Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-373/2007

Procesinio sprendimo kategorija 128.2 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Taminsko ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal R. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; suinteresuoti asmenys: Labanoro regioninio parko direkcija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jam priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), yra buvusi A. B. sodyba bei yra likę sodybos sodo liekanų ir sodyboje buvusių pastatų, t. y. kluono ir pirties, pamatų griuvėsiai, kurie buvo A. B. priklausiusios sodybos dalis. Pareiškėjas nurodė, kad 2001 m. birželio 30 d. nusipirko iš S. Š. 1,3 ha žemės sklypą, šiam atkūrus nuosavybės teises į sklypą natūra; sklypas yra Labanoro regioniniame parke, jis įsigytas žinant, kad čia buvo A. B. sodyba ir tai bus svarbu, sprendžiant klausimą dėl statinių įsigytame žemės sklype statybos. Pareiškėjas kreipėsi į VĮ Registrų centro Utenos filialą įregistruoti nuosavybės teisę į statinių pamatų griuvėsius; buvusio savininko nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą – statinių likučius, nekilnojamojo turto registro duomenimis, nebuvo įregistruotos. Utenos apskrities archyvo 2002 m. balandžio 18 d. pažymėjime Nr. (18-V)-N4-305 nurodyta aplinkybė, kad 1948 m. (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje yra žinių apie A. B. ūkį, kuriame buvo gyvenamasis namas, pastatytas 1900 m., tvartas, pastatytas 1920 m., kluonas, pastatytas 1915 m., ir pirtis, pastatyta 1918 m., tačiau jų neišliko. Pareiškėjas nurodė, kad jam priklausančiame žemės sklype buvo A. B. sodybos kluonas ir pirtis. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas sodybos statinių atstatymo klausimui spręsti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Molėtų rajono apylinkės teismas 2006 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškimą tenkino. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas siekia nuosavybės teise valdomame žemės sklype atstatyti buvusio savininko sodybos statinius, tačiau nepakanka rašytinių įrodymų jų buvimo faktui patvirtinti. Sklypas yra Stirnių hidrografiniame draustinyje; pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX–628 redakcija; Žin., 2001, Nr. 108–3902, toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatas draustinyje draudžiama naujų pastatų statyba, išskyrus statybą esamose ir buvusiose sodybose. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismas padarė išvadą, kad fakto, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo A. B. sodybos pastatai – kluonas ir pirtis, nustatymas turės juridinę reikšmę, nes nuo jo priklausys pareiškėjo turtinių teisių atsiradimas (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Teismo vertinimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai dėl A. B. sodybos, joje buvusių sodo ir atskirų pastatų buvimo nėra vienareikšmiški; išvadoms pagrįsti teismas rėmėsi ir kitais įrodymais – liudytojų parodymais; dalis liudytojų patvirtino, kad A. B. turėjo sodybą, joje buvo keturi pastatai (gyvenamasis namas, tvartas, kluonas ir pirtis), apie 1960 m. sodyba buvo išardyta, žemė melioruota ir suarta; teismas taip pat rėmėsi ir tų liudytojų parodymais, kurie nurodė, kad sodyboje buvę statiniai – kluonas ir pirtis – buvo šiuo metu pareiškėjui priklausančiame žemės sklype. Įrodymų visuma, taip pat teismo atliktos vietos apžiūros metu nustatyti duomenys sudarė pagrindą teismo išvadai dėl fakto, kad pareiškėjui priklausančiame sklype buvo A. B. sodybos du statiniai – kluonas ir pirtis, nustatymo. Teismas nesvarstė fakto apie sodo liekanas nustatymo klausimo, nurodė, kad nuo jo nepriklauso pareiškėjo turtinių teisių atsiradimas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Labanoro regioninio parko direkcijos apeliacinį skundą, 2007 m. sausio 16 d. nutartimi Molėtų rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 9 d. sprendimą panaikino, civilinę bylą nutraukė. Kolegija nurodė, kad teismas ypatingosios teisenos tvarka nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuosavybės teise įsigijo žemės ūkio paskirties sklypą, kuriame faktiškai nėra išlikusių statinių ar jų pamatų; šiame sklype niekada nebuvo ir gyvenamojo namo, nes jis stovėjo kitoje vietoje; pirmosios instancijos teismas nustatė faktą, kad A. B. sodyboje buvo kitos paskirties statinių. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad sodyba yra laikomas juridiškai įformintas sodybinis žemės sklypas su jame pastatytu gyvenamuoju pastatu (namu) ir jo priklausiniais (ūkiniais, buitiniais, verslo pastatais ir įrenginiais). Toks sodybos sąvokos apibūdinimas nustatytas aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtintų Statybos techninio reglamento STR 1.01,09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 5.38 punkte (Žin., 2003, Nr. 58–2611, toliau – ir Statybos techninis reglamentas). Kolegija pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir pirmiau nurodyto norminio teisės akto nustatytą reglamentavimą būtinas sodybos elementas yra sodybinis žemės sklypas, jame pastatytas namas ir priklausiniai; tai reiškia, kad saugomose teritorijose suteikta išimtinė teisė statyti ar atstatyti statinius asmenims, kuriems priklausančioje žemėje yra suformuotas sodybinis žemės sklypas pagal pirmiau nurodytą jo apibūdinimą, t. y. su jame esančiu (buvusiu) gyvenamuoju namu, bet ne tiems asmenims, kurių žemėje liko gyvenamojo namo priklausiniai. Kitoks įstatymo ir norminio akto nuostatų aiškinimas, kolegijos vertinimu, neatitiktų įstatymo paskirties ir susidarytų situacija, kad keli asmenys, įsigiję žemės ūkio paskirties žemės su juose išlikusiais ar buvusiais gyvenamojo namo priklausiniais, įgytų savininkui, kurio žemėje liko suformuotas sodybinis sklypas ir gyvenamasis namas, tapačias teises; be to, atsirastų galimybė plėtoti statybas saugomose teritorijose bei žemės ūkio paskirties žemėje. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjui priklausančiame žemės sklype buvo kluonas ir pirtis; iš byloje esančių rašytinių įrodymų, taip pat liudytojų parodymų, kurie iš esmės nesutampa, neišplaukia tokia teismo padaryta išvada; nurodytų statinių vieta nepažymėta planuose ir kituose rašytiniuose įrodymuose, jų pamatų neišliko; tuo tarpu atskiri akmenys ar kelios plytos, kolegijos vertinimu, nepatvirtina tariamai buvusio kluono ar pirties vietos. Kolegija netenkino pareiškėjo atstovės prašymo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Dėl nurodytų aplinkybių kolegija laikė, kad prašomas nustatyti faktas pareiškėjui nesukels teisinių padarinių, byla nenagrinėtina teismo, todėl nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 444 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 16 d. nutartį, palikti galioti Molėtų rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 9 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo prašomas nustatyti faktas nesukels jam teisinių padarinių ir kad tokia šio teismo padaryta išvada atitinka teismų praktiką bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo; kolegija nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje A. L. prieš Kauno apskrities viršininko administraciją; trečiasis asmuo, – E. A., bylos Nr. 3K-3-474/2001, suformuluota taisyklė, kad CPK 444 straipsnyje nustatyti faktai yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens ir kad juridiniais pripažįstami tik tam tikroje įstatymo apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę. Iš nurodytos Aukščiausiojo Teismo nutarties ir joje suformuluotos taisyklės neišplaukia, kad faktui nustatyti turinčios reikšmės aplinkybės turi būti vertinamos vadovaujantis norminiais aktais, galiojusiais bylos nagrinėjimo metu; nurodytoje kasacinio teismo byloje kasacinis teismas, vertindamas faktui nustatyti svarbias aplinkybes, taikė tų aplinkybių metu galiojusius įstatymus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje vertindamas aplinkybę, svarbią faktui, ar pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype dvidešimtojo amžiaus pirmojoje pusėje yra buvusi sodyba ir ar šiame sklype yra buvusių statinių ir (ar) sodo liekanų, nepagrįstai taikė aplinkos ministro patvirtintų Statybos techninio reglamento STR 1,01,0:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ nuostatų, įsigaliojusių 2003 m. birželio 18 d. ir apibrėžiančių ne buvusios sodybos ar buvusių statinių ir sodo liekanų definiciją, bet sodybos sąvoką. Apeliacinės instancijos teismas nepaisė pirmiau nurodyto norminio akto nuostatų galiojimo laiko atžvilgiu. Be to, pagal CPK 4 straipsnio nuostatas teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus; apeliacinės instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo nutartimi, kurioje suformuluota taisyklė nepaskelbta Aukščiausiojo Teismo biuletenyje.

