Civilinė byla Nr. 3K-3-328/2007 Procesinio sprendimo kategorijos: 26.3; 128.5 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens D. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 27 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. L. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriui dėl asmens pripažinimo neveiksniu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Pareiškėjas prašė teismo pripažinti jo motiną D. L. neveiksnia. Jis nurodė, kad nuo 2000 m. motina serga psichine liga, tačiau pas gydytojus psichiatrus jos nė karto nepavyko nukreipti. Liga pasireiškia kalbos sutrikimais, didele depresija, irzlumu ir agresyvumu, laiškų rašymu ir siuntimu įvairioms įstaigoms ir organizacijoms, skambinimu naktimis, pinigų skolinimusi. Taip pat pareiškėjas paaiškino, kad iš visų darboviečių motinai teko išeiti dėl didesnių ar mažesnių incidentų su bendradarbiais, o nuo 2000 m. ji niekur nedirba, turi abejotinos reputacijos draugų, didelių skolų, nieko neįsileidžia į butą ir jam neleidžia niekam durų atidaryti, neatplėšia jai adresuotos korespondencijos.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2005 m. birželio 27 d. sprendimu pareiškimą patenkino ir pripažino D. L. neveiksnia. Teismas nurodė, kad pareiškėjo, liudytojų G. L., V. P. paaiškinimais bei rašytiniais bylos įrodymais – nukreipimu stacionariam gydymui į Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrą pagal neatidėliotinas medicinines indikacijas, teismo psichiatrinės ekspertizės aktu nustatyta, jog D. L. serga lėtine psichikos liga (duomenys neskelbtini), dėl šios ligos ji negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, taip pat dalyvauti teismo posėdyje. Teismas sprendė, kad nurodytos aplinkybės yra pagrindas pagal CK 2.10 straipsnį D. L. pripažinti neveiksnia.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 8 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Kolegija nurodė, kad, byloje atlikus D. L. stacionarinę psichiatrinę ekspertizę, ekspertai psichiatrai nustatė, kad ji serga lėtine psichikos liga (duomenys neskelbtini) ir kad dėl šios ligos ji negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti; pareiškėjo paaiškinimas, liudytojų G. L. ir V. P. parodymai teisme apie D. L. elgesį ir jos veiksmus, jos psichinės būsenos pablogėjimas bylos nagrinėjimo metu patvirtino ekspertų išvadas, todėl kolegija sprendė, kad pareiškėjo prašymas pripažinti D. L. neveiksnia pagrįstas. Kolegija nurodė, kad ta aplinkybė, jog D. L. dirba pakankamai atsakingą darbą, nėra pagrindas abejoti ekspertų išvada dėl jos ligos, taip pat keisti teismo sprendimą, kaip ir nėra pagrindo atlikti pakartotinę psichiatrinę ekspertizę, nes nenustatyta CPK 219 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių. Kolegija, remdamasi tuo, kad D. L., į byla įtraukta suinteresuotu asmeniu, teismui priėmus G. L. pareiškimą, nepriiminėjo teismo šaukimų, neatvyko į teismo posėdį, nevyko atlikti teismo psichiatrinės ekspertizės, o ją atvesdinus priverstinai, kategoriškai atsisakė ją atlikti, padarė išvadą, kad D. L. pati nesiekė naudotis procesinėmis teisėmis, todėl laikė, kad jos procesinės teisės bylos nagrinėjimo metu nepažeistos. Kolegija, remdamasi ekspertų išvada dėl suinteresuoto asmens galimybės dalyvauti teismo posėdžiuose, taip pat nurodė, kad procesinės teisės normos nebuvo pažeistos, kai D. L. nebuvo pakviesta į paskutinį teismo posėdį.
