Dėl laukinių žvėrių padarytos žalos atlyginimo pagal CK 6.267 straipsnio 2 dalį

Civilinė byla Nr. 3K-3-509/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.7; 73.2.5.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB If P&C Insurance AS kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB If P&C Insurance AS, kuris yra AB „If draudimas“ teisių perėmėjas, ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl nuostolių atlyginimo; tretieji asmenys, nepareiškę savarankiškų reikalavimų: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, UAB „Margiris“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiama dėl laukinių žvėrių padarytos žalos atlyginimo pagal CK 6.267 straipsnio 2 dalį; ieškovo ir UAB „Margiris“ 2005 m. gruodžio 8 d. sudaryta draudimo sutartimi automobilis,,Mercedes–Benz Sprinter 313“ apdraustas Casco Plius transporto priemonių draudimu; draudimo sutarties galiojimo metu 2006 m. gegužės 11 d. įvyko eismo įvykis: automobilis susidūrė su staiga į kelią išbėgusiu briedžiu, buvo apgadinta apdrausta transporto priemonė. Ieškovas 2006 m. rugpjūčio 30 d. išmokėjo draudėjui 37 622,82 Lt draudimo išmokos ir įgijo teisę reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, šiuo atveju – valstybės, kuri yra gyvūnijos savininkė ir turi pareigą rūpintis, kad laukiniai gyvūnai nedarytų žalos (CK 6.1015 straipsnio 1, 3 dalys). Įstatymo nenustatyta žalos atlyginimo iš valstybės tvarkos, todėl valstybė pagal CK 6.267 straipsnio 2 dalį privalo visiškai atlyginti laukinių gyvūnų padarytą žalą. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 37 622,82 Lt nuostolių atlyginimo ir 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2008 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad eismo įvykio metu žuvęs briedis yra laukinis gyvūnas ir nuosavybės teise priklauso valstybei; laukinės gyvūnijos, kaip visumos, valdymas ir disponavimas ja (kaip daiktu) yra neįmanomas; ji yra savita dėl dinamiškumo – laisvėje esantys laukiniai gyvūnai nuolat keičia savo buvimo vietą. CK 6.267 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta skirtinga atsakomybė už naminių ir laukinių gyvūnų padarytą žalą; teismo vertinimu, laukinių žvėrių padarytos žalos visais atvejais visiškas atlyginimas, nesant savininko kaltės, kaip tai nustatyta CK 6.267 straipsnio 1 dalyje, prieštarautų teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams; atsakomybė už laukinių žvėrių padarytą žalą pagal CK 6.267 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta norma yra banketinė, gali atsirasti, tik esant specialiajai teisės normai. Teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų kaip sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti (CK 6.246 straipsnis); sprendė, kad kelio ruožas, kuriame įvyko eismo įvykis, yra tiesus, atviras, nėra pavojingų vietų, dėl kurių reikėtų įspėti vairuotojus; aplinkybę, kai staiga į kelią iššoko briedis, vertino kaip atsitiktinumą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. liepos 9 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2009 išdėstytus išaiškinimus, kad tai, jog įstatymo nenustatyta laukinių žvėrių padarytos žalos atlyginimo tvarkos, suponuoja pagrindą bylą nagrinėjančiam teismui dėl santykių panašumo taikyti CK 6.267 straipsnio 1 dalies analogiją; taip pat į kasacinio teismo nurodymą ištirti aplinkybę, ar eismo įvykis įvyko valstybinės reikšmės kelyje ir ar buvo kelio ženklai ir kitos kelio apsaugos priemonės, kurios galėtų būti vertinamos kaip CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės, atleidžiančios atsakovą nuo atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo pirmosios instancijos teismo netinkamą šalių teisinių santykių vertinimą, tačiau laikė, kad iš esmės teisingas teismo sprendimas negali būti panaikintas, nes nenustatyta sąlygų atsakovo atsakomybei atsirasti. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad dėl laukinės gyvūnijos, kaip nuosavybės objekto, valdymo ir disponavimo ypatumų specialiųjų įstatymų normų reglamentuojamas laukinių gyvūnų padarytos žalos atlyginimas (Laukinės gyvūnijos įstatymo 24 straipsnio 4, 5 dalys; Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 1, 3 dalys) saistomas aplinkybės, jog žala atsiranda dėl laukinės gyvūnijos įprastinio gyvenimo savo natūralioje buveinėje – miške, lauke, vandens telkinyje, kai laukinių gyvūnų elgesys gali būti protingai prognozuojamas; kolegija, vertindama, ar nagrinėjamu atveju eismo įvykio aplinkybės, t. y. laukinio gyvūno – briedžio, iššokimas į kelią tam tikroje vietoje naktį, susijęs su įprastiniu laukinio žvėries gyvenimu savo natūralioje aplinkoje (pavyzdžiui, briedis išėjo į kelią dėl sezoninės migracijos nusistovėjusiu žvėrių migracijos keliu), kurį atsakingas už žalą asmuo iš anksto galėjo numatyti ir kontroliuoti, ar laukinio gyvūno staigus pasirodymas kelyje negalėjo būti numatyta aplinkybė ir vertinama kaip nenugalima jėga, pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog kelio Biržai – Pandėlys – Rokiškis 46–ajame kilometre 175 m zonoje būtų sutelkta masinė briedžių populiacija arba kelią kirstų nusistovėjęs briedžių migracijos takas ir dėl to susidūrimą su briedžiu konkrečioje vietoje buvo įmanoma numatyti bei imtis priemonių tokiam susidūrimui išvengti. Tokia išvada, kolegijos vertinimu, neišplaukia iš Rokiškio rajono policijos komisariato 2008 m. vasario 25 d. pažymos duomenų ir nepatvirtinama, kad su gyvūnais būtų susiduriama tam tikroje kelio vietoje ar susidūrimų su gyvūnais dažnumas šiame kelyje priklausytų nuo metų laiko. Bylos rašytiniai įrodymai suponavo kolegijai išvadą dėl nepagrįstų apeliacinio skundo argumentų, kad kelio atkarpoje nebuvo pastatytas kelio ženklas Nr. 131 „Laukiniai gyvūnai“; kelio ženklų panaudojimo bei įrengimo taisykles ir sąlygas nustato Lietuvos standartas LST 1405:1995 „Kelio ženklų ir šviesoforų naudojimas“, kurio 3.2.38 punkte nustatyta, kad ženklas Nr. 131 „Laukiniai gyvūnai“ statomas prieš kelio ruožą, kuriame pasitaiko laukinių žvėrių; aplinkos ir susisiekimo ministrų 2000 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D1-11/3-3 patvirtinto Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ 380 punkte nustatyta, kad, kelio trasai kertant nusistovėjusius gyvūnų migracijos takus, numatomos specialios priemonės: greičio apribojimai, vielos tinklo atitvarai, gyvūnų praginos ir kt. Kolegija, spręsdama, ar šio ženklo ar kitų kelio apsaugos priemonių buvimas įvykio vietoje laikytini atsakovo atsakomybę šalinančiomis aplinkybėmis, pažymėjo tai, kad per dvejus metus iki nagrinėjamo įvykio kelio Biržai – Pandėlys – Rokiškis atkarpoje nuo 30 iki 61 kilometro ruože įvyko 12 susidūrimų su laukiniais gyvūnais, tarp jų – vienas tame pačiame kelio 46 kilometro ruože. Kolegija padarė išvadą, kad laukinių žvėrių pasirodymas kelio Biržai – Pandėlys – Rokiškis 46 kilometre vertintinas kaip atsitiktinis, nes be šio, susidūrimas su gyvūnu įvyko vieną kartą ir daugiau tokių atveju nebuvo iki 2007 m. gruodžio mėn. pabaigos; apeliacinės instancijos teismas vertino, kad laukinio gyvūno staigus iššokimas į kelią naktį yra nenugalimos jėgos aplinkybė (CK 6.270 straipsnio 1 dalis), šalinanti laukinės gyvūnijos savininkės – valstybės – atsakomybę.