Dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 8 d. nutarties priėmimo

Kasacinio skundo Nr. DOK-590/2024

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-37316-2022-9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. vasario 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Alvydo Pikelio, spręsdama V. P. P., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjos advokatės Daivos Jurevičienės kasacinio skundo dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 8 d. nutarties priėmimo klausimą,

n u s t a t ė :

Kasaciniu skundu V. P. P., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėja advokatė D. Jurevičienė prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nutartis ir V. P. P. priimti išteisinamąjį nuosprendį arba pakeisti nutartį – taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad V. P. P. be pagrindo laikomas specializuotoje gydymo įstaigoje ir yra gydytojo psichiatro priežiūroje. Teismai, priimdami sprendimus taikyti V. P. P. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, pažeidė jo teises ir teisėtus interesus. Kiekvienas asmuo, nepriklausomai nuo jo psichinės sveikatos būklės, turi teisę į teisėtą lūkestį ir teisingą teismą.

Pasak kasatorės, V. P. P. nusikalstamos veikos, nurodytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, nepadarė, pats kreipėsi pagalbos bendruoju pagalbos telefonu. Darant išvadas vadovautasi išskirtinai tik nukentėjusiosios parodymais. Byloje yra neatitikimų dėl nukentėjusiosios sužalojimo ir V. P. P. atvykimo prie turgavietės laiko, be to, nėra tiesioginių duomenų, kad ašarinių dujų nukentėjusiajai purškė V. P. P. Visa veika gali būti apibūdinama kaip ginčas su nukentėjusiąja aikštelėje. Kita vertus, nutarus, kad pakanka įrodymų konstatuoti, jog padaryta nusikalstama veika, nors ir privaloma, nebuvo svarstoma dėl galimybės V. P. P. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros centre, įvertinus paties kaltininko galimybę suvokti gydymo būtinumą. Taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis už BK 284 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką nėra adekvatu. Asmuo turi turėti teisę pasirinkti gydymo įstaigą ir gauti visas biopsichosocialines paslaugas, kurios leistų pasiekti geresnę gyvenimo kokybę ir resocializaciją bei socialinę integraciją. Teismai nevertino, kad V. P. P. pats rūpinasi savo sveikata, kreipiasi į gydymo įstaigas, priima skirtą gydymą ir formaliai vadovavosi eksperto išvadoje išdėstyta rekomendacija, kurią teismas privalo įvertinti visų bylos įrodymų kontekste, nesuteikdamas jai prioriteto.

Kasatorė pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje dėl Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo, be kita ko, psichiškai nesveikiems asmenims, yra išskirtos trys sąlygos, kurias turi atitikti sprendimas atimti laisvę psichiškai nesveikiems asmenims, t. y. turi būti patikimai įrodyta, kad asmuo psichiškai nesveikas; psichikos sutrikimas turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį hospitalizavimą; priverstinio hospitalizavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to, ar toks psichikos sutrikimas išlieka. Tuo tarpu teismai nesvarstė, V. P. P. psichikos būklės ir socialinio pavojingumo, t. y. ar dėl V. P. P. būklės kyla didelė rizika jo sveikatai ar kitiems asmenims (tokių aplinkybių nenustatyta), ar jis priverstinai hospitalizuojamas išskirtinai gydymo tikslais ir kokioms aplinkybėms esant nėra galimybės skirti gydymo ambulatorinio stebėjimo sąlygomis ir nėra mažiau ribojančių tinkamos priežiūros priemonių.

Be to, nebuvo įvertintas padarytos nusikalstamos veikos pobūdis, taip pat tai, kad V. P. P. neteistas, yra pensininkas, todėl pagal bausmės skyrimo taisykles jam turėtų būti parenkama pati švelniausia sankcijoje nustatyta bausmės rūšis. Tuo tarpu V. P. P. priverstinai yra laikomas gydymo įstaigoje nuo 2023 m. balandžio 13 d. Be to, reikšminga ir tai, kad V. P. P. nėra pradėta kitų ikiteisminių tyrimų, jis rūpinasi savo sveikata ir kreipiasi į penkis medikus pagalbos bei suvokia ir pripažįsta, kad, paskyrus ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, turės lankytis psichikos sveikatos centre ir vykdyti gydytojo psichiatro nurodymus.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad V. P. P. gynėja D. Jurevičienė savo teiginius dėl nepagrįsto priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis jos ginamajam paskyrimo, jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, EŽTT praktikos nesilaikymo, grindžia nesutikimu su teismų atliktu bylos įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, kad V. P. P. padarė BK 284 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką ir kad jam yra būtina skirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tačiau nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones bei parinkti jų rūšį yra žemesnės instancijos teismų diskrecija. Teisėjų atrankos kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio skundo argumentai yra iš esmės analogiški V. P. P. gynėjos apeliacinio skundo argumentams, juos apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir dėl jų savo nutartyje pasisakė, pateikdamas aiškius ir išsamius motyvus. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso įstatymo taikymo klaidų, paskiriant V. P. P. priverčiamąją medicinos priemonę. V. P. P. gynėja kasaciniame skunde nepateikė jokių pagrįstų teisinių argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų. Toks kasacinio skundo argumentavimas, kuris grindžiamas apeliacinės instancijos teismo išnagrinėtomis aplinkybėmis, tik pakartojant apeliacinio skundo argumentus ir deklaratyviai pareiškiant, kad teismai, priimdami V. P. P. nepalankius sprendimus, pažeidė jo teises ir teisėtus interesus, nesivadovavo EŽTT praktika, nelaikytini tinkamais teisiniais argumentais, pagrindžiančiais BPK 369 straipsnyje nurodytus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Iš kasacinio skundo galima suprasti, kad kasatorė V. P. P. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę prilygina bausmei pagal BK 284 straipsnį. Tokie argumentai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, 2K-328-648/2017, 2K-135-697/2022. Šiose nutartyse išaiškinta, kad priverčiamosios medicinos priemonės skiriasi nuo bausmės savo paskirtimi, turiniu ir teisinėmis pasekmėmis: jomis nesiekiama nubausti asmens už padarytą pavojingą veiką; veika, už kurią jos taikomos, nelaikoma nusikalstama, priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas neužtraukia teistumo ir kitų baudžiamajame įstatyme nurodytų padarinių; jos skiriamos nenurodant termino, kada jų taikymas privalo būti nutrauktas. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3, 4 punktais,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti V. P. P., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjos advokatės Daivos Jurevičienės kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teisėjai Alenas Piesliakas

Olegas Fedosiukas

Alvydas Pikelis