III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo D. L. prašo Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 27 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 8 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl CK 2.10 straipsnio taikymo. Asmuo gali būti pripažintas neveiksniu tik ypatingais atvejais. Pagal CK 2.10 straipsnį asmuo, kuris dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, ne savaime pripažįstamas neveiksniu, o gali būti teismo pripažintas neveiksniu. Kadangi neveiksnumo nustatymas yra ypač sunkus teisės į privatų gyvenimą ribojimas (Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika), tai yra įtvirtinta galimybė, o ne neišvengiamas neveiksnumo nustatymas. Dėl to valstybė privalo apsaugoti asmenis nuo nepagrįstų pareiškimų, kuriais siekiama atimti jų veiksnumą. Visuotinai žinomu faktu, kurio nereikia įrodinėti, pripažintas faktas, kad valstybėse, valdytose pagal komunistinę ideologiją, taip pat ir Lietuvoje, žmonių represavimas buvo vykdomas ir naudojant psichiatriją, kai ideologijai nepaklūstantys žmonės būdavo pripažįstami pavojingais ligoniais ir uždaromi į psichiatrijos ligoninę. Nagrinėjamoje byloje tradicinį psichiatrų požiūrį rodo tai, kad vienu iš suinteresuoto asmens psichinės ligos požymių ekspertai nurodė tai, kad ji veržėsi dalyvauti politikoje, norėjo tapti premjere arba net prezidente (b. l. 83). Be to, turėtų būti atsižvelgiama į aukštą korupcijos lygį medicinos srityje ir nepagrįstų psichiatrinių išvadų galimybę. Dėl to CK 2.10 straipsnis negali būti aiškinamas kaip nustatantis, kad visada, kai yra eksperto išvada, jog asmuo serga liga, dėl kurios negali suprasti savo veiksmų ar jų valdyti, teismas pripažįsta jį neveiksniu. Nei CK 2.10 straipsnis, nei CPK 270, 468 straipsniai negali būti aiškinami taip, kad ekspertas psichiatras yra tas subjektas, kuris sprendžia, ar konkretus asmuo serga taip, kad nesupranta savo veiksmų esmės ir jų negali valdyti CK 2.10 straipsnio prasme. Nustatymas, ar asmuo negali suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, yra ne tik mokslinės išvados – teismo psichiatrijos ekspertizės – dalykas, bet ir fakto klausimas, kurį, išklausęs ekspertų, įvertinęs visus kitus byloje esančius įrodymus, nustato teismas. Asmens pripažinimo neveiksniu pasekmės lemia, kad tik esant ypatingoms sąlygoms, kai asmuo iš viso nesiorientuoja aplinkoje, negali dirbti, nusiskundimus dėl žmogaus elgesio teikia įvairūs žmonės, įstaigos ir pan., teismas jį gali pripažinti neveiksniu. Jei asmuo dirba, CK 2.10 straipsnis apskritai netaikytinas. Šioje byloje nenustatyta aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima taikyti CK 2.10 straipsnį.
Dėl CPK 465 straipsnio pažeidimo. Teismas, priimdamas pareiškimą dėl asmens pripažinimo neveiksniu, prie kurio nepridėta gydytojo pažymos ar kitų dokumentų apie asmens psichinę būseną, pažeidė CPK 465 straipsnį ir suinteresuoto asmens teises, nes jei pradedamas procesas dėl asmens pripažinimo neveiksniu, asmuo gali būti per prievartą paguldomas į psichiatrinę ligoninę ekspertizei atlikti. Teismas turėjo pareiškimą atmesti, o pareiškėjui skirti baudą, nes nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų apie suinteresuoto asmens psichinę sveikatą. Pareiškimo nepagrįstumą rodo pareiškėjo paaiškinimai, kad, patenkinus jo prašymą, bus galima išvengti kreditorinių įsiskolinimų, taip pat tai, jog pareiškėjas sąmoningai neinformavo suinteresuoto asmens apie pateiktą pareiškimą ir teismo procesą (CPK 463 straipsnio 4 dalis).