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kasatorius (ieškovas) prašo panaikinti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2008 m. sausio 30 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartį, priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl netinkamo CK 6.267 straipsnio 1 dalies ir 6.270 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad laukinio gyvūno išbėgimas į kelią yra force majeure aplinkybė, padaryta netinkamai aiškinant ir taikant CK 6.270 straipsnio 1 dalį; toks teismo vertinimas neatitinka CK 6.253 straipsnio 2 dalyje nenugalimos jėgos apibūdinimo, kuriam pripažinti būtinas pirmiau nurodytoje teisės normoje įtvirtintų taikomų kartu požymių konstatavimas; šiuo atveju atsakovas neįrodė, kad negalėjo protingai numatyti briedžio išbėgimo į kelią galimybių, negalėjo to kontroliuoti ir užkirsti tam kelio. Iš Laukinės gyvūnijos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies matyti, kad valstybė kaip apdairi ir rūpestinga laukinės gyvūnijos savininkė yra atsakinga už žalą, padarytą žemės, miško ir vandens telkinių savininkams, valdytojams ir naudotojams, ir prisiima žalos atsiradimo bei atlyginimo riziką; vadinasi, tokių galimybių ir žalos atlyginimo nenustatymas eismo įvykių atveju laikytinas ne objektyviu aplinkybių nenumatymu, bet teisės spraga; apie tai šioje byloje pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (civilinės bylos Nr. 3K-3-138/2009). Kasatoriaus pateikti duomenys, kad ginčo kelio ruože nuo 2004 m. iki 2007 m. įvyko 33 įvykiai, kuriuos lėmė susidūrimas su laukiniais gyvūnais, pagrindžia, kad galėjo būti numatyta aplinkybė, jog toks laukinis gyvūnas kaip briedis išbėgs į kelią; šiuo atveju pažymėtina, kad būtina vadovautis rūpestingo ir apdairaus asmens standartu, bet ne subjektyvia nuomone; tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje L. Š. v. UAB „Paira“, bylos Nr. 3K-3-931/2003; 2003 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje R. K. v. UAB „Korinda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-534/2003). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad pirmiau nurodyta aplinkybė yra atsitiktinumas ir ji šalina atsakovo atsakomybę (CK 6.270 straipsnio 1 dalis). Atsitiktinumas nėra CK 6.253 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes kvalifikuojantis požymis; iš teismų praktikos nuostatų taip pat neišplaukia, kad atsitiktinumo požymis būtų pakankamas pripažinti nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybe (civilinė byla Nr. 3K-3-931/2003); užsienio teismų praktikoje tam tikro įvykio atsitiktinumas taip pat nėra atleidimo nuo žalos padarymo dėl force majeure aplinkybių sąlyga. Nenugalimos aplinkybės kvalifikuojantis požymis yra tas, kad asmuo tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarime išdėstytą išvadą, kad valstybei kyla priedermė užtikrinti, jog laukinių gyvūnų populiacijos būtų tinkamai valdomos (reguliuojamos ir kontroliuojamos), taip pat į Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2009 pateiktą išvadą, kad laukiniai žvėrys nėra absoliučiai nevaldomi. Laukinio gyvūno, kurį galima sumedžioti, uždaryti į aptvarą, kuriam galima užverti kelią, atbaidyti nuo išbėgimo į kelią specialiomis priemonėmis, pripažinimas nenugalima jėga būtų nesuderinamas su CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais; vadinasi, nėra ir kito nenugalimos jėgos aplinkybės požymio – negalėjimo jos išvengti ar ją kontroliuoti; valstybė galėjo išvengti šios aplinkybės, statydama užtvarus, specialius ženklus. Pakankamų finansinių išteklių dėl specialių ženklų neturėjimas negalėtų būti traktuojamas kaip nenugalima jėga ir tai neeliminuotų valstybės atsakomybės asmeniui dėl laukinių gyvūnų padarytos žalos. Kitos apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytos atsakovo atsakomybę šalinančios aplinkybės nesusijusios su nenugalimos jėgos požymiais, todėl yra teisiškai nereikšmingos.

