Dėl atsisakymo nuo palikimo, sutikimo atsisakyti nuo palikimo pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimo perduoti akcijas

Civilinė byla Nr. 3K-3-206/2009

Procesinio sprendimo kategorija 34.6; 121.19.4.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. L. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. L. ieškinį atsakovui V. L. dėl atsisakymo nuo palikimo, sutikimo atsisakyti nuo palikimo pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimo perduoti akcijas, tretieji asmenys T. L., Kretingos rajono 2-ojo notaro biuro notarė J. N.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1999 m. kovo 14 d., mirus ieškovės motinai D. L., jos palikimą – piniginius indėlius, atkurtų santaupų sumą pagal nebalansinę sąskaitą ir 3066 vienetus UAB „Kraštūnė“ akcijų – priėmė palikėjos įpėdiniai pagal įstatymą: sutuoktinis V. L. ir sūnus T. L. Ieškovė 1999 m. spalio 11 d. pareiškimu atsisakė jai priklausančios palikimo pagal įstatymą dalies, ieškovės tėvas V. L. davė sutikimą šiam sandoriui sudaryti. Teigdama, kad atsisakymą nuo palikimo ji pasirašė būdama nepilnametė, nesupratusi šio sandorio pasekmių, o apie savo teisių pažeidimą sužinojusi tik 2005 m. vasarą, ieškovė prašo atsisakymą nuo palikimo pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės (1964 m. CK 57 straipsnis); atsakovo sutikimas ieškovei sudaryti atsisakymo nuo palikimo sandorį nėra rašytinės formos, nepatvirtintas notaro, todėl pripažintinas negaliojančiu 1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalies pagrindu, be to, sutikimas duotas nesant Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvados (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 12 straipsnio 4 dalis) ir veikiant priešingai nepilnamečio vaiko interesams (SŠK 65 straipsnis); taip pat prašoma įpareigoti atsakovą perduoti ieškovei 1022 vienetus UAB „Kraštūnė“ akcijų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kretingos rajono apylinkės teismas 2008 m. birželio 17 d. sprendimu ieškinį patenkino – pripažino 1999 m. spalio 11 d. ieškovės atsisakymą nuo palikimo ir atsakovo sutikimą ieškovei atsisakyti nuo palikimo, atsiradusio po jos motinos mirties, negaliojančiais; atsakovą įpareigojo ieškovės nuosavybėn perleisti 1022 vienetus UAB „Kraštūnė“ akcijų. Nustatyta, kad 1999 m. kovo 14 d. mirusios D. L. turtą lygiomis dalimis paveldėjo palikėjos sutuoktinis V. L. ir sūnus T. L., kuriems 1999 m. spalio 12 d. ir 1999 m. gruodžio 21 d. buvo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai. Palikėjos šešiolikmetė duktė R. L. 1999 m. spalio 11 d. notarų biurui pateiktu pareiškimu palikimo, atsiradusio po motinos mirties, atsisakė. Pažymėjęs, kad palikimo atsisakymas yra vienašalis sandoris, teismas nurodė, kad reikalavimui dėl palikimo atsisakymo pripažinimo negaliojančiu pareikšti taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio ieškovė nepraleido. Nors palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 591 straipsnyje nebuvo nuostatos, įpareigojančios gauti Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadą, nepilnamečiui atsisakant jam priklausančio palikimo, tačiau teismas, remdamasis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, 12 straipsnio 4 dalimi, sprendė, kad Vaiko teisių apsaugos tarnyba, ieškovei atsisakant jai priklausančios palikimo, atsiradusio po motinos mirties, dalies, turėjo pateikti išvadą, ar toks sandoris neprieštarauja vaiko interesams, ir nustatė, kad tokios išvados nebuvo gauta. Be to, kaip nepilnametės dukters atstovas pagal įstatymą atsakovas turėjo veikti tik jos interesais (SŠK 65 straipsnio 3 dalis). Dėl nurodytų priežasčių teismas pripažino ieškovės atsisakymą nuo palikimo ir atsakovo sutikimą, kad ieškovė atsisakytų palikimo, negaliojančiais kaip prieštaraujančius SŠK 6 straipsnio 2 ir 3 dalims, 1964 m. CK 65 straipsniui ir įpareigojo atsakovą ieškovės nuosavybėn perleisti 1022 vienetus UAB „Kraštūnė“ akcijų. Kaip nepagrįsti atmesti argumentai, kad sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės ir kad ieškovei atsisakant palikimo buvo pažeistos notarinių veiksmų atlikimo taisyklės. Pabrėžta, kad reikalavimų dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais pareikšta nebuvo, akcentuojant tai, kad paveldėjimo teisės liudijimas, kaip nuosavybės teisės į akcijas įgijimo pagrindas, yra teisėtas, kol nebus pripažintas negaliojančiu įstatymų nustatyta tvarka.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 19 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškinio reikalavimų pripažinti negaliojančiais 1999 m. spalio 11 d. ieškovės atsisakymą nuo palikimo ir atsakovo sutikimą ieškovei atsisakyti nuo palikimo, atsiradusio po D. L. mirties, panaikino ir priėmė naują sprendimą – šią ieškinio dalį atmetė; sprendimo dalį dėl įpareigojimo ieškovės nuosavybėn perleisti 1022 vienetus UAB „Kraštūnė“ akcijų pakeitė, ją išdėstant taip: „iš atsakovo priteisti ieškovei nuosavybės teise priklausančių 1022 vienetus UAB „Kraštūnė“ akcijų, kurių vienos nominali vertė – 10 Lt“. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad atsakovas žadėjo, ieškovei sulaukus pilnametystės, perrašyti jai priklausančią akcijų dalį, vertino šį įsipareigojimą kaip žodinį sandorį, kurio pagrindu ieškovei atsiranda teisė reikalauti, o atsakovui pareiga – jį įvykdyti tinkamai ir sąžiningai (CK 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis), kuriam taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Nustačius, kad atsakovas gavo 50 000 Lt dividendų, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovui davus ieškovei 20 000 Lt butui įsigyti, jis būtų tinkamai įvykdęs savo įsipareigojimus, susijusius su akcijų perleidimu. Pripažinta, kad reikalavimas dėl įpareigojimo perrašyti ieškovei UAB „Kraštūnė“ akcijas iš esmės patenkintas pagrįstai, tačiau jis buvo patikslintas dėl netinkamo jo suformulavimo, nurodant, kad ieškovei priteistinos nuosavybės teise priklausančios akcijos, o sprendimo dalys dėl ieškovės atsisakymo nuo palikimo ir atsakovo sutikimo ieškovei atsisakyti nuo palikimo pripažinimo negaliojančiais panaikintos dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovei priteista 1022 vienetai UAB „Kraštūnė“ akcijų, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Įpėdinis nuosavybės teisę į palikėjo turtą gali įgyti tik priėmęs palikimą ir tik, tapęs savininku, gali įgyvendinti teisę reikšti vindikacinį ieškinį. Ieškovei atsisakius palikimo, nėra pagrindo teigti, kad ji būtų praradusi nuosavybės teisę į UAB „Kraštūnė“ akcijas, nes šios nebuvo įgijusi, todėl neturi teisės jų reikalauti iš teisėtai jas valdančio asmens. Kasatorius akcentuoja, kad paveldėjimo teisės liudijimas, kurio pagrindu jis įgijo nuosavybės teisę į akcijas, nėra nuginčytas. Nenuginčijus šio dokumento įstatymų nustatyta tvarka, atsisakęs palikimo įpėdinis neturi teisės į vindikacinio ieškinio patenkinimą, nes jis nėra akcijų savininkas.

