Dėl naudojimosi pusrūsiu tvarkos nustatymo ir savavališkos statybos padarinių pašalinimo

Civilinė byla Nr. 3K–3–369/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.2; 30.9.1 (S)

2007 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovei J. D. dėl naudojimosi pusrūsiu tvarkos nustatymo ir iškeldinimo iš patalpų, pagal atsakovės J. D. priešieškinį dėl naudojimosi patalpomis tvarkos nustatymo ir pagal trečiojo asmens A. Ž. savarankišką ieškinį dėl naudojimosi pusrūsiu tvarkos nustatymo ir savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja savivaldybės įmonė,,Santakos butų ūkis“, A. Ž., I. I. P., V. J. B. ir G. S.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė:

1) nustatyti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi patalpomis tvarką, paskiriant atsakovei gyvenamąsias patalpas, plane pažymėtas šifrais I-1/3,46, I-2/8,91, I-3/27,50, I-4/1,97, I-5/5,81, I-6/13,93, I-7/10,61, I-8/1,32, I-9/4,89, I-10/4,90, bei pusrūsio patalpas: 1/2 dalį P-1/1,38 (koridorius), P-4/21,01, 1/2 dalį P-5/10,88 (sandėliuko patalpos), 1/2 dalį P-6/4,01 (koridorius), 1/2 dalį P-9/4,74 (koridorius), 1/2 dalį P-12/13,33 ir 1/2 dalį P-13/13,33 (katilinės patalpos);

2) iškeldinti atsakovę su manta iš pusrūsio patalpų P-2/1,33, P-3/1,24, 1/2 dalies P-5/10,88, 1/2 dalies P-6/4,01, 1/2 dalies P-9/4,74, P-10/8,28, P-11/5,85, P-16/2,37, P-14/2,08 ir P-15/7,45;

3) įpareigoti atsakovę per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos užmūryti duris patalpoje P-3 į patalpą P-5 bei įrengti duris patalpoje P-3 į patalpą P-2.

Ieškovas nurodė, kad gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), nacionalizuotą iš buvusio savininko V. B., iki 1990 m. valdė Kauno miesto Lenino rajono LDT vykdomasis komitetas, kuris 1990 m. sausio 19 sprendimu Nr. 10 (2 priedėlis) patvirtino 34/100 dalių šio gyvenamojo namo (buto Nr. 1, pusrūsio ir kiemo įrenginių - 83,30 kv. m) įkainojimo aktą. Remdamasis šiuo sprendimu, Kauno miesto Lenino rajono LDT vykdomasis komitetas 1990 m. vasario 5 d. sutartimi pardavė atsakovei 34/100 dalis šio gyvenamojo namo su pusrūsiu ir katiline (sutarties 1 punktas). Sutartyje gyvenamosios ir pusrūsio patalpos, kurias pirko atsakovė, nebuvo konkrečiai įvardytos. Likusi gyvenamojo namo dalis bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklauso bendraturčiams: 12/100 dalių, t. y. buto Nr. 2 patalpos, - A. Ž. ir V. J. B, o 54/100 dalys - Kauno miesto savivaldybei (iki nuosavybės teisių atkūrimo tretiesiems asmenims). A. Ž. ir V. J. B., mirusio (duomenys neskelbtini), įpėdiniams I. I. P. ir V. J. B. nuosavybės teisės į šio gyvenamojo namo 44,34 kv. m ploto buto Nr. 2 patalpas atkurtos ieškovo valdybos 2002 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. 1103, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu.

Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo nekilnojamojo turto registre atsakovei ir ieškovui nuosavybės teise priklausančios pusrūsio patalpos įregistruotos nesukonkretintos, nes patalpų naudojimosi tvarkos atskira sutartimi nenustatyta. Atsakovė dalyje pusrūsio patalpų savavališkai atliko rekonstrukcijos darbus, išgriovė pertvaras, įrengė butą, neturėdama ieškovo, kaip bendraturčio, sutikimo, užėmė dalį jai nepriklausančių patalpų. Savivaldybės administracijos komisija, 2005 m. liepos 5 d. ir 2005 m. spalio 21 d. nuvykusi į gyvenamąjį namą, nustatė, kad atsakovė, pažeisdama kitų asmenų teises, faktiškai užvaldė ir naudojasi didesne pusrūsio dalimi, t. y. neteisėtai užėmusi šias pusrūsio patalpas: P-3/1,24 (savavališkai įrengtas tualetas), P-7/7,57, P-8/3,28 (savavališkai įrengta vonia), P-10/8,28, P-11/5,85, P-16/2,37, taip pat savo daiktus sudėjusi rūsio koridoriuose P-l/1,38, P-6/4,01, P-14/2,08 ir P-15/7,45. Savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyrius ne kartą siūlė atsakovei (2005 m. liepos 1 d. raštas Nr. 53-5-126, 2005 m. liepos 7 d. raštas Nr. 53-5-146) nusistatyti pusrūsio patalpų tarp bendraturčių naudojimosi tvarką ir geruoju patuštinti neteisėtai užimtas patalpas pusrūsyje, tačiau į pasiūlymus atsakovė nereagavo. Vadovaujantis CK 4.75 straipsnio 1 dalimi, bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kadangi ginčo dėl pusrūsio patalpų naudojimosi negalima išspręsti geruoju dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, tai pusrūsio patalpų identifikavimas ir naudojimosi tarp bendraturčių tvarka turi būti sprendžiami teisme. Nustačius patalpų naudojimosi tvarką, būtų pagrindas atsakovę iškeldinti iš neteisėtai užimtų pusrūsio patalpų, nes neteisėtas naudojimasis daiktu negali sukurti kokių nors asmens teisių į šį daiktą (CK 4.26 straipsnio 4 dalis).

