Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. e2A-382-940/2023

Teisminio proceso Nr. 2-11-3-00593-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4.; 2.6.8.12.;

(S)

2.6.28.1.; 2.8.2.1.; 3.2.4.11.; 3.3.1.18.4.; 3.3.1.20.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugsėjo 20 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Ritos Dambrauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2023 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-124-1147/2023 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovams A. C. ir S. J., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Tomadas“ patikslintu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų A. C. ir S. J. 7 592,40 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2020 m. birželio 5 d. UAB „Tomadas“ su Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu (toliau – VPK) sudarė viešojo pirkimo sutartį Nr. 10-ST2-88 dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo. 2020 m. rugpjūčio 26 d. buvo gautas VPK pareigūnų iškvietimas atvykti į įvykio vietą priverstinai nuvežti transporto priemonę Opel Zafira bei nugabenti ją tolimesniam saugojimui į ieškovės sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę, esančią Eišiškių pl. 127, Vilniuje.

3. Ieškovės teigimu, 2021 m. kovo 15 d. VPK informavo, jog 2020 m. spalio 2 d. buvo išduotas leidimas A. C. atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį. Remiantis valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Regitra“ išrašu, automobilio priverstinio nuvežimo metu jo nuosavybės teisė taip pat priklausė atsakovei. Iš 2020 m. rugpjūčio 26 d. priverstinio transporto priemonės nuvežimo akto matyti, kad šį aktą pasirašė S. J., t. y. kaip asmuo, fiziškai valdęs automobilį įvykio metu bei pažeidęs atitinkamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) nuostatas, buvusias pagrindu policijos pareigūnams priimti procesinį sprendimą priverstinai nuvežti automobilį. Be to, atsakovė kartu su procesiniais dokumentais yra pateikusi atsakovo 2021 m. rugpjūčio 31 d. pareiškimą bei papildomai – 2022 m. balandžio 1 d. pareiškimą dėl skolos pripažinimo ir įsipareigojimo grąžinti skolą. Remiantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 33 straipsnio 8 dalimi bei sutarties 2.5 punkto nuostatomis, transporto priemonės savininkas ir valdytojas (pažeidėjas) yra subjektai, turintys solidarią prievolę atlyginti išlaidas, susijusias su transporto priemonės priverstiniu nuvežimu ir saugojimu.

4. Nurodė, jog tik gavusi informaciją iš VPK apie grąžintiną automobilį ieškovė 2021 m. kovo 26 d. raštu kreipėsi į atsakovę su pranešimu dėl automobilio atsiėmimo ir atsiskaitymo už suteiktas priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas. Nesulaukusi jokios reakcijos, ji 2021 m. balandžio 29 d. pakartotiniu pranešimu kreipėsi į atsakovę, tačiau, kaip ir ankstesniu atveju, atsakovė nei atsiskaitė už suteiktas paslaugas, nei automobilį atsiėmė. Ginčui dėl skolos priteisimo persikėlus į teismą atsakovė į bylos medžiagą pateikė 2021 m. liepos 15 d. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, iš kurios matyti, jog atsakovė automobilį po jo priverstinio nuvežimo praėjus beveik metams pardavė atsakovui. Nepaisant to, nei vienas iš solidariųjų atsakovų gera valia nėra atsiskaitę jokia apimtimi, o automobilis ieškovės priverstinai nuvežtų transporto priemonių aikštelėje yra saugomas iki šiol.

5. Ieškovės teigimu, transporto priemonės priverstinio nuvežimo kaina, numatyta sutarties 2.5 punkte, sudaro 70 Eur. Iki leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos (2020 m. spalio 2 d.) automobilis buvo priverstinai saugojamas 38 paras. Vienos paros transporto priemonės saugojimo kaina – 12 Eur. Po leidimo išdavimo dienos (2020 m. spalio 3 d.) iki pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pateikimo teismui dienos (2021 m. liepos 21 d.) saugojimo terminas sudarė 292 paras, vienos paros kaina – 24,20 Eur. Todėl solidariųjų atsakovų įsiskolinimas ieškovei sudaro 7 592,40 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Utenos apylinkės teismo Visagino rūmai 2023 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovės UAB „Tomadas“ naudai solidariai iš atsakovų A. C. ir S. J. 114 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė.

7. Teismas sprendė, jog byloje kilo klausimai dėl automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidų dydžio iki leidimo paimti transporto priemonę išdavimo, automobilio saugojimo išlaidų dydžio po leidimo paimti transporto priemonę išdavimo, galėjimo paimti transporto priemonę ir apmokėjimo už nuvežimą ir saugojimą santykio, atsakovų solidariosios atsakomybės po automobilio pardavimo.

8. Pasisakydamas dėl teisinio santykio tarp šalių kvalifikavimo teismas konstatavo, kad atsakovai yra fiziniai asmenys, sutarties dalis dėl paslaugų teikimo atsakovams yra nesusijusi su atsakovų verslu, skirta jų asmeniniams poreikiams tenkinti, todėl sutartis atsakovų atžvilgiu yra vartojimo sutartis, tarp atsakovų ir ieškovės yra susiklostę vartojimo teisiniai santykiai.

9. Teismas laikė, jog ieškovė, kaip verslininkė, sutarties sąlygų apie kainas sąžiningumo neįrodė. Pažymėjo, kad šios sąlygos nebuvo individualiai aptartos su atsakovais. Šiomis sąlygomis iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Atsižvelgdamas į tai, sprendė, jog yra pagrindas pripažinti nesąžiningomis sutarties sąlygas apie tai, kad transporto priemonės, sveriančios iki 3,5 tonų, saugojimo įkainis už vieną parą, kai jas apmoka transporto priemonės savininkas (valdytojas) – 12 Eur, ir transporto priemonės iki 3,5 tonų nuvežimo kaina, kai ją apmoka transporto priemonės savininkas (valdytojas) – 70 Eur (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228⁴ straipsnio 2, 3 dalys).

10. Pasisakydamas dėl išlaidų dydžio teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje esantys įrodymai (išrašai iš interneto tinklapių) patvirtina, jog transporto priemonės, sveriančios mažiau nei 3,5 tonas, saugojimas saugomoje aikštelėje kainuoja nuo 0,97 Eur iki 7 Eur per parą, 70 Eur per mėnesį, ieškovė policijai ir kitoms įstaigoms teikia šią paslaugą už 3 Eur per parą ir nurodė, kad į šią kainą įskaičiuota ir nuvežimo paslauga. Todėl teismas darė išvadą, jog 3 Eur per parą saugojimo įkainis, į kurį įskaičiuota nuvežimo paslauga, neviršija automobilio saugojimo išlaidų, o ieškovės patirtų išlaidų per laikotarpį už 38 dienas nuo nuvežimo (2020 m. rugpjūčio 26 d.) iki leidimo paimti automobilį išdavimo (2021 m. spalio 3 d.) dydis yra ne didesnis nei 114 Eur.