2. Atstovų pagal įstatymą sutikimas, duodamas atstovaujamajam, priimti arba atsisakyti palikimo, yra teisės į palikimą įgyvendinimo sudėtinė dalis, t. y. palikimo priėmimo arba jo atsisakymo elementas. Tai nėra savarankiškas sandoris, todėl palikimo priėmimo, jo atsisakymo ir sutikimo priimti palikimą arba jo atsisakyti ginčijimo tvarka yra vienoda ir jai taikytinas tas pats sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 5.8 straipsnis, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalis). Paveldėjimo teisėtumo ginčijimo apimtis yra platesnė nei vien tik palikimo priėmimo ar atsisakymo fakto ginčijimas; priešingas teisės normų aiškinimas iš paveldėjimo teisinių santykių kilusiems ginčams taikytiną sutrumpintą ieškinio senaties terminą darytų beprasmį ir neužtikrintų civilinių teisinių santykių stabilumo (CK 1.125 straipsnio 2 dalis, 5.8 straipsnis). Kasatoriaus teigimu, skirtingų ieškinio senaties terminų taikymas paveldėjimo teisės įgyvendinimo atskirų elementų ginčijimui neatitiktų ieškinio senaties termino instituto prasmės. Be to, ieškovė, 1999 m. atsisakydama palikimo, buvo iš dalies veiksni, todėl ji suprato tokio atsisakymo pasekmes, kurias jai papildomai paaiškino ir notarė. Nuo 2001 m. dirbdama UAB „Kraštūnė“ buhaltere, ieškovė privalėjo suprasti, kad palikimą priėmė kiti asmenys, nes ji nebuvo palikėjos turto dalies savininkė. Per sutrumpintą ieškinio senaties terminą ieškovei nenuginčijus paveldėjimo teisėtumo, ieškinys privalo būti atmestas kaip pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą.

