Dėl teisės naudotis patalpomis panaikinimo

Civilinė byla Nr. e2A-474-544/2023

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04507-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1.;

3.3.1.13.; 3.3.1.18.1

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 12 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Ramunės Čeknienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-199-1105/2023 pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovei V. B., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų A. V., dėl teisės naudotis patalpomis panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė V. B. kreipėsi į teismą prašydama panaikinti atsakovei V. B. teisę naudotis jai priklausančiais laiptine ir koridoriumi II-4 (6,32 kv. m.) (toliau – ir Ginčo patalpos) praeiti į atsakovės kambarį I-7 (18,82 kv. m.); priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2004 m. rugpjūčio 24 d. Žemės sklypo su statiniais dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu jai nuosavybės teise priklauso 23/100 dalys gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ginčo namas). Dovanojimo sutartyje nurodyta, kad ieškovė Panevėžio miesto liaudies 1985 m. balandžio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje 23-268/85 (toliau – ir 1985 m. sprendimas), pagrindu turi leisti atsakovei naudotis laiptine ir koridoriumi II-4 (6,32 kv. m.) praeiti į atsakovės kambarį I-7 (18,82 kv. m.).

3. Paaiškino, kad iš gyvenamojo namo Kadastro duomenų bylos Pastato patalpų eksplikacijos matyti, kad ieškovei priklauso naudotis patalpomis, esančiomis antrajame aukšte, pažymėtomis II-1, II-2, II-3, II-4. Pirmajame aukšte esančiomis patalpomis III-1, III-2, III-3, III-4 naudojosi trečiasis asmuo A. V. Tuo tarpu patalpomis, esančiomis pirmajame aukšte I-1, I-2, I-3, I-4, I-5, I-6 ir virš šių patalpų esančiu sandėliu I-7 naudojasi atsakovė V. B. Į atsakovės naudojamą sandėlį I-7 2004 metais buvo galima patekti tik per ieškovės naudojamą laiptinę ir koridorių II-4.

4. Ieškovė nurodo, kad apie 2018 metus jai tapo žinoma, kad atsakovė savo patalpose yra įsirengusi laiptus, kuriais ji turi galimybę patekti į savo patalpą I-7 nesinaudodama jos naudojamomis patalpomis II-4. Taigi nuo 2018 metų atsakovė nebesinaudoja ieškovei priklausančia laiptine ir koridoriumi. Mano, kad atsakovei likusi teisė naudotis Ginčo patalpomis lemia jos nuosavybės teisės suvaržymus, o tokie suvaržymai negali egzistuoti ilgiau, nei yra reikalingi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2023 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino. Teismas panaikino atsakovei 1985 m. teismo sprendimu suteiktą teisę ieškovės naudojama laiptine ir koridoriumi II-4 (6,32 kv. m.) praeiti į savo naudojamą patalpą I-7 (18,82 kv. m.).

6. Teismas remdamasis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašu nustatė, kad pastatas-gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), bendraturčiams V. B. (ieškovė), V. B. (atsakovė) ir A. V. (trečiasis asmuo) priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis.

7. Teismas sprendime konstatavo, kad, nors ieškovė ieškinio reikalavimą grindė servituto pabaigą reglamentuojančių teisinių normų nuostatomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.130 straipsnis, 4.135 straipsnis), teismas, turėdamas pareigą kvalifikuoti tarp civilinės bylos šalių susiklosčiusius materialiuosius teisinius santykius bei atsižvelgdamas į ieškovės pateikto reikalavimo esmę ir bylos faktines aplinkybes, nusprendė, jog ieškovės pareikštas reikalavimas kildinamas iš bendrosios nuosavybės teisės nuostatų, kuris turi būti kvalifikuojamas kaip reikalavimas pakeisti bendraturčių susitarimu nustatytą naudojimosi tvarką CK 4.81 straipsnio pagrindu.