11. Teismas pažymėjo, jog atsakovai sutiko su ieškinio dalimi dėl 70 Eur už automobilio nuvežimą ir 456 Eur už 38 dienas (po 12 Eur už parą) nuo nuvežimo iki leidimo paimti automobilį išdavimo. Tačiau, įvertinęs tai, kad šiame sprendime jau pripažintos nesąžiningomis sutarties sąlygos apie tai, jog transporto priemonės, sveriančios iki 3,5 tonų, saugojimo įkainis už vieną parą, kai jas apmoka transporto priemonės savininkas (valdytojas) – 12 Eur, ir transporto priemonės iki 3,5 tonų nuvežimo kaina, kai ją apmoka transporto priemonės savininkas (valdytojas) – 70 Eur, šios sąlygos negalioja, laikė, kad pagal tokias apskaičiuotas kainas šių sumų priteisti negalima, net ir atsakovams pripažįstant šią ieškinio dalį. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės patirtų išlaidų per laikotarpį už 38 dienas nuo nuvežimo iki leidimo paimti automobilį išdavimo dydis ne didesnis nei 114 Eur, teismas priėmė atsakovų pripažinimą tik dėl šios ieškinio dalies.

12. Teismas konstatavo, jog ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad po leidimo išdavimo automobilio saugojimo išlaidos padidėjo (buvo didesnės nei 3 Eur per parą), todėl atsakovams neatsirado prievolės po leidimo išdavimo už automobilio saugojimą mokėti būtent 2020 m. birželio 5 d. UAB „Tomadas“ direktorės įsakymu Nr. 222/1 „Dėl priverstinai nuvežtų ir saugomų transporto priemonių grąžinimo tvarkos“ (toliau – Įsakymas) nustatytą įkainį po 24,20 Eur per parą.

13. Teismas laikė, jog ieškovė turėjo pareigą pateikti atsakovams išsamią informaciją apie automobilio saugojimo paslaugą per laikotarpį nuo automobilio priverstinio nuvežimo (2020 m. rugpjūčio 26 d.), tačiau jokios informacijos, įskaitant informacijos apie taikomus saugojimo įkainius, nepateikė iki 2021 m. kovo 30 d. ir pranešė atsakovei tik tada, kai apskaičiuotos saugojimo išlaidos padidėjo iki 4 766 Eur. Teismas akcentavo, kad 2021 m. kovo 26 d. ir 2021 m. balandžio 29 d. UAB „Tomadas“ pranešimuose nenurodyta apie atsakovės teisę siekiant paimti transporto priemonę iš jos stovėjimo aikštelės pateikti adekvatų prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimą CK nustatytais būdais ir tvarka. Šiuose pranešimuose nurodyta, jog atsakovė turi iki automobilio paėmimo sumokėti visą apskaičiuotą jo saugojimo kainą. Todėl, teismo vertinimu, atsakovų teisė gauti laiku išsamią informaciją apie naudojamą paslaugą buvo pažeista.

14. Teismas nurodė, kad ieškovė pasinaudojo daikto (automobilio) sulaikymo teise, ji nereikalauja automobilio išlaikymo išlaidų (CK 4.233 straipsnio 1 dalis), prievolė saugoti sulaikytą daiktą jai atsirado pagal įstatymą (CK 4.232 straipsnio 1 dalis), kuris nenumato, kad daikto savininkas turi apmokėti kreditoriui ir atlyginimą už sulaikyto daikto saugojimą. Todėl teismas sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti automobilio saugojimo išlaidas už laikotarpį nuo leidimo išdavimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Tomadas“ prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2023 m. vasario 24 d. sprendimo dalį dėl atmestų reikalavimų (7 478,40 Eur) ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

16. Nurodo, kad teismas neatskleidė bylos esmės, priimdamas sprendimą grubiai nukrypo tiek nuo materialinės teisės normų, tiek ir nuosekliai suformuotos teismų praktikos analogiško pobūdžio civilinėse bylose.

17. Mano, jog teismas klaidingai sprendė, kad 2020 m. birželio 5 d. Transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartis atsakovų atžvilgiu yra vartojimo sutartis, todėl tarp atsakovų ir ieškovės susiklostė vartojimo teisiniai santykiai. Klaidingai identifikavęs esantį teisinį santykį, teismas sistemingai nukrypo nuo materialinės teisės normų bei teismų praktikos. Šiaulių apygardos teismas 2021 m. kovo 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-137-357/2021 yra konstatavęs, jog priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų teikimo atveju teismas neturi pagrindo taikyti CK 6 knygos XVIII1 skyriaus nuostatų, reglamentuojančių vartojimo teisinius santykius. Be to, ginčo civilinė byla nėra susijusi su viešuoju interesu, kurį teismas turėtų ginti savo iniciatyva. Todėl teismas nebuvo įstatymo saistomas savo iniciatyva nustatinėti priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugos rinkos kainas, juolab, kuomet rinkdamas įrodymus apskritai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019.

18. Teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo nesąžiningas viešojo pirkimo sutarties, kurios pagrindu priverstinai nuvežtas ir saugotas automobilis, sąlygas. Nagrinėjamos bylos objekto nesudaro viešojo pirkimo sutarties teisėtumo vertinimas. Tol, kol Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) nustatyta tvarka nėra nuginčyta viešojo pirkimo sutartis, teismas apskritai negali joje nustatytų kainų vertinti kaip prieštaraujančių imperatyvioms įstatymo normoms, kadangi viešąjį pirkimą laimėjęs tiekėjas pasiūlo palankiausias kainas. Šiuo atveju sutartis tarp ieškovės ir VPK yra sudaryta remiantis viešojo pirkimo rezultatais – mažiausios kainos kriterijumi, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad joje numatyti transporto priemonių saugojimo įkainiai yra ekonomiškai nepagrįsti ar neatitinkantys racionalumo kriterijų. Paslaugos įkainio diferencijavimas yra tiesiogiai įtakojamas eilės faktorių, tokių kaip priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo trukmė, priverstinai nuvežtos transporto priemonių saugojimo kiekis ir kiti faktoriai. Atsakovai reikalavimus dėl sutarties sąlygų, jei tokių turėjo, privalėjo reikšti ne ieškovei, o VPK, kuris organizavo viešąjį pirkimą, būtent pagal VPK parengtas sąlygas, kurių ieškovė negalėjo įtakoti. Byla yra užvesta dėl atsakovų solidaraus įsiskolinimo, bet ne dėl sutarties sąlygų galiojimo. Nei vienas iš atsakovų savarankiškų reikalavimų priešieškiniu nereiškė. Taigi, sandorio negaliojimo instituto taikyti nagrinėjamos bylos atveju nebuvo pagrindo. Analogišku klausimu taip pat yra pasisakęs ir Šiaulių apygardos teismas 2021 m. kovo 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-137-357/2021.

19. Tvirtina, jog teismas nevertino fakto, kad priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų neteikia subjektai, kurie teikia įprastinę saugojimo paslaugą paprastose aikštelėse ir kuriems nėra keliami iš esmės jokie reikalavimai. Tokie subjektai apskritai net nedalyvauja priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų viešuosiuose pirkimuose, kadangi netenkina perkančiosios organizacijos parengtų viešojo pirkimo sąlygų. Teismas nevertino ir to, jog visu sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovė toliau patiria kaštus teritorijos, technikos nuomai, apsaugai, personalui ir t.t. Akivaizdu, jog sprendimu visiems atvejams nustatyta viena 3 Eur dydžio transporto priemonės priverstinio saugojimo „sąžininga“ kaina, atsižvelgiant į keliamus reikalavimus, nėra ir negali būti laikoma protinga. Priešingai, toks kainos nustatymas, neatsižvelgiant į tikruosius paslaugos kainos kaštus, yra grubus apeliantės teisių ir interesų pažeidimas. Sprendimu dirbtinai ir nepagrįstai sumažinant sutartyje numatytą paslaugos įkainį iš esmės yra pakeičiama ir pati sutartis, dėl kurios teisėtumo nėra ir nebuvo priimti jokie teismų procesiniai sprendimai.