3. Kasaciniame skunde akcentuojama, kad, būdama iš dalies veiksni, ieškovė teisę į palikimą – jo atsisakydama – įgyvendino pati, o ne per atstovą – kasatorių. Kasatoriui ir jo pagal įstatymą atstovaujamajam trečiajam asmeniui T. L. išduotame paveldėjimo teisės liudijime nurodyta, kad paveldimą turtą sudaro 3066 vienetai UAB „Kraštūnė“ akcijų, tačiau išduodant paveldėjimo teisės liudijimą nebuvo atsižvelgta į tai, kad akcijos buvo bendroji jungtinė palikėjos ir kasatoriaus nuosavybė, todėl kasatoriui turėjo būti išduotas nuosavybės teisės liudijimas į 1533 vienetus akcijų ir paveldėjimo teisės liudijimas į 511 vienetų akcijų (1964 m. CK 573 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš kasatoriaus teismams dėl netinkamo teisės normų aiškinimo ir taikymo ieškovei priteisus 1022 vienetus akcijų, kasatoriui lieka tik 511 vienetai akcijų, nors paveldėjimo teisės liudijimo ieškovė net neginčijo.

4. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs šalių sudaryto žodinio sandorio dėl įsipareigojimo ateityje perleisti akcijas egzistavimą, pažeidė CPK 265 straipsnio nuostatas, nes reikalavimo dėl šio sandorio vykdymo nebuvo pareikšta. Kasatoriaus teigimu, pripažinti, kad toks sandoris buvo sudarytas, negalima ir todėl, kad, 1999 m. ieškovei esant iš dalies veiksniai, ji savarankiškai tokio sandorio sudaryti negalėjo; toks sandoris privalo būti rašytinės formos ir jo sudarymo fakto negalima įrodinėti liudytojų parodymais; notarės paaiškinimai dėl atsakovo įsipareigojimo ieškovei perleisti akcijas vertintini kritiškai, nes nebuvo aptartos esminės sandorio sąlygos: akcijų kiekis, kaina (1964 m. CK 14 straipsnio 1 dalis), be to, ieškovė tame pokalbyje nedalyvavo, o kasatorius niekada nežadėjo akcijų perleisti ieškovei.

5. Nėra pagrindo teigti, kad kasatorius neatsiskaitė su ieškove, nes 50 000 Lt dividendų buvo išmokėti kiekvienos akcijos turėtojui ir gerokai vėliau, o ne 1999 m. Atsižvelgiant į išmokėtų dividendų dydį, 1022 vienetams akcijų tenka 14 194,44 Lt dividendų. Akcijas lygiomis dalimis paveldėjo ne tik kasatorius, bet ir trečiasis asmuo T. L., todėl 511 vienetų akcijų tenka 7097,22 Lt dividendų, tai yra 3 kartus mažesnė suma nei 20 000 Lt.

6. Kasatoriaus teigimu, Vaikų teisių apsaugos tarnybos išvados nebuvimas nesudaro pagrindo konstatuoti paveldėjimo teisinių santykių neteisėtumo fakto, nes tokios išvados buvimo 1964 m. CK nuostatų nebuvo imperatyviai reikalaujama. Nagrinėjamos bylos atveju svarbu yra įvertinti tai, ar kasatorius neveikė priešingai ieškovės interesams. Kadangi 1999 m. įmonės finansinė padėtis buvo bloga, akcijos buvo bevertės, tai pagrindo išvadai, kad kasatorius būtų veikęs priešingai ieškovės interesams, nėra.

7. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują sprendimą, nepaskirstė bylinėjimosi išlaidų ir taip pažeidė CPK 93 straipsnio 4 dalį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Nurodomi šie argumentai:

1. Kadangi ieškinyje buvo reiškiamas reikalavimas įpareigoti atsakovą perduoti ieškovei 1022 vienetus UAB „Kraštūnė“ akcijų ir buvo nurodytos šį reikalavimą pagrindžiančios faktinės aplinkybės, nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad teismai, tenkindami šią ieškinio dalį, būtų peržengę pareikšto reikalavimo ribas.

2. Reikalavimui pripažinti negaliojančiu atsisakymą nuo palikimo pareikšti taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnis), nes sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, remiantis CK 5.8 straipsnio nuostatomis, taikomas palikimo priėmimo teisėtumui ir išduotam paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti. Be to, CK 5.8 straipsnio norma yra specialioji teisės norma CK 1.125 straipsnio normos atžvilgiu, ir negali būti taikoma pagal analogiją (CK 1.8 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismo sprendime konstatuota, kad šalys sudarė žodinės formos sandorį dėl akcijų perleidimo, todėl šalių santykiai kvalifikuotini kaip sutartiniai santykiai, iš kurių kylantiems reikalavimams pareikšti CK 5.8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas netaikytinas.

3. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 17 d. nutarties motyvuojamosios dalies galima daryti išvadą, kad, atsakovas, būdamas nepilnametės ieškovės atstovas pagal įstatymą, įgyvendino ir jos teisę į po motinos mirties atsiradusį palikimą. Kasacinio skundo argumentai dėl paveldėtos mažesnės, nei priklausytų pagal įstatymą, UAB „Kraštūnė“ akcijų dalies, kasatoriui nereiškiant reikalavimo dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo, nesvarstytini, nes nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

4. Negalima sutikti su kasacinio skundo teiginiu, kad sandoris dėl akcijų perleidimo negalėjo būti sudarytas žodine forma. Nei šiuo metu galiojančio CK 1.73 straipsnio, nei 1964 m. redakcijos CK 43 straipsnio normų nenustatyta imperatyvaus reikalavimo akcijų perleidimo sandorius sudaryti rašytine forma. Kasacinio skundo argumentai, susiję su notarės parodymais dėl įsipareigojimo perleisti akcijas, yra faktinio pobūdžio, todėl kasacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

5. Kasacinio skundo argumentai dėl 50 000 Lt išmokėjimo yra susiję su fakto klausimais, kurie kasacinės instancijos teisme nenagrinėjami (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

6. Vaiko teisių institucijos išvados nebuvimas ieškovei atsisakant palikimo negali būti vertinamas kaip formalus pažeidimas, tai nurodyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 17 d. nutartyje.

7. Nepriteisdamas bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas procesinės teisės normų nepažeidė, nes buvo keičiamas tik šalių teisinių santykių kvalifikavimas. Kadangi pagrindinis ieškinio reikalavimas – dėl akcijų perdavimo – buvo patenkintas, tai iš naujo paskirstyti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties nemotyvavimo kaip pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas

Bendroji kasacinės instancijos teismo kompetencijos taisyklė, įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, nustato, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas apibrėžia kasacinio skundo teisiniai argumentai, kuriais ginčijamas skundžiamo sprendimo neteisėtumas, atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai bei skundžiama teismo sprendimo dalis (neapskųstoji teismo sprendimo dalis kasacine tvarka paprastai neperžiūrima). Kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Pareigą konkrečioje byloje patikrinti, ar skundžiamas sprendimas (nutartis) nepažeidžia viešojo intereso, kasacinis teismas turi ex officio. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad visada, siekiant apsaugoti viešąjį interesą, teismo sprendimas (nutartis) visa apimtimi turi būti peržiūrimas dėl CPK 329 straipsnio 2 dalyje išvardytų absoliučių teismo sprendimų (nutarčių) negaliojimo pagrindų laikymosi aspektų. Teismo padaryti esminiai proceso normų pažeidimai, užkertantys byloje dalyvaujantiems asmenims kelią pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis ir pažeidžiantys esminius civilinio proceso principus, suteikia teisę kasaciniam teismui peržengti kasacinio skundo ribas, siekiant apsaugoti viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vinukas“ v. UAB „LCL“, AB Sampo bankas, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. 91-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija, AB DnB NORD bankas, Nr. 3K-3-546/2008).

Esminiai procesinės teisės normų pažeidimai, sudarantys absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus, yra įtvirtinti CPK 329 straipsnio 2, 3 dalyse; pagal CK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas yra tuo atveju, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Motyvuotas yra toks teismo sprendimas, kuris atitinka įstatyminius turinio reikalavimus: teismo sprendime turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą, t.y. nurodyti faktinius ir teisinius argumentus, dėl kurių teismas vienaip ar kitaip išsprendė bylą, yra imperatyvus, jis kyla iš teisinės valstybės teismo proceso principų ir taikomas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo sprendimams (CK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis). Sisteminio ir loginio įstatymo aiškinimo pagrindu išplaukia išvada, kad įstatyminio imperatyvo motyvuoti priimamą sprendimą nesilaikymas turi sukelti lygiavertes pasekmes tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos priimto teismo sprendimo (nutarties) nemotyvavimas sudaro absoliutų jo negaliojimo pagrindą, kurį kasacinės instancijos teismas turi konstatuoti ex officio ir dėl kurio gali būti peržengiamos kasacijos ribos. CPK 329 straipsnio normos apeliacinės instancijos teismo sprendimui (nutarčiai) taikytinos įstatymo analogijos pagrindu (CPK 3 straipsnio 6 dalis).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškinio reikalavimų pripažinti negaliojančiais 1999 m. spalio 11 d. ieškovės atsisakymą nuo palikimo ir atsakovo sutikimą ieškovei atsisakyti nuo palikimo, atsiradusio po D. Lukauskienės mirties, ir priėmė naują sprendimą – šią ieškinio dalį atmetė, tokio sprendimo nepagrįsdamas jokiais faktiniais ar teisiniais argumentais, apsiribodamas teiginiu, kad teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra be motyvų, todėl absoliučiai negaliojantis (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Kasatorius šios apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies neskundžia, tačiau absoliutus negaliojimo pagrindas suteikia kasacinės instancijos teismui peržengti kasacijos ribas ir, panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, bylą dėl šios dalies grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl palikimo atsisakymo ginčijimo

Paveldėjimas - tai mirusiojo asmens teisių ir pareigų perėjimas įstatyminiams ar testamentiniams įpėdiniams. Asmenys, turintys iš įstatymo ar testamento kilusią teisę paveldėti, ja disponuoja laisvai savo nuožiūra (civilinių teisių subjektų elgesio dispozityvumo principas), ši jų laisvė gali būti ribojama tik įstatymo pagrindu. Turintis teisę paveldėti asmuo gali šią teisę įgyvendinti priimdamas palikimą; tam, kad įgytų palikimą įstatymo nustatytu būdu, jis turi išreikšti savo valią ir atlikti tam tikrus teisinius veiksmus (1964 m. CK 587 straipsnis, CK 5.50 straipsnis). Turintis teisę paveldėti asmuo gali šios teisės atsisakyti, paduodamas apie tai pareiškimą notarui (1964 m. CK 591 straipsnis, CK 5.60 straipsnis). Atsisakymas nuo palikimo yra vienašalis sandoris – valinis teisinis veiksmas, kuriuo panaikinamos (pasibaigia) įpėdinio teisės į palikimą (1964 m. CK 40 straipsnis), todėl gali būti pripažįstamas negaliojančiu arba ginčijamas bendraisiais sandorių negaliojimo ar nuginčijimo pagrindais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos nutartyje, priimtoje šioje byloje 2007 m. gruodžio 17 d., konstatuota, kad iki Civilinio kodekso įsigaliojimo turtinių nepilnamečių vaikų teisių apsaugos garantijos buvo įtvirtintos Santuokos ir šeimos kodekse bei Vaikų teisių apsaugos įstatyme, todėl nepilnamečio vaiko atsisakymo nuo palikimo, kaip sandorio, galiojimas gali būti ginčijamas dėl neatitikties imperatyviosioms šių įstatymų normoms ir su tuo susijusio vaiko teisių bei teisėtų interesų pažeidimo.