2. Dėl įrodinėjimo procesą nustatančių CPK 176, 178, 185 straipsnių pažeidimo. Nenugalimos jėgos buvimą pagal įstatymą privalo įrodyti atsakovas; jeigu atsakovo argumentais nepaneigiamos abejonės dėl konkrečių aplinkybių pripažinimo nenugalima jėga, tai reiškia, kad jis neįvykdė šios pareigos ir dėl to negali būti atleistas nuo įstatymo nustatytos pareigos atlyginti žalą kasatoriui. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kelias, kuriame įvyko eismo įvykis, yra saugus, pagrįsta prielaidomis: atsakovo pateiktos Aplinkos ministerijos 2009 m. birželio 18 d. pažymos bendro pobūdžio duomenys, kad elninių žvėrių populiacijos Lietuvoje gausa yra pakankamai reguliuojama, neatskleidžia konkretaus kelio saugumo ir informacijos apie gyvūnų galbūt keliamą pavojų keliuose; tuo tarpu Rokiškio rajono policijos komisariato 2008 m. vasario 25 d. pažymos duomenimis neįrodomas nusistovėjęs briedžių migracijos takas ir didelės žvėrių populiacijos buvimas šiame kelio ruože, nes joje neanalizuojama, kokioms biologinėms rūšims priklausė eismo įvykio metu nukentėję gyvūnai, nėra duomenų, kad su gyvūnais būtų susiduriama tam tikroje kelio vietoje. Kita vertus, teismo išvada apie tai, kad kelias buvo saugus, paneigta, nes po šio įvykio kelio ruože buvo pastatyti apie pavojų įspėjantys kelio ženklai. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl kasatoriaus pateikti įrodymai apie laukinių gyvūnų ginčo ruože 2004–2007 m. sukeltas avarijas, kurių metų automobiliai susidūrė su gyvūnais, nėra svarbūs ir patikimi, palyginus su atsakovo nuomone, kad kelias neavaringas. Kasatoriaus pateikti duomenys reiškia, kad laukinių žvėrių ginčo kelio ruože pasitaiko ir kad tai reiškia, jog pagal Lietuvos standarto LST 1405;1995 3.2.38 punktą kelio ženklas Nr. 131 „Laukiniai gyvūnai“, kuris statomas prieš kelio ruožą, kuriame pasitaiko laukinių žvėrių, turėjo būti pastatytas ir šiame kelyje.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir nurodo, kad sisteminis CK 6.263 ir 6.267 straipsnių nuostatų aiškinimas suponuoja tai, jog laukinių gyvūnų padarytą žalą valstybė privalo atlyginti tik tada, kai tai nustatyta įstatymo ir įstatymo nustatyta tvarka; valstybė dėl laukinės gyvūnijos, kaip visuomeninės vertybės bei ribotų galimybių ją valdyti taiko specialų, protingumo principais pagrįstą teisinį režimą ir žalą atlygina, kaip tai nustatyta CK 6.263 straipsnyje, tik įstatymo nustatytais atvejais – kai laukinė gyvūnija dėl išplitusių ligų, epizootijų ar kitų priežasčių peržengia įprastomis sąlygomis laukinės gyvūnijos keliamą pavojų, palyginus su esančiu normaliu ir įprastu, žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui bei valstybė nesiima priemonių, kuriomis siekiama pašalinti ar sumažinti šį pavojų. Iš Laukinės gyvūnijos įstatymo 24 straipsnio neišplaukia, kad valstybė turėtų atlyginti žalą, kurią patiria transporto priemonės savininkas dėl susidūrimo su laukiniais gyvūnais. Tokios valstybės pareigos nenustatyta ir kituose įstatymuose; privalomas žalos, padarytos laukinių gyvūnų, atlyginimas visais atvejais prieštarautų protingumo principui. Kita vertus, neįvertinta aplinkybė, ar dėl padarytos žalos neatsakingas padidinto pavojaus šaltinio valdytojas (CK 6.270 straipsnio 1 dalis); automobilio vairuotojas privalo elgtis apdairiai ir atsargiau nei įprastai, jis turi suprasti ir tinkamai įvertinti vairuojamos transporto priemonės keliamą pavojų kitiems eismo dalyviams ir aplinkai, taigi ir gyvūnijai. Didesnio pavojaus šaltinio atsakomybė atsiranda esant kaltei ir be kaltės; kasatoriui, bet ne valstybei, reikalaujant žalos atlyginimo, tenka