20. Nurodo, kad teismas, savo iniciatyva kvestionuodamas sutartyje nustatytų paslaugų įkainius, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 suformuotos praktikos, kur aiškiai konstatuota, jog byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. Kasacinis teismas nenurodė, jog subjektas, besiginantis nuo reiškiamų kaltinimų savo paslaugos kainos neteisingumu, neproporcingumu ar pan., turi pateikti kažkokius ekonominius skaičiavimus. Vienintelis priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugos kainos pagrįstumas yra tapačios paslaugos atitikimas rinkos kainai. Ieškovė viešąjį pirkimą, kurio pagrindu su VPK buvo sudaryta sutartis, laimėjo pasiūliusi mažiausią paslaugos kainą iš visų konkrečiame pirkime dalyvavusių tiekėjų, kas reiškia, jog kitų tiekėjų siūlomos paslaugų kainos buvo didesnės, o tai būtent ir yra konkrečios paslaugos rinkos kaina, kurią nustato ne ieškovė. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad sutartyje numatyti priverstinio transporto priemonių saugojimo įkainiai yra ekonomiškai nepagrįsti ar nesąžiningi.

21. Teigia, jog priimdamas sprendimą teismas nukrypo nuo tos pačios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 ir kitu aspektu. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, jog teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Šiuo atveju teismas ieškovės teikiamos paslaugos kainos įkainį lygino ne tik su visiškai kitose teritorijose (Alytus, Širvintos, Ukmergė, Plungės r., Rietavo sav.) teikiamų priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų kainomis, kurias kiekvienoje teritorijoje tiesiogiai įtakoja teritorijos, aikštelių, technikos nuomos kaštai ir kt., tačiau jį sulygino ir su įprastines transporto priemonių saugojimo/parkavimo paslaugas teikiančių subjektų (pavyzdžiui, UAB „Stovana“) paslaugų kainomis. Iš sprendimo taip ir nėra aišku, dėl kokių priežasčių teismas sprendė 3 Eur vienos paros priverstinio saugojimo paslaugos įkainį esant sąžiningu ir padengiančiu visus apeliantės kaštus. Teismo teiginiai apie nesąžiningą sutartyje numatytą paslaugos įkainį yra visiškai nepagrįsti, prasilenkiantys su visais ekonominiais tiekėjo, dalyvavusio viešajame pirkime ir teikusio pasiūlymą VPK, skaičiavimais.

22. Mano, jog priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo delsimas atsiimti transporto priemonę yra tiesiogiai proporcingas augančiam įsiskolinimui. Šiuo klausimu teismo cituojamos kasacinio teismo bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009) ratio decidendi nesutampa su ginčo civilinės bylos aplinkybėmis, dėl ko nėra pagrindo vadovautis šia nutartimi. Tai, kad priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkas (valdytojas) nesirūpina savo turtu ir transporto priemonės neatsiima netgi esant išduotam policijos įstaigos leidimui, niekaip nesusiję su apeliantės teikiamos paslaugos įkainiu. Pažymi, jog priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkas gali (ir privalo) transporto priemonę atsiimti nedelsiant po policijos įstaigos išduoto leidimo, kas reiškia, kad saugojimo išlaidos būtų ženkliai mažesnės. Šiuo atveju susidariusios priverstinio saugojimo išlaidos yra tiesiogiai proporcingos atsakovų delsimui ir neveikimui.

23. Priešingai nei sprendė teismas, ieškovė turi teisę po leidimo išdavimo transporto priemonės savininkui atsiimti automobilį taikyti kitą, nei sutartyje nustatytą, įkainį. Ginčo bylos atveju tolimesnis automobilio laikymas ieškovei priklausančioje aikštelėje atsakovams įgijus teisę atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį, tačiau to nepadarant, yra vykdomas dėl pačių atsakovų priešingų teisei veiksmų, kurių pasekmių sutartis nereguliuoja. Todėl ieškovė, kaip verslo subjektas, turi teisę nustatyti savo paslaugų kainą ir ją taikyti asmenims, kurie savo transporto priemones laiko jų saugojimo aikštelėje. Apeliacinės instancijos teismai aiškiai ir nedviprasmiškai yra konstatavę apeliantės teisę taikyti kitokį nei viešojo pirkimo sutartyje nustatytą paslaugos įkainį tuo atveju, kai priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkas (valdytojas) jau yra įgijęs teisę atsiimti transporto priemonę iš aikštelės, tačiau to nepadaro (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020; Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-24-459/2022; ir kt.).

24. Pažymi, jog teismui, policijos ar ikiteisminio tyrimo įstaigai priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkui (valdytojui) išdavus leidimą atsiimti transporto priemonę priverstinis saugojimas pasibaigia išnykus aplinkybėms, kurios buvo pagrindu priverstinai nuvežti ir saugoti transporto priemonę. Nei teismas, nei policijos įstaiga, nei ieškovė nėra ir negali būti atsakingi už tai, kad transporto priemonių savininkai neįgyvendina arba netinkamai įgyvendina jiems suteiktas teises arba nevykdo įstatymo nustatytų pareigų (pavyzdžiui, SEAKĮ 20 straipsnio 3 dalyje numatytą pareigą transporto priemonės savininkui ar valdytojui rūpintis ir atsakyti už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę). Apeliantė neteikia nei parkavimo, nei įprastinio saugojimo paslaugų asmenims viešosios sutarties pagrindu, todėl įvertinus tai, jog savininkai (valdytojai) priverstinai nuvežtų transporto priemonių neatsiima net ir esant išduotiems leidimams, o ieškovė negali nustoti saugoti jai patikėto turto, ji, kaip verslo subjektas, turi teisę nustatyti savo paslaugų kainą ir ją taikyti asmenims, kurie savo transporto priemones laiko jų saugojimo aikštelėje.

25. Tvirtina, kad teismas nepagrįstai jai perkėlė su informavimu susijusias teises ir pareigas, pagal kompetenciją tenkančias VPK. Ieškovė šiuo atveju yra tik policijos pareigūnų sprendimų vykdytoja, sutarties pagrindu priverstinai nuvežanti ir saugojanti transporto priemones, savarankiškai nepriimanti jokių procesinių sprendimų, susijusių su transporto priemonių priverstiniu nuvežimu, saugojimu ir grąžinimu. Bylos duomenimis nustatyta, jog VPK leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį išdavė ir pasirašytinai įteikė atsakovei 2020 m. spalio 2 d. Bylos medžiagoje esantis 2021 m. kovo 15 d. VPK elektroninis laiškas apeliantei patvirtina, kad būtent 2021 m. kovo 15 d. VPK informavo ją apie atsakovei 2020 m. spalio 2 d. išduotą leidimą. Sutarties Priedo Nr. 1 12 punktas nustato, jog tik tuomet, kai VPK pateikia ieškovei informaciją apie priverstinai nuvežtos transporto priemonės statusą, pastaroji siunčia informacinio pobūdžio pranešimus priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui, juose nurodydama transporto priemonės saugojimo vietą, atsiėmimo laiką, atsiskaitymą už priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas. Bylos duomenimis taip pat patvirtinta, jog 2021 m. kovo 15 d., gavusi informaciją iš VPK apie atsakovei išduotą leidimą, ieškovė 2021 m. kovo 26 d., 2021 m. balandžio 29 d. pranešimais kreipėsi į atsakovę, pateikdama visą reikalingą informaciją. Bylos medžiagoje esančių rašytinių įrodymų visuma paneigia teismo poziciją, kad VPK ieškovę apie išduotą leidimą atsiimti automobilį informavo ne vėliau kaip 2020 m. spalio 3 d.

