Š. A. pagal BK 140 str., 145 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-683/2012

Teisminio proceso Nr. 1-17-1-02017-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos

1.2.4.8.2;

1.2.5.4 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo Š. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu trims mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti trisdešimt valandų per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ir kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, pagal BK 145 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas šešiems mėnesiams.

Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams. Be to, taikant BK 67 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktus, Š. A. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – 30 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 13 d. nutartis, kuria nuteistojo Š. A. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

n u s t a t ė :

Š. A. nuteistas už tai, kad gyvendamas bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kartu su savo seneliais – J. A. ir A. A., sistemingai, t. y. nuo 2009 m. lapkričio mėn. iki 2010 m. rugsėjo 30 d., baugino nukentėjusįjį J. A. naudodamas psichinę prievartą, be priežasties nuolat keldavo konfliktus, kurių metu grasindavo prieš jį panaudoti fizinį smurtą, vartojo necenzūrinius žodžius; 2009 m. lapkričio 15 d., apie 14.30 val., minėtame bute konflikto metu sumušė nukentėjusįjį J. A., sužalodamas šiam dešinįjį žastą, 2010 m. balandžio 6 d., apie 12 val., pastūmė nukentėjusįjį J. A., nuo to šis griūdamas atsitrenkė galvą į radiatorių, taip nukentėjusiajam nežymiai sutrikdė sveikatą; 2010 m. rugpjūčio 22 d., apie 19 val., grasino J. A. fiziniu susidorojimu bei jį nužudyti, o 2010 m. rugsėjo 30 d., apie 19.30 val., dėl menkavertės priežasties sukėlė konfliktą, kurio metu grasino panaudoti fizinį smurtą prieš J. A.; taip sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą, lydimą fizinio smurto, ir nežymiai sutrikdė asmens sveikatą.

Kasaciniu skundu nuteistasis Š. A. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 13 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismas jo veiką kvalifikuodamas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Išvada dėl jo veikos kvalifikavimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį grindžiama tuo, kad jis sistemingai baugino žmogų panaudodamas psichinę prievartą. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad 2009 m. lapkričio 15 d., 2010 m. balandžio 6 d., 2010 m. rugsėjo 30 d. įvykiai negali būti vertinami kaip sudarantys sistemą, nes nuosprendžiu nenustatyta, kad jų metu J. A. buvo bauginamas panaudojant psichinę prievartą. Kaip bauginimas panaudojant psichinę prievartą negali būti vertinamas teismo nustatytas 2010 m. rugsėjo 30 d. įvykio metu išsakytas grasinimas panaudoti fizinį smurtą, nes grasinimas panaudoti psichinį smurtą ir bauginimas panaudojant psichinę prievartą yra skirtingi reiškiniai. 2010 m. rugpjūčio 22 d. ir 2010 m. rugsėjo 30 d. įvykiai nesudaro sistemos ir negali būti vertinami kaip savarankiški kaltinimo punktai, nes neatitinka BK 145 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikaltimo sudėties. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tik už grasinimą nužudyti, padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas bus įvykdytas, tačiau teismas tokių faktinių bylos aplinkybių nenustatė. Be to, nors darydamas išvadas apie 2010 m. rugpjūčio 22 d. įvykio faktines aplinkybes teismas pripažino, kad jis grasino J. A. fiziniu susidorojimu, tačiau nekonkretizavo, koks tokio grasinimo turinys, todėl ir dėl šio argumento 2010 m. rugpjūčio 22 d. įvykis neatitinka BK 145 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikaltimo sudėties.

Kasatorius nurodo, kad teismas netinkamai taikė BK 140 straipsnio 1 dalį, nes 2010 m. balandžio 6 d. pastumdamas nukentėjusįjį jis veikė ne tyčia, o dėl neatsargumo, nenumatė, kad dėl jo pastūmimo J. A. gali atsitrenkti galva į radiatorių ir susižaloti. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, dėl 2010 m. balandžio 6 d. įvykio metu patirto sužalojimo J. A. ilgai nesirgo, neprarado dalies bendrojo ar profesinio darbingumo, todėl jo veika negali būti kvalifikuota pagal BK 139 straipsnio 1 dalį. Dėl to už šią veiką jam baudžiamoji atsakomybė neiškyla.

