Byla Nr. 1S-87-957/2026
Teisminio proceso Nr. 1-68-3-01037-2025-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.3; 2.5.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. kovo 26 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Marijus Kursevičius teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo UAB „T“ įgalioto atstovo K. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 20 d. nutarties, kuria nutarta pripažinti Latvijos Respublikos kompetentingos institucijos – Valsts policijas Galvena kartibas policijas parvalde Reagešanas parvalde Satiksmes drošibas vadibas birojs (toliau – ir Institucija) 2025 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. GA28519599 (toliau – ir sprendimas) UAB „T“ paskirtą 80 (aštuoniasdešimties) Eur dydžio piniginę sankciją ir ją vykdyti Lietuvos Respublikoje.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Nagrinėjamo klausimo esmė
1. Latvijos Respublikos kompetentingos institucijos – Valsts policijas Galvena kartibas policijas parvalde Reagešanas parvalde Satiksmes drošibas vadibas birojs 2025 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. GA28519599, kuris įsiteisėjo 2025 m. balandžio 10 d., UAB,,T“ paskirta 80 Eur dydžio bauda už tai, kad 2025 m. kovo 15 d. 00.29 val., kelyje, kur maksimalus leistinas greitis gali būti ne didesnis kaip 50 km/val., transporto priemone „Hyundai I10“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausančia UAB,,T“, važiuota 77 km/val. greičiu. Įvertinus leistiną įrangos paklaidą, faktinis važiavimo greitis buvo 74 km/val., t. y. leistinas greitis viršytas 24 km/val.
2. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2025 m. spalio 22 d. gautas Institucijos teisinės pagalbos prašymas dėl 2025 m. kovo 17 d. sprendimo pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje.
3. Skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 20 d. nutartimi Institucijos teisinės pagalbos prašymas tenkintas ir Institucijos 2025 m. kovo 17 d. sprendimu (sprendimas įsiteisėjo 2025 m. balandžio 10 d.) UAB,,T“ paskirta 80 Eur (aštuoniasdešimties) Eur dydžio piniginė sankcija pripažinta ir nutarta ją vykdyti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.
II. Skundo aukštesniajam teismui prašymai ir teisiniai argumentai
4. Skundu UAB „T“ atstovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 20 d. nutartį, atsisakyti pripažinti ir vykdyti Latvijos Respublikos Institucijos sprendimą Nr. GA28519599, konstatuoti, kad tinkamas Institucijos sprendimo įteikimas neįrodytas, pripažinti, kad sprendimas prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6 straipsniui, taikyti nacionalinių teismų praktiką ir bylą UAB,,T“ atžvilgiu nutraukti.
4.1. Pareiškėjo teigimu, Institucija nepateikė jokių įrodymų, kad sprendimas UAB „T“ buvo įteiktas tinkamai, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareziumavo sprendimo gavimą, nurodydamas, kad pašto siunta nebuvo grąžinta siuntėjui, nors toks aiškinimas prieštarauja nacionalinei ir Europos Sąjungos teisei, neatitinka teismų praktikos formuojamų standartų. Dėl netinkamo sprendimo įteikimo UAB „T“ neteko realios galimybės pateikti paaiškinimus, nurodyti transporto priemonę vairavusį asmenį ir pasinaudoti teise į veiksmingą gynybą, o tai pažeidžia EŽTK 6 straipsnį.
4.2. Bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų pažeidimo padarymo faktą. Dėl Institucijos negebėjimo tinkamai informuoti apie priimtą sprendimą, UAB „T“ prarado galimybę laiku Institucijai nurodyti transporto priemonę faktiškai vairavusį asmenį, nors tokie duomenys buvo pateikti pirmosios instancijos teismui ir nebuvo paneigti. Tokie institucijos veiksmai vertintini kaip prieštaraujantys Europos Sąjungos Tarybos 2009/299/TVR sprendimui, nes užsienio valstybės sprendimai negali būti pripažįstami ir vykdomi, jeigu sprendimas buvo priimtas neinformavus asmens ir neužtikrinus jo teisės į gynybą.