26. Nurodo, kad prievolė atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas savininkui (valdytojui) kyla nuo priverstinio nuvežimo momento, bet ne nuo ieškovės informacinio pobūdžio raginimo/pretenzijos dėl įsiskolinimo pateikimo priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkui (valdytojui). Nagrinėjamu atveju ieškovė net du kartus kreipėsi į atsakovę, tačiau pastaroji nereagavo jokia forma. Tai patvirtina, jog įsiskolinimo sumą lemia ne ieškovės, bet išskirtinai tik paties priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko (valdytojo) neveikimas, kadangi ieškovė iš esmės neturi jokių svertų priversti transporto priemonės savininko (valdytojo) atsiimti automobilį pastarajam nerodant jokios geros valios rūpintis savo turtu.

27. Pažymi, jog 2021 m. kovo 26 d. ir 2021 m. balandžio 29 d. pranešimuose atsakovei ji buvo nurodžiusi SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalies nuostatas, remiantis kuriomis išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonių stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonių stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui ir (ar) išlaidas patyrusiai institucijai transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Nei vienas iš atsakovų iki pat ginčo civilinės bylos užvedimo nei ketino atsiimti automobilį iš ieškovės aukštelės, nei atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Apeliantė savo pranešimuose buvo nurodžiusi pakankamai informacijos tam, kad protingas, rūpestingas ir atsakingas asmuo dėtų pastangas maksimaliai greitai atsiimti automobilį arba bent jau kreiptųsi pagalbos į advokatą, jog būtų supažindintas su įstatyminiu reglamentavimu.

28. Teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė už laikotarpį po leidimo išdavimo neturi teisės į atlyginimą už suteiktas paslaugas. Priešingai, ta aplinkybė, kad policijos įstaiga yra išdavusi leidimą savininkui/valdytojui atsiimti transporto priemonę, savaime nereiškia, jog su leidimo išdavimu baigiasi ir laikotarpis, už kurį pasaugos teikėjas turi reikalauti atlyginimo už suteiktas paslaugas. Pagal esamą pirmosios instancijos teismo išaiškinimą tai reikštų, kad policijos įstaigai išdavus leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, tačiau savininkui/valdytojui jos neatsiimant (ir neketinant atsiimti dėl visiško nesuinteresuotumo bei papildomų finansinių sąnaudų), paslaugos teikėjas ir toliau neribotą laiką saugotų transporto priemonę savo kaštais.

29. Apeliantės manymu, atsakovams neatsiskaitant už suteiktas paslaugas jokia apimtimi, taip pat neišduodant adekvačios prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, ji teisėtai ir pagrįstai naudojosi CK normose numatyta daikto sulaikymo teise. Be to, ji ne tik turi tokią teisę, tačiau ir privalo sulaikymo teise pasinaudoti, kadangi esamu atveju yra įtvirtintas vienintelis, visais atvejais taikomas transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo prievolės atlyginti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas būdas – transporto priemonės negrąžinimas (sulaikymas), kol ta prievolė bus įvykdyta arba bus išduota adekvati prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė. Tai, jog ieškovė turi teisėtą pagrindą pasinaudoti daikto sulaikymo teise tuo atveju, jei transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas iki transporto priemonės atsiėmimo neatsiskaito už paslaugas arba neišduoda prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės yra patvirtinta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020. Jei atsakovai būtų įvykdę solidarią SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje nustatytą prievolę bet kuria apimtimi, ieškovė daikto sulaikymo teise nebūtų pasinaudojusi.

30. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė A. C. prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

31. Nurodo, kad teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Ginčo atveju, kai automobilis buvo priverstinai nugabentas ir saugomas, jo saugojimas priklauso pasaugos sutarčių rūšiai, sutartis trečiojo asmens naudai. Be to, tokio pobūdžio sutartys priskiriamos ir vartojimo sutarčiai, kai atsakovai, automobilio savininkai/valdytojas yra fiziniai asmenys, automobilį naudoję išskirtinai tik asmeniniams poreikiams tenkinti. Todėl sutinka su teismo sprendime išdėstyta pozicija, kad pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Šioje byloje tai svarbi aplinkybė, kadangi vartotojas už automobilio saugojimą turėjo sumokėti išskirtinai didelę sumą už kiekvieną saugojimo dieną, kai paros kaina kelis kartus viršija kainą, kuri taikoma tokioms pat paslaugoms.

32. Teigia, jog ieškovė teismui nepateikė nei skaičių apie transporto priemonių, už kurių saugojimą apmoka policija arba savininkas (valdytojas), nei apskaičiavimų ir įrodymų, pagrindžiančių sutartyje nurodytų automobilio saugojimo išlaidų dydžių skirtumo pagrįstumą. Ieškovė atsakovę apie galėjimą pasiimti automobilį informavo tik tuomet, kai jis jau buvo parduotas kitam atsakovui. Be to, buvo karantinas, buvo draudžiama kirsti savivaldybių sienas. Atsakovė yra garbingo amžiaus, nemoka valstybinės kalbos, nevairuoja automobilio.

33. Pažymi, jog po teismo posėdžio atsakovai ne kartą kreipėsi dėl automobilio atsiėmimo, elektroniniu paštu rašė laiškus ieškovei ir prašė jį grąžinti, tačiau to padaryti jiems nebuvo leista. Šiuo metu nėra aišku, kur yra automobilis ir kodėl jo neleidžiama atsiimti, nors už automobilio saugojimą skaičiuojama ir toliau. Atsakovės manymu, išieškoma neteisinga suma iš jos paskutinio gyvenamojo būsto, kaina už saugojimą prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, tokiu būdu nepagrįstai siekiama praturtėti iš pažeidimą padariusių asmenų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

34. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

35. Bylos nagrinėjimo dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmesti ieškovės reikalavimai dėl 7478,40 Eur išlaidų už transporto priemonės nuvežimą ir išlaidų už transporto priemonės saugojimą iki ir po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl esminių faktinių aplinkybių

36. Bylos duomenys patvirtina, kad 2020 m. birželio 5 d. ieškovė UAB „Tomadas“ ir Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas sudarė Transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 10-ST2-88 (toliau ir Sutartis). Sutarties 2.5, 3.4 punktuose nurodytas transporto priemonės, sveriančios iki 3,5 tonų, saugojimo įkainis už vieną parą, kai jas apmoka transporto priemonės savininkas (valdytojas) – 12 Eur, o kai apmoka policijos įstaiga – 3 Eur; transporto priemonės iki 3,5 tonų nuvežimo kaina, kai ją apmoka transporto priemonės savininkas (valdytojas) – 70 Eur, o kai apmoka policijos įstaiga – 0 Eur.