Dėl teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo trečiajam asmeniui. Teismas negalėjo skirti psichiatrijos ekspertizės, nes:
nebuvo objektyvių duomenų, kad asmuo turi psichikos sutrikimų (nebuvo jokių įrodymų, kad suinteresuotas asmuo sirgo kokia psichikos ar nervų sistemos liga) ir nebuvo būtinų ekspertizei atlikti asmens medicininių dokumentų. Teismas, vadovaudamasis CPK 180, 185 straipsniuose įtvirtintais įrodymų vertinimo principais, turėjo spręsti, ar yra CPK 466 straipsnyje nustatyti duomenys, įgalinantys teismą skirti teismo psichiatrinę ekspertizę;
nebuvo duomenų, kad asmuo vengia savanoriškos ekspertizės (CPK 467 straipsnio 3 dalis), nes teismas, vykdydamas per 2004 m. spalio 4 d. teismo posėdį pareiškėjo užprotokoluotą prašymą nieko nepranešinėti suinteresuotam asmeniui apie bylos nagrinėjimą, nebesiuntė jokių procesinių dokumentų ir nurodymo savanoriškai atlikti teismo psichiatrinę ekspertizę. Šaukimai suinteresuotam asmeniui buvo išsiųsti tik į pirmą posėdį, jie nebuvo įteikti, kurjerės paaiškinimai remiasi tik prielaidomis; pareiškėjas gyvena kartu su suinteresuotu asmeniu, jam procesiniai dokumentai buvo įteikti. Kadangi byloje yra įrodymų, kad buvo siekiama, jog suinteresuotas asmuo nesužinotų apie bylą (b. l. 22), ir nėra įrodymų, kad nuo 2004 m. spalio 4 d. teismas būtų siuntęs kokius nors procesinius dokumentus, taip pat ir nutartį skirti psichiatrijos ekspertizę, tai teismas paskyrė priverstinę teismo psichiatrijos ekspertizę neteisėtai, nes ji galėjo būti paskirta tik tada, jei asmuo žino, kad paskirta ekspertizė ir atsisako vykti geruoju (CPK 467 straipsnio 3 dalis). Taip pat teismas, skirdamas stacionarinę, o ne ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę, pažeidė CPK 467 straipsnio 3 dalį. Be to, teismas, priimdamas nutartį skirti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, nesilaikė CPK 467 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų reikalavimų;
nutartyse priverstinai atvesdinti į ekspertizę ir skirti ekspertizę nurodyta, kad nutartis gali būti skundžiama per septynias dienas. Teismas, neinformavęs asmens, kurio atžvilgiu nutartys taikytinos ir nesudaręs sąlygų jų apskųsti, negalėjo šių nutarčių vykdyti (CPK 42, 334 straipsniai);
skirdamas ekspertizę, teismas nutartyje nurodė, kad teismui kilo įtarimas, jog suinteresuotas asmuo serga psichine liga, dėl kurios negali suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, taip darydamas spaudimą teismo ekspertams ir parodydamas savo išankstinį nusistatymą dėl asmens ligos ir jos pobūdžio.
Teismas, priėmęs pirmajame teismo posėdyje protokolinę nutartį bylą nagrinėti be suinteresuoto asmens ir tolimesniame procese nelaikydamas jo proceso dalyviu, apribojo suinteresuoto asmens procesines teises ir pažeidė CPK 464 straipsnio 2 dalį. Teismas privalėjo įtraukti D. L. į bylos nagrinėjimą suinteresuotu asmeniu, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad sprendimas priimtas tik dėl vieno suinteresuoto asmens – Vilniaus miesto savivaldybės socialinės paramos skyriaus. Teismas, apribojęs D. L. procesinį veiksnumą, neužtikrino, kad bylos nagrinėjimo metu jai būtų paskirtas kuratorius ar kitais CPK nustatytais būdais sudaryta galimybė susipažinti su eksperto išvada, teikti prašymus ir įgyvendinti kitas CPK įtvirtintas suinteresuoto asmens teises (CPK 42, 243, 249, 250, 251, 253, 254, 258 straipsniai, 468 straipsnio 5 dalis). Kadangi kiti proceso dalyviai turėjo nurodytas procesines teises, tai D. L. teismo procese buvo diskriminuojama (CPK 17 straipsnis). Apie teismo sprendimą, kuriuo ji buvo pripažinta neveiksnia, kasatorė sužinojo praėjus vieneriems metams po teismo sprendimo priėmimo. Teismai nepagrįstai laikė, kad teismo teisė ypatingais atvejais bylą nagrinėti be asmens tiesioginio dalyvavimo teismo posėdyje reiškia teismo teisę atimti kitas byloje dalyvaujančio asmens teises (CPK 13 straipsnis, 443 straipsnio 3 dalis, 464 straipsnio 1 dalis).
Teismas, teismo posėdyje tiesiogiai neapklausęs teismo ekspertų, atlikusių teismo psichiatrinę ekspertizę, pažeidė CPK 443 straipsnio 8 dalį, 14 straipsnį, 217 straipsnį. Teismas tiesiogiai teismo posėdyje turi įsitikinti, kaip ir kokiais profesiniais nurodymais remdamiesi psichiatrai supranta asmens negalėjimą suprasti ir valdyti savo veiksmų; ekspertai turėjo paaiškinti, kodėl asmuo negali dalyvauti teismo posėdyje ir pan.