Atsakovė priešieškiniu prašė nustatyti tarp šalių tokią naudojimosi ginčo patalpomis tvarką: atsakovei paskirti naudotis gyvenamosiomis patalpomis I-1/3,46, I-2/8,91, I-3/27,50, 1-4/1,97, I-5/5,81, I-6/13,93, I-7/10,61, I-8/1,32, I-9/4,89, I-10/4,90 bei pusrūsio patalpomis P-l/1,38, P-2/1,33, P-3/1,24, P-4/21,01, P-5/10,88, P-6/4,01, P-7/7,57, P-8/3,28, P-10/8,28 ir dalimi patalpos P-9/4,74, o bendrai su kitais bendraturčiais paskirti naudotis pusrūsio patalpomis, plane pažymėtomis šifrais P-13, P-12, P-9.

Atsakovė nurodė, kad 1990 m. vasario 5 d. ji su Kauno m. Lenino rajono LDT vykdomuoju komitetu sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią už 10 471 rublį įsigijo 0,34 dalis gyvenamojo namo su pusrūsiu. Šios sutarties sudarymo pagrindas buvo 1990 m. sausio 19 d. Kauno m. Lenino rajono LDT vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 10 ir įkainojimo aktas, patvirtinantis, jog pinigus atsakovė sumokėjo ir įgijo 83,30 kv. m ploto butą Nr. 1, esantį (duomenys neskelbtini), 0,43 dalis pusrūsio ir kiemo įrenginių. Prie įkainojimo akto buvo pridėtas perkamų pusrūsio patalpų planas. Iš šių dokumentų akivaizdu, jog atsakovė įgijo 57,17 kv. m ploto patalpas. Atsakovė, įsigijusi šias patalpas, atliko jų perplanavimo projektą ir savo lėšomis įrengė pusrūsio patalpas. Pastatas buvo labai senas, buvo gedimų dėl vandentiekio-kanalizacijos ir kitų komunikacijų susidėvėjimo. Atsakovė savo lėšomis atliko kapitalinį remontą (pakeitė komunikacijas, pertvarkė elektros instaliaciją, pakeitė santechninę įrangą).

Trečiasis asmuo A. Ž. savarankišku ieškiniu prašė:

1) paskirti atsakovei naudotis gyvenamosiomis patalpomis I-1/3,46, I-2/8,91, I-3/27,50, I- 4/1,97, I-5/5,81, I-6/13,93, I-7/10,61, I-8/1,32, I-9/4,89, I-10/4,90;

2) paskirti atsakovei patalpas cokoliniame aukšte P-7/7,57, P-8/3,28, P-16/2,37, P-17/2,42, P-18/2,99, P-19/5,15, 1/3 dalį patalpos P-12 ir 1/3 dalį patalpos P-15;

3) įpareigoti atsakovę užmūryti įėjimą iš patalpos P-6 į patalpą P-7 ir įrengti duris iš patalpos P-15 į patalpą P-7;

4) iškeldinti atsakovę iš cokolinio aukšto patalpų, pažymėtų P-1, P-2, P-3, P-4, P-5, P-6, P- 10, P-11, 2/3 dalių P-9, 2/3 dalių P-14, 2/3 dalių P-15, 2/3 dalių P-13, 2/3 dalių P-12.