2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto, taip pat pirmiau nurodyto Statybos techninio reglamento 5.38 punkto nuostatas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad prašomas nustatyti faktas pareiškėjui sukeltų teisines pasekmes, t. y. atsirastų jo subjektinė teisė statyti žemės sklype statinius tik tada, jeigu sklype būtų likę buvusios sodybos statinių arba jų pamatų ir jei pareiškėjo sklype būtų stovėjęs buvusios sodybos gyvenamasis namas, o buvusios sodybos užimamas žemės sklypas ir (arba) dabar suformuotas žemės sklypas būtų buvęs įformintas kaip sodybinis, t. y. teismo vertinimu, pareiškėjo žemės sklype buvus sodybą galima pripažinti tik tada, jeigu buvusi sodyba, iš dalies ir pareiškėjui priklausantis žemės sklypas atitiktų Statybos techniniame reglamente nustatytą sodybos apibūdinimą; be to, buvusios sodybos statinių ir (ar) sodo liekanų egzistavimas pagal Įstatymo nurodytą normą konstatuotinas, kai yra buvusios sodybos statinių pamatų. Tokia teismo išvada neatitinka Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto normos prasmės. Pagal nurodytoje teisės normoje nustatytą reglamentavimą statyba draustinyje leidžiama esant bent vienai iš joje nustatytų sąlygų; pareiškėjas prašymą nustatyti faktą siejo su trijų tarpusavyje susijusių aplinkybių nustatymu: 1) kad pareiškėjo sklype yra buvusi sodyba, 2) kad pareiškėjo sklype yra likę buvusios sodybos sodo liekanų; 3) kad pareiškėjo sklype yra likę sodyboje buvusių pastatų (kluono ir pirties) pamatų griuvėsių; kiekvienas iš nurodytų reikalavimų pagal Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą buvo pagrindas prašomam faktui, nuo kurio priklauso pareiškėjo subjektinės teisės atsiradimas, nustatyti. Nurodytoje įstatymo normoje nustatyti statinių statybos apribojimai nesietini su žemės sklypo paskirtimi; be to, iš normos turinio neišplaukia, kad buvusioje sodyboje turi būti išlikę statinių ar jų pamatų ir kad pareiškėjo žemės sklype turėjusi būti buvusi visa sodyba ar bent ta jos dalis, į kurią patenka gyvenamasis namas; iš nurodytos normos taip pat neišplaukia, kad buvusia sodyba laikomas tik tas žemės sklypas, kuriame stovėjo gyvenamasis namas, bet ne visa buvusios sodybos teritorija, kurioje buvo gyvenamojo namo priklausiniai.

