Dėl gamtai padarytos žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-433/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.1; 44.8; 114.8.2 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Birutės Janavičiūtės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Avižienių nekilnojamasis turtas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Avižienių nekilnojamasis turtas“ dėl gamtai padarytos žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių nerūšiuoto statybinio laužo kvalifikavimą ir civilinės atsakomybės už gamtai padarytą žalą taikymą, aiškinimo ir taikymo. Ieškovas nurodė, kad 2006 m. sausio 9 d. nustatė, jog atsakovas, neturėdamas nustatyta tvarka išduoto leidimo, pažeisdamas aplinkos apsaugos reikalavimus, neteisėtai atvežė 15 sunkvežimių nerūšiuoto statybinio laužo atliekų, kurias išpylė bendrovei priklausančiame sklype ir taip užteršė žemės paviršių. Ieškovo teigimu, šiais atsakovo veiksmais buvo pažeisti Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalis, Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 3 punktas, 8 straipsnio 1 punktas, 10 straipsnio 1 punktas, 11 straipsnio 2 punktas, aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 722 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių 8 punktas. Vilniaus apygardos administracinis teismas panaikino Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2006 m. liepos 31 d. nutarimą skirti administracinę baudą ir bylą nutraukė, nes nuo pažeidimo padarymo dienos iki nutarimo priėmimo dienos praėjo daugiau nei šeši mėnesiai. Ieškovas aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydį apskaičiavo pagal aplinkos ministro 2005 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. D1-476 pakeistą Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodiką ir prašė teismo priteisti iš atsakovo 236 632,65 Lt gamtai padarytai žalai atlyginti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. spalio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovui UAB „Avižienių nekilnojamasis turtas“ nuosavybės teise priklauso 0,6073 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini); šį sklypą atsakovas įsigijo 2004 m. gruodžio 6 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas, įvertinęs užsakovo UAB „Avižienių nekilnojamasis turtas“ ir rangovo UAB „Rangava“ 2006 m. sausio 24 d. sudarytą statybos rangos ir paslaugų teikimo sutartį, nustatė, kad rangovas įsipareigojo užsakovui priklausančiame sklype atlikti statybinio laužo perdirbimo į statybinę skaldą ir kitus darbus; rangovas šiuos darbus atliko, tai patvirtinta 2006 m. balandžio 25 d., 2006 m. balandžio 28 d. PVM sąskaitų-faktūrų, 2006 m. balandžio 25 d. ir 2006 m. balandžio 28 d. atliktų darbų aktų. Teismas nustatė, kad medžiagų sandėliavimo vietoje buvo įrengta stovėjimo aikštelė, šią aplinkybę patvirtino 2006 m. spalio 31 d. ir 2006 m. lapkričio 7 d. PVM sąskaitos-faktūros, 2006 spalio ir lapkričio mėnesiais atliktų darbų priėmimo aktai; iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad aikštelė išasfaltuota, jos teritorija aptverta ir už jos ribų statybinės medžiagos nelaikomos. Teismo nuomone, ši bylos medžiaga patvirtino, kad būtent toje vietoje, kur atsakovas atvežė medžiagas, panaudojant jas, buvo įrengta aikštelė; be to, ieškovo atstovas teismo posėdyje sutiko, kad toje vietoje, kur, pasak jo, buvo išpiltos atliekos, yra aikštelė, todėl teismas konstatavo, jog nebuvo šalių ginčo, kad toje vietoje, kur atsakovas sandėliavo medžiagas, buvo įrengta stovėjimo aikštelė. Teismas, nustatęs šias aplinkybes, nurodė, kad pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas); neteisėtumą privalo įrodyti ieškovas. Tuo tarpu byloje atsakovas, remdamasis rašytiniais įrodymais, įrodė savo teiginius, kad patalpino statybines medžiagas žemės sklype, ne ketindamas teršti aplinką, o priešingai – medžiagas sandėliavo tam, jog vėliau jas perdirbtų ir panaudotų statybos darbams. Teismas pažymėjo, kad būtent ta vieta, kur buvo sandėliuojamos medžiagos, yra išasfaltuota, todėl pripažino nepagrįstu ieškovo