Trečiasis asmuo nurodė, kad ieškovo siūlomas naudojimosi patalpomis projektas pažeis jo interesus. Santykiai su atsakove yra konfliktiniai, todėl bendras naudojimasis mažomis pusrūsių patalpomis sukels konfliktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2004 yra nurodęs, kad „šalių santykiams esant konfliktiniams, labiausiai priimtinas yra toks naudojimosi ginčo patalpomis projektas, kuris leistų optimaliai atskirti šalims priskirtinas naudotis patalpas, kad kiekvienai šaliai tektų kuo daugiau izoliuotų patalpų“. Naudojimosi pusrūsiu tvarka negali būti nulemta neteisėtų atsakovės veiksmų. 1990 m. atsakovė nusipirko 0,34 dalis neidentifikuotų pusrūsio patalpų, kurių naudojimosi tvarka iki šiol nenustatyta, todėl kol ši tvarka nenustatyta, negali būti laikoma, kad atsakovė teisėtai valdo ir naudojasi bet kuriomis cokolinio aukšto patalpomis. Dėl šios priežasties tai, kad atsakovė šiuo metu be teisinio pagrindo užima tam tikras cokolinio aukšto patalpas, negali pagrįsti to, kad šios patalpos jai būtų priskirtos naudotis pagal Kauno miesto savivaldybės ieškinį. Valstybės įmonės Registrų centro 2005 m. birželio 9 d. atliktas pastato dalių apskaičiavimas, pagal kurį atsakovei priklausytų naudotis pusrūsio patalpomis nuo P-l iki P-8 ir 1/3 dalimi bendrojo naudojimo patalpų P-9, P-12, P-13, P-14, P-15, taip pat nėra teisingas, nes atsakovei atitektų pačios geriausios patalpos, faktiškai būtų įteisintas atsakovės vaikaičio E. D. butas pusrūsyje. Be to, ieškovas ieškiniu prašo nustatyti kitokią pusrūsio naudojimosi tvarką. Kita vertus, namo cokolinis aukštas yra suskaidytas į nevienarūšės paskirties patalpas. Pusrūsyje yra tokie objektai, kaip virtuvė, vonia ir tualetas, bei tokie objektai, kaip šiluminis mazgas ir koridoriai. Pagal jų funkcinę paskirtį ne visos pusrūsyje esančios patalpos yra skirtos bendram bendrasavininkių naudojimui. Į eksplikacijoje nurodytą patalpų funkcinę paskirtį turi būti atsižvelgta nustatant naudojimosi cokoliniu aukštu tvarką. Be to, iki atsakovės atliktos neteisėtos rekonstrukcijos bendrojo naudojimo patalpa buvo ir P-6 (4,01 kv. m). Likvidavus savavališkos statybos metu įrengtas pertvaras, ši patalpa vėl turėtų būti pripažinta kaip bendrojo naudojimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį, priešieškinį ir trečiojo asmens ieškinį tenkino iš dalies: nustatė naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarką, paskiriant atsakovei naudotis gyvenamosiomis patalpomis I-1/3,46, I-2/8,91, I-3/27,50, 1-4/1,97, 1-5/5,81, 1-6/13,93, 1-7/10,61, 1-8/1,32, 1-9/4,89, 1-10/4,90 ir pusrūsio patalpomis P-l/1,38, P-2/1,33, P-3/1,24, P-4/21,01, P-5/10,88, P-6/4,01, P-7/7,57, P-8/3,28; pusrūsio patalpą P-9/4,74 atsakovei paskyrė naudotis su kitais namo bendraturčiais ir valdytojais bendrai. Teismas kitus reikalavimus atmetė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. sausio 2 d. nutartimi ieškovo ir trečiojo asmens A. Ž. apeliacinius skundus tenkino iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: 1) nustatė naudojimosi gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pusrūsio patalpomis tvarką, paskirdamas atsakovei naudotis pusrūsio patalpomis P-1/1,38, P-2/1,33, P-3/1,24, P-5/10,88, P-6/4,01, P-7/7,57, P-8/3,28, pusrūsio patalpomis P-9/4,74, P-12/13,33 ir P-13/13,33 bendraturčiams ir valdytojams naudojantis bendrai; 2) įpareigojo atsakovę per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo savo lėšomis užmūryti įėjimą iš patalpos P-5 į patalpą P-4; 3) nustatė, kad įėjimas (įvažiavimas) į patalpą P-4 (garažą) iš lauko pusės įrengiamas ieškovo iniciatyva pagal nustatyta tvarka suderintą projektą. Teisėjų kolegija kitas sprendimo dalis paliko nepakeistas.

