Baudžiamoji byla Nr. 2K-150-696/2016
Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00195-2014-2
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.3.3; 1.2.4.4 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. R. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų 2015 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžiu M. R. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ir per keturis mėnesius neatlygintinai išdirbti 20 (dvidešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Priteista iš M. R. Valstybinei ligonių kasai 2994,10 Eur žalos atlyginimo.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų 2015 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu M. R. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies. Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta M. R. paskirtas įpareigojimas per keturis mėnesius neatlygintinai išdirbti 20 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Pašalinta iš nuosprendžio aprašomosios dalies kaltinimo formuluotė „sunkiai susargdino“. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė :
1. M. R. pagal BK 137 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad dėl nusikalstamo nerūpestingumo sužalojo mažametį, būtent: 2014 m. vasario 9 d., apie 23.00 val., savo gyvenamojoje vietoje – bute, Kaune, esančiame (duomenys neskelbtini), mažamečio sūnaus I. R. (gim. (duomenys neskelbtini)) kambaryje, elgdamasi akivaizdžiai rizikingai, t. y. mažamečio nukentėjusiojo I. R. kambaryje ant vaikiško staliuko stikliniame inde kepdama dešreles ir naudodama denatūruotą etilo alkoholį, kurio koncentracija 90+5 proc., mažamečio nukentėjusiojo I. R. akivaizdoje, jam būnant šalia, į stiklinį indą su kepamomis dešrelėmis šliūkštelėjo denatūruoto etilo alkoholio, tai sukėlė liepsnos pliūpsnį, dėl to užsidegė mažamečio nukentėjusiojo I. R. drabužiai, kuriais šis vilkėjo ir mažamečiam nukentėjusiajam I. R. konstatuotas terminis 2A-2B0 veido nudegimas, kairiojo peties ir žasto, abiejų rankų dilbių ir plaštakų, kairiojo šono, šlaunų ir blauzdų nudegimai, sudarantys apie 30 proc. kūno paviršiaus ploto, taip pat viršutinių kvėpavimo takų nudegimas, visa tai vertinama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.
2. Kasaciniu skundu nuteistoji M. R. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų 2015 m. lapkričio 5 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
2.1. Kasatorė teigia, kad yra nepagrįstai nuteista pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, nes jos veikoje nėra neatsargios kaltės – nusikalstamo nerūpestingumo (be to, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje pats sau prieštaraudamas nurodė, kad kasatorės neatsargumas pasireiškė nusikalstamu pasitikėjimu).
2.2. Kasatorė neginčija, kad tarp jos padarytos veikos ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys: jeigu nebūtų kepusi dešrelių nurodytu būdu, nukentėjusysis nebūtų patyręs nudegimų, tačiau to nepakanka išvadai, jog jos veikoje yra kaltė, pasireiškusi nusikalstamu nerūpestingumu. Skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo teiginiais, kad kasatorės kaltė pasireiškė tuo, jog ji elgėsi rizikingai ir dešreles kepė netinkamu būdu – naudodama degų skystį tam neskirtoje vietoje, t. y. vaiko kambaryje, kuriame buvo daugybė greitai užsidegančių daiktų, pakartotinai apliedama dešreles spiritu, prieš tai iki galo neįsitikinusi, kad anksčiau užpiltas spiritas yra užgesęs ir atvėsęs.