argumentą, kad žemės paviršius po aikštele buvo užterštas ir, uždengus žemės paviršių, buvo daroma žala aplinkai, dėl to, kad negalėjo augti augmenija; motyvavo, kad tokiu atveju tektų pripažinti žalos gamtai atsiradimą po kiekvienu teisėtai pastatytu pastatu ar statiniu. Teismas taip pat atmetė ieškovo argumentą, kad atsakovas pastatė stovėjimo aikštelę neturėdamas tam reikiamo leidimo; motyvavo, kad šią aplinkybę paneigė Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. gegužės 15 d. raštas, kuriame nurodyta, kad atsakovui nereikėjo gauti aikštelės statybos leidimo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindusių žalos padarymo faktą, konstatavo, jog ieškovas neįrodė atsakovo veiksmais padarytos žalos aplinkai, o ieškovui neįrodžius žalos fakto, apie kitas būtinąsias sąlygas civilinei atsakomybei atsirasti teismas plačiau nepasisakė, nes galbūt neteisėti atsakovo veiksmai negalėjo būti tapatinami su žalos gamtai atsiradimu. Teismas, vertindamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 30 d. nutarimą, kuriuo buvo panaikintas nutarimas dėl baudos paskyrimo atsakovo direktoriui ir byla nutraukta, nurodė, kad tai tik įrodė, jog ieškovas netinkamai gynė viešąjį interesą, netinkamai fiksavo galbūt neteisėtus veiksmus ar daromą žalą gamtai, tačiau ieškovas šioje civilinėje byloje neįrodė pagrindų civilinei atsakomybei atsirasti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2008 m. gegužės 6 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo ieškovui 236 632,65 Lt padarytos aplinkai žalos atlyginimo. Kolegija nurodė, kad būsimo pastato ar statinio statyba nepanaikino teisės aktų nustatytos atsakomybės už žalą aplinkai toje vietoje, kurioje numatoma statyti pastatą ar statinį, ir nereiškė, jog buvo galima daryti žalą aplinkai toje vietoje, kurioje numatoma statyti pastatą ar statinį. Numatomas statyti būsimas pastatas ar statinys gali būti dėl įvairių objektyvių ir subjektyvių priežasčių nepastatytas, o padaryta žala aplinkai nebus pašalinta ar atlyginta, todėl, nepradėjus būsimo pastato ar statinio statybos įstatymų nustatyta tvarka, negalimi veiksmai, darantys žalą aplinkai būsimo pastato ar statinio statybos vietoje ir dėl tokių veiksmų atsiranda atsakomybė atlyginti padarytą žalą aplinkai. Kolegija iš byloje esančių įrodymų, remdamasi Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, įstatymo 1 priedo QQ16 dalimi, aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 722 patvirtintomis Atliekų tvarkymo taisyklėmis, nurodė, kad atsakovas atsivežė, išpylė ir laikė jam priklausančiame žemės sklype nerūšiuotą statybinį laužą, kurį dėl panaudojimo statyboje būtina perdirbti, t. y. atliekas, kurių naudojimą, saugojimą ir laikymą reglamentuoja Atliekų tvarkymo įstatymas ir kiti teisės aktai, tuo tarpu atsakovas neturėjo teisės aktų nustatyta tvarka išduoto leidimo naudoti, saugoti ir laikyti atliekas. Be to, kolegijos nuomone, ta aplinkybė, kad medžiagų smulkinimo (perdirbimo į statybinę skaldą) ir panaudojimo darbus su atsakovu sudarytos sutarties pagrindu atliko kitas asmuo – rangovas UAB „Rangava“, nepanaikino atsakovo atsakomybės atlyginti padarytą žalą aplinkai. Be to, kolegija nustatė, kad statybinis laužas, t. y. atliekos, atsakovo iniciatyva ir valia buvo perdirbamos atsakovui priklausančiame žemės sklype dėl panaudojimo statybai, o autotransporto stovėjimo ir medienos sandėliavimo asfaltuota aikštelė buvo pradėta statyti vėliau ir pastatyta tik 2006 m. spalio-lapkričio mėnesiais. Kolegija padarė išvadą, kad autotransporto stovėjimo ir medienos sandėliavimo asfaltuotos aikštelės statybos atsakovui priklausančiame žemės sklype teisėtumas neturėjo teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje, nes atsakovas atsivežė ir jam priklausančiame žemės sklype laikė nerūšiuotą statybinį laužą, nepradėjus aikštelės statybos ir neperdirbus statybinio laužo būsimo statinio statybai; juolab kad pagal Statybos techninį reglamento STR 1.01.07:2002 12.4.2 punktą atsakovo pastatytai minėtai aikštelei turėjo būti parengtas supaprastintas