Dėl civilinių teisių gynimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-11/2008

Procesinio sprendimo kategorija 30.4.1

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Aloyzo Marčiulionio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Raimondo A. Z. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. A. Z. ieškinį atsakovei Nijolei A. A. dėl civilinių teisių gynimo; tretieji asmenys: Zarasų rajono savivaldybės administracija, Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Zarasų rajono žemėtvarkos skyrius.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas nurodė, kad jis ir atsakovė yra gyvenamojo namo ir kiemo statinių (duomenys neskelbtini) bendraturčiai; jiems nuosavybės teise priklauso skirtingo dydžio dalys. Šiuo metu sprendžiamas klausimas dėl jiems, kaip pretendentams, nuosavybės teisių atkūrimo į prie namo esantį namų valdos žemės sklypą, grąžinant jį natūra. Tačiau nuosavybės teisių atkūrimo procedūra negali toliau tęstis, nes atsakovė atsisako pasirašyti pagal ieškovo prašymu Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus užsakytą ir A. B. individualios įmonės parengtą žemės sklypo kadastrinių matavimų planą. Dėl to ieškovas, remdamasis CK 1.137 straipsnio 1 punktu, prašė teismo pripažinti jam teisę be atsakovės sutikimo nustatyta tvarka patvirtinti parengtus grąžinamo natūra žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų planą ir su juo susijusius dokumentus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Ignalinos rajono apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimu atmetė ieškinį, priteisė atsakovei iš ieškovo 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, valstybei iš ieškovo –49,90 Lt bylinėjimosi išlaidų. Vadovaudamasis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 7 punkto 2 dalimi, teismas sprendė, kad nuosavybės teisės dalys nustatomos ne žemės sklypo plano, o apskrities viršininko sprendimo pagrindu. Teismas pripažino, kad žemės sklypo kadastrinių matavimų plane esantis įrašas apie tai, jog ieškovo ir atsakovės bendrai naudojamas plotas yra po 3465 kv. m, yra klaidinantis, negali būti laikomas įrašu apie bendraturčių nuosavybės teisės dalis. Vadovaudamasis žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinio matavimo ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 53.6.4 punktu, teismas nurodė, kad ieškovo pateikto plano brėžinyje ir 4 lentelėje indeksai nenurodyti. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė pagrįstai atsisako pasirašyti 2005 m. rugpjūčio 8 d. žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktą ir žemės sklypo planą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 23 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Ignalinos rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą, taip pat atsakovei iš ieškovo priteisė 700 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nutartyje sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad pateiktas planas yra netinkamas dėl neteisingai nurodytų šalims numatomų išsipirkti sklypo dalių, kurios prieštarauja Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.2 punkto reikalavimams ir šiuo nutarimu patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 7 punkto 2 dalies nuostatoms. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal Utenos rajono teismo 1992 m. kovo 30 d. sprendimą naudojimosi sklypu tvarka nustatyta atsižvelgiant į turimas šalių nuosavybėje namo dalis, ir paskirtos naudotis žemės sklypu dalys nebuvo lygios. Ši aplinkybė ir tai, kad ieškovas sutinka, jog atsakovei atitektų didesnė sklypo dalis, nėra pagrindas ieškiniui patenkinti, o teismai negali pakeisti neteisingo plano. Teismas nurodė, kad dėl atsakovės pasyvumo operatyviai neatkuriamos nuosavybės teisės ieškovui, bet tai nėra pagrindas ieškiniui patenkinti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas, ištaisęs sklypo plane klaidą, atsakovei nepasirašant tinkamai sudaryto plano, turi teisę iš naujo kreiptis į teismą su analogišku ieškiniu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinant. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai pažeidė CK 1.3, 1.9, 4.47, 4.48, 5.11 straipsnius, nes nepagrįstai taikė Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.2 punktą ir šiuo nutarimu patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 7 punkto 2 dalį, todėl padarė neteisingą išvadą, kad šalims tenkančios žemės sklypo dalys turėjo būti nustatytos atsižvelgiant į kiekvieno bendraturčio turimas namo dalis. Kasatorius mano, kad poįstatyminiu teisės aktu negali būti pakeista paveldėjimu įgyta nuosavybės dalis, nustatyta įstatyme.

2. Teismai įvertino ne visus bylai reikšmingus įrodymus, t. y. neįvertino dviejų Utenos apskrities viršininko administracijos pažymų apie šalims natūra grąžintiną žemės sklypą lygiomis dalimis – po 3465 kv. m.

3. Teismai taip pat neįvertino to, kad žemės sklypo kadastrinius matavimus atlikusi ir ginčijamą planą parengusi A. B. individuali įmonė neturėjo teisės spręsti klausimo dėl pretendentams tenkančių žemės sklypo dalių, nes tai yra atitinkamų valstybės institucijų, išdavusių pažymas apie nuosavybės teisių atkūrimą ir parengusių kitus dokumentus, kompetencija.

4. Atmetę ieškinį, teismai nenurodė, kokiu būdu ieškovas gali ginti savo interesus, nes keisti grąžintinų nacionalizuotų žemės sklypų planus yra valstybės institucijų, bet ne ieškovo kompetencija. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė teisės normų, kuriomis remdamasis padarė išvadą, kad ieškovas turi teisę ištaisyti kadastrinių matavimų plane įrašytas žemės sklypo dalis.

5. Teismai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad bendraturčiai turi veikti sąžiningai ir kooperuotis.

6. Teismai padarė teisės taikymo klaidą, nes netinkamai nustatė ieškinio pagrindą: ieškovas reikalavo patvirtinti šalims grąžintino bendro žemės sklypo kadastrinių matavimų planą, bet nereikalavo atidalyti žemės sklypo dalies ar pakeisti naudojimosi sklypu tvarką.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus argumentu, kad byloje reikėjo vadovautis CK 5.11 straipsniu, bet ne Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 7 punkto 2 dalimi. Atsakovė tvirtina, kad pagal CK 4.47 straipsnio 12 punktą piliečių nuosavybės teisės į žemę atkūrimas yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, reglamentuojamas specialiame įstatyme. Pagal CK 4.47 straipsnio 2 punktą paveldėjimas yra kitas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, kuris netaikomas vykstant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrai. Be to, pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.2 punktą pirmiau nurodytose taisyklėse papildomai reglamentuojamos ir detalizuojamos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos. Taigi, atsakovės manymu, kasatorius nepagrįstai sutapatino du skirtingus nuosavybės teisės įgijimo pagrindus. Atsakovė taip pat nurodė, kad bylą nagrinėję teismai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. B. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, byla Nr. 3K-3-89/2006, suformuotu išaiškinimu, jog, vykdant nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo procedūrą, turi būti taikoma taisyklė, kad žemės sklypo dalys nustatomos, atsižvelgiant į bendraturčių valdomas gyvenamojo namo dalis. Atsakovė nurodė, kad nagrinėjamoje byloje teismų tikslas nebuvo ištirti Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus veiksmų, kuriais šalims pripažintos teisės lygiomis dalimis atkurti nuosavybės teisę į ginčijamą žemės sklypą, teisėtumą. Atsakovė mano, kad teismai šios valstybės institucijos ir A. B. individualios įmonės parengtus dokumentus įvertino tiek, kiek tai susiję su ieškinio reikalavimu. Atsakovė teigia, kad, atkuriant bendrosios dalinės nuosavybės teises į žemės sklypą, neišvengiamai sprendžiamas ne tik klausimas, koks yra žemės sklypo dydis, bet ir klausimas, į kokią žemės sklypo dalį atkuriama nuosavybės teisė kiekvienam pretendentui. Dėl to, atsakovės nuomone, teismai išnagrinėjo bylą pagal ieškinio reikalavimą ir įvertino visas reikšmingas aplinkybes.

Atsiliepime į kasacinį skundą Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Zarasų rajono žemėtvarkos skyrius prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad ieškovas tapatina skirtingus teisinius santykius, reglamentuojamus skirtingų teisės normų: nuosavybės teisių atkūrimą į žemę ir turto perėjimą pagal paveldėjimo teisę. Turto paveldėjimas reglamentuojamas CK normų, o 1940 m. neteisėtai nacionalizuotos žemės grąžinimas – Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo. Trečiasis asmuo nurodė, kad sprendimas dėl Teklės M. Z. turėtos žemės grąžinimo bylos šalims bus priimtas vadovaujantis nurodytu įstatymu, kuriame nereglamentuojamos grąžintinų žemės sklypų formavimo taisyklės. Šalims grąžintinas žemės sklypas suformuotas kaip namų valdos žemės sklypas. Trečiojo asmens nuomone, tokios paskirties žemės sklypų formavimo taisyklės nustatytos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 7 punkte. Jo manymu, teismai vadovavosi nurodytomis teisės normomis, todėl priėmė teisingus procesinius sprendimus.

konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas ir atsakovė yra gyvenamojo namo ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Ieškovui nuosavybės teise priklauso 46/100 dalys namo ir statinių, o atsakovei – 54/100 dalys. Utenos rajono teismo 1992 m. kovo 30 d. sprendimu šalims, kaip bendraturčiams, nustatyta naudojimosi 6322 kv. m namų valdos žemės sklypu, kuriame yra nurodyti statiniai, tvarka: ieškovui skirta 2874 kv. m sklypo dalis, o atsakovei – 3342 kv. m. Šalys yra pretendentai ir siekia atkurti nuosavybės teisę į naudojamą namų valdos žemės sklypą. Byloje taip pat nustatyta, kad šalys turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 6930 kv. m žemės sklypą. Ieškovas pateikė teismui A. B. individualios įmonės parengtą ginčo žemės sklypo kadastrinių matavimų planą, kurį atlikti užsakė Zarasų rajono savivaldybės administracija. Ieškovas negali teikti kartografinių duomenų savivaldybės administracijos direktoriui, kad būtų tęsiamas žemės sklypo ribų formavimas, nes atsakovė nesutinka su nurodytu kadastrinių matavimų planu ir šio nepasirašo.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje kilo šalių ginčas dėl to, kaip turi būti formuojamas namų valdos žemės sklypas, grąžintinas natūra pretendentams atkurti nuosavybės teises, kurie yra sklype esančių pastatų bendraturčiai. Šis ginčas susijęs su Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių santykio išaiškinimu.

Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime nurodė, kad kol atitinkamos valstybės institucijos, remdamosi įstatymu, nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenys, kurių turtas okupacijos metais buvo nusavintas, realiai neturi subjektyvių nuosavybės teisių. Iš to išplaukia, kad dėl okupacijos pažeistos nuosavybės teisės Lietuvos Respublikoje atkuriamos ne savaime ir ne visa apimtimi, bet tik pagal specialiuosius įstatymus ir tik tiek, kiek juose tai yra nustatyta.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įtvirtinta tvarka apskrities viršininkas nepriėmė sprendimo dėl bylos šalių motinos turėtos žemės grąžinimo. Iš nurodyto įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintų Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punkto analizės galima daryti išvadą, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams priskirtose teritorijose, atkuriamos, grąžinant natūra piliečiams, nuosavybės teise turintiems pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nereglamentuojamos pastatų bendraturčiams natūra grąžintinų, prie pastatų esančių namų valdos paskirties žemės sklypų formavimo taisyklės. Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.2 punkte nustatyta, kad šiuo nutarimu patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos „taikomos formuojant (rengiant teritorijų planavimo dokumentus, žemės sklypo planus ir nustatant privatizuojamas žemės sklypo dalis) grąžinamus natūra (turėtoje vietoje) (...) asmenims pagal (...) Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą“. Bylos šalims grąžintinas natūra žemės sklypas suformuotas kaip namų valda, t. y. kaip kitos paskirties žemės sklypas, todėl jį formuojant turėjo būti vadovaujamasi Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad nurodyti Vyriausybės nutarimas ir juo patvirtintos taisyklės nagrinėjamoje byloje iš viso negalėjo būti taikomi. Sprendžiant nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo klausimą, turi būti žinoma, kokio dydžio žemės sklypu naudojasi kiekvienas iš gyvenamojo namo bendraturčių. Namų valdos įgijimas nuosavybės teise reiškia, kad asmuo įgijo ne tik nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, bet ir kitas su namu susijusias teises, ginčijamu atveju – teisę į žemės sklypą.

Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 7 punkto 2 dalyje nustatyta, kad kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys. Kasacinio teismo praktika šiuo klausimu yra suformuota, išaiškinant, kad, vykdant nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo procedūrą, turi būti taikoma taisyklė, kad žemės sklypo dalys nustatomos, atsižvelgiant į bendraturčių valdomas gyvenamojo namo dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. B. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, byla Nr. 3K-3-89/2006). Atsakovė pagrįstai remiasi šia praktika atsiliepime į kasacinį skundą.

Iš kadastrinių matavimų byloje esančio 2005 m. rugsėjo 5 d. parengto ginčijamo žemės sklypo plano 4 lentelės įrašo matyti, kad šalims nustatytos lygios naudojimosi 6930 kv. m ploto sklypu dalys (b. l. 64). Teismai nustatė, kad ieškovui priklauso 46/100, atsakovei – 54/100 dalys gyvenamojo namo, esančio ginčijamame žemės sklype. Utenos rajono teismo 1992 m. kovo 30 d. sprendimu šalims nustatyta naudojimosi 6322 kv. m žemės sklypu tvarka proporcingai jų turimoms bendrosios dalinės nuosavybės teise namo dalims (b. l. 6). Ieškovas, reikalaudamas ieškinyje teismo pripažinti jam teisę be atsakovės sutikimo įstatyme nustatyta tvarka patvirtinti natūra grąžintino žemės sklypo kadastrinių matavimų planą ir su juo susijusius dokumentus, siekia pakeisti teismo sprendimu nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką, pakeičiant bendraturčiams naudotis nustatytas sklypo dalis, nors pateiktuose procesiniuose dokumentuose tvirtina, kad nėra šalių ginčo dėl naudojimosi sklypu tvarkos. Tačiau byloje nepateikta apskrities viršininko sprendimo dėl natūra grąžintino žemės sklypo dalių nustatymo ar bendraturčių susitarimo arba teismo sprendimo dėl Utenos rajono teismo 1992 m. kovo 30 sprendimu nustatytos naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo. Nesant nurodytų dokumentų ar ieškovo reikalavimo, negalima pakeisti Utenos rajono teismo 1992 m. kovo 30 d. sprendimu bendraturčiams nustatytos naudojimosi ginčijamu žemės sklypu tvarkos. Dėl to bylą nagrinėję teismai padarė teisingą išvadą, kad 2005 m. rugsėjo 5 d. parengto ginčijamo žemės sklypo plano 4 lentelėje duomenys apie bendraturčių naudojamas žemės sklypo dalis įrašyti be teisinio pagrindo, pažeidžiant Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 7 punkto 2 dalį. Be to, iš kadastrinių matavimų bylos matyti, kad ieškovo pateikto plano brėžinyje ir 4 lentelėje nenurodyti būsimiems žemės sklypo bendraturčiams naudotis priskirtinų dalių indeksai. Taip pat 2005 m. rugpjūčio 8 d. žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akto 12 punkte neįrašyta jokių duomenų apie naudojimosi ginčijamu žemės sklypu tvarką. Dėl šių trūkumų nurodyti dokumentai neatitinka žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinio matavimo ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 29.8.12 ir 53.6.4 punktų, todėl teismai padarė teisingą išvadą, kad be atsakovės sutikimo negalima patvirtinti ginčijamo žemės sklypo kadastrinių matavimų plano ir su juo susijusių dokumentų.

Dėl tokių priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties remiantis kasaciniame skunde pateiktais argumentais, todėl teismų procesiniai sprendimai paliekami galioti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Zigmas Levickis

Egidijus Laužikas

Aloyzas Marčiulionis