Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-435/2008

Procesinio sprendimo kategorija

35.5 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės ir Birutės Janavičiūtės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Z. S. kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 24 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB NORD banko ieškinį atsakovei Z. S. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB DnB NORD bankas ir atsakovė Z. S. 1994 m. gruodžio 21 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas suteikė atsakovei 50 000 Lt paskolą, o atsakovė įsipareigojo ją grąžinti iki 2001 m. gruodžio 20 d. Atsakovės vardu gaunant skolinamus pinigus ir juos panaudojant veikė jos sūnus A. S., kuriam atsakovė suteikė teisę disponuoti jos banko sąskaitoje esančiais pinigais. Paskola nebuvo grąžinta. Paskolos grąžinimui užtikrinti buvo įkeistas A. S. personalinės įmonės „Valburga“ turtas. Lėšų, gautų 2005 m. spalio 21 d. pardavus įkeistą turtą, nepakako skolai padengti, todėl AB DnB NORD bankas prašė priteisti iš skolininkės Z. S. negrąžintą paskolą ir palūkanas. Atsakovė su pareikštu reikalavimu nesutiko, motyvuodama, kad paskolos sutartį sudarė ne ji, paskolos negavo, be to, ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Byloje sprendžiamas ginčas dėl paskolos sutarties sudarymą, ieškinio senaties termino skaičiavimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo šalių teisiniams santykiams.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šilutės rajono apylinkės teismas 2007 m. vasario 14 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovui iš atsakovės 50 000 Lt negrąžintos paskolos, 12 500 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Dėl šio preliminaraus sprendimo atsakovė pateikė prieštaravimus. Šilutės rajono apylinkės teismas 2007 m. gegužės 24 d. galutiniu sprendimu preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Teismas nurodė, kad atsakovė neneigė pasirašiusi paskolos sutartį, ši yra galiojanti. Teismas atsižvelgė į Šilutės rajono apylinkės teismo 1997 m. kovo 10 d. nutartį, kurioje konstatuota, kad pagrindinis skolininkas yra Z. S.. Kadangi atsakovė nevykdė ginčo paskolos sutartimi prisiimtos prievolės, tai teismas ieškovui iš jos priteisė paskolos sumą ir palūkanas. Teismas pažymėjo, kad kreditorius turi teisę nukreipti išieškojimą į neįkeistą turtą tik tuo atveju, kai baigiamas išieškojimas iš įkeisto turto. Nustatęs, kad A. S. PĮ „Valburga“ įkeistas turtas buvo parduotas 2005 m. spalio 21 d., be to, byloje jau yra pradėti vykdymo veiksmai, teismas padarė išvadą, kad ieškovas nepraleido senaties termino.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. kovo 19 d. nutartimi Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 24 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija, įvertinusi civilinės ir prie jos pridėtos baudžiamosios bylos medžiagą, pažymėjo, kad atsakovė ginčo paskolos sutartį pasirašė. Teismas konstatavo, kad 1994 m. gruodžio 21 d. į atsakovės sąskaitą buvo pervesta, t. y. perduota jos nuosavybėn, 50 000 Lt paskola, todėl paskolos sutartis laikoma sudaryta (1964 m. CK 291 straipsnis). Pasinaudodamas atsakovės suteikta teise disponuoti jos banko sąskaitoje esančiais pinigais, veikė jos sūnus A. S.. Atsakovė pripažino, kad sūnus veikė su jos sutikimu, jai žinant apie tai. Kolegija laikė, kad aplinkybė, jog pinigai iš atsakovės sąskaitos buvo pervesti ne atsakovės, o kito asmens nurodymu, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, nes pati atsakovė buvo suteikusi tokią teisę šiam asmeniui ir gautos paskolos panaudojimas neturi įtakos bei nekeičia atsakovės prievolės grąžinti gautą paskolą. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, manydama, kad paskola buvo panaudota netinkamai, viršijant jos suteiktas teises, turi teisę pareikšti atitinkamus reikalavimus asmeniui, kuriam ji suteikė teisę naudotis jos lėšomis banko sąskaitoje. Kolegija nesutiko su atsakovės teiginiais, kad šioje byloje ieškovas pareiškė ieškinį pasibaigus senaties terminui. Nors šalių susitarimu paskolos sutartis buvo nutraukta 1997 m. kovo mėnesį, tik 2005 m. spalio 21 d. buvo parduotas įkeistas turtas ir tik tada ieškovas sužinojo apie savo teisių į prievolės įvykdymą pažeidimą, t. y. kad jos reikalavimas iš įkeisto turto vertės nebus patenkintas, ir tik tada ieškovei atsirado teisė reikalauti išieškoti skolą iš pagrindinio skolininko turto (CK 4.193 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė Z. S. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 24 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 19 d. nutartį bei grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasatorė savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