2.3. Kasatorė, kritikuodama pirmosios instancijos teismo išvadas dėl jos nusikalstamo nerūpestingumo, nurodo, kad nebuvo išsiaiškintos visos ugnies pliūpsnį ir kilusius padarinius sukėlusios priežastys, taip pat neteisingai įvertintas kasatorės turėjimas ir galėjimas numatyti galinčius kilti padarinius. Kasatorės manymu, byloje esantys įrodymai (jos ir liudytojo M. R. viso proceso metu duoti parodymai, specialistų M. K. ir J. V. teisme duoti parodymai) leidžia daryti išvadą, kad ji, remdamasi savo patyrimu kepant dešreles degančiame spirite (specialistė M. K. patvirtino, kad tai yra visuotinai pripažinta ir jokiais norminiais aktais nedraudžiama), neturėdama jokio specialaus išsilavinimo chemijos, fizikos ir pan. srityje, ne tik kad neturėjo pareigos, bet taip pat ir negalėjo numatyti, jog užpylus spirito ant užgesusių dešrelių staiga plykstelės liepsna. Taigi darytina išvada, kad kasatorės veiksmai neatitiko nusikalstamo nerūpestingumo požymių, apibrėžtų BK 16 straipsnio 3 dalyje. Iš to išplaukia, kad visiškai nepagrįstai abiejų instancijų teismai konstatavo, kad tarp jos veiksmų ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys. Priešingai, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą sukėlė ne dešrelių kepimas degančio spirito liepsnose, o nuo kasatorės nepriklausančios aplinkybės, kurių ji nei pagal konkrečios veikos aplinkybes, nei pagal savo asmenines savybes neturėjo, negalėjo numatyti. Kadangi atsitiktinis ryšys tarp veikos ir pasekmių negali būti pripažįstamas juridiškai reikšmingu, todėl kasatorės veika turi būti vertinama ne kaip neatsargus nusikaltimas, o kaip įvykis (kazusas). Kartu skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo esmės, būtent dėl nusikalstamo nerūpestingumo nuteistosios veikoje. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo tik pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų deklaratyvių išvadų, padarytų neįsigilinus į bylos aplinkybes, atkartojimu.
3. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo kasacinį skundą atmesti.
3.1. Prokurorė nurodo, kad kasatorė skunde neginčija, jog kilo BK 137 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – sunkus sveikatos sutrikdymas, tarp kurio ir jos veikos yra priežastinis ryšys, tačiau nurodo, kad teismai neteisingai įvertino jos turėjimą ir galėjimą numatyti, jog tokie padariniai kils. Anot kasatorės, ji nei galėjo, nei turėjo numanyti, kad dėl atliekamų veiksmų (ant užgesusių dešrelių pilamo spirito) staiga plykstelės liepsna, sukeldama pavojingus padarinius, ir mano, jog atlikdama šiuos veiksmus nei specialiai nustatytų, nei visuotinai priimtų atsargumo taisyklių nepažeidė. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
3.2. Iš šioje byloje priimtų teismo sprendimų matyti, kad nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai atskleisti ir pagrįstai konstatuota, jog nuteistoji pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo numatyti, kad dėl jos veiksmų gali kilti pavojingi Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai. Teismai pagrįstai atmetė nuteistosios paaiškinimą, kad ji ir anksčiau tokiomis aplinkybėmis yra kepusi dešreles, todėl negalėjo numatyti, jog dešrelės gali užsidegti, ugnies liepsna tapti nekontroliuojama ir nudeginti vaiką. Pažymėtina, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę kasatorės veiksmus, pagrįstai konstatavo, kad ji elgėsi rizikingai – kepė dešreles naudodama degų skystį vaiko kambaryje, pastarajam būnant arti ugnies, kambaryje esant daugybei greitai užsidegančių daiktų, užgesus dešrelėms iki galo neįsitikino, kad kepimui naudotas degusis skystis yra užgesęs ir atvėsęs, dešreles pakartotinai apliejo spiritu, t. y. nesilaikė elementarių visuotinai suvokiamų atsargumo principų. Priešingai nei teigia kasatorė, byloje pakanka duomenų, leidžiančių teigti, kad pagal savo asmenines savybes (būdama pilnametė, turėdama išsilavinimą ir gyvenimišką patirtį) ji turėjo ir galėjo numatyti atliekamų veiksmu rizikingą pobūdį, tačiau to nenumatė ir nesilaikė visuotinai pripažintų bendrųjų atsargumo taisyklių.
3.3. Taip pat atsiliepime pažymima, kad nėra pagrindo jos veiksmus vertinti kaip kazusą. Kazusas baudžiamosios teisės teorijoje suprantamas kaip atvejis, kai asmuo sukelia baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius be kaltės, t. y. asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir kilusiais padariniais neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-412/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-412/2014">2K-412/2014</a>). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje kasatorės neatsargi kaltė įrodyta: ji pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu, nes byloje surinkta pakankamai duomenų patvirtinančių, kad kasatorė ruošdama maistą pavojingu būdu pažeidė visuotinai suprantamą pareigą būti atidi ir dėmesinga.
