Dėl jungtinės veiklos sutarties, sudarytos po santuokos nutraukimo, turinio aiškinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-181-969/2016

Teisminio proceso Nr. 2-25-3-01446-2009-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.9.1;

(S)

2.3.2.9.2; 2.3.3.12.1; 2.5.1.6.1; 2.5.37; 2.6.2.8; 3.2.4; 3.2.4.9.3

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. M., atsakovių O. U., R. M. ir uždarosios akcinės bendrovės „Žibosa“ kasacinius skundus ir atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Žibosa“, R. M., O. U. pareiškimus dėl prisidėjimo prie kasacinių skundų dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. M. ieškinį atsakovėms R. M., O. U. ir uždarajai akcinei bendrovei „Žibosa“ dėl nuosavybės teisės pripažinimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, skolų ir kompensacijos priteisimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais bei atsakovės R. M. priešieškinį ieškovui J. M., atsakovei E. S. M. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, skolų ir kompensacijos priteisimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais (išvadą byloje teikianti institucija – Palangos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl jungtinės veiklos sutarties, sudarytos po santuokos nutraukimo, turinio aiškinimo; galimybės taikyti prievolių teisės normas, sprendžiant vindikacinio pobūdžio reikalavimus; sutarties pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu pasekmių asmenims, nedalyvavusiems byloje dėl sutarties pripažinimo negaliojančia; kreditoriaus sąvokos actio Pauliana prasme aiškinimo; įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

Ieškovas J. M. padavė ieškinį, kuriuo prašė:

padalyti santuokoje su atsakove R. M. įgytą turtą, ieškovui priteisiant žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Alytuje, (duomenys neskelbtini); atsakovei R. M. priteisiant žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Martynaičių k.;

pripažinti negaliojančia 2009 m. lapkričio 13 d. žemės ūkio paskirties sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – kavinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinio – krepšinio aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – pavėsinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k., pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą atsakovių R. M. ir O. U., ir taikyti restituciją;

pripažinti bendrąja daline ieškovo ir atsakovės R. M. nuosavybe ir padalyti šią bendrąją dalinę nuosavybę, priteisiant ieškovui J. M. 1/2 dalį turto:

žemės sklypą su statiniais (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.;

žemės sklypą su statiniais (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvartą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Balandžio k., Ukmergės r.;

butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, (duomenys neskelbtini);

žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – kavinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinį – krepšinio aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – pavėsinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.;

žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.;

žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Užpelkių k.;

žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Rūdaičių k.;

tvartą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Vaineikių k.;

6000 vienetų paprastųjų vardinių UAB „Juozo alus“ (į. k. 164579319) akcijų;

10 000 vienetų paprastųjų vardinių UAB „Žibosa“ (į. k. 164278682) akcijų.

Ieškovas nurodė, kad buvo susituokęs su atsakove R. M. nuo 1979 m. rugpjūčio 24 d. iki 2001 m. gegužės 9 d. Santuoka buvo nutraukta Kretingos rajono apylinkės teismo sprendimu. Nutraukusios santuoką šalys kartu gyveno iki 2008 metų pradžios, tvarkė bendrą ūkį, kūrė ir plėtojo bendrą santuokos metu pradėtą verslą. Faktinės santuokos metu šalys siekė sukurti turtinius santykius ir išlaikyti teisinius padarinius, būdingus asmenims, gyvenantiems santuokoje, abu save laikė viso sukurto ir įgyto turto bendraturčiais ir šį požiūrį ne kartą išreiškė viešai.

Atsakovė R. M., siekdama išvengti turto padalijimo, 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido dalį ginčytino turto (žemės ūkio paskirties sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – kavinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinį – krepšinio aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – pavėsinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.) savo seseriai atsakovei O. U.. Perduotas turtas būtinas UAB „Žibosa“ ir UAB „Juozo alus“ veiklai vykdyti, šis sandoris buvo sudarytas skubos tvarka (žinant, kad rengiamas ieškinys), siekiant išvengti galimo turto padalijimo bei nuslėpti turtą; kadangi šiuo sandoriu nesiekta sukurti teisinių padarinių, jis pripažintinas negaliojančiu nuo sudarymo momento ir taikytina restitucija.

Nutraukus santuoką šeimos verslas buvo ir toliau plečiamas, o nuosavybė įgyjama ieškovo ir atsakovės bendromis pastangomis bei jų įmonių lėšomis. Turtas Kretingos r., Žibininkų k., taip pat 6000 vienetų paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės UAB „Juozo alus“ akcijų, 10 000 vienetų paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės UAB „Žibosa“ akcijų įgyti, sukurti, įsteigtas santuokos metu, buvo registruotas artimųjų vardu. Šalys kūrė, įgijo, plėtė, gerino turtą, pripažino jį savo nuosavybe, o nutraukusios santuoką, registravo jį atsakovės R. M. vardu. Ieškovas ir atsakovė R. M. vengė registruoti turtą savo vardu, nes ieškovas aktyviai vykdė verslo veiklą, kuri balansavo tarp teisėtumo ir neteisėtumo ribos, turėti turtą savo vardu buvo nesaugu ir neprotinga.

Faktas, kad buvę sutuoktiniai naudojosi statytiniais ir steigė įmones bei įgijo akcijas per artimuosius giminaičius ir vėliau šį turtą atgavo, nepaneigia šio turto, kaip bendrosios nuosavybės, atsiradusios jungtinės veiklos pagrindu, prigimties; tokie sandoriai (sudaryti ne su tikrąja sandorio šalimi) laikytini apsimestiniais. Kadangi nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru darbu, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, tai ieškovas prašė pirmiau nurodytą turtą pripažinti bendrąja daline jo ir atsakovės R. M. nuosavybe bei padalyti šią bendrąją dalinę nuosavybę, priteisiant ieškovui 1/2 dalį turto.

Kretingos rajono apylinkės teismas 2011 m. birželio 10 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškinį: padalijo santuokoje įgytą turtą – ieškovui priteisė žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Martynaičių k., atsakovei R. M. priteisė žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Alytuje, (duomenys neskelbtini); iš atsakovės R. M. priteisė 87 876 Lt kompensaciją ieškovui; kitą ieškinio dalį atmetė; priėmė ieškovo ieškinio atsisakymą dėl šio turto padalijimo: buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, (duomenys neskelbtini); buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir šią civilinės bylos dalį nutraukė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo J. M. apeliacinį skundą, 2012 m. kovo 30 d. nutartimi Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo J. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 30 d. nutarties peržiūrėjimo, panaikino Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 30 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis teismas nurodė, kad bylą nagrinėję teismai nenurodė pakankamų argumentų, kodėl atmeta byloje apklaustų liudytojų paaiškinimus, neanalizavo šių įrodymų turinio ir liudytojų parodymų reikšmės bylos aplinkybių ir įrodymų visete. Bylą nagrinėję teismai iš viso netyrė ir nevertino kasatoriaus pateiktų šalių sudarytų paskolų ir laidavimo sutarčių, nepasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės kasatoriaus nurodomoms bendro ūkio ir verslo tvarkymo aplinkybėms.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino kasatoriaus apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, jog paskola, kuriai užtikrinti buvo įkeistas jam priteistas žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), paimta ne jo asmeniniais, o bendrais su atsakove R. M. interesais – bendrai paskolai refinansuoti. Ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant dėl to, koks turto padalijimo variantas yra teisingas abiem ginčo šalims, todėl turi būti ištirta.

Kasacinis teismas nurodė, kad bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas turi ištirti kasatoriaus nurodytas aplinkybes dėl žemės sklypo Kretingos r., Martynaičių k. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), įkeitimo, taip pat ištirti byloje surinktus įrodymus pagal nutartyje aptartas įrodinėjimo taisykles ir konstatavęs, kurios faktinės aplinkybės byloje nustatytos, iš naujo įvertinti kasatoriaus reikalavimų pagrįstumą.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, pakartotinai išnagrinėjusi ieškovo J. M. apeliacinį skundą, 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi nutarė pakeisti Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą. Kolegija paliko nepakeistą Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo dalį, kuria nutraukta civilinės bylos dalis dėl ieškovo J. M. atsisakymo ieškinio dalies, kuria buvo prašoma padalyti butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bei butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Kolegija nutarė kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ieškovas padavė pareiškimą dėl ieškinio papildymo, kuriame prašė padalyti santuokoje su atsakove R. M. įgytą turtą:

ieškovui priteisiant žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Alytuje, (duomenys neskelbtini); atsakovei R. M. priteisiant 56 000 Lt kompensaciją iš ieškovo už jam atitenkančią 1/2 dalį šio turto;

pripažinti negaliojančia nuo sudarymo dienos 2013 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1619 dėl pastato – sezoninės šašlykinės su dengta lauko terasa (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – pardavimo ir taikyti restituciją, grąžinant šį nekilnojamąjį turtą ieškovui ir atsakovei R. M. bendrojon dalinėn nuosavybėn lygiomis dalimis;

pripažinti negaliojančia nuo sudarymo dienos 2013 m. liepos 18 d. užstatymo teisės (superficies) sutartį Nr. 1616 dėl 500/4769 žemės sklypo dalių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) užstatymo perleidimo, sudarytos atsakovės O. U. ir UAB „Žibosa“;

pripažinti J. M. nuosavybės teisę į 1/2 dalį turto, nurodyto pirminiame ieškinyje, bei į 1/2 dalį šio turto:

žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (buvęs žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.;

žemės sklypo 1025/1484 dalis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Užpelkių k.;

priteisti iš atsakovės O. U. ieškovo naudai 5000 Lt skolą, 275 Lt palūkanų bei 5 proc. metinių procesinių palūkanų;

priteisti iš atsakovės R. M. ieškovo naudai 15 000 Lt kompensaciją už perleistą pagal 2012 m. gruodžio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2025 žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k., 493291/2500000 dalį;

priteisti ieškovui iš atsakovės R. M. 126 383,50 Lt kompensaciją už solidariosios prievolės įvykdymą – skolos sumokėjimą AB bankui „Hansabankas“;

priteisti ieškovui iš atsakovės R. M. kompensaciją už pajamas, gautas nuomojant bendrą turtą, t. y. 169 450 Lt pajamų ir 6627 Lt palūkanų;

priteisti ieškovui iš atsakovės R. M. 5 proc. metines procesines palūkanas.

Pareiškimu dėl ieškinio papildymo taip pat buvo prašoma įtraukti atsakovėmis UAB „Žibosa“ ir O. U., kadangi ieškovas reiškia reikalavimą dėl 2013 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties bei 2013 m. liepos 18 d. užstatymo teisės (superficies) sutarties Nr. 1616 pripažinimo negaliojančiomis. Reikalavimas dėl minėtų sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo grindžiamas tuo, kad R. M. negalėjo perleisti sutartyje nurodyto turto O. U. dėl to, jog turtas buvo sukurtas šalių santuokoje, įregistruotas R. M. vardu po santuokos nutraukimo esant jungtinės veiklos sutarčiai, o O. U. negalėjo perleisti minėto turto UAB „Žibosa“.

Atsakovė R. M. priešieškiniu, paduotu 2014 m. rugsėjo 11 d., prašė:

pripažinti 1994 m. sausio 27 d. J. M. IĮ vardu iš Lietuvos taupomojo banko paimtą 115 848,01 Eur (400 000 Lt) paskolą J. M. asmenine skola;

pripažinti 1995 m. spalio 3 d. J. M. paimtą iš R. P. 47 819,97 Eur (54 400 JAV dolerių) paskolą J. M. asmenine skola;

priteisti R. M. žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Alytuje, (duomenys neskelbtini);

priteisti R. M. 36 313 Lt atlyginimą už namo Alytuje remontą;

priteisti iš J. M. 115 848,01 Eur (270 169,15 Lt) kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą R. M. naudai;

priteisti R. M. iš J. M. 61 031,59 Eur (210 729,87 Lt) už jo paskolos Palangos kredito unijai grąžinimą;

priteisti R. M. iš J. M. 47 381,84 Eur (163 600 Lt) už jo paskolos R. P. grąžinimą;

priteisti iš J. M. R. M. 31 452,73 Eur (108 600 Lt), pervestus į J. M. sąskaitą;

priteisti iš J. M. R. M. 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos piniginės sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2009 m. gruodžio 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

pripažinti negaliojančiomis:

2011 m. rugpjūčio 19 d. J. M. dovanojimo mažametei dukteriai E. S. M. sutartį (dėl žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Rūdaičių k.);

2011 m. rugpjūčio 19 d. J. M. dovanojimo mažametei dukteriai E. S. M. sutartį (dėl žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.);

2011 m. rugpjūčio 24 d. J. M. dovanojimo sutartį mažametei dukteriai E. S. M. (dėl 2582/5200 dalių žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k., Liepų g. 27);

2011 m. rugpjūčio 24 d. J. M. dovanojimo mažametei dukteriai E. S. M. sutartį (dėl žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo rūsio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Palangos m., Pašventupio kel. 5);

2011 m. rugsėjo 1 d. J. M. dovanojimo mažametei dukteriai E. S. M. sutartį (dėl 2,000 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Rūdaičių k.);

2011 m. spalio 5 d. J. M. dovanojimo mažametei dukteriai E. S. M. sutartį (dėl 500 vienetų paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės UAB „Atostogų parkas“ akcijų).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kretingos rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu ieškovo J. M. ieškinį ir atsakovės R. M. priešieškinį patenkino iš dalies:

padalijo santuokoje įgytą turtą, ieškovui J. M. priteisdamas asmeninės nuosavybės teise žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Alytuje, (duomenys neskelbtini)), iš jo priteisdamas R. M. 16 218,72 Eur kompensaciją už ieškovui atitenkančią 1/2 dalį šio turto;

pripažino negaliojančia 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį (dėl žemės ūkio paskirties sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – kavinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinio – krepšinio aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – pavėsinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.), sudarytą atsakovės R. M. ir O. U., nuo jos sudarymo momento ir taikė restituciją – grąžino J. M. žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), grąžino R. M. pastatą – kavinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinius – krepšinio aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – pavėsinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), priteisdamas iš atsakovės R. M. atsakovei O. U. 275 000 Lt;

pripažino negaliojančia nuo sudarymo dienos 2013 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1619 (dėl pastato – sezoninės šašlykinės su dengta lauko terasa (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pardavimo) ir taikė restituciją, grąžindamas šį nekilnojamąjį daiktą J. M. ir R. M. bendrojon dalinėn nuosavybėn lygiomis dalimis;

pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo dienos 2013 m. liepos 18 d. užstatymo teisės (superficies) sutartį Nr. 1616 (dėl 500/4769 žemės sklypo dalių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) užstatymo Kretingos r., Žibininkų k., Liepų g., perleidimo), sudarytą O. U. ir UAB „Žibosa“;

atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti J. M. nuosavybės teisę į 1/2 dalį žemės sklypo su statiniais (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.,

pripažino J. M. nuosavybės teisę į :

1/2 dalį pastato – kavinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinio – krepšinio aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – pavėsinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.;

1/2 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.;

1/2 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Rūdaičių k.;

1/2 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k;

1/2 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Vaineikių k.;

1/2 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Rudaičių k.;

1/2 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Užpelkių k.;

1/2 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k., Liepų g. 33;

1/2 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k., 2006709/2500000 dalies;

1/2 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Užpelkių k., 1025/1484 dalies;

1/2 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Ukmergės r., Balandžio k.,

atmetė ieškinio reikalavimą priteisti 3000 vienetų paprastųjų vardinių UAB „Juozo alus“ akcijų;

atmetė ieškinio reikalavimą priteisti 5000 vienetų paprastųjų vardinių UAB „Žibosa“ akcijų.

atmetė ieškinio reikalavimą priteisti J. M. iš O. U. 1448,01 Eur (5000 Lt) skolą, 79,65 Eur (275 Lt) palūkanų bei 5 procentų metines palūkanas nuo priteisiamos skolos ir delspinigių sumos už laikotarpį nuo šio ieškinio tikslinimo datos iki teismo sprendimo įvykdymo;

priteisė J. M. iš R. M. 4344,30 Eur (15 000 Lt) kompensaciją už perleistą pagal 2012 m. gruodžio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2025 žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k., 493291/2500000 dalį;

atmetė ieškinio reikalavimą priteisti iš R. M. 36 603,19 Eur (126 383,50 Lt) kompensaciją už solidariosios prievolės įvykdymą (skolos sumokėjimą AB bankui „Hansabankas“);

atmetė ieškinio reikalavimą priteisti iš R. M. 31 452,73 Eur (169 450 Lt) kompensaciją ir 1919,31 Eur (6627 Lt) palūkanų už pajamas, gautas iš bendro turto nuomos;

priteisė iš R. M. J. M. naudai 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos piniginės sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme 2009 m. gruodžio 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

pripažino 1994 m. sausio 27 d. J. M. IĮ vardu iš Lietuvos taupomojo banko paimtą 115 848,01 Eur (400 000 Lt) paskolą J. M. asmenine skola;

pripažino 1995 m. spalio 31 d. J. M. paimtą iš R. P. 47 819,97 Eur (54 400 JAV dolerių) paskolą J. M. asmenine skola;

atmetė priešieškinio reikalavimą R. M. priteisti 0,09 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Alytuje, (duomenys neskelbtini);

iš dalies patenkino priešieškinio reikalavimą priteisti R. M. iš J. M. atlyginimą už namo Alytuje remontą, t. y. 5258,49 Eur (18 156,50 Lt);

priteisė R. M. iš J. M. 115 848,01 Eur (270 169,15 Lt) kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą;

priteisė R. M. iš J. M. 61 031,59 Eur (210 729,87 Lt) už jo paskolos grąžinimą Palangos kredito unijai;

atmetė priešieškinio reikalavimą iš J. M. priteisti 31 452,73 Eur (108 600 Lt);

priteisė R. M. iš J. M. 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos piniginės sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2009 m. gruodžio 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

atmetė priešieškinio reikalavimus pripažinti negaliojančiomis:

2011 m. rugpjūčio 19 d. J. M. dovanojimo mažametei dukteriai E. S. M. sutartį (dėl 1,0700 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.);

2011 m. rugpjūčio 19 d. J. M. dovanojimo mažametei dukteriai E. S. M. sutartį (dėl 0,3541 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.,);

2011 m. rugpjūčio 24 d. J. M. dovanojimo mažametei dukteriai E. S. M. sutartį (dėl 2582/5200 dalių žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k., Liepų g. 27);

2011 m. rugpjūčio 24 d. J. M. dovanojimo mažametei dukteriai E. S. M. sutartį (dėl žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo rūsio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Palangos m., Pašventupio kel. 5);

Teismas nurodė, kad byla buvo iškelta pagal ieškovo J. M. 2009 m. gruodžio 2 d. ieškinį, kuriuo J. M. prašė padalyti santuokoje ir bendrai faktiškai gyvenant įgytą turtą (ieškinio suma 2 993 490 Lt, jo reikalavimo dydis – 1 496 745 Lt). 2014 m. rugpjūčio 12 d. byloje buvo gautas patikslintas ieškinys, kuriuo ieškovas atsisakė reikalavimo dėl 180 164 Lt vertės turto padalijimo ir, pareiškęs papildomus reikalavimus, savo reikalavimą padidino iki 1 899 920,50 Lt. 2014 m. rugsėjo 11 d. atsakovė R. M. pareiškė priešieškinį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, kompensacijos priteisimo bei sandorių pripažinimo negaliojančiais (priešieškinio suma – 1 438 412,02 Lt).

Teismas nustatė, kad šalių santuoka nutraukta 2001 m. gegužės 9 d., kai galiojo Santuokos ir šeimos kodeksas (toliau – SŠK). Šalių ištuoka įregistruota ištuokos metrikų knygoje 2001 m. rugpjūčio 8 d. Teismas konstatavo, kad šalys nurodytu metu nekonfliktavo, nesprendė klausimų dėl turto pasidalijimo nei pagal santuokos nutraukimo metu galiojusius įstatymus, nei vėliau. Nutraukusios santuoką šalys tam tikru laikotarpiu gyveno viename name. Teismas pažymėjo, kad visuotinai žinoma, jog ne viena šeima po santuokos nutraukimo lieka gyventi tame pačiame bute, name ir pan. dėl ekonominių, socialinių ar kt. priežasčių. Šalys ne tik gyveno, bet ir tai viešai deklaravo.

Teismas pripažino, kad J. ir R. M. gyveno kartu, tačiau nurodė, kad abejoja, jog šie santykiai buvo šeiminiai. Tokio abiejų šalių pasirinkto gyvenimo būdo metu buvo įgyjama turto, jis buvo realizuojamas, sukuriamas pelnas, patiriama nuostolių. Vienai iš šalių įgyjant turtą savo vardu, kita šalis neprieštaravo, įkeičiant turtą, imant paskolas, kita šalis laidavo ir pan. Jie vykdė verslą ir bendrai, ir atskirai. Po aštuonerių metų šalys ėmė nebesutarti, reikšti viena kitai turtines pretenzijas, nebesugebėjo susitarimu pasidalyti savo turto, turtinių įsipareigojimų, todėl iškelta ši byla.

Teismas konstatavo, kad ne visiems ginčo turto padalijimo klausimams išspręsti gali būti taikomos šeimos teisinių santykių reguliavimo nuostatos. Teismas nurodė, kad, spręsdamas šį ginčą, turi nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių (J. M. ir R. M.) susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (CK 6.969 straipsnis). Ieškovas byloje nepateikė santuokinio turto balanso, nors prašo taikyti įstatymų reikalavimus, kaip dalijant santuokinį turtą. Atsakovė pateikė santuokinio turto balansą, tačiau būtent tos datos, kada buvo įregistruota šalių ištuoka. Teismas pripažino, kad šalys, nutraukusios santuoką, iš dalies tęsė ją bei santuokinius ryšius sukurdamos, įgydamos, valdydamos turtą ir pan.

Teismas nustatė, kad žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Alytuje, (duomenys neskelbtini), buvo nupirktas 1993 m., kai šalių santuoka nebuvo nutraukta, todėl šis turtas yra santuokinis, nors ir registruotas R. M. vardu. 2009 m. rugpjūčio 28 d. R. M. įgaliojo J. M. savo nuožiūra šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Teismas pripažino, kad kiekvienam iš sutuoktinių priklauso po 1/2 dalį, visas žemės sklypas turi būti priteistas J. M., iš jo R. M. priteisiant pusės šio sklypo vertės (16 218,72 Eur, arba 56 000 Lt) kompensaciją (CK 3.84 straipsnio 1 dalis, 3.117 straipsnis).

Teismas sprendė, kad pagrįstas ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančia 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį (dėl žemės ūkio paskirties sklypo (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – kavinės (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), kiemo statinio – krepšinio aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – pavėsinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.), sudarytą atsakovės R. M. ir O. U.. R. M., sudarydama šią sutartį, minėto turto nebeturėjo, nes 2005 m. kovo 14 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimu bei 2006 m. gegužės 9 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi 2002 m. birželio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartis (kurios pagrindu R. M. įgijo minėtą turtą) pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo datos bei taikyta restitucija. Teismas pripažino, kad sandoris prieštarauja savininko nuosavybės teisių turiniui (CK 4.37 straipsnis, 4.48 straipsnio 1 dalis), kai asmuo, kuris nėra vienintelis turto savininkas, nuosavybės teises į visą turtą perleidžia kitam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis), be to, sandoris sudarytas tik dėl akių. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

Teismas nurodė, kad 2013 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr.1919 (dėl pastato –sezoninės šašlykinės su dengta lauko terasa (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pripažįstama negaliojančia ir grąžinama ieškovui bei atsakovei R. M. bendrojon dalinėn nuosavybėn lygiomis dalimis. Tebevykstant teisminiam ginčui, atsakovė O. U. savo vardu Nekilnojamojo turto registre registravo pastatą – sezoninę šašlykinę su dengta lauko terasa (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), buvusią ginčo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausiniu. Statinys šiame žemės sklype buvo pastatytas dar iki ginčijamos 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo kaip žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausinys.

