Civilinė byla Nr. 2A-2026-603/2014
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00536-2014-0
Procesinio sprendimo kategorija: 121.14.; 121.18.; 121.21.; 99.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2014 m. lapkričio 27 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Lipnickienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apelianto ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus ieškinį atsakovui DNB bankui dėl pensijos permokos grąžinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,
n u s t a t ė :
Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė įpareigoti atsakovą AB DNB banką nurašyti nuo mirusio V. V. sąskaitos 660,22 Lt sumą ir pervesti ją į ieškovo sąskaitą, kitoje dalyje nuo pirminiame ieškinyje nurodytos reikalavimo sumos atsisakė. Paaiškino, kad VSDFV Utenos skyriaus Visagino skyrius skyrė ir mokėjo V. V. senatvės pensiją, tačiau 2012 m. rugsėjo 16 d. V. V. mirė. VSDFV Utenos skyriaus Visagino skyrius apie V. V. mirtį sužinojo tik 2012 m. gruodžio mėn., todėl laikotarpiu nuo 2012-10-01 iki 2012-12-31 į banke esančią V. V. sąskaitą buvo nepagrįstai pervedamos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetinės lėšos. Už minėtą laikotarpį susidarė 2021,34 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų permoka, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad mirusio V. V. sąskaitoje yra likusi tik 660,22 Lt suma, prašo įpareigoti atsakovą nurašyti iš V. V. sąskaitos 660,22 Lt susidariusią permoką ir pervesti ją ieškovui.
Atsakovas AB DNB bankas su patikslintu ieškiniu sutiko. Paaiškino, jog V. V. buvo Banko klientas, kuriam ieškovas pervesdavo senatvės pensiją į Banke esančią sąskaitą. Banko sąskaitos sutartyje nebuvo numatyta atvejo, jog Bankas, ieškovui paprašius, privalo pervesti kliento banko sąskaitoje esančias lėšas ieškovui, todėl mano, kad būtina remtis CK 6.922 str. 2 d. numatytu atveju - lėšų nurašymas esant teismo sprendimui.
Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame sprendimą nagrinėjamoje byloje prašė priimti teismo nuožiūra. Nurodė, kad nėra priėmusi V. V. palikimo, informacijos apie galimą V. V. palikimo perėjimą valstybei taip pat nėra gavusi, todėl jokie veiksmai dėl palikėjo palikimo priėmimo nėra atliekami.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 17 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: įpareigojo AB DNB bankas nurašyti nuo mirusio V. V. sąskaitos AB DNB banke 660,22 Lt sumą ir pervesti ją į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus sąskaitą; priėmė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus atsisakymą nuo ieškinio dalyje dėl 1361,12 Lt pensijos V. V. permokos grąžinimo ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukė; priteisė iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 726 Lt bylinėjimosi išlaidų AB DNB bankas, naudai.
Teismas, remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad VSDFV Utenos skyriaus Visagino skyrius skyrė ir mokėjo V. V. 673,78 Lt senatvės pensiją, pervesdamas. 2012-09-16 V. V. mirė užsienyje - Baltarusijoje (b.l. 11-13). Apie jo mirtį ieškovas sužinojo tik 2012 m. gruodžio mėn. (b.l. 13), tačiau už laikotarpį nuo 2012-10-01 iki 2012-12-31 senatvės pensija jau buvo išmokėta, pervedus į jo sąskaitą, esančią AB DNB banke. Nustatyta 2021,34 Lt senatvės pensijos permoka (b.l. 17,18). Ieškovas 2013-01-29 bei 2013-06- 14 raštais (b.l. 19-20;23-24) kreipėsi į atsakovą dėl permokėtos pensijos grąžinimo, tačiau atsakovas 2013-02-18 bei 2013-10-23 raštais atsisakė įvykdyti ieškovo prašymus (b.l. 21;25). Teismas sprendė, kad nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą be teisinio pagrindo į V. V. sąskaitą pervestų lėšų nurašymui teismo sprendimo pagrindu (CK 6.922 str. 2 d.). Taip pat teismas priėmė ieškovo atsisakymą nuo ieškinio dalyje dėl 1361,12 Lt pensijos permokos V. V. grąžinimo ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukė. Teismas, paskirstydamas atsakovo patirtas 1452 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidas, sprendė, jog ieškovui po atsiliepimo į ieškinį gavimo atsisakius nuo ieškinio dalyje dėl 1361,12 Lt priteisimo, atsakovui atlygintina dalis 726 Lt (1452 Lt /2) jo turėtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str. 4 d.). Ieškovas nuo žyminio mokesčio atleistas (CPK 83 str. 1 d. 10 p.), todėl teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas sąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas, žyminio mokesčio iš atsakovo nepriteisė (CPK 93 str.4d.)