Teismai pažeidė CPK 270 straipsnį, nes nenurodė, kokios nustatytos aplinkybės patvirtina teismo išvadą, kad kasatorė negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, ir kokie įrodymai patvirtina, kad negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti yra tokio pobūdžio, kad ji būtų pripažinta neveiksnia.
Apeliacinės instancijos teismas, neleisdamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusiai kasatorei teikti prašymų, argumentų, dėstyti savo nuomonę baigiamojoje kalboje ir pan., pažeidė CPK 13, 17, 324 straipsnius. CPK 324 straipsnyje nėra įtvirtintos galimybės leisti byloje dalyvaujančiam asmeniui teismo posėdyje dalyvauti ribotai – tik klausantis teismo posėdžio. Ekspertų išvada, kad kasatorė dėl ligos negali dalyvauti teismo posėdyje, nėra privaloma, teismas ją turėjo vertinti kartu su kitais įrodymais bei atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, t. y. į kasatorės elgesį teismo posėdžio metu, jos darbinę veiklą. Be to, teismas neturėjo įrodymų apie kasatorės pavojingą elgesį, dėl kurio būtų galėjęs nagrinėti bylą jai tiesiogiai nedalyvaujant teismo posėdyje (CPK 464 straipsnio 2 dalis).
Pareiškėjas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad su kasacinio skundo argumentais nesutinka ir prašo palikti nepakeistus priimtus teismų procesinius sprendimus. Atsiliepime teigiama, kad kasacinio skundo argumentai dėl ekspertų išvados pagrįstumo, korupcijos medicinos srityje, ekspertų tendencingumo yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepaneigiantys eksperto išvada nustatytų aplinkybių. Pareiškėjas pažymi, kad teismų procesiniai sprendimai yra pagrįsti, nes buvo priimti remiantis ne tik eksperto išvada, bet ir kitais įrodymais (liudytojų parodymais, kasatorės elgesiu bylos nagrinėjimo metu). Dėl kasaciniame skunde nurodomų procesinių teisės normų pažeidimų pareiškėjas teigia, kad pareiškime dėl prašymo pripažinti kasatorę neveiksnia buvo pateiktas prašymas išreikalauti iš gydymo įstaigų dokumentus apie kasatorės sveikatos būklę, nes tuo metu pareiškėjas neturėjo teisės pats gauti šių duomenų, todėl prašymas išreikalauti įrodymus atitinka bendruosius reikalavimus, keliamus procesiniams dokumentams (CPK 135 straipsnio 2 dalis), ir nepažeidžia CPK 465 straipsnio; be to, pateikto prašymo pagrįstumas buvo patvirtintas byloje surinktų įrodymų visuma, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo atmesti pareiškėjo prašymą ir skirti baudą (CPK 463 straipsnio 4 dalis). Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl teismo psichiatrinės ekspertizės neteisėtumo, nes teismas ambulatorinę psichiatrinę ekspertizę paskyrė jau po to, kai įvyko teismo posėdis, kuriame liudytojai patvirtino pareiškime nurodytus faktus apie kasatorės psichinę būseną, todėl teismas, turėdamas tokius duomenis, pagal CPK 466 straipsnį privalėjo paskirti teismo psichiatrijos ekspertizę. Ekspertizei atlikti kartu su civiline byla buvo siunčiamos kasatorės asmens sveikatos istorijos, todėl buvo pateikti būtini dokumentai (CPK 466 straipsnis). Civilinėje byloje taip pat yra pakankamai duomenų, kad kasatorė apie jai paskirtą ambulatorinę psichiatrijos ekspertizę žinojo, tačiau kategoriškai nesutiko jos atlikti; teismas stacionarinę psichiatrijos ekspertizę skyrė tik po to, kai iš Vilniaus 1-ojo teismo psichiatrijos komisijos buvo gautas 2005 m. sausio 31 d. raštas, kuriame patvirtintas kasatorės atsisakymas atlikti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę ir rekomenduota skirti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, todėl negalima teigti, kad teismas pažeidė CPK 467 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimus. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl būtinumo ekspertui tiesiogiai dalyvauti teismo posėdyje ir pasisakyti dėl pateiktos eksperto išvados, nes nėra imperatyviųjų teisės normų, įtvirtinančių privalomą eksperto dalyvavimą. Ekspertizės akte yra išsamiai ir nedviprasmiškai atsakyta į teismo ekspertams užduotus klausimus. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad kasatorė buvo nušalinta nuo bylos nagrinėjimo, nes į 2004 m. spalio 4 d. teismo posėdį ji neatvyko, todėl teismas nusprendė nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o kitas teismo posėdis įvyko jau po teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimo, kai ekspertizės išvadoje buvo nurodyta, kad kasatorė dėl sveikatos būklės negali dalyvauti teismo posėdyje. Dėl kasatorės pažeistų procesinių teisių pareiškėjas nurodo, kad pati kasatorė savo veiksmais nesiekė naudotis procesinėmis teisėmis, o kuratorių skirti byloje nebuvo teisinio pagrindo (CPK 39 straipsnio 1 dalis), be to, apeliacinėje instancijoje kasatorės interesams atstovavo advokatas, todėl negalima sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, neleisdamas pasisakyti teismo posėdyje, kaip nors pažeidė kasatorės procesines teises.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad psichinė sveikata (angl. mental health) privalo būti laikoma esmine asmens privataus gyvenimo dalimi, susijusia su psichinio vientisumo (angl. moral integrity) aspektu. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 8 straipsnis saugo asmens teisę į tapatybę (angl. identity), asmeninį vystymąsį (angl. personal development) bei teisę sukurti ir plėtoti ryšius su kitais žmonėmis ir išoriniu pasauliu (žr. Burghartz v. Switzerland, judgment of 22 February 1994, Series A no. 280-B, opinion of the Commission, p. 37, § 47, and Friedl v. Austria, judgment of 31 January 1995, Series A no. 305-B, p. 20, § 45, Bensaid v. United Kingdom, no. 44599/98, judgment of 6 February 2001, p. 12, § 47). Taigi, sprendžiant žmogaus veiksnumo apribojimo klausimą, kyla pavojus pažeisti fundamentalias asmens teises, todėl tokio proceso inicijavimui turi egzistuoti svarūs argumentai, o jo metu turi būti kreipiamas ypatingas dėmesys tinkamai asmens, tariamai stokojančio veiksnumo, teisių apsaugai, privalo būti užtikrinamas teisingas bylos nagrinėjimas (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis).
Bylose dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu, nagrinėjamose ypatingosios teisenos tvarka (CPK 442 straipsnio 3 punktas), dalyvaujantys asmenys yra pareiškėjas ir suinteresuoti asmenys (CPK 443 straipsnio 3, 4 dalys). Asmuo, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, taip pat yra dalyvaujantis byloje asmuo (CPK 464 straipsnio 1 dalis), todėl jis turi visas suinteresuoto asmens teises, tarp jų ir teisę būti tinkamai informuotam apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad nors pirmosios instancijos teismas 2004 m. rugsėjo 2 d. nutartyje (b. l. 8) nenurodė, jog D. L. įtraukia į procesą suinteresuotu asmeniu, tačiau iš D. L. siųsto pareiškimo (b. l. 9), teismo šaukimo (b.l. 16), šio teismo 2005 m. birželio 6 d. nutarties (b. l. 86) matyti, kad teismas laikė D. L. suinteresuotu asmeniu šioje byloje, taip pat