Teismas nurodė, kad 2013 m. liepos 18 d. užstatymo teisės (superficies) sutartis Nr. 1616 (dėl 500/4769 žemės sklypo dalių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kretingos r., Žibininkų k., Liepų g.) užstatymo perleidimo), sudaryta atsakovės O. U. ir UAB „Žibosa“, pripažįstama negaliojančia.

Teismas nurodė, kad žemės sklypas su statiniais (žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.) buvo parduotas asmeniškai R. M. (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas teigė, kad kavinė, krepšinio aikštelė, pavėsinė (Kretingos r., Žibininkų k.) buvo sukurti jungtinės veiklos sutarties pagrindu (CK 6.971 straipsnis), todėl ieškovo reikalavimas dėl pusės šio turto pripažinimo jo daline nuosavybe pagrįstas.

Teismas nurodė, kad ieškinio reikalavimai pripažinti J. M. nuosavybės teisę į 1/2 dalį žemės sklypų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kretingos r., Žibininkų k.; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kretingos r., Rūdaičių k.; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kretingos r., Žibininkų k.; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kretingos r., Žibininkų k.; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kretingos r., Žibininkų k.; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kretingos r., Žibininkų k.; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kretingos r., Žibininkų k; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kretingos r., Žibininkų k.; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kretingos r., Vaineikių k.; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kretingos r., Vaineikių k.; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kretingos r., Rūdaičių k.; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kretingos r., Rūdaičių k.; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kretingos r., Žibininkų k.; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kretingos r., Žibininkų k.; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kretingos r., Rūdaičių k.; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kretingos r., Užpelkių k.; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kretingos r., Žibininkų k., Liepų g. 33; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kretingos r., Žibininkų k.; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kretingos r., Žibininkų k., 2006709/2500000 dalies; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kretingos r., Užpelkių k., 1025/1484 dalies, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Ukmergės r., Balandžio k., turi būti patenkinti CK 6.971 straipsnio pagrindu.

Teismas nurodė, kad R. M., tebevykstant teisminiam ginčui dėl žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 2013 m. spalio 30 d. mainų sutartimi išmainė šį sklypą į lygiavertį žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), įgydama iš A. N. asmeninės nuosavybės teisę į 1025/1484 žemės sklypo dalis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Tokio sandorio sudarymas prieštarauja savininko nuosavybės teisių turiniui (CK 4.37 straipsnis, 4.48 straipsnio 1 dalis).

Teismas pažymėjo, kad UAB „Žibosa“ buvo įkurta 1998 m. sausio 16 d. Šios bendrovės steigėja ir akcininkė buvo O. U., bendrovės įstatinis kapitalas sudarė 10 000 Lt, išleista 100 paprastųjų vardinių akcijų. 2002 m. gegužės 1 d. O. U. pardavė atsakovei R. M. visas akcijas ir bendrovės akcijos priklauso R. M. asmeninės nuosavybės teise. Visos ieškovo investuotos į UAB „Žibosa“ lėšos (446 000 Lt) buvo jam grąžintos iki 2007 m. rugpjūčio 28 d.

Teismas nurodė, kad UAB „Juozo alus“ įsteigta 1999 m. liepos 29 d., bendrovės steigėjas bei akcininkas buvo A. K., jis 2000 m. gegužės 26 d. pardavė visas akcijas ieškovo tėvui J. M.. 2001 m. lapkričio 26 d. ieškovo tėvas padovanojo visas akcijas išsituokusiai atsakovei R. M., todėl UAB „Juozo alus“ akcijos jai priklauso asmeninės nuosavybės teise. Visos ieškovo investuotos į UAB „Juozo alus“ lėšos (232 248,65 Lt) jam buvo grąžintos iki 2004 m. rugpjūčio 11 d.

Teismas nustatė, kad J. M. (ieškovo tėvas) ir O. U. buvo vieninteliai UAB „Žibosa“ ir UAB „Juozo alus“ akcininkai akcijų perleidimo metu, turėjo tik po 100 vienetų bendrovių akcijų. Ieškovas prašo padalyti 6000 paprastųjų vardinių UAB „Juozo alus“ ir 10 000 vienetų paprastųjų vardinių UAB „Žibosa“ akcijų, tačiau akcijos papildomai buvo išleistos, didinant įstatinį kapitalą vienintelės akcininkės R. M. sprendimu. Teismas sprendė, kad ieškovas praleido CK 3.129 straipsnyje nustatytą ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl UAB „Juozo alus“ ir UAB „Žibosa“ akcijų pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir šios bendrosios dalinės nuosavybės padalijimo pateikti.

Teismas tvirtino, kad net ir pripažinus negaliojančia 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį (dėl žemės ūkio paskirties sklypo, žemės sklypo, unikalus, kavinės, krepšinio aikštelės, pavėsinės Kretingos r., Žibininkų k.), sudarytą atsakovės R. M. ir O. U., ieškovas neįrodė, kad O. U. buvo nesąžininga įgijėja. O. U., turėdama šį turtą, juo naudojosi, patyrė jo naudojimo išlaidų, tai automatiškai netapo ieškovo nurodytais nuostoliais ar galimomis turto išlaikymo išlaidomis. Ieškovas neįrodė, kad patyrė būtent savo nurodyto dydžio nuostolių dėl O. U. veiksmų.

Teismas pažymėjo, kad R. M., tebevykstant teisminiam ginčui dėl žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 2012 m. gruodžio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 2025 perleido 493291/2500000 dalį ginčo žemės sklypo UAB „Omnitel“ už 30 000 Lt. R. M. perleido nuosavybės teisę į turtą, kurio nuosavybės teisės dalys nebuvo nustatytos. Teismas sprendė, kad šio sandorio sudarymas prieštarauja savininko nuosavybės teisių turiniui (CK 4.37 straipsnis, 4.48 straipsnio 1 dalis), kai asmuo, nebūdamas vienintelis turto savininkas, nuosavybės teises į visą turtą perleidžia kitam asmeniui, todėl ieškovui turi būti priteista 4344,3 Eur (15 000 Lt) kompensacija.

Teismas nurodė, kad iš R. M. 126 383,50 Lt kompensacija už solidariosios prievolės įvykdymą (skolos sumokėjimą AB bankui „Hansabankas“) nepriteisiama, nes ši skola pripažįstama ieškovo asmenine skola.

Teismas konstatavo, kad ieškovas įrodinėja, jog jungtinės veiklos laikotarpis tęsėsi iki 2008 metų. Ieškovas negali pretenduoti į R. M. asmenines pajamas, gautas pasibaigus jungtinės veiklos laikotarpiui, nes jis neprisidėjo prie šių pajamų sukūrimo. Todėl ieškinio reikalavimas priteisti ieškovui iš R. M. kompensaciją už pajamas, gautas iš bendro turto nuomos (169 450 Lt ir 6627 Lt palūkanų), atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas nurodė, kad J. M. IĮ buvo įregistruota santuokos metu (1990 m. gruodžio 21 d.), tačiau R. M. nedirbo šioje įmonėje, neturėjo pajamų iš šios įmonės veiklos. J. M. paėmė paskolą su 80 proc. metinių palūkanų statybos darbams, tačiau šiuos pinigus perskolino: 1993 m. spalio 28 d. UAB „Lidruna“ jis paskolino 145 000 Lt (skola negrąžinta), 1994 m. vasario 1 d. UAB „Erla“ paskolino 232 600 Lt (skola negrąžinta), 1994 m. liepos 1 d. paskolino UAB „Lidruna“ 277 340 Lt (skola negrąžinta). Teismo vertinimu, aplinkybė, kad R. M. buvo paskolos laiduotoja, rodo, kad paskola buvo paimta ne jos asmeniniams ar šeimos finansiniams reikalams spręsti, kadangi tokiu atveju paskola būtų buvusi imta R. M. ar šeimos vardu.

Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog 1995 m. spalio 31 d. jo iš R. P. paimta 47 819,97 Eur (54 400 JAV dolerių) paskola būtų buvusi panaudota šeimos verslui. Kadangi R. M. grąžino už J. M. 163 000 Lt skolą R. P., ji turi atgręžtinio reikalavimo teisę J. M. (CK 3.98 straipsnio 3 dalis, 3.109 straipsnis, 3.115 straipsnis).

Teismas pažymėjo, kad R. M. pateiktais rašytiniais įrodymais įrodė turėjusi 16 218,72 Eur (56 000 Lt) dydžio išlaidas dėl namo Alytuje remonto. Šis turtas pripažįstamas bendrąja daline nuosavybe, kiekvienai iš šalių priklauso po 1/2 dalį, todėl priteistinos kompensacijos dydis mažintinas pusiau, iš ieškovo priteisiama 5258,49 Eur (18 156,50 Lt).

Teismas konstatavo, kad kai ieškovas apsisprendė paimti naują paskolą senajai paskolai, kurią buvo suteikęs kitas bankas (AB SEB bankas), grąžinti, atsakovė tam neprieštaravo, nes mažėjo ir jos (kaip laiduotojos) našta. J. M. turėjo grąžinti AB SEB bankui 2006 m. liepos 3 d. paimtą paskolą iki 2031 m. liepos 2 d. Atsakovė, būdama tik laiduotoja, o ne partnerė jungtinės veiklos pagrindu, sutiko ir toliau vykdyti laiduotojos pareigas, įkeisdama savo vardu registruotą turtą, nes ieškovas jai žadėjo pats grąžinti paskolą. Tačiau ieškovas negrąžino skolos AB SEB bankui, pastarasis nukreipė išieškojimą į įkeistą atsakovės turtą. Todėl priešieškinio reikalavimą priteisti 270 169,15 Lt kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą teismas laiko pagrįstu ir tenkintinu.

Teismas sprendė, kad atsakovei R. M. turi būti priteista ir 210 729,87 Lt už J. M. paskolos Palangos kredito unijai grąžinimą, nes R. M. sumokėjo šią asmeninę J. M. skolą ir tokiu būdu įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę (CK 3.98 straipsnio 3 dalis, 3.109 straipsnis, 3.115 straipsnis).

Teismas pažymėjo, kad ieškovė nurodė, jog pervedė 108 600 Lt atsakovui paskoloms dengti ir kitiems tikslams įgyvendinti, tačiau tai yra abstraktaus pobūdžio paaiškinimas. Teismas sprendė, kad savanoriški, konkrečiai neįvardyti pervedimai laikytini tarpusavio partnerystės išraiška (CK 6.974 straipsnis). Todėl teismas nepriteisė R. M. iš J. M. 108 600 Lt.

Teismas pažymėjo, kad R. M. nurodė, jog J. M., sudarydamas nekilnojamojo turto dovanojimo sutartis, veikė nesąžiningai, taip pažeidė kreditorės interesus, šių sandorių sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 straipsnis). Teismas konstatavo, kad 2011 metais ieškovas nežinojo ir negalėjo žinoti, kad nurodytais sudaromais dovanojimo sandoriais gali pažeisti R. M. teises, nes ji nereiškė jokių reikalavimų į nurodytą turtą ieškovui iki 2014 metų. R. M. neturi reikalavimo teisės, nes ginčijami sandoriai nepažeidė jos teisių. Teismas sprendė, kad praleistas ieškinio senaties terminas, atsakovė neįrodė, jog ji sužinojo apie ginčijamus sandorius tik 2014 metais, nes byloje aiškiai matyti, kad abi šalys nuo 2009 metų (nuo bylos iškėlimo teisme) nuosekliai ir detaliai seka ir fiksuoja visus viena kitos procesinius veiksmus ir sudaromus sandorius.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo J. M. ir atsakovių R. M., O. U. bei UAB „Žibosa“ apeliacinius skundus, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi pakeitė Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą:

panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria J. M. pripažinta nuosavybės teisė į 1/2 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Užpelkių k.;

pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančia nuo sudarymo dienos 2013 m. liepos 18 d. sutartis Nr. 1619 (dėl pastato – sezoninės šašlykinės su dengta lauko terasa – pardavimo) ir nekilnojamasis daiktas grąžintas bendrojon dalinėn nuosavybėn J. M. ir R. M. lygiomis dalimis, nurodydamas, kad taikoma restitucija ir iš atsakovės O. U. atsakovei UAB „Žibosa“ priteisiama 49 235,40 Eur (170 000 Lt) suma, gauta pagal 2013 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1619;

ištaisė rašymo apsirikimą pirmosios instancijos teismo sprendime, nurodydama, kad iš J. M. R. M. priteisiama 78 246,39 Eur (270 169,15 Lt) kompensacija už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą;

patikslino pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nurodydama, kad iš J. M. atsakovės R. M. naudai priteisiamos metinės 5 proc. procesinės palūkanos nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Kolegija pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. gruodžio 11 d. įsiteisėjusia nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDIyLTI1My8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-422-253/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-422-253/2013">2A-422-253/2013</a> (kuria Kretingos rajono apylinkės teismo 2011m. birželio 10 d. sprendimo dalis panaikinta ir dalis bylos perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo) konstatavo, jog žiniasklaidos priemonėse paskelbtos publikacijos ir filmuota medžiaga gali būti leidžiami įrodymai civilinėje byloje; kad bylos faktinių duomenų visuma pagrindžia, jog ieškovą ir atsakovę siejo daugiau nei tik darbo teisiniai santykiai po santuokos nutraukimo. Iš Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-240-216/2005 matyti, kad šalims ir toliau artimai gyvenant po santuokos nutraukimo atsakovė R. M., sudarydama minėtoje byloje ginčijamus sandorius, žinojo apie atsakovo turimus įsiskolinimus, o šios aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą teismui konstatuoti atsakovės nesąžiningumą ir actio Pauliana taikymo sąlygų egzistavimą.

Kolegija pažymėjo, kad minėtoje Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartyje nurodyta, jog po formalaus santuokos nutraukimo atsakovė R. M. ir ieškovas J. M. gyveno kartu, juos toliau siejo bendras tikslas bei interesas – santuokos metu pradėto šeimos verslo veiklos plėtojimas. Kolegijos nuomone, ieškovo, atsakovės R. M., liudytojų O. M., R. G., R. P., L. R., R. J. paaiškinimai patvirtina žiniasklaidos priemonėse paskelbtus duomenis, kad buvę sutuoktiniai dirbo kartu, buvo pasidaliję darbo sferas bendro verslo veikloje.

Kolegija nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartyje nustatyta, jog sklypų ieškodavo, dėl kainos tardavosi dažniausiai ieškovas J. M., o atsakovė R. M. pasirašydavo sandorius. Ieškovo ir R. M. įsipareigojimus veikti bendrai naudojant kooperuotus išteklius patvirtina byloje pateikti duomenys apie J. M. ir R. M. sudarytas paskolų ir laidavimo sutartis. Byloje matyti, kad 2004–2008 m. pradžioje atsakovė R. M. ėmė paskolas būsto remontui ir smulkiajam verslui, už jas laidavo ir ieškovas. Beveik tuo pačiu metu ieškovas J. M. taip pat ėmė paskolas būsto remontui bei smulkiajam verslui, už šias paskolas laidavo ir atsakovė R. M.. Tiek ieškovas, tiek atsakovė teikė paskolas UAB „Žibosa“. Nutraukę santuoką buvę sutuoktiniai toliau kartu gyveno, kooperuodami asmenines lėšas, intelektinius išteklius, verslo reputaciją, asmeninius dalykinius ryšius, bendru abiejų darbu toliau plėtojo šeimos verslą. Tokia veikla pripažintina atitinkančia jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai keliamus reikalavimus. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis yra įsiteisėjusi, nurodytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais ir yra neįrodinėtinos (CPK 182 straipsnis).

Kolegija konstatavo, kad Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. gruodžio 11 d. įsiteisėjusia nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDIyLTI1My8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-422-253/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-422-253/2013">2A-422-253/2013</a>, taip pat nustatė, jog tai, kad šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas ex-ante bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise. Sprendžiant ginčą dėl kartu gyvenusių nesusituokusių asmenų turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą.

Kolegija nurodė, kad proceso metu buvo suformuluotas ir išreikštas ieškovo reikalavimas žemės sklypą Alytuje, (duomenys neskelbtini), priteisti jam, tokį ieškovo reikalavimą Kretingos rajono apylinkės teismas ir analizavo. Atsakovė su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl šios dalies sutiko ir šios dalies neskundė, todėl šis ieškovo apeliacinio skundo reikalavimas negali būti patenkintas.

Kolegija pažymėjo, kad ieškovas nepateikė teismui rašytinių įrodymų, jog būtų savo asmeninėmis lėšomis prisidėjęs prie gyvenamojo namo ir kitų statinių statybos bei rekonstrukcijos (Kretingos r., Žibininkų k.) po 1992 m. rugsėjo 17 d. (kai gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais buvo parduotas ieškovo tėvams) iki 2005 m. liepos 15 d. (kai ieškovo tėvai pardavė išsituokusiai R. M. šį nekilnojamąjį turtą pirkimo–pardavimo sutartimi (CPK 178, 185 straipsniai). Atsakovei R. M. įgijus šį turtą asmeninės nuosavybės teise iš ieškovo tėvų naujos statybos šiame žemės sklype vykdytos nebuvo. Tokiu būdu nurodomi rašytiniai įrodymai paneigia ieškovo teiginius, kad tai jis savo lėšomis didino bei gerino šį ginčo turtą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl ieškovo nuosavybės teisės į nurodytą turtą pripažinimo, nustatęs, kad šis turtas buvo parduotas asmeniškai R. M..

Kolegija rėmėsi Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. įsiteisėjusia nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDIyLTI1My8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-422-253/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-422-253/2013">2A-422-253/2013</a>, nurodydama, kad šioje nutartyje nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 3.129 straipsnyje įtvirtintą ieškinio senatį ieškinio reikalavimams dėl UAB „Juozo alus“ ir UAB „Žibosa“ akcijų pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir padalijimo; teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai taikė ieškinio senatį nurodytiems reikalavimams, tačiau iš esmės teisingai pripažino nepagrįstu ieškinio reikalavimą dėl ieškovo nuosavybės teisės į 3000 vienetų paprastųjų vardinių UAB „Juozo alus“ ir 5000 vienetų paprastųjų vardinių UAB „Žibosa“ akcijų, konstatavęs, kad visos ieškovo investuotos į bendrovę lėšos jam buvo grąžintos. Ieškovas nepagrindė, kodėl jis neįsigijo UAB „Žibosa“ ar UAB „Juozo alus“ akcijų savo vardu ir kodėl neginčijo įstatymų nustatytais terminais šių įmonių akcijų įsigijimo atsakovės R. M. vardu, jeigu toks akcijų įsigijimas ir priklausymas asmeninės nuosavybės teise R. M. kaip nors neatitiko tikrosios jo valios.

Kolegija sprendė, kad ieškovas neįrodė būtinumo perleisti akcijas atsakovei, ir tai tik patvirtina, jog atsakovės sudaromi sandoriai dėl akcijų įsigijimo visiškai atitiko faktinę padėtį (tiek atsakovės R. M., tiek ieškovo J. M. valią dėl konkretaus turto įsigijimo). 2001 m. ieškovo tėvas J. M., dovanodamas šios įmonės akcijas asmeniškai R. M., gavo iš atsakovės R. M. patvirtinimą perimti ne tik 100 vienetų paprastųjų vardinių akcijų, bet ir su tuo susijusius įsipareigojimus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ieškovo konkliudentinius veiksmus atsiimant iš bendrovių savo paskolintas lėšas ir padarė pagrįstas išvadas, kad tarp ieškovo ir atsakovės nebuvo susitarimo kartu įgyti bendrovių akcijas.

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad net pripažinus negaliojančia 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį (dėl žemės ūkio paskirties sklypo, žemės sklypo, kavinės, krepšinio aikštelės, pavėsinės Kretingos r., Žibininkų k.), sudarytą atsakovės R. M. ir O. U., nėra pagrindo nurodytas sumas priteisti iš atsakovės O. U. ieškovui. Kol O. U. turėjo ginčo turtą ir juo naudojosi ar patyrė šio turto išlaidų, tai automatiškai netapo ieškovo nurodytais nuostoliais ar galimomis turto išlaikymo išlaidomis, ieškovas neįrodė, kad dėl O. U. veiksmų patyrė nuostolių.

Kolegija konstatavo, kad ieškovas neįrodė atsakovės R. M. solidariosios atsakomybės dėl skolos, paimtos J. M. IĮ vardu iš Lietuvos taupomojo banko. Atsakovė pateikė įrodymus, kad ši banko paskola buvo perskolinta kitiems tretiesiems asmenims, o paskolos laiku negrąžinus, ieškovas refinansavimo būdu padengė šią skolą pirminiam kreditoriui ir tapo kito banko AB „Hansabankas“ skolininku. Kolegija, įvertinusi byloje esančias aplinkybes, sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą ir priteisti kompensaciją už solidariosios prievolės įvykdymą, sutiko, kad pirmosios instancijos teismas reikalavimą pripažinti 1995 m. spalio 31 d. J. M. paimtą iš R. P. 47 819,97 Eur (54 400 JAV dolerių) paskolą pagrįstai vertino kaip asmeninę J. M. skolą, nes J. M. nepateikė jokių įrodymų, kad ši paskola būtų buvusi panaudota šeimos verslui. Kolegija pažymėjo, kad J. M. nepateikė jokių įrodymų, jog R. P. skolą jis grąžino iš savo lėšų.

Kolegija konstatavo, kad ieškovas perėmė savo nuosavybėn atsakovės R. M. lėšomis pagerintą turtą (namą Alytuje), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš jo kompensaciją (5258,49 Eur, arba 18 156,50 Lt) už namo remontą.

Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas padarė aiškią matematinę klaidą sprendimo dalyje, kuria nuspręsta priteisti iš J. M. 115 848,01 Eur (270 169,15 Lt) kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą R. M. naudai. Pagal oficialų lito ir euro santykį (3,45280:1) 270 169,15 Lt sudaro 78 246,39 Eur, o ne 115 848,01 Eur. Ieškovas nesikreipė į pirmosios instancijos teismą dėl nurodyto rašymo apsirikimo ištaisymo, todėl šis apsirikimas ištaisytinas apeliacinės instancijos teisme nurodant, kad iš J. M. priteistina ne 115 848,01 Eur, o 78 246,39 Eur (270 169,15 Lt) kompensacija už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą R. M. naudai (CPK 276 straipsnio 2 dalis).

Kolegija nurodė, kad iš varžytynių buvo parduotas atsakovės vardu registruotas jai priklausantis įkeistas turtas. Ieškovas nurodo, kad išieškota AB SEB banko suma, pardavus santuokoje įgytą ir hipoteka įkeistą žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kretingos r., Martynaičių k.), yra 18 893 Eur (65 233 Lt), ir atsakovės reikalavimas dėl kompensacijos apskritai negali viršyti 9446,5 Eur. Kolegija sprendė, kad ieškovei priteistina suma nemažintina.

Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog R. M. sumokėjo asmeninę J. M. skolą Palangos kredito unijai, todėl atsakovė turi atgręžtinio reikalavimo teisę ieškovui (CK 3.98 straipsnio 3 dalis, 3.109 straipsnis, 3.115 straipsnis). Kolegijos manymu, ieškovo teiginiai, kad teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovės pateikta audito ataskaita, vertintini kritiškai, nes pats ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovės pateikti skaičiavimai neatitinka tikrovės.

Kolegija nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 12 d. priimtas atsakovės R. M. priešieškinis, todėl ieškovas teisingai nurodo, kad iš jo atsakovės R. M. naudai 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos piniginės sumos priteistinos nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.37 straipsnis).

Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus dėl turto pripažinimo daline nuosavybe, taip pat paaiškinimus, kodėl šalys buvo sutarusios sandorius sudaryti ir turtą registruoti atsakovės R. M. vardu, todėl pagrįstai pripažino turtinius objektus daline nuosavybe ir juos padalijo tarp šalių, priteisdamas J. M. po 1/2 dalį šio turto.