8. Teismas byloje nustatė, kad bendraturčiai nėra raštu susitarę dėl naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarkos ir šios tvarkos notariškai patvirtinę, kaip tą numato CK 4.81 straipsnio 2 dalis. Tačiau įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus teismas konstatavo, kad tarp buvusių gyvenamojo namo bendraturčių buvo žodinis susitarimas dėl patalpų faktinio naudojimo, kurio buvę namo bendraturčiai laikėsi daugiau nei trisdešimt metų, todėl ši tvarka tarp buvusių bendraturčių buvo nusistovėjusi ir buvo galima CK 4.81 straipsnio 1 dalies prasme.

9. Įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus teismas nustatė, kad Ginčo patalpas pagal faktinį ir nusistovėjusį naudojimą naudojo ieškovė, o remiantis 1985 m. teismo sprendimu atsakovei buvo suteikta tik teisė per Ginčo patalpas pereiti į savo naudojamą kambarį I-7 (18,82 kv. m.).

10. Bylos nagrinėjimo metu nustačius faktines aplinkybes, kad atsakovė naudojamojoje patalpoje I-3 (12,10 kv. m) maždaug prieš 10 metų įsirengė laiptus, kuriais naudojasi tam, kad galėtų patekti į naudojamą patalpą I-7 (18,82 kv. m), teismas nusprendė, jog atsakovei 1985 m. teismo sprendimo pagrindu suteikta teisė per ieškovės naudojamas Ginčo patalpas praeiti į atsakovės naudojamą patalpą I-7 (18,82 kv. m.) prarado savo aktualumą, todėl šią atsakovės teisę teismas panaikino, patikslindamas ieškovės suformuluotą reikalavimą ir jame nurodydamas pagrindą, iš kurio kildinama minėta teisė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Apeliaciniu skundu atsakovė (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantė taip pat prašo iš ieškovės priteisti visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

12. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas byloje nesant teisinio pagrindo savo iniciatyva pakeitė ieškinio dalyką. Teigia, kad ieškovė savo reikalavimą panaikinti atsakovei teisę naudotis jai priklausančiais laiptine ir koridoriumi II-4 (6,32 kv. m) praeiti į atsakovės kambarį I-7 (18,82 kv. m) pareiškė vadovaudamasi CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 4.135 straipsnio 2 dalimi (servituto pabaigą reglamentuojančiomis teisės normomis), tačiau pirmosios instancijos teismas ginčui nepagrįstai spręsti taikė CK 4.81 straipsnio 1 dalies normą, reglamentuojančią namo bendraturčių teisę nusistatyti naudojimosi atskiromis izoliuotomis to namo konkrečiomis patalpomis tvarką.

13. Pabrėžia, kad ieškovė ieškinyje nebuvo suformulavusi reikalavimo nustatyti bendraturčių naudojimosi bendru daiktu tvarką arba pakeisti ankščiau nustatytą. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas pirmiausiai turėjo pasiūlyti ieškovei sukonkretinti savo reikalavimą, kad jis būtų aiškus tiek pačiam teismui, tiek kitiems proceso dalyviams. Taigi pirmosios instancijos teismas, savo iniciatyva pakeitęs ieškovės ieškinyje suformuluotą reikalavimą ir jį išnagrinėjęs, nesuteikė apeliantei tinkamos teisės į jį atsikirsti bei pasiruošti bylos nagrinėjimui, o tai laikytina esminiu proceso pažeidimu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 329 straipsnio 1 dalis).