37. Sutarties 6.4 punktu užsakovas (Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas) įsipareigojo nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per vieną darbo dieną po priimto sprendimo apie transporto priemonių saugojimo pasikeitusį teisinį pagrindą pateikti šią informaciją teikėjui (šiuo atveju – ieškovei) nurodytu el. paštu. Sutarties 8.14 punktu ieškovė įsipareigojo imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos.

38. Transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir (ar) saugojimo, apskaitos, administravimo bei jų grąžinimo savininkams ir/ar valdytojams procedūrų tvarkos aprašo (toliau – Aprašas), kuris yra neatskiriama Sutarties dalis (Sutarties 40 punktas), 12 punkte numatyta, kad kartą per mėnesį įmonė (UAB „Tomadas“, toliau ir tiekėjas) pateikia Vilniaus VPK saugomų transporto priemonių sąrašą, o VPK tiekėjo prašymu pateikia savininko (valdytojo) duomenis, taip pat duomenis ar transporto priemonė grąžinta, ar išduotas leidimas grąžinti ir pan. Gavęs informaciją apie galimybę grąžinti transporto priemonę tiekėjas siunčia transporto priemonės savininkui (valdytojui) registruotu pranešimu informaciją apie transporto priemonės saugojimo vietą, atsiėmimo laiką ir atsiskaitymą už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą. Per veną mėnesį nuo laiško transporto priemonės savininkui išsiuntimo, jei savininkas nesikreipė dėl atsiėmimo ar pranešimas nepasiekė adresato, tiekėjas (ieškovė) kreipiasi į teismą dėl skolos už suteiktas paslaugas išieškojimo.

39. 2020 m. birželio 5 d. UAB „Tomadas“ direktorės įsakyme Nr. 222/1 „Dėl priverstinai nuvežtų ir saugomų transporto priemonių grąžinimo tvarkos“ (toliau ir Įsakymas) nurodyta, kad transporto priemonės, kurios saugomos ieškovės teritorijoje Eišiškių plentas 127, Vilnius, remiantis 2020 m. birželio 5 d. Sutartimi, jų savininkams ar teisėtiems valdytojams grąžinamos pateikus leidimą atsiimti priverstinai sulaikytą transporto priemonę ir asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Įsakymo 2 punkte numatyta, kad už transporto priemonės, sulaikytos dėl administracinio nusižengimo, transportavimą ir saugojimą iki leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos transportavimo paslaugos įkainis – 70 Eur, įskaitant pridėtinės vertės mokestį, vienos paros saugojimo įkainis – 12 Eur su pridėtinės vertės mokesčiu. Po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos vienos paros transporto priemonės saugojimo įkainis 24,20 Eur įskaitant pridėtinės vertės mokestį. Tuo atveju, jeigu transporto priemonės savininkas ar teisėtas valdytojas neturi galimybės atsiskaityti už transporto priemonės transportavimą ir saugojimą transporto priemonės atsiėmimo momentu, numatyta galimybė užtikrinti prievolės įvykdymą, pasiūlant išduoti įmonei praprastąjį neprotestuotiną vekselį ar kitais įstatymuose numatytais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais (Įsakymo 4 punktas).

40. 2020 m. rugpjūčio 26 d. dėl atsakovo S. J. padaryto administracinio nusižengimo iš (duomenys neskelbtini), buvo priverstinai nuvežtas jo vairuotas automobilis Opel Zafira, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) adresu Eišiškių pl. 127, Vilnius. Teismui išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą Nr. A15.-2711-1058/2020 tuometinei transporto priemonės savininkei atsakovei A. C. 2020 m. spalio 2 d. buvo išduotas leidimas atsiimti privertinai nuvežtą transporto priemonę.

41. 2021 m. kovo 15 d. VPK, atsakydamas į ieškovės 2021 m. vasario 26 d. užklausimą, informavo, jog 2020 m. spalio 2 d. buvo išduotas leidimas atsakovei A. C. atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį. Tuo pagrindu 2021 m. kovo 26 d. pranešimu UAB „Tomadas“ paragino atsakovę A. C. sumokėti 4 766 Eur susidariusią skolą ir atsiimti automobilį bei informavo, kad už kiekvieną delsimo dieną bus papildomai skaičiuojama po 24,20 Eur. Registruotas laiškas atsakovei įteiktas 2021 m. kovo 30 d. 2021 m. balandžio 29 d. pakartotiniu pranešimu ieškovė paragino atsakovę sumokėti 5 593,80 Eur įsiskolinimą ir atsiimti automobilį, taip pat dar kartą informavo, jog už kiekvieną delsimo dieną bus priskaičiuojama po 24,20 Eur. Duomenų apie šio registruoto laiško įteikimą atsakovei nėra.

42. Nustatyta, kad 2021 m. liepos 15 d. tarp atsakovų buvo sudaryta transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis, kuria atsakovė A. C. už 50 Eur pardavė automobilį Opel Zafira, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovui S. J..

43. Bylos duomenimis ieškovės apskaičiuotą ir prašomą priteisti 7 592,40 Eur įsiskolinimą sudaro 70 Eur už automobilio priverstinį nuvežimą; saugojimo kaina už 38 dienas nuo nuvežimo (2020 m. rugpjūčio 26 d.) iki leidimo paimti automobilį išdavimo (2021 m. spalio 2 d.) – po 12 Eur per parą, kuri nustatyta 2020 m. birželio 5 d. sutartyje, kas sudaro 456 Eur; saugojimo kaina už 292 dienas nuo leidimo paimti automobilį išdavimo (2021 m. spalio 3 d.) iki pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pateikimo teismui dienos (2021 m. liepos 21 d.) – po 24,20 Eur per parą, kuri nustatyta ieškovės direktorės įsakymu, kas sudaro 7 066,40 Eur.

Dėl ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimo ir CK 6.228⁴ straipsnio taikymo

44. Pirmosios instancijos teismas teisinius santykius susiklosčiusius tarp ieškovės ir atsakovų kvalifikavo vartojimo teisiniais santykiais, o Sutarties 2.5 punkto sąlygas, numatančias, kad transporto priemonės, sveriančios iki 3,5 tonų, saugojimo įkainis už vieną parą, kai jas apmoka transporto priemonės savininkas (valdytojas) yra 12 Eur, ir transporto priemonės iki 3,5 tonų nuvežimo kaina, kai ją apmoka transporto priemonės savininkas (valdytojas) yra 70 Eur, remiantis CK 6.228⁴ straipsnio 2, 3 dalimis pripažino nesąžiningomis ir negaliojančiomis. Pripažinęs Sutarties sąlygas negaliojančiomis teismas nepriėmė atsakovų ieškinio dalies dėl 70 Eur už automobilio nuvežimą ir 456 Eur už automobilio saugojimą už 38 dienas pripažinimo. Teismas sprendė, kad išlaidos susijusios su transporto priemonės saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje nebuvo didesnis nei 3 Eur per parą, todėl priėmė atsakovų pripažinimą dėl 114 Eur sumos, kurią sudaro automobilio saugojimas 38 dienas, taikant vienos dienos 3 Eur saugojimo įkainį, priteisimo, o kitą ieškinio dalį atmetė.

45. Apeliantė su tokiomis teismo išvadomis nesutinka ir apeliaciniame skunde pažymi, kad teismas klaidingai identifikavęs tarp šalių esantį teisinį santykį, kaip vartojimo teisinius santykius, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019, nepagrįstai konstatavo nesąžiningas viešojo pirkimo sutarties, kurios pagrindu buvo priverstinai nuvežta ir saugota transporto priemonė, sąlygas. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko pagrįstais.