kad D. L., kaip suinteresuotam asmeniui, pirmosios instancijos teismo siųstas šaukimas į teismo posėdį nebuvo įteiktas (b. l. 16–17). Iš kurjerės, kuri turėjo įteikti teismo šaukimą D. L., paaiškinimo matyti, kad šaukimas nebuvo įteiktas, kad netgi paliktas pranešimas apie teismo šaukimą nepasieks adresatės, nes jau dveji metai kaip ji į paliktus pranešimus neatsiliepia, būdama namuose niekada neįsileidžia. Pirmosios instancijos teismas, žinodamas šias teismo šaukimo neįteikimo D. L. priežastis, o iš pareiškėjo paaiškinimų ir tai, jog D. L., vengdama kreditorių, nepriima jokios korespondencijos arba jos neskaito, jog pareiškėjas šaukimą jai įteikti atsisako ir pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama jai nežinant, susiklosčiusią situaciją vertino kaip atsisakymą priimti šaukimą, nepagrįstai pagal CPK 124 straipsnio 2 dalį ją prilygino šaukimo įteikimui ir bylą nagrinėjo D. L. teismo posėdyje nedalyvaujant. Sprendžiant pagal byloje esančius įrodymus, tikėtina, kad D. L. apskritai nežinojo apie pirmosios instancijos teisme pradėtą ir vykusį teisminį procesą dėl jos pripažinimo neveiksnia, todėl buvo pažeista D. L. procesinė teisė būti tinkamai informuotai apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką; taip pat buvo pažeistos ir kitos esminės procesinės jos teisės (teisė pateikti prašymus, pareikšti nušalinimus bylą nagrinėjančiam teisėjui ir kitos), užtikrinančios teisę į teisingą teismą. Ir pagal Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos Nr. R(99) 41, kurioje pateikti Pilnamečių neveiksnių asmenų teisinės apsaugos principai, principą 11 – Proceso inicijavimas, asmuo, dėl kurio inicijuojamas procesas, turėtų būti skubiai informuojamas kalba, kuria jis supranta, ar kitomis jam suprantamomis priemonėmis, apie inicijuotą procesą, galintį turėti įtakos jo teisiniam veiksnumui, teisių įgyvendinimui ar jo interesams, išskyrus tuos atvejus, kai akivaizdu, jog tas procesas jam neturi reikšmės arba toks informavimas gali kelti didelę grėsmę to asmens sveikatai. Ši procesinė garantija turėtų būti taikoma visa apimtimi, kartu turint omenyje Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio (ypač 1 ir 3a pastraipos) reikalavimus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl to, jog procesas dėl asmens pripažinimo neveiksniu savo pasekmėmis gali turėti esminės reikšmės pagrindinių asmens teisių apribojimui, šios kategorijos bylos, skirtingai nei kitos ypatingosios teisenos bylos, nagrinėjamos tik žodinio nagrinėjimo tvarka, pranešus byloje dalyvaujantiems asmenims (CPK 443 straipsnio 5 dalis, 467 straipsnio 1 dalis). Tiems atvejams, kai ypač sudėtinga pranešti apie teismo posėdį suinteresuotam asmeniui, dėl kurio pripažinimo neveiksniu kreiptasi į teismą, ir ypač kai tokio asmens dalyvavimas svarbus teisingam bylos išsprendimui, CPK 467 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta galimybė teismui nutarti atvesdinti šį asmenį į teismą padedant policijai. Iš bylos medžiagos (b. l. 8, 11) matyti, kad pirmosios instancijos teismas buvo nusprendęs, jog teismo posėdyje būtina apklausti D. L., tačiau, į teismo posėdį dėl jau minėtų priežasčių neatvykus D. L. ir dėl nežinomų priežasčių neatvykus gydytojui teismo psichiatrui, atsisakė šio ketinimo. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pradėjo procesą ir nagrinėjo bylą dėl asmens pripažinimo neveiksniu nematęs šio asmens, net neįsitikinęs, kad asmuo apie tokį procesą žino.
CPK 465 straipsnyje nustatyta, kad pareiškime dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu, be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, turi būti išdėstytos aplinkybės, rodančios fizinio asmens psichikos sutrikimą, dėl kurio tas asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, taip pat turi būti pateikta gydytojo pažyma bei kiti įrodymai apie asmens psichinę būseną. Iš bylos medžiagos (b. l. 2-3, 6) matyti, kad pareiškėjas išdėstė aplinkybes, jo manymu, rodančias D. L. psichikos sutrikimą, dėl kurio ji negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, taip pat pateikė rašytinį įrodymą (D. L. laiško kopiją), kaip įrodymą apie jos psichinę būseną. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė gydytojo pažymos apie D. L. psichinę būseną. Pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo išreikalauti iš gydymo įstaigų D. L. asmens sveikatos priežiūros kortelę. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad galimi atvejai, kai įmanomas teismo procesas dėl pripažinimo neveiksniu ir asmens, kuris nėra gydęsis psichiatrijos ligoninėje, todėl CPK 465 straipsnyje minimoje gydytojo pažymoje apie asmens psichikos būklę nebūtinai turi būti nurodyta, jog asmuo sirgo ar serga psichikos liga ir yra įtrauktas į psichiatrijos ligoninės įskaitą. Tačiau tam, kad būtų galima pradėti teismo procesą dėl asmens pripažinimo neveiksniu, pareiškime teismui turi būti nurodytos tokios fizinio asmens psichikos sutrikimą rodančios aplinkybės, taip pat prie pareiškimo pridėta gydytojo pažyma, kiti įrodymai apie asmens psichinę būseną turi būti tokie, kurie leistų teismui daryti įtikinamą prielaidą, jog asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, bei būtų pakankami spręsti, kad paduotas pareiškimas dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu nėra aiškiai nepagrįstas. Priešingu atveju asmuo, padavęs aiškiai nepagrįstą pareiškimą dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu, teismo nutartimi turėtų būti nubaustas nuo penkių šimtų iki dviejų tūkstančių litų bauda, taip pat iš šio asmens turėtų būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 463 straipsnis). Minėta, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, jog proceso dėl asmens veiksnumo apribojimo inicijavimui turi egzistuoti svarūs argumentai.
Įvertinusi bylos medžiagą (ypač b. l. 6 esantį D. L. laišką), teisėjų kolegija sprendžia, kad nebuvo pagrindo pirmosios instancijos teismui spręsti, jog paduotas pareiškimas dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu yra aiškiai nepagrįstas, ir skirti pareiškėjui baudą. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą ir kasacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo skirti psichiatrijos ekspertizės, nes nebuvo objektyvių duomenų, jog asmuo turi psichikos sutrikimų. Tačiau, minėta, pasinaudodamas atvesdinimo teise ar kitais būdais teismas turėjo užtikrinti, kad D. L. žinotų apie pradėtą teisminį procesą dėl jos pripažinimo neveiksnia, turėtų teisę būti asmeniškai išklausyta, taip užtikrinant teisę į teisingą teismą.
Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, neužtikrinęs D. L. galimybės teikti prašymus ir įgyvendinti kitas CPK įtvirtintas suinteresuoto asmens teises, pažeidė ir CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą. Nepateikdamas D. L. 2004 m. gruodžio 3 d. nutarties dėl jos priverstinio nusiuntimo ambulatorinei teismo psichiatrijos ekspertizei atlikti, pirmosios instancijos teismas pažeidė jos teisę atskiruoju skundu apskųsti šią nutartį (CPK 334 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 467 straipsnio 3 dalis). Nepateikdamas D. L. 2005 m. vasario 4 d. nutarties skirti jai stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, pirmosios instancijos teismas pažeidė jos teisę atskiruoju skundu apskųsti šią nutartį (CPK 334 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 467 straipsnio 5 dalis). Nepateikdamas D. L. 2005 m. birželio 27 d. sprendimo, pirmosios instancijos teismas pažeidė jos teisę apeliaciniu skundu apskųsti šį sprendimą (CPK 468 straipsnio 5 dalis). Įvertinusi tai, kad CPK 324 straipsnyje nėra įtvirtintos galimybės leisti byloje dalyvaujančiam asmeniui teismo posėdyje dalyvauti ribotai, t. y. tik klausantis teismo posėdžio, jog eksperto išvada teismui neprivaloma (CPK 218 straipsnis), taip pat tai, kad pagal bylos medžiagą (D. L. elgesį teismo proceso metu patvirtinantys įrodymai) nebuvo pagrindo taikyti CPK 464 straipsnio 2 dalies, teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, jog apeliacinės instancijos teismas, neleisdamas teismo posėdyje dalyvavusiai D. L. teikti prašymų, argumentų, dėstyti savo nuomonę baigiamojoje kalboje ir panašiai, pažeidė CPK 13, 17, 324 straipsnius. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir pagal Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos Nr. R(99) 41, kurioje pateikti Pilnamečių neveiksnių asmenų teisinės apsaugos principai, principą 13 – Teisė būti asmeniškai išklausytam, turėtų būti garantuota suinteresuoto asmens teisė būti asmeniškai išklausytam kiekviename procese, kuris galėtų turėti įtakos jo teisiniam veiksnumui. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad dėl psichinės ligos gali egzistuoti tam tikri teisėti,,teisės į teismą“ apribojimai, tačiau jie neturi iš esmės atimti asmens teisės į teismą (žr. Golder v. United Kingdom, no. 4451/70, judgment of 21 February 1975, p. 15 and 16, § 36, 38 and 39, Winterwerp v. Netherlands, no. 6301/73, judgment of 24 October 1979, p. 26, § 75, Lacarcel Menendez c. Espagne, arret du 15 juin 2006, p. 8, § 31). Naudojimasis šia teise gali būti kontroliuojamas, kai asmuo elgiasi trikdančiai. Šiais atvejais turi būti garantuojamas tinkamas atstovavimas.
Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, teismo posėdyje tiesiogiai neapklausęs teismo ekspertų, atlikusių teismo psichiatrinę ekspertizę, pažeidė CPK 443 straipsnio 8 dalį, 14 straipsnį, 217 straipsnį. Iš bylos medžiagos (b.l. 82-83, 91-92) matyti, kad ekspertizė buvo atliekama ne teismo posėdžio metu, ekspertų išvada buvo pateikta ir išdėstyta raštu ekspertizės akte, kuris, kaip rašytinis įrodymas, buvo ištirtas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu.
Nors pagal CPK 218 straipsnį eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, bylą nagrinėję teismai sprendime ir nutartyje rėmėsi tik pareiškėjo paaiškinimais, jo nurodytų liudytojų parodymais bei ekspertų išvada, kurioje ekspertai kaip neginčytinai nustatytomis byloje aplinkybėmis rėmėsi būtent pareiškėjo paaiškinimais bei jo nurodytų liudytojų parodymais teisme. Teismai nesiaiškino ir nevertino D. L. nemigos, neapgalvotų veiksmų, irzlumo, agresyvumo bei kitokio neadekvataus elgesio priežasčių, nors byloje yra įrodymų apie kelerius metus besitęsiančią sunkią jos finansinę padėtį, skolas, kreditorių reikalavimus, ikiteisminį tyrimą ir pan. Pati D. L. negalėjo teikti teismui įrodymų bei paaiškinti dėl jau minėtų procesinės teisės normų pažeidimų.
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad, atsižvelgiant į klausimų, susijusių su asmens veiksnumu, vertinimo sudėtingumą ir specialių žinių būtinumą, eksperto išvada apie asmens psichinę sveikatą yra reikšmingas įrodymas. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su kasacinio skundo argumentu, jog nustatymas, ar asmuo negali suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, yra ne tik mokslinės išvados – teismo psichiatrijos ekspertizės dalykas, bet ir fakto klausimas, kurį nustato teismas, įvertinęs visus kitus byloje esančius įrodymus, o esant reikalui, išklausęs ir ekspertus. Kadangi neveiksnumo nustatymas yra ypač sunkus teisės į privatų gyvenimą ribojimas, tai asmuo gali būti pripažintas neveiksniu tik ypatingais atvejais. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir jau minėtoje Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje Nr. R(99) 41, kurioje pateikti Pilnamečių neveiksnių asmenų teisinės apsaugos principai, yra įtvirtintas maksimalus veiksnumo išsaugojimo principas (principas 3). Vertinant asmens veiksnumą, turėtų būti atsižvelgiama į pakankamą šio asmens supratimą dėl sprendimo pasekmių svarbos. Asmens elgesio racionalumas, ekscentriškas elgesys ar elgesys, nukrypstantis nuo vyraujančių normų, taip pat nėra reikšmingi bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl asmens pripažinimo neveiksniu.
Bylą nagrinėję teismai nenurodė nustatytų aplinkybių, patvirtinančių išvadą, kad D. L. negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, nenurodė įrodymų, patvirtinančių, jog negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti yra tokio pobūdžio, kad ji būtų pripažinta neveiksnia.
Teisėjų kolegija, įvertinusi visa, kas išdėstyta, konstatuoja, kad dėl bylą nagrinėjusių teismų padarytų procesinės teisės normų pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
Nustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė procesinės teisės normas ir šių pažeidimų negalėtų ištaisyti apeliacinės instancijos teismas, kasacine tvarka peržiūrimi procesiniai teismų dokumentai naikintini (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis) ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 3 dalimi, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 27 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 8 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Algis Norkūnas
Algirdas Taminskas