14. Apeliantė atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo sprendime minimo 1985 m. teismo sprendimo rezoliucinę dalį, kuri suformuota taip:,,įpareigoti D. ir D. leisti laiptine ir koridoriumi 2-4 (6,32 kv. m.) praeiti į savo kambarį 1-7 (18,82 kv. m.) V. B.“. Iš 1985 m. teismo sprendimo rezoliucinės dalies matyti, kad D. (šiuo metu ieškovės nuosavybės dalis) daiktinėms teisėms į naudojamą bendro nekilnojamojo turto dalį buvo uždėtas įpareigojimas, o tai reiškia, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje tarp bendraturčių yra kilęs ginčas ne dėl naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo ar pakeitimo (CK 4.81 straipsnio 1 dalis), bet dėl ieškovės turimo suvaržymo į jos naudojamą bendrą daiktą (CK 4.9 straipsnis). Tačiau apeliantė apeliaciniame skunde pabrėžia tai, kad 1985 m. teismo sprendimu D. nustatytas turimų daiktinių teisių suvaržymas nebuvo įregistruotas viešajame registre, todėl, vadovaujantis CK 4.9 straipsnio 2 dalimi, ieškovei 2004 m. įgyjant nuosavybės teisę į namo dalį minėtu sprendimu nustatytas daiktinių teisių suvaržymas neperėjo, todėl ieškovė neturi jokios reikalavimo teisės atsakovei.

15. Apeliantė iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo 17 punkte padaryta išvada:,,tarp gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčių buvo susitarimas dėl naudojimosi tvarkos gyvenamojo namo patalpomis CK 4.81 straipsnio 1 dalies prasme, kuris buvo nusistovėjęs pagal faktinį patalpų naudojimą“. Tačiau apeliantė teigia, jog byloje nėra jokių duomenų patvirtinačių, kad minėti susitarimai buvo tinkamai patvirtinti notariškai ir įregistruoti viešajame registre (CK 4.81 straipsnio 2 dalis) / patvirtinti notariškai ir įregistruoti Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete (1964 m. CK 127 straipsnio 2 dalis). Paaiškina, kad pagal šias teisės normas naujajam savininkui ankstesniojo savininko nustatytas susitarimas dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos privalomas tik tada, kai šis susitarimas yra notariškai patvirtintas ir tinkamai įregistruotas. Byloje nesant duomenų, kad ankstesni namo savininkai notariškai patvirtino ir tinkamai įregistravo naudojimosi namu tvarką, apeliantės manymu, istoriškai susiklostęs buvusių bendrasavininkų susitarimas dėl naudojimosi namo tvarkos dabartinėms namo savininkėms nėra privalomas.

16. Apeliaciame skunde apeliantė taip pat nurodo ir tai, kad iš 1985 m. teismo sprendimo matyti, kad 1985 m. balandžio 17 d. vykusio teismo posėdžio metu nedalyvavo visi tuomečiai namo savininkai, todėl pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CPK 218 straipsnį teismas negalėjo spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti asmenų teisių ir pareigų. Byloje taip pat nėra duomenų, kad minėtas teismo sprendimas būtų įregistruotas Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete (1964 m. CK 127 straipsnio 2 dalis), todėl mano, kad 1985 m. teismo sprendimas dabartinėms bendrasavininkėms nėra privalomas.

17. Apeliantė mano, jog pirmosios instancijos teismas iki galo neišnagrinėjo civilinės bylos, nes ieškovė ar atsakovė bet kada gali kreiptis į teismą su nauju ieškiniu prašant nustatyti naują naudojimosi namu tvarką.

18. Atsiliepimu į apeliantės apeliacinį skundą ieškovė prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti galiojantį, priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme. Nurodo, kad gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), 1977 m. gruodžio 12 d. Panevėžio tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro buvo suskirstytas butais, kurio padalijimas išliko iki dabar. Paaiškina, kad pagal nustatytą namo padalinimą patalpa II-4 yra priskirta naudotis ieškovei. Teigia, kad 1985 m. teismo sprendimu patalpai II-4 yra uždėtas įpareigojimas leisti V. B. (apeliantei) praeiti į savo kambarį I-7. Ieškovei iš ankstesnių savininkų įsigijus namo dalį, ieškovė privalėjo vykdyti šį teismo sprendimą.

19. Ieškovė teigia, kad sužinojusi, jog apeliantė savo naudojamoje patalpoje įsirengė laiptus, kuriais gali patekti į savo kambarį I-7 nesinaudodama jos patalpomis, kreipėsi į teismą dėl atsakovės teisės naudotis patalpa II-4 panaikinimo. Mano, kad jos turto suvaržymas savo esme atitinka servituto sąvoką.

