Baudžiamoji byla Nr. 2K-684/2012
Teisminio proceso Nr. 1-57-1-00912-2010-9
Procesinio sprendimo kategorijos
2.1.2.4;
2.1.7.4.3;
2.2.2.3.1.1 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gruodžio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. S. (T. S.) kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo T. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 7-9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta ir neatlikta pagal Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. nuosprendį, ir nustatyta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, kuria nuteistojo T. S. apeliacinis skundas atmestas.
Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 1 dalį nuteistas ir S. S. (S. S.), tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
T. S. nuteistas už tai, kad 2010 m. gegužės 17 d., apie 21 val., Vilniaus r., Skaidiškių k., (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su S. S., neteisėtai patekę į A. R. priklausantį butą, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, grasindami visus esančius bute užmušti, o po to butą padegti, panaudodami psichinę prievartą, t. y. panaudodami veidą maskuojančias kaukes, guminę lazdą ir šaunamąjį ginklą, užėjo į bute esančią virtuvę ir, S. S. pridėjus šaunamąjį ginklą prie A. R. kaklo, kartu reikalavo grąžinti neįvardytos sumos dydžio skolą už negrąžintas psichotropines medžiagas, kurią jiems turėjo grąžinti pastarojo sūnus K. R., taip versdami savo naudai atlikti turtinio pobūdžio veiksmus, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes, A. R. atsistojus, nesitikėjo, jog šis gali pasipriešinti bei išsigando bute buvusio šuns – vokiečių aviganio; pasišalinant iš nukentėjusiojo buto laiptinėje S. S. du kartus šovė į A. R. iš bylos nagrinėjimo teisme metu nenustatyto ginklo, bet į jį nepataikė.
Nuteistasis T. S. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 25 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad jo bylą išnagrinėjo šališkas teismas, todėl buvo pažeista Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis. Minėtas BPK pažeidimas yra esminis, nes sutrukdė teismui teisingai išspręsti bylą, suvaržė jo kaip kaltinamojo teises. Savo išvadą dėl teisės į nešališką teismą pažeidimo kasatorius grindžia aplinkybe, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepašalino visų abejonių, taip pat tuo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino vienašališkai, priėmė jam apkaltinamąjį nuosprendį dėl nusikaltimo, kurio jis nepadarė, o apeliacinės instancijos teismas, užuot pašalinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo trūkumus, tiesiog bandė juos aiškinti taip, kad neliktų prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų. Išvadą dėl šališko teismo patvirtina ir aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas net nesvarstė galimybės jo veiką kvalifikuoti kaip savavaldžiavimą, o aklai perrašinėjo kaltinamąjį aktą, nors byloje yra pakankamai duomenų, kad jis su S. S. kaltinime nurodyta veika norėjo atgauti K. R. skolą. Bandydamas pateisinti veikos kvalifikavimą kaip turto prievartavimą apeliacinės instancijos teismas vertino byloje neegzistuojančius įrodymus, kad K. R. nebuvo skolingas jam ir S. S. (šie duomenys prieštarauja nukentėjusiojo A. R., liudytojos O. R. parodymams, kaltinamojo akto teiginiams), todėl apeliacinės instancijos teismas ne tik pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, bet ir sąmoningai aiškino byloje neegzistuojančias aplinkybes, o tai rodo, kad teismas buvo šališkas ir buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą. Kasatoriaus nuomone, išvadą apie tai, kad jo bylą nagrinėjo šališkas teismas, patvirtina ir aplinkybė, kad teismai nevertino bylos duomenų, rodančių, kad nusikalstamą veiką padarė ir liudytojas K. R.