Atsiliepime į kasacinį skundą prokurorė J. Urbelienė prašo nuteistojo Š. A. kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už žmogaus terorizavimą, pasireiškiantį grasinimu susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką, arba sistemingu bauginimu naudojant psichinę prievartą. Iš to darytina išvada, kad veikos objektyvieji požymiai reiškiasi žmogaus bauginimu, o subjektyvieji požymiai – tiesiogine tyčia. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad nekonstatavus, jog nurodytais smurto panaudojimo atvejais jis baugino nukentėjusįjį, smurto panaudojimo faktas negali sudaryti BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto sistemingumo kvalifikuojančio požymio. Sistemingas bauginimas suprantamas ir aiškinamas kaip ne mažiau kaip tris kartus pasikartojantys, atviri ar anonimiški įvairūs grasinimai, kuriais siekiama sukelti žmogui stresą, nerimą, baimę. Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad kasatorius nuolat grasindavo nukentėjusiajam J. A., o 2009 m. lapkričio 15 d., 2010 m. balandžio 4 d. jis ne tik grasino, bet ir iš tiesų panaudojo fizinį smurtą. Prokurorės nuomone, nepagrįstas kasacinio skundo motyvas, kad fizinio smurto panaudojimas negali būti vertinamas kaip bauginimas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad fizinis smurtas gali būti naudojamas siekiant įbauginti ir jis vertinamas kaip psichinė prievarta. Dėl to vertinant kasatoriaus veiksmus kaip visumą nekyla abejonių, kad teismams pakako duomenų pripažinti, jog Š. A. sistemingai baugino žmogų panaudodamas psichinę prievartą, lydimą realiai panaudojamo fizinio smurto, todėl tinkamai kvalifikavo jo veiką pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.

Prokurorės manymu, teismas padarė teisingą išvadą, kad kasatorius 2010 m. balandžio 6 d. įvykio metu nežymiai sutrikdymas nukentėjusiojo J. A. sveikatą veikė tyčia, todėl tinkamai kvalifikavo jo veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta veika gali būti padaroma ne tik tiesiogine, bet ir netiesiogine tyčia, todėl nėra būtina, kad kaltininkas siektų padaryti sveikatos sutrikdymą, pakanka to, kad kaltininkas sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kasatorius Š. A. pripažino, kad susistumdymas įvyko, kad jis pats „gal truputį persistengė“ (T. 1, b. l. 156). Suaugęs ir pakankamą gyvenimo patirtį turintis žmogus negalėjo nesuprasti, kad pastūmus žmogų šis gali nukristi, o nedidelėje patalpoje yra reali grėsmė, kad žmogus atsitrenks ir patirs sužalojimus.

Nuteistojo Š. A. kasacinis skundas netenkintas.

Dėl BK 145 straipsnio 2 dalies taikymo

BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Sistemingas bauginimas naudojant psichinę prievartą reiškia kaltininko veiką, kuria asmuo bauginamas grasinant padaryti žalos jo gyvybei, sveikatai, turtui, garbei ir tai daroma veikiant pagal tam tikrą sistemą, t.y. ne mažiau kaip tris kartus. Atsakomybė už šią veiką kyla nepriklausomai nuo to, ar buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Iš byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad nuteistasis Š. A. nuo 2009 m. lapkričio mėn. iki 2010 m. rugsėjo 30 d., be priežasties nuolat keldavo konfliktus, kurių metu grasindavo prieš nukentėjusįjį J. A. panaudoti fizinį smurtą, vartojo necenzūrinius žodžius ir realiai panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Tokį smurtą vartojo 2009 m. lapkričio 15 d., 2010 m. balandžio 6 d., 2010 m. rugpjūčio 22 d., 2010 m. rugsėjo 30 d., t. y. keturis kartus. Todėl Š. A. veika atitinka objektyviuosius BK 145 straipsnio 2 dalyje aprašytos nusikaltimo sudėties požymius. Š. A., atlikdamas kaltinime nurodytus veiksmus, negalėjo nesuvokti, kad kelia pavojų nukentėjusiojo J. A. sveikatai (grasinimai padaryti žalą gyvybei ar sveikatai kelia nerimą, tai turi įtakos žmogaus psichinei sveikatai) ir norėjo atlikti tokius veiksmus. Dėl to darytina išvada, kad Š. A. veika atitinka objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 145 straipsnio 2 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, o jo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai netinkamai taikė BK 140 straipsnio 1 dalį, nes neteisingai nustatė kaltės formą. Pažymėtina, kad Š. A., pastumdamas garbaus amžiaus nukentėjusįjį J. A. nedidelėje patalpoje, negalėjo nenumatyti galimybės, kad nukentėjusysis dėl jo veikos gali kristi ir atsitrenkti į kitus patalpoje esančius daiktus. Kasatoriaus teiginiai, kad jis nenumatė, jog dėl jo veikos nukentėjusysis kris ir į radiatorių susižalos galvą, tik rodo, kad jis, pastumdamas nukentėjusįjį, iš anksto nenumatė jokių konkrečių dėl jo veikos galinčių kilti padarinių, jį tenkino bet kurie iš jų. Darytina išvada, kad Š. A., pastumdamas nukentėjusįjį J. A., veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, o tokiu atveju veika kvalifikuojama pagal faktiškai kilusius padarinius. Dėl to Š. A. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo Š. A. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Viktoras Aidukas

Vytautas Greičius