20. Trečiasis asmuo A. V. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė, procesiniai dokumentai jai įteikti tinkamai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

21. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovės V. B. apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

22. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas panaikino atsakovei 1985 m. teismo sprendimu suteiktą teisę ieškovės naudojamomis Ginčo patalpomis praeiti į savo naudojamą patalpą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

23. Byloje pateiktas VĮ Registro centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad pastatas-gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso V. B. (ieškovei) – 23/100 dalys, V. B. (apeliantei) – (48/100 dalys) ir A. V. (trečiasis asmuo) (29/100 dalys).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo 6 punkte klaidingai nustatė, kad atsakovei priklauso tik 33/100 dalys Ginčo namo. Iš byloje pateikto Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenų matyti, kad atsakovei 33/100 dalys Ginčo namo priklauso 1996 m. spalio 2 d. Dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1996 m. spalio 8 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu (4.7. papunktis), o 15/100 dalys Ginčo namo atsakovei priklauso 2010 m. sausio 27 d. Mainų sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu (4.5. papunktis). Taigi, byloje pateikti duomenys neginčijamai patvirtina, kad apeliantei nuosavybės teise priklauso 48/100 dalys Ginčo namo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šis netinkamas faktinės aplinkybės nustatymas neturėjo įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, dėl to byla nėra išspręsta neteisingai.

25. Apeliantė pateiktu apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą kvestionuoja, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismui nepagrįstai savo iniciatyva pakeitus ieškinio dalyką ir ginčo santykiams netinkamai pritaikius materialines teisės normas. Apeliantės manymu, tarp šalių susiklostė daiktinių teisių suvaržymo teisiniai santykiai, o ne bendraturčių santykiai dėl naudojimosi bendru namu tvarkos pakeitimo, kaip tą nustatė pirmosios instancijos teismas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių ieškinio dalyko pakeitimu ir teisinių santykių kvalifikavimo

26. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas byloje nesant teisinio pagrindo savo iniciatyva pakeitė ieškinio dalyką.

27. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, nustato civilinio proceso dalyviams teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Tai reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti. Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-823/2022, 29 punktas).

28. Proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą (LAT 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014; 2023 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-403/2023, 24 punktas).

29. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (LAT 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2021 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-684/2021, 52 punktas). Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus arba taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas (LAT 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2011; 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014). Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (LAT 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2013; 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-701/2023, 47 punktas).

30. Iš ieškinio matyti, kad ieškovės materialinis teisinis reikalavimas atsakovei (ieškinio dalykas) buvo „panaikinti V. B. teisę naudotis man priklausančiais laiptine ir koridoriumi 2-4 (6,32 kv. m.) pereiti į savo kambarį 1-7 (18,82 kv.m.)“. Skundžiamu sprendimu teismas teismas nusprendė: „Panaikinti atsakovei V. B. <...> 1985 m. balandžio 17 d. Panevėžio miesto liaudies teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 23-268/85 m., suteiktą teisę ieškovės V. B. <..>, naudojama laiptine ir koridoriumi II-4 (6,32 kv. m.) praeiti į atsakovės naudojamą patalpą I-7 (18,82 kv. m.)“. Taigi pirmosios instancijos teismas ieškinio dalyko nepakeitė, o tik nurodė teismo sprendimą, iš kurio kilo atsakovės teisė naudotis Ginčo patalpomis bendrai su ieškove. Pažymėtina, kad pati apeliantė skunde nenurodo kaip konkrečiai, jos vertinimu, buvo pakeistas ieškinio dalykas, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu daugiau susiję su teismo atliktu ginčo teisiniu kvalifikavimu ir ieškinio pagrindu, o ne dalyku.