Kasatorius nurodo, kad teismas išvadas apie faktines bylos aplinkybes pagrindė neleistinais įrodymais, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį. BPK 192 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam kartu su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną, o to paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad parodymo atpažinti pradžioje atpažintinam asmeniui pasiūloma užimti bet kurią vietą tarp parodomų asmenų. Kasatorius teigia, kad jis buvo priverstinai pastatytas tarp dviejų kitų asmenų, kurie pagal išorę buvo visiškai į jį nepanašūs, be to, abu kiti asmenys buvo apsirengę kasdieniais drabužiais, o jis, kadangi buvo sulaikytas darbo vietoje, buvo apsirengęs purvinais darbo drabužiais. Dėl to tokia tvarka atliekant asmens atpažinimą, jį būtų galėjęs atpažinti bet kas, net ir asmuo, kuris niekada nėra jo matęs. Be to, atliekant atpažinimo veiksmą, nedalyvavo jo gynėjas. Padaryti pažeidimai turėjo akivaizdžios įtakos duomenų patikimumui ir abejonės dėl jų negali būti pašalintos atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, todėl buvo suvaržytos jam įstatymo garantuotos teisės, sutrukdyta teismui priimti teisingą sprendimą. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad jo teiginiai apie asmens parodymo atpažinti veiksmą neatitinka tikrovės, nes iš parodymo atpažinti protokolo matyti, kad jam buvo pasiūlyta užimti bet kurią vietą tarp parodymų asmenų, jog jis užėmė vietą Nr. 2, protokolą pasirašė, pastabų dėl protokolo bei pretenzijų dėl to, kad šiame proceso veiksme nedalyvavo gynėjas, neturėjo. Akivaizdu, kad joks policijos pareigūnas asmens parodymo atpažinti protokole nebūtų nurodęs, kad atpažįstamas asmuo buvo priverstinai pastatytas į tam tikrą vietą. Pastabų dėl protokolo jis nepareiškė, nes nėra teisininkas, ir nežinojo savo teisių šio proceso veiksmo atlikimo metu, o jo gynėjas atliekant šį veiksmą nedalyvavo.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes vertindamas byloje surinktų įrodymų visetą nustatė, kad jo kaltė įrodyta atpažinimo protokolais, asmens apžiūros protokolais, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, kai jo atpažinimas ikiteisminio tyrimo metu, kaip minėta, atliktas pažeidžiant BPK 192 straipsnio taisykles, o nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai yra nenuoseklūs, nelogiški ir prieštaraujantys vieni kitiems, todėl iš esmės pažeidė BPK, nes tai sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą. Nukentėjusiojo A. R., liudytojos O. R. parodymai nepagrįstai įvertinti kaip patikimi, nes jie keitėsi bylos proceso metu ir prieštarauja liudytojo A. G. parodymams bei tarpusavyje dėl įvykio laiko, kaukių nuėmimo užpuolikams ir kitų aplinkybių, prieštarauja logikai. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atmetė liudytojų E. V. ir G. U. parodymus, kurie buvo logiški ir nuoseklūs, neprieštaravo vieni kitiems ir iš kurių buvo matyti, kad jis nurodytu laiku negalėjo būti įvykio vietoje. Dėl to, esant tokiems prieštaravimams tarp byloje surinktų įrodymų, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai turėjo imtis priemonių juos pašalinti, tačiau to nepadarė, o abejones aiškino ne jo naudai. Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas išvadą dėl jo kaltės padarius kaltinime nurodytą veiką pagrindė tik netiesioginiais įrodymais, o vien tik tokiais įrodymais ši išvada negali būti grindžiama, nes netiesioginiai įrodymai įrodo tik tarpinius faktus, bet ne patį įrodinėjimo dalyką. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas šios įrodymų vertinimo klaidos neištaisė. Kasatoriaus manymu, baudžiamojo proceso reikalavimų, nustatančių teisėjui pareigą įrodymus vertinti pagal vidinį įsitikinimą, visas abejones aiškinti kaltinamojo naudai, pažeidimą rodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė jam bausmių skyrimo taisyklių ir veikos pavojingumo neatitinkančio dydžio bausmę.
Apibendrindamas kasatorius teigia, kad, apkaltinus jį turto prievartavimu ir nuteisus už šią veiką, buvo pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalis, 44 straipsnio 6 dalis, 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai. Padaryti pažeidimai yra esminiai, nes kaltinimas, jog jis prievartavo A. R. turtą, nepagrįstas neginčijamais baudžiamojo proceso nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, yra nekonkretus, pagrįstas tik prielaidomis.