46. Viešųjų pirkimų teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas (toliau ir VPĮ, 1 straipsnio 2 dalis), kuris pagal kasacinio teismo praktiką pripažįstamas lex specialis (specialusis įstatymas) tiek Civilinio kodekso, tiek kitų teisės aktų atžvilgiu. VPĮ, kaip specialiojo įstatymo, aiškinimą ir taikymą lemia šio įstatymo tikslai ir juo reguliuojamų santykių pobūdis. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas nustato specialią procedūrą viešųjų pirkimų teisėtumui patikrinti. Sutartis, sudaryta viešojo pirkimo būdu, turi Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme nustatytų ypatumų, tame tarpe ir tai, kad tik pati perkančioji organizacija (šiuo atveju VPK) gali priimti sprendimą dėl per didelės ir nepriimtinos tiekėjų pasiūlymų kainos.

47. Nustatyta, kad ginčo sutartis tarp ieškovės (apeliantės) ir trečiojo asmens Vilniaus VPK buvo sudaryta viešojo pirkimo būdu. Sutartį dėl priverstinio automobilio saugojimo sudarė ne ieškovė ir atsakovai, o ieškovė ir policijos komisariatas. Sutartis dėl priverstinio automobilių nuvežimo ir saugojimo yra sudaryta policijos komisariato, vykdant jam įstatymo pavestas funkcijas, todėl įvertinus nurodytų teisinių santykių specifiką, nėra pagrindo taikyti vartojimo teisinius santykius reglamentuojančių normų, kadangi sutartį sudaro ne vartotojas, o valstybės institucija (policijos komisariatas), sutartis sudaryta ne dėl asmeninių asmens poreikių, o išimtinai dėl valstybės institucijos funkcijų vykdymo, susijusio su teisės pažeidimais.

48. Taigi, priverstinai nuvežta ginčo transporto priemonė buvo saugoma pasaugos sutarties, sudarytos ne tarp transporto priemonės savininko ar valdytojo ir saugotojo, o tarp policijos komisariato ir saugotojo, pagrindu (CK 6.830 straipsnis). Šios pasaugos sutarties ypatybė yra ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų), o transporto priemonės savininkui ir valdytojui. Ši pareiga atsiranda specialios viešosios teisės normos pagrindu. Pažymėtina, kad pasaugos sutarties dėl priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo ir įstatymo pagrindu atsiranda ne tik saugotojo (šioje byloje – ieškovė) ir davėjo (šioje byloje – trečiasis asmuo Vilniaus VPK) teisiniai santykiai, bet ir transporto priemonės savininko ir valdytojo (atsakovų) bei saugotojo teisiniai santykiai. Transporto priemonės savininkui ir valdytojui atsiranda ne tik teisės (teisė reikalauti grąžinti transporto priemonę), bet ir tam tikros pareigos – atsiimti transporto priemonę bei atlyginti su transporto priemonės nuvežimu ir saugojimu susijusias išlaidas.

49. Nors šiuo atveju Sutarties nuostatos taikomos atsakovams ta dalimi, kuria atsakovai privalo apmokėti už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, dėl atsakovo S. J. padaryto administracinio nusižengimo, kurio pagrindu buvo priverstinai nuvežta transporto priemonė, teisėjų kolegija pritaria apeliantės teiginiams, kad viešojo pirkimo būdu sudarytos Sutarties sąlygų teisėtumo vertinimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Todėl tol, kol Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčyta viešojo pirkimo sutartis, teismas neturėjo teisinio pagrindo joje nustatytų sąlygų (įkainių) vadovaudamasis CK 6.228⁴ straipsnio 2 ir 3 dalimis vertinti kaip prieštaraujančių bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžiančių šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojų (atsakovų) nenaudai, tuo pagrindu, kad jos nebuvo individualiai su atsakovais aptartos.

50. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019) ir nepagrįstai Sutarties, kuri buvo sudaryta viešojo pirkimo būdu, 2.5 punkto sąlygas dėl 70 Eur įkainio už transporto priemonės nuvežimą ir 12 Eur už parą saugojimo įkainio, pripažino nesąžiningomis ir negaliojančiomis.

51. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad nėra aišku kokiais kriterijais remiantis pripažinęs Sutarties sąlygas nesąžiningomis ir negaliojančiomis teismas vertino, kad 3 Eur vienos paros priverstinio saugojimo paslaugos įkainis iki leidimo išdavimo atsiimti transporto priemonę yra sąžiningas. Teismo sprendimo dalies dėl priteistų 114 Eur (38 d. x 3 Eur) nei vienas iš byloje dalyvaujančių asmenų neskundė, todėl teismas šių apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų plačiau neanalizuoja ir dėl jų nepasisako, nes tai yra už apeliacinio skundo ribų.

Dėl ieškovės teisės reikalauti atlygio po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo

52. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad bylą išnagrinėjęs teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė už laikotarpį po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo neturi teisės į atlyginimą už transporto priemonės saugojimą.

53. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonių stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais (kai įtariama, kad transporto priemonė vairuojama neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmens) ir jos saugojimu transporto priemonių stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui ir (ar) išlaidas patyrusiai institucijai transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas CK nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonių stovėjimo aikštelės.

54. Sutarties 2.1. punkte yra numatyta, kad paslaugų teikėjas turi teisę už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą tais atvejais, kai transporto priemonė yra nuvežama ir saugoma pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso normas, gauti atlygį už paslaugą iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo.

55. Kaip jau buvo minėta, Sutarties ir įstatymo pagrindu atsirado ne tik UAB „Tomadas“ ir Vilniaus VPK pasaugos santykiai, nes Sutartyje ir įstatyme nustatytos ne tik ją sudariusių šalių teisės ir pareigos, bet ir transporto priemonės savininkės ir valdytojo (atsakovų) pareiga sumokėti už transporto priemonės saugojimą, t. y. atsakovai nagrinėjamu atveju turi pareigą iki transporto priemonės paėmimo iš stovėjimo aikštelės atlyginti išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į aikštelę ir jos saugojimu.

56. Pažymėtina, kad SEAKĮ aiškiai įtvirtina automobilio atsiėmimo iš saugotojo sąlygas, kurios galioja neatsižvelgiant į tai, kad nėra perkeltos į Sutartį. SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtina, kad asmeniui kurio automobilis buvo nutemptas ir saugomas, pareiga sumokėti už paslaugas yra iki automobilio atsiėmimo, arba savo prievolės įvykdymą užtikrinus CK nustatytais būdais ir tvarka. Sutartyje nėra nustatyta, kad galimos kitokios, įstatyme nenumatytos transporto priemonės atsiėmimo sąlygos, todėl ieškovė turi teisę reikalauti automobilio saugojimo išlaidų ir po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovė pasinaudojusi daikto (automobilio) sulaikymo teise nereikalauja automobilio išlaikymo išlaidų, prievolė saugoti sulaikytą daiktą jai atsirado pagal įstatymą, kuris nenumato, kad daikto savininkas turi apmokėti kreditoriui ir atlyginimą už sulaikyto daikto saugojimą, todėl nėra pagrindo tenkinti reikalavimo priteisti automobilio saugojimo išlaidas už laikotarpį nuo leidimo išdavimo, nėra teisiškai pagrįstos.