31. Ieškovė ieškinyje nurodė ir teismas sprendime nustatė tokias ieškinio pagrindą sudarančias faktines aplinkybes: 2004 m. rugpjūčio 24 d. Dovanojimo sutarties pagrindu ieškovė valdo 23/100 dalis Ginčo namo; ieškovė 1985 m. teismos prendimo pagrindu turi leisti atsakovei, kuri yra Ginčo namo bendraturtė, Ginčo patalpomis praeiti į jos naudojamą patalpą; remiantis Kadastrinių matavimų bylos Pastato eksplikacijos duomenimis nustatyta, kaip tarp namo bendraturčių jų žodiniu susitarimu yra nusistovėjusi ilgametė namo patalpų naudojimosi tvarka; apie 2018 metus atsakovė savo naudojamoje patalpoje įsirengė laiptus, kuriais ji gali pateikti į kitą savo naudojamą patalpą nesinaudodama ieškovės naudojimui priskirta patalpa II-4.

32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės pateiktos faktinės aplinkybės buvo aiškiai išdėstytos, išsamios, t. y. ieškovė nurodė faktinį ieškinio pagrindą, todėl pirmosios instancijos teismui buvo pakankamai duomenų nustatyti, kokiu faktiniu pagrindu ir kokio materialinio teisinio rezultato siekė ieškovė.

33. Ieškovė savo ieškinio reikalavimo teisinį pagrindą pagrindė CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 4.135 straipsnio 2 dalimi (servituto pabaigą reglamentuojančiomis teisės normomis). Pirmosios instancijas teismas, nustatęs, kad Ginčo patalpoms servitutas nebuvo nustatytas, ginčo teisiniams santykiams pritaikė bendrąją nuosavybės teisę reglamentuojančias teisės normas (V skyriaus ‚Nuosavybės teisė“ IV skirsnis „Bendrosios nuosavybės teisė“), įskaitant ir CK 4.72 straipsnio 1 dalies, 4.75 straipsnio 1 dalies, 4.81 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai ginčo santykiams pritaikė minėtas teisės normas, tinkamai jas aiškino ir taikė, nes iš bylos medžiagos nustatyta, kad ginčas byloje kilo tarp Ginčo namo bendraturčių naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu.

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė ieškinyje nurodė faktines aplinkybes (faktinį ieškinio pagrindą) ir ieškinio reikalavimą (ieškinio dalyką), kurių pagrindu pirmosios instancijos teismui buvo aišku kokio materialinio teisinio rezultato ir kokių faktiniu siekė ieškovė iškeldama bylą, bei į tai, kad ginčo teisinių santykių kvalifikavimas priklauso ne šalių, o teismo kompetencijai (teisinis ieškinio pagrindas), nusprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškovės reikalavimą kitu, nei ieškinyje nurodytu teisiniu pagrindu, neperžengė byloje pareikštų reikalavimų (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

Dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo ir naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos

35. Kaip minėta, byloje esantis VĮ Registro centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad pastatas-gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso V. B. (ieškovei) – 23/100 dalys, V. B. (apeliantei) – (48/100 dalys) ir A. V. (trečiasis asmuo) (29/100 dalys).

36. Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios nuosavybės teisės objektu naudojamasi bendraturčių sutarimu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais (LAT 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011).

37. Namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai, įgyvendindami bendrosios dalinės nuosavybės teisę, gali nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.81 straipsnio 1 dalis). Bendraturčiai turi teisę susitarimą dėl naudojimosi tvarkos patvirtinti notariškai ir įregistruoti viešame registre (CK 4.81 straipsnio 2 dalis).

38. Pirmosios instancijos teismo sprendime konstatavo, kad tarp gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčių buvo žodinis susitarimas dėl naudojimosi tvarkos gyvenamojo namo patalpomis CK 4.81 straipsnio 1 dalies prasme, kuris buvo nusistovėjęs pagal ilgalaikį faktinį patalpų naudojimą.