3. Teismas nepagrįstai nepaisė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto statybų privačioje žemėje reglamento nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) nuostatoms, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatoms“; konstitucinės justicijos byloje nurodyta, kad nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu, kad teisės aktais reguliuojant santykius, susijusius su žemės, miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe, naudojimu, būtina paisyti konstitucinio teisinės valstybės principo, draudžiančio poįstatyminiais aktais reguliuoti santykius, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Statybos techninio reglamento nuostatomis dėl sodybos sąvokos apibūdinimo, todėl nepagrįstai pareiškėjui taikė didesnius, negu įstatymo nustatytus draudimus ir apribojimus naudotis bei valdyti jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu. Statybos techninio reglamento nuostatos gali būti taikomos tiems faktams ir padariniams, kurie atsirado po šio norminio akto įsigaliojimo; jos galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios. Tuo tarpu teismas nepaisė pirmiau nurodyto norminio akto nuostatų galiojimo laiko atžvilgiu.

4. Teismas nepagrįstai netaikė CPK 256, 258 straipsnių normų dėl teismo teisės atnaujinti bylos nagrinėjimą, todėl priėmė sprendimą, pažeidžiantį pareiškėjo teises; kartu teismas pažeidė CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą – iš apelianto priėmė pakeistą apeliacinį skundą, pateiktą pažeidžiant CPK 323 straipsnyje nustatytą tvarką; dėl to nepagrįstai šaliai suteikė daugiau, nei nustatyta įstatymo, procesinių teisių, kitos šalies – pareiškėjo – teises be pagrindo apribojo; pažeidė šalies teisę duoti paaiškinimus, teikti argumentus ir samprotavimus byloje kylančiais klausimais (CPK 42 straipsnis). Apelianto teismui 2007 m. sausio 9 d. pateikta papildoma informacija prie skundo laikytina apeliaciniu skundu, paduotu turinčio tokį skundą paduoti asmens (CPK 306 straipsnis); pasibaigus terminui apeliaciniam skundui paduoti teismo priimtas skundas, pripažintinas priimtu pažeidžiant CPK 323 straipsnį. Dėl to apeliaciniame skunde nurodyta jo surašymo data 2006 m. lapkričio 7 d. neatitinka tikrovės, ji nelaikytina apeliacinio skundo padavimo data; teismas, priėmęs pakeistą apeliacinį skundą, turėjo atnaujinti bylos nagrinėjimą, kaip to prašė pareiškėjas. Teismas atėmė iš pareiškėjo teisę atsiliepti į pakeistą apeliacinį skundą, apribojo jo teisę žodiniame bylos procese pasisakyti dėl jo argumentų; teismas neleido pareiškėjui naudotis įrodinėjimo priemonėmis ir pagrįsti įrodymais savo argumentus. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį šalių paaiškinimai yra priemonė nustatyti duomenis, kuriais remdamasis teismas gali konstatuoti bylai reikšmingų aplinkybių buvimą (nebuvimą). Teismas išnagrinėjo bylą iš esmės ir priėmė sprendimą, įvertinęs tik apelianto nurodytus motyvus.

5. Teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pažeidžiant procesinės teisės normas pirmosios instancijos teismo nustatyti faktai ir padarytos išvados, laikytinos nepagrįstomis. Kolegija tokioms išvadoms pagrįsti iš esmės rėmėsi šiais įrodymais: 1) archyvo pažymėjimu, kuriame nurodyta, kad kluono ir pirties buvimo vieta nepažymėta planuose ar kituose rašytiniuose įrodymuose, neišlikę jų pamatų; 2) byloje nėra duomenų apie buvusios sodybos gyvenamojo namo atstumus iki kluono ir pirties; 3) atskiri akmenys ar kelios plytos nepatvirtina neaišku kam priklausančiame žemės sklype pareiškėjo nurodymu užfiksuotos tariamai buvusios kluono ir pirties vietos. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada neatitinka CPK 185 straipsnio 1 dalies, kad teismas pateikiamą įrodymų vertinimą grįstų visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad Utenos apskrities archyvo 2002 m. balandžio 18 d. išduotas pažymėjimas yra oficialusis rašytinis įrodymas ir turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis); jame nurodyti duomenys nepaneigti kitais byloje esančiais įrodymais, be to, aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose paneigiamos CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka; tuo tarpu byloje esantys planai yra netikslūs, todėl apskritai nelaikytini rašytiniais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino duomenų, gautų pirmosios instancijos teismui atlikus vietos apžiūrą.