1. Teismai konstatavo, kad ginčo paskolos sutartį sudarė atsakovė, tačiau, pažeisdami CPK 185, 265 straipsnių nuostatas dėl įrodymų įvertinimo, taip pat 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nemotyvavo, kodėl nelaikė, jog sutartis sudaryta su ją pasirašiusiu asmeniu, kuris be atsakovės žinios pasirašė ir prašymą suteikti jai paskolą, atidaryti sąskaitą, pasižadėjimus grąžinti paskolą. Be to, neįvertintas ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje priimtas nutarimas dėl K. S. patraukimo kaltinamuoju, kuriame nurodyta, kad Z. S. 50 000 Lt kredito neėmė, taip pat faktas, kad paskolos sąskaitai aptarnauti nėra atsakovės parašų pavyzdžių kortelės.

2. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovė turi teisę pareikšti reikalavimus dėl 50 000 Lt panaudojimo asmeniui, kuriam ji suteikė teisę naudotis lėšomis banko sąskaitoje. Šis teismo motyvas nepagrįstas, nes atsakovė tokios teisės niekam nesuteikė. Be to, šiuo argumentu teismas pasisakė dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens (atsakovės sūnaus A. S.) teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

3. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas priimtą nutartį, rėmėsi baudžiamosios bylos medžiaga, nors ji visiškai nebuvo tiriama teismo posėdžiuose, nepadarytos šios bylos dokumentų kopijos. Taip buvo pažeistas CPK 263 straipsnio 2 dalies reikalavimas sprendimą pagrįsti tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje ir atsakovei CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė dalyvauti tiriant šiuos įrodymus, teikti dėl jų savo paaiškinimus ir samprotavimus.

4. Kai ieškovas 1997 m. kovo mėnesį kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą, jis įgijo teisę pareikšti ieškinį atsakovei dėl visos paskolos išieškojimo. Pagal 1964 m. CK 86 straipsnį ieškovas, per trejus metus nepareiškęs ieškinio, praleido ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo ieškinio senaties netaikė dėl to, kad byloje pradėti vykdymo veiksmai, o apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią, nepagrįstai konstatavęs, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovas sužinojo tik 2005 m. spalio mėnesį, kai, realizavus trečiojo asmens įkeistą turtą, jis suprato, kad iš įkeisto turto negalės patenkinti savo reikalavimų. Pagal CK 1.127 straipsnio 2 dalį, jei prievolei įvykdyti nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Nei 1964 m. CK 88 straipsnyje, nei 2000 m. CK 1.129 straipsnyje nenustatyta, kad išieškojimo nukreipimas į trečiojo asmens įkeistą turtą sustabdytų ieškinio senaties terminą reikalavimams pagrindiniam skolininkui pareikšti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas AB DnB NORD bankas prašo skundą atmesti, savo prašymą motyvuodamas taip:

1. Teismai byloje nustatė, kad atsakovė Z. S. pripažino savo parašą ginčo paskolos sutartyje. Dar vieno asmens parašas sutartyje nedaro jos negaliojančios. Šilutės rajono apylinkės teismas 1997 m. kovo 10 d. nutartimi nustatė, kad Z. S. banko reikalavimus pripažino. Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį, nutarčiai įsiteisėjus, šalys ar kiti byloje dalyvavę asmenys nebegali iš naujo reikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Atsakovės Z. S. atsakomybės už prievolės įvykdymą klausimas išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi kitoje byloje, todėl, nenuginčijus jos, kitoks sprendimas šioje byloje tarp tų pačių šalių negalimas.

2. Teismai šioje byloje nustatė ir pasisakė dėl aplinkybių, susijusių su atsakovės parašų ir antspaudo pavyzdžių kortelės patvirtinimu. Kadangi ši kortelė patvirtinta naudojimuisi sąskaita, su kuria susieti mokėjimai pagal ginčo paskolos sutartį, tai atskira kortelė nebūtina ir net negalima. Dėl to atsakovės argumentai, kad ji nepatvirtino parašų ir antspaudo pavyzdžių kortelės paskolos sąskaitai aptarnauti, yra nepagrįsti.

3. Teismas, paaiškindamas atsakovei apie jos teises kitų asmenų atžvilgiu, nesprendė dėl tų asmenų teisių ir pareigų.

4. Baudžiamosios bylos, kurioje ikiteisminis tyrimas nutrauktas, medžiaga yra vieša ir prieinama tų bylų dalyviams (BPK 9, 148, 177 straipsniai), t. y. atsakovė turėjo galimybę susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga.