pareiga įrodyti aplinkybes, šalinančias didesnio pavojaus šaltinio atsakomybę (CK 6.270 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, kasatorius yra atsakingas už žalą, nes jis neįrodė CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytų teisiškai reikšmingų didesnio pavojaus šaltinio atsakomybę šalinančių aplinkybių, bet įrodinėjimo naštą dėl žalos atsiradimo nepagrįstai perkėlė atsakovui, taip pažeidė CPK 178 straipsnį. Atsakovas nelaiko, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė kitas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą nustatančias CPK nuostatas, išdėsto nesutikimo argumentus.

Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir nurodo, kad specialiųjų įstatymų (Medžioklės, Laukinės gyvūnijos įstatymai) normų reglamentuoti atvejai, kai atlyginama laukinių žvėrių padaryta žala, suponuoja, jog įstatymo nereglamentuotas laukinių gyvūnų padarytos žalos atlyginimas, jiems susidūrus su transporto priemonėmis, nereiškia teisės spragos, bet nuostatą, kad kitais atvejais, atsižvelgiant į valstybei nuosavybės teise priklausančių laisvėje esančių laukinių gyvūnų specifiką bei galimybes juos kontroliuoti, žala neatlyginama. Apeliacinės instancijos teismas, reaguodamas į kasacinio teismo išaiškinimus, šioje byloje taikė teisės analogiją ir pagal CK 6.267 straipsnio 1 dalį sprendė dėl valstybės atsakomybės atlyginti laukinių žvėrių padarytą žalą. Pripažintini nepagrįstais kasatoriaus argumentai, kad rūpestingas ir apdairus laukinių gyvūnų savininkas turėjo ir galėjo numatyti laukinio gyvūno išbėgimo į kelią aplinkybę, galėjo ją kontroliuoti ir taip išvengti žalos. CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė kildinama iš savininko pareigos užtikrinti gyvūnų izoliavimą ir priežiūrą nevykdymo; naminio, priešingai nei laukinio, gyvūno savininkas turi ne tik pareigą, bet ir galimybę kontroliuoti šių gyvūnų valdymą; tuo tarpu laukinės gyvūnijos savitumas, apie kurį nurodė bylą nagrinėję teismai, pažymėję taip pat konstitucinės jurisprudencijos byloje esančius išaiškinimus, yra jos dinamiškumas ir tai, jog dėl šio ypatumo laukinės gyvūnijos kaip visumos valdymas ir disponavimas yra neįmanomas. Dėl to kasatorius nepagrįstai teigia, kad valstybė turėjo numatyti, jog tam tikroje kelio atkarpoje migruos laukiniai gyvūnai ir privalėjo imtis priemonių žalai išvengti. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad iš fakto, jog šioje kelio atkarpoje įvyko tik vienas toks eismo įvykis, negalima spręsti apie nuolatinį gyvūnų migravimą ar apie tai, jog gyvūno išbėgimas į nurodytą kelio atkarpą galėjo būti numatytas ar prognozuojamas. Byloje liko neįvertinta ir neištirta svarbi aplinkybė, kad žala atsirado dėl transporto priemonės, kuri laikoma padidinto pavojaus šaltiniu, susidūrimo su laukiniu gyvūnu; dėl didesnio pavojaus šaltinio padarytos žalos atlyginimo reglamentuojama CK 6.270 straipsnio 1 dalyje; didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltė preziumuojama, kasatorius nepateikė CK 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų didesnio pavojaus šaltinio kaltę paneigiančių įrodymų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl gyvūnų padarytos turtinės žalos atlyginimo

Bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, kad kelio ruožas, kuriame įvyko eismo įvykis – transporto priemonės susidūrimas su laukiniu gyvūnu briedžiu, yra saugus ir kad atsitiktinė aplinkybė – briedžio staigus iššokimas į kelią – yra nenugalimos jėgos aplinkybė, kuri šalina laukinės gyvūnijos savininkės – valstybės – atsakomybę (CK 6.270 straipsnio 1 dalis).