4.3. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.49 straipsniu, nes baudžiamajame procese taikomi griežtesni standartai dėl teisingumo ir teisės į gynybą užtikrinimo. Be to, teismas neatsižvelgė į teismų praktiką, kurioje aiškia nurodyta, kad Latvijos Respublikos sprendimai negali būti pripažįstami, jei nėra įrodytas tinkamas sprendimo įteikimas ar neidentifikuotas faktiškai transporto priemonę vairavęs asmuo.
4.4. Nors pažeidimas faktiškai buvo padarytas Latvijos Respublikoje, tačiau šiuo atveju sprendžiamas klausimas ne dėl pažeidimo padarymo fakto, o dėl sprendimo pripažinimo ir vykdymo, todėl turi būti taikoma Lietuvos Respublikos procesinė teisė. Užsienio valstybės institucijos sprendimo pripažinimas ir vykdymas negalimas, jei jis akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir fundamentaliems teisingo proceso principams. Nagrinėjamu atveju pirmiau nurodytos aplinkybės akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniui, EŽTK 6 straipsniui ir teismų praktikai. Todėl skundžiamos nutarties palikimas galioti reikštų sprendimo, pažeidžiančio fundamentalius procesinius standartus, integravimą į Lietuvos Respublikos teisinę sistemą.
5. Atsiliepimas į skundą negautas.
III. Aukštesniojo teismo išvados ir teisiniai argumentai
6. UAB „T“ įgalioto atstovo skundas atmetamas.
7. Aukštesnysis teismas, įvertinęs UAB „T“ atstovo skundo argumentus, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 20 d. nutarties motyvus, susipažinęs su skundo nagrinėjimui pateikta medžiaga, sprendžia, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 20 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl jos naikinti ar keisti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
8. Europos Sąjungos Tarybos 2005 m. vasario 24 d. pamatiniame sprendime 2005/214/TVR dėl abipusio pripažinimo principo taikymo finansinėms baudoms (su pakeitimais, padarytais sprendimu 2009/299/TVR) (toliau – ir sprendimas 2005/214/TVR) yra nustatytos taisyklės ir tvarka, kuriomis vadovaujantis kitose valstybėse narėse teismo sprendimu paskirtos piniginės sankcijos pripažįstamos ir vykdomos pagal pripažįstančios valstybės teisę. Sprendimo 2005/214/TVR 6 straipsnyje numatyta, kad sprendimą vykdančiosios valstybės kompetentingos institucijos, nereikalaudamos jokių papildomų formalumų, pripažįsta joms pagal 4 straipsnį perduotus sprendimus ir nedelsdamos imasi būtinų priemonių, kad jie būtų vykdomi, išskyrus atvejus, kai kompetentinga institucija nusprendžia taikyti 7 straipsnyje numatytą pagrindą nepripažinti ar nevykdyti sprendimo. Kaip teisingai pažymėjo žemesnysis teismas, toks teisinis reguliavimas nurodo, kad teismas, pripažįstantis užsienio valstybės galutiniu sprendimu paskirtą piniginę sankciją, nevertina sprendimo, kuriuo ji paskirta, turinio, nesprendžia ir neperžiūri nubausto asmens kaltės klausimo. Todėl pareiškėjo argumentai dėl to, kad byloje nėra objektyvių įrodymų dėl pažeidimo padarymo fakto ir aplinkybės, kad automobilį vairavo kitas asmuo, nenagrinėtini.
9. Sprendimo 2005/214/TVR 7 straipsnyje numatyti pagrindai, kuriems esant vykdančiosios valstybės kompetentingos institucijos gali atsisakyti pripažinti ir vykdyti sprendimą. Pareiškėjas šiuo atveju remiasi Sprendimo 2005/214/TVR 7 straipsnio 2 dalies „g“ punktu, kuriame, analogiškai kaip ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 365¹ straipsnio 3 dalies 7 punkte, įtvirtinta, kad sprendimą vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gali atsisakyti pripažinti ir vykdyti sprendimą, jeigu yra nustatyta, jog pagal 4 straipsnyje numatytą liudijimą atitinkamas asmuo rašytinės procedūros atveju pagal sprendimą priėmusios valstybės teisę nebuvo asmeniškai ar per atstovą, kompetentingą pagal nacionalinę teisę, informuotas apie savo teisę ginčyti bylą ir pasinaudojimo tokia teisių gynimo priemone terminus. Pasak pareiškėjo, šiuo atveju UAB „T“ niekaip nebuvo informuota apie Institucijos sprendimą ir dėl šios priežasties Vilniaus miesto apylinkės teismas negalėjo pripažinti bei nuspęsti Lietuvos Respublikoje vykdyti Latvijos Respublikos Institucijos sprendimo, nes tai prieštarauja nacionalinei ir Europos sąjungos teisei. Pažymėtina, kad iš pirmiau nurodytų ES ir nacionalinės teisės nuostatų seka, jog tinkamą pranešimo įteikimo tvarką reglamentuoja ne Lietuvos Respublikos teisės aktai, o sprendimą priėmusios valstybės (šiuo konkrečiu atveju – Latvijos Respublikos) nustatytos procesinės taisyklės. Todėl apygardos teismas neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais.
10. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog sprendimas UAB „T“ įteiktas iš esmės nenukrypstant nuo Latvijos Respublikos teisės aktų nustatytos tvarkos, ką patvirtina Institucijos pateikta informacija. Antai, Institucija nurodė, kad sprendimas buvo išsiųstas per 3 (tris) darbo dienas nuo jo priėmimo dienos į Europos transporto priemonių ir vairuotojų informacinę sistemą „EUCARIS“, paprasta pašto siunta, be gavimo patvirtinimo parašu. Pažymėtina, kad dokumentuose nurodytas UAB,,T“ adresas yra teisingas ir dėl šio fakto byloje ginčas nekyla, todėl nėra pagrindo manyti, jog sprendimas galėjo būti išsiųstas neteisingu adresu. Tais atvejais, kai pašto siuntos neįmanoma pristatyti, ji nedelsiant grąžinama siuntėjui. Šiuo atveju siunta nebuvo grąžinta, todėl buvo vertinama, jog sprendimas UAB „T“ įteiktas tinkamai. Sprendime taip pat buvo nurodyta ir apeliacijos procedūra, tačiau ja nebuvo pasinaudota. Taigi, Institucija nurodė, jog ėmėsi būtinų veiksmų procesiniams dokumentams įteikti ir pateikė įrodymus, kad dokumentai buvo išsiųsti. Aplinkybė, kad dokumentai buvo išsiųsti ne registruotu paštu, savaime nereiškia, jog jie negalėjo būti įteikti ar apie juos negalėjo būti tinkamai pranešta, jei kitos bylos aplinkybės patvirtina, kad siunta buvo išsiųsta adresato oficialiu adresu ir nėra duomenų, jog ji būtų buvusi grąžinta siuntėjui ar nepasiekusi adresato dėl objektyvių priežasčių. Apygardos teismas pažymi, kad pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad Institucijos siųstas dokumentas nebuvo įteiktas UAB „T“, tokių duomenų nenurodoma ir skunde. Aplinkybė, kad, pareiškėjo teigimu, procesiniai dokumentai neva nebuvo faktiškai gauti, savaime nepaneigia jų išsiuntimo ir tinkamo pristatymo į UAB „T“ nurodytą buveinės adresą fakto. Pastebėtina, kad vertinant dokumentų įteikimo praktiką, korespondencija grąžinama siuntėjui tais atvejais, kai gavėjas neatsiima siuntos, nurodomas neteisingas ar nepilnas adresas, gavėjas atsisako priimti siuntą, gavėjas nerastas ar išsikėlęs, nepavyksta susisiekti su gavėju ir pan. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad procesiniai dokumentai buvo išsiųsti UAB „T“ oficialiai nurodytu adresu, o pašto siunta siuntėjui nebuvo grąžinta. Tokia aplinkybė leidžia pagrįstai manyti, kad siunta buvo pristatyta adresu, kuriuo UAB „T“ vykdo veiklą. Bendrame kontekste pažymėtina ir tai, kad analogiškos situacijos UAB „T“ atžvilgiu yra ne kartą pasikartojusios ir anksčiau – procesiniai dokumentai šiai bendrovei ne kartą buvo siunčiami tuo pačiu adresu, tačiau jų įteikimas faktiškai apsunkinamas ar nuolat paneigiamas deklaruojant, kad dokumentai nebuvo gauti. Tokia nuosekliai pasikartojanti situacija leidžia daryti išvadą, kad UAB „T“, būdamas profesionalus ūkio subjektas, besiverčiantis automobilių nuomos veikla ir būdamas teisinių santykių dalyvis žino apie dokumentų siuntimą ir apie su jo veikla susijusius procesus, tačiau nesiima pakankamų priemonių užtikrinti tinkamą korespondencijos priėmimą savo buveinės adresu. Baudžiamajame procese proceso dalyviai privalo elgtis sąžiningai ir bendradarbiauti su procesą vykdančiomis institucijomis, o jų procesinės teisės negali būti naudojamos taip, kad būtų trukdoma procesui ar sudaromos dirbtinės kliūtys procesinių dokumentų įteikimui. Apygardos teismo vertinimu, priešingas aiškinimas sudarytų prielaidas proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ir vengti procesinių dokumentų įteikimo, kas būtų nesuderinama su proceso koncentracijos ir sąžiningumo principais. Todėl vien pareiškėjo teiginys, kad UAB „T“ dokumentų faktiškai negavo, esant duomenims apie jų išsiuntimą oficialiu adresu bei pasikartojančioms analogiškoms situacijoms ir nesant įrodymų, kad siunta buvo grąžinta ar nepasiekė adresato dėl objektyvių priežasčių, nelaikytinas pakankamu pagrindu konstatuoti, kad procesiniai dokumentai nebuvo įteikti. Atsižvelgęs į pirmiau pateiktą informaciją, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad Institucijos 2025 m. kovo 17 d. sprendimas UAB,,T“ buvo įteiktas Latvijos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, o tai atitinka sprendime 2005/214/TVR įtvirtintas nuostatas.
11. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 2.49 straipsniu, niekaip nepažeidė teisingumo principo ir nesuvaržė UAB „T“ teisės į gynybą. Pažymėtina, kad nurodyta CK nuostata reglamentuoja bendruosius juridinio asmens veiklos ir atsakomybės principus, todėl jų taikymas baudžiamajame procese nėra negalimas ar vertintinas kritiškai.
12. Nepagrįstu laikytinas ir pareiškėjo argumentas, kad skundžiama teismo nutartis neatitinka teismų praktikoje formuojamų nuostatų. Spręsdami bylas, teismai turi atsižvelgti į aukštesnės instancijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose esančius teisės taikymo išaiškinimus, jeigu jie turi reikšmės sprendžiant analogišką teisinį klausimą, taip pat į savo pačių formuojamą teisės taikymo praktiką. Atsižvelgus į Vilniaus apygardos teismo nutartis bylose Nr. 1S-242-1072/2025, 1S-231-885/2025, 1S-164-497/2025, 1S-268-1053/2025, 1S-15-935/2026 ir kt. matyti, kad apylinkės teismo nutartis neprieštarauja aukštesnės instancijos, t. y. apygardos, teismų suformuotai praktikai.
13. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 20 d. nutartis, kuria pripažinta Institucijos 2025 m. kovo 17 d. sprendimu UAB „T“ paskirta 80 Eur (aštuoniasdešimties) Eur dydžio piniginė sankcija ir nutarta ją vykdyti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, yra teisėta ir pagrįsta, nei faktinis, nei teisinis pagrindas ją keisti ar naikinti šiuo atveju nenustatytas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 9 dalimi,
n u t a r i a :
Atmesti UAB „T“ įgalioto atstovo K. P. skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 20 d. nutartį.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.
Teisėjas Marijus Kursevičius