Dėl ieškovės taikomų įkainių dydžio pagrįstumo

57. Apeliantė nurodo, kad atsakovai neginčijo apeliantės teikiamos paslaugos įkainių, todėl teismas civilinei bylai nesant susijus su viešuoju interesu, neturėjo pareigos savo iniciatyva vertinti paslaugų įkainius ir interpretuoti nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 suformuoto teisės taikymo ir aiškinimo. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ji nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog po leidimo išdavimo transporto priemonės savininkui saugojimo išlaidos padidėjo, todėl atsakovams neatsirado prievolė po leidimo išdavimo mokėti būtent UAB „Tomadas“ direktorės 2020 m. birželio 5 d. įsakymu nustatytą įkainį po 24,20 Eur už parą. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko iš dalies nepagrįstais.

58. Sutartis sudaryta įvykdžius viešojo pirkimo procedūras, kurių metu ieškovė UAB „Tomadas“ siūlė parduoti kompleksą paslaugų – transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo. Taigi saugojimo įkainiai ir nuvežimo įkainiai pagal Sutartį susiję ir priklausomi vienas nuo kito, todėl priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas UAB „Tomadas“, kaip verslo subjektas, turi teisę diferencijuoti ir nustatyti savo paslaugų kainą ir ją taikyti asmenims, kurie savo transporto priemones laiko jo saugojimo aikštelėje. Sutarties sąlygose nurodytas transporto priemonės saugojimo tarifas – 12 Eur už vieną saugojimo parą, yra taikomas iki Vilniaus VPK leidimo atsiimti automobilį, kuriuo atsakovei grąžinama transporto priemonė, išdavimo, o tolimesnio automobilio laikymo UAB „Tomadas“ priklausančioje aikštelėje pasekmių Sutartis nereguliuoja.

59. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad sutartimi, kuri sudaryta viešojo pirkimo būdu dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo, nustatyti saugojimo įkainiai negali būti vertinami izoliuotai. Tiekėjas, atitinkamai apskaičiavęs vidutinę saugojimo trukmę, viešojo pirkimo procedūrose turi galimybę pasiūlyti nedidelę ir dėl to konkurencingą saugojimo kainą, atsižvelgdamas į numatomą transporto priemonės saugojimo laikotarpį, dėl tokio laikotarpio susidarantį saugomų transporto priemonių skaičių ir tam reikalingą saugojimo aikštelių plotą. Be to, mažesnę saugojimo kainą gali iš dalies kompensuoti didesnė nuvežimo kaina ir (arba) atvirkščiai. Dėl šios priežasties saugojimo kaina, kuri turi būti mokama po to, kai transporto priemonės savininkas, gavęs policijos įstaigos leidimą, neatsiima (jam neatiduodama) transporto priemonės dėl to, kad nevykdo įstatymo reikalavimo sumokėti nuvežimo ir saugojimo kainą iki atsiėmimo, gali būti nustatoma kita, negu ta, kuri numatyta sutartyje (Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. sausio 9 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020).

60. Pažymėtina ir tai, kad apeliantės minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 yra išaiškinta, jog automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas, nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą.

61. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad atsakovai neginčijo apeliantės teikiamos paslaugos įkainių. Iš byloje esančių procesinių dokumentų, teismo posėdžio garso įrašų nustatyta, kad atsakovai neginčijo ieškovės taikomo įkainio dėl 70 Eur už automobilinio nuvežimą ir taip pat sutiko su iki leidimo atsiimti automobilį išdavimo ieškovės taikomu įkainiu – po 12 Eur už vieną saugojimo parą, dydžiu (Sutarties 2.5 punktas), tačiau atsakovai nesutiko su ieškovės taikomu, direktorės įsakymu nustatytu, po leidimo išdavimo įkainiu – 24,20 Eur, kuris jų nuomone yra nepagrįstai didelis.

62. Byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).

63. Jei teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą. Tuo atveju, jei saugojimo paslaugų teikėjo veikla yra susijusi ne tik su saugojimo paslaugų teikimu viešojo pirkimo sutarties su atitinkamu policijos komisariatu pagrindu, bet ir su saugojimo paslaugų teikimu kitiems subjektams viešosios sutarties (CK 6.161 straipsnis) pagrindu, priteistinas atlyginimas negali būti mažesnis už saugojimo paslaugų teikėjo standartinį įkainį, taikomą už automobilio saugojimą atitinkamą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).

64. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas klausimą dėl išlaidų, susijusių su priverstiniu transporto priemonių nuvežimu bei saugojimu, susidarymo, yra išaiškinęs, jog išlaidų dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai ją nuvežti, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai (neveikimas). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021 25 punktas).

65. Taigi, apibendrinant tai, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant dėl priteistinos sumos dydžio turi būti įvertintos konkrečios bylos faktinės aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, taip pat ir visų nagrinėjamo ginčo teisinių santykių dalyvių (nagrinėjamu atveju ieškovės, atsakovų (transporto priemonės savininkės ir valdytojo), VPK) elgesys pagal teisės aktų reikalavimus bei konkrečios Sutarties nuostatas ir Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (nutarties 37 – 38 punktai).

66. Aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino Sutarties 2.5 punkto sąlygas dėl įkainių nesąžiningomis ir negaliojančiomis, nepaneigia atsakovams įstatymo suteiktos teisės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, nurodytų kasacinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019, kontekste, jiems nesutinkant, ginčyti iš jų reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydį, neatsižvelgiant į tai, kad ieškovė (saugotoja) savo reikalavimą grindžia su policijos komisariatu sudarytoje viešojo pirkimo Sutartyje nurodytais įkainiais.

Dėl prašomo priteisti skolos dydžio ir nagrinėjamos bylos procesinių ypatumų

67. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančios medžiagos ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ nustatyta, kad ieškovė UAB „Tomadas“ prašė priteisti iš atsakovės A. C. 7 592,40 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 171 Eur bylinėjimosi išlaidas.

68. Utenos apylinkės teismo Visagino rūmai 2021 m. spalio 15 d. priėmė civilinėje byloje Nr. e2-4025-724/2021 sprendimą už akių, kuriuo ieškovės UAB „Tomadas“ ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės A. C. 7 592,40 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2021 m. rugpjūčio 20 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 171 Eur bylinėjimosi išlaidas. Sprendimas už akių įsiteisėjo 2021 m. lapkričio 5 d. Ieškovės UAB „Tomadas“ prašymu 2021 m. gruodžio 7 d. buvo išduotas vykdomasis raštas dėl priteistų sumų išieškojimo iš atsakovės A. C..

69. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenims vykdomasis raštas buvo perduotas vykdyti antstoliui priverstinai ir jo pagrindu užvesta vykdomoji byla Nr. 0168/21/01501. Atsakovės 2022 m. lapkričio 11 d. byloje pateikta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2022 m. lapkričio 9 d. pažyma patvirtina, kad iš jos gaunamų pajamų (pensijos) kas mėnesį yra vykdomos išskaitos. Byloje duomenų, mokėjimą patvirtinančių įrodymų, kokia konkreti suma buvo išieškota iš atsakovės ieškovei nėra. Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, kaip kad nagrinėjamu atveju teismo sprendimu už akių, priteisiama konkreti pinigų suma, tam, kad būtų galima konstatuoti, jog toks teismo sprendimas (ar jo dalis) yra įvykdytas, neužtenka, kad išieškoma pinigų sumą būtų pervesta į antstolio depozitinę sąskaitą. Išieškoma pinigų suma turi būti pervesta išieškotojui, kuris tokiu atveju tampa tų piniginių lėšų savininkas ir įgyja teisę jomis disponuoti.