CK 6.267 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje priimtoje nutartyje yra išaiškinęs, kad pirmiau nurodytoje įstatymo normoje įtvirtintas konstitucinis imperatyvas, jog asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo ir kad žala turi būti atlyginama įstatymo nustatyta tvarka. Pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymo įtvirtinta teisė į laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimą negali būti paneigta vien dėl to, jog nėra įstatymo nustatytos šios žalos atlyginimo tvarkos. Kita vertus, pažymėtini atskirų įstatymų normų reglamentuojami atvejai, kai atlyginama laukinių žvėrių padaryta žala, pavyzdžiui: Medžioklės įstatymo (2009 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. XI–327 redakcija; Žin., 2009, Nr. 85–3584) 18 straipsnyje reglamentuojama dėl laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės, miško ir vandens telkinių sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams dėl žemės ūkio pasėlių, miško ir hidrotechnikos įrenginių pakenkimo atlyginimo tam tikrais atvejais; Laukinės gyvūnijos įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. IX–638 redakcija, Žin., 2001, Nr. 110–3988) 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių savininkams, valdytojams ir naudotojams šio straipsnio 5, 6 dalyse nustatytais atvejais atlygina laukinės gyvūnijos išteklių naudotojai arba valstybė, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens tyčios arba kitų CK 6.253 straipsnyje nustatytų veiksmų; šio straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kitų įstatymų gali būti nustatyti atvejai, kai valstybė ar asmenys, turintys teisę tam tikroje teritorijoje naudoti laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų išteklius, yra atleidžiami nuo šių gyvūnų padarytos žalos atlyginimo. Pažymėtina tai, kad pirmiau nurodytuose įstatymuose nenustatyta tvarkos, pagal kurią būtų atlyginama laukinio žvėries padaryta žala, jam staiga išbėgus į kelią ir susidūrus su automobiliu; šių ir kitų įstatymų nenustatyta atvejų, dėl kurių valstybė būtų atleista nuo laukinių gyvūnų padarytos žalos atlyginimo. Vadinasi, CK 6.267 straipsnio 2 dalies nuostata, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymo nustatyta tvarka, liko neįgyvendinta ir šiuo atveju yra įstatymo spraga, dėl kurios negali būti paneigta konstitucinė teisė gauti žalos atlyginimą. Akivaizdu, kad laukinio žvėries išbėgimas į kelią prieš valstybiniu keliu važiuojantį automobilį kelia grėsmę žmogaus gyvybei, sveikatai, turtui. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta transporto priemonės valdytojo kaltės dėl eismo įvykio. Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 12 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų neaiškumus, dviprasmybes, spragas privalo pašalinti įstatymų leidėjas. Įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d., 2006 m. lapkričio 20 d. nutarimai). Taigi šiuo atveju įstatymo ar teisės spragą turi pašalinti bylą nagrinėjantis teismas. Esant įstatymo ar teisės spragai, teismas taiko įstatymo ir teisės analogiją (CK 1.8 straipsnis). Minėta, kad kasacinis teismas apie tai yra nurodęs šioje byloje priimtoje nutartyje Nr. 3K-3-138/2009; kasacinis teismas išaiškino, kad šiuo atveju dėl teisinių santykių panašumo teismai turėjo pagrindą taikyti CK 6.267 straipsnio 1 dalies analogiją, spręsdami dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas reagavo į kasacinio teismo išaiškinimus ir dėl atsakovo atsakomybės teisingai sprendė pagal CK 6.267 straipsnio 1 dalies analogiją.