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą dalyje dėl 726 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus AB DNB bankui.
Nurodo, jog teismas nepagrįstai nukrypo nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pagal CPK 93 str. 1 d. ir nepagrįstai ieškinį patenkinus visiškai priteisė atsakovui iš ieškovo dalį bylinėjimosi išlaidų. Nesutinka su teismo argumentais, jog atsakovas sąžiningai atliko savo procesines pareigas, kadangi ieškovas iki ieškinio pateikimo tris kartus kreipėsi į atsakovą su pretenzijomis dėl 2021,34 Lt dydžio Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų grąžinimo ieškovui, tačiau atsakovas atsisakė tai padaryti. Tuo tarpu pateikus ieškinį, atsakovas sutiko grąžinti 660,22 Lt sumą, kadangi tik tokia suma buvo likusi mirusio asmens sąskaitoje. Dėl šių aplinkybių ieškovas atsisakė ieškinio dalyje. Tai akivaizdžiai nesąžiningas atsakovo elgesys, kadangi pateikus ieškinį teismui, atsakovas staiga pakeitė poziciją ir sutiko grąžinti lėšas. Ieškovas mano, kad grąžinti mirusio asmens sąskaitoje likusią 660,22 Lt sumą buvo pagrindas ir be teismo sprendimo, todėl, kad pensijos gavėjui mirus pasibaigia jo teisinis subjektiškumas, jis negali būti laikomas jam paskirtos pensijos išmokų gavėju. Po asmenų mirties jų vardu išmokėtos sumos (už laikotarpius po jų mirties) netampa šių asmenų nuosavybe, jų palikimo dalimi, jos negali būti laikomos ir nepagrįstai gautu šių asmenų turtu. Pareiga grąžinti minėtas sumas, kaip be pagrindo gautą turtą, yra tiesioginė palikimą priėmusių paveldėtojų, kitų teisę disponuoti mirusio asmens sąskaitoje esančiomis lėšomis įgijusių ar faktiškai tas sumas gavusių asmenų pareiga. Nepriklausomai nuo to, kas – įpėdinis ar kitas asmuo, gavo tokią sumą, ji negali būti laikoma „suma, išmokėta kaip pensija“ CK 6.241 str. 1 d. 4 p. vartojama prasme, kadangi ji bet kuriuo atveju ji buvo sumokėta asmeniui, negalėjusiam būti išmokėtos pensijos gavėju. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų pervedimo į mirusiojo sąskaitą teisinis pagrindas pasibaigė nuo V. V. mirties, o 2021,34 Lt nepagrįstai pervestos lėšos yra nepaveldimos, todėl turi būti grąžinamos jų teisėtam savininkui. Tuo vadovaudamasis bankas turėjo pervesti murusiojo sąskaitoje likusią sumą ieškovui be mirusiojo galimų paveldėtojų sutikimo ir be teismo sprendimo. analogiškose situacijose kiti bankai nedelsiant tenkina ieškovo pretenzijas ir perveda permokėtas išmokas.
Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo pirmos instancijos sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad teismas tinkamai taikė CPK 93 str. 4 d., kadangi atsakovas sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas: rinko atsiliepimui pateikti reikalingus dokumentus, pateikė atsiliepimą, nevilkino proceso, prašymus pagrindė įrodymais. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių konkrečių atsakovo veiksmų ar neveikimo, kaip atsakovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis ar nevykdė procesinių pareigų. Tuo tarpu dalis bylinėjimosi išlaidų buvo priteista todėl, kad gavęs atsakovo atsiliepimą ieškovas atsisakė. Ieškovas neatidžiai rengėsi ieškinio pareiškimui, neužklausė banko apie mirusiojo sąskaitos likutį, dėl ko nepagrįstai pateikė ieškinį didesnei sumai ir atsakovas buvo priverstas nesutikti su dalimi ieškinio reikalavimo. Be to, ginčas apskritai prasidėjo dėl to, kad ieškovas per klaidą mirusiajam pervedę pensiją. Tai, kad ieškovas pavėluotai sužinojo apie pensijos gavėjo mirtį ir dėl to be pagrindo pervedė jam pensiją, nėra atsakovo kaltė. Ieškovas, žinodamas apie tokio pobūdžio problemas, t.y. kuomet per klaidą nepagrįstai pervedamos pensijos kredito įstaiga negali grąžinti, ieškovas neinicijuoja teisės aktų priėmimo, kuriuo ieškovui pakaktų pateikti kredito įstaigai privalomąjį mokėjimo nurodyta ir kredito įstaigai teliktų jį vykdyti ir nereikėtų kreiptis į teismą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2009-01-21 įsakymu Nr. V-32 buvo patvirtintos taisyklės, kurių pagrindu kredito įstaigoms pateikiami