Kolegija sprendė, kad byloje esančios aplinkybės sudaro pagrindą labiau tikėti, jog šalys buvo suinteresuotos apsaugoti ir išlaikyti turtą, naudojamą bendrame versle, todėl atsakovės turto deklaracijos neatspindi ginčo turto įgijimo aplinkybių.

Kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įgytas jungtinės veiklos metu (2005 m. birželio 1 d.), naudotas bendro verslo poreikiams tenkinti, pagrįstai pripažino jį bendrąja daline nuosavybe. Atsakovė R. M., tebevykstant teisminiam ginčui dėl šio žemės sklypo, 2012 m. gruodžio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 2025 perleido 493291/2500000 dalį ginčo žemės sklypo UAB „Omnitel“ už 30 000 Lt. Atsakovė R. M. perleido nuosavybės teises į turtą, kurio nuosavybės teisės dalys nebuvo nustatytos. Tokio sandorio sudarymas prieštarauja savininko nuosavybės teisių turiniui, kai asmuo, nebūdamas vienintelis turto savininkas, nuosavybės teises į visą turtą perleidžia kitam asmeniui (CK 4.37 straipsnis, 4.48 straipsnio 1 dalis). Jungtinės veiklos sutarties vykdymo pagrindu sukurtam rezultatui (bendram turtui) turi būti taikomas įstatyme nustatytas reguliavimas – bendras turtas partneriams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 6.971 straipsnio 1 dalis). Pripažinus reikalavimą pagrįstu dėl jungtinės veiklos metu sukurto ir įgyto turto, yra pagrindas priteisti ieškovui atitinkamą dalį šio daikto duodamų pajamų.

Kolegija teigė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovės savanoriškai pervestos lėšos vertinamos kaip tarpusavio partnerystės išraiška, kadangi atsakovė nenurodė ir nepagrindė, kokiu pagrindu atliko pervedimus. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad įnešė pinigus ieškovui kaip jo laiduotoja, tačiau nepateikia tai patvirtinančių įrodymų. Be to, jei atsakovė būtų turėjusi pareigą veikti kaip prievolių laiduotoja, ji būtų turėjusi prievolę vykdyti tiesiogiai kreditoriui (CK 6.76 straipsnis), o ne per paskolos gavėją, todėl atsakovės argumentai laikytini nepagrįstais. Lėšų pervedimai yra dar vienas patvirtinimas, kad jungtinės veiklos susitarimu nutarta pajamas, gaunamas iš bendro verslo, naudoti bendriems prievoliniams įsipareigojimams ir asmeniniams poreikiams.

Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovė R. M. nebuvo pareiškusi jokių reikalavimų ieškovui J. M. ne tik iki bylos iškėlimo, bet ir šiai bylai besitęsiant nuo 2009 metų rudens, taip pat per minėtą laikotarpį iki 2014 m. rugsėjo 12 d. priešieškinio padavimo. R. M. neįrodė, jog turi galiojančią reikalavimo teisę ieškovui J. M.. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad dovanojimo sandorių metu dovanotojui negalėjo būti žinoma, jog šiais sandoriais būtų pažeistos R. M., kaip galimos kreditorės, teisės; R. M. nereiškė reikalavimų ieškovui ir neturėjo galiojančios reikalavimo teisės, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti priešieškinyje nurodytus sandorius negaliojančiais.

Kolegija pažymėjo, kad 2010 m. rugsėjo 15 d. pareiškimu dėl dalies ieškinio dalyko sumažinimo ieškovas atsisakė pretenzijų į žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Užpelkių k. Kretingos apylinkės teismas, priėmęs ieškovo pareiškimą, 2011 m. birželio 10 d. sprendime dėl šio klausimo nepasisakė, dėl jo nebuvo pasisakyta ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi, todėl šis reikalavimas liko ieškinio dalyko dalimi. Bylą nagrinėjant pakartotinai 2015 m. vasario 12 d. sprendimu J. M. nepagrįstai buvo pripažinta nuosavybės teisė į dalį žemės sklypo. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad palaiko savo 2010 m. rugsėjo 15 d. ieškinio dalies atsisakymą (dėl žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Užpelkių k.) ir nereiškia reikalavimo dėl šio turto. Kolegija nurodė, kad ši teismo sprendimo dalis turi būti pakeista, panaikinant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria J. M. pripažinta nuosavybės teisė į 1/2 dalį žemės sklypo Kretingos r., Užpelkių k.

Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog R. M. sudarydama 2009 m. lapkričio 13 d. sutartį neturėjo joje nurodyto turto, šį turtą ji buvo įgijusi pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, tačiau Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimu bei Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutartimi pripažino negaliojančia 2002 m. birželio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 4511 nuo jos sudarymo datos bei taikė restituciją. R. M. negalėjo perleisti nuosavybės teisės į žemės sklypą, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), todėl dėl šios dalies sudarytas sandoris yra niekinis. Esant niekiniam sandoriui dėl žemės sklypo, sutarties dalis dėl statinių yra negaliojanti. Byloje nebuvo paneigta, kad ginčo sandoriu perleistas turtas yra neatsiejamas nuo bendro HBH pramogų ir poilsio komplekso veiklos, t. y. būtinas UAB „Žibosa“ ir UAB „Juozo alus“ veiklai vykdyti, ir negali būti atsiejamai naudojamas nepažeidžiant šių įmonių veiklos. Kolegija konstatavo, kad sandoriu nesiekta sukurti teisinių pasekmių, jis sudarytas tik dėl akių, siekiant išvengti turto padalijimo. Byloje esantys įrodymai leidžia prieiti prie išvados, kad sandoris buvo sudarytas siekiant ne sukurti įstatymų ginamus civilinius teisinius santykius, o atsakovei O. U. padedant seseriai išsaugoti nekilnojamąjį turtą ir išvengti jo dalybų.

Kolegija konstatavo, kad tai, jog 2009 m. lapkričio 13 d. sandoris buvo sudarytas tik dėl akių, patvirtina ir vėlesni atsakovių veiksmai: 2012 m. sausio 1 d. nuomos sutartimi O. U. išnuomojo R. M. žemės sklypą, kavinę, krepšinio aikštelę, pavėsinę, sezoninę šašlykinę su dengta lauko terasa už 5000 Lt metinį nuomos mokestį, o R. M. iš karto tą pačią dieną 2012 m. sausio 1 d. subnuomos sutartimi išnuomojo šį turtą UAB „Žibosa“ už 36 000 Lt metinį nuomos mokestį, t. y. 7 kartus brangiau. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines ginčo aplinkybes, tinkamai kvalifikavo ginčo santykį ir pagrįstai pripažino 2009 m. lapkričio 13 d. sutartį negaliojančia.

Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino J. M. nuosavybės teisę į 1/2 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r. Šis žemės sklypas, kaip ir kiti ginčo sklypai šioje byloje, nors ir buvo registruotas atsakovės R. M. vardu, yra įgytas jungtinės sutarties pagrindu ir naudojamas išimtinai „HBH Juozo alus“ verslo poreikiams tenkinti.

Kolegija pažymėjo, kad atsakovė R. M., žinodama apie ruošiamą paduoti ieškinį teismui dėl santuokoje ir per bendrą gyvenimą drauge su ieškovu įgyto, sukurto turto padalijimo, 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido dalį ginčytino turto savo seseriai O. U., šios aplinkybės įrodo abiejų sandorio šalių nesąžiningumą. Ginčo turtas parduotas už nepagrįstai mažą kainą (275 000 Lt), nors, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais, bendra turto vidutinė vertė turto pardavimo metu buvo 372 430 Lt (CK 6.67 straipsnis). Ieškiniu ieškovas J. M. prašo grąžinti žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris jam priklauso nuosavybės teise Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 14 d. bei 2006 m. gegužės 9 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarčių pagrindais. Nuosavybės teisę į žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ieškovas įgijo atkūrus jam nuosavybės teises į nurodytą sklypą, t. y. sklypas įgytas ne jungtinės veiklos sutarties pagrindais, o asmeninės nuosavybės teise. Atsakovė R. M. nekėlė reikalavimo dėl jai nuosavybės teisės pripažinimo į ginčo žemės sklypą, nenurodė ieškinyje faktinių ir teisinių pagrindų, kuriais remiantis būtų galima pripažinti jai nuosavybės teises į šį žemės sklypą.

Kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs visus įrodymus, pagrįstai nustatė, jog, tebevykstant teisminiam ginčui, atsakovė O. U. savo vardu Nekilnojamojo turto registre registravo pastatą – sezoninę šašlykinę su dengta lauko terasa, buvusį ginčo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausiniu, nes statinys šiame žemės sklype buvo pastatytas dar iki ginčijamos 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad statinys šiame žemės sklype buvo pastatytas dar iki ginčijamos 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, todėl pripažįstamas žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausiniu.

Kolegija pažymėjo, kad nustatant sandorio šalių sąžiningumą pagal įstatymo analogiją vadovaujamasi CK 6.67 straipsnio 1 punkte nustatytais kriterijais (CPK 3 straipsnio 6 dalis, CK 1.8 straipsnio 1 dalis). Atsakovė O. U. 2013 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1619 dėl pastato – sezoninės šašlykinės su dengta lauko terasa – pardavimo bei 2013 m. liepos 18 d. užstatymo teisės (superficies) sutartį Nr. 1616 sudarė su UAB „Žibosa“, kurios vienintelė akcininkė yra O. U. sesuo atsakovė R. M., todėl konstatuotina, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos (CK 6.67 straipsnio 2 dalis).

Kolegija konstatavo, kad atsakovės pagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesprendė ir nepasisakė dėl restitucijos taikymo pagal pripažintą negaliojančiu sandorį (2013 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1619), pagal kurį sąžininga turto įgijėja UAB „Žibosa“ už įsigyjamą turtą pardavėjai sumokėjo 170 000 Lt. Dėl nurodytos aplinkybės yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodant, kad pripažinus negaliojančiu sandorį taikytina restitucija ir iš atsakovės O. U. atsakovei UAB „Žibosa“ priteistina 170 000 Lt suma (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).

I. K. skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas J. M. prašo:

pakeisti dalį Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarties ir tenkinti jo ieškinio reikalavimus:

padalyti santuokoje įgytą turtą: atsakovei R. M. priteisiant žemės sklypą Alytuje, (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ieškovui J. M. priteisiant 16 218,72 Eur kompensaciją iš R. M. už jai atitenkančią 1/2 dalį šio turto;

pripažinti J. M. bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 1/2 dalį žemės sklypo su statiniais Kretingos r., Žibininkų k. (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini));

priteisti J. M. 3000 vienetų paprastųjų vardinių UAB „Juozo alus“ akcijų;

priteisti J. M. 5000 vienetų paprastųjų vardinių UAB „Žibosa“ akcijų;

priteisti J. M. iš atsakovės O. U. 1448,01 Eur skolą, 79,65 Eur palūkanų ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos ir delspinigių sumos;

priteisti J. M. iš atsakovės R. M. 36 603,19 Eur kompensaciją už solidariosios prievolės įvykdymą (skolos sumokėjimą AB bankui „Hansabankas“);

priteisti J. M. iš atsakovės R. M. kompensaciją – pajamas, gautas iš bendro turto nuomos, – 31 452,73 Eur ir 1919,31 Eur palūkanų už gautas pajamas;

priteisti J. M. iš atsakovės R. M. 5 proc. metines procesines palūkanas nuo priteisiamos sumos;

panaikinti dalį Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarties, kuria:

1994 m. sausio 27 d. J. M. IĮ vardu paimta 115 848,01 Eur paskola iš Lietuvos taupomojo banko pripažinta asmenine J. M. skola;

1995 m. spalio 31 d. J. M. paimta 47 819,97 Eur paskola iš R. P. pripažinta asmenine J. M. skola;

priteista iš J. M. R. M. naudai 5258,49 Eur namo Alytuje remonto išlaidų atlyginimo;

priteista iš J. M. R. M. naudai 115 848,01 Eur kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą;

priteista iš J. M. R. M. naudai 61 031,59 Eur už jo paskolos grąžinimą Palangos kredito unijai;

priteista iš J. M. R. M. naudai 5 proc. metinės procesinės palūkanos;

priteisti J. M. naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą proporcingai kiekvienos iš atsakovių atžvilgiu patenkintų reikalavimų daliai.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Byloje nelikus J. M. ir R. M. ginčo dėl turto Alytuje, Saulės g. 24 (buvęs adresas – (duomenys neskelbtini)), padalijimo (turtas natūra priteistas R. M.) šis turtas turėjo būti dalijamas, atsižvelgiant į bendrą šalių valią, o kompensacijos dydis turėjo būti nustatytas, vadovaujantis CK 3.119 straipsnyje įtvirtinta taisykle. Procesinė atsakovo (pagal priešieškinį) teisė pripažinti R. M. priešieškinio reikalavimą grindžiama dispozityvumo principu. Ieškinį galima pripažinti bet kurioje proceso stadijoje, būtent tokią poziciją dėl turto padalijimo išreiškė ieškovas atsiliepime į R. M. priešieškinį ir jos laikėsi baigiamojoje proceso stadijoje. Teismai nenurodė motyvų ir argumentų dėl to, kodėl, spręsdami dėl šio turto padalijimo, nevertino raštu ir žodžiu ieškovo pareikšto atsakovės reikalavimo pripažinimo ir rėmėsi ankstesniu ieškinyje nurodytu reikalavimu. Teismai nurodytą turtą padalijo, neatsižvelgdami į šalių išreikštą valią, be to, netinkamai nustatė kompensacijos dydį, remdamiesi vidutine turto verte, nustatyta 2009 m. vasario 23 d., o ne 2015 m. sausio 22 d. Tokiu būdu teismai pažeidė CK 3.116, 3.119 straipsnius ir CPK 2 straipsnį.

Apeliacinės instancijos teismas turėjo spręsti šalių ginčą, remdamasis byloje nustatyta esmine aplinkybe, kad ieškovo ir R. M. veikla po jų santuokos nutraukimo atitiko jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai keliamus reikalavimus. Teismas negalėjo remtis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktu, spręsdamas dėl turto Kretingos r., Žibininkų k., kadangi šis turtas nebuvo dovanotas ar paveldėtas R. M., jis buvo įgytas atsakovės vardu po santuokos nutraukimo, t. y. parduotas atsakovei R. M..

Teismas, nurodydamas, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog jis būtų savo asmeninėmis lėšomis prisidėjęs prie gyvenamojo namo Kretingos rajone ir kitų statinių statybos ir rekonstrukcijos, kai gyvenamasis namas buvo parduotas jo tėvams, o vėliau – išsituokusiai R. M., neįvertino ir nepasisakė dėl šių byloje esančių įrodymų: ant minėto sklypo ieškovo pastangomis ir lėšomis pastatyti ir registruoti ginčo gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais; šis gyvenamasis namas ieškovo tėvui buvo perleistas J. M. ir R. M., siekiant apsaugoti būstą nuo rizikų, susijusių su ieškovo vykdoma komercine veikla; 1992 m. liepos 17 d. įgaliojimu ieškovo tėvas suteikė teisę ieškovui tvarkyti visą savo turtą; R. M. ir J. M. nepertraukiamai šį turtą valdė ir juo naudojosi, imdami 1994 m. sausio 27 d. 400 000 Lt paskolą iš Lietuvos taupomojo banko, 2002 m. sausio 13 d. ieškovo tėvas dovanojimo sutartimi suteikė lėšų namui statyti. Dėl 1996 metais iškeltų bylų statybinės medžiagos buvo perkamos ieškovo tėvo vardu, todėl jokiame dokumente nėra ieškovo parašo. Gyvenamojo namo statybos pagerinimai ir rekonstrukcija buvo atliekami dar iki turto įgijimo ieškovės vardu. Aplinkybę, kad ieškovas ir atsakovė R. M. naudojo, gerino namą kartu, patvirtina liudytojų parodymai bei dienraščio „Lietuvos žinios“ 2002 m. birželio 1 d. straipsnis. 2002 m. sausio 22 d. ieškovo tėvai, ieškovui jau nutraukus santuoką su atsakove, išdavė ieškovui įgaliojimą, suteikiantį teisę atlikti pastatų Kretingos rajone statybos darbus, jų teisinę registraciją ir kt. Ieškovas siekė įgyti turtines teises ir į žemės sklypą, kuriame buvo statiniai, dėl to žemės sklypas buvo įgytas ieškovo tėvo vardu 2002 m. balandžio 29 d. Kiti gyvenamojo būsto pagerinimai buvo vykdomi ir vėliau, po 2002 m. liepos 25 d. atliktų kadastrinių duomenų pasikeitimo įregistravimo bei turto įgijimo atsakovės vardu, bendrai skolinantis lėšų būstui gerinti (2004 m. gruodžio 10 d., 2006 m. gruodžio 5 d. ieškovo paskola, 2005 m. lapkričio 8 d. atsakovės ir ieškovo paskolos). Vykusias statybas patvirtina ir 2004 m. gegužės 18 d. per LNK televizijos laidą „Srovės“ rodytas siužetas, 2005 m. lapkričio 8 d. TV3 siužetas, 2005 m. rugpjūčio 18 d. žurnalo „Klubas“ Nr. 28 straipsnis. Pati R. M. patvirtino, kad ieškovo tėvai šiame name niekada negyveno, atvažiuodavo tik pasisvečiuoti. Nurodyti faktai dėl bendrosios jungtinės veiklos patvirtinti ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. įsiteisėjusioje nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDIyLTI1My8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-422-253/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-422-253/2013">2A-422-253/2013</a>.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, pripažinę, kad ieškovas ir atsakovė R. M. buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį ir bendru abiejų darbu toliau plėtojo šeimos verslą, padarė teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus pažeidžiančią ir logiškai byloje surinktais duomenimis nepagrįstą išvadą, kad tarp ieškovo ir atsakovės R. M. nebuvo susitarimo kartu įgyti bendrovių UAB „Juozo alus“ ir UAB „Žibosa“ akcijas. Teismai neatsakė į pagrindinį klausimą dėl ieškovo ir atsakovės R. M. vykdytos jungtinės veiklos sutarties turinio. Ieškovo ir paminėtų įmonių finansiniai santykiai buvo reikšmingi šioje byloje, turėjo būti analizuojami ir siejami su vykdyta jungtinės veiklos sutartimi. Teismai tinkamai neargumentavo savo išvados, kad tai buvo savarankiški, nieko bendra su ieškovo įrodinėjimo dalyku neturintys teisiniai santykiai.

Teismai neįvertino to, kad, šalims gyvenant kartu ir siekiant bendrų tikslų, akcijų įgijimo sandorio įforminimas atsakovės vardu atitiko šalių valią ir negalėjo būti pripažįstamas ieškovo teisių pažeidimu. Akcijų įgijimas atsakovės vardu buvo grindžiamas susitarimu dėl jungtinės veiklos ir dėl tokių veiksmų priežasčių jau pasisakyta Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. įsiteisėjusioje nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDIyLTI1My8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-422-253/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-422-253/2013">2A-422-253/2013</a>. Šalių vykdyta jungtinė veikla apėmė ir susitarimą dėl ginčo akcijų įgijimo atsakovės vardu. Teismai nepasisakė dėl įrodymų, patvirtinančių pirmiau nurodytą faktą. Teismai pripažino tik įmonių finansavimo aplinkybes, tačiau šiuos ieškovo veiksmus nepagrįstai įvertino kaip atskirus ir savitikslius, atsietus nuo susitarimo dėl jungtinės veiklos vykdymo. Teismai, spręsdami dėl ieškovo reikalavimo, savo išvadose nenustatė esminių jungtinės veiklos sutarties sąlygų ir tikslų (CK 6.969 straipsnis), netinkamai taikė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šių normų taikymo ir aiškinimo klausimais, kadangi rėmėsi tik pažodiniu akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tekstu, neanalizavo ir nesiaiškino jos jungtinės veiklos sutarties kontekste. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes neįvertino visų byloje esančių įrodymų, jų viseto, nemotyvuotai nesirėmė tam tikrais įrodymais, netyrė ir nevertino visų turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybių.

Teismai, spręsdami dėl ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovės O. U. skolą, turėjo atsižvelgti į tai, kad ne ieškovas privalėjo įrodyti atsakovės O. U. nesąžiningumą, bet pati O. U. turėjo paneigti CK 6.67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją. Ieškovas savo reikalavimus grindė tuo, kad 2009 m. lapkričio 13 d. sandorio šalis siejo artimi giminystės ryšiai (pirkėja ir pardavėja yra seserys), tai leido abejoti jų sąžiningumu. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė O. U., sudarydama sandorį su R. M., buvo nesąžininga. O. U., nebūdama teisėta sutartyje minėto turto savininkė, neturėjo teisės gauti nuomos pajamų, o gautos pajamos už ieškovo turto nuomą pripažintinos ieškovo nuostoliais. O. U. išnuomojo R. M. žemės sklypą su jame esančiais statiniais už 5000 Lt metinį nuomos mokestį, tokiais veiksmais gavo pajamų iš neteisėtų veiksmų. Byloje nėra įrodymų, kad O. U. patyrė turto išlaikymo išlaidų, tai reiškia, kad teismas darė išvadą apie tokio turto išlaikymą, remdamasis prielaidomis bei tinkamai nepaskirstęs įrodinėjimo naštos.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš R. M. 36 603,19 Eur kompensaciją už solidariosios prievolės įvykdymą (kreditoriui AB bankui „Hansabankas“), pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nepasisakydamas ir neargumentuodamas, kodėl netenkino ieškovo reikalavimo taikyti ieškinio senatį pagal atsakovės R. M. priešieškinyje pateiktą reikalavimą pripažinti šalių santuokoje 1994 m. sausio 27 d. J. M. IĮ vardu iš Lietuvos taupomojo banko paimtą paskolą (115 848,01 Eur) J. M. asmenine skola. Atsakovė teigė, kad su ieškovu negyvena nuo 2001 m. rugpjūčio 8 d., todėl nuo šios datos turėjo būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas visiems atsakovės priešieškinio reikalavimams, kildinamiems iš bendro sutuoktinių turto, išskyrus nekilnojamuosius daiktus (CK 3.129 straipsnis). Teismai neištyrė visų byloje esančių įrodymų, susijusių su paskolos paėmimu, rėmėsi tik atsakovės paaiškinimais, prieštaraujančiais faktinėms bylos aplinkybėms. Teismai, konstatavę, kad šalys buvo sudariusios ir vykdė susitarimą dėl jungtinės veiklos, nepagrįstai paskolos refinansavimą pripažino savarankišku ir su jungtinės veiklos tikslais nesusijusiu sandoriu. Teismai neįvertino ir nepasisakė dėl byloje esančių įrodymų, neanalizavo jų šalių sudarytos ir vykdytos jungtinės veiklos sutarties kontekste, nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimu.

Byloje pripažinus būtinumą taikyti ieškinio senatį atsakovės priešieškinio reikalavimams, turi būti sprendžiama, kokio teisės akto normomis turi būti vadovaujamasi – SŠK ar CK, nustatant ieškinio senaties termino pradžią dėl turto, pripažintino bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo, kai santuokos nutraukimo procedūra buvo pradėta pagal tuo metu galiojusį SŠK, o pabaigta galiojant naujajam CK. Šiuo atveju santuokos pabaiga bei teisinė situacija, kuria konstatuojamas sutuoktinių teisinių santykių pasibaigimas, galintis turėti įtakos ir buvusių sutuoktinių turtiniams santykiams, atsirado įsigaliojus CK, todėl, kasatoriaus manymu, ieškinio senaties termino institutui turėtų būti taikomas CK 3.129 straipsnis. R. M. teigė, kad ji negyveno su ieškovu nuo 2001 m. gegužės 9 d., taikant CK 3.129 straipsnyje nurodytą terminą, penkerių metų ieškinio senaties pradžios momentas atsakovės pareikštiems reikalavimams sueina 2006 m. gegužės 9 d. Atsakovė kreipėsi į teismą su priešieškiniu 2014 m. rugsėjo 12 d. pasibaigus ieškinio senaties terminui. Nustačius, kad šalių santykiams turi būti taikomos SŠK normos, atsakovės priešieškinio reikalavimų pareiškimo pradžios momentas sueina 2013 m. kovo 18 d., todėl ir šiuo atveju konstatuotina, kad atsakovė praleido ieškinio senaties terminą.

Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad egzistuoja prievolė kreditoriui R. P., šis atsakovės reikalavimas (dėl 1995 m. spalio 31 d. J. M. paimtos iš R. P. 47 819 Eur paskolos pripažinimo asmenine J. M. paskola) apskritai negali būti reiškiamas, nes atsakovė prašo pripažinti ieškovui neegzistuojančią prievolę bei nustatyti jos pobūdį. Tačiau netgi nustačius priešingai prievolės R. P. solidarumas, jos vykdymo aplinkybės ir kiti klausimai turi būti analizuojami ir vertinami šalių sudaryto susitarimo dėl jungtinės veiklos kontekste. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies normą, netaikydamas senaties termino atsakovės pareikštam reikalavimui, nenurodydamas teisinių argumentų dėl nesivadovavimo įrodymais, turinčiais esminę reikšmę, sprendžiant dėl priešieškinio reikalavimo.

Teismams nustačius, kad atsakovės R. M. pajamos už bendro turto nuomą buvo gautos pasibaigus jungtinės veiklos laikotarpiui, tinkamam ginčo santykių teisiniam kvalifikavimui turėjo būti taikomos CK 4.76 straipsnio nuostatos. Byloje neatsakyta į esminį klausimą, kokiais argumentais remiantis atsakovės R. M. gautos pajamos už bendraturčio turto dalies nuomą laikytinos jos asmeninėmis pajamomis. Tokia teismo išvada prieštarauja CK 4.37, 4.76 straipsnių nuostatoms.

Teismai, priimdami sprendimą dėl 61 031,59 Eur priteisimo R. M. už tai, kad ji grąžino paskolas Palangos kredito unijai, neatsižvelgė į tai, kad šios paskolos buvo paimtos ne santuokos su ieškovu metu, o 2004–2008 metais, kai šalys veikė jungtinės veiklos pagrindu, todėl teismų nurodytos normos (CK 3.98 straipsnio 3 dalis, 3.109 straipsnis, 3.115 straipsnis) netaikytinos šalių santykiams. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad R. M. savo asmeninėmis ar šeimos lėšomis vykdė J. M. ar J. M. IĮ prievoles, sumokėjusi reikalaujamas priteisti sumas. UAB „Mudra“ pateikta ataskaita apie faktinius pastebėjimus ar prie jos pridėta pažyma apie neva atliktus mokėjimus už J. M. yra parengta pačios R. M., ataskaitoje ir pažymoje nurodomos aplinkybės nepagrindžiamos jokiais pridedamais pirminiais (tiesioginiais) įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovės priešieškinio reikalavimo dėl 5 258,49 Eur kompensacijos, susijusios su namo Alytuje remonto išlaidomis, peržengė pareikšto ieškinio ribas ir pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį, nes turtas (namas su žemės sklypu Alytuje, (duomenys neskelbtini)) nebuvo ginčo dalykas ir negalėjo būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, mat tokio reikalavimo nė viena iš šalių nekėlė. Teismas pažeidė CPK 45 straipsnį, nes patenkino atsakovės R. M. reikalavimą, pareikštą ne tam asmeniui, kuris turėtų atsakyti pagal minėtą reikalavimą. Remontuotas namas nuo 1976 metų iki 2008 m. kovo 13 d. priklausė ieškovo tėvui, o vėliau pagal paveldėjimo liudijimą – ieškovo motinai (iki 2008 m. gruodžio 2 d.).

Kasaciniu skundu atsakovė O. U. prašo panaikinti dalį Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarties, kuria:

pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta dėl nekilnojamojo turto Kretingos r., Žibininkų k., tarp atsakovių R. M. ir O. U., bei taikyta restitucija, grąžinant ieškovui žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), atsakovei R. M. – pastatą – kavinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – pavėsinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bei priteista iš atsakovės R. M. atsakovei O. U. 275 000 Lt;

pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento O. U. ir UAB „Žibosa“ 2013 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutartis dėl pastato (sezoninės šašlykinės su dengta lauko terasa) pardavimo, taikant restituciją ir grąžinant šį nekilnojamąjį turtą J. M. ir R. M. bendrojon dalinėn nuosavybėn lygiomis dalimis;

pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento tarp O. U. ir UAB „Žibosa“ sudaryta 2013 m. liepos 18 d. užstatymo teisės (superficies) sutartis dėl 500/4769 dalių žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kretingos r., Žibininkų k.) užstatymo;

priteisti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teismai nepagrįstai vadovavosi specialiomis prievolių teisės prezumpcijomis (CK 6.67 straipsnis) ieškovui pareiškus atsakovei daiktinius (vindikacinius) reikalavimus bei nepagrįstai taikė įstatymo analogiją specialiųjų teisės normų atžvilgiu. Ieškovas nebuvo nei turto pardavėjos (R. M.), nei pirkėjos (O. U.) kreditorius, kaip tai apibrėžta specialiojoje normoje (CK 6.66 straipsnis). Teismai, plečiamai taikydami specialiosios teisės normas ne tai teisinei situacijai, kuriai ta norma buvo skirta, iš esmės pažeidė CK normų aiškinimo principus (CK 1.9 straipsnis).

Ieškovas neginčijo, kad 2009 m. lapkričio 13 d. sutartis buvo realiai vykdoma, teismai ginčytam sandoriui netinkamai taikė teisės normas ir atitinkamą kasacinio teismo praktiką dėl sandorių pripažinimo tariamais (CK 1.86 straipsnis). Ieškovas neginčijo, kad sandoris buvo vykdomas, jis tik kvestionavo ginčijamo sandorio sudarymo motyvus ir tikslus, kainą. Teismai, spręsdami klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turėjo užtikrinti civilinės apyvartos stabilumą, užkirsdami kelią piktnaudžiauti sandorio negaliojimo institutu. Kai šalių sandoris nėra absoliučiai negaliojantis, egzistuoja teisinė galimybė jį išsaugoti, jis turi būti išsaugotas, siekiant civilinių santykių pastovumo, teisinio tikrumo ir apibrėžtumo bei laikantis sutarties stabilumo (favor contractus) principo. Sutarties pripažinimas negaliojančia yra galutinė priemonė (ultima ratio).

Teismai pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nenustatydami teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su kiekvieno atskiro turto objekto, buvusio ginčijamo sandorio dalyku, sukūrimu ir įsigijimu. Teismai, remdamiesi ta pačia teisine argumentacija ir motyvais, pripažino negaliojančia visą 2009 m. lapkričio 13 d. sutartį ir taikė viso šio turto restituciją, tačiau 2005 m. kovo 14 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimas buvo priimtas tik dėl vieno iš penkių 2009 m. lapkričio 13 d. sutarties objektų, o dėl kitų objektų disponavimo nebuvo nustatyta jokių apribojimų.

Teismai, pakartotinai spręsdami ginčą, skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nesivadovavo privalomais ankstesnių teismų sprendimais, priimtais šioje byloje, tarp jų – Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais. Teismai neįvertino kiekvieno turto objekto, dėl kurio byloje kilo ginčas, neanalizavo atskirai, iš kokių lėšų šis turtas buvo sukurtas.

Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl CK 4.96 straipsnio taikymo. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai asmuo gina pažeistą savo kaip daikto savininko teisę, reikalaudamas pripažinti daikto pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, jis negali ginti savo galbūt pažeistos teisės, reikalaudamas grąžinti daiktą taikant restituciją, nes ši yra prievolių teisės institutas ir taikytinas tik tuo atveju, kai ginčo šalis sieja prievoliniai santykiai, nes restitucija yra asmeninis, o ne daiktinis teisinis reikalavimas. Tarp kasatorės ir ieškovo nebuvo prievolinių santykių, todėl teismai nepagrįstai taikė šioje byloje restituciją.

Teismai šioje byloje akivaizdžiai dėsningai pažeidė įstatymų įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi principą, įpareigojantį abi proceso šalis įrodyti aplinkybes, kuriomis remiamasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Sprendimai šioje byloje priimti remiantis tik ieškovo paaiškinimais, kurių jis nepagrindė jokiomis kitomis svariomis įrodinėjimo priemonėmis.

Pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančiu paskesnį juridinį faktą – 2013 m. liepos 18 d. sutartį, neanalizuodamas ir nespręsdamas dėl pirminio kasatorės nuosavybės į sutartyje nurodytą turtą pagrindo (2011 m. gruodžio 7 d. statybos užbaigimo deklaracijos), šio pirminio nuosavybės į šį turtą pagrindo nepanaikindamas ir taip grąžindamas turtą asmenims, kuriems jis niekada nepriklausė.

Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Žibosa“ prašo panaikinti dalį Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarties, kuria nuspręsta pripažinti negaliojančia 2013 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą atsakovės O. U. ir UAB „Žibosa“, bei užstatymo teisės (superficies) sutartį, bylos dalį dėl šio sprendimo perduoti pirmosios instancijos teismui ir priteisti kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai, priimdami kasatorės ginčijamus sprendimus, pažeidė teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą procese. Ieškovas nepaneigė faktinės aplinkybės, kad O. U. buvo šios sutarties dalyko (pastato) statytoja ir viešame registre jos nuosavybės teisė į turtą buvo registruota teisėtai. Ieškovas neginčijo 2011 m. gruodžio 7 d. statybos užbaigimo deklaracijos, neįrodė, kad O. U. neturėjo teisės savo asmeninės nuosavybės teisėmis registruoto pastato parduoti UAB „Žibosa“ ar kitam pasirinktam asmeniui. Aplinkybė, kada buvo pastatytas pastatas (prieš 2009 m. lapkričio 13 d. sutarties sudarymą ar po jo), koks yra pastato teisinis statusas, nesudaro pagrindo spręsti, kad daikto statytojas buvo J. M., o ne O. U.. J. M. neįgijo reikalavimo teisės pripažinti 2013 m. liepos 18 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties negaliojančia.

Teismai netinkamai kvalifikavo teisinius santykius tarp šalių. Teisinius santykius, kilusius iš daiktinės teisės, teismai nepagrįstai nagrinėjo, vadovaudamiesi prievolių teisės normomis, t. y. taikydami restituciją. Šiuo atveju nekilnojamasis daiktas iš UAB „Žibosa“ galėjo būti išreikalautas pagal vindikacijos taisykles, konstatavus daikto įgijėjo nesąžiningumą (CK 4.96 straipsnis).

Teismai negalėjo spręsti ieškovo reikalavimo dėl 2013 m. liepos 18 d. užstatymo teisės (superficies) sutarties, sudarytos O. U. ir UAB „Žibosa“, pripažinimo negaliojančia, kol byloje nebuvo tinkamai išspręstas atsakovės O. U., kaip žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įgijėjos, sąžiningumo ir turto išreikalavimo iš svetimo turto įgijėjo klausimas.

Teismų išvada, kad O. U. nuosavybės teisė į pastatą viešame registre buvo įregistruota neteisėtai, nes atsakovė nebuvo šio turto savininkė ir neturėjo teisės juo disponuoti, paremta ne bylos aplinkybių visapusišku ir objektyviu išnagrinėjimu, bet ieškovo prielaidomis, todėl teismai, priimdami sprendimus, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą. Ieškovas privalėjo paneigti 2011 m. gruodžio 7 d. statybos užbaigimo deklaracijos teisėtumą, tačiau jis nepateikė jokių įrodymų dėl šios deklaracijos neteisėtumo. Ieškovas neįrodinėjo savo nuosavybės teisės į pastatą jokiais tinkamais įrodymais, savo poziciją grindė deklaratyviais teiginiais, kad O. U. nėra pastato savininkė vien dėl to, jog pastatas yra ant jai nepriklausančio žemės sklypo. Bylos aplinkybės nepaneigia to, kad O. U. buvo pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k., statytoja.

Teismų sprendimai dėl restitucijos taikymo yra nepagrįsti, nes restitucija nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma. Ieškovo J. M. ir UAB „Žibosa“ nesiejo jokie prievoliniai teisiniai santykiai dėl turto. Iš UAB „Žibosa“ jos įsigytas nekilnojamasis turtas galėjo būti išreikalautas tik vindikacijos, o ne restitucijos pagrindu (CK 4.95 straipsnis, 6.145 straipsnis). Šiuo atveju J. M. nepareiškė vindikacinio ieškinio bei neįrodinėjo vindikacinio ieškinio tenkinimo sąlygų. Byloje nespręstas UAB „Žibosa“ kaip sąžiningos įgijėjos klausimas, taip pat nėra įrodymų, kad ginčo statinys priklauso J. M.. Šiuo atveju UAB „Žibosa“ nesąžiningumas negalėjo būti preziumuojamas pagal CK 6.67 straipsnį, ieškovui teko pareiga paneigti atsakovės sąžiningumą.

J. M., siekdamas, kad žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) būtų jam grąžintas, turėjo reikšti vindikacinį ieškinį, tačiau to nepadarė, todėl teismai negalėjo jam priteisti žemės sklypo, nesivadovaudami vindikacijos taisyklėmis. Kol byloje nebuvo išspręsta, kam tenka nuosavybės teisė į žemės sklypą, 2013 m. liepos 18 d. užstatymo teisės sutarties teisėtumo klausimas negalėjo būti sprendžiamas.

Teismai neturėjo pagrindo nustatyti, kad 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta R. M. ir O. U., bei 2013 m. liepos 18 d. užstatymo teisės (superficies) sutartis pažeidė ieškovo teisėtus interesus ir lūkesčius. Pripažinus negaliojančiu 2002 m. birželio 14 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį ir grąžinus turtą ieškovui J. M., šis savo kaip savininko teisių neįgyvendino, neregistravo savo teisių į šį turtą, 2004 m. rugsėjo 10 d. nuomos sutarties neginčijo, jos nenutraukė, neprieštaravo, kad žemės sklypu kasatorė nevaržomai naudotųsi, organizuotų jame pastatų ir kitų statinių statybą. Todėl teismų išvada, kad 2013 m. liepos 18 d. užstatymo sutarties sudarymas pažeidė ieškovo teises ir teisėtus interesus, nes buvo apsunkinta jo nuosavybės teisė į dalį ginčo sklypo, yra nepagrįsta ir neteisėta.

Kasaciniu skundu atsakovė R. M. prašo panaikinti dalį Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarties ir grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti byloje turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai neatskleidė ginčo esmės, netinkamai tyrė byloje esančius įrodymus, objektyviai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų reikšmingų bylos aplinkybių, nevertinio netiesioginių rašytinių įrodymų, visų bylos liudytojų parodymų, pažeidė rungimosi principą, šalių procesinio lygiateisiškumo principą. Teismai, spręsdami klausimą dėl 20 ginčo žemės sklypų pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, nevertino jų įgijimo specifikos, kasatorei palankių liudytojų parodymų reikšmės, atsakovės pateiktus lėšų panaudojimo įrodymus vertino kaip prielaidas.

Teismai netinkamai kvalifikavo civilinius teisinius santykius, susiklosčiusius tarp ieškovo ir atsakovės R. M.. Teismai traktavo šalių santykius tik kaip partnerystės santykius, dėl to pirmosios instancijos teismas neanalizavo kiekvieno ginčytino turto įgijimo aplinkybių, nors pagal savo vidinį įsitikinimą padarė išvadą, jog ieškovas ir R. M. vykdė verslą ir bendrai, ir atskirai.

Teismai tyrė tik ieškovo siekį prisiteisti 1/2 dalį viso R. M. vardu registruoto turto, tačiau ignoravo atsakovės R. M. argumentus pripažinti jos teisę į 1/2 dalį viso turto, kurį ieškovas įsigijo bei įregistravo savo vardu ginčo laikotarpiu.

Ieškovo ginčytos 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties objektai buvo skirtingu metu ir skirtingu teisiniu pagrindu įgytas R. M. turtas, tačiau bylą nagrinėję teismai pripažino ieškovo ginčytą sutartį negaliojančia visa apimtimi, neišskirdami skirtingo turto, tinkamai neanalizuodami jo įsigijimo (sukūrimo) laiko ir aplinkybių, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Teismai neįvertino to, kad byloje susiklosčiusi situacija dėl žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) susijusi su keleto civilinės teisės institutų taikymu.

Teismai, sprendę ieškovo reikalavimus, konstatavo aplinkybę, jog įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu 2002 m. birželio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta J. M. ir R. M., buvo panaikinta. Tačiau teismai ignoravo atsakovių nurodytas reikšmingas aplinkybes: kokiu tikslu ir kieno interesus tenkinant šis sandoris buvo panaikintas; sandorio pripažinimas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu sukelia teisinių pasekmių tik ieškinį dėl sandorio negaliojimo pareiškusiam kreditoriui ir tiek, kiek tai būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti; Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimu taikyta restitucija ir žemės sklypas perduotas AB „Hansabankas“ reikalavimams patenkinti. Ieškovas, R. M. ir AB „Hansabankas“ pasirašė taikos sutartį, kuria pastaroji atsisakė reikalavimo pripažinti 2002 m. birželio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia. AB „Hansabankas“ faktiškai nevykdė Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimo, nes jos reikalavimai buvo patenkinti kitu būdu.

Ieškovo ginčytą 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą R. M. ir O. U., teismai pripažino negaliojančia, remdamiesi tuo, kad šis sandoris neva pažeidė ginčo turto savininko J. M. nuosavybės teisę, kildinamą iš 2005 m. kovo 14 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimo, priimto byloje išimtinai trečiojo asmens (sandorio šalies kreditoriaus) reikalavimu ir interesais. Ginčyto sandorio šalys gynė savo laisvę sudaryti kreditoriaus ginčijamą sandorį (perleisti R. M. nuosavybėn ginčo turtą). Teismai privalėjo analizuoti ir tinkamai įvertinti sandorio šalių (ieškovo ir R. M.) išreikštą valią dėl šio turto priklausymo, tačiau to nepadarė.

Teismai, spręsdami R. M. reikalavimą dėl atgręžtinio reikalavimo (priteisti iš J. M. 31 452,73 Eur), visiškai nevertino faktinių aplinkybių, susijusių su tuo, kada buvo atlikti atsakovės mokėjimai (dėl kurių pareikštas reikalavimas), nepagrįstai kvalifikavo šiuos mokėjimus kaip ginčo šalių partnerystės išraišką. Teismai šiems santykiams nepagrįstai taikė CK 6.76 straipsnio, 6.974 straipsnio normas bei nepagrindė, kodėl atmeta atsakovės reikalavimą kvalifikuoti šiuos santykius kaip atgręžtinius R. M. reikalavimus ieškovui (CK 6.50 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad R. P. suteikta 47 420,29 Eur (54 400 JAV dolerių) paskola yra J. M. asmeninė skola, tačiau neišsprendė susijusio atsakovės pareikšto priešieškinio reikalavimo priteisti iš J. M. R. M. 47 420,29 Eur, grąžintų R. P. už ieškovo J. M. skolą. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas neišspręstą vieną iš priešieškinio reikalavimų dėl nurodytos skolos priteisimo, pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 327 straipsnio 2 dalį.

Teismai neteisingai nurodė, kad atsakovė R. M. neturi galiojančios reikalavimo teisės dėl ieškovo sudarytų dovanojimo sandorių panaikinimo. Byloje buvo konstatuota pakankamai faktinių aplinkybių, patvirtinančių, kad atsakovė R. M. buvo ieškovo kreditorė. Šioje byloje buvo patvirtinta atsakovės teisė reikalauti iš ieškovo kompensacijos už santuokos metu patirtą jungtinės nuosavybės sumažėjimą, o kasatorės ginčyti ieškovo sudaryti dovanojimo sandoriai jo mažamečiam vaikui buvo sudaryti įpusėjus teisminiams ginčams (2011 m. rugpjūčio–spalio mėn.). Be to, atsakovės R. M. reikalavimo teisė ieškovui egzistuoja ir pagal ieškovo bei AB SEB banko 2006 m. liepos 3 d. kredito sutartį, kurioje atsakovė laidavo už ieškovo skolą paprastuoju vekseliu. Šiuo metu AB SEB bankas vykdo priverstinį išieškojimą tiek iš ieškovo, tiek iš atsakovės, kaip ieškovo laiduotojos, turto. R. M., kaip ieškovo laiduotoja, turi atgręžtinio reikalavimo teisę ieškovui.

Teismai neįvertino to, kad CK 6.66 straipsnio normos dispozicijoje apskritai nevartojama galiojančio reikalavimo teisės sąvoka – joje kalbama apie kreditoriaus teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis neprivalėjo sudaryti, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti.

Atsakovė UAB „Žibosa“ pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo prašo tenkinti kasatorės O. U. kasacinį skundą. Atsakovė UAB „Žibosa“ nurodė, kad sutinka su O. U. kasacinio skundo reikalavimais ir jų tenkinimo motyvais, tačiau mano, kad civilinės bylos dalis dėl teismų sprendimų pripažinti negaliojančiomis 2013 m. liepos 18 d. O. U. ir UAB „Žibosa“ sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis bei užstatymo teisės sutartis turi būti perduotos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi teismai nemotyvavo savo sprendimų, sprendimai priimti nesant pakankamai įrodymų reikšmingoms byloje aplinkybėms nustatyti.

Atsakovė R. M. pareiškimuose dėl prisidėjimo prie kasacinių skundų nurodo, kad prisideda prie atsakovių UAB „Žibosa“ ir O. U. kasacinių skundų.

Atsakovė O. U. pareiškime dėl prisidėjimo nurodo, kad prisideda prie atsakovės UAB „Žibosa“ kasacinio skundo.

Atsiliepimuose į atsakovių O. U. ir UAB „Žibosa“ kasacinius skundus ieškovas J. M. prašo juos atmesti ir priteisti iš atsakovių jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimuose nurodomi tokie jų tenkinimo argumentai:

Teismai, spręsdami 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo klausimą, nesivadovavo atsakovės nurodytu CK 1.86 straipsniu. Teismai tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes bei konstatavo, kad 2009 m. lapkričio 13 d. ginčijamos sutarties turto pardavėja R. M. nebuvo parduoto turto savininkė ar vienintelės savininkė, bei pagrįstai pripažino sutartį negaliojančia tuo pagrindu, kad asmuo, nebūdamas vieninteliu savininku, nuosavybės teises į visą turtą perleidžia kitam asmeniui (CK 4.37 straipsnis, 4.48 straipsnio 1 dalis).

Teismai, spręsdami ginčą dėl šios dalies, nustatė ir ištyrė kiekvieno 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleisto ginčo objekto nuosavybės teisės įgijimo pagrindus bei asmenis, kuriems priklausė nuosavybės teisė į objektus ginčo sutarties sudarymo metu.

Ieškovas pareiškė prievolinio teisinio pobūdžio reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu bei tokiu būdu siekė atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį. Teismai pagrįstai taikė byloje restituciją, nes tokia restitucijos taikymo galimybė nagrinėjamoje situacijoje nustatyta CK 6.307 straipsnio 1, 3 dalyse, 1.78 straipsnio 5 dalyje.

Vien ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovės sąžiningumą, neteisingai nurodė normą (CK 6.67 straipsnį), nesudaro pagrindo panaikinti teismo nutartį, nes įrodinėjimo našta byloje buvo paskirstyta tinkamai. Ieškovas byloje teikė įrodymus, paneigiančius turto įgijėjos sąžiningumą, šie įrodymai buvo įvertinti teismo.

Kasacinio skundo motyvai dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo yra formalūs, nes kasatorė nenurodo, kokios faktinės aplinkybės teismų buvo neįvertintos, kokių byloje įrodymų trūksta, kokias aplinkybes reikia įvertinti pakartotinai.

Teismas, įvertinęs įrodymų visetą, turėjo pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad statinys žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo pastatytas dar iki ginčijamos 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, kartu pripažino ir tai, kad žemės sklypą, ant kurio stovi statinys, R. M. perleido neturėdama nuosavybės teisių.

Teismams pripažinus niekine ir negaliojančia 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pripažįstama negaliojančia ir 2013 m. liepos 18 d. užstatymo teisės (superficies) sutartis dėl nuosavybės teisės dalies į ginčo žemės sklypą apsunkinimo, nes pagal visuotinai pripažįstamus teisės principus niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų, iš neteisės negali kilti teisė.

Atsiliepime į atsakovės R. M. kasacinį skundą ieškovas J. M. prašo šį kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovės jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie jo tenkinimo motyvai:

Kasatorė skunde dėl įrodymų vertinimo kelia fakto klausimus, iškraipo bylos duomenis, siekdama sau palankaus interpretavimo. Kasatorės teiginys, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo prisidėjimą prie 20 žemės sklypų įsigijimo, prieštarauja byloje esantiems įrodymams bei Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi nustatytoms aplinkybėms.

CK 6.970 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija, jog partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kito. Atsakovė R. M. nepaneigė teismų nustatytų aplinkybių, jog šalių ištekliai buvo kooperuojami, neįrodė, kad, be bendrų lėšų, turtui įsigyti būtų panaudojusi kitas lėšas. Sklypų įgijimas nebuvo savitikslis, jie buvo perkami HBH komplekso veiklai plėtoti.

Kasatorė teigdama, kad turėjo teisę laisvai disponuoti savo asmenine nuosavybe, t. y. 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties objektais, privalėjo įrodyti šias aplinkybes bei nurodyti, kokiu pagrindu turi nuosavybės teisę į ginčo objektus (CK 4.47 straipsnis). Kasatorė leistinais įrodymais nepaneigė teismo nustatytų faktinių aplinkybių, patvirtinančių ieškovo nuosavybės teisę į ginčo objektus.

Atsakovė niekada neginčijo 2005 m. kovo 14 d. Klaipėdos apygardos teismo ir 2006 m. gegužės 9 d. Lietuvos apeliacinio teismo procesinių sprendimų, kuriais 2002 m. birželio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartis dėl žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), sudaryta J. M. ir R. M., buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo dienos. Turtas, pritaikius restituciją, buvo grąžintas ieškovui J. M.. Kadangi ieškovas J. M. grąžino skolą kreditoriui kitu būdu, ginčo turtas liko jo nuosavybėje minėtų teismų sprendimų pagrindu.

Teismai pagrįstai nustatė, kad atsakovės savanoriškai pervestos lėšos vertinamos kaip tarpusavio partnerystės lėšos, pripažįstamos tarpusavio partnerystės išraiška, nes atsakovė nenurodė, kokiu pagrindu atliko tuos pavedimus.

Kasatorė klaidingai nurodo bylos aplinkybes, nes pirmosios instancijos teismas netenkino jos priešieškinio reikalavimo – priteisti iš J. M. jos naudai 47 420,29 Eur skolos, neva grąžintos R. P. už ieškovo J. M. skolą. Atsakovė neskundė šio pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė civilinio proceso taisyklių ir pagrįstai nenagrinėjo klausimo, kuris nebuvo apeliacijos dalykas.

Atsiliepime į ieškovo J. M. kasacinį skundą atsakovė R. M. prašo atmesti šį kasacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie kasacinio skundo netenkinimo argumentai:

Proceso metu ieškovas J. M. prašė priteisti jam natūra žemės sklypą Alytuje, (duomenys neskelbtini), todėl teismas nepažeidė proceso taisyklių, priteisdamas šį žemės sklypą ieškovo naudai. Ieškovas 2015 m. kovo 13 d. apeliaciniame skunde neginčijo šio sklypo rinkos vertės.

Ieškovas kasaciniame skunde nepagrįstai ginčija teismų nustatytas faktines aplinkybes, tačiau tai negali būti kasacinio skundo dalykas. Kasatorius nepateikė teismams nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad nekilnojamasis turtas Kretingos rajono savivaldybėje, Žibininkų kaime, būtų rekonstruojamas jo lėšomis nei tuo metu, kai šis turtas priklausė ieškovo tėvams, nei po 2005 m. liepos 15 d., kai šis turtas buvo parduotas išsituokusiai R. M..

Kasatorius viso bylinėjimosi laikotarpiu nepateikė įrodymų, kad šalys (buvę sutuoktiniai) būtų susitarusios dėl bendrosios jungtinės veiklos, koks konkrečiai turtas buvo sukurtas tokio susitarimo metu, kokiu būdu bei mastu prie tokio nuosavybės kūrimo prisidėjo ieškovas.

Byloje nebuvo ginčijama aplinkybė, kad ieškovas dirbo UAB „Juozo alus“ ir UAB „Žibosa“ pagal darbo sutartis, už savo atliekamą darbą gaudavo atlyginimą, tačiau ši aplinkybė savaime nesukuria nuosavybės teisės į šių bendrovių akcijas.

Ginčo turto įgijimas ar registravimas ginčo laikotarpiu būtent R. M. vardu neeliminavo kasatoriaus teigiamos vadinamosios teisinės rizikos dėl galimo išieškojimo iš neva kasatoriaus pastangomis ir lėšomis kuriamo turto. Todėl nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad tam tikras turtas nebuvo įgyjamas jo vardu, nes šalių susitarimas neva buvo sukurti bendrą nuosavybę ar ji buvo kuriama bendromis šalių pastangomis ir lėšomis.

Kasatorius savo reikalavimus faktiškai grindė tik cituojamomis publikacijomis masinės informacijos priemonėse, bandydamas pateikti tokią informaciją kaip absoliučius ir tikrus įrodymus, nors atsakovė nuosekliai tvirtino, jog visos šios publikacijos buvo užsakomosios ir turėjo reklamuoti jų šeimos verslą kaip patrauklų bei padėti pritraukti lankytojus.

Kasacinio skundo motyvas dėl kompensacijos priteisimo iš O. U. ieškovo naudai yra nepagrįstas, nes ieškovas netinkamai aiškina CK 6.67 straipsnio 1 punkto nuostatas. Teismai, priimdami sprendimą dėl šios dalies, išsamiai pagrindė savo išvadas.

Kasatorius neįrodė, kad atsakovė buvo solidariai atsakinga su juo pagal paskolos sutartį, sudarytą tarp J. M. IĮ ir Lietuvos taupomojo banko. Atsakovė pateikė įrodymus, kad ši paskola buvo perskolinta ieškovo tretiesiems asmenims, o paskolos negrąžinus J. M. refinansavimo būdu padengė šią skolą pirminiam kreditoriui ir tapo kito banko (AB „Hansabankas“) skolininku. AB „Hansabankas“ paskola ieškovui buvo suteikta, atsakovei pasirašius vekselį bei įkeitus savo asmeninį turtą. Refinansavimo skolai dengti buvo parduotas įkeistas R. M. vardu registruotas žemės sklypas. Todėl šiems santykiams turi būti taikomos kitos civilinės teisės normos, nei nurodo ieškovas.

Kasatorius vertina vienodai skirtingu laiku (nuo 1993 m. iki 2009 m.), skirtingais pagrindais, skirtingų asmenų prisiimtus įsipareigojimus, iš to daro išvadą, kad yra patvirtinimas, jog buvo susitarimas veikti jungtinės veiklos pagrindu bei reikalauti solidariai vykdyti prievolę. Tačiau kasatorius nepagrindžia šios išvados rašytiniais įrodymais, nors visi sandoriai tarp juridinių asmenų turėjo būti sudaryti raštu.

Kasatorius nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad iš R. P. paimta paskola buvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti, todėl atsakovė pagrįstai įgijo reikalavimo teisę ieškovui regreso tvarka.

Kasatorius, pasisakydamas dėl negautų 31 452,72 Eur pajamų, tvirtino, kad jis ir atsakovė R. M. buvo partneriai iki 2008 m. liepos 1 d., tačiau neįvardijo susitarimo dėl žemės sklypų naudojimo turinio, jo vykdymo rezultato: kas naudojosi kiekvienu žemės sklypu, kaip buvo dalijamos gaunamos pajamos, kas mokėjo mokesčius už gautas pajamas. Tačiau kasatorius nepateikė tokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų.

Iš pateiktų kasatoriaus rašytinių įrodymų (paskolų ir laidavimo sutarčių) galima daryti tik vieną išvadą, kad visus prisiimtus įsipareigojimus, priešingai nei kasatorius, R. M. vykdė atsakingai ir laiku. Vykdydama savo rašytinius sutartinius įsipareigojimus Palangos kredito unijai, atsakovė įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę skolininkui, todėl teismai pagrįstai tenkino atsakovės priešieškinio reikalavimus.

Atsiliepime į ieškovo J. M. kasacinį skundą atsakovė UAB „Žibosa“ prašo atmesti ieškovo kasacinį skundą ir priteisti jos naudai turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovas praleido ieškinio senaties terminą (CK 3.129 straipsnis) pareikšti reikalavimą dėl UAB „Žibosa“ akcijų pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir šios bendrosios dalinės nuosavybės padalijimo.

Teismai objektyviai ir visapusiškai įvertino reikšmingas aplinkybes, susijusias su UAB „Žibosa“ įsteigimu, bendrovės valdymu, jos finansavimu, ir pagrįstai priėjo prie išvados, kad ginčo šalys nebuvo susitarusios bendrovę įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Ieškovas, kasaciniame skunde tvirtindamas, kad dalyvavo UAB „Žibosa“ veikloje nuo jos įsteigimo momento, nenurodo reikšmingo fakto, kad jis buvo tik samdomas darbuotojas, už jo atliktą darbą yra visiškai atsiskaityta, todėl jo veikla UAB „Žibosa“ negali būti vertinama kaip jungtinės veiklos partnerio indėlis į bendrą verslą. Ieškovas niekada nebuvo UAB „Žibosa“ akcininkas.

Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovė O. U. prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie jo tenkinimo motyvai:

Įstatymo normos ir kasacinio teismo praktika nustato pareigą įrodyti daikto valdymo nesąžiningumą, esant daiktiniam teisiniam (vindikaciniam) reikalavimui, valdytojo nesąžiningumą teigiančiam asmeniui (šiuo atveju – ieškovui). Tačiau ieškovas neįrodinėjo O. U., kaip sąžiningos turto įgijėjos, nesąžiningumo. Ieškovas savo vindikacinius reikalavimus atsakovei O. U. grindžia CK 6.67 straipsnio prezumpcijomis. Tačiau ši CK norma taikoma kitiems teisiniams santykiams.

Kasatorius savo reikalavimus atsakovei O. U. dėl pastarosios gautų nuompinigių grindžia prievolių teisės (civilinės atsakomybės) normomis, tačiau jis pareiškė atsakovei vindikacinį ieškinį dėl turto nuosavybės teisės ginčijimo (CK 4.95–4.97 straipsniai). Šios teisės turi būti ginamos daiktinės teisės gynimo priemonėmis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl santuokoje įgyto turto padalijimo

Nagrinėjamoje byloje, be kita ko, dalijamas šalių santuokos metu įgytas turtas – žemės sklypas Alytuje, (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Šis turtas nutraukiant santuoką liko nepadalytas, todėl tapo bendrąja daline nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-476/2002, ir kt.).

Ieškovas ieškiniu reikalavo sklypą priteisti jam, atsakovė priešieškiniu – jai, priteisiant kitai šaliai 1/2 turto vertės kompensaciją. Tokie reikalavimai kvalifikuotini kaip reikalavimai dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis). Teismai priteisė sklypą ieškovui, ir, vadovaudamiesi jo paties nurodyta sklypo verte, priteisė iš jo atsakovei 1/2 dalies žemės sklypo vertės dydžio (16 218,72 Eur) kompensaciją.

Ieškovas kasaciniu skundu ginčija aptariamą teismų sprendimų dalį dviem aspektais: pirma, kad teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog bylos nagrinėjimo metu jis pripažino atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl žemės sklypo priteisimo atsakovei; antra, kad teismai nepagrįstai nustatė žemės sklypo vertę ir dėl to priteisė iš jo per didelę kompensaciją. Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasacinio skundo argumentus kaip teisiškai nepagrįstus.

CPK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bet kurioje proceso stadijoje atsakovas turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti, kad ieškinį pripažįsta. Kai ieškinys pripažįstamas žodžiu, teismas gali duoti atsakovui pasirašyti standartinę ieškinio pripažinimo formą. Rašytinis atsakovo pareiškimas dėl ieškinio pripažinimo pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Kai atsakovas pripažįsta ieškinį, jeigu nėra šio Kodekso 42 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, gali nuspręsti baigti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esant pareikštiems ieškiniui ir priešieškiniui, atsakovas turi teisę pripažinti ieškinio, o ieškovas – priešieškinio reikalavimus. Tiek ieškinio, tiek priešieškinio pripažinimas turi būti aiškūs ir nedviprasmiški, be išlygų. Tuo atveju, kai ieškiniu ir priešieškiniu pareiškiami vienas kitą šalinantys reikalavimai, šalis, pripažįstanti kitos šalies reikalavimą, be kita ko, turi atsisakyti savo pareikšto priešingo reikalavimo CPK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė ieškinį, jo reikalavimus tikslino, pildė kelis kartus, tačiau nė karto nepareiškė, kad atsisako savo reikalavimo dėl žemės sklypo Alytuje, (duomenys neskelbtini), priteisimo jam natūra. Ieškovas netiesiogiai pripažino atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl minėto žemės sklypo priteisimo atsakovei 2014 m. rugsėjo 29 d. atsiliepime į priešieškinį su sąlyga, jeigu būtų padidinta priešieškinyje nurodyta jam priteisiamos kompensacijos suma už atsakovei atitenkantį žemės sklypą (priešieškiniu buvo siūlyta mažesnė kompensacijos suma, nei prašė ieškovas).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks ieškovo pareiškimas, kuriuo jis neva pripažino priešieškinio reikalavimą dėl žemės sklypo priteisimo atsakovei, buvo sąlyginis, todėl teismai pagrįstai į jį neatsižvelgė. Be to, ieškovui neatsisakius savo ieškinio reikalavimo dėl žemės sklypo priteisimo jam, priešingo atsakovės priešieškinio reikalavimo pripažinimas buvo neaiškus, todėl neatitiko imperatyviosios CPK 140 straipsnio 1 dalies normos.

Ieškovo kasacinio skundo argumentą dėl priteistos kompensacijos dydžio teisėjų kolegija taip pat pripažįsta nepagrįstu. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde ieškovas, be kita ko, prašė priteisti sklypą atsakovei, o jam priteisti 16 218,28 Eur kompensaciją, atsižvelgiant į tai, kad sklypo vertė yra 112 000 Lt (32 437,44 Eur). Tai sudaro pagrindą spręsti, kad pats ieškovas sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog žemės sklypo vertė buvo 112 000 Lt (32 437,44 Eur), bet tik su sąlyga, kad 1/2 šios sumos kaip kompensaciją jam turės mokėti atsakovė, o ne atvirkščiai. Tai teikia pagrindą daryti išvadą, kad ieškovo kasacinio skundo argumentai dėl tariamai netinkamo sklypo vertės nustatymo yra susiję išimtinai su aplinkybe, kam atiteks šis sklypas po atidalijimo ir kas mokės kompensaciją: jei kompensaciją turės mokėti ieškovas – sklypo vertė mažesnė, jei atsakovė – didesnė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pačios šalys yra atsakingos už aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, įrodinėjimą. Proceso dalyvio elgesys, kai dalyvis manipuliuoja versijomis dėl byloje nustatomų faktinių aplinkybių, susiedamas jų reikšmę su savo reikalavimo tenkinimu arba atmetimu, laikytinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (konkrečiai – teise teikti įrodymus, patvirtinančius savo reikalavimą) ir negali būti tokio proceso dalyvio reikalavimų tenkinimo pagrindas.

Dėl turto, įgyto atsakovės vardu po santuokos nutraukimo, pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir su šiuo turtu susijusių sutarčių

Teismai, pripažinę, kad nutraukę santuoką buvę sutuoktiniai toliau kartu gyveno, kooperuodami asmenines lėšas, intelektinius išteklius, verslo reputaciją, asmeninius dalykinius ryšius, bendru abiejų darbu toliau plėtojo šeimos verslą, iš dalies tenkino ieškovo reikalavimą dėl atsakovės vardu nuo 2001 m. iki 2008 m. įgyto turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe: dalį ginčo turto pripažino bendrąja daline nuosavybe, reikalavimą dėl kitos dalies turto atmetė.

Ieškovas, nesutikdamas su teismų sprendimais ta apimtimi, kuria jo reikalavimai dėl kitos dalies turto, įgyto atsakovės vardu, pripažinimo bendrąja daline nuosavybe buvo atmesti, o atsakovė – su ta sprendimų dalimi, kuria ieškovo reikalavimai buvo patenkinti, kasaciniuose skunduose prašo šias sprendimų dalis atitinkamai pakeisti ar panaikinti. Abi šalys kasacinius skundus iš esmės grindžia tuo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė CK normas, reglamentuojančias jungtinės veiklos sutartį, ir CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą.

Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje U. B. ir kt. v. šokių studija „Alemanda“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-121/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-121/2013">3K-3-121/2013</a>).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, – reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. D. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-134/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-134/2011">3K-3-134/2011</a>).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. G. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTgtNjk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-158-695/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-158-695/2015">3K-3-158-695/2015</a>).

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija toliau vertins teismų procesinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl neatsižvelgimo į ginčo laikotarpiu ieškovo įgytą turtą

Atsakovė kasaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad nepaaiškinama bylą nagrinėjusių teismų pozicija tik dėl ieškovo siekio prisiteisti 1/2 dalį viso atsakovės vardu registruoto turto, ignoruojant atsakovės argumentus pripažinti analogiškai ir jai teisę į 1/2 dalį viso ieškovo vardu registruoto bei įgyto ginčo laikotarpiu (turto). Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą kaip teisiškai nepagrįstą.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą dėl atsakovės vardu po santuokos nutraukimo įgyto ir registruoto turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe. Tačiau atsakovė nepareiškė analogiško reikalavimo dėl ieškovo vardu tuo pačiu laikotarpiu įgyto turto.

Teismas sprendžia tik dėl įstatymo nustatyta tvarka pareikštų reikalavimų, o pagrindo išeiti už ieškinio ir priešieškinio ribų nagrinėjamoje byloje nėra (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Todėl, atsakovei nepareiškus savarankiško reikalavimo dėl ieškovo vardu įgyto turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, teismai neturėjo pagrindo dėl to spręsti. Vien tai, kad atsakovė, atsikirsdama į ieškovo reikalavimus, naudojo argumentus dėl ieškovo vardu įgyto turto ir teikė tai patvirtinančius įrodymus, teismams nesudarė pagrindo spręsti dėl šio turto pripažinimo bendrąja daline šalių nuosavybe. O atsakovės argumentai dėl to, kad ginčo laikotarpiu ieškovas savo vardu taip pat įgijo turto, savaime neužkerta kelio tenkinti ieškovo pareikštus reikalavimus dėl atsakovės vardu įgyto turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, byloje nustačius jungtinės veiklos sutarties santykius tarp šalių dėl konkretaus turto įgijimo.

Dėl turtinio komplekso Kretingos r., Žibininkų k., – žemės sklypo, gyvenamojo namo, ūkinio pastato, garažo, kiemo statinių

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad naudojimosi gyvenamuoju namu po statybos užbaigimo faktas gali būti vertinamas kaip vienas iš susitarimo dėl jungtinės veiklos (asociacijos) požymių, kartu su lėšų, statybinių medžiagų, nekilnojamojo daikto (pvz., buvusio pastato, nebaigtos statybos) ar kitokių išteklių panaudojimu jungtinės veiklos tikslui pasiekti – pasistatyti namą sau gyventi, būnant jo bendraturčiais. Vien naudojimosi pastatytu sau gyventi namu faktas nėra pakankamas jungtinės veiklos asociacijos sutarties sudarymui pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. G. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTgtNjk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-158-695/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-158-695/2015">3K-3-158-695/2015</a>).

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad ieškovas nepateikė teismui rašytinių įrodymų, kad būtų savo asmeninėmis lėšomis prisidėjęs prie šio gyvenamojo namo ir kitų statinių statybos ir rekonstrukcijos po 1992 m. rugsėjo 17 d. (kai šis turtas buvo parduotas ieškovo tėvams) ir iki 2005 m. liepos 15 d. (kai ieškovo tėvai pardavė jau išsituokusiai atsakovei šį nekilnojamąjį turtą). Teismas taip pat nustatė, kad atsakovei įgijus šį turtą asmeninės nuosavybės teise iš ieškovo tėvų naujos statybos šiame žemės sklype vykdytos nebuvo, rašytiniai įrodymai paneigia ieškovo teiginius, kad jis savo lėšomis didino bei gerino šį ginčo turtą. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus ieškovo kasacinio skundo argumentus dėl šios teismų sprendimų dalies.

Pirma, iš ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų, kuriais jis grindė savo dalyvavimą remontuojant ginčo namą, neidentifikuota, kokiam konkrečiai namui, būstui pagerinti pirktos statybinės medžiagos bei imtos paskolos, atsižvelgiant į tai, kad šalių turto balanse šių įrodymų atsiradimo metu buvo ne vienas gyvenamasis ir negyvenamasis pastatas bei butai. Minėti įrodymai nepatvirtina, kad būtent ieškovo užsakymu buvo atliekami ginčo namo remonto darbai ar kad ieškovas sumokėjo už tuos darbus. Nagrinėjamoje byloje esančios laikraščių publikacijų ir televizijos laidų citatos taip pat nėra pakankami įrodymai, kuriais remiantis būtų galima padaryti priešingą išvadą.

Antra, net ir tuo atveju, jei nagrinėjamoje byloje būtų nustatyta, kad ieškovas prisidėjo įnašais namą remontuojant, rekonstruojant ir gyveno jame tuo laikotarpiu, kai namas nuosavybės teise priklausė jo tėvams, tai savaime nesudarytų pagrindo pripažinti, jog tokiu būdu ieškovas kartu su atsakove tapo namo, žemės sklypo, ant kurio stovi namas, ūkinio pastato, garažo, kiemo statinių bendraturčiais jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Šie faktai tik galėtų patvirtinti, kad ieškovas laisva valia dalyvavo savo tėvams priklausančio turto pagerinimo procese, ir galėtų būti pagrindas ieškovui reikalauti pagerinimo išlaidų iš savo tėvų.

Trečia, ta aplinkybė, jog ieškovas ir atsakovė naudojosi aptariamu turtu po to, kai 2005 m. atsakovė įsigijo jį savo vardu iš ieškovo tėvų, remiantis pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, taip pat savaime neteikia pagrindo daryti išvadą, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo susitarimas įsigyti šį turtą bendromis lėšomis ir jėgomis kaip jungtinės veiklos (asociacijos) rezultatą – bendrąją dalinę nuosavybę.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl nuosavybės teisės pripažinimo į žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, garažą ir kiemo statinius Kretingos r., Žibininkų k.