3.4. Nepagrįsti kasatorės teiginiai dėl BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų pažeidimo. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas dar kartą patikrino pirmosios instancijos teismo pateiktą įrodymų vertinimą ir, nenustatęs pirmosios instancijos teismo padarytų esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, su esminiais nuosprendžio motyvais sutiko. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistosios apeliacinio skundo argumentų, taip pat ir dėl kaltės.
4. Nuteistosios M. R. kasacinis skundas netenkintinas.
Kasatorė teigia, kad yra nepagrįstai nuteista pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, nes jos veikoje nėra neatsargios kaltės – nusikalstamo nerūpestingumo. Teismai neteisingai įvertino kasatorės turėjimą ir galėjimą numatyti galinčius kilti padarinius. Tokį argumentą kasatorė kėlė ir savo apeliaciniame skunde. Kartu skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo esmės, būtent dėl nusikalstamo nerūpestingumo nuteistosios veikoje, nes apsiribojo tik pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų deklaratyvių išvadų, padarytų neįsigilinus į bylos aplinkybes, atkartojimu.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. R. pagal BK 137 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad dėl nusikalstamo nerūpestingumo sužalojo mažametį, būtent: 2014 m. vasario 9 d., apie 23.00 val., savo gyvenamojoje vietoje – bute, Kaune, esančiame (duomenys neskelbtini), mažamečio sūnaus I. R. (gim. (duomenys neskelbtini)) kambaryje, elgdamasi akivaizdžiai rizikingai, t. y. mažamečio nukentėjusiojo I. R. kambaryje ant vaikiško staliuko stikliniame inde kepdama dešreles ir naudodama denatūruotą etilo alkoholį, kurio koncentracija 90+5 proc., mažamečio nukentėjusiojo I. R. akivaizdoje, jam būnant šalia, į stiklinį indą su kepamomis dešrelėmis šliūkštelėjo denatūruoto etilo alkoholio, tai sukėlė liepsnos pliūpsnį, dėl to užsidegė mažamečio nukentėjusiojo I. R. drabužiai, kuriais šis vilkėjo ir mažamečiam nukentėjusiajam I. R. konstatuotas terminis 2A-2B0 veido nudegimas, kairiojo peties ir žasto, abiejų rankų dilbių ir plaštakų, kairiojo šono, šlaunų ir blauzdų nudegimai, sudarantys apie 30 proc. kūno paviršiaus ploto, taip pat viršutinių kvėpavimo takų nudegimas, visa tai vertinama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Teismas konstatavo nusikalstamą nerūpestingumą M. R. veiksmuose.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis. Tačiau kasatorė kelia abejonių, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai atsakė į jos apeliacinį skundą, kuriame ji ginčijo savo kaltę.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai atsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl M. R. kaltės. BK 16 straipsnio 3 dalis nustato, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Be abejo, neatmestina galimybė, kad padariniai dėl veikos gali atsirasti ir be kaltės. Veika pripažįstama kazusu, kai asmuo, darydamas veiką, nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes negalėjo ar neturėjo to numatyti. Pastaruoju atveju baudžiamoji atsakomybė nekyla. Todėl itin svarbu byloje atriboti neatsargią kaltę nuo kazuso. Jie skiriasi tik pagal valinį kaltės momentą, todėl teismui kyla pareiga motyvuoti bet kokį savo sprendimą, argumentuoti išvadą dėl turėjimo ir galėjimo suprasti veikos rizikingumą (pavojingumą) ir numatyti galimus padarinius.
Pavojingų padarinių nenumatymą pirmiausia rodo asmens nesupratimas savo veiksmų rizikingumo (pavojingumo). Iš bylos medžiagos aiškėja, kad M. R. kepė dešreles vaiko kambaryje, nors bute yra virtuvė, kuri skirta tokiems veiksmams ir kur tai padaryti būtų buvę daug saugiau. Ji į dubenį sudėjo supjaustytas dešreles, įpylė spirito iš 2 l plastikinio butelio ir spiritą dubenyje uždegė. Dešrelės pakepė ir, kasatorės nuomone, užgeso. Ji patikrino jas, jos manymu, dešrelės buvo dar šaltos, todėl ji dar įpylė spirito. Mažametis vaikas tuo metu buvo prie pat maisto gaminimo indo. Pasak kasatorės, vaikų kambaryje mediniame padėkle dešreles gamino pirmą kartą, tačiau ji nematė didesnio pavojaus nei anksčiau, kai jas tokiu pat būdu kepdavo virtuvėje ar ant vaišių stalo. Nors kasatorė nesutinka su teismų išvadomis, kad jos veika buvo rizikinga, teisėjų kolegija dėl šios dalies sutinka su teismų išvada, kad kasatorės veika buvo rizikinga. Pažymėtina, kad šiuo atveju veikos rizikingumas yra ne tai, kad maistas ruošiamas naudojant spiritą, o tai, kad kasatorė neįsitikino, jog tai daryti saugu, ir visai šalia leido būti mažamečiam vaikui. Kasatorė teigia nesupratusi savo veiksmų rizikingumo. Tačiau padarytos veikos pavojingumo ar rizikingumo nesupratimas yra tiek vienas iš nusikalstamo nerūpestingumo, tiek ir kazuso požymių, apibūdinančių kaltininko psichinį santykį su padaryta veika.
Nesuprasdama savo veiksmų pavojingumo ar rizikingumo, kasatorė nenumatė galimų pavojingų padarinių kilimo. Galimų padarinių nenumatymas yra bendras požymis, apibūdinantis tiek neatsargią kaltę, tiek kazusą. Esminis kaltės ir kazuso skirtumas yra valinis momentas – turėjimas ir galėjimas numatyti padarinius. Būtent išvada dėl turėjimo ir galėjimo numatyti padarinius leidžia teismui konstatuoti neatsargią kaltę. Kasatorė teigia neturėjusi ir negalėjusi jų numatyti, nes ne pirmą kartą maistą ruošia tokiu būdu ir niekad nieko panašaus nebuvo atsitikę. Tačiau teismai priėjo prie išvados, kad ji turėjo ir galėjo suprasti savo veiksmų rizikingumą ir numatyti galimus padarinius, jei būtų pakankamai dėmesinga. Teismų sprendimuose konstatuota, kad, užgesus dešrelėms, ji iki galo neįsitikino, kad kepimui naudotas degusis skystis yra užgesęs ir atvėsęs, dešreles pakartotinai apliejo spiritu, t. y. nesilaikė elementarių visuotinai suvokiamų atsargumo principų ir nebuvo pakankamai dėmesinga toje situacijoje, kai visai greta buvo mažametis vaikas. Teismai, darydami išvadą, be kitų įrodymų, pasirėmė liudytojos M. K. teisiamojo posėdžio metu duotais paaiškinimais, kad dešrelės buvo tankiai sudėtos, jos degė, tačiau kaltinamoji vizualiai dar visai neužgesusios liepsnos galėjo ir nepamatyti, todėl jai pasklaidžius dešreles tarp dar silpnai degančių dešrelių pateko deguonies ir, užpylus pakartotinai degios medžiagos, dešrelės vėl užsidegė. Kambaryje buvo labai šilta, todėl spiritas dar stipriau garavo visoje erdvėje, dėl to įvyko sprogimas, nes garavimo greitis buvo labai didelis, kuris ištaškė įkaitusius riebalus ir užsiplieskė stiprus ugnies fakelas. Kadangi vaikas buvo mažo ūgio, buvo pasilenkęs prie lėkštės su degančiomis dešrelėmis, tai jam atiteko visas gaisro pliūpsnis. Labiau tikėtina, kad su ugnies pliūpsniu ant vaiko pateko degantys riebalai, kurie yra didesnio svorio, lekia toliau ir todėl jis taip stipriai apdegė.
