Dėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto ir kredito sutarties pripažinimo negaliojančiais bei teisinės registracijos panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-434/2008 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 129.2; 129.19.4; 129.3; 42.4; 41

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Dangutės Ambrasienės ir Sigito Gurevičiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. K., A. K. ir antstolės Brigitos Palavinskienės kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. B. ir R. B. ieškinį atsakovams antstolei Brigitai Palavinskienei, J. V., J. K., A. K., AB Sampo bankui, VĮ Registrų centrui dėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto ir kredito sutarties pripažinimo negaliojančiais bei teisinės registracijos panaikinimo; tretieji asmenys: Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarė Ramunė Džavachidienė, Vilniaus miesto Vaikų teisių apsaugos tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Ieškovai nurodė, kad 2006 m. balandžio 20 d. ieškovė D. B. su atsakovu J. V. sudarė preliminariąją buto pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), pagal kurią buvo sutarta, kad ieškovai išpirks ginčo butą iki 2016 m. balandžio 20 d., o J. V. įsipareigojo iki faktinio buto pardavimo jo neparduoti, kitaip neperleisti, neįkeisti, neprisiimti jokių įsipareigojimų, galinčių sukelti apribojimų buto atžvilgiu, taip pat informuoti ieškovę raštu apie bet kokią aplinkybę, turinčią įtakos buto naudojimui ar nuosavybei. Sutarties pasirašymo metu ieškovai sumokėjo dalį kainos už ginčo butą, t. y. 5000 Lt. Ši preliminarioji sutartis buvo įregistruota Nekilnojamojo turto viešame registre. 2007 m. sausio 23 d. atsakovas A. K. kartu su kitais asmenimis atėjo į ginčo butą, kuriame ieškovai gyveno ir tebegyvena kartu su savo vaikais nuo 1995 m., ir pareikalavo išsikraustyti, teigdamas, kad yra buto savininkės atsakovės J. K. vyras ir kad butą jie įsigijo per antstolius. Ieškovė 2007 m. vasario 2 d. iš Nekilnojamojo turto registro sužinojo, kad pagal 2006 m. gruodžio 1 d. patvirtintą Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą (toliau – Turto pardavimo aktas) butas buvo perleistas atsakovės J. K. nuosavybėn; iš antstolės B. Palavinskienės gautas Turto pardavimo aktas patvirtino, kad J. K. įsigijo butą pagal šį aktą už 200 000 Lt. Ieškovai prašė šį aktą pripažinti negaliojančiu, nes antstolė B. Palavinskienė jį surašė pažeisdama CPK reikalavimus, t. y. neatlikusi būtinų priverstinio vykdymo veiksmų, neareštavusi, neapžiūrėjusi buto, nenustačiusi buto teisinės padėties ir režimo, neįsitikinusi, ar buto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui nepažeidžia trečiųjų asmenų (ieškovų) teisių bei teisėtų interesų, susijusių su teise naudotis šeimos gyvenamąja patalpa. Ieškovai taip pat pažymėjo, kad ginčo butas buvo parduotas už nepagrįstai mažą kainą – 200 000 Lt, nors ieškovų Sutartyje su J. V. buto kaina nurodyta 395 000 Lt, tačiau antstolė ginčo buto neįvertino. Ieškovai nurodė, kad antstolė neturėjo teisės priimti skolininko pasiūlymo parduoti butą jo pasirinktam pirkėjui ir dėl to, kad skolininkas Sutartimi jau buvo pasirinkęs buto pirkėją, t. y. ieškovus; pažymėjo, kad antstolė neteisėtai surašė Turto pardavimo aktą, nes varžytynių procesas nebuvo pradėtas. Ieškovai nurodė, kad pagal Sutartį moka dalimis likusią buto kainą, todėl buto pardavimas akivaizdžiai pažeidžia ieškovų šeimos interesus, ypač jų nepilnamečio vaiko, turinčio teisę į būstą, teises. Ieškovai prašė panaikinti ginčo buto nuosavybės teisės registraciją atsakovų K. vardu, nes Turto pardavimo aktas naikintinas.

Ieškovai nurodė, kad, pripažinus Turto pardavimo aktą negaliojančiu, taikytina abišalė restitucija, nes J. V. buvo nesąžiningas - neinformavo ieškovų apie aplinkybes, turinčias įtakos ginčo buto naudojimui ir nuosavybei, pasirašė 2006 m. liepos 19 d. vekselį, kuriuo prisiėmė įsipareigojimą iki 2006 m. spalio 19 d. grąžinti kreditoriui L. L. 140 000 Lt (toliau – Vekselis), neinformavo ieškovų, kad Vekselis perduotas vykdyti antstolei, kad pats pasiūlė perleisti butą ne ieškovams už dvigubai mažesnę kainą nei rinkos vertė. Ieškovų manymu, ginčo buto pirkėja J. K. buvo nesąžininga, nes, įsigydama ginčo butą, žinojo apie ieškovų ir J. V. sudarytą Sutartį, ir apie tai, kad buto įsigijimas pažeis ieškovų ir jų vaikų interesus. Ieškovai nurodė, kad ginčo butą J. K. 2006 m. gruodžio 21 d. įkeitė AB Sampo bankui, užtikrindama prievoles, kylančias iš 2006 m. gruodžio 13 d. kredito sutarties, sudarytos su šiuo banku, todėl, pripažinus negaliojančiu Turto pardavimo aktą, pripažintina negaliojančia ir ši kredito sutartis bei išregistruotina buto hipoteka bankui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. spalio 29 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2006 m. balandžio 20 d. atsakovo J. V. ir ieškovės D. B. buvo sudaryta preliminarioji buto pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią šalys iki 2016 m. balandžio 20 d. įsipareigojo pasirašyti pagrindinę 82,02 kv. m ploto buto (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį ir visiškai atsiskaityti iki nurodytos datos tokia tvarka: sudarant preliminariąją sutartį D. B. sumokėjo J. V. 5000 Lt, o likusius 390 000 Lt – per 10 metų lygiomis dalimis po 39 000 Lt per metus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovai su atsakovu J. V. sudarydami Sutartį negalėjo būti visiškai tikri dėl to, kad ji bus sėkmingai įvykdyta ir iki 2016 m. balandžio 20 d. tikrai bus sudaryta pagrindinė buto pirkimo-pardavimo sutartis. Šalims sudarius Sutartį, butas liko J. V. nuosavybe, todėl į jį galėjo būti nukreiptas išieškojimas pagal J. V. prievoles, nes preliminariosios sutarties sudarymas nedraudžia turtu naudotis, juo disponuoti, nes reikalavimas įvykdyti preliminariąją sutartį natūra negalimas, o nukentėjusiajai preliminariosios sutarties šaliai, kurios teisės, interesai ir lūkesčiai buvo pažeisti ir nepateisinti, yra suteikiami kiti teisių gynimo būdai. Sprendime teismas nurodė, kad civilinio proceso teisės normose, reglamentuojančiose vykdymo procesą, nenustatyta draudimo nukreipti išieškojimą į skolininkui nuosavybės teise priklausantį turtą, kuris yra preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties dalykas, nes priešingu atveju būtų akivaizdžiai pažeisti sutarčių laisvės, dispozityvumo principai, trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai, taip pat kreditorių lygiateisiškumas. Dėl to ieškovų reikalavimą pripažinti negaliojančiu vykdymo proceso metu sudarytą Turto pardavimo aktą tuo pagrindu, kad toks turtas negalėjo būti perleistas niekam kitam, išskyrus ieškovus, teismas atmetė kaip aiškiai nepagrįstą, neprotingą ir iškreipiantį preliminariosios sutarties esmę bei kreditoriaus interesų apsaugą vykdymo proceso metu bei fundamentaliąsias prievolių teisės nuostatas. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė ieškovų argumentus dėl ginčo buto kaip vienintelio šeimos nekilnojamojo turto, nurodęs, kad šeimos turtas yra turtas, nuosavybės teise priklausantis vienam ar abiem sutuoktiniams – šeimos gyvenamoji patalpa ar teisė naudotis gyvenamąja patalpa, tuo tarpu ginčo butas nepriklauso ieškovams ar vienam iš jų nuosavybės teise, neegzistuoja ir koks nors kitas teisinis ieškovų teisės naudotis šia gyvenamąja patalpa pagrindas (nuoma, panauda, uzufruktas ar kt.), teismui nebuvo pateikta nei buto nuomos, nei panaudos ar kokios nors kitos sutarties, Nekilnojamojo turto registre taip pat neįregistruota jokia nuomos, panaudos ar kitokia sutartis, kuri suteiktų teisę ieškovams naudotis ginčo butu, ir šią teisę panaudoti prieš trečiuosius asmenis. Teismas pažymėjo, kad ieškovai, manydami, jog ginčo butas yra būtent jų šeimos nekilnojamasis turtas, galėtų gintis kitais būdais, pvz., prašydami preliminariąją buto pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti pagrindine pirkimo-pardavimo sutartimi ir pan. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad antstolė neturėjo pareigos informuoti Sutarties šalį (ieškovus) apie vykdymo procesą, jo eigą, nes ieškovai nėra vykdymo proceso šalis, be to, neegzistavo ir neegzistuoja joks teisinis pagrindas, suteikiantis teisę ieškovams naudotis šiuo butu; antstolė negalėjo įtarti, kad skolininkui J. V. nuosavybės teise priklausančio buto pardavimas gali pažeisti kokias nors trečiųjų asmenų teises.

Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė ieškovų argumentą, kad ginčo butas buvo parduotas pirkėjai J. K. už nepagrįstai mažą kainą, ir nurodė, kad nors nagrinėjamu atveju ginčo butas nebuvo areštuotas ir antstolis neatliko jo įkainojimo, tačiau nei skolininkas, nei išieškotojas neprieštaravo ir nekėlė ginčo dėl parduodamo buto kainos, nors ir turėjo tokią teisę pagal CPK 639 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 643 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas. Teismas pažymėjo, kad parduodamo turto skolininko pasiūlytam pirkėjui kainą lemia ne tik turto arešto akte nurodyta areštuojamojo turto vertė, bet ir įsiskolinimo bei vykdymo išlaidų dydis. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovų nurodyta aplinkybe, kad turto pardavimo kainos nustatymas šiuo atveju yra vykdymo proceso šalių reikalas, ir svarbiausias reikalavimas, kad pardavimo kaina visiškai padengtų įsiskolinimo išieškotojui sumą bei vykdymo išlaidas, buvo įvykdytas. Teismas nurodė, kad ieškovai nepagrįstai remiasi CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pagal kurį turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktai gali būti pripažinti negaliojančiais, jeigu turtas buvo parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, nes šioje normoje neminimas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, nepaisant už vykdymo proceso ribų esančių ir sunkiai paaiškinamų aplinkybių bei antstolės padaryto pažeidimo, kad parduodamam ginčo butui nebuvo uždėtas areštas ir atliktas įkainojimas, pripažinti Turto pardavimo aktą negaliojančiu vien tik dėl šio formalaus pažeidimo, kurio padarymas iš esmės jokios įtakos nei galutiniam vykdymo proceso rezultatui, nei ieškovų teisėms ir interesams neturėtų, nenustačius kitų antstolės padarytų pažeidimų, negalima. Teismas, nepripažinęs ginčijamo akto negaliojančiu, nurodė, kad nepasisako dėl kitų ieškovų reikalavimų, nes jų išsprendimas iš esmės priklauso nuo pirminio reikalavimo išsprendimo.

Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. kovo 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovų reikalavimas pripažinti negaliojančiu ginčo buto pardavimo aktą, panaikino ir šį ieškovų reikalavimą patenkino – pripažino Turto pardavimo aktą negaliojančiu, panaikino jo teisinę registraciją atsakovės J. K. vardu ir priteisė iš atsakovo J. V. atsakovo AB Sampo banko naudai 200 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal CPK 694 straipsnio 1 dalies reikalavimus ginčo butą antstolė privalėjo realizuoti parduodant iš varžytynių. CPK 704 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė iki varžytynių pradžios skolininkui pačiam arba pavesti kitiems asmenims surasti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją. Antstolis, vykdydamas išieškojimą iš skolininko nekilnojamojo turto, privalo CPK normų nustatyta tvarka organizuoti varžytynes, o skolininkas iki varžytynių pradžios turi teisę pasiūlyti pirkėją. Areštuotas turtas skolininko pasiūlytam pirkėjui parduodamas surašant nustatytos formos turto pardavimo aktą, kuris yra prilyginamas turto pirkimo-pardavimo sutarčiai (CK 704 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, matyti, jog antstolė, vykdydama išieškojimą pažeidė CPK 694 straipsnio 1 dalies imperatyvųjį reikalavimą - kad skolininko nekilnojamasis turtas yra realizuojamas parduodant jį varžytynių būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. antstolis I. Gaidelis, bylos Nr. 3K-3-382/2005). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad antstolė B. Palavinskienė turėjo organizuoti varžytynes: areštuoti ir įkainoti butą, paskelbti apie varžytynes, nurodant parduodamą turtą, jo kainą, varžytynių laiką ir vietą, tačiau visų šių procedūrų antstolė neatliko ir taip pažeidė CPK 705-707, 675, 681 ir 691 straipsnių reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad net ir nesant prieštaravimų tarp skolininko ir išieškotojo dėl turto vertės, jeigu antstoliui kyla abejonių, jis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę, tačiau šiuo atveju antstolė turto iš viso neįkainojo; areštuoto ir iš varžytynių parduodamo turto kaina negali būti nustatinėjama šalių susitarimu. Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, jog antstolei nebuvo reikalingumo skelbti turto pardavimą varžytynių būdu, nes skolininkas tą pačią dieną, kai buvo pradėta vykdomoji byla, nurodė pirkėją, prieštarauja imperatyviesiems įstatymo reikalavimams nekilnojamąjį turtą realizuoti tik parduodant varžytynių būdu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad antstolės veiksmai yra tik formalus pažeidimas, ir pirmiau nurodytus antstolės pažeidimus vertino kaip esminius įstatymų reikalavimų pažeidimus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad sutartis, sudaryta tarp ieškovės D. B. ir atsakovo J. V., vadinamoji preliminarioji, buvo įregistruota viešame registre, antstolė apie šią sutartį žinojo, todėl teismas sprendė, kad antstolė turėjo įvertinti, jog vykdymo veiksmai ieškovams sukels tam tikras teisines pasekmes ir kad jie vykdymo procese yra laikomi suinteresuotais asmenimis (CPK 633 straipsnis). Antstolė, veikdama sąžiningai ir teisingai, turėjo pranešti ieškovams (suinteresuotiems asmenims), nors jie ir nėra vykdymo proceso šalis, apie tai, kad butas, kuriame jie gyvena ir yra su J. V. sudarę sutartį dėl buto pirkimo-pardavimo, bus priverstinai parduodamas (CPK 605 straipsnis). Antstolei nepranešus ieškovams apie buto priverstinį pardavimą, tačiau realizuojant turtą įstatymo nustatyta tvarka, t. y. nepažeidžiant CPK 694 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, ieškovams iš skelbimo apie būsimas varžytynes būtų tapę žinoma, kad ginčo butas areštuotas ir bus priverstinai parduodamas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad J. K. nupirko iš J. V. ginčo butą elgdamasi nerūpestingai ir neapdairiai, nes atsakovei J. K. buvo žinoma, jog ginčo butas yra neatlaisvintas, jame gyvena žmonės, tačiau ginčo butas buvo nupirktas net neapžiūrėtas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad iš Turto pardavimo akto turinio matyti, kad jo surašymo dieną, kai J. K. įsigijo nuosavybės teise butą, AB Sampo bankas dar nebuvo priėmęs sprendimo suteikti J. K. 200 000 Lt kreditą, tačiau tiek antstolė, tiek buto pirkėja J. K. patvirtino tikrovės neatitinkančias žinias. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, kad atsakovas J. V. tą pačią 2006 m. lapkričio 3 d., kai tik išieškotojas L. L. kreipėsi su Vekseliu ir vykdomuoju įrašu į antstolį, iš karto pateikė prašymą parduoti ginčo butą jo nurodytai pirkėjai J. K., padarė pagrįstą išvadą, kad dar iki vykdymo proceso pradžios buvo žinoma ir suplanuota jo eiga ir rezultatas. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad antstolė netrukus 2006 m. lapkričio 10 d. butą pardavė J. K., nors bankas dar nebuvo priėmęs sprendimo suteikti J. K. kreditą butui įsigyti. Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad objektyvia prasme ginčo buto pirkėja J. K. yra nesąžininga ginčo buto įgijėja.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė normas, reglamentuojančias vykdymo procesą, todėl teismo sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas pripažinti negaliojančiu Turto pardavimo aktą, panaikino ir šią ieškinio dalį tenkino. Turto pardavimo aktas yra prilyginamas turto pirkimo-pardavimo sutarčiai, skolininkas - pardavėjui, todėl pripažinus turto pardavimo aktą negaliojančiu šalys yra grąžinamos į padėtį, buvusią iki Turto pardavimo akto sudarymo (CK 6.145 straipsnis), t. y. pardavėjui J. V. grąžinamas ginčo butas, o iš J. V. atsakovei J. K. priteisiama 200 000 Lt, kuriuos ji yra jam sumokėjusi. Atsižvelgdamas į tą aplinkybę, kad ginčo butas yra įkeistas užtikrinant J. K. prievolės pagal 2006 m. gruodžio 13 d. Kredito sutarties įvykdymą, apeliacinės instancijos teismas pakeitė restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), siekdamas užtikrinti J. K. prievolės įvykdymą bankui: taikant restituciją J. V. 200 000 Lt sumą turi sumokėti ne J. K., o AB Sampo bankui taip užtikrinant, kad iš J. K. pinigų būtų įvykdyta jos prievolė bankui grąžinti 200 000 Lt, kuriuos jai bankas suteikė butui pirkti.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Atsakovai J. K. ir A. K. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK normas, reglamentuojančias turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui tvarką. Atsakovai pabrėžė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas CPK 704 straipsnio 2 dalies nuostatas aiškina, kaip įstatymo leidėjo suteiktą teisę skolininkui išvengti priverstinio turto pardavimo iš varžytynių, kurių metu jis negali turėti jokios įtakos kainos nustatymui ar pirkėjo parinkimui, todėl kai turtas perleidžiamas skolininko pasiūlytam pirkėjui, turto kainos, viršijančios išieškotojų reikalaujamos sumos, nustatymas yra skolininko ir pirkėjo susitarimo reikalas, ir pareiga rūpintis savo teisių užtikrinimu tenka pačiam skolininkui, o antstolis šiuo atveju tik privalo užtikrinti, kad perleidžiamo turto kaina nebūtų mažesnė nei įsiskolinimų ir vykdymo išlaidų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno m. savivaldybė v. Ž. A., bylos Nr. 3K-3-373/2005). Kadangi suma, už kurią buvo parduotas ginčo turtas atsakovei J. K. (200 000 Lt) visiškai padengė įsiskolinimo išieškotojui sumą bei vykdymo išlaidas, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad antstolė B. Palavinskienė, surašydama turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, pažeidė skolininko ar išieškotojo interesus.

2. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas ir aiškindamas CPK normas, reglamentuojančias varžytynių organizavimą (CPK 675, 681, 691, 694, 705–707 straipsnius), atsižvelgiant į CPK 704 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose ir nepagrįstai panaikino ginčijamą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą. Turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui yra varžytynių procedūros ypatumas, todėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, kaip ir varžytynių aktą, galima pripažinti negaliojančiu tik esant imperatyviųjų teisės normų esminiams pažeidimams, varžantiems proceso dalyvių teises bei teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. Teismo antstolių kontora prie Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo, bylos Nr. 3K-3-1130/2002). Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad antstolės B. Palavinskienės veiksmai nagrinėjamu atveju visiškai užtikrino vykdymo proceso dalyvių teises ir teisėtus interesus, kad buvo pasiektas CPK 704 straipsnio tikslas – skolininkas išvengė priverstinio turto pardavimo iš varžytynių, parduoto turto kaina visiškai padengė įsiskolinimą ir vykdymo išlaidas, ir taip buvo užtikrintas operatyvus išieškojimas. Dėl to teismų nustatyti antstolės B. Palavinskienės padaryti vykdymo procedūros pažeidimai yra tik formalaus pobūdžio, nesudarantys pagrindo panaikinti ginčijamo turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto.

3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė restituciją reglamentuojančias normas (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalis, 6.145 straipsnį), nes neatsižvelgė į tai, kad ginčo butas buvo parduotas vadovaujantis specialia turto realizavimo forma, kurią įgyvendina antstolis, ir kainą už parduotą turtą gavo ne atsakovas J. V., bet vykdymą atliekanti antstolė B. Palavinskienė, kuri gautas lėšas (200 000 Lt) paskirstė taip: išieškotojui L. L. – 140 700 Lt, vykdymo išlaidoms – 1000 Lt, skolininkui (atsakovui) J. V. – 58 300 Lt. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo J. V. 200 000 Lt, nors šis faktiškai gavo tik 58 300 Lt, teismas privalėjo iš atsakovo J. V. priteisti tik tiek, kiek jis faktiškai gavo (58 300 Lt), o likusi dalis sumos (140 700 Lt) turėjo būti priteista iš antstolės B. Palavinskienės, kurios neteisėti veiksmai konstatuoti apeliacinės instancijos teismo nutartyje.

Atsakovas AB Danske Bank A/S (AB Sampo banko teisių perėmėjas) pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų J. K. ir A. K. kasacinio skundo, kuriuo palaiko atsakovų kasacinio skundo argumentus ir motyvus, bei prašo atsakovų kasacinį skundą patenkinti bei panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas

Atsakovas J. V. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų J. K. ir A. K. kasacinio skundo, kuriuo palaiko atsakovų kasacinio skundo argumentus ir motyvus, bei prašo atsakovų kasacinį skundą patenkinti bei panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime į atsakovų J. K. ir A. K. kasacinį skundą ieškovai prašo atsakovų kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Nepagrįsti kasatorių argumentai dėl netinkamo CPK normų, reglamentuojančių turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui tvarką ir varžytynių organizavimą, taikymo ir aiškinimo apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo turto proceso stadija, kurios metu antstoliui keliami reikalavimai maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą. Net ir nesant skolininko ir išieškotojo prieštaravimų dėl turto vertės, antstolis privalo išlaikyti skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyrą, elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai, esant abejonei dėl turto vertės skirti ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. Gudeika ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007). Antstolė B. Palavinskienė iš viso nenustatinėjo parduodamo ginčo buto rinkos kainos, neareštavo ginčo buto, tinkamai nenustatė turto priklausymo ir suvaržymų, neskelbė varžytynių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, nors vykdymo proceso tikslas yra kuo greičiau ir realiai įvykdyti teismo sprendimą, įstatymų reikalavimų bei vykdymo proceso dalyvių teisių ir interesų pažeidimas yra nepateisinamas; aplinkybė, kad skolininkas pats pasiūlo turto pirkėją, nepaneigia fakto, jog turtas realizuojamas priverstinai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno m. savivaldybė v. Ž. A., bylos Nr. 3K-3-373/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. v. antstolis S. Užkuraitis ir kt., bylos Nr. 3K-3-247/2008). Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad antstolės B. Palavinskienės padaryti vykdymo proceso pažeidimai yra esminiai, sudarantys pagrindą panaikinti ginčijamą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą.

2. Nepagrįsti kasatorių argumentai dėl netinkamo normų, reglamentuojančių restituciją (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys, 6.145 straipsnis), taikymo ir aiškinimo apeliacinės instancijos teisme. CK 6.145 straipsnio 2 dalies nuostata suteikia teisę teismui pakeisti restitucijos būdą, jei dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų. Antstolė B. Palavinskienė, vykdydama vykdomąjį raštą, išduotą Vekselio pagrindu, išieškotojui L. L. pervedė 140 700 Lt sumą, kurią atsakovas J. V. buvo skolingas. Dėl to visiškai padengus šią skolą, atsakovo J. V. patirta turtinė nauda sudarė ne tik 58 300 Lt, kurie jam buvo grąžinti, kaip likutis (CPK 758 straipsnio 1 dalis), bet ir L. L. sumokėta pinigų suma, taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pakeitė restitucijos taikymo tvarką ir ginčo butą grąžino atsakovui J. V., o atsakovui AB Danske Bank A/S (AB Sampo banko teisių perėmėjui) iš J. V. priteisė 200 000 Lt. Jei L. L. naudai išieškota pinigų suma (140 700 Lt) būtų buvusi priteista iš antstolės B. Palavinskienės, atsakovas J. V. būtų nepagrįstai praturtėjęs antstolės sąskaita, nes, jo nuosavybėn grąžinus ginčo butą, atsakovas J. V. išvengtų skolos išieškotojui ir bankui grąžinimo. Ieškovai taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovų kasacinio skundo teiginiai dėl 140 700 Lt išieškojimo iš antstolės B. Palavinskienės prieštarauja šio skundo teiginiams, jog antstolė nepažeidė imperatyviųjų teisės normų, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą.

Atsakovė antstolė B. Palavinskienė kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė vykdymo proceso šalių ir suinteresuotų asmenų vykdymo procese teisių bei jų gynimo apimtį reglamentuojančias normas (CPK 633 straipsnio 1, 2 dalys). Ieškovai vykdymo procese pagal Vekselio pagrindu išduotą vykdomąjį raštą nebuvo vykdymo proceso šalys, nes šiame vykdymo procese šalys buvo atsakovas (skolininkas) J. V. ir išieškotojas L. L. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovus kitais suinteresuotais asmenimis vykdymo procese, kuriems vykdymo veiksmai gali sukelti ar sukėlė teisines pasekmes (CPK 633 straipsnio 2 dalis), ir nurodė, kad tokių asmenų pažeistos teisės ar interesai gali būti ginami CPK 603 straipsnio pagrindu pareiškiant ieškinį dėl civilinės teisės į turtą, iš kurio yra išieškoma. Tuo atveju, kai vykdymo procese be vykdymo proceso šalių yra ir kiti suinteresuoti asmenys, kyla teisinė problema, kokia eile vykdymo procese turėtų būti tenkinami ir ar iš viso galėtų būti tenkinami suinteresuotų asmenų reikalavimai tokia apimtimi, kokia buvo patenkinta skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi. Atsakovės nuomone, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. v. antstolis S. Užkuraitis ir kt., bylos Nr. 3K-3-247/2008), skolininkas, pateikęs vykdomąjį dokumentą antstoliui, turi teisę iš karto prašyti, kad antstolis parduotų turtą jo pasirinktam pirkėjui, nes taip ginamas skolininko interesas sumažinti vykdymo išlaidas. Antstolis privalo patikrinti, ar skolininko pasirinktam pirkėjui parduodamo turto kaina atitinka rinkos vertę ir ar tokios kainos užtenka kreditoriniam reikalavimui padengti, tai antstolė šioje byloje ir padarė. Nors antstolei iš įrašo viešame registre buvo žinoma apie dėl ginčo buto sudarytą preliminariąją sutartį, tačiau ji negalėjo ginti kitų suinteresuotų asmenų vykdymo procese (ieškovų) interesų labiau nei vykdymo proceso šalių.

2. Teismai skirtingai aiškino ir taikė materialines normas, reglamentuojančias preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties reikšmę (CK 6.165 straipsnis). Vien preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktas neleidžia teigti, kad turto pardavimas skolininko pasirinktam pirkėjui iš esmės pažeidė ieškovų interesus, nes šios sutarties šalis turi tik reikalavimo teisę į nuostolių atlyginimą, bet ne teisę reikalauti sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį natūra. Šiuo klausimu svarbi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006, nuo kurios apeliacinės instancijos teismas nukrypo.

3. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminių proceso teisės normų pažeidimų, nes priimdamas skundžiamą nutartį išėjo už apeliacinio skundo ribų bei nusprendė dėl į bylą neįtraukto asmens teisių ir pareigų (CPK 266, 320 straipsniai). Skundžiama nutartimi teismas pakeitė skolininką kredito santykiuose, susiklosčiusiuose pagal ieškovų ginčytą kredito sutartį, nors nė viena iš kredito sutarties šalių tokio reikalavimo nereiškė, t. y. nors 2006 m. gruodžio 13 d. atsakovų J. K. ir AB Sampo banko sudaryta kredito sutartis Nr. BP1017060330 liko galioti, apeliacinės instancijos teismas ginčo butą grąžino atsakovui J. V. ir jį įpareigojo sumokėti 200 000 Lt AB Sampo bankui. Taigi atsakovai J. ir A. K. nukentėjo daugiausia, nes jie prarado nuosavybės teisę į ginčo butą, tačiau prievolė grąžinti kreditą liko. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovai byloje neginčijo Vekselio teisėtumo, neįtraukė L. L. į bylą, tačiau skundžiama nutartimi neigiamų pasekmių kilo ir L. L., nes apeliacinės instancijos teismas neišsprendė klausimo, kaip bus ginami išieškotojo L. L. interesai, nors ginčijamas Turto pardavimo aktas buvo pripažintas negaliojančiu ir ginčo butas grąžintas atsakovui J. V.

Atsiliepime į atsakovės antstolės B. Palavinskienės kasacinį skundą ieškovai prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Apeliacinis teismas pagrįstai konstatavo antstolio pažeidimus ir juos pripažino esminiais, nes priešingu atveju būtų suformuota ydinga praktika, kai, vykdant priverstinį nekilnojamojo turto pardavimą, šalims būtų suteikta teisė pačioms nustatinėti turto kainą, nesivadovaujant CPK ir kitų teisės aktų nuostatomis, taip pažeidžiant ne tik sprendimų vykdymo proceso principus ir tikslus, bet ir viešąjį interesą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovus suinteresuotais asmenimis vykdymo procese ir konstatavo, kad antstolis pažeidė CPK 605 straipsnio nuostatas, nes veikdamas sąžiningai ir teisingai antstolis turėjo pranešti ieškovams apie tai, kad ginčo butas, kuriame jie gyvena, bus priverstinai parduotas. Priimdamas skundžiamą nutartį, teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo praktika šios kategorijos civilinėse bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. S. v. antstolė A. Rimaitė-Žičkuvienė, bylos Nr. 3K-3-8/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. antstolė M. Lekstutienė, bylos Nr. 3K-3-157/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. R. v. V. D. bylos Nr. 3K-3-514/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis A. Selezniovas v. UAB „Edama“, bylos Nr. 3K-7-5/2007).

2. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nekonstatavo, kad ieškovų ir J. V. sudaryta sutartis yra preliminarioji ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis, nes tai nebuvo ieškinio dalykas. Dėl to kasatoriaus argumentai dėl netinkamo preliminariosios pirkimo –pardavimo sutarties reikšmės aiškinimo apeliacinės instancijos teisme yra nepagrįsti. Antstolė, konstatuodama, kad minėta sutartis yra ginčo buto preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis, peržengė savo kompetencijos ribas. Kadangi ginčo buto priverstinis pardavimas galėjo sukelti tam tikrų teisinių pasekmių ieškovams, tai antstolė privalėjo pastaruosius informuoti apie atliekamus veiksmus, kad ieškovai turėtų galimybę nuspręsti, kokių teisinių gynybos priemonių imtis.

3. Nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų peržengimo, nes apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo ieškovų apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo ir ieškinio reikalavimų tenkinimo, išskyrus reikalavimus dėl kredito sutarties panaikinimo ir įpareigojimo įregistruoti ginčo butą atsakovo J. V. vardu. Apeliacinės instancijos teismui pagrįstai pripažinus ginčijamą Turto pardavimo aktą negaliojančiu, šalys turi būti grąžinamos į pradinę padėtį, t. y. taikoma restitucija. CK 6.145 straipsnio 2 dalies nuostata suteikia teisę teismui pakeisti restitucijos būdą. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo praktika 2007 m. spalio 22 d. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nagrinėtoje civilinėje byloje M. B. v. Z. J., bylos Nr. 3K-3-413/2007, apeliacinės instancijos teismas, keisdamas restitucijos būdą nagrinėjamoje byloje, atsakovės J. K. 200000 Lt prievolę bankui perkėlė banko naudai įkeisto ginčo buto savininkui – atsakovui J. V., ir taip užtikrino šalių tarpusavio interesų pusiausvyrą. Kadangi atsakovai J. ir A. K. pagal kredito sutartį yra gavę 239 700 Lt sumą, tai ši sutartis turi būti vykdoma atsakovų dėl 39 700 Lt grąžinimo, nes ši suma nebuvo priteista iš atsakovo J. V. Dėl to kasatoriaus teiginiai, kad, pakeitus restitucijos būdą, itin pablogėja atsakovų padėtis, yra nepagrįsti. Taip pat dėl pakeisto restitucijos būdo nenukenčia ir į bylą neįtraukto išieškotojo L. L. interesai, nes nagrinėjamoje byloje nebuvo keliama klausimo dėl L. L. teisių ir pareigų, todėl ir teismai šio nesprendė. Kasatorius visiškai įvykdė išieškotojo L. L. pateiktą vykdomąjį dokumentą, t. y. išieškojo iš atsakovo (skolininko) J. V. išieškotojo L. L. naudai visą sumą pagal Vekselį, todėl neaišku, kaip dėl skundžiamos nutarties galėtų nukentėti L. L. interesai. Pažymėtina, kad nė vienas atsakovas bylos nagrinėjimo metu neprašė L. L. įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, todėl toks kasatoriaus argumentas prieštarauja CPK 347 straipsnio 2 dalies nuostatoms, jog draudžiama kasaciniame skunde remtis naujomis aplinkybėmis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų priimtus sprendimus teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos teisės taikymo aspektu keliami teisės normų, reglamentuojančių vykdymo proceso dalyvių teisių apimtį, turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui ir varžytynių organizavimo tvarką, restitucijos būdo pakeitimą bei preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties reikšmę, aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

Dėl ginčo šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad ieškovai atsakovui J. V. sutarties dėl ginčo buto pardavimo sudarymo metu sumokėjo dalį kainos (5000 Lt), kad ieškovai ginčo bute gyvena, jį valdo ir naudoja nuo 1995 m. Atsakovas J. V. bylos nagrinėjimo metu neginčijo nei kainos dalies sumokėjimo fakto, nei ginčo buto valdymo ir naudojimo perdavimo ieškovams fakto. Nors nagrinėjamoje byloje nepareikšta reikalavimo dėl ginčo šalių sudarytos sutarties teisinio kvalifikavimo, teismai pagrįstai analizavo šią aplinkybę, kaip turinčią esminę reikšmę nagrinėjamam ginčui.

Teisėjų kolegija pritaria kasatorės antstolės B. Palavinskienės argumentui, kad preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktas neleidžia teigti, jog turto pardavimas skolininko pasirinktam pirkėjui iš esmės pažeidžia sutarties šalių interesus, nes preliminariosios sutarties sudarymas nedraudžia turtu naudotis, juo disponuoti, reikalavimas įvykdyti preliminariąją sutartį natūra negalimas, o nukentėjusiai preliminariosios sutarties šaliai, kurios teisės, interesai ir lūkesčiai buvo pažeisti ir nepateisinti, yra suteikiami kiti teisių gynimo būdai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą galima išskirti tokius šios sutarties bruožus: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių susitarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma; preliminariosios sutarties atveju nėra prievolės objekto kaip turtinės vertybės, dėl kurios šalys sudaro pagrindinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ieškovų ir atsakovo J. V. sudaryta sutartis bei šalių elgesys prieš ir po sutarties sudarymo leidžia teigti, kad sutartis dėl ginčo buto pirkimo negalėtų būti laikoma preliminariąja pirkimo-pardavimo sutartimi CK 6.165 straipsnio prasme, nors ir pavadinta preliminariąja. Nustatant, ar šalių sudarytas susitarimas gali būti kvalifikuojamas kaip pagrindinė sutartis, esminę reikšmę turi šalių atlikti veiksmai, jų tikslai. Kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai galima teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis. CK 6.309 straipsnyje nurodyta, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant jį būsimam pirkėjui valdyti yra laikomas to daikto pirkimu-pardavimu. Jei asmuo, įsipareigojęs parduoti daiktą, atsisako sudaryti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę reikalauti teismo patvirtinti tokios sutarties sudarymą bei reikalauti įvykdyti sutartį natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006). Nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės (ieškovai valdo ir naudojasi ginčo butu nuo 1995 m., sumokėta dalis kainos) leidžia teigti, kad ieškovų ir atsakovo J. V. sudaryta sutartis galėtų būti laikoma pagrindine ginčo buto pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis, pagal kurią nuosavybės teisė į ginčo butą ieškovams pereis sumokėjus visą sutartą kainą. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad, šalims sudarius sutartį, į ginčo butą galėjo būti nukreiptas išieškojimas pagal atsakovo J. V. prievoles, nes preliminariosios sutarties sudarymas nedraudžia turtu naudotis, juo disponuoti, yra nepagrįsta.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovui J. V. ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartimi įsipareigojus ateityje jį perduoti ieškovų nuosavybėn, nuosavybės teisė į ginčo butą buvo suvaržyta, todėl nebegalėjo juo laisvai disponuoti ir siūlyti parduoti K., turėjo atsižvelgti į su ieškovais sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, o ieškovai turėjo teisę kvestionuoti buto pardavimą tretiesiems asmenims.

Dėl vykdymo proceso dalyvių teisių

Asmenys, kuriems vykdymo veiksmai sukelia ar gali sukelti teisines pasekmes, laikomi suinteresuotais asmenimis vykdymo procese (CPK 633 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovai laikytini suinteresuotais asmenimis vykdymo procese, ir kad antstolė, žinodama apie sutarties įregistravimą viešajame registre, turėjo įvertinti, jog vykdymo veiksmai ieškovams sukels tam tikrų teisinių pasekmių. Nors CPK tiesiogiai neįtvirtinta antstolio pareigos apie vykdymo veiksmus pranešti ne tik vykdymo proceso šalims, bet ir suinteresuotiems asmenims, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje antstolė, veikdama sąžiningai ir teisingai, turėjo pranešti ieškovams apie ginčo buto, kuriame jie gyvena ir yra sudarę sutartį dėl buto pirkimo-pardavimo, priverstinį pardavimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši antstolės pareiga nagrinėjamoje byloje tiesiogiai išplaukia iš privatinėje teisėje galiojančio sąžiningumo principo, įpareigojančio visus teisinių santykių subjektus elgtis sąžiningai (CK 1.5 straipsnis).

Suinteresuotų asmenų vykdymo procese teisės ar teisėti interesai gali būti ginami CPK 603 straipsnio pagrindu pareiškiant ieškinį dėl civilinės teisės į turtą, iš kurio yra išieškoma. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovai, reikšdami ieškinį dėl Turto pardavimo akto pripažinimo negaliojančiu, siekė apginti savo pažeistas teises, t. y. naudojosi savo, kaip suinteresuotų asmenų CPK 603 straipsnyje įtvirtinta teise. Ginčus dėl turto, iš kurio turi būti išieškoma, priklausymo nagrinėja teismas (CPK 603 straipsnis). Teisėjų kolegija nepritaria kasatorės antstolės B. Palavinskienės teiginiui, kad tokiu atveju kyla teisinė problema, kokia eile vykdymo procese turėtų būti tenkinami ir ar iš viso galėtų būti tenkinami suinteresuotų asmenų reikalavimai, nes reikalavimai iš išieškomo turto gali būti tenkinami tik tada, kai teismas išspręs ginčą CPK 603 straipsnio pagrindu. Dėl to, kilus ginčui CPK 603 straipsnio pagrindu, ne antstolis, o teismas sprendžia dėl turto, iš kurio turi būti išieškoma, priklausymo, ir jei nusprendžiama, kad turtas priklauso skolininkui ir kad iš tokio turto gali būti išieškoma, antstolis išieškojimą iš šio turto vykdo CPK nustatyta bendra tvarka.

Dėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui ir varžytynių organizavimo tvarkos

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad skolininko turto pardavimas jo pasiūlytam pirkėjui neprieštarauja bendrosioms varžytynių organizavimo ir vykdymo taisyklėms ir turi būti taikomas, nes atitinka tiek išieškotojo (pirkėjo sumokama suma padengia įsiskolinimą ir vykdymo išlaidas, išieškojimas vyksta operatyviau), tiek ir skolininko interesus (šis turi galimybę aktyviau dalyvauti turto pardavimo procese, siekti, kad turtas būtų parduotas už kainą, atitinkančią skolininko interesus). Pažymėtina, kad skolininko turto pardavimas jo nurodytam pirkėjui turi prioritetą prieš turto pardavimą iš varžytynių, nes taip realizuojant turtą sumažinamos galimos vykdymo išlaidos bei greičiau patenkinami kreditorių interesai. Tačiau tikslas kuo greičiau ir realiai įvykdyti teismo sprendimą savaime nepateisina įstatymų reikalavimų bei vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų pažeidimo. Skolininko turtas, į kurį nukreipiamas išieškojimas, turi būti antstolio areštuojamas bei įkainojamas. Tinkamas priverstinai realizuojamo turto įkainojimas yra esminė areštuoto turto pardavimo, taip pat ir parduodant turtą skolininko pasirinktam pirkėjui, sąlyga. Aplinkybė, kad skolininkas pats pasiūlo turto pirkėją, nepaneigia fakto, jog turtas yra realizuojamas priverstinai. Areštuotas turtas skolininko pasiūlytam pirkėjui parduodamas surašant Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą, kuris kartu su vykdomąja byla perduodamas tvirtinti teisėjui (CPK 704 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. v. antstolis S. Užkuraitis ir kt., bylos Nr. 3K-3-247/2008).

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 704 straipsnio 1 dalies konstrukcija aiškiai apibrėžia turto pardavimą skolininko pasiūlytam pirkėjui kaip varžytynių procedūros ypatumą, kuris neprieštarauja bendrosioms varžytynių organizavimo ir vykdymo taisyklėms, todėl sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pagal CPK 694 straipsnio 1 dalies reikalavimus ginčo butą antstolė privalėjo realizuoti parduodant iš varžytynių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje antstolė B. Palavinskienė turėjo organizuoti varžytynes: areštuoti ir įkainoti ginčo butą, paskelbti apie varžytynes, nurodant parduodamą turtą, jo kainą, varžytynių laiką ir vietą, tačiau visų šių procedūrų neatliko ir taip pažeidė CPK 705 - 707, 675, 681 ir 691 straipsnių reikalavimus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad antstolei nepranešus ieškovams apie buto priverstinį pardavimą, tačiau realizuojant turtą įstatymo nustatyta tvarka, t. y. nepažeidžiant CPK 694 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, ieškovams iš skelbimo apie būsimas varžytynes būtų tapę žinoma, kad ginčo butas areštuotas ir bus priverstinai parduodamas. Teisėjų kolegija, pritardama apeliacinės instancijos teismo išvadai dėl antstolės padarytų pažeidimų pobūdžio, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad antstolės veiksmai yra tik formalus pažeidimas, ir vertina šiuos antstolės pažeidimus kaip esminius įstatymų reikalavimų pažeidimus.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad CPK 681 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija. Jos metu antstoliui keliami reikalavimai maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą. Nepaisant to, kad šio proceso paskirtis yra patenkinti kreditoriaus (išieškotojo) reikalavimus, antstolis privalo atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko interesus. Šių interesų pusiausvyros išlaikymas įpareigoja antstolį elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai. Net ir nesant skolininko ar išieškotojo prieštaravimų, jeigu antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. Gudeika ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007). Dėl to teisėjų kolegija nesutinka su atsakovų J. K. ir A. K. kasacinio skundo teiginiu, kad antstolis negali turėti jokios įtakos kainos nustatymui ar pirkėjo parinkimui, ir kai turtas perleidžiamas skolininko pasiūlytam pirkėjui, turto kainos, viršijančios išieškotojų reikalaujamos sumos, nustatymas yra skolininko ir pirkėjo susitarimo reikalas, pareiga rūpintis savo teisių užtikrinimu tenka pačiam skolininkui, o antstolis šiuo atveju tik privalo užtikrinti, kad perleidžiamo turto kaina nebūtų mažesnė nei įsiskolinimų ir vykdymo išlaidų suma. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog ginčo butas kasatoriams K. buvo parduotas už tinkamai vykdymo proceso šalių susitarimu nustatytą kainą, atitikusią rinkos kainą, padarė nepagrįstą išvadą, nes nagrinėjamoje byloje ginčo buto kaina nebuvo antstolės tinkamai (turto arešto metu įkainota rinkos kaina, o prireikus – skirta ekspertizė) nustatyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis vykdymo proceso principais ir tikslais bei saugant viešąjį interesą, nekilnojamojo turto priverstinio realizavimo metu parduodamo turo kainos nustatymas nėra vykdymo proceso šalių diskrecijos teisė, nes parduodamo turto kaina turi būti objektyvi, todėl nustatoma antstolio pagal vykdymo proceso taisykles.

Negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, ginčijamas aktas negalėjo būti pripažintas negaliojančiu, nes šioje normoje nenurodytas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pažymima, kad ne kiekvienas antstolio padarytas procesinės teisės pažeidimas gali sudaryti pagrindą pripažinti turto pardavimo iš varžytynių (ar be varžytynių) aktą neteisėtu (negaliojančiu). Tokiu pagrindu gali būti tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys vykdymo proceso dalyvių teises bei teisėtus interesus. Prie tokių pažeidimų priskiriami inter alia atvejai, kai realizuojamas turtas, į kurį negalėjo būti nukreiptas išieškojimas, pažeistos turto įkainojimo taisyklės, taip pat varžytynių organizavimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. Teismo antstolių kontora prie Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo, bylos Nr. 3K-3-1130/2002). Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje antstolė B. Palavinskienė privalėjo areštuoti ir įkainoti ginčo butą bei skelbti ginčo buto varžytynes; neatlikus šių veiksmų, ji pažeidė CPK 705-707, 675, 681 ir 691 straipsnių reikalavimus, ir šie pažeidimai vertintini kaip esminiai vykdymo proceso pažeidimai. Esant nustatytiems esminiams vykdymo proceso pažeidimams nagrinėjamoje byloje, ginčo turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas negali būti laikomas teisėtu, nes prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl naikintinas (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

Dėl restitucijos taikymo

Pripažinus turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą negaliojančiu ab initio, atsiranda sandorio negaliojimo pasekmė – restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Kadangi restitucija yra prievolinis teisinis teisių gynimo būdas, tai sandorio šalių grąžinimas į pirminę padėtį vykdomas pagal prievolių teisės taisykles ir sąlygas (CK 1.80 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad, vykdant restituciją, pripažinto negaliojančiu sandorio šalims netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 straipsnio 3, 4 dalys). Iš to išplaukia, kad, pripažinus turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą negaliojančiu, sprendžiama dėl restitucijos taikymo šalims (CK 6.145 straipsnis) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal vindikacijos sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. Z. J., bylos Nr. 3K-3-413/2007). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas restitucijos taikymo būdą, atsižvelgė į susiklosčiusią situaciją ir vadovavosi protingumo, teisingumo ir sąžiningumai principais. Teisėjų kolegija pritaria tokiai apeliacinės instancijos teismo išvadai ir sutinka su ieškovų atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad jei L. L. naudai išieškota pinigų suma (140 700 Lt) būtų buvusi priteista iš antstolės B. Palavinskienės, tai atsakovas J. V. būtų nepagrįstai praturtėjęs antstolės sąskaita, nes, jo nuosavybėn grąžinus ginčo butą, būtų išvengęs skolos išieškotojui ir bankui grąžinimo.

Dėl proceso teisės normų pažeidimų

Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorės antstolės B. Palavinskienės teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, išėjo už apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnis), nes pakeitė skolininką kredito santykiuose, susiklosčiusiuose pagal ieškovų ginčytą kredito sutartį, nors nė viena iš kredito sutarties šalių tokio reikalavimo nereiškė, yra nepagrįsti. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos aplinkybes, pagrįstai pakeitė restitucijos būdą nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog restitucijos taikymas turi būti grindžiamas sąžiningumo principu plačiąja prasme (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), todėl teismas, keisdamas restitucijos taikymą, gali perkelti reikalavimo teisę (ar skolą) kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. D. P., bylos Nr. 3K-7-871/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. Z. J., bylos Nr. 3K-3-413/2007). Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos ir nepadarė proceso teisės normų pažeidimų, pakeisdamas restitucijos būdą nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su kasatorės antstolės B. Palavinskienės argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį proceso teisės pažeidimą, nes nusprendė dėl į bylą neįtraukto asmens teisių ir pareigų, t. y. išieškotojo L. L. teisių ir interesų (CPK 266 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl pakeisto restitucijos būdo nenukenčia į bylą neįtraukto išieškotojo L. L. interesai, nes visa suma pagal Vekselį iš atsakovo (skolininko) J. V. išieškotojo L. L. naudai jau yra išieškota, o restitucija jam netaikoma.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinių skundų, netenkinami ir kasatorių bei atsakovų, prisidėjusių prie kasacinių skundų, prašymai dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punktu, ieškovams priteistinos išlaidos advokato pagalbai, surašant atsiliepimus į kasacinį skundą, apmokėti: iš kasatorių J. K. ir A. K. – 1600 Lt, iš antstolės B. Palavinskienės – 1600 Lt.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria iš dalies buvo patenkintas ieškovų ieškinys, yra teisėta, o atsakovų kasaciniai skundai netenkintini. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje netinkamai kvalifikavo ginčo šalių sudarytą sutartį kaip preliminariąją, o ne pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau tai neturėjo įtakos nutarties teisėtumui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutartį.

Priteisti ieškovams D. B. (duomenys neskelbtini) ir R. B. (duomenys neskelbtini) solidariai iš atsakovų J. K. (duomenys neskelbtini) ir A. K. (duomenys neskelbtini) solidariai 1600 Lt išlaidų advokato pagalbai surašant atsiliepimą į kasacinį skundą apmokėti, ir iš atsakovės antstolės Brigitos Palavinskienės 1600 Lt išlaidų advokato pagalbai surašant atsiliepimą į kasacinį skundą apmokėti

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Dangutė Ambrasienė

Sigitas Gurevičius