Atsiliepime į pareiškėjo kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Labanoro regioninio parko direkcija prašo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti galioti. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo prašomas nustatyti faktas nesukels teisinių padarinių, yra teisinga; iš kolegijos nutarties išplaukia, kad joje nepaneigta, jog pareiškėjui priklausančiame žemės sklype buvo A. B. sodybos kluonas ir pirtis. Kolegija nagrinėjo klausimą, ar šio fakto nustatymas turės juridinės reikšmės pareiškėjui; teisingai nurodė, kad pareiškėjas šio fakto nustatymą sieja su statybomis saugomoje teritorijoje, vadinasi, apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, jog materialioji teisė, šiam faktui suteikianti juridinę reikšmę, yra galiojančios Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos dėl statybos galimumo teritorijoje, kuriai taikomas specialus režimas; dėl to taikant ir vertinant šio įstatymo, bet ne kasatoriaus nurodomų tų aplinkybių metu galiojusių, įstatymų normas galima nuspręsti, ar faktas turės teisinių padarinių. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir 20 straipsnio 3 dalies 4 punkto normų analizė suponuoja išvadą, kad statybos saugomoje teritorijoje sietinos su tam tikra vieta, t. y. esama ir buvusia sodyba; statyba galima, kai: 1) yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodo liekanų; 2) sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose; 3) nustatant juridinį faktą. Taigi pirmiausia turi būti nustatyta buvusios sodybos vieta, pažymint, kad gyvenamasis namas yra neatskiriamas sodybos elementas. Kasatorius teisingai aiškina įstatymo nuostatas dėl statybos buvusioje sodyboje galimų atvejų, tačiau jo pateikiamas buvusios sodybos sampratos aiškinimas neatitinka Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatų. Kasaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad pareiškėjo sklype yra buvusi sodyba; pareiškėjas pripažino, kad šiuo metu jam priklausančiame žemės sklype yra tik dalis A. B. sodybos, t. y. kluonas ir pirtis; šis faktas paneigia prašomo nustatyti fakto juridinę reikšmę, nes subjektinei teisei įgyti, t. y. buvusiems statiniams sklype atstatyti, būtina sąlyga yra buvusios sodybos, bet ne jos dalies vieta. Kasacinio skundo teiginiai, kad Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte nenustatyta, jog buvusia sodyba laikomas tik tas žemės sklypas, kuriame yra stovėjęs gyvenamasis namas, bet ne visa buvusios sodybos teritorija, kurioje buvo ir gyvenamojo namo priklausiniai ir sodas, yra nepagrįsti. Nurodyto įstatymo norma turi būti aiškinama sistemiškai su kitų norminių aktų, nustatančių statybą, normomis. Žemės sklypo, kuriame buvo sodyba ir kurią sudarė penki pastatai, negalima dalyti į tiek dalių, kiek buvo pastatų, atstatant visus statinius; pagal šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus sodybos formavimas galimas tik joje numatant gyvenamąjį namą, išeitų, kad vietoje vienos sodybos galima suformuoti kelias. Tai neatitiktų Saugomų teritorijų įstatyme nustatytų draustinio steigimo tikslų. Suinteresuotas asmuo nesutinka ir su kitais kasacinio skundo argumentais, taip pat pažymi, kad apeliaciniame procese nedalyvavo, todėl pateikė rašytinius paaiškinimus, bet netikslino apeliacinio skundo, kaip nepagrįstai teigiama kasaciniame skunde.

Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 16 d. nutartį palikti galioti. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad prašomas nustatyti faktas pareiškėjui nesukurs teisinių padarinių; pareiškėjo prašomam nustatyti faktui juridinės reikšmės suteiks įstatymo normos, kurios galioja teismo sprendimo priėmimo metu, todėl negali būti taikomos to meto, kai egzistavo statiniai, įstatymų nuostatos. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad kasatorius neteisingai aiškina kolegijos nutartyje išdėstytus argumentus, kad sodybos buvimo faktas gali būti konstatuotas tik tada, kai yra buvusios sodybos statinių pamatų; tai yra viena iš Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytų sąlygų, tačiau visais atvejais pamatų buvimas įgytų prasmės tik tuo atveju, jeigu jie būtų žemės sklype, kuriame yra buvęs gyvenamasis namas; sodyba pirmiausia siejama su gyvenamuoju namu, bet ne atskirais jo priklausiniais. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatytas draudimas paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose keisti esamą užstatymo liniją, rekonstruojant ar perstatant statinius esamose ir buvusiose sodybose. Fakto nustatymo teisines pasekmes, t. y. statinių atstatymą, gali sukelti fakto dėl buvusios sodybos, bet ne atskiro sodybos priklausinio nustatymas. Kasatorius pripažįsta, kad jam priklausančiame žemės sklype yra buvusi tik dalis sodybos; šis faktas negali turėti juridinės reikšmės pareiškėjo subjektinei teisei atstatyti sklype buvusius statinius atsirasti, nes tokiai teisei atsirasti būtina sąlyga yra buvusios sodybos, bet ne jos priklausinių vietos nustatymas. Atstačius sodybos priklausinius kitame sklype, nei buvo gyvenamasis namas, būtų suformuotos kelios sodybos vietoje buvusios vienos. Tokia situacija neatitiktų saugomų teritorijų steigimo tikslų, būtų sudaroma galimybė fiziškai paveikti tokias teritorijas, sukelti grėsmę biologinės įvairovės stabilumui, būtų sutrikdyta ekologinė pusiausvyra. Dėl to pripažintini nepagrįstais kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje nustatė pareiškėjui didesnius apribojimus naudotis bei valdyti jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad ir kiti kasacinio skundo argumentai yra nepagrįstai, todėl atmestini.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje kasacijos dalykas yra materialinės ir procesinės teisės normų taikymas civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teismas kompetentingas ypatingosios teisenos tvarka nustatyti faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Aiškinant šios įstatymo normos turinį, teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje A. L. prieš Kauno apskrities viršininko administraciją, trečiasis asmuo, – E. A., bylos Nr. 3K-3-474/2001 ir kt.) laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjai įgis tam tikrą subjektinę teisę. Taigi teismas, priimdamas pareiškimą, pasirengdamas bylos nagrinėjimui, nagrinėdamas bylą, privalo išsiaiškinti, koks teisės aktas prašomam nustatyti faktui suteikia juridinę reikšmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš pareiškėjo R. V. pareiškimo teismui matyti, jog prašomą nustatyti faktą jis sieja su teisės atstatyti sodybos statinius įgijimu; atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nagrinėjamoje byloje prašomas nustatyti faktas siejamas su turtinių teisių, nustatytų Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme, atsiradimu, ir kad šio įstatymo normų turinio analizė, atsižvelgiant į pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų nurodytas faktines aplinkybes, turės esminės reikšmės, sprendžiant, ar prašomas nustatyti faktas yra juridinis, t. y. ar pareiškėjo prašomas nustatyti faktas sukels jo nurodytus teisinius padarinius.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenimis nustatyta, jog A. B. priklausiusi sodyba apie 1960 metus faktiškai buvo išardyta, žemė melioruota bei užarta, o buvusioje pastatų vietoje išlikę pavieniai akmenys nesurišti statybine medžiaga negali būti nekilnojamojo turto objektas. Taigi byloje nustatytas faktas, kad buvusi A. B. sodyba faktiškai likviduota melioruojant žemę. Pareiškėjas įsigijo žemės, kurioje nėra išlikusių statinių ar jų pamatų, o įsigytame žemės sklype niekada nebuvo ir gyvenamojo namo. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose, kai yra išlikę buvusių statinių, sodų liekanų, taip pat sodybose, pažymėtos vietovės ar kituose planuose. Bylos duomenimis nustačius, kad pareiškėjui priklausančiame žemės sklype nėra buvusių statinių žymių, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą išvadai, jog fakto apie ūkinių pastatų buvimą nustatymas pagal įstatymo, su kuriuo pareiškėjas siejo asmeninių ar turtinių teisių atsiradimą, nuostatas nesukurs teisinių pasekmių, nes atskirų ūkinių pastatų iki 1960 m. buvimas neduoda pagrindo laikyti, kad pareiškėjo žemės sklype buvo išlikusi sodyba; pamatų buvimas įgytų prasmės tik tuo atveju, jeigu jie būtų žemės sklype, kuriame yra buvęs gyvenamasis namas (Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nutraukė (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 1 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Teisėjų kolegija laiko, kad pripažintinas teisiškai nepagrįstu kasacinio skundo argumentas, kad teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus. Pagal CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų įvertinimą nustatančias taisykles teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi CPK 185 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui priklausanti žemė apie 1960 metus buvo melioruota bei užarta, t. y. A. B. sodyba faktiškai buvo likviduota. Kolegija pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio pažeidimo.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su kasacinio skundo argumentu dėl CPK 323 straipsnio pažeidimo; apeliantas, nedalyvaudamas teismo posėdyje, turėjo teisę pateikti rašytinius paaiškinimus, kurių teismas pagrįstai nevertino kaip apeliacinio skundo tikslinimo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus dėl procesinės ir materialinės teisės normų taikymo, atsižvelgdama į teismų byloje konstatuotas aplinkybes, laiko būtinu pažymėti tai, kad pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą teismas nenustato juridinę reikšmę turinčių faktų, kuriems nustatyti įstatymai numato kitokią tvarką. Būtent materialusis teisinis reglamentavimas lemia tai, kad faktas turi teisinę reikšmę, todėl svarbu aiškinti ir taikyti materialiąją teisės normą. Šioje civilinėje byloje pareiškėjas prašė nustatyti, kad jam priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), yra buvusi A. B. sodyba bei yra likę sodybos sodo liekanų ir sodyboje buvusių pastatų – kluono ir pirties – pamatų griuvėsių, kurie yra A. B. priklausiusios sodybos dalis, t. y. pareiškėjas prašė nustatyti šiuo metu tikrovėje egzistuojantį faktą. Bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas iki bylos iškėlimo teisme kreipėsi į viešojo administravimo subjektą, t. y. į VĮ Registrų centro Utenos filialą, prašė atlikti pirmiau nurodytų statinių kadastrinius matavimus, turėdamas tikslą vėliau įregistruoti nuosavybės teisę į juos. Viešojo administravimo subjektas atsisakė atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, motyvuodamas, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 695 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 534 „Dėl nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo (Žin., 2005, Nr. 80–2899) patvirtintus Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų reikalavimus ir atsižvelgiant į faktinę objekto būklę, kad tai yra pamatų fragmentai, kadastriniai matavimai neatliekami. Pareiškėjas šio vertinimo neginčijo įstatymo nustatyta tvarka, bet kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą dėl, jo nuomone, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad civilinė byla dėl tikrovėje egzistuojančio fakto, kaip juridinio fakto, kurio nustatymui įstatymai numato kitokią tvarką, turi būti nutraukta, vadovaujantis CPK 293 straipsnio 1 punktu, tačiau toks bylos užbaigimas neturi užkirsti kelio pareiškėjui ginti savo teises Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija daro išvada, kad apeliacinės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, išnagrinėjus bylą kasacine tvarka, nepaneigti. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis kasacinio skundo motyvais negali būti panaikinta, ji paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Algirdas Taminskas

Pranas Žeimys