Atsiliepimu į kasacinį skundą prokurorė O. Zabelina prašo nuteistojo T. S. kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad nepagrįstas kasacinio skundo argumentas dėl bylą nagrinėjusių teismų šališkumo. Aplinkybė, kad K. R. nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn nesuteikia pagrindo teigti, jog teismas buvo šališkas. BPK 255 straipsnyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šiuo atveju teismai neturėjo teisės peržengti bylos nagrinėjimo teisme ribų, o dėl K. R. dar ikiteisminio tyrimo metu buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Prokurorės nuomone, kasatoriaus nurodomi nukentėjusiojo A. R., liudytojų parodymų netikslumai nėra esminiai. Jų net negalima laikyti prieštaravimais, nes yra normalu, kad stresą patyręs asmuo ir tiesiogiai kaltininkų pasitraukimą matę liudytojai po šio įvykio gali netiksliai atkartoti kai kurias įvykio detales, tačiau bendrą nusikaltimo vaizdą nukentėjusysis ir liudytojai apibūdino vienodai, nuosekliai, apkalbėti kasatoriaus ir jo bendrininko jie neturėjo motyvo, todėl netikėti jų parodymais nebuvo pagrindo. Prokurorės teigimu, neatitinka tikrovės kasacinio skundo argumentai, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik netiesioginiais įrodymais. Kasatoriaus ir jo bendrininko padaryto nusikaltimo aplinkybės ir jų kaltė yra įrodyta tiesioginių ir netiesioginių įrodymu visuma. Antai tiesioginiai įrodymai yra nukentėjusiojo A. R., liudytojos O. R. parodymai, tuo tarpu kaip netiesioginiai įrodymai vertinti liudytojų R. Z., A. G., K. R. parodymai. Šių duomenų visuma sudaro nuoseklią ir logišką grandinę, o tai atitinka teismų praktiką (kasacinės bylos Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006, 2K-185/2009, 2K-32/2010). Aptarti įrodymai buvo tinkamai ištirti pirmosios instancijos teisme ir patikrinti apeliacinėje instancijoje. Teismo išvados dėl nurodytų įrodymų pripažinimo patvirtinančiais kasatoriaus ir jo bendrininko kaltę yra motyvuotos. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad T. S. parodymas atpažinti ikiteisminio tyrimo metu atliktas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, kad liudytojo A. G. parodymuose esantis suklydimas dėl laiko pateisinamas, nes jis apklaustas praėjus pusantrų metų nuo įvykio. Aplinkybė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai kritiškai vertino liudytojų E. V. ir G. U. parodymus, nesuteikia pagrindo teismus laikyti šališkais. Kasatorius nurodytų liudytojų, galinčių patvirtinti jo alibi, ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, jų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenurodė ir jo bendrininkas S. S. Be to, pačios liudytojos pripažino, kad atvyko į teismą norėdamos padėti kaltinamiesiems, nes yra geros jų pažįstamos.
Prokurorės nuomone, išvados apie šališką teismą nepatvirtina kasatoriui paskirtos bausmės griežtumas. BK 54 straipsnyje nurodytos aplinkybės, į kurias skirdamas bausmę atsižvelgia teismas. Iš nuosprendžio matyti, jog teismas, skirdamas kasatoriui bausmę, atsižvelgė į tai, kad jo padarytas nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kad kasatoriaus vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis, taip pat į kasatoriaus atsakomybę sunkinančią aplinkybę, ir paskyrė jam vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė yra pagrįsta, o pagrįstos bausmės paskyrimas negali būti vertinamas kaip teismo šališkumą rodantis požymis.