Dėl UAB „Žibosa“ ir UAB „Juozo alus“ akcijų

Minėta, kad bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją atriboti nuo kitų sutartinių teisinių santykių. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje U. B. ir kt. v. šokių studija „Alemanda“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-121/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-121/2013">3K-3-121/2013</a>; 2011 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. S. v. S. S. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-495/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-495/2011">3K-3-495/2011</a>; 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A.K. v. L. L., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-392/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-392/2009">3K-3-392/2009</a>; 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. S. K., bylos Nr. 3K-3-378/2008).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad viena iš jungtinės veiklos sutarties esminių sąlygų yra partnerių įnašų tapimas visų partnerių daline nuosavybe, nes įnašais sukuriama jungtinės veiklos materialinė bazė. Šalies įnašu pripažįstama visa, kuo šis prisideda prie bendros veiklos. Tai gali būti pinigai, kitas turtas, profesinės žinios ir įgūdžiai, dalykinė reputacija ir ryšiai (CK 6.970 straipsnio 1 dalis). Jungtinės veiklos sutartis nedraudžia vienam iš partnerių neprisidėti prie bendros veiklos jokiu materialiniu turtu, partneris gali dalyvauti savo darbu ar kitais įsipareigojimais. Kilus šalių ginčui dėl to, kad kita šalis neįnešė į jungtinę veiklą neturtinių įnašų, kai jungtinės veiklos sutarties dalykas iš esmės buvo sukurtas, teismas turi vertinti: ar vykdant sutartį kitą šalis reiškė pretenzijų dėl jungtinės veiklos sutarties nevykdymo; šalių elgesį sukūrus nekilnojamąjį daiktą ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilsarma“ v. UAB „Fragrances International“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-329/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-329/2008">3K-3-329/2008</a>).

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką ir įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais ieškovo kasacinio skundo argumentus dėl teismų sprendimų dalies, kuria atmesti jo reikalavimai dėl UAB „Žibosa“ ir UAB „Juozo alus“ akcijų, registruotų atsakovės vardu, pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.

Pirma, sprendžiant dėl reikalavimo pripažinti UAB „Žibosa“ ir UAB „Juozo alus“ akcijas bendrąja daline šalių nuosavybe pagrįstumo, teisiškai reikšminga teismų nustatyta faktinė aplinkybė, kad po santuokos nutraukimo buvę sutuoktiniai toliau kartu gyveno, kooperuodami asmenines lėšas, intelektinius išteklius, verslo reputaciją, asmeninius dalykinius ryšius, bendru abiejų darbu toliau plėtojo šeimos verslą. Ši aplinkybė byloje nustatyta nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių. Teismų procesiniuose sprendimuose nustatytų faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad UAB „Žibosa“ ir UAB „Juozo alus“ buvo ieškovo ir atsakovės ginčo laikotarpiu vykdyto šeimos verslo forma.

Antra, teismai, nuspręsdami pripažinti UAB „Žibosa“ ir UAB „Juozo alus“ akcijas asmenine atsakovės nuosavybe, neįvertino to fakto, kad ieškovas šiose įmonėse ėjo gana atsakingas ir reikšmingas pareigas. Iš UAB „Juozo alus“ pažymos matyti, kad ieškovas įmonėje 1999 m. rugsėjo 29 d.–2001 m. lapkričio 7 d. ėjo menedžerio, 2001 m. lapkričio 7 d.–2002 m. vasario 8 d. – direktoriaus, 2002 m. vasario 8 d.–2012 m. sausio 15 d. – menedžerio pareigas. UAB „Žibosa“ pažymos duomenimis, J. M. šioje įmonėje 1999 m. rugsėjo 24 d.–2002 m. gegužės 2 d. ėjo vadybininko, 2002 m. gegužės 2 d.–2004 m. birželio 7 d. – direktoriaus, 2004 m. birželio 7 d.–2004 m. gruodžio 22 d. – menedžerio, 2004 m. gruodžio 22 d.–2005 m. sausio 3 d. – direktoriaus, 2005 m. sausio 3 d.–2012 m. sausio 15 d. – direktoriaus pavaduotojo pareigas.

Trečia, byloje nustatyta, kad ieškovas prisidėjo prie įmonių veiklos, teikdamas joms didelės vertės pinigines paskolas. Atsakovė pripažino, kad ieškovas skolino lėšų UAB „Žibosa“ (446 000 Lt) ir UAB „Juozo alus“ (232 248,65 Lt). Ta aplinkybė, kad ieškovo suteiktos paskolos UAB „Žibosa“ ir UAB „Juozo alus“ buvo grąžintos, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia, kad ieškovas savo lėšomis prisidėjo prie minėtų įmonių finansavimo, nes pinigų skolinimas įmonėms yra viena iš verslo finansavimo formų. Byloje nenustatyta, kad ieškovo sprendimą skolinti pinigus būtų nulėmę ne bendro su atsakove verslo finansavimo, o kitokie motyvai (kad ieškovo interesas apsiribojo išimtinai palūkanų už suteiktas paskolas gavimu ar pan.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, neįvertinę pirmiau nurodytų aplinkybių, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad ieškovas nepagrindė, kodėl jis neįsigijo UAB „Žibosa“ ar UAB „Juozo alus“ akcijų savo vardu, kodėl neginčijo įstatymų nustatytais terminais šių įmonių akcijų įsigijimo atsakovės vardu, nustačius prieš tai nurodytas teisiškai reikšmingas aplinkybes (turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimą, būdingą jungtinės veiklos sutarčiai), yra teisiškai nereikšmingas. Ta aplinkybė, kad po to, kai atsakovė įsigijo UAB „Žibosa“ ir UAB „Juozo alus“ akcijas, buvo didinamas šių bendrovių įstatinis kapitalas išleidžiant naujų akcijų (dėl to padidėjo atsakovės bendras turimų akcijų skaičius), nagrinėjamoje byloje neeliminuoja galimybės taikyti jungtinės veiklos sutarties pasekmes visoms akcijoms atžvilgiu, nes byloje nenustatyta, kad išleistų naujų akcijų būtų įsigiję tretieji asmenys.

Įvertinus byloje teismų nustatytas aplinkybes, kad ieškovas dalyvavo UAB „Žibosa“ ir UAB „Juozo alus“ veikloje tiek skolindamas šioms įmonėms lėšų, tiek dirbdamas šiose bendrovėse, t. y. eidamas atsakingas pareigas, šios nutarties 106–107 punktuose minėtą teismų praktiką bei teisėjų kolegijos išvadą, nurodytą 109 punkte, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis atmesti ieškovo reikalavimai dėl pusės UAB „Žibosa“ ir UAB „Juozo alus“ akcijų priteisimo jam nuosavybės teise, naikintinos. Ieškovui asmeninės nuosavybės teise priteisiama 1/2 dalis, t. y. 5000 vienetų, UAB „Žibosa“ paprastųjų vardinių akcijų ir 1/2 dalis, t. y. 3000 vienetų, UAB „Juozo alus“ paprastųjų vardinių akcijų (CPK 359 straipsnio 4 dalis).

Dėl kitų žemės sklypų ir juose esančių statinių

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės R. M. kasacinio skundo argumentas, kad teismai pripažino didžiąją dalį jos vardu registruoto nekilnojamojo turto – žemės sklypų ir juose esančių statinių – šalių bendrąja daline nuosavybe, iš esmės nemotyvuodami tokio savo sprendimo, yra pagrįstas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tokio objekto kaip žemės sklypas specifiškumas lemia, jog jį sukuriant (įsigyjant) nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes šis turtas įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą, todėl sklypas negali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu. Nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu, todėl sprendžiant dėl kiekvieno nuosavybės teisių objekto sukūrimo turėjo būti pasisakoma atskirai, nustatant bendro sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygas, įtvirtintas CK 474 straipsnyje (šiuo metu galiojančio CK 6.970 straipsnis) – įnašai pinigais, kitu turtu arba dalyvavimas darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-62-684/2015).

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad turtas, kuris buvo įgytas atsakovės vardu – žemės sklypas su statiniais (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), sandėlis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvartas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), sandėlis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Ukmergės r., Balandžio k., žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k., žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k., žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k., žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k., žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k., žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k., žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k., žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k., žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Užpelkių k., 1025/1484 dalys, žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k., Liepų g. 33, žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k., žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k., 2006709/2500000 dalys, žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Vaineikių k., tvartas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Vaineikių k., žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Rūdaičių k., žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Rūdaičių k., žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Rūdaičių k., žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Rūdaičių k., žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Užpelkių k., – buvo įgytas ar pagerintas šalių bendromis lėšomis ar kad šis turtas kokiu nors būdu buvo būtinas šalims plėtojant šeimos verslą. Todėl nebuvo pagrindo pirmiau nurodytą turtą pripažinti šalių bendrąja daline nuosavybe.

Pažymėtina, kad spręsdami dėl šio turto teismai nenurodė jokių įrodymų ir motyvų, kuriais remdamiesi padarė išvadą, jog pirmiau nurodyti nekilnojamojo turto objektai įgyti jungtinės sutarties pagrindu ir naudojami išimtinai „HBH Juozo alus“ verslo poreikiams tenkinti. Be to, ši aplinkybė iš dalies prieštarauja kitai apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytai, tačiau taip pat jokiais įrodymais nepagrįstai faktinei aplinkybei, kad šis turtas įgytas investiciniais tikslais. Be to, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui 1/2 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r. sav., Vaineikių k., padarė klaidą, nes šiuo unikaliu numeriu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas ne žemės sklypas, o tvartas Kretingos r., Vaineikių k.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, yra pagrindas panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis nuspręsta pripažinti ieškovo teisę į 1/2 dalį turto, nurodyto šios nutarties 117 punkte, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovo reikalavimus atmesti.

Atmetus ieškovo reikalavimą dėl turto – žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k., – pripažinimo bendrąja daline šalių nuosavybe, naikintinos ir teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis ieškovui iš atsakovės priteista 4344,30 Eur kompensacija už perleistą pagal 2012 m. gruodžio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2025 žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k., 493291/2500000 dalį, ir bylos dalyje dėl šio reikalavimo priimtinas naujas sprendimas – atmesti J. M. reikalavimą dėl 4344,30 Eur kompensacijos priteisimo iš R. M..

Dėl turto Kretingos r., Žibininkų k., – žemės sklypų su verslo statiniais (kavinės, pavėsinės, krepšinio aikštelės, sezoninės šašlykinės su dengta lauko terasa) – nuosavybės, šio turto perleidimo sutarčių ir susijusių sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

Bylą nagrinėję teismai pripažino negaliojančiomis: 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą atsakovių R. M. ir O. U. dėl žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su jame esančiais statiniais (kavinės, pavėsinės, krepšinio aikštelės); 2013 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą O. U. ir UAB „Žibosa“ dėl sezoninės šašlykinės su dengta lauko terasa; 2013 m. liepos 18 d. užstatymo teisės (superficies) sutartį, sudarytą O. U. ir UAB „Žibosa“ dėl 500/4769 dalių žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) užstatymo.

Spręsdami dėl pripažintų negaliojančiais sandorių pasekmių, teismai taikė restituciją: žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) grąžino J. M. asmeninės nuosavybės teise; pavėsinę, kavinę, krepšinio aikštelę ir žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) grąžino R. M., iš R. M. priteisė O. U. 275 000 Lt ir kartu pripažino J. M. nuosavybės teisę į 1/2 dalį šio turto; sezoninę šašlykinę su dengta lauko terasa grąžino J. M. ir R. M. bendrojon dalinėn nuosavybėn lygiomis dalimis, iš O. U. atsakovei UAB „Žibosa“ priteisė 49 235,40 Eur (170 000 Lt) sumą, gautą pagal 2013 m. liepos 18 d. sutartį.

Dėl žemės sklypų su verslo statiniais (kavinės, pavėsinės, krepšinio aikštelės) nuosavybės ir 2009 m. lapkričio 13 d. R. M. ir O. U. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas 2009 m. lapkričio 13 d. R. M. ir O. U. sudarytą žemės sklypų (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) su verslo statiniais (kavinės, pavėsinės, krepšinio aikštelės) pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ir taikydamas restituciją, rėmėsi šiais pagrindais:

Sandoris prieštarauja savininko nuosavybės teisių turiniui (CK 4.37 straipsnis, 4.48 straipsnio 1 dalis), kai asmuo, nebūdamas vienintelis turto savininkas, nuosavybės teises į visą turtą perleidžia kitam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). R. M. negalėjo perleisti nuosavybės teisės į jai nepriklausantį žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nes šis sklypas Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimo pagrindu buvo grąžintas J. M. nuosavybėn ir, sudarant ginčijamą sandorį, priklausė ieškovui asmeninės nuosavybės teise; vien ta aplinkybė, kad po minėtų teismų sprendimų iki 2009 m. lapkričio 13 d. nebuvo pakeista žemės sklypo teisinė registracija ir jis nebuvo įregistruotas J. M. vardu, nesudaro pagrindo teigti, kad sandorio sudarymo metu nuosavybės teisė į sklypą priklausė R. M..

Sandoriu nesiekta sukurti teisinių pasekmių, jis sudarytas tik dėl akių (CK 1.86 straipsnis), siekiant išvengti turto (žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir verslo statinių žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) padalijimo ir užvaldyti ieškovui priklausančią turto dalį. Konstatuotas R. M. ir O. U. nesąžiningumas CK 6.67 straipsnio pagrindu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinių skundų argumentus dėl aptariamos sprendimų dalies, atmeta juos kaip teisiškai nepagrįstus.

Pirma, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad actio Pauliana padariniai galioja tik kreditorių, pareiškusių šį ieškinį, atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. A. P. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODQvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-584/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-584/2006">3K-3-584/2006</a>). Tačiau toks išaiškinimas nereiškia, kad teismo sprendimas, kuriuo sandoris pripažįstamas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir jam pritaikoma restitucija, t. y. grąžinamas daiktas pirminiam savininkui, nesukelia jame nurodytų teisinių padarinių tuo atveju, jei kreditorius nepasinaudoja teise nukreipti išieškojimą į grąžintą daiktą. Todėl vien ta aplinkybė, kad, įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimui, J. M. kreditorė AB „Swedbank“ (tuo metu – AB „Hansabankas“) nepasinaudojo teise nukreipti išieškojimą į jam grąžintą žemės sklypą (nes kreditorės reikalavimas buvo patenkintas kitu būdu), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog J. M. netapo šio žemės sklypo savininku ar prarado jo nuosavybės teisę. Tokios išvados nepagrindžia ir tai, kad, įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimui, nei kreditorė AB „Swedbank“, nei J. M. ilgą laiką neregistravo jo pagrindu J. M. grąžintos nuosavybės teisės į ginčo sklypą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją, kad asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. G. v. VĮ Varėnos miškų urėdija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-399/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-399/2010">3K-3-399/2010</a>).

Antra, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 1.86 straipsnį negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Toks sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad toks sandoris neturi teisinių padarinių. Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamais, siekiant patvirtinti ar paneigti sandorio fiktyvumą, turi būti nustatytos dvi pagrindinės faktinių aplinkybių grupės: pirma, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorį, nereikia apsiriboti tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Gardi mėsa“ v. ŽŪB Nematekas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDgtNjg2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-248-686/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-248-686/2015">3K-3-248-686/2015</a>).

Vertinant ginčijamo sandorio tariamumą nagrinėjamoje byloje, reikšmingos yra šios esminės byloje nustatytos aplinkybės: sudarydama sandorį R. M. žinojo apie rengiamą paduoti ieškinį teismui dėl santuokoje ir bendro gyvenimo drauge su ieškovu įgyto, sukurto turto padalijimo; turtas perleistas artimai giminaitei – seseriai O. U.; pastatai ir žemės sklypai (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) parduoti už 275 000 Lt (žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – už 25 000 Lt, žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatai – už 250 000 Lt), nors jų vertė nurodyta – 372 430 Lt. 2012 m. sausio 1 d. nuomos sutartimi O. U. išnuomojo šį turtą (kartu su žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.) už 5000 Lt dydžio metinį nuomos mokestį R. M., o ši tą pačią dieną subnuomojo turtą už 36 000 Lt sau priklausančiai įmonei UAB „Žibosa“. Nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, sudarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad faktinė turto valdytoja po 2009 m. lapkričio 13 d. sutarties sudarymo liko R. M., o ne O. U..

Sprendžiant dėl 2009 m. lapkričio 13 d. sutarties pripažinimo negaliojančia, reikšminga ir tai, kad šio sandorio pripažinimas sudarytu tik dėl akių (CK 1.86 straipsnis) nagrinėjamoje byloje yra glaudžiai susijęs su tuo, kad nagrinėjamoje byloje, be kita ko, pripažinta, jog ginčo sandorio objektai – žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir verslo statiniai – priklauso R. M. ir J. M. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis (kitą sandorio objektą – žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – teismai pripažino asmenine J. M. nuosavybe). Šioje kasacinėje byloje neginčijama apeliacinės instancijos teismo nustatyta faktinė aplinkybė, kad minėti ginčijamo sandorio objektai yra neatsiejami nuo bendro HBH pramogų ir poilsio komplekso veiklos, t. y. būtini UAB „Žibosa“ ir UAB „Juozo alus“ veiklai vykdyti, ir negali būti atsiejamai naudojami nepažeidžiant šių įmonių veiklos. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Žibosa“ ir UAB „Juozo alus“ buvo ieškovo ir atsakovės ginčo laikotarpiu vykdyto šeimos verslo forma, turtas, kuris buvo būtinas minėtų įmonių veiklai, teismų pagrįstai pripažintas bendrąja daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe. Teismai ginčijamo sandorio tariamumo ir nuosavybės teisės į sandorio objektus klausimus pagrįstai tyrė kompleksiškai.

Įvertinę mažą turto pardavimo kainą, tai, kad jis vėliau buvo išnuomotas už mažą nuomos mokestį R. M. (buvusiai turto savininkei), o ši jį subnuomojo savo įmonei (UAB „Žibosa“), taip pat tai, kad R. M. žinojo apie rengiamą paduoti ieškinį teismui dėl santuokoje ir bendro gyvenimo drauge su ieškovu įgyto, sukurto turto padalijimo, teismai padarė byloje tinkamai nustatytomis aplinkybėmis pagrįstą išvadą, kad iš tikrųjų tokiu sandoriu buvo siekiama apsaugoti šį turtą, kad jis nebūtų padalytas R. M. ir J. M..

Pripažinus sandorį negaliojančiu, kaip sudarytą tik dėl akių, taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl restitucijos (CK 1.86 straipsnio 2 dalis), o toks sandorio šalių nesąžiningumas laikytinas įrodytu.

Kasacinių skundų argumentai dėl nepagrįsto restitucijos taikymo, pavėsinę, kavinę, krepšinio aikštelę ir žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) grąžinant R. M., atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Pažymėtina, kad tik patenkinus šį reikalavimą atsirado prielaidos patenkinti kitą ieškovo reikalavimą – pripažinti J. M. 1/2 dalį šio turto.

Kasacinių skundų argumentai dėl nepagrįsto restitucijos taikymo grąžinant J. M. žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) laikytini iš dalies pagrįstais, nes, kaip teisingai nurodo kasatorės, toks reikalavimas yra vindikacinio pobūdžio. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis materialiosios teisės normų pažeidimas (restitucijos, ne vindikacijos normų taikymas) nagrinėjamoje byloje nenulėmė ginčijamų sprendimų nepagrįstumo, nes ir pritaikius vindikaciją reglamentuojančias teisės normas bylos rezultatas nesikeičia. CK 4.95 straipsnis suteikia teisę savininkui (šiuo atveju – J. M.) reikalauti grąžinti turtą (žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) iš svetimo neteisėto valdymo, o CK 4.96 straipsnis, reglamentuojantis sąžiningo įgijėjo teisių apsaugą, nustačius atsakovės O. U. nesąžiningumą, nagrinėjamoje byloje netaikytinas. Pažymėtina, kad teismo nesaisto ieškovo (pareiškėjo) ieškinyje (pareiškime) nurodytas teisinis pagrindas; teisinis ginčo santykių kvalifikavimas yra teismo pareiga ir turi būti atliekamas pagal nustatytas faktines aplinkybes dėl visų pareikštų reikalavimų. Atsižvelgdama į tai, kad, byloje nustatytas faktines aplinkybes kvalifikavus pagal ginčo santykiui taikytinas normas, bylos teisinis rezultatas nesikeičia, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar panaikinti iš esmės pagrįstų teismų procesinių sprendimų dėl nagrinėjamos bylos dalies.

Dėl 2013 m. liepos 18 d. O. U. ir UAB „Žibosa“ sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties dėl sezoninės šašlykinės su dengta lauko terasa pripažinimo negaliojančia

Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinių skundų argumentus dėl šios teismų sprendimo dalies, laiko juos iš esmės teisiškai pagrįstais.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje esminę reikšmę turi faktinė aplinkybė – ginčo statinio statyba, kaip nuosavybės teisės į statinį atsiradimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 4 punktas):

nustačius, kad ginčo statinys buvo pastatytas iki 2009 m. lapkričio 13 d. R. M. ir O. U. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, atsiranda pagrindas pripažinti, kad ginčo statinys buvo J. M. ir R. M. jungtinės veiklos rezultatas, priklausantis jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise, ir atitinkamai spręsti, kad tiek ši, tiek 2013 m. liepos 18 d. sutartis prieštarauja savininko nuosavybės teisių turiniui (CK 4.37 straipsnis, 4.48 straipsnio 1 dalis), kai asmuo, nebūdamas vienintelis turto savininkas, nuosavybės teises į visą turtą perleidžia kitam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis), ir kad jos sudarytos tik dėl akių (CK 1.86 straipsnis);

nustačius, kad ginčo statinys buvo pastatytas po 2009 m. lapkričio 13 d. R. M. ir O. U. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, vien ta aplinkybė, kad ginčo statinys buvo pastatytas ant žemės sklypo, kurį nuspręsta grąžinti J. M. asmeninės nuosavybės teise, savaime nelaikytina pagrindu paneigti O. U. įgytą nuosavybės teisę į ginčo statinį ir, remiantis tuo, pripažinti negaliojančia 2013 m. liepos 18 d. O. U. ir UAB „Žibosa“ sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žemės sklypo savininko nuosavybės teisių į tame sklype esančius statinius bei įrenginius prezumpcija gali būti nuginčyta. Jei įrodymai patvirtina vienos šalies teisėtai įgytas tam tikros apimties nuosavybės teises į statinį (kaip į nekilnojamąjį daiktą ar kaip į tokio statuso neturinčią konstrukciją), tai faktas, kad kita šalis yra žemės sklypo, kuriame yra statinys, savininkė, suteikia šiai šaliai teisę ginti nuosavybės teises į žemės sklypą, tačiau toks faktas savaime nepanaikina pirmosios šalies įgytų teisių į statinį ir nesuteikia antrajai šaliai teisės perimti jo valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Juozo alus“ v. J. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODItNjg2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-282-686/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-282-686/2015">3K-3-282-686/2015</a>).

Teismai konstatavo, kad ginčo statinys buvo pastatytas dar iki R. M. ir O. U. sudarant 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį (pagal kurią buvo perleistas žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame jis pastatytas), tačiau nenurodė, kokiais įrodymais remiantis ši faktinė aplinkybė buvo nustatyta, nors dėl jos byloje buvo ginčas. Teismai taip pat nemotyvavo, kodėl sprendžiant dėl šašlykinės pastatymo laiko nebuvo atsižvelgta į O. U. kartu su apeliaciniu skundu 2015 m. kovo 16 d. pateiktus įrodymus – O. U. vardu 2011 m. gegužės 2 d. sudarytą rangos sutartį dėl šašlykinės statybos ir 2011 m. gruodžio 17 d. deklaraciją dėl statybų darbų užbaigimo, kuriais ji grindė statinio pastatymo po žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ant kurio jis stovi, įgijimo 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu faktą (juolab kad 2009 m. lapkričio 13 d. R. M. ir O. U. pirkimo–pardavimo sutartyje šašlykinė, kaip atskiras objektas, nenurodyta). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nustatydami, jog ginčo statinys buvo pastatytas dar iki R. M. ir O. U. sudarant 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl aptariama faktinė aplinkybė negali būti laikoma nustatyta pagrįstai.