70. 2022 m. gegužės 24 d. Utenos apylinkės teismo Visagino rūmuose buvo gautas atsakovės A. C. pareiškimas, kuriuo atsakovė prašė atnaujinti praleistą terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti, sprendimą už akių panaikinti ir bylą nagrinėti iš esmės. Utenos apylinkės teismo Visagino rūmai 2022 m. gegužės 31 d. nutartimi pareiškimą atsisakė priimti. Apeliacinės instancijos teismas 2022 m. rugsėjo 20 d. nutartimi, išnagrinėjęs atsakovės atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismo 2022 m. gegužės 31 d. nutartį panaikino, atnaujino praleistą terminą pateikti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir klausimą dėl pareiškimo sprendimo už akių peržiūrėjimo priėmimo perdavė pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

71. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. spalio 24 d. nutartimi atsakovės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo tenkino ir 2021 m. spalio 15 d. Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų sprendimą už akių priimtą civilinėje byloje Nr. e2-4025-724/2021 panaikino, atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu patikslinusi atsakovus 2022 m. gruodžio 7 d. pateikė ieškinį, kuriuo pirminiu ieškiniu prašytą priteisti skolos sumą (7 592,40 Eur) prašė priteisti ne tik iš atsakovės (transporto priemonės savininkės) A. C., bet ir iš transporto priemonės valdytojo S. J., tai yra iš abiejų atsakovų (transporto priemonės savininkės ir valdytojo) solidariai. Byla iš esmės išnagrinėta 2023 m. vasario 24 d. sprendimu, dėl kurio dalies ieškovė nagrinėjamoje byloje yra pateikusi apeliacinį skundą.

72. Teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas už akių tampa privalomu ir vykdytinu teismo procesiniu dokumentu, todėl šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti vykdomąjį dokumentą, pateikti jį antstoliui ir sprendimas gali būti priverstinai įvykdytas (CPK 18 straipsnis). Panaikinus teismo sprendimą už akių po jo priverstinio įvykdymo, visi iki tol atlikti procesiniai veiksmai, kuriais tenkintas ieškovo reikalavimas atsakovui ir jo naudai išieškoti pinigai, laikytini neteisėtais ir tai sudaro teisinį pagrindą bylos šalis sugrąžinti į iki teismo sprendimo už akių įvykdymo buvusią padėtį, taikant teismo sprendimo įvykdymo atgręžimą (CPK 760 straipsnis). Be to, atgręžti teismo sprendimo įvykdymą galima ir tais atvejais, kai sprendimas panaikinamas atnaujinus procesą byloje. Teismas, kuriam byla perduota iš naujo nagrinėti, privalo savo iniciatyva išnagrinėti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą ir išspręsti jį priimdamas naują sprendimą ar nutartį, ir tuo užbaigti bylą (CPK 761 straipsnio 1 dalis).

73. Bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teismui atsakovai teikė duomenis (atsakovo S. J. atsiliepimo 4 lapas), atsakovų atstovė 2022 m. gruodžio 30 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovai skolos dalį dėl 1752 Eur pripažįsta, iš jų atsakovė ieškovei jau yra sumokėjusi dalį, todėl pripažįstą ieškovės reikalavimų dalį dėl 876 Eur (2022 m. gruodžio 30 d. teismo posėdžio garso įrašas, 00:05:26 – 00:06:23). Atsakovų atstovė bylos nagrinėjimo ir baigiamųjų kalbų metu pažymėjo, kad iš atsakovės gaunamų pajamų kiekvieną mėnesį yra daromos išskaitos, todėl jos skolos dalis turėtų mažėti, tačiau ieškovė dar kartą prašo priteisti tą pačią sumą ir iš A. C., nors ji jau yra apie 850 Eur sumokėjusi (2022 m. gruodžio 30 d. teismo posėdžio garso įrašas, 00:05:26 – 00:06:23, 03:03:03 – 03:05:55). Pirmosios instancijos teismas panaikinęs sprendimą už akių ir spręsdamas ieškovės reikalavimo pagrįstumą visiškai nevertino atsakovų, jų atstovės nurodytų argumentų dėl iš atsakovės ieškovės naudai išieškotų ir toliau išieškomų sumų. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas, panaikinęs sprendimą už akių ir atnaujinęs bylos nagrinėjimą iš esmės privalėjo šias faktines aplinkybes vertinti ir dėl jų pasisakyti, kadangi teisinis reglamentavimas negali būti taikomas taip, kad jo rezultatas sudarytų pagrindą vienai iš šalių nepagrįstai kitos sąskaita praturtėti.

74. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju susiklostė teisiškai netoleruotina situacija, kai panaikinus 2021m. spalio 15 d. sprendimą už akių buvo atnaujintas bylos nagrinėjimas iš esmės ir ieškovės reikalavimas atsakovams dėl tapačios sumos (7592,40 Eur) išnagrinėtas pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, tačiau vykdymo procesas pagal vykdomąjį raštą išduotą remiantis 2022 m. spalio 24 d. nutartimi panaikintu 2021 m. spalio 15 d. sprendimu už akių, kuriuo ieškovei iš atsakovės buvo priteista 7592,40 Eur skolos suma, yra toliau vykdomas.

75. Teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl byloje nustatyto procesinės teisės normų pažeidimo nebuvo pasiektas pagrindinis civilinio proceso tikslas – teisingas bylos išnagrinėjimas (CPK 2 straipsnis), o pagal byloje esančią medžiagą išspręsti ieškovės ieškinio reikalavimo pagrįstumo klausimą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nėra galimybės.

Dėl procesinės bylos baigties

76. CPK 327 straipsnis reglamentuoja bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo atvejus. Be kitų šiame proceso įstatymo straipsnyje įtvirtintų atvejų, pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo egzistuoja, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pastaroji proceso įstatymo nuostata patvirtina, kad byla gali būti perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik tada, jeigu pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Šios teisės įgyvendinimas taip pat papildomai sietinas su procesinių kliūčių, užkertančių kelią pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės, egzistavimu.

77. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė aptartas materialiosios ir proceso teisės normas ir pirmiau nurodytų aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl ieškovės reikalaujamo priteisti skolos dydžio pagrįstumo tinkamai nenustatė, konstatuotina, jog bylos esmė neatskleista, ginčas išspręstas neteisingai. Šie pažeidimai yra esminiai ir negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra pagrindas ieškovės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

78. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako ir jų nenagrinėja, nes bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas privalės iš naujo vertinti šalių argumentus bei spręsti dėl jų pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

79. Kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).

80. Panaikinus dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo ir dėl šios dalies grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, panaikinama ir teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Visos bylinėjimosi išlaidos, įskaitant ir šalių apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, turės būti paskirstytos pirmosios instancijos teisme, atsižvelgiant į galutinį materialųjį teisinį ginčo išsprendimo rezultatą (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2023 m. vasario 24 d. sprendimo dalį dėl ieškovės UAB „Tomadas“ atmestų reikalavimų dalies (7478,40 Eur) ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Eigirdas Činka

Rita Dambrauskaitė

Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė