Civilinė byla Nr. 2A-1279-232/2014
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24946-2013-0
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. lapkričio 27 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės,
teisėjų Henricho Jaglinskio, Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BAB banko SNORAS ieškinį atsakovui D. A. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
NUSTATĖ:
I.GINČO ESMĖ.
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui D. A. prašydamas priteisti iš atsakovo D. A. 42 835,23 Lt skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad ieškovas su atsakovu 2010 09 16 sudarė naudojimosi mokėjimo kortele sutartį Nr. EM100731L990001 (toliau tekste sutartis), kuria ieškovas suteikė atsakovui 40 000 Lt kredito limitą, o atsakovas įsipareigojo grąžinti jam suteiktą kreditą sutartyje nustatyta tvarka. Atsakovas pagal sutartį prisiimtų įsipareigojimų nuo 2011 m. lapkričio mėn. tinkamai nebesilaikė: negrąžino kredito, nemokėjo palūkanų bei delspinigių, todėl ieškovas periodiškai pranešimais įspėdavo atsakovą dėl įsipareigojimų pagal sutartį nevykdymo. 2013 04 02 atsakovui visais žinomais kontaktiniais adresais išsiųstas laiškas dėl sutarties nutraukimo prieš terminą, įspėjant, jog nepadengus įsiskolinimo pagal sutartį iki 2013 05 08, sutartis bus nutraukta. Atsakovui skolos nepadengus, ieškovas nutraukė sutartį anksčiau termino. Nurodė, kad atsakovo skolą ieškovui sudaro 40 894,82 Lt panaudoto ir negrąžinto kredito, 1938,41 Lt viršyto kredito palūkanų bei 2,00 Lt komisinio mokesčio.
Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį ir nurodė, kad su ieškiniu nesutinka bei prašo jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad ieškovo bankrotas yra prilyginamas force majeure aplinkybėms, nes sudarant sutartį 2010 09 16 nei jis, nei ieškovas negalėjo numatyti, jog bankas bus pripažįntas nemokiu, paskelbta jo bankroto ir likvidavimo procedūra. Šie veiksmai ieškovo bankroto paskelbimas ir jo likvidavimo procedūra, sudarė kliūtį vykdyti tarpusavio įsipareigojimus. Ieškovui paskelbus jo veiklos moratoriumą buvo apribotos atsakovo galimybės banke turėtų lėšų disponavimu, o vėliau priėmus nutarimą dėl bankroto, atsakovo sąskaitoje buvusios lėšos 2213,82 Lt buvo pasisavintos ieškovo. Nurodė, kad dėl ieškovo bankroto, sutriko tiek atsakovo algos pervedimas, tiek kortelių veikla, tiek jo įsipareigojimų vykdymas kitoms finansinėms įstaigoms todėl susidarė skola daugiau nei 8000 Lt, kurią teko padengti iš kitų išteklių neskaičiuojant patirtos finansinės ir moralinės žalos. Nurodė, kad nenugalimos jėgos aplinkybėmis abi šalys yra atleidžiamos nuo sutarties vykdymo, kadangi bankrutavęs ieškovas negali veikti ir vykdyti savo pareigų.
II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 10 22 sprendimu ieškinį tenkino; priteisė ieškovui iš atsakovo 42 835,23 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2013 07 30 (bylos iškėlimo teisme dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovo 1296,34 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Teismas nustatė, kad šalys 2010 09 16 sudarė ginčo sutartį, kurios pagrindu ieškovas suteikė atsakovui 40.000,00 Lt dydžio kredito limitą, o atsakovas įsipareigojo jam suteiktą ir panaudotą kredito sumą grąžinti iki kortelės galiojimo termino pabaigos (2014 07 31), laiku mokėti palūkanas už naudojimąsi kreditu bei per 30 kalendorinių dienų sumažinti viršytą kredito limitą iki nustatytos kredito limito sumos, jeigu kredito limitas yra viršijamas. 2013 04 02 pranešimu dėl sutarties nutraukimo ieškovas pranešė, kad atsakovui nevykdant įsipareigojimų pagal sutartį, ieškovas nuo 2013 05 08 nutraukia sutartį. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų ginčijęs sutarties nutraukimą ar prievolę įvykdęs. Atsakovas negrąžino kredito nei po pranešimo apie įsipareigojimų nevykdymą, nei per 30 dienų nuo pranešimo dėl sutarties nutraukimo gavimo, todėl laikomas pažeidusiu sutartinę prievolę o ieškovas teisėtai, vadovaudamasis Sutarties 3.43 punktu vienašališkai sutartį nutraukė nuo 2013 05 08 (b.l. 16). Pagal sutarties 4.5. punktu šalys susitarė, kad už laiku negrąžintą kreditą palūkanos skaičiuojamos pagal viršyto kredito palūkanų normą, nustatytą kortelės kainyne. Mokėjimų kortelių įkainiuose, galiojančiuose nuo 2009 08 01, nustatyta 22 procentų dydžio viršyto kredito palūkanų norma. Atsakovo argumentą, kad atsakovas yra atleidžiamas nuo sutarties vykdymo dėl ieškovo bankroto, nes bankrotas atsakovo nuomone laikytinas force majeure, teismas atmetė. Teismas sutiko, kad 2010 10 16, sutarties sudarymo metu, atsakovas tikrai negalėjo protingai numatyti, kontroliuoti bei juo labiau užkirsti kelio bankroto bylos ieškovui iškėlimui, tačiau nurodė jog atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad bankroto bylos iškėlimas ieškovui turėjo įtakos atsakovo mokumui vykdant savo prievoles pagal šalių pasirašytą sutartį bei, kad dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui atsakovas objektyviai nebegali vykdyti sutarties.
III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.
Apeliantas (atsakovas) D. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-022 sprendimą dalyje kurioje ieškinys tenkintas, patvirtinti skundžiamą sprendimą, dalyje, kurioje konstatuota, kad 2010 10 16 sutarties sudarymo metu, atsakovas negalėjo protingai numatyti, kontroliuoti bei juo labiau užkirsti kelią bankroto bylos iškėlimui ieškovui. Bankrutavus ieškovui, apelianto nuomone, egzistuoja nenugalimos jėgos „force majeure“ aplinkybės, įgalinančios pripažinti, kad abi šalys atleidžiamos nuo sutarties vykdymo pagal nenugalimos jėgos aplinkybes, kadangi ieškovas negali veikti (neveikia ir šiuo metu) ir vykdyti pareigas nustatytas Mokėjimo įstaigų įstatyme (toliau tekste MĮĮ). Nurodė, jog teismas įvadinėje sprendimo dalyje išvardijo CK 6.38, 6.200, 6.205, 6.881 straipsnius, kurie galioja finansinėms įstaigoms bei su jų veikla susėtiems santykiams tik turint licenziją verstis finansine veikla. Pažymėjo, jog teismas neatkreipė dėmesio į pateiktus įrodymus, kad ši sutartis objektyviai negali būti vykdoma dėl juridinių aplinkybių paskelbus bankrotą, o būtent remiantis Įmonių bankroto įstatymu (toliau tekste ĮBĮ), MĮĮ. 2011-11-24 Lietuvos bankas priėmė nutarimą inicijuoti bankroto bylos ieškovui iškėlimą dėl jo nemokumo, buvo priimtas sprendimas atšaukti ieškovui išduotą banko licenziją, kurią atšaukus ieškovas neteko galimybės verstis išvardintomis veiklomis. Nurodė, kad apelianto bendrai patirti nuostoliai per minėtą laikotarpį dėl ieškovo bankroto sudarė daugiau nei 10698,9 Lt. Pagal VMI 2011-11-18 priimtą sprendimą, ieškovo klientai turi būti atleidžiami nuo delspinigių mokėjimo. Pažeidžiant šiuos ir daugelis kitų įstatymų, ieškovas jau po bankroto paskelbimo, neteisėtai vykdė finansines prievoles, ne tik pasisavino atsakovo 2 213,82 Lt, bet ir neteisėtai skaičiavo palūkanas, kas yra uždrausta pagal įstatymą.
Ieškovas „Snoras“ atsiliepimu prašė netenkinti apelianto skundo, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-22 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad atsakovas apeliaciniame skunde klaidingai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas 201310 22 sprendimu sutinka su tuo, jog bankrutavus ieškovui egzistuoja force mojeure aplinkybė. Teismas konstatavo, kad ieškovo bankrotas nėra laikomas force mojeure aplinkybe, kurios pagrindu atsakovas turėtų būti atleidžiamas nuo sutartinių įsispareigojimų įvykdymo ieškovui. Teigia, kad atsakovas klaidingai interpretuoja Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus, ir neteisingai aiškina bei taiko teisės norminių aktų nuostatas, kurios taikomos kiekvienai bankrutuojančiai/bankrutavusiai įmonei Lietuvos Respublikoje. Nurodė, kad atsakovo prievolės ieškovui yra kildinamos iš 2010-09-16 pasirašytos sutarties, o iš pateiktų įrodymų nėra aišku, jog atsakovas įsipareigojimų nevykdymą kitiem kreditoriams lėmė būtent ieškovo bankrotas.
IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT arba kasacinis teismas) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-296/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-296/2009">3K-3-296/2009</a>; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-107/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-107/2010">3K-3-107/2010</a>, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01Mi8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-52/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-52/2011">3K-3-52/2011</a>), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir iš esmės teisingai vertino surinktus įrodymus reikšmingas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.
Byloje nėra ginčo, kad apeliantas nėra įvykdęs savo prievolių pagal ginčo sutartį, atsiradusių dar iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, neneigia esąs skolingas bankui. Tačiau apeliantas klaidingai ieškovo bankrotą vertina kaip force majeure aplinkybę atleidžiančią abi šalis nuo prievolių pagal sutartį vykdymo.
CK 6.127 straipsnio 1 dalyje numatyta jog prievolė baigiasi, kai jos įvykdyti neįmanoma dėl nenugalimos jėgos, už kurią skolininkas neatsako. Šiuo pagrindu prievolė baigiasi tik tuo atveju, jeigu nenugalima jėga atsirado iki tol, kol skolininkas nepažeidė prievolės. Nenugalimos jėgos faktą turi įrodyti skolininkas. Jeigu nebeįmanoma įvykdyti tik dalies prievolės, prievolė baigiasi, kai skolininkas įvykdo tą prievolės dalį, kurią įvykdyti dar įmanoma. CK 6.212 straipsnio 1 dalyje numatyta jog šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles.
Tačiau apeliantas, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, neįrodė jog bankroto bylos iškėlimas, yra nenugalima kliūtis jam įvykdyti savo prievoles nemokiam bankui, kaip matyti iš cituotų įstatymo nuostatų nei kreditoriaus (BAB Snoras) nei skolininko (apelianto) nemokumas nepriskiriamas prie force majeure aplinkybių. Ieškovui iškėlus bankroto bylą šalių santykiams bei tarpusavio atsiskaitymo tvarkai taikytinos Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste ĮBĮ) nuostatos. ĮBĮ paskirtis apibrėžta šio įstatymo 1 straipsnyje nurodant, kad šio įstatymo paskirtis yra reglamentuoti įmonių bankroto procesą.. Kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.
Apelianto nurodytas argumentas, kad atsakovui yra atšaukta licencija užsiimti bankams būdinga veikla atmestinas, nes apeliantas nepateikė duomenų įrodančių jog licencija galėjo būti atšaukta šalims 2010 09 16 sudarant ginčo sutartį ar tuo metu kai apeliantui buvo suteiktos kredito lėšos. Todėl sutartis laikytina sudaryta teisėtai, o įsipareigojimai kylantys iš teisėtai sudarytos sutarties turi būti vykdomi tinkamai. Apeliantas negalimumą išieškoti jo skolą bankui taip pat remia ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostata, numatančia, jog įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria įmonei iškelta bankroto byla draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Negali būti nustatoma priverstinė hipoteka. Kaip matyti iš jos turinio šioje ĮBĮ nuostatoje numatytas draudimas taikomas ne banko skolininkų prievolėms vykdyti, bet atvirkščiai banko kreditoriams reikalauti banko prievolių vykdymo ir draudžia paties bankrutuojančios įmonės kaip skolininko prievolių vykdymą.
Reikia pažymėti, kad bankų bankroto procedūrą be ĮBĮ nustato ir kiti teisės aktai Taip Bankų įstatymo (toliau tekste BĮ), kuris šiuo atveju laikytinas specialia teisės norma 83 straipsnis numato jog bankų bankroto procedūras reglamentuoja BĮ, Finansų įstaigų įstatymas (toliau tekste FĮĮ) ir ĮBĮ, jeigu BĮ bei FĮĮ nenustato kitaip. Pagal BĮ 85 straipsnio 1 dalį priėmus nutartį iškelti banko bankroto bylą, banko kreditoriai apie tai nedelsiant informuojami teismo nutartyje nustatytu būdu ir dviejuose didžiausiu tiražu leidžiamuose šalies dienraščiuose viešai paskelbiamas bankroto bylą nagrinėjantis teismas, bylos numeris, bankrutuojančio banko rekvizitai bei terminai, iki kada yra priimami kreditorių reikalavimai. Teismas arba teisėjas šioje dalyje nustatytus veiksmus gali pavesti atlikti banko administratoriui.
Minėto straipsnio 2 dalis numato jog Teismo nustatytas terminas, iki kada banko kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, turi būti ne ilgesnis kaip 3 mėnesiai nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. BĮ 85 straipsnio 3. dalies 2 punktas nustato, jog teismui priėmus nutartį iškelti bankui bankroto bylą: 2) draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tarp jų - mokėti palūkanas, netesybas, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas, taip pat iš bankrutuojančio banko išieškoti skolas teismo ar ne ginčo tvarka;3) nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas banko prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Negali būti nustatoma priverstinė hipoteka.
Tačiau tiek ši įstatymo nuostata tiek apelianto minima ĮBĮ nuostata draudžia vykdyti nemokios įmonės ar banko prievoles, bet ne įmonės skolininkų prievoles. Tuo tarpu įmonės kreditoriams vadovaujantis tiek ĮBĮ tiek BĮ nuostatomis yra suteikiama galimybė per atitinkamą laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos bankroto byloje. Apeliantas, kaip matyti iš jo apeliacinio skundo motyvų teigia jog jis dėl banko bankroto taip pat patyrė tam tikrų praradimų, dėl ko, kaip jis teigia, negalėjęs vykdyti įsipareigojimų ieškovui, kurie turėjo įtakos jo mokumu, t.y. atsakovas teigia jog dėl banko bankroto sutriko jo mokėjimai DNB bankui už būsto paskolą, Ūkio lizingui, Snoro lizingui, nebuvo apmokėta būsto nuomos skola, buvo konfiskuotos jo lėšos 2213,82 Lt buvusios kitoje, ne ginčo sutarties sąskaitoje (b.l. 115-119), į bendrus jo patirtus nuostolius, atsakovas priskaičiuoja 10 698 Lt. Taigi ieškovas manydamas jog turi teisėtą reikalavimą į ieškovą savo teises galėjo ginti, pareikšdamas kreditorinį reikalavimą minėtai sumai bei prašydamas įtraukti jį į kreditorių sąrašą, tokiu būdu gindamas savo kaip kreditoriaus teises BĮ ir ĮBĮ nustatyta tvarka.
Tiek BĮ tiek ĮBĮ ne tik kad nedraudžia, bet netgi griežtai įpareigoja bankroto administratorių imtis visų įmanomų priemonių išieškoti visus įsiskolinimus iš įmonės skolininkų, tam, kad iš šių lėšų būtų galima patenkinti nors dalį kreditorinių reikalavimų. Iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti jog apeliantas įrodinėja, kad jis yra ne tik ieškovo skolininkas bet ir jo kreditorius. Tačiau nėra pridėjęs įrodymų pastarąsias aplinkybes patvirtinančių, pvz. debetinės sąskaitos išrašo apie joje turėtas lėšas, tačiau net ir pasitvirtinus šiems teiginiams jie nesudarytų pagrindo tvirtinti jog ieškovo reikalavimai atsakovo atžvilgiu yra neteisėti. Ieškovas tai pat nėra pateikęs įrodymų jog delspinigiai buvo jam skaičiuojami ir po nutarties iškelti ieškovui bankroto bylą įsiteisėjimo, pažeidžiant ĮBĮ.
Kiti apeliaciniame skunde įvardijami argumentai yra teisiškai nereikšmingi todėl plačiau neaptariami bei nesudaro pagrindo tenkinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo kolegija
NUTARIA:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Aldona Tilindienė
Liuda Uckienė
Henrichas Jaglinskis