Teisėjų kolegija sutiko su trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentais, kad 1990 m. vasario 5 d. pirkimo-pardavimo sutarties objektas buvo 0,34 dalys mūrinio su pusrūsiu, katiline gyvenamojo namo, kuriame yra 245,73 kv. m naudingo ploto. 0,34 dalys nuo 245,73 kv. m yra 83,55 kv. m, todėl akivaizdu, kad sutarties objektas buvo būtent 83,30 kv. m dydžio butas, kurio savininkė iki šiol yra atsakovė. Skirtingai nuo buto, pusrūsio statusas Lietuvos teisės sistemoje yra visiškai kitoks. Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pusrūsiai yra bendrojo naudojimo patalpos. Kaip tokios, pusrūsiai yra bendrojo naudojimo objektai. Dėl to akivaizdu, kad tik butas yra savarankiškas civilinių - teisinių santykių objektas, kuris daiktinės teisės požiūriu yra pagrindinis daiktas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.12 straipsnis), o pusrūsis yra antraeilis daiktas (priklausinys). CK 4.82 straipsnyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams nuosavybės teise priklauso bendrojo naudojimo patalpos, kurių dydis lygus jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui, ginčo atveju tai yra 0,34 idealiosios dalys. Antraeilį daiktą (taip pat ir priklausinį) ištinka pagrindinio daikto likimas, jei įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip (CK 4.14 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 153 straipsnis). CK 6.156 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Imperatyviosiose materialinėse bendrąją dalinę bendrasavininkių nuosavybę reglamentuojančiose civilinių įstatymų normose nustatyta, kokio dydžio bendrojo naudojimo patalpos pereina buto, kaip pagrindinio daikto, pirkėjui įgyjant butą nuosavybės teise, t. y. proporcingai nuosavybės teise turimo buto dydžiui. Dėl to konstatuotina, kad atsakovė pagal 1990 m. vasario 5 d. sutartį įsigijo ne 0,43 idealiąsias dalis, o, vadovaujantis bendrosios dalinės nuosavybės principais, tik 0,34 idealiąsias dalis ginčo pusrūsio. Tokią išvadą patvirtina ir 1990 m. vasario 5 d. sutarties 1 punktas, kuriame aiškiai nustatyta, jog pirkėjas nuosavybėn įgyja 0,34 dalis mūrinio su pusrūsiu, katiline gyvenamojo namo. Nekilnojamojo turto registre atsakovės vardu įregistruotos 34/100 dalys pastato. Kadangi pusrūsio savininko nuosavybės teisės dalį name atitinkanti dalis yra buto priklausinys, todėl negalėjo būti savarankišku pirkimo-pardavimo sutarties objektu. Atsakovės teigimu įgytos 0,43 idealiosios dalys nebuvo įregistruotos, pusrūsis nebuvo identifikuotas kaip atskiras turtinis vienetas.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė, sumokėjusi už 0,43 dalis pusrūsio patalpų, šią dalį pusrūsio patalpų ir įgijo. Kauno m. Lenino rajono LDT vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 10 ir 1990 m. sausio 15 d. įkainojimo aktas yra su sutartimi susiję dokumentai, bet nėra sudėtinė sutarties dalis. Šie dokumentai - tai valstybinės vykdomosios valdžios įstaigų valiniai aktai, kurie savo teisine prigimtimi yra ne sutartiniai, o administraciniai. Teisėjų kolegija nurodė, kad, sistemiškai aiškinant sutarties teksto 1 ir 2 punktus, įvertinant tai, jog atsakovė bendrojo naudojimo patalpų negalėjo įgyti ir neįgijo atskirai nuo pagrindinio daikto, t. y. buto, darytina vienareikšmė išvada, jog atsakovė dalį pusrūsio patalpų įgijo pagal sutarties 1 punkte įtvirtintą dalių dydį (0,34), o sutarties 2 punkte nurodyta sumokėta 10 471 rub. suma reiškia tik tai, jog atsakovė permokėjo už 0,09 dalis pusrūsio patalpų 680 rub. (0,34x2826:0,43=2234,5; 2826-2234,5=591,5; 591,5x0,15=88,73; 591,5+88,73=680,23 rub.). Kadangi atsakovė dėl permokėtų sumų grąžinimo ar jai padarytos žalos atlyginimo jokio reikalavimo nereiškė, tai nėra šios bylos nagrinėjimo objektas, todėl kolegija dėl to ir nepasisakė.

Teisėjų kolegija pritarė ir trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentui, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į civilinėje teisėje įprastą negaliojančių sutarčių skirstymą į niekines ir nuginčijamąsias, taip pat į tai, jog dalinis sutarties negaliojimas nedaro negaliojančios visos sutarties (CK 6.226 straipsnis). Tokia sutarties dalis, kai ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, yra niekinė sutartis. Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Konstatuotina, kad teismas 1990 m. vasario 5 d. sutarties pagrindu nurodyto įkainojimo akto dalimi dėl pusrūsio 0,09 dalių (0,43-0,34) įkainojimo pardavimui ir dėl nurodytos 680 rublių padidintos pardavimo kainos negalėjo vadovautis dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis, 1964 m. redakcijos CK 47 straipsnis). Dėl to pirmosios instancijos teismas, laikydamas, kad atsakovė vis dėlto įgijo nuosavybėn 0,43 dalis pusrūsio, nustatydamas naudojimosi tvarką turėjo ne vadovautis šia sandorio dalimi, o toje pačioje byloje ex officio konstatuoti faktą, kad sandoris dėl 0,09 dalių pusrūsio pardavimo atsakovei už 680 rublių įkainojimo akto pagrindu yra niekinis.

Teisėjų kolegija pritarė abiem apeliantams, kad patalpa P-12, kurioje yra boilerinė, ir patalpa P-13, kurioje yra šiluminis mazgas, yra būtinos visiems namo ir pusrūsio bendrasavininkiams, tarp jų ir atsakovei. Už šių išlaikymą, priežiūrą ir remontą turėtų būti atsakingi visi pusrūsio bendrasavininkiai, ne tik ieškovas (CK 4.76 straipsnis).

Teisėjų kolegija sutiko su apeliante A. Ž., kad atsakovė pusrūsio patalpas rekonstravo be leidimo. 1999 m. atliekant kadastrinius matavimus buvo nustatyta, jog dėl atliktų rekonstravimo darbų nebeliko ankstesnio pusrūsyje buvusio buto Nr. 3. 1993 m. gruodžio 14 d. raštas Nr. 1280 patvirtina, jog dar 1993 m., t. y. iki atsakovės minimo neva suderinto perplanavimo projekto parengimo, atsakovė pusrūsyje atliko rekonstravimo darbus (įrengė pertvaras). 1994 m. spalio 17 d. atsakovei buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl vykdomų statybų cokoliniame aukšte. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos Kauno miesto skyrius, pakartotinai patikrinęs atsakovės atliktus pusrūsio patalpų nuo P-l iki P-8 rekonstrukcijos darbus, nustatė, jog jie buvo vykdomi negavus būtino tokiems statybos darbams atlikti atitinkamos institucijos leidimo (nes atlikti darbai pagal savo turinį buvo prilyginti statybos darbų kategorijai). 2000 m. birželio 15 d. ši institucija surašė reikalavimą dėl atsakovės savavališkai atliktų pusrūsio rekonstravimo darbų, nurodė iki 2000 m liepos 17 d. išgriauti pusrūsyje savavališkai įrengtas pertvaras. Šio reikalavimo atsakovė neįvykdė. Nustatyta, kad pusrūsyje atsakovė įrengė butą savo vaikaičiui. Patalpa P-4, anksčiau buvusi garažas, tapo esmine vaikaičio buto dalimi. Įrengiant pertvaras, buvo pakeista pagrindinė tikslinė patalpų naudojimo paskirtis. Pati atsakovė savo priešieškinyje pripažino, jog ji atliko kapitalinį pusrūsio patalpų remontą. Pagal STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ šiems darbams buvo būtinas statybos leidimas. Be to, vykdydama statinio rekonstrukciją, atsakovė pažeidė ir imperatyviąsias teisės normas, nustatančias pareigą derinti su bendraturčiais (CK 4.75 – 4.77 straipsniai).

Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nustatė, jog pusrūsio patalpų plotas yra 118,69 kv. m, nes šis atitinka atskirų pusrūsio patalpų plotų sumą ir rašytinius įrodymus apie pusrūsio plotų eksplikaciją.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nemano, jog naudojimosi tvarka, nustatyta pagal trečiojo asmens savarankišką reikalavimą, būtų optimaliausia, nes iš esmės pažeistų atsakovės teises. Trečiasis asmuo, prašydamas priskirti atsakovei patalpas cokoliniame aukšte P-7/7,57, P-8/3,28, P-16/2,37, P-17/2,42, P-18/2,99, P-19/5,15, 1/3 dalį patalpos P-12 ir 1/3 dalį patalpos P-15, likusias patalpas paliekant ieškovui, faktiškai atsakovei siūlo naudotis kur kas prastesnės kokybės patalpomis, negu ieškovui. Akivaizdu, jog šių patalpų neįmanoma sujungti į vieną bendrą objektą, nes patalpos P-7 ir P-8 nuo likusių patalpų būtų atskirtos bendrojo naudojimosi koridoriumi P-15, kuris neišvengiamai reikalingas ir ieškovui, norint patekti į patalpas P-14, P-9 ir kitas. Be to, atsakovei siūlomos patalpos P-16, P-17, P-18 ir P-19 yra labai siauros (šiek tiek viršija 1 m) ir faktiškai tinkamos tik sandėliukams, kai tuo tarpu likusias ieškovui siūlomas paskirti patalpas yra įmanoma pertvarkyti į gyvenamąsias, nes patalpos P-l, P-2, P-3, P-4 ir P-5 yra cokoliniame aukšte viena šalia kitos ir jau dabar yra atsakovės eksploatuojamos kaip gyvenamosios.

Teisėjų kolegijos nuomone, nustatant naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarką, atsakovei tikslingiausia paskirti naudotis viena šalia kitos esančiomis pačios atsakovės lėšomis įrengtomis ir labiausiai savo užimamu plotu atitinkančiomis atsakovės nuosavybe turimo nekilnojamojo turto 0,34 dalis pusrūsio patalpomis P-7/7,57 (kurioje yra atsakovės įrengta vonia), P-3/1,24 (kurioje yra atsakovės įrengtas tualetas), P-l/1,38, P-2/1,33, P-5/10,88, P-6/4,01 ir P-8/3,28, kurių bendras plotas yra 29,69 kv. m, pusrūsio patalpomis P-9/4,74, P-12/13,33 ir P-13/13,33, kurių bendras plotas yra 31,4 kv. m, bendraturčiams ir valdytojams naudojantis bendrai. Kadangi atsakovei tenkančios naudotis pusrūsio patalpų dalies plotas yra 40,366 kv. m (29,69 + 31,4 x 0,34 = 40,366), todėl akivaizdu, kad tai visiškai atitinka jos nuosavybe turimo nekilnojamojo turto dalį - 0,34 (40,366 : 118,69 = 0,34). Jeigu ir atsirastų pagrindas pripažinti, kad ieškovui atitekusios garažo patalpos P-4 plotas yra ne 21,01 kv. m, o 22,51 kv. m (tai nurodyta 2005 m. spalio 23 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše), netgi ir tuo atveju atsakovei tenkanti naudotis dalis nebūtų per maža (118,69 - 21,01 + 22,51 = 120,19; 40,366 : 120,19 = 0,336, tai suapvalinus yra 0,34).

Teisėjų kolegija nurodė, kad nemano, jog patalpos P-4 priskyrimas ieškovui galėtų kaip nors pažeisti ieškovo teises. Kadangi atsakovei teismo įpareigojimu užmūrijus įėjimą iš jai priskirtos patalpos P-5 į patalpą P-4, ieškovas nebeturėtų kaip patekti į patalpą P-4, todėl kolegija nustatė, kad įėjimas (įvažiavimas) į patalpą P-4 (garažą) iš lauko pusės įrengiamas ieškovo iniciatyva pagal nustatyta tvarka suderintą projektą. Kolegija šiuo atveju svarbia aplinkybe laikė tai, kad trečiasis asmuo, kuriam po naudojimosi tvarkos nustatymo ir turėtų atitekti ieškovui priskirtos patalpos, atkuriant į jas nuosavybės teises, apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakė savo pageidavimus šią patalpą ateityje naudoti kaip garažą, t.y. pagal jos tiesioginę paskirtį.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo tam tikras aplinkybes ir neteisingai taikė materialinės teisės normas. Teisėjų kolegija neteisingai nustatė pusrūsio patalpų bendrą plotą, dėl to neteisingai nustatė bendraturčiams tenkančias ir naudotis priskirtinas ploto dalis. Pusrūsio patalpų bendras plotas nustatytinas 118,69 kv. m, nes šis atitinka atskirų pusrūsio patalpų plotų sumą ir rašytinius įrodymus apie pusrūsio plotų eksplikaciją. Atsakovė nusipirko 0,43 dalis šių patalpų. Nei ieškovas, nei tretieji asmenys gyvenamųjų patalpų pirkimo sutarties neginčijo. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad jie pripažino, jog atsakovė nusipirko 0,43 dalis pusrūsio patalpų. Šalims sandoris galioja, nors ir nėra įregistruotas. Teisė į gyvenamąsias patalpas ir jų priklausinius atsiranda nuo daikto perdavimo momento (CK 4.49 straipsnio 1 dalis). Atsakovė pusrūsio patalpas perėmė nuo sandorio sudarymo momento – 1990 m. vasario 5 d., jas remontavo ir rekonstravo. Daiktinių teisių į pusrūsio patalpas nėra įregistravę nei savininkai, nei naudotojai, todėl nė vienas proceso dalyvis dėl pusrūsio patalpų nėra pranašesnis už atsakovę (CK 1.75 straipsnio 3 dalis). Jos nusipirktos 0,43 dalys pusrūsio yra 51,04 kv. m ploto.

2. Atsižvelgiant į tai, kad name yra nusistovėjusi naudojimosi pusrūsio patalpomis tvarka, kad tarp namo bendraturčių ir naudotojų kyla konfliktų dėl naudojimosi patalpomis, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad atsakovei naudotis priskirtinos patalpos, kurias ji pati pagerino, ilgą laiką jomis faktiškai naudojasi ir yra izoliuotos nuo kitų patalpų – iš viso 50,70 kv. m. Kadangi tai 0,34 kv. m mažiau, nei atsakovė nusipirko, jai su kitais bendraturčiais ir naudotojais bendrai naudotis priteistina 4,74 kv. m patalpa P-9.

Pirmosios instancijos teismas nustatė tokią naudojimosi patalpomis tvarką, kuri užtikrino maksimaliai izoliuotų patalpų naudojimą tarp bendraturčių, o per patalpas P-14, P-9 ieškovas ir tretieji asmenys galėjo patekti į visas kitas pusrūsio patalpas.

3. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino 1990 m. vasario 5 d. patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, neteisingai taikė normas, reglamentuojančias nekilnojamojo turto pirkimą-pardavimą, sandorių galiojimą ir nuginčijimą.

Teismas nekreipė dėmesio į CK 6.193 straipsnio nuostatas. Tikrieji atsakovės ketinimai buvo nusipirkti 0,43 dalis pusrūsio patalpų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad atsakovė daugelį metų naudojasi jai priskirtomis patalpomis.

IV. Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašė kasacinį skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Sutartyje nustatyta, kad buvo parduotos 0,34 dalys pastato. Kad atsakovė įgijo didesnę pusrūsio patalpų dalį, sutarties tekste nenurodyta. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino sutarčių aiškinimą reglamentuojančias CK normas. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovė dėl to, jog į sutarties kainą buvo įtrauktos 0,43 dalys pusrūsio, permokėjo už 0,09 dalis pusrūsio patalpų. Kadangi atsakovė reikalavimo dėl permokėtos sumos nereiškė, tai nebuvo šios bylos dalykas.

Taigi buvo parduotos 0,34 dalys namo, tiek dalių buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Skaičiuojant nuo namo naudingo ploto – 245,73 kv. m – 0,34 dalys yra 83,55 kv. m. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas buvo butas, o ginčo objektas – pusrūsio patalpos – yra bendrojo naudojimo patalpos, kurios pagrindinio daikto – buto – pirkėjui atitenka proporcingai nuosavybės teise turimo buto dydžiui (CK 4.82 straipsnis, 1964 m. CK 153 straipsnis), todėl atsakovė įgijo 0,34 dalis pusrūsio patalpų.

2. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pusrūsio patalpų rekonstrukcija buvo atlikta negavus statybos leidimo, pažeidžiant gyvenamųjų patalpų rekonstrukciją reglamentuojančius teisės aktus.

3. Patalpos P-12 (boilerinė) ir P-13 (šiluminis mazgas) yra būtinos visiems namo bendraturčiams ir jie visi pagal CK 4.76 straipsnį yra atsakingi už jų išlaikymą, priežiūrą, remontą. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bendrojo naudojimo patalpų tvarką ir nepriskirdamas šių patalpų proporcinės dalies atsakovei, pažeidė ieškovo teises. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai iš dalies pakeitė pirmosios instancijos teismo nustatytą patalpų naudojimosi tvarką ir priskyrė proporcines dalis atsakovei.

Atsiliepimu trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, A. Ž. prašė kasacinio skundo netenkinti, o apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Kasacinio skundo motyvas dėl klaidingo pusrūsio patalpų bendro ploto nustatymo yra nepagrįstas ir neteisingas.

2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovė įsigijo ne 0,43 dalis, o tik 0,34 dalis ginčo pusrūsio patalpų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes dėl ginčo patalpų dalies dydžio.

Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pusrūsiai yra bendrojo naudojimo patalpos. Butas daiktinės teisės požiūriu yra pagrindinis daiktas (CK 4.12 straipsnis), o pusrūsis yra antraeilis daiktas (priklausinys). CK 4.82 straipsnyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams nuosavybės teise priklauso bendrojo naudojimo patalpos, kurių dydis yra lygus jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Šiuo atveju tai yra 0,34 idealiosios dalys.

Antraeilį daiktą (taip pat ir priklausinį) ištinka pagrindinio daikto likimas, jei įstatyme ar sutartyje nenustatyta kitaip (CK 4.14 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 153 straipsnis). 1990 m. vasario 5 d. sutarties 1 punkte nustatyta, kad pirkėjas nuosavybėn įgyja 0,34 dalis mūrinio su pusrūsiu ir katiline gyvenamojo namo.

3. Apeliacinės instancijos teismas sistemiškai išanalizavo 1990 m. vasario 5 d. sutarties šalių sutartinių santykių prasmę ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovės pateikti argumentai neturi teisinio pagrindo.

4. Kasatorė, taip pat ir pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į civilinėje teisėje įprastą negaliojančių sutarčių skirstymą į niekines ir nuginčijamąsias, taip pat į tai, kad dalinis sutarties negaliojimas nedaro negaliojančios visos sutarties (CK 6.226 straipsnis). Net pripažinus, kad atsakovė įgijo 0,43 dalis pusrūsio, šios sutarties dalies nebūtų galima taikyti dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis, 1964 m. CK 47 straipsnis). Tokia sutarties dalis yra niekinė.

5. Kasatorė tik abstrakčiai nurodė galimus materialinės teisės normų pažeidimus. Atsakovė nepateikė išsamių teisinių argumentų, kurie patvirtintų, kad apeliacinės instancijos teismas padarė materialinės teisės normų pažeidimų.

k o n s t a t u o j a :

V. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Teismai nustatė, kad Kauno miesto savivaldybė, atsakovė J. D. ir tretieji asmenys I. I. P., V. J. B. yra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Naudojimosi tvarkos gyvenamosiomis ir pusrūsio patalpomis nenustatyta. Ginčas yra dėl naudojimosi pusrūsiu tvarkos nustatymo.

VI. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dauguma kasacinio skundo argumentų yra susiję su fakto klausimais, nes jame teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir jų pagrindu padarė klaidingas išvadas. Kasacinis teismas nepasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriuose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino kai kurių įrodymų, o kitus neteisingai vertino, nes pagal savo kompetenciją nesprendžia kitaip dėl žemesnės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas pasisako tik dėl tų teismų nustatytų aplinkybių, kurios turi reikšmės teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimams.

1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Taigi šioje įstatymo normoje nustatyta, kad apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos aspektus, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ar teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti visiškai priešingas išvadas dėl vienų ar kitų faktų nei pirmosios instancijos teismas. Aiškinant šią įstatymo normą, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, gali tam tikras aplinkybes pripažinti nenustatytomis, nors pirmosios instancijos teismas jas laikė nustatytomis.

1990 m. vasario 5 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad J. D., šios bylos atsakovė, pirko „0,34 dalis mūrinio su pusrūsiu, katiline, gyvenamojo namo, kuriame yra 245,73 kv. m naudingo ploto <...>“). Nuosavybės teisės atsakovei atsirado šios pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Sutartyje pusrūsio kaip atskiro savarankiško objekto neišskirta ir joje nenurodyta, kad atsakovei parduodamos 0,43 dalys nuosavybės teisės į pusrūsį. Šios sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK penkioliktajame skirsnyje buvo nustatyti nuosavybės teisės į turtą atsiradimo pagrindai. Vienas tokių – sutartis (1964 m. CK 149 straipsnio 1 dalis). Pagal tuo metu buvusį teisinį reglamentavimą nuosavybės teisės galėjo atsirasti tik esant atitinkamam turto įgijimo pagrindui. Tai, kad nuosavybės teisė į daiktą įgyjama esant atitinkamam įstatymo nustatytam pagrindui, yra nustatyta ir 2000 m. CK 4.47 straipsnyje. Esant tokiai aiškiai apibrėžtai parduodamo objekto nuosavybės teisės daliai, apeliacinės instancijos teismas teisingai išaiškino sutartį ir padarė pagrįstas išvadas, kad atsakovė neįgijo didesnės dalies į pusrūsį, negu nurodyta 1990 m. vasario 5 d. pirkimo-pardavimo sutartyje.

Kasatorė nurodo, kad ji sumokėjo didesnę pinigų sumą už pusrūsio patalpas, remontavo ir rekonstravo jas, faktiškai naudojosi patalpomis, kurias priešiniame ieškinyje prašė paskirti jai. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad rūsio pertvarkymas atliktas savavališkai. Šis teismas padarė pagrįstas išvadas, kad atsakovė, sumokėdama didesnę pinigų sumą, pertvarkydama pusrūsio patalpas bei naudodamasi didesne patalpų dalimi, neįgijo daugiau dalių nuosavybės teise, negu buvo susitarta 1990 m. vasario 5 d. sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje. Minėti ieškovės atlikti veiksmai nuosavybės teisės santykių nesukuria, nepanaikina ir nepakeičia, todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsakovei paskyrė naudotis daugiau patalpų, negu jai priklauso pagal nuosavybės teisės dalį.

Kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija atskirai neanalizuoja, nes jie yra nereikšmingi sprendžiant šios bylos proceso šalių ginčą ir nedaro įtakos bylos baigčiai.

Kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas materialinės teisės normas išaiškino ir pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes taikė tinkamai, todėl šios instancijos teismo nutartis paliktina galioti.

2. Prie atsiliepimo į kasacinį skundą yra pridėtas 2007 m. balandžio 23 d. pinigų priėmimo kvitas, iš kurio matyti, kad trečiasis asmuo A. Ž. sumokėjo advokatui 2000 Lt už atsiliepimo į atsakovės kasacinį skundą surašymą. Nors atsiliepime nėra žodžiu suformuluoto prašymo priteisti šias išlaidas, tačiau kvito pridėjimas leidžia daryti išvadą, kad trečiasis asmuo tokių išlaidų turėjo ir nori jų atlyginimo. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį jos priteisiamos atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, bet ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Šių Rekomendacijų 7 ir 8.14 punktuose nustatyta, kad rekomenduojamas už atsiliepimą į kasacinį skundą maksimalus priteistinas dydis yra minimali mėnesinė alga, taikant koeficientą 2. Atsižvelgiant į tai, kad byla nėra sudėtinga, advokatas dalyvavo ją nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl bylos aplinkybės jam žinomos, už atsiliepimo surašymą iš atsakovės priteistina trečiajam asmeniui 1200 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės J. D. trečiajam asmeniui A. Ž. 1200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Gintaras Kryževičius

Egidijus Laužikas