Prokurorės nuomone, kasatoriaus veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnį. Esminis požymis, skiriantis savavaldžiavimą nuo turto prievartavimo, yra tai, kad turto prievartavimo atveju kaltininkas neturi jokių teisėtų turtinių pretenzijų ir reikalauja jam nepriklausančio svetimo turto, o savavaldžiavimo atveju kaltininkas turi teisėtų tikrų ar tariamų turtinių pretenzijų. Dėl to šiuo atveju esminę reikšmę turi objektas (asmuo), į kurį nukreipti nusikalstami reikalavimai ir veiksmai, verčiantys perduoti turtą. Jei tokie reikalavimai būtų tiesiogiai pateikiami asmeniui, kuris skolingas kaltininkams, tai juos galima būtų vertinti kaip savavaldžiavimą, tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartyje pagrįstai nurodyta, kad kasatoriaus ir jo bendrininko su nukentėjusiuoju A. R. nesiejo jokie turtiniai santykiai, todėl jų veika negali būti vertinami kaip savavaldžiavimas. Pažymėtina ir tai, kad kasatorius ir jo bendrininkas grasindami nukentėjusiajam A. R. nenurodė konkrečios reikalaujamos pinigų sumos, nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, iš įvykio vietos pabėgo, todėl jų veika tinkamai kvalifikuota su nuoroda į BK 22 straipsnio 1 dalį.
Apibendrindama prokurorė nurodo, kad išdėstytų argumentų visuma leidžia daryti išvadą, jog teismai tinkamai išanalizavo byloje surinktus įrodymus, juos įvertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimų, išsiaiškino reikšmingas veikos kvalifikavimui aplinkybes, todėl pagrįstai konstatavo, kad kasatorius padarė BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 1 dalyje aprašytą nusikalstamą veiką.
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalų, 192 straipsnio taikymo
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad jo parodymas atpažinti atliktas pažeidžiant BPK 192 straipsnio reikalavimus, todėl šio protokolo duomenys negali būti laikomi įrodymais byloje. Iš liudytojos O. R. apklausos protokolų matyti, kad liudytoja nuosekliai nurodė, jog matė įsibrovusius į butą asmenis tiesiogiai prieš įvykį, kai jie nedėvėjo kaukių, ir detaliai apibūdino jų išvaizdą, be kita ko, nurodydama, kad vienas iš vaikinų buvo trumpai kirptų plaukų, „pusiau plikas“ (T. 1, b. l. 28-31). Iš asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad T. S. buvo parodytas atpažinti tarp kitų dviejų vyriškos lyties panašaus amžiaus ir kūno sudėjimo asmenų, o liudytoja O. R. atpažino T. S. pagal bendrus veido bruožus, smakrą, plaukus (T. 1, b. l. 105-107). Iš šių duomenų matyti, kad liudytoja atpažino nuteistąjį T. S. ne pagal jo aprangą ar vietą tarp jai parodytų atpažinti asmenų, o pagal bendrus veido bruožus, plaukus, kuriuos ji nurodė dar iki to laiko, kai buvo atliktas asmens parodymų atpažinti veiksmas (liudytojos apklausos atliktos 2010 m. gegužės 18 d. ir 2010 m. rugpjūčio 6 d., o asmens parodymas atpažinti – 2010 m. rugpjūčio 19 d.). Aplinkybė, kad atliekant asmens parodymą atpažinti nedalyvavo T. S. gynėjas negali būti laikoma BPK 192 straipsnio reikalavimų pažeidimu, nes šiame straipsnyje nenurodyta, kad atliekant šį proceso veiksmą gynėjas privalo dalyvauti. Pažymėtina ir tai, kad pats T. S. nepareiškė pageidavimo, kad atliekant asmens parodymą atpažinti dalyvautų jo gynėjas, o byloje nebuvo BPK 51 straipsnyje nurodytų pagrindų, kai gynėjo dalyvavimas būtinas.