Dėl atsakovo atsakomybę šalinančių aplinkybių

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas laukinio gyvūno išbėgimą į kelią nepagrįstai laikė force majeure aplinkybe; tokia teismo išvada, kasatoriaus vertinimu, padaryta, netinkamai aiškinant ir taikant CK 6.270 straipsnio 1 dalį, ir neatitinka CK 6.253 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nenugalimos jėgos apibūdinimo, kuriam pripažinti būtinas pirmiau nurodytoje teisės normoje nustatytų taikomų kartu požymių konstatavimas. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais šiuos kasacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad laukinio gyvūno staigus išbėgimas į kelią yra nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybė, laikytina nepagrįsta ir neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamų teisės aiškinimo ir taikymo šiuo klausimu nuostatų (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.253 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nenugalima jėga yra neišvengiamos ir nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos (CK 6.212 straipsnis). Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad kelio ruožas, kuriame įvyko eismo įvykis, neavaringas, šiam argumentui pagrįsti vadovavosi susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. įsakymu patvirtinta Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodikos medžiaga. Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą argumentuoja, kad valstybė neturi galimybių numatyti, jog laukinis gyvūnas kirs kelią, taip pat negali gyvūnų kontroliuoti. Bylos duomenimis, kelyje Biržai–Pandėlys–Rokiškis nuo 2004 iki 2007 m. pabaigos įvyko 33 eismo įvykiai, kurių priežastis – susidūrimas su laukiniais žvėrimis. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai sprendė dėl tam tikrų norminių aktų nustatytų reikalavimų reikšmės nagrinėjamoje byloje; rūpestingas ir apdairus savininkas turėjo reaguoti į kelyje vykusius eismo įvykius ir jų skaičių bei imtis priemonių, kad jiems būtų užkirstas kelias. Byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad valstybė, kaip rūpestinga ir apdairi savininkė, galėjo ir privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią ir turėjo pakankamų priemonių tai kontroliuoti, statyti specialius kelio ženklus ir užtvarus, taip užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms atsirasti. Dėl to atsakovo nurodytos aplinkybės teisiškai nėra reikšmingos, nes jos neatitinka force majeure kriterijų visumos (CK 6.253 straipsnio 2 dalis). Aplinkybė, kuri nebuvo neišvengiama, ją buvo galima numatyti, kontroliuoti ir pašalinti, nelaikytina nenugalima jėga (CK 6.212 straipsnio 1 dalis) ir nepašalina atsakovo atsakomybės atlyginti laukinių žvėrių padarytą žalą. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė pirmiau nurodytas materialinės teisės normas. Toks pažeidimas turėjo įtakos neteisėto sprendimo ir nutarties priėmimui, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai), priimtinas naujas sprendimas (CPK 359 straipsnio 4 dalis), ieškovo ieškinys tenkintinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 88 straipsniais, 359 straipsnio 4 dalimi, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2008 m. sausio 30 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartį panaikinti.

Priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti: priteisti ieškovui AB If P&C Insurance AS, buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), registro kodas (duomenys neskelbtini), banko rekvizitai: atsisk. sąsk. (duomenys neskelbtini) Danske Bank A/S Lietuvos filialas, iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), 37 622,82 (trisdešimt septynis tūkstančius šešis šimtus dvidešimt du litus 82 ct) Lt nuostolių atlyginimo ir 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovui AB If P&C Insurance AS, buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), registro kodas (duomenys neskelbtini), banko rekvizitai: atsisk. sąsk. (duomenys neskelbtini) Danske Bank A/S Lietuvos filialas, iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini) 5643,44 Lt (penkis tūkstančius šešis šimtus keturiasdešimt tris litus 44 ct) Lt žyminio mokesčio ir 5000 (penkis tūkstančius) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Janina Januškienė

Juozas Šerkšnas