39. Apeliantė apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad byloje nesant duomenų, jog ankstesni Ginčo namo savininkai notariškai patvirtino ir tinkamai įregistravo naudojimosi Ginčo namu tvarką, kaip tą numatė 1964 m. CK 127 straipsnio 2 dalis, 2001 m. CK 4.81 straipsnio 2 dalis, istoriškai susiklostęs buvusių bendraturčių susitarimas dėl naudojimosi Ginčo namo tvarkos dabartinėms namo savininkėms nėra privalomas. Tačiau pažymėtina ir tai, kad nei 1964 m. CK 127 straipsnio 2 dalis, nei 2001 m. CK 4.81 straipsnio 2 dalis nenumatė ir nenumato bendraturčių susitarimui būtinos notarinės formos ar registracijos, todėl susitarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės naudojimosi tvarkos buvimo tarp buvusių bendraturčių faktą, teisėjų kolegijos vertinimu, galima įrodinėti ir kitais įrodymais.

40. Bylos duomenys rodo, kad susitarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių faktą pirmosios instancijos teismas nustatė detaliai aprašęs ir įvertinęs teismo sprendimo 16 punkte išvardintus rašytinius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), laiptine ir koridoriumi II-4 (6,32 kv. m.) (Ginčo patalpos) pagal faktinę nusistovėjusią naudojimosi patalpomis tvarką naudojosi ieškovė. Pažymėtina ir tai, kad Panevėžio miesto liaudies 1985 m. balandžio 17 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje 23-268/85, kaip tik ir įrodo, kad laiptine ir koridoriumi II-4 (6,32 kv. m.), kurie iki minėto sprendimo priėmimo bendraturčių susitarimu buvo naudojami D. (šiuo metu ieškovės nuosavybės dalis), buvo leista bendrai su jais naudotis ir atsakovei, ir, kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovė iki šio ginčo kilimo Ginčo patalpomis ir naudojosi.

41. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ilgalaikė faktiškai nusistovėjusi buvusių bendraturčių naudojimosi atskiromis izoliuotomis Ginčo namo patalpomis tvarka, atsižvelgiant į kiekvieno bendraturčio turimą dalį, iš esmės tebetaikoma ir dabartiniams Ginčo namo bendraturčiams, nors susitarimas ir nebuvo įregistruotas nustatyta tvarka, ir tai yra Ginčo turto bendraturčių teisė, numatyta CK 4.75 straipsnio 1 dalyje, CK 4.81 straipsnio 1 dalyje. Kaip teisingai nurodo apeliantė, kadangi susitarimas dėl naudojimosi izoliuotomis Ginčo pastato dalimis neįregistruotas viešame registre ir notariškai nepatvirtintas, tai jis nėra privalomas bendraturčiams, įskaitant ir atsakovę. Todėl, jei yra (atsirado) nesutarimas tarp bendraturčių, atsakovė galėjo pasinaudoti, bet šioje byloje nepasinaudojo, jai CK 4.75 straipsnio 1 dalyje numatyta teise ir kreiptis į teismą dėl naudojimosi patalpomis tarp bendraturčių nustatytmo.

42. Teisėjų kolegija atkreipia dėmėsį ir į tai, kad pati apeliantė apeliaciniame skunde pateikia vienas kitam prieštaraujančius teiginius, nurodydama, kad visos dabartinės Ginčo namo bendraturtės nesiginčija / sutinka su dabartine naudojimosi patalpomis, kurias jos naudoja pagal istoriškai susiklosčiusį buvusių bendraturčių susitarimą, tvarka.

43. CK 4.81 straipsnio 1 dalyje įtvirtinas naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas reiškia naudojimosi teisės konkrečia daikto dalimi nustatymą. Nustatant naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, patvirtinama, kuriomis konkrečiomis daikto dalimis naudosis bendraturčiai (LAT 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009). Nors nustačius tokią naudojimosi tvarką, bendrosios dalinės nuosavybės santykiai nenutrūksta, tačiau savo nuožiūra bendraturtis gali naudotis tik ta konkrečia dalimi, kuri jam priskiriama, tam tikros bendro turto dalys ir toliau gali būti naudojamos bendrai (LAT 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009; 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2010; 2017 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-611/2017, 36 punktas).

44. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įvykus tam tikriems juridiniams faktams, kurie keičia nuosavybės teisinius santykius, atsiranda pagrindas keisti jau nustatytą naudojimosi bendru daiktu tvarką. Tačiau civilinių teisinių santykių stabilumo siekis reikalauja, kad nustatyta naudojimosi tvarka būtų pastovi ir keičiama tik tada, kai tam yra svarių priežasčių (LAT 2010 m. vasario 18 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga Nr. AC-32-1. Teismų praktika. 2010, 32).

45. Nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą prašydama panaikinti atsakovei suteiktą teisę naudotis jai, ieškovei, priskirtomis naudotis patalpomis, nes sužinojo, kad atsakovė jai naudotis priskirtose patalpose pirmajame aukšte įsirengė laiptus, kuriais gali pateikti į savo naudojamas patalpas antrajame aukšte nesinaudodama ieškovei priskirtomis patalpomis. Kad savo patalpose turi įsirengusi laiptus, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu pripažino ir pati apeliantė, tai patvirtina ir byloje pateikta nuotrauka.

46. Apeliacinės instancijos teismas byloje nustatytą aplinkybę, kad apeliantė savo naudojamose patalpose pirmajame aukšte turi įsirengusi laiptus, kuriais gali pateikti į savo patalpas antrajame aukšte nesinaudodama ieškovės patalpomis, vertina kaip svarią ir reikšmingą šio ginčo išsprendimui ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovei 1985 m. balandžio 17 d. Panevėžio miesto liaudies teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 23-268/85, pagrindu suteikta teisė per ieškovės naudojamą patalpą pateikti į savo patalpas prarado savo aktualumą.

47. Nustatant naudojimosi bendru daiktų tvarką reikia atsižvelgti ir į kasacinio teismo praktiką, kad savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys (LAT 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-611/2015).

48. Iš byloje pateiktos Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų matyti, kad Ginčo namas yra suskirstytas į tris butus. Butui Nr. 1 priskirtos 7 patalpos, bendro 65,63 kv. m. ploto, butui Nr. 2 priskirtos 5 patalpos, bendro 33,44 kv. m. ploto, o butui Nr. 3 priskirtos 4 patalpos, bendro 39,85 kv. m. ploto. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, bendras Ginčo namo plotas sudaro 138,92 kv. m. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagal nusistovėjusį faktinį patalpų naudojimą butas Nr. 1 priskirtas naudotis atsakovei, butas Nr. 2 priskirtas naudotis ieškovei, o butas Nr. 3 priskirtas naudotis trečiajam asmeniui. Taigi, panaikinus atsakovei suteiktą teisę naudotis Ginčo patalpomis, bendraturčių tarpusavio susitarimu naudojamos realiosios daikto dalys preliminariai atitinka jų turimas idealiąsias dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje (ieškovei turi priklausyti 31,95 kv. m. ploto, realiai priskirta 33,44 kv. m. ploto, atsakovei turi priklausyti 66,68 kv. m. ploto, realiai priskirta 65,63 kv. m. ploto, trečiajam asmeniui turi priklausyti 40,29 kv. m. ploto, realiai priskirta 39,85 kv. m. ploto).

49. Aptartos aplinkybės rodo, kad, panaikinus atsakovei suteiktą teisę naudotis Ginčo patalpomis, bendraturčių tarpusavio susitarimu naudojamos realiosios daikto dalys iš esmės atitinka jų turimas idealiąsias dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

50. Nustatant naudojimosi bendru daiktų tvarką taip pat svarbu atsižvelgti į kasacinio teismo praktiką, kad naudojimo bendru daiktu tvarka kiekvienu konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti (LAT 2012 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2012).

51. Iš ieškovės pateikto ieškinio bei atsakovės pateikto atsiliepimo matyti, kad atsakovei naudojantis Ginčo patalpomis tarp jos ir ieškovės tėvų, kurie gyvena ieškovei priklausančioje turto dalyje, yra kilę konfliktų, kurie buvo spręsti ir policijos pagalba. Todėl panaikinus atsakovės teisę naudotis Ginčo patalpomis ir išlaikant proporcingumą savininkų turimoms turto nuosavybėms dalims, bus mažiau pagrindo ateityje kilti įvairiems konfliktams, o tai yra vienas iš pagrindinių naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo tikslų.

Dėl ieškovės reikalavimo teisės

52. Apeliaciame skunde apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių kilusius teisinius santykius. Apeliantės manymu, tarp šalių kilo daiktinių teisių suvaržymo teisiniai santykiai, o ne bendraturčių santykiai dėl naudojimosi bendru daiktu tvarkos pakeitimo, kaip tą nustatė pirmosios instancijos teismas.

53. Pagal CK 4.9 straipsnio 1 dalį, daiktinės teisės suvaržymais laikomi su daiktu susieti įsipareigojimai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, kad Panevėžio miesto liaudies 1985 m. balandžio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje 23-268/85, rezoliucinėje dalyje D. buvo nustatytas įpareigojimas leisti atsakovei naudotis Ginčo patalpomis. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantė, CK 4.9 straipsnis turi būti taikomas kartu su CK 4.81 straipsnio 1 dalimi. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad 1985 m. teismo sprendimu nustatytu įpareigojimu iš esmės buvo reguliuojami bendraturčių naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise teisiniai santykiai.

54. Apeliantė teigia, kad 1985 m. teismo sprendimu D. nustatytas turimų daiktinių teisių suvaržymas nebuvo įregistruotas viešajame registre, todėl, vadovaujantis CK 4.9 straipsnio 2 dalimi, ieškovei 2004 m. įgyjus nuosavybės teisę į Ginčo namo dalį, 1985 m. teismo sprendimu nustatytas daiktinių teisių suvaržymas jai neperėjo, todėl ieškovė neturi jokios reikalavimo teisės atsakovei. Su tokiu apeliantės argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovė reikalavimo teisę apeliantės atžvilgiu turi kaip Ginčo namo bendraturtė, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas savo sprendime, nurodydamas, kad atsakovei teisė naudotis Ginčo patalpomis buvo suteikta teismo sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs, todėl laikomas sukeliančiu teisines pasekmes šio sprendimo šalims (CK 4.9 straipsnis, CPK 18 straipsnis).

56. Apeliancinės instancijos teismas kaip nepagrįstą vertina apeliantės argumentą, kad 1985 m. teismo sprendimas nebuvo įregistruotas Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete, pažymėdamas, kad tokio reikalavimo 1964 m. CK 127 straipsnio 2 dalis nenumatė. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti ir tai, kad CPK 18 straipsnyje (analogiškai nuostata buvo įtvirtinta ir 1964 m. CPK 14 straipsnyje) įtvirtintas teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas reiškia, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (LAT 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-657-248/2015). Byloje nėra duomenų, kad 1985 m. teismo sprendimas būtų apskųstas ir panaikintas, byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl šio priimto sprendimo būtų buvęs keliamas proceso atnaujinimo klausimas (CPK XVIII skyrius). Taigi, aptartos aplinkybės rodo, kad 1985 m. teismo sprendimas yra galiojantis ir sukeliantis teisines pasekmes šio sprendimo šalims (jų teisių ir pareigų perėmėjams), todėl, priešingai nei teigia apeliantė, ieškovė, pateikdama ieškinį pirmosios instancijos teismui, turėjo reikalavimo teisę atsakovei.

Dėl bylos procesinės baigties

57. Apibendrindamas nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesines bei materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio faktinio ir teisinio pagrindo nurodymą, bendraturčių naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių atsakovės V. B. apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

58. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

59. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliacinės instancijos teismui atmetus atsakovės apeliacinį skundą, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

60. Ieškovė pateiktu atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo iš atsakovės priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies matyti, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo priteistos iš atsakovės, todėl šis ieškovės prašymas apeliacinės instancijos teisme nespręstinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

n u t a r i a :

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Ramunė Čeknienė

Rita Dambrauskaitė

Laimantas Misiūnas