūros paslaugas Utenos apskrities gyventojams, direktoriaus vardas, iškreipta Utenos PSPC kaip įstaigos normali, veiksminga, autoritetinga, pagrįsta įstatymais ir kitais teisės aktais vykdoma veikla ir pagrindinis tikslas – stiprinti gyventojų sveikatą, teikti kvalifikuotas ir kokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas siekiant sumažinti sergamumą ir mirtingumą. Šiais veiksmais didelė neturtinė žala buvo padaryta ir Utenos PSPC steigėjai – Utenos rajono savivaldybei, ir valstybei (Sveikatos apsaugos ministerijai).
19. E. A. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, nustačius, kad E. A. už sūnaus automobilio remontą sumokėjo ir pasirūpino, kad į sūnaus automobilį pilami degalai būtų apmokėti jam – kaip Utenos PSPC direktoriui – patikėtu svetimu turtu. Šiais jo veiksmais buvo padarytas ne formalus Utenos PSPC turto naudojimo tvarkos pažeidimas, nesukėlęs jokių realių ir neigiamų padarinių, o, veikiant tyčia ir suprantant, kad sveikatos priežiūros įstaigos vadovas jo vadovaujamos įstaigos lėšas turi naudoti tik įstaigos naudai, buvo padaryta turtinė žala Utenos PSPC. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tiek nustatytos turtinės žalos dydis, tiek neteisėtų veiksmų pastovumas ir jų intensyvumas panaikina galimybę padarytos žalos atlyginimo klausimą spręsti civilinio proceso tvarka (nutarties 47 punktas). Be kita ko, E. A. elgesys buvo tyčinis, akivaizdžiai nusikalstamas, peržengiantis bet kokias jo – kaip sveikatos priežiūros įstaigos, kurios steigėja yra savivaldybė, vadovo – teisėto veikimo ribas. Dėl išdėstytų aplinkybių civilinių teisinių santykių riba nagrinėjamu atveju buvo peržengta.
20. Taip pat tinkamai E. A. veiksmai kvalifikuoti ir pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, nustačius, kad pirmiau nurodytais valstybės tarnautojui prilyginto asmens veiksmais, siekdamas naudos sau ir sūnui, jis sukėlė didelę žalą. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas skyrė itin daug dėmesio didelės žalos požymiui nustatyti (nutarties 46–48, 50 punktuose). Šis teismas pabrėžė pagrindinę Utenos PSPC veiklos sritį, nurodydamas, kad toks akivaizdžiai neteisėtas elgesys, lėšas naudojant ne Utenos PSPC veiklos tikslams įgyvendinti, o savo ir savo artimo giminaičio asmeniniams poreikiams tenkinti, visuomenei sudarė klaidingą įspūdį apie viešosios įstaigos veiklą ir jos veikimo principus; taip pat BK 184 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymą; į nusikalstamų veikų darymą Utenos PSPC darbuotojo įtraukimą; taip pat ir Utenos PSPC padarytą turtinę žalą; atliktų veiksmų trumpą laikotarpį (K. A. automobiliai per gana trumpą laiko tarpą (2020 m. sausio–kovo mėnesiais) buvo remontuojami tris kartus); laikotarpį, kuriuo buvo daroma neteisėta veika (COVID-19 pandemija). Taip pat apeliacinės instancijos teismas skyrė dėmesį ir turtinės naudos siekimo požymiui nustatyti. Šis teismas nutarties 49 punkte tinkamai pažymėjo, kad Utenos PSPC lėšos buvo naudojamos E. A. ir jo sūnaus interesams tenkinti, siekiant išvengti mokėjimo iš asmeninių lėšų už automobilių remontą ir degalus.
21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra proceso įstatyme nurodyto pagrindo nustatyti esminių BPK pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo faktą nagrinėjamoje byloje.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo E. A. gynėjo advokato Ramūno Mikulsko kasacinį skundą.
Teisėjai Arūnas Budrys
Sigita Jokimaitė
Darius Kantaravičius