Atsisakymo nuo palikimo nuginčijimas sukelia sandorio negaliojimo pasekmes. Pagal Įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį CK nustatytos taisyklės dėl sandorių negaliojimo pasekmių taikomos sandoriams, pripažintiems negaliojančiais šiam kodeksui įsigaliojus, nepriklausomai nuo to, kada jie sudaryti. Pripažintas negaliojančiu palikimo atsisakymas laikomas negaliojančiu ab initio (CK 1.95 straipsnio 1 dalis). Įpėdinio, ginčijančio palikimo atsisakymą, teisės į palikimą gali būti įgyvendintos tik nuginčijus kitų įpėdinių palikimo priėmimą. Nuginčijus palikimo atsisakymą, atsiranda CK 5.9 straipsnyje nustatytos paveldėjimo teisės nuginčijimo pasekmės: asmuo, kurio teisė nuginčyta, laikomas palikimo nepriėmusiu, o teisę nuginčijęs įpėdinis - priėmusiu palikimą ir įgijusiu nuosavybės teisę į paveldėtą turtą. Asmuo, kurio paveldėjimo teisė į palikimą nuginčyta, privalo grąžinti valdytą palikimo dalį kaip turtą, kurio įgijimo pagrindas išnyko (CK 6.237 straipsnio 2 dalis).

1964 m. CK nenustatyta specialių ieškinio senaties terminų iš paveldėjimo santykių atsiradusių teisių teisminei gynybai, todėl atsisakymui nuo palikimo ginčyti buvo taikomas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas (1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis). CK 5.8 straipsnyje paveldėjimo teisei ginčyti nustatytas trumpesnis ieškinio senaties terminas: asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Kai ieškinys dėl atsisakymo nuo palikimo, įvykusio galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, yra reiškiamas jau įsigaliojus CK (2001 m. liepos 1 d.), dėl ieškinio senaties termino turi būti sprendžiama vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu (toliau - Įgyvendinimo įstatymas). CK taikymas paveldėjimo santykiams reglamentuotas Įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnyje; pagal 38 straipsnio 2 dalį CK 5.8 straipsnis taikomas, jeigu, įsigaliojus šiam kodeksui, dar nebuvo pasibaigęs šio kodekso 5.8 straipsnyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Ši Įgyvendinimo įstatymo norma turi būti taikoma kartu su to paties įstatymo 10 straipsniu, kuriame įtvirtintos bendrosios ieškinio senaties terminų taikymo taisyklės įsigaliojus naujajam CK. Taikydamas ieškinio senatį teismas turi nustatyti termino pradžios momentą, o kai terminas praleistas - įvertinti termino praleidimo priežasčių svarbumą ir svarstyti jo atnaujinimo klausimą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Minėta, kad pagal CK 5.8 straipsnio normą asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Palikimo priėmimas ir atsisakymas nuo palikimo yra turinčių įstatyminę ar testamentinę teisę paveldėti asmenų disponavimo paveldėjimo teise valiniai veiksmai, jie yra iš esmės lygiaverčiai savo teisine prigimtimi ir įtaka paveldėjimo santykiams: abiem atvejais keičiamas palikimo paskirstymas tarp įpėdinių. Atsisakymą nuo palikimo ginčijantis asmuo siekia atgauti savo palikimo dalį ir tam turi nuginčyti palikimą priėmusio asmens paveldėjimo teisę; atsisakymo nuo palikimo ginčijimas, pasibaigus ieškinio senaties terminui palikimo priėmimo teisėtumui ginčyti, netenka prasmės. Sisteminio paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo pagrindu darytina išvada, kad CK 5.8 straipsnyje nustatytas ieškinio senaties terminas taikytinas ir atsisakymui nuo palikimo ginčyti.

Nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis, CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Tam, kad teises į paveldėtą turtą galėtų įgyvendinti visa apimtimi (įregistruoti daiktines teises į privalomai registruotiną turtą, sudaryti jo perleidimo sandorius ir pan.) įpėdinis gali prašyti notaro išduoti dokumentą, kuris patvirtina jo teisių į palikimą įgijimą - paveldėjimo teisės liudijimą (1964 m. CK 598 straipsnis, CK 5.66 straipsnis). Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje D. Ž. v. M. V., bylos Nr. 3K-3-86/2007; 2008 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje V. O., V. Č. v. V. B., Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-240/2008). Nuosavybės teisė į paveldėtą turtą gali būti nuginčyta ginčijant jos įgijimo pagrindą (titulą) - palikimo priėmimą; nuginčijus teisę paneigiamas ir ją patvirtinusio dokumento teisėtumas, todėl ta aplinkybė, kad paveldėjimo teisę ginčijantis asmuo nereiškia atskiro reikalavimo dėl paveldėjimo teisės liudijimo, negali būti kliūtimi pažeistoms paveldėjimo teisėms apginti. Teismas klausimą dėl paveldėjimo teisės liudijimo galiojimo gali išspręsti teisinio pareikštų reikalavimų kvalifikavimo pagrindu.

Dėl kasatoriaus įpareigojimo vykdyti prievolę

Civilinės prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis). Tam, kad asmuo būtų teismo įpareigotas vykdyti prievolę kito asmens naudai, turi būti konstatuotas atitinkamas faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas dėl šios dalies sprendimą grindė argumentu, kad ieškovės ir kasatoriaus buvo sudarytas žodinis sandoris dėl akcijų perleidimo ateityje. Sutarties laisvės principas leidžia sutartinių santykių dalyviams savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, sudaryti įstatyme nenumatytas, bet jam neprieštaraujančias sutartis, sudaryti sutartis, turinčias kelių skirtingų rūšių sutarčių elementų (CK 6.156 straipsnis). Sutarties laisvės principas taip pat apima ir asmens teisę laisvai spręsti sudaryti sutartį ar ne; niekas negali būti verčiamas sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnio 2 dalis). Asmens pažadas negali būti prilyginamas savanoriškam įsipareigojimui sudaryti sutartį sutarties laisvės principo išimties prasme, jeigu tokios teisinės reikšmės jam nesuteikta įstatymu.

Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo ar sutarties šalių atsakomybės, tampa aktualus sutarties kvalifikavimo klausimas, t. y. visų pirma būtina nustatyti, kokie materialiniai įstatymai reglamentuoja šalių tarpusavio santykius. Sutartis kvalifikuojama pagal jos tikrąjį turinį, nustačius, kas yra sutarties šalys, ir tikrąją jų valią – kokias tarpusavio teises ir pareigas šalys prisiėmė tarpusavio susitarimu, šiuo aspektu neturi esminės reikšmės tai, kaip šalys sutartį pavadino. Tuo atveju, kai faktinis sutarties turinys - šalių tarpusavio įsipareigojimai- atitinka įstatyme apibrėžtą tam tikros sutarties turinį, sprendžiant ginčą turi būti taikomi materialiniai įstatymai reglamentuojantys tuos sutartinius santykius. Nuosavybės teisės perleidimas gali įvykti įvairių sutarčių pagrindu (pvz. pirkimo-pardavimo, mainų, dovanojimo, kt.), jis gali būti tiek atlygintinis, tiek neatlygintinis; sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų turinys skirtingose nuosavybės perleidimo sutartyse skirtingas. Be to, sprendžiant, ar šalys turi sutartinių prievolių viena kitai, būtina konstatuoti sutarties sudarymo faktą kaip tokį; šiuo aspektu sutartinių santykių kvalifikavimas svarbus tam, būtų nustatyta, ar sutartis realinė ar konsensualinė. Realinė nuosavybės perleidimo sutartis, pvz., dovanojimo, negali būti pripažinta sudaryta, jeigu nėra perduotas sutarties objektu esantis daiktas (1964 m. CK 281 straipsnis, CK 6.465 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kasatoriaus pareigos perleisti akcijas ieškovei, nenustatė visumos reikšmingų faktinių ginčo aplinkybių ir tinkamai nekvalifikavo ginčo santykių; šie pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (CPK 346 straipsnio 1 dalies 1 punktas); fakto klausimai negali būti kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas, todėl ši sprendimo dalis panaikinama ir grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio dalies 5 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Priteisti iš ieškovės R. L. keturiasdešimt du litus aštuoniasdešimt penkis centus (42,85 Lt) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, valstybei.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Sigita Rudėnaitė

Vincas Verseckas