Pripažinus, kad faktinę aplinkybę dėl ginčo statinio pastatymo dar iki R. M. ir O. U. sudarant 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį teismai nustatė nepagrįstai, teisiškai pagrįstu laikytinas kasatorės O. U. argumentas, kad, sprendžiant dėl ginčo statinio, kaip savarankiško nuosavybės objekto atsiradimo (pagaminimo) momento, turi būti vadovaujamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pagal kuriuos statybos pradžios metai – 2008 m., statybos pabaigos metai – 2011 m., daikto įregistravimo pagrindas – 2011 m. gruodžio 17 d. statybos užbaigimo deklaracija. Tai reiškia, kad ginčo statinio statyba buvo užbaigta ir jis įregistruotas O. U. vardu po 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo – t. y. tuo metu, kai žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ant kurio jis pastatytas, minėtos sutarties pagrindu buvo įregistruotas O. U. vardu. Kadangi šie veiksmai atlikti tuo metu, kai bendru gyvenimu ir bendro šeimos verslo plėtojimu grindžiami jungtinės veiklos sutarties santykiai tarp J. M. ir R. M. taip pat jau buvo pasibaigę, teismai neturėjo pagrindo pripažinti šalių bendrosios dalinės nuosavybės teisės į ginčo statinį. Todėl ši teismų sprendimų dalis naikintina.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje 2009 m. lapkričio 13 d. R. M. ir O. U. sutartis, kuria, be kita ko, O. U. buvo perleistas žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pripažinta negaliojančia ir šį žemės sklypą nuspręsta grąžinti J. M. asmeninės nuosavybės teise, nagrinėjamoje byloje būtina nuspręsti, ar atsakovė O. U. apskritai galėjo įgyti nuosavybės teisę į minėtame žemės sklype pastatytą ginčo statinį. Priklausomai nuo atsakymo į šį klausimą spręstinas ir sandorio, kuriuo O. U. perleido šią nuosavybės teisę UAB „Žibosa“, galiojimo bei kiti klausimai.

CK 4.105 straipsnyje nustatyta, kad asmeniui, teismo tvarka pripažintam praradusiu teisę į žemės sklypą, atlyginama ant šio žemės sklypo esančių ir jam nuosavybės teise priklausančių statinių vertė, jeigu jam nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu (nustatant žemės servitutą ar pan.) naudotis žemės sklypu (1 dalis). Jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu ne dėl statinių savininko kaltės, tai statinių savininkui atlyginama CK 4.102 straipsnyje nustatyta tvarka ir sąlygomis žemės sklypo savininko lėšomis (2 dalis). Jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu dėl statinių savininko kaltės ir jam nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu (nustatant žemės servitutą ar pan.) naudotis žemės sklypu, tai statinius jų savininkas gali nusikelti. Kai nukelti visų arba kai kurių statinių (jų dalių) neįmanoma, žemės sklypo savininko sutikimu neperkelti objektai gali būti perleidžiami trečiajam asmeniui arba žemės sklypo savininko ir statinio savininko susitarimu gali būti perleidžiami žemės sklypo savininkui, arba nugriaunami (3 dalis).

Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą (susitartą) kainą. Pardavėjas privalo parduodamą daiktą perduoti pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti savo turėtą nuosavybės teisę į perduodamą daiktą. Tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK 4.37, 6.317 straipsniai). Taigi daikto pardavimas reiškia nuosavybės teisių į daiktą ir nupirkto daikto realų perdavimą. Tik esant šiai juridinių faktų sudėčiai pirkėjas pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu tampa teisėtu daikto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. UAB „Transverslas“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-229/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-229/2008">3K-3-229/2008</a>).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą gali būti įgyjama ir statybos procese pastatant naują statinį, tačiau įgyti nuosavybės teisę į statinį ir kartu visas savininko teises galima ne bet kokio statybos proceso metu, bet tik tokiu atveju, jei statyba buvo vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių teisės aktų reikalavimų, t. y. jei statybos procesas buvo teisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 2 d. nutartis, priimta byloje UAB „Pirmoji kregždutė“ v. VšĮ S. D. ir S. G. sporto centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-224/1999; 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta byloje L. B. v. A. D. ir kt.,, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDAvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-340/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-340/2007">3K-3-340/2007</a>). Kai statytojas ginčo statinį pastato ant jam nuosavybės teise nepriklausančio ar kitu pagrindu teisėtai nevaldomo žemės sklypo, teigti, kad šio statinio statybos procesas buvo visiškai teisėtas, negalima. Tokiais atvejais, atsižvelgiant į kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes, statytojas gali įgyti teisę tik į įdėtų statybos kaštų, kaip į svetimo daikto pagerinimo, atlyginimą (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. K. ir kt. v. UAB „Vigysta“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-538/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-538/2008">3K-3-538/2008</a>).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiu atveju, kai asmuo ant jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo pastato ir savo vardu įregistruoja statinį, vėliau, teismo sprendimu nuosavybės teisės į tą žemės sklypą atsiradimo pagrindą pripažinus negaliojančiu ir žemės sklypą grąžinus teisėtam valdytojui, tokio asmens teisių apimtis gali būti įvairi: jis gali būti įpareigotas nugriauti statinį, jis gali perleisti statinį sklypo savininkui arba trečiajam asmeniui, jei sklypo savininkas sutinka, jam gali būti suteikta teisė teisėtu būdu (nustatant žemės servitutą ar pan.) naudotis žemės sklypu, reikalingu statiniui eksploatuoti, teisė į statinio vertės atlyginimą ir kt. Šių teisių apimtis kiekvienu konkrečiu atveju nustatoma individualiai ir priklauso nuo: 1) statinio statytojo sąžiningumo įgyjant vėliau panaikintą žemės sklypo nuosavybės teisę ir statybos metu; 2) žemės sklypo savininko, kuriam žemės sklypas grąžintas, sąžiningumo, apdairumo ir rūpestingumo įgyvendinant savo teises ir ginant jas nuo galimų pažeidimų.

Nagrinėjamoje byloje teismai, pripažindami negaliojančiomis 2009 m. lapkričio 13 d. R. M. ir O. U. bei 2013 m. lapkričio 18 d. O. U. ir UAB „Žibosa“ sudarytas sutartis, konstatavo šių sutarčių šalių, įskaitant O. U., nesąžiningumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios teismų išvados yra padarytos nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių. O. U. nesąžiningumas savo vardu užbaigiant ginčo statinio statybą ir registruojant nuosavybės teisę į jį pasireiškė šios nutarties 127 punkte nurodytais veiksmais ir tuo, kad tai darydama O. U. negalėjo nežinoti, jog ginčo statinys statomas ant šioje byloje ginčo dalyku esančio sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Tačiau vien O. U. nesąžiningumas nesudaro pagrindo taikyti griežčiausias CK 4.105 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisines pasekmes. Pažymėtina, kad galimybę teisėtai užbaigti statybą ir registruoti ginčo statinį savo vardu O. U. turėjo dėl to, kad tuo metu žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo registruotas jos vardu 2009 m. lapkričio 13 d. R. M. ir O. U. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Savo ruožtu pastarasis sandoris buvo įmanomas todėl, kad jo metu žemės sklypas vis dar buvo registruotas R. M. vardu 2002 m. birželio 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos R. M. ir J. M., pagrindu, nepaisant to, kad 2006 m. gegužės 9 d. įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo sprendimu minėta pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo datos bei taikyta restitucija, grąžinant žemės sklypą J. M. asmeninėn nuosavybėn. Pažymėtina, kad pats J. M. neregistravo jam teismo sprendimu grąžintos nuosavybės teisės į žemės sklypą. Byloje nustatyta, kad J. ir R. M. gyvenimo būdo priežastys buvo įvairios – ieškovas neslėpė bylos dokumentuose ir teisme aiškino, kad tai buvo daroma ir dėl to, jog jis vengė mokėti mokesčius, taip pat saugojosi kreditorių reikalavimų, kad išvengtų galimo išieškojimo, ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, labiausiai tikėtina, kad būtent šios priežastys nulėmė, jog iki bendro gyvenimo pabaigos J. M. nebuvo suinteresuotas išviešinti teismo sprendimu jam grąžintos nuosavybės teisę į žemės sklypą. Be to, J. M., žinodamas apie žemės sklypo teisinį statusą ir apie jame O. U. statomą ginčo statinį, niekada nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas sustabdyti ginčo statinio statybos procesą ar jo teisinę registraciją atsakovės O. U. vardu. Tai reiškia, kad galimybę O. U. užbaigti ginčo statinio statybos procesą ir įregistruoti statinį savo vardu sudarė, be kita ko, paties J. M. neveikimas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad tiek dėl žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) perleidimo sandorio, tiek dėl ginčo statinio registracijos O. U. vardu ir jo perleidimo UAB „Žibosa“ yra kaltos visos ginčo šalys – t. y. J. M., R. M. ir O. U.. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad O. U. po to, kai 2011 m. gruodžio 17 d. statybos užbaigimo deklaracijos pagrindu ji buvo įregistruota kaip ginčo statinio savininkė, neįgijo nuosavybės teisės į šį statinį, ir taikyti griežčiausias CK 4.105 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisines pasekmes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepaneigęs O. U. turėtos nuosavybės teisės į ginčo statinį, teismai neturėjo pagrindo pripažinti negaliojančia ir 2013 m. lapkričio 18 d. atsakovių O. U. ir UAB „Žibosa“ pirkimo–pardavimo sutarties bei taikyti restitucijos. Todėl naikintinos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalys, kuriomis 2013 m. lapkričio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia ir taikyta restitucija, šašlykinę perduodant J. M. ir R. M. bendrosios dalinės nuosavybės teise, o iš O. U. UAB „Žibosa“ naudai priteisiant 170 000 Lt.

Pirmiau nurodytais pagrindais konstatavus teismų sprendimų dalies nepagrįstumą, teisiškai nereikšmingi kasacinių skundų argumentai dėl nepagrįsto restitucijos normų taikymo, grindžiami restitucijos ir vindikacijos skirtumais. Todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl 2013 m. liepos 18 d. O. U. ir UAB „Žibosa“ užstatymo teisės (superficies) sutarties pripažinimo negaliojančia

Teismai pripažino negaliojančia 2013 m. liepos 18 d. O. U. ir UAB „Žibosa“ sudarytos dalies žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) užstatymo teisės (superficies) sutartį. Kasacinių skundų argumentai dėl šios teismų procesinių sprendimų dalies atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Byloje nustatyta, kad O. U. nesąžiningai disponavo jai nepriklausančiu žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), todėl byloje buvo pagrindas pripažinti minėtą užstatymo teisės (superficies) sutartį negaliojančia dėl jos prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 4.37 straipsnio 2 dalis, 4.39 straipsnio 1 dalis, 4.163 straipsnis, 1.80 straipsnio 1 dalis).

Pripažinus negaliojančia neatlygintinę 2013 m. liepos 18 d. užstatymo teisės (superficies) sutartį, byloje pagrįstai taikyta restitucija, panaikinant atsakovės UAB „Žibosa“ dalies žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) užstatymo teisę.

Pažymėtina, kad užstatymo teisės panaikinimas nepaneigia šioje byloje pripažintos UAB „Žibosa“ nuosavybės teisės į šašlykinę. Kilus ginčui dėl UAB „Žibosa“ naudojimosi ieškovui priklausančiu žemės sklypu, ši teisė gali būti ginama nustatant servitutą (CK 4.111–4.140 straipsniai) ar kitokiu teisėtu būdu.

Dėl prievolės pagal J. M. IĮ 1994 m. sausio 27 d. paskolos sutartį

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant pareikštam reikalavimui dėl dalies lėšų, kurias vienas iš sutuoktinių grąžino kreditoriui vykdydamas, šio sutuoktinio manymu, bendrą abiejų sutuoktinių prievolę, arba dėl kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą vykdant, šio sutuoktinio manymu, asmeninę kito sutuoktinio prievolę, priteisimo, teismas turi savo iniciatyva kvalifikuoti įvykdytos prievolės pobūdį (nustatyti, ar tai buvo bendra sutuoktinių prievolė, ar asmeninė kurio nors sutuoktinio prievolė). Tokiu atveju prievolės rūšies kvalifikavimas yra teismo pareiga, todėl atsakovas, gindamasis nuo pareikšto reikalavimo dėl lėšų priteisimo, neprivalo priešieškiniu reikšti savarankiško reikalavimo dėl prievolės kvalifikavimo – pripažinimo asmenine ieškovo prievole ar bendra šalių prievole. Pakankama atsakovo gynybos forma tokio pobūdžio ginčuose yra įrodymų, paneigiančių prievolės asmeninį pobūdį arba jos bendrumą, teikimas teismui. Vis dėlto CPK neužkerta kelio atsakovui atskirai pareikšti aptariamą, nors ir perteklinį, reikalavimą.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės 36 603,19 Eur (126 383,50 Lt) kompensaciją už solidariosios prievolės įvykdymą – skolos sumokėjimą AB bankui „Hansabankas“. Atsakovė pareiškė priešinį reikalavimą pripažinti J. M. IĮ 1994 m. sausio 27 d. paimtą paskolą Lietuvos taupomajame banke asmenine J. M. skola bei priteisti jai iš ieškovo 270 169,15 Lt kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą, grąžinant šią paskolą. Spręsdami dėl ieškovo reikalavimo teismai konstatavo, kad ieškovas neįrodė atsakovės solidariosios atsakomybės dėl skolos, paimtos J. M. IĮ vardu iš Lietuvos taupomojo banko, todėl jo reikalavimą atmetė. Abu atsakovės reikalavimus teismai tenkino.

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti sprendimo dalis, kuriomis, tenkinus atsakovės reikalavimus, J. M. IĮ paimta paskola Lietuvos taupomajame banke pripažinta asmenine J. M. skola bei iš jo R. M. priteista 270 169,15 Lt kompensacija, remdamasis dviem argumentais: 1) dėl netinkamo įrodymų vertinimo, pripažįstant minėtos paskolos pagrindu atsiradusią prievolę jo asmenine prievole; 2) dėl nepasisakymo ieškovo pareikšto reikalavimo taikyti ieškinio senatį atsakovės reikalavimui dėl skolos pripažinimo jo asmenine skola klausimu. Ieškovas taip pat prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas jo reikalavimas, ir jį tenkinti.

Kasatoriaus argumentus dėl teismų nepasisakymo jo prašomos taikyti ieškinio senaties klausimu teisėjų kolegija pripažįsta iš esmės pagrįstais, nes teismai dėl šio kasatoriaus prašymo tiesiogiai nepasisakė, nors turėjo tai padaryti. Tai sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl J. M. IĮ paimtos paskolos Lietuvos taupomajame banke pripažinimo asmenine J. M. skola.

Panaikinus minėtą nutarties dalį, bylos dalis dėl aptariamo reikalavimo turėtų būti grąžinama į apeliacinę instanciją nagrinėti iš naujo. Tačiau, minėta, kad tokio pobūdžio ginčuose, net ir nesant pareikšto priešieškinio reikalavimo dėl prievolės kvalifikavimo (šiuo atveju – pripažinimo asmenine J. M. skola), teismas privalo kvalifikuoti prievolę savo iniciatyva.

Atsižvelgiant į tai ir įvertinus teismų sprendimų motyvus, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje teismai sprendė klausimą dėl prievolės, kilusios iš 1994 m. sausio 27 d. J. M. IĮ ir Lietuvos taupomojo banko sudarytos paskolos sutarties, kvalifikavimo ne tik nagrinėdami atsakovės reikalavimą dėl pripažinimo, bet ir nagrinėdami ieškovo bei atsakovės priešpriešinius reikalavimus dėl priteisimo. Spręsdami dėl šių reikalavimų (t. y. ne tik dėl R. M. reikalavimo dėl pripažinimo) teismai vertino ginčo prievolės pobūdį ir padarė išvadą, kad tai buvo asmeninė J. M., o ne bendra J. M. ir R. M. prievolė. J. M., nesutikdamas su tokiu kvalifikavimu, kasaciniame skunde, be kita ko, kelia klausimą dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo teismams sprendžiant prievolės kvalifikavimo klausimą. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi proceso ekonomiškumo principu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjant bylą buvo atskleista ginčo dėl prievolės pobūdžio esmė, todėl teismų atliktas prievolės kvalifikavimo pagrįstumas gali būti įvertintas kasacinėje instancijoje, negrąžinant bylos nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo.

Kvalifikuojant sutuoktinių prievoles, atsiradusias jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančios IĮ sudarytų sandorių pagrindu (1994 m. sausio 27 d. paimtos paskolos), taikomos tuo metu galiojusios Įmonių įstatymo ir SŠK normos ir jas aiškinanti teismų praktika.

Pagal paskolos sutarties dieną galiojusio Įmonių įstatymo 7 straipsnio 1 dalį individuali (personalinė) įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Individualią (personalinę) įmonę nuosavybės teise gali turėti taip pat ir negamybinės organizacijos, turinčios juridinio asmens teises. Individuali (personalinė) įmonė neturi juridinio asmens teisių, jos turtas neatskirtas nuo įmonininko turto. Pagal įmonės prievoles įmonininkas atsako visu savo turtu. Pagal minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalį įmonininkas yra fizinis arba juridinis asmuo, taip pat į bendrovę (bendriją) susijungę keli fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie nuosavybės teise valdo, naudoja ir disponuoja įmonės turtu, organizuoja įmonės ūkinę ir finansinę veiklą.

1994 m. sausio 27 d. paskolos sutarties sudarymo metu galiojusio SŠK 21 straipsnio 3 dalį turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Remiantis SŠK 25 straipsnio 2 dalimi, pagal vieno iš sutuoktinių prisiimtą prievolę jie atsako turtu, kuris yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, jeigu teismas nustato, kad tai, kas gauta pagal šią prievolę, yra sunaudota šeimos interesais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis). Jeigu tokia aplinkybė įrodyta, tai pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant – iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto. Jei kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės kaip šeimos versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. ir kt. v. S. J. autopaslaugų įmonė ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MDAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-400/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-400/2012">3K-7-400/2012</a>).

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, nagrinėjamoje byloje esminis teisinę reikšmę turintis fakto klausimas – ar tai, kas gauta pagal 1994 m. sausio 27 d. paskolos sutartį, buvo sunaudota J. ir R. M. šeimos interesais, t. y. ar J. M. IĮ sudarant paskolos sutartį buvo šeimos verslas. Šias aplinkybes, grįsdamas savo reikalavimą ir atsikirsdamas į atsakovės reikalavimą dėl priteisimo, turėjo įrodyti ieškovas.

Byloje teismai nustatė, kad J. M. IĮ buvo įregistruota santuokos metu 1990 m. gruodžio 21 d., tačiau R. M. nedirbo šioje įmonėje, neturėjo pajamų iš šios įmonės. 1994 m. sausio 27 d. paimta paskola buvo skirta statybos darbams, tačiau J. M. šiuos pinigus perskolino UAB „Lidruna“ (145 000 Lt ir 277 340 Lt, skola grąžinta nebuvo) ir UAB „ERLA“ (232 600 Lt, skola grąžinta nebuvo). 2003 m. rugsėjo 19 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimu tik iš J. M. AB bankui „Hansabankas“ (perėmusiam Lietuvos taupomojo banko teises pagal 1994 m. sausio 27 d. paskolos sutartį) buvo priteista 320 691,78 Lt negrąžintos paskolos, 28 004, 64 Lt palūkanų, delspinigiai, bylinėjimosi išlaidos, 12 procentų sutartinių palūkanų nuo negrąžintos paskolos sumos iki teismo sprendimo įvykdymo. Išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad pinigai, gauti pagal paskolos sutartį, buvo panaudoti J. ir R. M. šeimos interesais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismų išvada, jog 1994 m. sausio 27 d. J. M. IĮ paimta paskola yra J. M. asmeninė prievolė, padaryta iš esmės nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių.

2006 m. liepos 3 d. ieškovas refinansavimo būdu padengė skolą pirminiam kreditoriui ir tapo kito banko – AB SEB Vilniaus banko – skolininku. R. M. užtikrino pagal J. M. 2006 m. liepos 3 d. kredito refinansavimo sutartį atsiradusios prievolės įvykdymą, įkeisdama AB SEB Vilniaus bankui bendrą su J. M. turtą (9,7 ha žemės sklypo Kretingos r., Martynaičių k.), bei pasirašydama paprastąjį neprotestuotiną pareikštinį vekselį. Teismai sprendė, kad R. M. ekonominis interesas šioje situacijoje pasireiškė tuo, kad ji anksčiau laidavo pagal 1994 m. sausio 27 d. paskolos sutartį. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu ieškovo kasacinio skundo argumentą, kad pastaroji aplinkybė nustatyta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, nes iš sutarties matyti, kad iš tikrųjų pagal minėtą paskolos sutartį laidavo UAB „Pajūrio šarka“, kuriai vadovavo R. M.. Tačiau šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, savaime nepaneigia pirmiau nurodytos išvados dėl 1994 m. sausio 27 d. J. M. IĮ vardu paimtos paskolos panaudojimo ne šeimos interesais.

Kaip minėta, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neturėjo pagrindo tenkinti priešieškinio reikalavimą pripažinti 1994 m. sausio 27 d. J. M. IĮ paimtą paskolą asmenine ieškovo prievole, neišsprendę klausimo dėl ieškinio senaties termino taikymo šiam reikalavimui. Tačiau šis procesinis pažeidimas, teismams savo iniciatyva tinkamai kvalifikavus prievolę sprendžiant priešpriešinius šalių reikalavimus dėl lėšų, sumokėtų pagal 1994 m. sausio 27 d. paskolos sutartį, priteisimo, neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Kartu teisėjų kolegija pripažįsta iš dalies teisiškai pagrįstu kasatoriaus argumentą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 270 169,15 Lt kompensacijos R. M. priteisimo pagrįsta nepakankamu įrodymu – pačios atsakovės pateikta audito paslaugas teikiančios UAB „Mudra“ parengta ataskaita „Sutartų procedūrų dėl R. M., UAB „Žibosa“ ir UAB „Juozo alus“ parengtose pažymose nurodytos informacijos auditoriaus ataskaita apie faktinius pastebėjimus. 2014 m. rugpjūtis“ (t. 12, b. l. 164–187).

Teisėjų kolegija teisiškai pagrįstais laiko ieškovo kasacinio skundo argumentus, kad vien šis dokumentas nėra pakankamas įrodymas, galintis patvirtinti realiai egzistavusius šalių finansinius santykius ir jų metų atliktas finansines operacijas (tarp jų – R. M. ir J. M. skolų mokėjimo faktus). Pažymėtina, kad auditoriaus išvada gali būti tik vienas iš leistinų įrodymų teismui sprendžiant dėl šalių ekonominių santykių turinio (žr., inter alia, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Christian Filusch Handelsagentur GmbH & cO.kg v. UAB „Lelija“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-270/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-270/2014">3K-3-270/2014</a>). Nagrinėjamoje byloje atsakovės pateiktoje išvadoje ją parengusi įmonė pati pabrėžė, kad jų atliktos procedūros nėra auditas, peržvalga, atliekami pagal Tarptautinius audito standartus ar Tarptautinius peržvalgos standartus, kad nepareiškia jokio užtikrinimo dėl jiems pateiktų UAB „Juozo alus“, UAB „Žibosa“ bei R. M. ūkininko ūkio pateiktų finansinių ataskaitų (balansų bei aiškinamųjų raštų prie jų). Skolos apmokėjimo faktas, esant ginčui, negali būti pripažįstamas įrodytu remiantis vien deklaratyviu vienos šalies teiginiu, užfiksuotu tos šalies užsakymu parengtame antriniame įrodyme, nepateikiant dokumentų, kurie patvirtina mokėjimo faktą (mokėjimo nurodymų, kvitų, pavedimų, skolos mokėjimo raštelių). Vien šių dokumentų (mokėjimo nurodymų, kvitų, pavedimų, skolos mokėjimo raštelių) nurodymas ataskaitoje, nepateikiant jų kartu su ataskaita, negali būti vertinamas kaip tinkamas šalies nurodytų faktų įrodinėjimas (CPK 178 straipsnis).