VSDFV sprendimai dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų, palūkanų, baudų ir delspinigių išieškojimo priverstine tvarka, tačiau šioje tvarkoje nėra numatyta VSDFV teisė įpareigoti bankus nurašyti bei grąžinti VSDFV per klaidą mirusiajam asmeniui į sąskaitą banke pervestas pensijos permokas. Mirusiojo asmens sąskaitoje esančios lėšos bankui nuosavybės teise nepriklauso, todėl bankas negali jomis disponuoti. Nesant įstatymo ar banko sąskaitos sutarties numatytų atvejų, ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą dėl lėšų grąžinimo. Atsakovas buvo sąžiningas ir iki teikiant ieškinį teismui. Jis viename iš atsakymų nurodė, kad mirusiojo sąskaitoje yra nepakankamas likutis ieškovo reikalavimams patenkinti. Bankas nurodė, kodėl negali vienašališkai be teisinio pagrindo nurašyti mirusiojo sąskaitoje esančias lėšas ir jas pervesti ieškovui. Ieškovas pateikdamas apeliacinį skundą pateikė ir naujus įrodymus, kurių neprašo prijungti ir nepateikia motyvų, kodėl šie įrodymai nebuvo pateikti pirmos instancijos teisme. Atsakovo nuomone, jis šiuos įrodymus galėjo pateikti pirmos instancijos teisme. Visgi, ieškovo pateikti duomenys apie tai, kad kitas bankas analogiškoje situacijoje ieškovo pareikalavimu grąžino lėšas ieškovui, nereiškia, kad toks elgesys privalomas ir atsakovui ir neįrodo, kad CK 6.922 str. 2 d. negalioja ir/ar yra netaikytina Lietuvoje veikiantiems bankams. Kiekvienas bankas veikia savarankiškai, savo rizika prisiimdamas atsakomybę.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
Kilusio ginčo esmė – teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, taikymas.
Pirmos instancijos teismas, taikė CPK 93 str. 4 d. ir sprendė, jog ieškovui po atsiliepimo į ieškinį gavimo atsisakius nuo ieškinio dalyje dėl 1361,12 Lt priteisimo, yra pagrindas atsakovui atlygintini dalį 726 Lt (1452 Lt /2) jo turėtų bylinėjimosi išlaidų. Taip pat pirmos instancijos teismas įvertino tai, kad atsakovas sąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas, todėl iš atsakovo taip pat nepriteisė žyminio mokesčio.
Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmos instancijos teismo pozicija bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimu.
Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas reglamentuoja, kad teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas šalims, gali nukrypti nuo šio CPK 93 str. 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. (CPK 93 str. 4 d.).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad jis sąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis ir jas įgyvendino tinkamai, o atsakovo elgesys iki prasidedant teisminiam ginčui negali būti vertinamas per CPK 93 str. 4 d., todėl apelianto teiginiai, jog atsakovas elgėsi nesąžiningai, o būtent: ieškovui iki ieškinio pateikimo tris kartus kreipusis į atsakovą su pretenzijomis dėl 2021,34 Lt dydžio Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų grąžinimo ieškovui, atsakovas atsisakė tai padaryti, tuo tarpu pateikus ieškinį, atsakovas pakeitė poziciją ir sutiko grąžinti 660,22 Lt sumą, kadangi tik tokia suma buvo likusi mirusio asmens sąskaitoje, atmestini kaip nepagrįsti.
LR CK 6.922 str. 2 d. numato, kad be kliento nurodymo lėšos gali būti nurašomos teismo sprendimu, taip pat kitais įstatymo ar banko sąskaitos sutarties numatytais atvejais. Ieškovas nenurodė, o pirmos instancijos teismas taip pat nenustatė LR CK 6.922 str. 2 d. numatytos išimties – įstatymo ar banko sąskaitos sutartyje numatyt pagrindo, kuria remiantis būtų pagrindas teigti, jog atsakovas nepagrįstai atsisakė pervesti ieškovui mirusiojo sąskaitoje buvusias, kaip be pagrindo įgytas, lėšas.
Nors minėtos CK normos taikymas nėra apeliacine tvarka kilusio ginčo dalykas, tačiau siekiant įvertinti, ar pirmos instancijos teismas, nukrypdamas nuo CPK 93 str. 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, pagrįstai priteisė iš apelianto dalį bylinėjimosi išlaidų atsakovui, pasisako šiuo klausimu, kiek tai reikšminga CPK 93 str. 4 d. nuostatos taikymui nagrinėjamu atveju.
Kaip nustatyta byloje, atsakovas teikia finansines paslaugas Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigoms pagal neterminuotą Paslaugų teikimo sutartį Nr. SVT0900716/F1-0-213 (b.l. 5-10), VSDFV Utenos skyriaus Visagino skyrius skyrė ir mokėjo V. V. senatvės pensiją, pervesdamas kas mėnesį 673,78 Lt senatvės pensijos sumą į jo sąskaitą Nr. LT 324010041700571020, esančią AB DNB banke (b.l. 15-16). 2012-09-16 V. V. mirė užsienyje - Baltarusijoje (b.l. 11-13). Apie jo mirtį apeliantas sužinojo tik 2012 m. gruodžio mėn. (b.l. 13), tačiau už laikotarpį nuo 2012-10-01 iki 2012-12-31 senatvės pensija jau buvo išmokėta, pervedus į minėtą sąskaitą. 2012-12-27 VSDFV Utenos skyriaus sprendimu senatvės pensijos mokėjimas V. V. buvo nutrauktas dėl jo mirties (b.l. 14), nustatyta 2021,34 Lt senatvės pensijos permoka (b.l. 17,18). Apeliantas 2013-01-29 bei 2013-06- 14 raštais (b.l. 19-20;23-24) kreipėsi į atsakovą dėl permokėtos pensijos grąžinimo, tačiau atsakovas 2013-02-18 bei 2013-10-23 raštais atsisakė įvykdyti ieškovo prašymus motyvuodamas tuo, kad bankas, vadovaudamasis LR Mokėjimų įstatymu, LR CK ir Banko mokėjimo paslaugų teikimo sąlygomis, neturi teisinio pagrindo apeliantui grąžinti jo pervestas lėšas (b.l. 21;25).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, jog ginčas apskritai prasidėjo tik dėl to, kad apeliantas per klaidą mirusiajam pervedė pensiją, o tai, kad apeliantas pavėluotai sužinojo apie pensijos gavėjo mirtį ir dėl to be pagrindo pervedė jam pensiją, nėra atsakovo kaltė. Šiuo atveju, apelianto, kaip institucijos nepakankamai efektyvaus vidinio administravimo ir bendradarbiavimo su užsienio institucijomis nepakankamo operatyvumo pasekmės negali būti perkeliamos kitiems asmenims, šiuo atveju atsakovui. Dėl to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrindas teigti, jog nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidos susidarė išimtinai dėl apelianto nepakankamo veikimo, o atsakovas teisminio bylinėjimosi procese dalyvauja tik dėl to, kad atsakovas šalių sudarytos sutarties pagrindu teikia finansines paslaugas Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigoms, o ne dėl to, kad atsakovas būtų nevykdęs šalių sutartimi ar įstatymo numatytų pareigų ar apskritai pažeidęs apelianto teises ar teisėtus interesus.
Taip pat sutiktina su atsakovo argumentais, kad mirusiojo asmens sąskaitoje esančios lėšos bankui nuosavybės teise nepriklauso, todėl bankas negali jomis disponuoti. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju įstatymas nesuteikia atsakovui kompetencijos vertinti mirusiajam pervestų lėšų nuosavybės, nurašymo ir įskaitymo pagrįstumo ar nepagrįstumo klausimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įstatymo leidėjas LR CK 6.922 str. 2 d. imperatyviai numatydamas atvejus, kada be kliento nurodymo lėšos gali būti nurašomos, siekė, kad tik įstatymo leidėjo pripažinta kompetentinga tokius klausimus spręsti institucija vertintų kliento lėšų nurašymo iš banko sąskaitos pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas tinkamai vadovavosi LR CK nuostatomis ir pagrįstai atsisakė vykdyti apelianto prašymus nurašyti mirusiojo banko sąskaitoje esančią apelianto prašomą sumą ir ją pervesti apeliantui.
Išnagrinėjus bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog buvo pagrindas nukrypti nuo CPK 93 str. 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir priteisti iš apelianto dalį bylinėjimosi išlaidų atsakovui, įvertinus priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
Kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, jog įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Be to, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-219/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-219/2009">3K-3-219/2009</a>; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-287/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-287/2010">3K-3-287/2010</a>).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės bei procesines teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.). Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo kitokiai teisėjų kolegijos išvadai dėl ginčo susiformuoti.
Apeliacinės instancijos metu atsakovas patyrė 484 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai.
Apeliacinį skundą atmetus, atsakovui iš apelianto priteistinos 484 Lt jo turėtos bylinėjimosi išlaidos.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti AB DNB bankas, j.a.r. 112029270, iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, j.a.r. 193322893, 484 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.
Teisėja
Loreta Lipnickienė