Taigi kasatorė pažeidė bendro pobūdžio atsargumo taisykles, neįsitikino, kad kepimui naudotas degusis skystis yra užgesęs ir atvėsęs, dešreles pakartotinai apliejo spiritu, be to, leido mažamečiam vaikui būti prie įrenginio, kur naudojamas spiritas ir yra ugnis. Kaip suaugęs žmogus, turintis gyvenimiško patyrimo, ji privalėjo suvokti, kad pilant spiritą ant įkaitusio paviršiaus gali įvykti tokia reakcija, kad ugnis įsipliekstų. Faktas, kad iki šiol to dar niekada nebuvo, nereiškia, kad kasatorės veiksmai buvo saugūs. Kolegija daro išvadą, kad kasatorė ne tik privalėjo, bet pagal asmenines savybes (amžių, išsilavinimą, gyvenimišką patyrimą) taip pat galėjo suvokti savo veiksmų rizikingumą ir numatyti galimus padarinius.
Dėl kasatorės argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo neatsakymo į jos apeliacinį skundą, tai teisėjų kolegija laiko, kad teismas pakankamai detaliai argumentavo atsakymą į apeliacinio skundo argumentus dėl kaltės. Teismas pažymėjo, kad „M. R. anksčiau paminėtomis aplinkybėmis kepė dešreles vaiko kambaryje ir tai darė netinkamu būdu. Nors apeliantė savo skunde teigia, kad šiuo atveju ji nenumatė ir niekaip negalėjo numatyti, jog jos veiksmų pasėkoje bus sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, kadangi dešreles tokiu būdu kepė ne pirmą kartą, buvo įsitikinusi, kad jos yra užgesę, kai vėl įpylė spirito, todėl visiškai neturėjo jokio pagrindo tikėtis, kad pliūptels liepsnos pliūpsnis, kuris sužalos jos vaiką. Tačiau nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, jog M. R. naktį, norėdama iškepti mažamečiam vaikui dešreles, elgdamasi akivaizdžiai rizikingai, paėmė dubenį su dešrelėmis ir spirtu ir nuėjo į vaiko kambarį, kur uždegė dešreles, naudodama denatūruotą etilo alkoholį, kurio koncentracija 90+/-5 %, neįsitikino, kad dešrelės yra visiškai užgesusios, įpylė dar denatūruoto etilo alkoholio, kas sukėlė liepsnos pliūpsnį, ko pasėkoje apdegė mažametis I. R.. Sutiktina su pirmos instancijos teismo konstatavimu, kad M. R. elgėsi rizikingai – kepė dešreles, naudodama degų skystį, tam neskirtoje vietoje – vaiko kambaryje, pastarajam būnant arti ugnies, kambaryje esant daugybei greitai užsidegančių daiktų, užgesus dešrelėms pilnai neįsitikino, kad kepimui naudotas degusis skystis yra užgesęs ir atvėsęs, dešreles pakartotinai apliejo spiritu, t.y. nesilaikant atsargumo principo, neįsitikinus, kad gali kilti tam tikri pavojingi padariniai, kas ir atsitiko, dėl ko sunkiai dėl neatsargumo buvo sužalotas nukentėjusysis I. R.. Pati apeliantė, apklausiama pirmosios instancijos teisme pripažino, kad žino, jog ugnis yra pavojinga, spiritas greitai dega, o kilimas vaiko kambaryje yra sintetinis, labai degus. Taigi, M. R. pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes (būdama pilnametė, turėdama išsilavinimą ir gyvenimišką patirtį) suvokė daromos veikos rizikingą pobūdį“. Pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma apeliacinės instancijos teismui leido daryti neginčijamą išvadą, kad M. R. kaltė, padarius jai inkriminuotą nusikaltimą, yra visiškai įrodyta. Teismas rėmėsi nukentėjusiojo atstovo, liudytojų parodymais, specialistų parodymais, iš dalies ir pačios M. R. parodymais bei teismo medicinos specialisto išvadomis, byloje surinkta ir ištirta bylos medžiaga.
Taigi, priešingai kasatorės argumentams, teisėjų kolegijos nuomone, jos kaltė pagrįsta teismo teisiamajame posėdyje patikrintų ir tarpusavyje sulygintų bei įvertintų įrodymų visuma ir teismo tinkamai argumentuota, atsižvelgiant į nusikalstamo nerūpestingumo kaltės aiškinimą teorinėje literatūroje bei teismų praktikoje, o apeliacinės instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo M. R. apeliacinį skundą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Nuteistosios M. R. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aurelijus Gutauskas
Artūras Pažarskis
Vytautas Piesliakas