5. Reikalauti prievolės įvykdymo iš pagrindinės skolininkės priverstine tvarka ieškovas galėjo tik pasibaigus išieškojimui iš įkeisto turto (1964 m. CK 208 straipsnio 3 dalis, 2000 m. CK 4.193 straipsnio 1 dalis). Taigi ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2005 m. spalio mėnesį, kai, realizavus trečiojo asmens įkeistą turtą, jis suprato, kad iš įkeisto turto negalės patenkinti savo reikalavimų. Ieškinio senaties terminas nutrūksta, kai kreditorius pareiškia ieškinį teisme, t. y. pradeda teismines procedūras dėl skolos išieškojimo (CPK 1.130 straipsnis). Ieškinio senaties terminui skaičiuoti kaip įrodymas, kad asmuo siekia ginti savo pažeistas teises, svarbus faktas, kad ieškinys pareikštas, nepriklausomai nuo jo apimties. Pagal CK 6.1 straipsnį asmuo, prisiėmęs atsakomybę už prievolės įvykdymą, laikomas skolininku, t. y. įkaito davėjas ir pagrindinis skolininkas laikomi bendraskoliais, todėl, pritaikius išieškojimo procedūras vieno iš jų atžvilgiu, negalima konstatuoti, kad kreditorius nesiėmė teisinių priemonių savo teisių gynybai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo

Kasatorė nurodo, kad teismai netinkamai vertino įrodymus, kurių pagrindu pripažino, kas yra paskolos gavėjas. Paskolos gavėju pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį laikomas asmuo, kurio nuosavybėn paskolos davėjas perduoda skolinamus pinigus. Teismas pripažino, kad paskolos gavėja yra kasatorė, o gauta paskola jos sutikimu disponavo kitas asmuo. Kasacinės instancijos teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir apskųstus sprendimus ir nutartis tikrina tik teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Todėl kolegija pasisakys tik dėl to, ar nebuvo pažeistos įrodymų vertinimą reglamentuojančios taisyklės. Pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą bei įvertinti jo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įvertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstomos nustatytos faktinės bylos aplinkybės, argumentai, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas ir teisinis sprendimo pagrindimas (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas šių taisyklių laikėsi. Spręsdamas, kas gavo paskolą, teismas vertino ne tik formaliuosius požymius, identifikuojančius paskolos gavėją (sutartyje nurodytas ir ją pasirašęs asmuo), bet ir tai, kieno nuosavybėn pateko ieškovo suteikta paskola. Nustatinėdamas šio ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes teismas vertino ir tuos įrodymus, kuriais savo poziciją kasaciniame skunde grindžia kasatorė. Pažymėtina, kad aplinkybių nustatymas ikiteisminio tyrimo institucijų procesiniais dokumentais neatleidžia nuo jų įrodinėjimo nagrinėjant civilinę bylą teisme (CPK 182 straipsnis), o šiuose dokumentuose esančios išvados neprivalomos bylą nagrinėjančiam teismui. Teismas tokiame dokumente įvertintus įrodymus turi vertinti bendra tvarka, laikydamasis CPK 185 straipsnyje nustatytų taisyklių. Kasatorės argumentas, kad teismo išvados turi sutapti su ikiteisminio tyrimo pareigūnų išvadomis, nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojoje byloje paskolos gavėjos veiksmai buvo vertinami kitu – nusikalstamos veikos – aspektu. Kolegija pripažįsta, kad kasacinio skundo motyvai dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo nepagrįsti.

Nepagrįstas ir kasatorės argumentas, kad teismo sprendimu nuspręsta dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, kas yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Nuoroda teismo nutartyje, kad atsakovė gali pareikšti atitinkamus reikalavimus asmeniui, kuriam ji suteikė teisę disponuoti esančiomis jos banko sąskaitoje lėšomis, jei mano, kad šis viršijo suteiktus įgalinimus, niekaip negali turėti įtakos kitų asmenų teisėms ir pareigoms, kol atsakovė tokio pasiūlymo neįgyvendino.

