Procesinio sprendimo kategorija
2.1.6.2.; 2.3.7.2.
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. sausio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vytauto Masioko ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,
sekretoriaujant E. Jasionienei,
dalyvaujant prokurorei D. Miliūtei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Panevėžio apylinkės teismo 2007 m. kovo 2 d. nuosprendis ir priimtas naujas išteisinamais nuosprendis.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 2 d. nuosprendžiu V. S. buvo nuteistas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir paskirta 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios patenkinti kasacinį skundą, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Panevėžio apylinkės teismo 2007 m. kovo 2 d. nuosprendžiu V. S. buvo nuteistas už tai, kad 2005 m. birželio 30 d., apie 9.00 val., (duomenys neskelbtini) teisme, teismo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas dėl juridinio fakto nustatymo civilinėje byloje, prisiekęs sakyti byloje tiesą, žinomai melagingai nurodė, kad J. Z. priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, buvo statinių.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. birželio 7 d. nuosprendžiu panaikino Panevėžio apylinkės teismo 2007 m. kovo 2 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė V. S. išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pabrėžta, kad BK 235 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris ikiteisminio tyrimo metu, teisme ar Tarptautiniame baudžiamajame teisme būdamas liudytoju ar nukentėjusiu asmeniu davė melagingus parodymus, būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė. Pagal BK 235 straipsnį melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ją sąmoningai iškraipo, kai liudytojas ar nukentėjusysis asmuo nuslepia realius, egzistuojančius faktus ir pateikia išgalvotus duomenis. Parodymai nėra melagingi, jeigu liudytojas ar nukentėjusysis asmuo, duodamas juos, sąžiningai klydo.
BK 235 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padaromos tiesiogine tyčia. Vadinasi, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus ar išvadas, paaiškinimus arba teisingai išversti. Tokios pareigos suvokimą bei atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą kaltininkas būna patvirtinęs savo parašu ikiteisminio tyrimo metu ar teisme. Kaltininkas turi suvokti, kad duoda tikrai tikrovės neatitinkančius parodymus ar išvadą, paaiškinimus, arba iš esmės neteisingai išverčia, turi suprasti ir norėti, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje. Šios aplinkybės yra svarbios, vertinant subjektyvius veikos požymius, t. y. aiškinantis, ar V. S. sąmoningai davė neteisingus parodymus, ar jis sąžiningai klydo, tačiau apylinkės teisme jos visiškai nebuvo vertinamos.
Apylinkės teismui nebuvo pateikti duomenys apie V. S. sveikatos būklę, jo gebėjimą teisingai prisiminti praeities įvykius. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti medicininiai dokumentai apie V. S. sveikatos būklę, iš kurių matyti, kad jis turi tam tikrų sveikatos sutrikimų. Juose, be kita ko, nurodyta, kad jo atmintis nežymiai susilpnėjusi. Dalyvavęs teismo posėdyje specialistas – psichiatras V. D. taip pat patvirtino, kad V. S. atmintis susilpnėjusi; atminties silpnėjimui įtakos turi didesnis žmogaus amžius, persirgtos ligos, tokios kaip insultas, bei narkozės naudojimas. Išanalizavus V. S. parodymus, duotus (duomenys neskelbtini) teisme, nagrinėjant civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jo parodymus baudžiamojoje byloje, iš tikrųjų akivaizdu, jog jie nėra nuoseklūs. Tai, kad, skirtingu laiku duodamas parodymus, V. S. davė nevienodus parodymus, atsižvelgus į jo senyvą amžių, sveikatos būklę, negalima vienareikšmiškai vertinti tik kaip sąmoningą teismo klaidinimą ar siekimą išvengti atsakomybės.
Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad V. S. žinojo, jog nebuvo pastatų, ir sąmoningai klaidino teismą, liudydamas apie pastatų buvimą. Byloje neįrodytas vienas iš nusikaltimo – melagingų parodymų davimo – elementas, be kurio negalima atsakomybė pagal BK 235 straipsnį, o būtent: neįrodyta V. S. tiesioginė tyčia duoti melagingus parodymus, todėl jis negali atsakyti pagal BK 235 straipsnį.
Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 7 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, nes padaryta esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.
Panevėžio apygardos teismas, 2007 m. birželio 6 d. priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 305 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, išaiškintos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios aplinkybės ir tik tada įvertinami surinkti duomenys ir priimamas teisingas sprendimas. Panevėžio apygardos teismas pažeidė šiuos reikalavimus. Išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu surinkti V. S. teisinantys įrodymai, kurie, teismo nuomone, patvirtina V. S. sąžiningai klydus dėl pastatų buvimo, tačiau nėra motyvų, kodėl atmesti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyti kaltinantys įrodymai.
Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šiame straipsnyje nurodyta, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais – tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme, ištirti rašytinius įrodymus. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 7 d. nuosprendžio išvados pagrįstos architektės G. M. žemės sklypo, priklausančio B. G., apžiūros aktu, (duomenys neskelbtini) rašte išvardytais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išvardinti įrodymai apylinkės teismui buvo pateikti prieš baigiamąsias kalbas, jie teismo nebuvo paskelbti ir ištirti. Panevėžio apygardos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, šių dokumentų netyrė, tačiau nuosprendyje juos įvertino kaip įrodymus. Tai teismui sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BK 235 straipsnio 1 dalies taikymo
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 7 d. nuosprendyje teisingai teigiama, kad BK 235 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padaromos tiesiogine tyčia. Sąvoka „melagingas“ BK 235 straipsnio prasme reiškia visišką ar dalinį neatitikimą tikrovės, jos sąmoningas iškraipymas arba neigimas realiai egzistuojančių faktų ir jų vietoje išgalvotų faktų nurodymas.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. S. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes, kaip nurodyta nuosprendyje, nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
Šio nusikaltimo subjektas turi suvokti, kad duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį (V. S. atveju) atsirasti negali būti tegul ir objektyvios tikrovės neatitinkantys parodymai, jeigu liudytojas pamiršo įvykio ar kitos bylos aplinkybes, neteisingai jas suprato ir todėl sąžiningai klydo duodamas parodymus.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 7 d. nuosprendžiu konstatuota, kad, atsižvelgus į V. S. senyvą amžių, sveikatos būklę, jo parodymų negalima vertinti kaip sąmoningo teismo klaidinimo. Todėl darytina išvada, kad neįrodyta V. S. kaltė pagal BK 235 straipsnio 1 dalį.
Prokuroro kasacinio skundo argumentai nepaneigia Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 7 d. išteisinamojo nuosprendžio išvados, kad neįrodyta V. S. tiesioginė tyčia duoti melagingus parodymus. Apeliacinės instancijos teismo išvada yra motyvuota ir teisėjų kolegija nenustatė pagrindo ją paneigti. Esant tokiai situacijai, nėra prasmės nustatinėti, ar B. G. žemės sklype buvo pastatai, dėl kurių davė parodymus V. S., būdamas liudytojas (duomenys neskelbtini) teisme 2005 m. birželio 30 d. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad V. S., duodamas parodymus, sąžiningai klydo ir šios aplinkybės prokuroro kasacinio skundo argumentai nepaneigia.
Dėl BPK 305 straipsnio 3 dalies reikalavimų
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 7 d. nuosprendis yra išteisinamasis. Pagal BPK 331 straipsnio nuostatas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui keliami tokie patys bendri reikalavimai, kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagrindiniai reikalavimai išteisinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai išdėstyti BPK 305 straipsnio 3 dalyje.
Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. birželio 7 d. nuosprendžiu panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 2 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir V. S. išteisino, padaręs išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 7 d. nuosprendis atitinka BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus. Jame nurodytos aplinkybės, nustatytos apeliacinės instancijos teismo, kurių nenustatė pirmosios instancijos teismas, taip pat įrodymai, kurie yra pagrindas V. S., nuteistą pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, pripažinti nekaltu ir išteisinti.
Dėl BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų
Prokuroro kasacinis skundas paduotas BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, pabrėžiant, kad Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 7 d. nuosprendis neatitinka BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl tuo pagrindu ir nagrinėjama baudžiamoji byla.
Baudžiamojo proceso kodeksas ne tik nurodo nuosprendžio turinio ir formos reikalavimus, bet ir nustato nuosprendžio priėmimo tvarką. Svarbi nuosprendžio priėmimo sąlyga – įrodymų panaudojimo nuosprendyje ribos. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Vadinasi, teismas posėdyje gali remtis tik tais duomenimis, kurie teisiamajame posėdyje buvo ištirti tiesiogiai, kaip nustatyta BPK 242 straipsnyje.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 7 d. nuosprendžiu nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl kad vieniems įrodymams buvo pripažintas pranašumas prieš kitus. Tokia išvada pagrįsta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išvardintų įrodymų analize. Tarp įrodymų buvo paminėta architektės G. M. rašytinė išvada, žemės sklypo apžiūros aktas, (duomenys neskelbtini) raštas.
Prokuroro kasaciniame skunde teisingai nurodyta, kad išvardintais dokumentais negalima buvo grįsti nuosprendžio, nes jie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui posėdžio metu, tačiau įrodymų tyrimo teisme metu nebuvo perskaityti ir pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį jais negalėjo būti grindžiamas nuosprendis. Iš tikrųjų pirmosios instancijos teismo nuosprendis tokiais duomenimis, kurie netapo įrodymais baudžiamajame procese, negalėjo būti grindžiamas, tačiau dėl to jis apskųstas nebuvo. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 7 d. išteisinamasis nuosprendis nėra grindžiamas minėtais duomenimis, jie tik paminėti nurodant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumus, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes tai nesukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Vytautas Masiokas
Josifas Tomaševičius
