M. M. pagal BK 286 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-190-648/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08273-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.27.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. gynėjo advokato Pavelo Borkovskio kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 2 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 25 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 2 d. nuosprendžiu M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį 51 MGL dydžio (2500 Eur) bauda (2020 m. spalio 5 d. teismo nutartimi ištaisyta nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padaryta klaida, nurodant, kad skiriama 50 MGL dydžio (2500 Eur) bauda).

Iš M. M. priteista: nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui M. Ž. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai – 25,61 Eur turtinei žalai atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 25 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 2 d. nuosprendis pakeistas. Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui M. Ž. priteistos neturtinės žalos dydis sumažintas iki 400 Eur. Patikslinta nuosprendžio rezoliucinė dalis nurodant, kad M. M. yra skiriama 50 MGL dydžio (2500 Eur) bauda. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. M. M. nuteistas už tai, kad 2020 m. vasario 25 d. apie 20.00 val. Kėdainiuose, prie Kęstučio gatvės namo Nr. 2, siekdamas išvengti sulaikymo dėl policijos pareigūno teisėtų reikalavimų nevykdymo vykti į policijos įstaigą, kad būtų atlikta detalesnė jo bei jo turimų daiktų apžiūra ir nustatyta asmenybė, panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino jį sulaikyti ketinančiam Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato (toliau – Kauno apskrities VPK Kėdainių rajono PK) Veiklos skyriaus vyresniajam tyrėjui M. Ž., t. y. vieną kartą įkando policijos pareigūnui į kairės rankos IV pirštą ir taip padarė kąstinę žaizdą kairės plaštakos IV piršto srityje, taip nežymiai sutrikdė policijos pareigūnui sveikatą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas advokatas P. Borkovskis prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 2 d. nuosprendį, Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 25 d. nutartį ir bylą nutraukti, nes M. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo:

2.1. Teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, šie pažeidimai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Įrodymus teismai vertino neišsamiai ir šališkai, nes M. M. parodymus ignoravo arba vertino jo nenaudai, nutylėjo itin svarbias M. M. teisinančias aplinkybes, o policijos pareigūnų (nukentėjusiojo M. Ž., liudytojų E. K., M. D., G. I.) parodymams, nepaisant jų nenuoseklumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi, suteikė prioritetinę reikšmę ir jais besąlygiškai rėmėsi. Be to, teismai nesilaikė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) ir rungtyniškumo principų, vadovavosi prielaidomis, o apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus.

2.2. M. M. veiksmuose nėra tiesioginės tyčios, jis nesuvokė, kad priešinasi policijos pareigūnams, manė, jog fizinį smurtą naudoja kaip gynybą nuo užpuolimo. Teismai neįvertino, kad M. M. veiksmus lėmė pačių pareigūnų pirminiai veiksmai, t. y. sulaikymo aplinkybės ir pareigūnų elgesys neleido jam suvokti, kad jis yra sulaikomas būtent pareigūnų. Nustatydamas subjektyviuosius veikos požymius, teismas turėjo įvertinti ne tik policijos pareigūnų, bet ir kaltinamojo parodymus bei kitas objektyviai nustatytas aplinkybes, o nepašalintas abejones turėjo vertinti kaltinamojo naudai. Tačiau teismas neanalizavo nuoseklių M. M. parodymų, kaip jis suvokė situaciją, kodėl iki pat jo pristatymo į policijos komisariatą momento nepatikėjo, kad prieš jį veikia policijos pareigūnai, o ne nusikaltėliai, ar pagal įvykio situaciją jis galėjo klysti.