Dėl įrodymų tyrimo tvarkos

Kasatorė nurodo, kad teismai netyrė rašytinių įrodymų, esančių baudžiamojoje byloje Nr. 02-1-006-99: pirmosios instancijos teisme ši byla iš viso nebuvo išreikalauta, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje įrodymų netyrė, nors jais grindė nutartį. CPK 200 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rašytiniai įrodymai balsu perskaitomi teismo posėdyje ir pateikiami susipažinti dalyvaujantiems byloje asmenims, išskyrus atvejus, kai jie su šiais įrodymais susipažino iki teismo posėdžio pradžios. Iš dalyvaujančio byloje asmens susipažinimo su byla prašymo matyti, kad atsakovės atstovas iki teismo posėdžio susipažino su minėta baudžiamąja byla, o 2008 m. sausio 16 d. teismo posėdyje savo pasisakymą grindė rašytiniais įrodymais, esančiais baudžiamojoje byloje. Tai reiškia, kad iš esmės jis pasinaudojo teise susipažinti su rašytiniais įrodymais ir pateikti savo paaiškinimus dėl jų (CPK 200 straipsnio 3 dalis). Pati atsakovė teismo posėdžiuose nedalyvavo. Esant tokiai situacijai nėra pagrindo pripažinti, kad buvo padarytas procesinės teisės normų pažeidimas, galėjęs turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl ieškinio senaties termino pradžios

Kasatorės manymu, jau 1997 m., kai paaiškėjo, kad paskola nebus grąžinta sutartyje nurodytomis sąlygomis, ieškovas galėjo reikšti ieškinį dėl visos paskolos išieškojimo iš atsakovės. Pagal 1964 m. CK 86 straipsnį ieškinio senaties terminas tokiems reikalavimams - treji metai, todėl, kasatorės nuomone, taikytina ieškinio senatis.

Jei prievolė yra užtikrinta įkeitimu (hipoteka), tai skolininkui neįvykdžius tokios prievolės kreditorius įgyja teisę savo reikalavimus patenkinti iš įkeisto turto pirmiau už kitus kreditorius, ir tik tokiu atveju, jei pardavus įkeistą turtą gautos sumos nepakanka kreditoriaus reikalavimams patenkinti, jis gali reikalauti išieškojimo iš skolininko kito turto (CK 4.192 straipsnio 1 dalis, 4.193 straipsnio 1 dalis, 4.212 straipsnio 1, 6 dalys, 1964 m. Civilinio kodekso, galiojusio šioje byloje ginčijamos paskolos sudarymo ir nutraukimo metu, 208 straipsnio 1, 3 dalys). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad skolininko teisė į reikalavimo patenkinimą bendra tvarka iš kito, t. y. neįkeisto turto, atsiranda tik tada, kai realizavus įkeistą turtą jo nepakanka reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. M. B., bylos Nr. 3K-3-573/2004).

Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Nagrinėjamu atveju Šilutės rajono apylinkės teismo 1997 m. kovo 10 d. nutartimi paskolos sutartis buvo nutraukta prieš terminą ir nuspręsta išieškojimą nukreipti į įkeistą turtą (įkaito davėjas nesutapo su skolininku). Tokio sprendimo priėmimas nereiškia, kad pasibaigė ieškovės, kaip skolininkės, prievolė grąžinti gautą paskolą, juo tik buvo įgyvendintos įstatymo nuostatos įkeitimu užtikrintos prievolės vykdymą pirmiausia nukreipti į įkeistą turtą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad vykdymas užsitęsė, įkaito davėjui buvo iškelta bankroto byla ir reikalavimo grąžinti paskolą iš įkeisto turto patenkinimas, pritaikius Bankroto įstatymo nuostatas dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir administravimo išlaidų dengimo, tapo negalimas, bei kad šios aplinkybės ieškovui tapo žinomos 2005 m. spalio 21 d.

Susiklosčius tokiai situacijai ieškinio senaties termino pradžia reikalavimui priteisti negrąžintą paskolą iš paskolos gavėjos laikytinas paaiškėjimo, kad iš įkeisto turto prievolė nebus įvykdyta (visiškai ar iš dalies), momentas. Sužinojimo apie teisės pažeidimą diena (CK 1.127 straipsnio 1 dalis) tokiu atveju suprantama ne kaip sužinojimo apie paskolos sutarties neįvykdymą joje nustatytu terminu, o sužinojimo apie reikalavimo patenkinimo iš įkeisto turto negalimumą diena. Jau buvo minėta, kad bylą nagrinėję teismai nustatė, jog ieškovui apie tokį teisės pažeidimą tapo aišku 2005 m. spalio 21 d. Skaičiuojant nuo šios datos, ieškinio senaties terminas kreipimosi į teismą metu nebuvo pasibaigęs. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, kad senaties terminas nepraleistas.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priimdamas sprendimą nepadarė materialiosios ar procesinės teisės normų pažeidimo, galėjusio lemti neteisėto procesinio sprendimo priėmimą, todėl jį naikinti ar pakeisti nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė