Dėl servituto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-527/2009

Procesinio sprendimo kategorijos

30.1, 32.1

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Algio Norkūno (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. D. ieškinį atsakovams UAB „Druskininkų vandenys“, AB „Rytų skirstomieji tinklai“ dėl pažeistų teisių gynimo; tretieji asmenys – VĮ Registrų centras, Alytaus apskrities viršininko administracija, Druskininkų savivaldybė, R. M., J. M., A. M., J. D., T. D.; ir UAB,,Druskininkų vandenys” priešieškinį atsakovams J. D., R. M., J. M., A. M., J. D., T. D. dėl servituto nustatymo; tretieji asmenys – VĮ Registrų centras, AB,,Rytų skirstomieji tinklai”, Alytaus apskrities viršininko administracija, Druskininkų savivaldybė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė įpareigoti atsakovus AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir AB „Druskininkų vandenys“ atlaisvinti nuo inžinerinių konstrukcijų (8 linijų aukštos įtampos kabelių, vandentiekio linijos vamzdyno bei dviejų kanalizacijos linijų vamzdynų) jam nuosavybės teise priklausančias žemės sklypo dalis po 0,076 ha (iš viso – 0,152 ha) bendrame 0,228 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Byloje nustatyta, kad ieškovui su J. D. ir O. M. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 1,07 ha, o su J. J. - 2,11 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypai. Jo sklypo dalyje, kuri yra 0,228 ha plote, yra nutiestos atsakovų AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir UAB „Druskininkų vandenys“ inžinerinės komunikacijos. Jų buvimas, ieškovo manymu, pažeidžia jo teises į žemės sklypo valdymą ir disponavimą.

Atsakovas UAB,,Druskininkų vandenys” pareiškė priešieškinį ir nurodė, kad Alytaus apskrities viršininko administracija, atkurdama nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, nenustatė specialiųjų žemės sklypo naudojimo sąlygų. Atsakovas, motyvuodamas tuo, kad jo turtas, susijęs su ginčo žemės sklypu, yra įrengtas dar 1977 m., t. y. anksčiau nei ieškovas įgijo nuosavybės teisę į šį žemės sklypą, be to, ieškovas nesutinka administraciniu aktu įforminti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ir nustatyti servitutą, prašė teismo nustatyti servitutą, suteikiantį teisę naudotis ieškovui priklausančiu žemės plotu požeminėms vandentiekio, spaudiminės kanalizacijos linijoms aptarnauti bei jomis naudotis.

Nagrinėjamojoje byloje kilo šalių ginčas, ar yra teisinis pagrindas atsakovams priklausančių inžinerinių komunikacijų buvimą ieškovo žemės sklype vertinti kaip žemės sklypo savininko teisių ir teisėtų interesų pažeidimą bei ginti šias teises įpareigojant atsakovus savo sąskaita iškelti šias komunikacijas iš ieškovo žemės sklypo ir ar egzistuoja teisinis pagrindas ginti atsakovo UAB „Druskininkų vandenys“ teises bei interesus nustatant servitutą komunikacijoms aptarnauti bei jomis naudotis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Druskininkų miesto apylinkės teismas 2009 m. sausio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino: nustatė servitutą, suteikiantį teisę naudotis ieškovui J. D. priklausančiu žemės plotu (0,04 ha ploto), kuriame yra vandentiekio linija ir spaudiminės kanalizacijos linijos, požeminėms vandentiekio, spaudiminės kanalizacijos linijoms aptarnauti bei jomis naudotis. Teismas konstatavo, kad ieškovas teismui nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų reiškiamo reikalavimo įpareigoti atsakovus atlaisvinti jo nuosavybę, pagrįstumą, neįrodė, kad atsakovai 1975-1979 metais neteisėtai įrengė inžinerines komunikacijas tuo metu valstybei priklausančioje žemėje, todėl šį reikalavimą atmetė. Nustatęs, kad ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype yra nutiestos magistralinės atsakovų komunikacijos, aptarnaujančios visus Druskininkų savivaldybės gyventojus ir įmones, teismas padarė išvadą, kad UAB,,Druskininkų vandenys” būtina nustatyti servitutą, suteikiantį teisę naudotis ieškovui J. D. priklausančia žemės sklypo dalimi.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. birželio 1 d. nutartimi Druskininkų miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad, nagrinėjant ankstesnį tų pačių šalių ginčą dėl naudojimosi ginčo žemės sklypu, Druskininkų m. apylinkės teismo įsiteisėjusiu 2007 m. liepos 16 d. sprendimu buvo nustatyti šiai bylai reikšmingi prejudiciniai faktai: atsakovams priklausančios komunikacijos ginčo žemės sklype nutiestos teisėtai, nepažeidžiant jų įrengimo ir teisių perleidimo į jas galiojusių įstatymų nustatytos tvarkos. Energetikos objektų apsaugai ir eksploatavimui užtikrinti apsaugos zonoje esančių žemės ar kitų nekilnojamųjų daiktų servitutus nustato teisės aktai, o tų nekilnojamųjų daiktų savininkai privalo leisti energetikos įmonėms patekti prie jiems priklausančių ar jų eksploatuojamų energetikos objektų siekiant juos eksploatuoti ir modernizuoti. Žemės servitutų ir žemės naudojimo sąlygų apribojimų neįrašymas atkuriant nuosavybės teises savaime nepaneigia fakto, kad grąžinta žemė yra riboto naudojimo. Nuosavybės teisės į ginčo žemę atkurtos kurortų apsaugos zonoje, vandens telkinių apsaugos juostoje, žemės sklype įrengtos valstybei priklausančios melioracijos sistemos ir įrenginiai, todėl aukštos įtampos linijos, didelio spaudimo kanalizacijos ir vandentiekio trasos nėra vieninteliai apribojimai naudojimosi žemės sklypu ribojimai, taigi ieškovo teisės taip yra apribotos. Teismas sprendė, kad ieškovo argumentai dėl komunikacijų buvimo jam priklausančiame sklype neteisėtumo, negalėjimo nustatyti servituto tuo pagrindu, kad atkuriant nuosavybę jokių apribojimų (servitutų) ar specialiųjų žemės sklypo naudojimo sąlygų nuosavybės atkūrimo dokumentuose nebuvo įrašyta, atmestini kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad ginčo žemės sklypo paskirtis – žemės ūkio, o ieškovas neįrodinėjo, jog pagal tikslinę paskirtį negali naudotis šiuo sklypu. Teismas sprendė, kad, nenustačius atsakovui UAB „Druskininkų vandenys“ servituto tam, kad patektų į ieškovo žemės sklypą, galimybė protingai naudotis jo daiktu - aukštos įtampos kabeliais, vandentiekio linijos bei spaudiminių kanalizacijos linijų vamzdynu - bus nepagrįstai suvaržyta. Kolegija nesutiko su ieškovo argumentais, kad nustatytas servitutas neturi apibrėžtos vietos, dydžio, ribų ir nurodė, kad servitutas teismo sprendimu yra apibrėžtas, yra nurodyta, kokiu tikslu jis nustatytas, dar labiau jį konkretizuoti nėra objektyvios galimybės, atsižvelgiant į realų komunikacijų išsidėstymą ginčo sklype.

Teismas nurodė, kad klausimo dėl nuostolių, padarytų servituto nustatymu, atlyginimo neišsprendimas nustatant servitutą nėra pagrindas pripažinti neteisėtu pačio servituto, nes šis klausimas gali būti išspręstas šalių gera valia arba teismo sprendimu atskiroje byloje.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas J. D. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti Druskininkų miesto apylinkės teismui. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

1. Teismai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotomis nuostatomis, kad servitutas teismo sprendimu gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas ir išnaudojus galimybes įgyvendinti nuosavybės teisę į daiktą neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. N. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-315/2005; 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-496/2005; ir kt.). Kasatoriui palikta sklypo dalis netinkama racionaliai naudoti, taigi jo nuosavybės teisės ribojimu neišlaikyta viešpataujančiojo daikto savininko poreikių normaliai naudotis savo daiktui ir tarnaujančiojo daikto savininko intereso nekliudomai naudotis savo nuosavybe pusiausvyra. Nuosavybės teisė neliečiama ir ginama Konstitucijos 23 straipsnio. Šis principas pažeistas. Taip pat pažeistas Konstitucijos 46 straipsnis, nes dėl servituto nustatymo neįmanoma visavertiškai plėtoti ūkinės veiklos.

2. Atsakovas UAB „Druskininkų vandenys“ nekonkretizavo servituto turinio, nepateikė tinkamo žemės sklypo ribų plano, įrodymų, patvirtinančių teisės naudotis kasatoriaus žemės sklypu atsiradimo pagrindą, ir kitų įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadas, kokia servituto rūšis nustatytina, kokios būtų šalių teisės ir pareigos, nuostolių dėl servituto atlyginimo sąlygos. Teismai nepareikalavo pateikti išvardytų įrodymų, todėl nepagrįstai nustatė servitutą. Nesant žemės sklypo ribų plano, teismo sprendimo dėl servituto nustatymo nebus galima įvykdyti.

3. Atsakovai nepagrįstai teigia, kad jie, tenkindami visuomenės poreikius, gina viešąjį interesą, nes yra juridiniai asmenys, siekiantys pelno.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB „Rytų skirstomieji tinklai“ prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą ir savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

Teismai, įvertinę faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad nuosavybės teisės į ginčo sklypą atkurtos su jame teisėtai nutiestomis elektros kabelių linijomis, todėl darytina išvada, kad nuosavybės teisė į ginčo sklypą perėjo su esamais suvaržymais. Pagal Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 2 dalį elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių kitų asmenų žemėje, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui ir naudojimui užtikrinti nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai. Tam tikrų specialiųjų žemės sklypo naudojimo apribojimų neįrašymas nuosavybės teisių atkūrimo dokumentuose nepanaikina teisės aktuose nurodytų asmenų teisių naudotis kasatoriaus žemės sklypu. Taigi atsakovas teisėtai naudojasi kasatoriaus žemės sklypu.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Druskininkų vandenys“ prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidas. Atsakovas sutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytais argumentais ir laikosi nuomonės, kad servitutas šioje byloje nustatytas pagrįstai, nenukrypstant nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

k o n s t a t u o j a :

Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 46 straipsnių taikymo

Konstitucijos 23 straipsnis įtvirtina konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą. Nuosavybės teisė, kaip daiktinė teisė, yra absoliutaus pobūdžio. Tai reiškia, kad savininkas šią teisę gali naudoti prieš visus asmenis (erga omnes). Jis gali reikalauti jo, kaip savininko, teisių nepažeidinėti ir iš bet kurio pažeidėjo gali reikalauti pašalinti pažeidimus nepriklausomai nuo to, ar jie susiję su valdymo netekimu. Nuosavybės absoliutumas nereiškia, kad ši teisė negali būti varžoma. Nuosavybės teisė, kaip civilinio pobūdžio teisė, gali būti varžoma tik įstatymo ar įstatymo pagrindu – teismo (CK 1.2 straipsnio 2 dalis). Servituto nustatymas yra įstatymo pagrindu atliekamas civilinės nuosavybės teisės ribojimas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad nuosavybės teisė gali būti ribojama teismo sprendimu nustatant servitutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje L. B. v. S. Š., bylos Nr. 3K-3-469/2008). Teismo sprendimu gali būti apribojama žemės sklypo savininko ūkinės veiklos laisvė. Šią laisvę reglamentuoja Konstitucijos 46 straipsnis, bet, ji, kaip ir bet kuri kita laisvė, taip pat gali būti ribojama teismo remiantis įstatymu, t. y. teismui nustatant servitutą, kuris nulemia, kad tam tikroje teritorijoje savininkas negalės elgtis visiškai laisvai ir neribotai. Servituto nustatymo tikslas yra viešpataujančiojo daikto tinkamo naudojimo užtikrinimas. Nustatant servitutą į svetimą daiktą nereikalaujama, kad viešpataujančiojo daikto savininkas turėtų kokių nors kitų daiktinių teisių tarnaujančiajam daiktui. Teismas nustatydamas servitutą tarnaujančiajam daiktui, nustato daiktinės teisės suvaržymus, kurie susieti su tarnaujančiam daiktui – žemės sklypui - skirtais įsipareigojimais. Žemės sklypo savininko nuosavybės teisė dėl servituto nustatymo tampa ribota (CK 4.9, 4.111 straipsniai). Į žemės sklypą, kaip tarnaujantįjį svetimą daiktą, teismo sprendimu gali būti nustatomas servitutas, jeigu jo nenustačius nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis naudoti daikto pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnis). Servitutas nustatomas tais atvejais, kai viešpataujančiojo daikto savininkas neturi tarnaujančiojo daikto valdymo ar naudojimo teisių. Jeigu privatiems asmenims priklausantys inžineriniai tinklai ir komunikacijos buvo nutiesti ar išdėstyti valstybės valdytame žemės sklype, kuris vėliau buvo perduotas atkuriant nuosavybės teises, tai tinklų ir komunikacijų savininko reikalavimu gali būti nustatytas servitutas, nesant galimybės tinklus ir komunikacijas išmontuoti, iškelti ar kitaip pašalinti. Tokia situacija būtų pagrindas nustatyti servitutą žemės sklype, nes normaliomis sąnaudomis viešpataujančiojo daikto naudojimas pagal paskirtį nebūtų įmanomas.

Byloje įrodyta, kad žemės sklype esančių komunikacijų ir įrenginių išmontuoti ir perkelti neįmanoma, todėl konstatuotas būtinumas nustatyti servitutą. Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus apie nepagrįstą ar neteisėtą asmens teisių suvaržymą.

Dėl reikalavimų apibrėžiant servituto turinį

Nustatant servitutą svarbu laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų proporcingumo. Vienas iš proporcingumo reikalavimų yra tas, kad tarnaujančiajam daiktui gali būti nustatomi tik tokie ir tokios apimties ar dydžio suvaržymai, kurie būtini siekiant užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą.

Tarnaujančiojo daikto apribojimus nusako servituto turinys, kurį reglamentuoja CK 4.112 straipsnis. Servituto turinį konkrečiu atveju lemia viešpataujančiojo daikto poreikiai. Nustatant servitutą turi būti orientuojamasi į kuo mažesnius tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimus. Jeigu tarnaujantysis daiktas yra žemės sklypas, tai būtina tiksliai apibrėžti žemės sklypo savininko teisių ribojimo turinį ir teritoriją, kurioje ribojimai yra taikomi. Teritorija turi būti apibrėžta žemės sklypo plane (schemoje), kuriame būtų duomenys apie apribojimų išsidėstymą sklype, pavyzdžiui, ribojimų ribos, plotas ir kita. Jeigu servitutą daliai žemės sklypo nustato teismas, tai į bylą turi būti pateiktas planas (schema) su šiais duomenimis, o teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyta, kad šis servitutas nustatytas pagal konkretų planą (schemą), įrašant, kas yra plano (schemos) rengėjas, parengimo ar patvirtinimo data, numeris ar kiti šio dokumento identifikavimo duomenys. Servituto objektais esantys žemės sklypai ar jų dalys yra nekilnojamieji daiktai–nekilnojamojo turto kadastro objektai (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnis). Dėl to planas (schema) turi būti parengtas taip, kad pagal jį būtų galima tiksliai nustatyti suvaržymų ar kitokių ribojimų lokalizaciją, plotą, konfigūraciją ir ribas tarnaujančiojo žemės sklypo teritorijoje ir nebūtų išeita už šio žemės sklypo išorinių ribų. Toks planas (schema) suderinamas valstybės žemėtvarkos institucijose.

Byloje servitutas nustatytas nesilaikant šio reikalavimo, nes servitutą prašęs nustatyti asmuo servituto plano (schemos) su tokiais duomenimis nepateikė, o teismas to nepareikalavo ir teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje dėl jo nepasisakė. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad servituto turinys neaiškiai nustatytas, neatitinka CK 4.112 straipsnio ir konstatuotinas šios teisės normos pažeidimas.

Dėl atlyginimo už servitutą klausimo sprendimo

Servitutu yra varžoma savininko nuosavybės teisė, todėl tarnaujančiojo daikto savininkas dėl jo nustatymo gali patirti nuostolių. Servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinis. Tačiau priklausomai nuo civilinio santykio šalių valios jis gali būti ir neatlygintinis. Sprendžiant dėl servituto atlygintinumo ir nuostolių atlyginimo dydžio yra įgyvendinamas šalių interesų pusiausvyros principas. Siekiant teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo, servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti nustatant servitutą. Viena vertus tai gali turėti reikšmės sprendžiant dėl servituto būtinumo, nes atlyginimo dydis ir galimi kitam savininkui daromi nuostoliai dėl suvaržymų gali būti tokie, kad verstų ieškoti kitų naudojimosi svetimu daiktu būdų (pvz., sutarčių sudarymas) ar net visiškai kitų susidariusios situacijos sprendimų (pvz., turto išpirkimas, mainymas ar nuostolių padengimas kitu turtu, turto paėmimas valstybės ar visuomenės reikalams teisingai atlyginant), kad iš anksto būtų pasirūpinta galimų savininko nuostolių atlyginimu. Teisė į nuostolių atlyginimą nustatyta CK 4.129 straipsnyje. Savininko nuostoliai dėl servituto nustatymo gali būti daikto pertvarkymo išlaidos, veiklos ribojimai bei kt. Nuostolių dydžio klausimas yra susijęs su servituto turiniu (suvaržymų pobūdžiu, apimtimi ir kt.).

Teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad teismui nustatant servitutą viena iš reikšmingų bylos aplinkybių yra servituto atlygintinumo klausimo išsprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje ŽŪK „Naujieji Berniūnai“ ir kt. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009).

Šioje byloje nebuvo nagrinėta ir teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nebuvo pasisakyta, ar servitutas yra atlygintinis ar ne. Kai yra pagrindas atlyginti nuostolius, turi būti sprendžiama dėl jų dydžio. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad materialiosios teisės normų pažeidimas nustatant servituto turinį ir nukrypimas nuo teismų praktikos sprendžiant dėl servituto atlygintinumo yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą bei nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Kadangi tinkamas šios bylos išsprendimas susijęs su naujų reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymu, būtinumu užtikrinti išsamų didelės apimties tyrimą, o dėl to būtų pagrįsta užtikrinti bylos šalių teisę į apeliaciją, tai byla išimties tvarka perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 22 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Druskininkų miesto apylinkės teismui.

Nutarties nuorašą išsiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Algis Norkūnas

Janina Stripeikienė