2.3. Pirmosios instancijos teismo išvada apie pareigūnų M. Ž. ir E. K. parodymų nuoseklumą ir patikimumą prieštarauja bylos įrodymų visumai. Ikiteisminio tyrimo metu nei M. Ž., nei E. K. neparodė apie jų stebėtą narkotikų prekybos tašką, matytą narkotikų prekeivį ir galimą jo bei M. M. susitikimą; apie tai pareigūnai parodė tik teisme. Akivaizdu, kad toks parodymų „papildymas“ gali būti paaiškinamas tik tuo, kad po M. M. sulaikymo ir sužalojimo pareigūnai suprato, jog asmuo buvo sulaikytas per klaidą, ir pasiteisindami parodė apie neva įvykusį susitikimą. Tikėti šiais pareigūnų parodymais nėra pagrindo, nes narkotikų prekeivis sulaikomas nebuvo, o M. M. nebuvo apklausiamas dėl susitikimo su prekeiviu toje byloje. Be to, M. M. niekaip nesusijęs su narkotikais ir jų platintojais, su niekuo prie garažo susitikęs nebuvo, draudžiamų daiktų pas jį nerasta, psichiką veikiančių medžiagų jis nevartoja.

2.4. M. M. nuosekliai akcentavo, kad šiurkštus pareigūnų elgesys, balso intonacija, keiksmažodžiai leido jam suabejoti, jog prieš jį veikia pareigūnai. Beje, teisme M. Ž. pripažino, kad kalbėjo griežtu tonu, o policijos komisariate pasakė, kad kaltinamajam reikėtų,,išmušti dantis“. Būtent M. Ž. jį šiurkščiai užkalbino, keikėsi, griežtu tonu pareikalavęs pasakyti, ką jis turi ir kur eina, nepasiūlė pačiam parodyti daiktų, o pats iš kišenių ištraukė piniginę, telefoną ir kitus daiktus. Tokie veiksmai išgąsdino M. M., leido jam manyti, kad yra užpultas nusikaltėlių. Beje, M. M. asmenybės nustatyti nereikėjo, nes iš jo kišenių ištrauktose vizitinėse kortelėse buvo surašyti sulaikomo asmens duomenys, darbo vietos adresas, telefonai. Teismai tinkamai šios aplinkybės neįvertino.

2.5. Teismai nevertino pareigūno sužalojimo aplinkybių, momento ir mechanizmo. Liko neįvertinta ir tai, kad iki įkandimo kaltinamasis nesipriešino ir negrasino M. Ž., leido apieškoti kišenes, ištraukti daiktus, o į pirštą įkando tik tuomet, kai pargriautas rankas laikė po savimi neleisdamas jų ištraukti, o M. Ž. stengėsi jas ištraukti ir surakinti. Taigi įkąsti jis galėjo tik tada, kai pareigūno ranka atsidūrė ties M. M. burna.

2.6. Teismai, darydami išvadą, kad iš rodomo pažymėjimo M. M. turėjo suvokti, jog tai tikras pažymėjimas, neįvertino, kad pažymėjimai buvo rodomi per atstumą, tamsiu paros metu, pavojingame miesto rajone, taip pat to, kad M. M. ne kartą prašė pareigūnų parodyti pažymėjimus, leisti paimti juos į rankas ir įsitikinti, kad reikalavimus jam reiškia policijos pareigūnai. Teismo išvada, kad nusikaltėliai nebūtų nei rodę kokių nors padirbtų pažymėjimų, nei savo kalbomis įtikinėję kaltinamąjį, kad jie yra policijos pareigūnai, tėra samprotavimai, nes tokie atvejai yra žinomi.

2.7. Teismai neįvertino, kad M. M. neturėjo jokios priežasties priešintis, jeigu būtų suvokęs, kad prie jo priėjo policijos pareigūnai, prieš kuriuos iki šio įvykio jis nebuvo priešiškai nusiteikęs, neturėjo neigiamo požiūrio, taigi neturėjo jokio pagrindo „elgtis ciniškai“, tokių duomenų byloje nėra. M. M. elgesys – šaukimasis pagalbos ir bandymas pabėgti nuo užpuolikų – visiškai logiškas, be to, patvirtina, kad jis buvo išsigandęs, jo pavartotas žodis,,chebra“ nieko nereiškia.

2.8. Į policijos komisariatą M. M. buvo vežamas automobilio bagažinėje, paguldytas ant grindų, dėl to irgi netikėjo, jog yra sulaikomas policijos pareigūnų, galvojo apie pagrobimą ir šiuos jo parodymus iš dalies patvirtina policijos pareigūnų parodymai apie sulaikomo asmens elgesį ir situacijos suvokimą; teismai šių parodymų neįvertino. Pavyzdžiui, nukentėjusysis M. Ž. parodė, kad suprantama, jog be uniformos jie atrodė keistai, kad tik policijos komisariate kaltinamasis nurimo, suprato, kad yra policijoje, vykdė nurodymus. Liudytoja G. I. parodė, kad tai buvo „net neagresyvus elgesys, o savo veiksmų nesuvokiančio žmogaus elgesys, žmogus elgėsi nenatūraliai“.

2.9. Taigi teismai nemotyvuotai atmetė nuoseklius M. M. parodymus, kad jis nesuvokė, jog prieš jį veikė policijos pareigūnai, neįvertino nei jo asmenybės (neteistas, nebaustas administracine tvarka), nei įvykio vietos (pavojingas miesto rajonas), nei pačios situacijos (prieš jį veikė civiliškai apsirengę žymiai stambesni vyrai, kurie apieškojo kišenes, atėmė daiktus, kalbėjo griežtu tonu, keikėsi), nei piršto sužalojimo aplinkybių (įkando M. Ž. į pirštą tik tada, kai šis norėjo ištraukti jo rankas ir surakinti).

2.10. Teismai neįvertino, kad policijos pareigūnai buvo suinteresuoti pateisinti savo veiksmus, kai paaiškėjo, jog įvyko klaida, o M. M. sulaikymo metu patyrė sužalojimų. M. M. neginčijo, kad pareigūnai vykdė teisėtą užduotį. Tačiau šis momentas yra svarbus tik pareigūnų M. Ž. ir E. K. teisme duotų parodymų, kad jie stebėjo narkotikų prekeivio susitikimą su kaltinamuoju, kontekste. Viena vertus, pareigūnų parodymai dėl galimo susitikimo prieštaringi, kita vertus, ikiteisminio tyrimo metu apie tai jie nenurodė ir kitais įrodymais jų aiškinimai nepatvirtinti, be to, taip ir liko neatsakyta, kodėl nebuvo sulaikomas pats narkotikų prekeivis. Darytina išvada, kad tikrovės neatitinkantys pareigūnų teiginiai apie M. M. susitikimą su narkotikų prekeiviu panaudoti tik tam, kad būtų pateisinta padaryta klaida, t. y. M. M. sulaikymas ir sužalojimas. 2020 m. kovo 3 d. M. M. kreipėsi su pareiškimu į prokuratūrą dėl pareigūnų veiksmų, prašydamas pradėti tyrimą dėl smurto (sulaikymo metu padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas), pasityčiojimo policijos komisariate (vadino debilu, išrengė nuogai ir liepė daryti pritūpimus). Kauno apskrities VPK Imuniteto tyrimo skyrius 2020 m. kovo 12 d. atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, motyvuodamas tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu M. M. skundų dėl jam padarytų sužalojimų nepateikė, pretenzijų pareigūnams neišreiškė, be to, ikiteisminis tyrimas baigtas ir byla perduota teismui. Nepagrįsto nutarimo M. M. neskundė, tačiau apylinkės teismas šiuo nutarimu aiškino pareigūnų veiksmų teisėtumą, o apygardos teismas vertino šį pareiškimą kaip atsaką į pareigūnų pradėtą jo baudžiamąjį persekiojimą.

2.11. Teismai nurodo, kad pareigūnai, net jeigu ir suklydo dėl sulaikomo asmens, palaikę jį turinčiu sąsajų su narkotikų prekyba, vykdė pareigas, veikė teisėtai. Tačiau teismai nerado pagrindo tikėti M. M. parodymais, motyvuodami tuo, kad jis iš jam rodomų pažymėjimų ir pasakymo, jog tai policininkai, turėjo suprasti, kad yra sulaikomas pareigūnų ir priešinasi būtent jiems. Šiuo aspektu teismai privalėjo atsižvelgti ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimus. Byloje Gedrimas prieš Lietuvą (2016 m. liepos 12 d. sprendimas) yra nurodyta, kad,,teismas taiko įrodymų standartą „be pagrįstų abejonių“, patikslindamas, kad tokius įrodymus gali sudaryti pakankamai įtikinamų, aiškių ir neprieštaringų išvadų arba panašių nepaneigiamų faktinių prezumpcijų visuma“;,,tais atvejais, kai asmuo yra valstybės institucijų žinioje, pvz., laisvės apribojimo atveju, galioja pakankamai įtikinama faktinė prezumpcija dėl asmens patirtų sužalojimų sulaikymo metu. Todėl Vyriausybei tenka įrodinėjimo našta ir ji turi pateikti įrodymais pagrįstą įtikinamą paaiškinimą, galintį sukelti abejonių pareiškėjo pateikta įvykių versija. Tokių įrodymų nepateikus, Teismas gali padaryti Vyriausybei nepalankias išvadas.“ EŽTT suabejojo pareigūnų paaiškinimais, kuriuose buvo neatitikimų, ir pasisakė apie tai, kad tyrimas nebuvo išsamus.

2.12. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino konkrečių faktų, kurie leido nuteistajam spręsti, jog apylinkės teismas buvo šališkas ir nevienodai teisingas proceso šalims. Subjektyvus (asmeninis) teismo nešališkumas vertinamas atsižvelgiant į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-422/2010, 2K-388/2014). Teisiamojo posėdžio garso įrašas patvirtina teismo tendencingumą užduodant klausimus, vertinant kaltinamojo atsakymus ir poziciją, pagaliau pačiame nuosprendyje aiškiai parodoma teisėjos antipatija kaltinamajam: „Kaltinamasis suvokė, galėjo ir turėjo visas sąlygas įvykdyti policijos pareigūno (-ų) reikalavimą (-us), tačiau klaidingai įsivaizdavo ir įsivaizduoja, kaip tai matyti iš jo elgesio ir pasisakymų teisiamojo posėdžio metu, kad būtent jis turi valdingus įgalinimus nuspręsti, kaip policijos pareigūnai turi dirbti, elgtis, kokius veiksmus turi teisę ir kokius neturi teisės atlikti vykdydami savo tarnybines pareigas.“ Taigi teismas net kaltinamojo pasisakymus posėdžio metu vertina jo nenaudai, nors posėdžio tvarkos jis nepažeidinėjo, buvo korektiškas, tik vienu momentu iš teisėjos elgesio ir klausimų suvokęs, kad yra palaikomi pareigūnai, uždavė klausimą: „Tai aš jau esu nuteistas?“, o dėl pareigūnų veiksmų pasiūlė, kad tokioje situacijoje, kai pareigūnai veikia neuniformuoti ir sulaiko asmenį, iš karto turėtų privažiuoti ir uniformuoti darbuotojai. Apylinkės teismas tokį elgesį vertino kaip aroganciją, cinišką požiūrį į policiją ir iš to darė nepagrįstas išvadas. Taip teismas pažeidė abu nešališkumo reikalavimo aspektus – subjektyvųjį ir objektyvųjį. Posėdis nebuvo organizuojamas taip, kad proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog vienai iš šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas arba palankumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648-2015).

3. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė siūlo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma:

3.1. Abejonių nekelia teismų išvada, kad nuteistasis tyčia nevykdė teisėtų savo pareigas atliekančio policijos pareigūno M. Ž. reikalavimų ir šiam pasipriešino, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. įkąsdamas į pirštą, taip nežymiai sutrikdydamas pareigūnui sveikatą. Byloje nustatyta, kad pareigūnai vykdė teisėtą policijos užduotį (2019 m. gruodžio 13 d. teisėjos nutartis dėl leidimo atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus ir slaptą sekimą). Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis ir byloje apklausti liudytojai įvykio metu buvo ir šiuo metu yra policijos pareigūnai, įvykio laiku vykdę savo tarnybines pareigas. Nukentėjusysis M. Ž., liudytojas E. K. nuosekliai paaiškino, dėl kokios priežasties buvo nuspręsta sustabdyti ir apžiūrėti M. M., nurodė, kad priėję prie nuteistojo pasisveikino ir ne tik prisistatė žodžiu, bet ir parodė tarnybinius pažymėjimus ir policijos pareigūno ženklus. Nuteistasis buvo sustabdytas apšviestoje kelio dalyje, todėl galėjo matyti pažymėjimą ir policininko ženklą. Abejonių nekelia teismų išvada, kad M. M. aiškiai suvokė, jog bendrauja su policijos pareigūnais, tačiau vykdyti jų teisėtus nurodymus atsisakė tik dėl jam vienam žinomų subjektyvių priežasčių. Nuteistasis toliau priešinosi, kol atvyko į pagalbą pareigūnai M. D. ir G. I., kurie pirmiausia prisistatė, garsiai sakė, kad čia policija, prašė nusiraminti ir nebesipriešinti. Tačiau M. M. ir toliau aktyviai priešinosi, todėl buvo parverstas ant žemės, jam buvo uždėti antrankiai.

3.2. Nuteistajam nebuvo jokio pagrindo baimintis galvojant, kad jį gali apiplėšti ar sumušti jam nepažįstami asmenys. M. M. buvo sustabdytas apšviestoje kelio dalyje, jam kelis kartus buvo parodyti skiriamieji policijos pareigūnų ženklai. Prieš M. M. nebuvo naudojamas smurtas, pareigūnai dalykiškai teiravosi, kur šis eina, ar neturi draudžiamų daiktų. Tačiau, užuot paaiškinęs, ką veikė nuošalioje vietoje ir ką nešasi dviejuose krepšiuose, nuteistasis pradėjo neįprastai elgtis, taip sustiprindamas pareigūnų įsitikinimą, jog kažkas gali būti slepiama.

3.3. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareigūnai nurodė, kokį veiksmą ketina atlikti, tačiau nuteistasis pradėjo muistytis, priešintis apžiūrai, bandė bėgti, todėl policijos pareigūnams neliko kitos išeities, kaip tik jį sulaikyti, uždedant antrankius. M. M. nesileido surakinamas antrankiais, stangino rankas, isteriškai šaukėsi pagalbos, pargriautas ant žemės, rietėsi bandydamas išvengti antrankių uždėjimo, o M. Ž. siekiant paimti jo ranką, įkando į pirštą. Policijos pareigūnų atliekami veiksmai suintensyvėjo tik tuomet, kai M. M. atsisakė vykdyti teisėtus nurodymus. Kasaciniame skunde akcentuojama, kad M. M. manė, jog yra grobiamas, todėl įkando į pirštą. Priešingai nei teigia kasatorius, šiuo konkrečiu atveju nebuvo jokio policijos pareigūnų bandymo pavojingai, realiai ir akivaizdžiai kėsintis į kokias nors įstatymo ginamas vertybes. Taip pat nebuvo sąlygų atsirasti nei realiai, nei įsivaizduojamai M. M. teisei į būtinąją gintį. Nuteistasis dėl savo asmeninių savybių, galimai nepagrįsto įtarumo ar išankstinio nusistatymo prieš policijos pareigūnus pasirinko neadekvatų veikimo būdą, kuris sukėlė neigiamas pasekmes. Darytina išvada, kad nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, nes yra nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 286 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo požymiai.

3.4. Abiejų instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs byloje dalinį įrodymų tyrimą, patikrinęs priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir vertindamas juos, būtų padaręs esminių klaidų. Priimtoje nutartyje konstatuota, kad M. M. nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 286 straipsnį, į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

3.5. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant subjektyviuosius ir objektyviuosius nešališkumo aspektus, pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kurie galėtų rodyti apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegiją sudarančių teisėjų asmeninį tendencingumą. M. M. teisė dalyvauti rungtyniškame teismo procese buvo užtikrinta bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad nuteistajam buvo suteikta teisė pačiam apklausti nukentėjusįjį, liudytojus, užtikrinta teisė dalyvauti tiriant kitus bylos įrodymus ir nuteistasis šiomis teisėmis aktyviai naudojosi. Apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie galėjo sukliudyti teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį, nepadarė.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo M. M. gynėjo advokato P. Borkovskio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-358-942/2017).

6. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad didžioji dalis jame pateiktų argumentų iš esmės skirti teismų atliktam atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimui bei jų pagrindu padarytoms išvadoms ginčyti. Kasaciniame skunde reiškiamos abejonės dėl nukentėjusiojo M. Ž. ir liudytojo E. K. parodymų patikimumo, nesutinkama su jų parodymų vertinimu, teigiama, kad šie asmenys suinteresuoti bylos baigtimi, prašoma kitaip (kaip teisinančius įrodymus) vertinti paties nuteistojo M. M. parodymus, darant nuteistąjį tenkinančias išvadas. Tokie teiginiai, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl teismo šališkumo

7. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismo teisėja buvo šališka tiek subjektyviuoju, tiek ir objektyviuoju aspektu, t. y. teisėja buvo asmeniškai nusistačiusi prieš M. M., tendencinga jo atžvilgiu tiek užduodama klausimus, tiek vertindama kaltinamojo atsakymus ir aiškiai rodė jam antipatiją. O policijos pareigūnai buvo akivaizdžiai palaikomi, tai nuteistasis M. M. suvokė iš teisėjos elgesio ir klausimų, dėl to padarė pastabą, tačiau teisėja tokį elgesį vertino kaip aroganciją. Apeliacinės instancijos teismas šių konkrečių faktų neįvertino.

8. Teismo nešališkumo principo esmė yra ta, kad nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių: baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo prieš proceso dalyvius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-243/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-243/2009">2K-243/2009</a>, 2K-388/2014). BPK 58, 59 straipsniai pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą.

9. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo principas reiškia, jog teismas turi būti nešališkas tiek subjektyviai, tiek ir objektyviai. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Objektyvusis nešališkumas dar vadinamas struktūriniu ar organizaciniu nešališkumu. Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-738/2004, 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-217/2011, 2K-7-30-788/2017 ir kt.).

10. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo šališkumo nenustatė. Priimtame nuosprendyje pateiktas nuteistojo M. M. elgesio ir įvykio suvokimo vertinimas nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo principas negali būti suvokiamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų vertinimu, kitais nuosprendžio surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-243/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-243/2009">2K-243/2009</a>, 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-349/2014, 2K-P-89/2014, 2K-67-746/2015, 2K-217-699/2015, 2K-300-697/2019 ir kt.).??????

11. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, įvertino nuteistojo M. M. apeliaciniame skunde pateiktus argumentus dėl apylinkės teismo teisėjos šališkumo ir nenustatė aplinkybių, kurios galėtų rodyti teisėjos tendencingumą, ir konstatavo, kad M. M. teismo šališkumą grindžia vien tik savo subjektyvia nuomone, taip pat, jo manymu, netinkamu įrodymų vertinimu, padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką nepagrįstumu. Tačiau vien tai, kad apylinkės teismas įrodymus vertino kitaip, nei to pageidavo nuteistasis, nėra nei BPK pažeidimas, nei teismo šališkumą parodantis faktas.

12. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. M. teisė į nešališką teismą nebuvo pažeista.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų

13. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, t. y. įrodymus vertino neišsamiai ir šališkai, nes nuteistojo M. M. parodymus ignoravo arba vertino jo nenaudai, o policijos pareigūnų (nukentėjusiojo M. Ž., liudytojų E. K., M. D., G. I.) parodymams suteikė išskirtinę reikšmę ir besąlygiškai jais rėmėsi, nors M. Ž. ir E. K. parodymai nenuoseklūs, todėl nepatikimi, be to, jie suinteresuoti bylos baigtimi dėl įvykusios klaidos. Šie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti.

14. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017, 2K-237-689/2018).

15. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi teismų sprendimų turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius, neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįstos, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius iš esmės nesutinka su nuteistajam M. M. nepalankiu įrodymų vertinimu, prašo kitaip įvertinti įrodymus ir bylą M. M. nutraukti, nes jis nepadarė jam inkriminuotos veikos. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a> ir kt.).

16. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir įvertino visus bylos duomenis (nuteistojo M. M., nukentėjusiojo M. Ž., liudytojų E. K., M. D., G. I. parodymus, rašytinius bylos duomenis), juos vertino tiek atskirai, tiek ir kaip visumą, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais (o ne prielaidomis) pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės byloje nustatytos ir kokie duomenys jas pagrindžia. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir visapusiškai išsiaiškinti visas bylos aplinkybes, atliko įrodymų tyrimą ir dar kartą apklausė M. Ž. ir E. K., uždavė klausimų ir nuteistajam M. M., peržiūrėjo vaizdo įrašą iš policijos komisariato, į kurį buvo atvežtas nuteistasis, taip pat pareikalavo ir prie bylos pridėjo ikiteisminio tyrimo, kurio pagrindu pareigūnai įvykio vietoje atliko tarnybinę užduotį, medžiagą (Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 13 d. nutartį, kuria leista savo tapatybės neatskleidžiantiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti ikiteisminio tyrimo ir slapto sekimo veiksmus; asmens, kuris buvo sulaikytas įvykio vietoje prieš sulaikant nuteistąjį, kratos protokolą ir įtariamojo laikinojo sulaikymo protokolą). Išnagrinėjęs visus bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistojo M. M. kaltės, kartu atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus dėl faktinių bylos aplinkybių šioje byloje nustatymo teisingumo ir veikos kvalifikavimo tinkamumo. Taigi nėra pagrindo daryti išvados, kad teismai, priimdami ginčijamus sprendimus, būtų nesilaikę įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), t. y. kad vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertino šališkai, neatsižvelgė į kokias nors svarbias bylos aplinkybes.

17. Abiejų instancijų teismai nerado pagrindo abejoti nukentėjusiojo M. Ž. ir liudytojo E. K. parodymų patikimumu. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą apklausęs nukentėjusįjį M. Ž. ir liudytoją E. K., įvertinęs jų parodymus, taip pat palyginęs su kitais bylos duomenimis, nenustatė, kad jų parodymai nenuoseklūs ar turi esminių prieštaravimų. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, nukentėjusysis M. Ž. ir liudytojas E. K. apie stebėtą narkotikų prekybos vietą, pastebėtą įtartiną galimai narkotinių medžiagų įsigijusį asmenį (kaip vėliau paaiškėjo – M. M.) parodė dar ikiteisminio tyrimo metu, o pirmosios instancijos teisme apie savo vykdytą tarnybinę užduotį buvo apklausti išsamiau, todėl parodė ir apie savo įtarimus, kad M. M. galėjo susitikti su narkotikų prekeiviu ir įsigyti iš jo narkotinių medžiagų, dėl to nusprendė jį sulaikyti ir patikrinti. Kasacinio skundo argumentai, kad pareigūnai versiją apie narkotikų prekeivio ir nuteistojo susitikimą sugalvojo vien tam, kad pateisintų nepagrįstą M. M. sulaikymą ir nežymų jo sužalojimą, nepagrįsti. Šiuo atveju svarbu tai, kad pagal teismų nustatytas faktines įvykio aplinkybes pareigūnai turėjo pagrindą įtarti, jog M. M. galėjo įsigyti narkotinių medžiagų iš stebėto narkotikų prekeivio, todėl turėjo teisę jį sulaikyti, kad būtų atlikta jo apžiūra. Nors pareigūnų įtarimai nepasitvirtino (M. M. apžiūros metu draudžiamų daiktų nerasta, šlapime taip pat nerasta narkotinių ar psichotropinių medžiagų, etilo alkoholio ir kt.), tai pareigūnų atliktų veiksmų nedaro neteisėtų.

18. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų nepažeidė.

Dėl BK 286 straipsnio taikymo

19. Kasaciniame skunde nurodoma, kad M. M. veiksmuose nėra tiesioginės tyčios, nes jis nesuvokė, jog priešinasi policijos pareigūnams; to suvokti jam neleido įvykio aplinkybės (pareigūnai buvo neuniformuoti, jų automobiliai buvo be skiriamųjų policijos ženklų, tamsus paros laikas, nesaugus miesto rajonas) ir pareigūnų elgesys (keikėsi, kalbėjo griežtu tonu).

20. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šiame straipsnyje nustatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Vadinasi, kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIxLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-321/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-321/2009">2K-321/2009</a>, 2K-324/2013, 2K-118-976/2015, 2K-195-693/2017). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-253-693/2017, 2K-244-303/2018).??????

21. Abiejų instancijų teismai, nustatydami subjektyviuosius veikos požymius, vertino tiek nuteistojo M. M., tiek policijos pareigūnų parodymus, taip pat objektyvias bylos aplinkybes ir konstatavo, kad nuteistasis nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad, panaudodamas fizinį smurtą, priešinasi būtent policijos pareigūnui, ir norėjo taip veikti.

22. Iš teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad policijos pareigūnai įvykio metu buvo apsirengę civiliais drabužiais, jų automobilis buvo be skiriamųjų policijos ženklų. Įtarę, kad M. M. galėjo įsigyti narkotinių medžiagų, jį sustabdė, prisistatė esantys policijos pareigūnai, parodė tarnybinius pažymėjimus ir ženklelius, juos nuteistojo prašymu rodė ne vieną kartą. Nuteistasis M. M. to ir neneigia, tik teigia, kad pareigūnais prisistatyti galėjo ir nusikaltėliai, pažymėjimai galėjo būti padirbti ir t. t. Taip pat tiek iš nuteistojo M. M., tiek ir policijos pareigūnų M. Ž., E. K. parodymų nustatyta, kad iš pradžių M. M. leido apžiūrėti savo kišenes, neišsakė jokių pretenzijų ar abejonių dėl pareigūnų tapatybės. Pareigūnai teiravosi, kur jis eina, ar neturi draudžiamų daiktų, tačiau, užuot paaiškinęs, ką veikė nuošalioje vietoje ir ką nešasi dviejuose krepšiuose, M. M. pradėjo neįprastai elgtis, muistytis, priešintis apžiūrai, bandė bėgti. Policijos pareigūnai jį sulaikė, bandė uždėti antrankius, bet M. M. nesileido, stangino rankas, isteriškai šaukėsi pagalbos (,,chebra, padėkit“), pargriautas ant žemės rietėsi bandydamas išvengti antrankių uždėjimo, o pareigūnui M. Ž. siekiant paimti jo ranką, įkando jam į pirštą. Įvertinę nustatytą įvykio eigą, teismai padarė išvadą, kad policijos pareigūnų veiksmai suintensyvėjo tik tuomet, kai M. M. atsisakė vykdyti teisėtus jų nurodymus vykti į policijos komisariatą atlikti detalesnės apžiūros. Taigi pagal nustatytas faktines įvykio aplinkybes teismai, įvertinę įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad M. M. suvokė, jog priešinasi policijos pareigūnui, ir norėjo taip veikti.

23. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 286 straipsnio taikymo yra nepagrįsti.

24. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. M. gynėjo advokato Pavelo Borkovskio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Algimantas Valantinas

Audronė Kartanienė

Artūras Pažarskis