Vis dėlto teismai turėjo pagrindą remtis kitais įrodymais, iš dalies patvirtinančiais R. M. reikalavimo pagrįstumą. Pirma, bylos nagrinėjimo metu pats J. M. pripažino, kad R. M. pagal 2006 m. liepos 3 d. kredito sutartį, kuria buvo refinansuota 1994 sausio 27 d. paskolos sutarties pagrindu atsiradusi skola, sumokėjo jam 16 000 Lt. Antra, byloje esančios 2014 m. rugpjūčio 1 d. antstolės B. T. pažymos duomenimis, pardavus iš varžytynių R. M. ir J. M. bendrosios nuosavybės teise priklausantį sklypą Martynaičių k., atsakovės R. M. turtas sumažėjo 32 616 Lt. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai turėjo pagrindą pripažinti, jog byloje įrodyta, kad atsakovės R. M. nuosavybė vykdant prievoles, kylančias iš 1994 sausio 27 d. paskolos, paimtos J. M. IĮ vardu, sutarties, sumažėjo 48 616,50 Lt (16 000 Lt + 32 616 Lt). Dėl to keistina teismų sprendimų dalis, kuria R. M. priteista 78 246,39 Eur už J. M. paskolos grąžinimą, sumažinant šią sumą iki 14 080,31 Eur (48 616,50 Lt).

Dėl skolos R. P.

Priešieškiniu R. M., be kita ko, prašė: 1995 m. spalio 31 d. J. M. paimtą paskolą iš R. P. (54 400 JAV dolerių) pripažinti J. M. asmenine skola ir priteisti iš J. M. 163 600 Lt už R. P. grąžintą skolą. Teismai sprendė, kad J. M. neįrodė, jog minėta paskola buvo susijusi su šeimos poreikiais, ir pripažino 54 400 JAV dolerių (47 819,97 Eur) prievolę R. P. pagal paskolos sutartį asmenine J. M. skola. Tačiau kito reikalavimo – priteisti iš J. M. R. M. naudai 163 000 Lt sumą už šios paskolos grąžinimą R. P. – teismai neišsprendė, nors motyvuojamosiose procesinių sprendimų dalyse nurodė, kad R. M. turi atgręžtinio reikalavimo teisę J. M..

Teisėjų kolegija teisiškai pagrįsta pripažįsta teismų išvadą, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog J. M. iš R. P. pasiskolinta pinigų suma buvo susijusi su šeimos poreikių tenkinimu. Tačiau ieškovas kasaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad, spręsdami dėl atsakovės priešieškinio reikalavimo pripažinti J. M. skolą R. P. asmenine ieškovo prievole, teismai nepasisakė dėl jo prašymo taikyti ieškinio senatį. Tai sudaro pagrindą apeliacinės instancijos nutartį, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl skolos R. P. pripažinimo asmenine J. M. skola, ir perduoti bylos dalį dėl šio reikalavimo apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismai procesinių sprendimų motyvuojamosiose dalyse taip pat nurodė, kad R. M. už J. M. grąžinus R. P. 163 600 Lt skolą CK 3.98 straipsnio 3 dalies, 3.109 straipsnio ir 3.115 straipsnio pagrindais, ji turi atgręžtinio reikalavimo teisę J. M.. Tačiau kaip pagrįstai nurodo kasatorė R. M., nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai neišsprendė jos ieškinio reikalavimo dėl jos sumokėtos R. P. 163 600 Lt sumos priteisimo iš J. M.. Šis procesinis pažeidimas taip pat negali būti ištaisytas kasacinės instancijos teisme, todėl aptariama apeliacinės instancijos nutarties dalis naikintina, bylos dalis dėl šio reikalavimo grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl skolos Palangos kredito unijai

Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai pagrįstai pripažino J. M. skolą Palangos kredito unijai jo asmenine prievole, nes ieškovas neįrodė, kad ši paskola buvo susijusi su šeimos poreikių tenkinimu, jungtinės veiklos vykdymu.

Bylą nagrinėję teismai tenkino ir priešieškinio reikalavimą priteisti R. M. 210 729,87 Lt už tai, kad ji grąžino J. M. paimtą paskolą Palangos kredito unijai. Tenkindami šį reikalavimą, teismai rėmėsi vieninteliu įrodymu, patvirtinančiu, kad atsakovė sumokėjo šią asmeninę J. M. skolą – pačios atsakovės pateikta audito paslaugas teikiančios UAB „Mudra“ parengta ataskaita „Sutartų procedūrų dėl R. M., UAB „Žibosa“ ir UAB „Juozo alus“ parengtose pažymose nurodytos informacijos auditoriaus ataskaita apie faktinius pastebėjimus. 2014 m. rugpjūtis“ (t. 12, b. l. 164–187). Šis įrodymas vertintinas kaip nepakankamas skolos sumokėjimo aplinkybei patvirtinti (žr. šios nutarties 166 punktą).

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra įrodymas, laikytinas pakankamu, patvirtinant R. M. išlaidas grąžinant J. M. paskolą, paimtą iš Palangos kredito unijos, t. y. 2007 m. lapkričio 10 d. mokėjimo nurodymas, kuriuo R. M. į Palangos kredito unijos sąskaitą pervedė 203 140 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydama, kad tai yra „Kredito grąžinimai, J. M.“ (t. 1. b. l. 146). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje tinkamai įrodyta, jog atsakovė R. M. sumokėjo Palangos kredito unijai 203 140 Lt sumą už J. M. skolas, sprendžia, kad keistina teismų sprendimų dalis, kuria R. M. naudai priteista iš J. M. 61 031,59 Eur (210 729,87 Lt), sumažinant šią sumą iki 58 833,41 Eur (203 140 Lt).

Dėl kompensacijos už namo Alytuje, (duomenys neskelbtini), remontą

Bylą nagrinėję teismai iš dalies patenkino atsakovės priešieškinio reikalavimą priteisti 36 313 Lt iš J. M. už namo Alytuje, (duomenys neskelbtini), remonto išlaidas, remdamiesi atsakovės pateiktu rašytiniu įrodymu – UAB „Mudra“ parengta ataskaita „Sutartų procedūrų dėl R. M., UAB „Žibosa“ ir UAB „Juozo alus“ parengtose pažymose nurodytos informacijos auditoriaus ataskaita apie faktinius pastebėjimus. 2014 m. rugpjūtis“ (t. 12, b. l. 164–187). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų sprendimų motyvuojamosiose dalyse šis namas pripažintas bendrąja daline šalių nuosavybe, pripažįstant kiekvienai iš šalių po 1/2 dalį, todėl priteistinos kompensacijos dydis sumažintas pusiau, priteisiant atsakovės R. M. naudai 5258,49 Eur (18 156,50 Lt).

Ieškovo kasacinio skundo argumentai dėl šios dalies teismų sprendimų yra pagrįsti.

Pirma, teismai, priimdami sprendimą dėl namo remonto išlaidų priteisimo, rėmėsi ne tik pirmiau nurodytu antriniu įrodymu, kuris, kaip pažymėta šios nutarties 166 punkte, yra nepakankamas šalių tarpusavio finansiniams įsipareigojimams pagrįsti. Be šio įrodymo, R. M. pirmosios instancijos teismui pateikė mokėjimo nurodymą, pagrindžiantį, kad ji 2008 m. rugsėjo 1 d. sumokėjo J. M. už namo Alytuje, (duomenys neskelbtini), remontą ir rekonstrukciją 15 000 Lt (mokėjimo paskirtyje ji nurodė „Už J. M. tėvų namo Alytuje (duomenys neskelbtini) rekonstrukciją ir remontą“). Šie duomenys leidžia teigti, kad atsakovė, pervesdama šią sumą J. M., suprato, jog perduoda lėšas ne J. M., o jo tėvams priklausančiam namui remontuoti ir rekonstruoti. Byloje nėra duomenų, kad J. M. būtų įsipareigojęs gautas lėšas grąžinti ar kitaip kompensuoti.

Antra, teismai be pagrindo motyvuojamojoje sprendimo dalyje konstatavo, kad namas Alytuje, (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovui ir atsakovei R. M. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, taip peržengdami pareikštų reikalavimų ribas. Nei ieškovas, nei atsakovė nereiškė reikalavimo dėl šio namo pripažinimo bendrąja daline nuosavybe. Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenų matyti, kad namas priklauso J. M. nuo 2008 m. gruodžio 2 d. dovanojimo sutarties pagrindu. Todėl ši teismų sprendimų motyvų dalis, kurioje pasisakyta, jog namas Alytuje, (duomenys neskelbtini), priklauso R. M. ir J. M. kaip bendroji dalinė nuosavybė, naikintina.

Nagrinėjamoje byloje nenustačius, kad namas buvo bendroji dalinė šalių nuosavybė, nėra teisinio pagrindo priteisti iš J. M. lėšas, kurias R. M. jam perdavė savanoriškai, nesant ieškovo įsipareigojimo jas grąžinti ar kitaip kompensuoti. Todėl aptariama teismų procesinių sprendimų dalis naikintina, priimant naują sprendimą – priešieškinio reikalavimą atmesti.

Dėl skolos iš atsakovės O. U. priteisimo

Byloje teismų nustatyta, kad R. M., pardavusi O. U. žemės sklypą ir statinius 2009 m. lapkričio 13 d., vėliau (2012 m.) sudarė su O. U. nuomos sutartį dėl šio turto. Pagal nuomos sutartį R. M. išsinuomojo iš O. U. žemės sklypą su statiniais Kretingos r., Žibininkų k., už 5000 Lt metinį nuomos mokestį. Ieškovas prašė priteisti iš O. U. šią sumą (5000 Lt ir palūkanas), kaip jo patirtus nuostolius.

Teismai atmetė šį ieškovo reikalavimą, nurodydami, kad O. U. turėjo šį turtą ir juo naudojosi, patyrė naudojimo išlaidų, tai automatiškai netapo ieškovo nurodytais nuostoliais ar galimomis turto išlaikymo išlaidomis, ieškovas neįrodė, kad patyrė nuostolių dėl O. U. veiksmų, bei nenurodė, kokio dydžio buvo tie nuostoliai.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuostoliai – tai turto netekimas, turėtos išlaidos, negautos pajamos. Negautos pajamos – tai lėšos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažintina nuostoliais.

Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasatoriaus argumentus dėl šios teismų sprendimų dalies. Nagrinėjamu atveju 5000 Lt nuomos mokestis, sumokėtas O. U., negali būti vertinamas nei kaip J. M. turto netekimas, nei kaip jo turėtos išlaidos, nei kaip negautos pajamos. R. M. ir O. U. nuomos sutarties teisėtumas nenuginčytas, todėl byloje nėra pagrindo teigti, jog O. U. atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovas J. M. patyrė žalos.

Dėl kompensacijos už bendro turto nuomą

Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl 31 452,73 Eur kompensacijos ir 1919,31 Eur palūkanų už bendro R. M. ir J. M. turto nuomą priteisimo, konstatavęs, kad šalys nustojo vykdyti bendrą jungtinę veiklą 2008 m., pajamos už bendro turto nuomą gautos po jungtinės veiklos nutraukimo, todėl jos yra asmeninės R. M. pajamos, o J. M. neprisidėjo prie šių pajamų sukūrimo.

Ieškovas apeliaciniu skundu, be kita ko, prašė panaikinti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą – reikalavimą tenkinti, tačiau, pažeisdamas CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, nenurodė jokių teisinių argumentų dėl šios teismo sprendimo dalies nepagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas, nutarties rezoliucine dalimi palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl šios dalies, motyvuojamojoje nutarties dalyje dėl jo nenurodė jokių motyvų (tikėtina, kad dėl to, jog ieškovo apeliaciniame skunde nebuvo teisinių argumentų, pagrindžiančių aptariamą jo prašymą).

Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas yra pripažįstamas atvejis, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų. Kita vertus, CK 320 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Lietuvos kuras“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xOS8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-19/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-19/2006">3K-7-19/2006</a>; teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vilniaus parkai“ v. UAB „Giransa“ ir kt. bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NzYtNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-676-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-676-611/2015">3K-3-676-611/2015</a>).

CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiai įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas), kokie motyvai pagrindžia naujų įrodymų pateikimo būtinybę (CPK 314 straipsnis), – kai prašoma priimti naujus įrodymus. Taigi įstatyme aiškiai įtvirtinama, kokios aplinkybės turi būti nurodomos apeliaciniame skunde tam, kad būtų galima pripažinti, jog apeliacinio skundo pagrindas suformuotas tinkamai ir apeliacinis skundas atitinka jam keliamus turinio reikalavimus bei gali būti nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Snoras“ v. G. B. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-381/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-381/2014">3K-3-381/2014</a>).

Klausimą dėl apeliacinio skundo priėmimo pagal CPK 315 straipsnį sprendžia pirmosios instancijos teismas. Jeigu paduotas apeliacinis skundas ar jo priedai neatitinka CPK 306, 311 straipsniuose nustatytų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato apeliantui terminą trūkumams pašalinti (CPK 316 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą, privalėjo apeliantui paskirti terminą trūkumams pašalinti, bet to nepadarė, pats priima nutartį ir nustato apeliantui terminą trūkumams pašalinti (CPK 316 straipsnio 3 dalis).

Pagal byloje pirmosios instancijos teismo priimto ieškovo pateikto apeliacinio skundo turinį akivaizdu, kad jis, ta apimtimi, kuria jame skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atmesti reikalavimą dėl 31 452,73 Eur kompensacijos ir 1919,31 Eur palūkanų už bendro R. M. ir J. M. turto nuomą priteisimo, neatitiko apeliacinio skundo turiniui keliamų pagrindinių reikalavimų, kurių nebuvimas suvaržo apeliacinės instancijos teismo galimybes tinkamai išnagrinėti civilinę bylą laikantis CPK 320 straipsnyje nustatytų jos nagrinėjimo ribų ir atitinkamai suvaržo asmenų teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą, t. y. apeliantų teisę pateikti, jų manymu, tinkamam bylos išnagrinėjimui reikšmingiausius argumentus bei byloje dalyvaujančių asmenų teisę (o šalių pareigą) pateikti išsamius atsiliepimus į apeliacinį skundą (CPK 305, 318 straipsniai). Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas sudaro bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, o ieškovo pateiktame ir pirmosios instancijos teismo priimtame apeliaciniame skunde nagrinėjamo klausimo apimtimi visiškai nenurodytas apeliacinio skundo pagrindas (CPK 306 straipsnio 1 dalis 4 punktas), kuris, minėta, suformuoja apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui priėmus CPK 306 straipsnio reikalavimų neatitinkantį ieškovų apeliacinį skundą ir apeliacinės instancijos teismui nesprendus jo trūkumų pašalinimo klausimo, tinkamas, įstatymo reikalavimus atitinkantis apeliacinis skundas teismui nebuvo pateiktas (žr., inter alia, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. A. ir kt. v. AB „Žemaitijos pienas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNi8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-26/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-26/2010">3K-3-26/2010</a>).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir nurodytą teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atmesti reikalavimą dėl 31 452,73 Eur kompensacijos ir 1919,31 Eur palūkanų už bendro R. M. ir J. M. turto nuomą priteisimo, naikintina ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo.

Dėl J. M. sudarytų nekilnojamojo turto dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

Bylą nagrinėję teismai, atmesdami atsakovės reikalavimą dėl ieškovo sudarytų žemės sklypų dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis) pagrindu, nustatė, kad 2011 metais ieškovas, sudarydamas žemės sklypų dovanojimo sutartis, nežinojo apie tai, kad jis pažeis R. M. teises, kadangi ji iki 2014 metų nereiškė jokių reikalavimų ieškovui ir nėra pareiškusi reikalavimų į nurodytą turtą. R. M. neįrodė, jog turi galiojančią reikalavimo teisę.

Teisėjų kolegija, įvertinusi kasatorės R. M. argumentus dėl šios teismų sprendimų dalies, atmeta juos kaip teisiškai nepagrįstus.

Viena iš actio Pauliano ieškinio patenkinimo sąlygų yra ta, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. jis taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, būtina turėti omenyje tai, kad actio Pauliana taikymo atveju svarbus yra prievolės tarp kreditoriaus ir skolininko atsiradimo momentas, nes kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Taigi tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo momento, gali pažeisti kreditoriaus teises ir interesus, nes skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. N. v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-575/2004). Tačiau sprendžiant dėl to, kada atsirado skolininko prievolė kreditoriui, taip pat būtina įvertinti tai, kad pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdoma, t. y. neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija v. L. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-362/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-362/2011">3K-3-362/2011</a>).

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasatorės argumentą, kad kompensacijos už bendros nuosavybės sumažėjimą priteisimas šioje byloje patvirtina, jog ji turėjo reikalavimo teisę ginčo sandorių sudarymo metu. Iš 2014 m. rugpjūčio 1 d. antstolės B. T. pažymos matyti, kad išieškojimas iš žemės sklypo Martynaičių kaime pradėtas pagal Klaipėdos miesto 2-ojo notaro biuro 2013 m. gegužės 6 d. vykdomąjį įrašą, parduodant hipoteka įkeistą turtą iš varžytynių vykdomojoje byloje dėl 308 907,27 Lt skolos išieškojimo iš J. M. AB SEB banko naudai. Pardavus sklypą iš varžytynių AB SEB bankui 2014 m. balandžio 28 d. pervesta 59 794 Lt. Todėl galima daryti išvadą, kad R. M. atgręžtinio reikalavimo teisė J. M. atsirado ne anksčiau kaip 2013 m. gegužės 6 d.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad R. M. kasaciniu skundu neginčija kito savarankiško pagrindo, kuriuo remdamiesi teismai atmetė jos reikalavimą dėl J. M. dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis – t. y. pirmosios instancijos teismo nustatytos ir apeliacinės instancijos teismo nepaneigtos faktinės aplinkybės, kad ji praleido 1 metų ieškinio senaties terminą (CK 6.66 straipsnio 3 dalis). Tai sudaro pagrindą atmesti R. M. kasacinį skundą dėl šios dalies, paliekant apeliacinės instancijos nutartį nepakeistą.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų, nes jie neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Kasaciniam teismui nutarus grąžinti dalį bylos nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis paskirstytos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos, naikintinos.

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos bei pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 54,19 Eur. Kasaciniam teismui nutarus grąžinti dalį bylos nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2, 4, 5 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 150 straipsnio 2, 3 dalimis,

n u t a r i a :

Panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl 3000 vienetų UAB „Juozo alus“ ir 5000 vienetų UAB „Žibosa“ paprastųjų vardinių akcijų priteisimo J. M. naudai, ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarties dalį, kuria nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista. Priimti naują sprendimą – priteisti J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3000 (tris tūkstančius) vienetų paprastųjų vardinių uždarosios akcinės bendrovės „Juozo alus“ (j. a. k. 164579319) akcijų ir 5000 (penkis tūkstančius) vienetų paprastųjų vardinių uždarosios akcinės bendrovės „Žibosa“ (j. a. k. 164278682) akcijų.

Panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo dalį ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarties dalį, kuriomis pripažinta J. M. nuosavybės teisė į 1/2 dalį šio atsakovei R. M. priklausančio turto: žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k., Liepų g. 33; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 2006709/2500000 dalių Kretingos r., Žibininkų k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Vaineikių k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Vaineikių k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Rūdaičių k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Rūdaičių k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Rūdaičių k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Rūdaičių k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 1025/1484 dalių, Kretingos r., Užpelkių k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Ukmergės r., Balandžio k. Priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo J. M. ieškinio reikalavimą pripažinti nuosavybės teisę į 1/2 dalį R. M. vardu įregistruoto nekilnojamojo turto: žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k., Liepų g. 33; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 2006709/2500000 dalių Kretingos r., Žibininkų k.; žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kretingos r., Vaineikių k.; tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Vaineikių k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Rūdaičių k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Rūdaičių k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Rūdaičių k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Rūdaičių k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 1025/1484 dalių Kretingos r., Užpelkių k.; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), Ukmergės r., Balandžio k.

Panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarties dalis, kuriomis pripažinta negaliojančia 2013 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 1619 (dėl pastato – sezoninės šašlykinės su dengta lauko terasa (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pardavimo) bei taikyta restitucija, grąžinant šį nekilnojamą daiktą J. M. ir R. M. bendrojon dalinėn nuosavybėn lygiomis dalimis, o uždarajai akcinei bendrovei „Žibosa“ priteisiant 170 000 Lt sumą. Priimti naują sprendimą – atmesti J. M. ieškinio reikalavimą dėl 2013 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1619 (dėl pastato – sezoninės šašlykinės su dengta lauko terasa (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pripažinimo negaliojančia ir šio nekilnojamojo daikto grąžinimo J. M. ir R. M. bendrojon dalinėn nuosavybėn lygiomis dalimis.

Pakeisti Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarties dalis, kuriomis iš J. M. R. M. priteista 78 246,39 Eur kompensacija už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą, priteisiant R. M. iš J. M. 14 080,31 Eur (keturiolika tūkstančių aštuoniasdešimt Eur 31 ct) kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą.

Bylos dalį dėl R. M. reikalavimo priteisti iš J. M. 46 512,97 Eur (160 600 Lt) atlyginimą už R. P. grąžintą skolą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pakeisti Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo dalį, kuria iš J. M. R. M. priteista 61 031,59 Eur (210 729,87 Lt) už jo paskolos grąžinimą Palangos kredito unijai, bei Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarties dalį, kuria nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista, sumažinant R. M. priteistą sumą iki 58 833,41 Eur (penkiasdešimt aštuonių tūkstančių aštuonių šimtų trisdešimt trijų Eur 41 ct).

Panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarties motyvų dalis, kuriose nurodoma, kad gyvenamasis namas Alytuje, (duomenys neskelbtini), priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise R. M. ir J. M..

Panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo dalį dėl 5258,49 Eur (18 156,50 Lt) priteisimo R. M. iš J. M. už namo remonto Alytuje, (duomenys neskelbtini), apmokėjimą, ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarties dalį, kuria ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista. Priimti naują sprendimą – atmesti R. M. reikalavimą dėl kompensacijos už namo Alytuje, (duomenys neskelbtini), remontą priteisimo iš J. M..

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo dalis, kuria atmestas J. M. reikalavimas dėl 31 452,73 Eur kompensacijos ir 1919,31 Eur palūkanų už bendro R. M. ir J. M. turto nuomą priteisimo, ir bylos dalį dėl šio reikalavimo grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo dalį, kuria J. M. iš R. M. priteista 4344,30 Eur kompensacija už perleistą pagal 2012 m. gruodžio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2025 žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), Kretingos r., Žibininkų k., 493291/2500000 dalį, ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarties dalį, kuria ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista. Priimti naują sprendimą – atmesti J. M. reikalavimą dėl 4344,30 Eur kompensacijos priteisimo iš R. M..

Panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo dalį, kuria iš J. M. valstybei priteista 8055,24 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; iš R. M. valstybei priteista 37,24 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, bei Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarties dalį, kuria ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartimi – įrašą viešame registre apie draudimą perleisti nuosavybės teisę bei sudaryti kitus sandorius su trečiaisiais asmenimis dėl šio turto: žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kretingos r., Žibininkų k.

Pakeisti turto arešto, pritaikyto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. lapkričio 25 d. nutartimi, mastą iki 3000 vienetų paprastųjų vardinių UAB „Juozo alus“ (j. a. k. 164579319) akcijų bei 5000 vienetų paprastųjų vardinių UAB „Žibosa“ (j. a. k. 164278682) akcijų, registruotų R. M. vardu (CPK 150 straipsnio 3 dalis).

Informaciją apie priimtą teismo nutartį perduoti VĮ Registrų centrui ir Turto areštų akto registrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Gintaras Kryževičius

Gediminas Sagatys