Kasatorius nurodo, kad teismai, vertindami byloje surinktų įrodymų visumą, ypač nukentėjusiojo ir kitus jį įkaltinančius liudytojų parodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies taisykles. Šie argumentai nepagrįsti, nes iš bylos medžiagos matyti, kad teismai išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Nors tarp nukentėjusiojo A. R., liudytojų O. R., R. Z. parodymų yra tam tikrų neatitikimų dėl kaukių nuplėšimo ir kitų aplinkybių, tačiau šie neatitikimai nėra esminiai, nes nukentėjusysis A. R., liudytojos O. R., R. Z. nuosekliai ir vienodai nurodė esmines įvykio aplinkybes, t. y. įvykio laiką, vietą, asmenų skaičių, jų aprangą, elgesį veikos padarymo metu, taip pat aplinkybes, kuriomis užpuolikai pasišalino iš įvykio vietos. Tokias pat aplinkybes, tik nurodydamas kitą įvykio valandą, nurodė ir liudytojas A. G., tačiau šis prieštaravimas pagrįstai teismų įvertintas kaip neesminis, nes liudytojas buvo apklaustas praėjus daug laiko po įvykio ir galėjo dėl to suklysti. Atsižvelgiant į nukentėjusiojo A. R., liudytojų O. R., R. Z., A. G., asmens parodymų atpažinti protokolų ir kitų byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai kritiškai įvertinti liudytojų E. V., G. U. parodymai, patvirtinantys kasatoriaus T. S. alibi. Nuteistasis deklaratyviai teigia, kad išvada dėl jo kaltumo padarius nusikalstamą veiką grindžiama tik netiesioginiais įrodymais, tačiau ji grindžiama tiek tiesioginiais įrodymais – nukentėjusiojo A. R. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, tiek netiesioginiais įrodymais – liudytojų O. R., K. R., R. Z., A. G. parodymais, asmens parodymo atpažinti protokolu, taip pat kitais tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino T. S. kaltu dėl kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos padarymo. Išvados apie tai negali paneigti kasatoriaus argumentas dėl jam paskirtos pernelyg švelnios bausmės, nes teismo išvados dėl asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką patikimumas neturi įtakos bausmės kaltininkui už šią nusikalstamą veiką paskyrimui. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismas savo išvadas pagrindė byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, o pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad teismai pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalį, 44 straipsnio 6 dalį, 301 straipsnio 1 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus.
Dėl Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalių taikymo
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad buvo pažeista jo teisė į nešališką teismą. Kaip minėta anksčiau, teismai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, vertindami byloje surinktus įrodymus jų vertinimo klaidų nepadarė, todėl nėra pagrindo teigti, kad bylos nagrinėjimo ir įrodymų vertinimo metu teismas būtų buvęs šališkas. Nepagrįstas ir kasatoriaus teiginys, kad teismai nesvarstė galimybės jo veiką kvalifikuoti kaip savavaldžiavimą, nors galimybę taip kvalifikuoti jo veiką patvirtina faktinės bylos aplinkybės, konkrečiai, aplinkybė, kad buvo reikalaujama K. R. skolos. Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pateikė veikos kvalifikavimo motyvus, o apeliacinės instancijos teismas nutartyje detaliai aptarė tokią veikos kvalifikavimo galimybę ir nurodė pakankamus argumentus, kodėl toks kasatoriaus veikos kvalifikavimas yra negalimas. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, pagrįsdamas veikos kvalifikavimą, analizavo bylos duomenis, kad nukentėjusiojo A. R. ir kasatoriaus T. S. bei jo bendrininko nesiejo jokie turtiniai santykiai, dėl kurių šie būtų turėję pagrindą manyti, kad turi teisę į jo turtą. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad išvadą dėl teisės į nešališką teismą pažeidimo patvirtina aplinkybė, jog baudžiamojon atsakomybėn nebuvo patrauktas K. R., nors byloje yra duomenų, kad ir jis padarė nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad sprendimas dėl K. R. veikos teisinio vertinimo buvo priimtas dar ikiteisminio tyrimo metu, tuo tarpu pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį teisme byla nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl K. R. veikos teisinis vertinimas buvo už bylą nagrinėjusių teismų įgaliojimų ribų. Nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjant T. S. bylą pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose buvo pažeista jo teisė į nešališką teismą, įtvirtinta Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo T. S. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Viktoras Aidukas
Vytautas Greičius