projektas, kurį turėjo patikrinti savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, tačiau tokio projekto teismui nepateikta. Kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendė, kad atsakovas neteisėtais veiksmais ir dėl jo kaltės padarė žalą aplinkai ir turi prievolę atlyginti žalą pagal CK 1.1, 6.245-6.249, 6.263 straipsnius, Aplinkos apsaugos įstatymo 1, 2, 3, 9, 19, 32, 33 straipsnius, Atliekų tvarkymo įstatymo 1, 2, 4, 6, 8, 10, 11 straipsnius. Kolegija, atsižvelgusi į tai, kad byloje esantys įrodymai patvirtino Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento vyr. inspektoriaus apskaičiuotą aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydį pagal aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintą ir 2005 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. D1-476 pakeistą Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodiką; byloje nesant įrodymų, paneigiančių šį apskaičiavimą, konstatavo, kad ieškinys pagrįstas ir tenkintinas.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 18 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, aiškindami gamtai padarytos žalos ir jos dydžio įrodinėjimo tvarką, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, netyrė ir nenustatinėjo žalos dydžio, nevertino aplinkybės, jog, byloje esant prieštaringiems įrodymams dėl žalos egzistavimo, ieškovas nepagrindė žalos dydžio, tuo tarpu teismai savaime preziumavo žalos faktą. Kasatoriaus manymu, negalima nustatyti faktinės žalos buvimo, nes medžiagų patalpinimo vietoje naudojant tas pačias medžiagas įrengta statybos aikštelė. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad medžiagos buvo patalpintos metų pradžioje, o aikštelės statybos darbų perdavimo–priėmimo aktai pasirašyti spalio ir lapkričio mėnesiais, nes bet kuriuo atveju atsakovas nurodytoje vietoje įrengė medienos sandėliavimo aikštelę, taigi nepriklausomai nuo aikštelės įrengimo trukmės ir net nuo jai įrengti naudojamų medžiagų, iš statybos objekto atvežtų medžiagų patalpinimo vietoje augalija nebūtų augusi. Be to, sklype dar iki statybai naudotų medžiagų atvežimo buvo sandėliuojama mediena, sklypas skirtas sandėliuoti, taigi augalija sklype neaugo ir jo būklė įrengus aikštelę buvo tik pagerinta ir pritaikyta naudojimo paskirčiai. Dėl to teismas neteisingai įvertino atsakovo veiksmus – medžiagų patalpinimą sklype, nes šie veiksmai neturėjo įtakos sklypo augmenijai. Be to, kasatoriaus teigimu, žalos atlyginimas turėtų atlikti faktiškai padarytos žalos gamtai kompensavimo funkciją ir remtis siekiu atkurti iki tariamo pažeidimo buvusią aplinkos elementų būklę. Teritorijoje, į kurią buvo atvežtos medžiagos statybos darbams, šiuo metu įrengtas nekilnojamojo turto objektas – aikštelė, todėl neteisinga teismo išvada, kad aplinkai neteisėta veika buvo padarytas neigiamas poveikis ir turėtų būti siekiama atkurti aplinkos elementų būklę, buvusią iki tokio poveikio. Be to, atsakovas medžiagų dalį buvo atrinkęs ir pašalinęs, todėl, nors šie veiksmai ir nebuvo suderinti su aplinkos apsaugos institucija, tačiau medžiagos nelaikytinos atliekomis, juolab kad byloje konstatuota, jog aikštelei įrengti panaudotos pakitusios sudėties medžiagos. Dėl to, kasatoriaus teigimu, žalos dydis, jį skaičiuojant pagal pradinę patalpintų atliekų sudėtį, buvo apskaičiuotas netiksliai, tokie skaičiavimai neatitiko faktinio žalos dydžio, taigi teisės aktų reglamentavimo; iš administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu konstatuotų aplinkybių pagrindu apskaičiuoto žalos dydžio sumos reikėtų atimti surūšiavus atliekas išvežtai jų daliai priskiriamą dydį, kuriuo sumažėjo žala. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas žalos gamtai dydžio nustatymo tvarką, nurodė, kad žalą gamtai prašančios priteisti institucijos negali remtis tik administracinės institucijos nutarimu konstatuotais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas v. Ž. Ž.; bylos Nr. 3K-3-246/2006). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje vertindamas įrodymus, kurie leido daryti išvadą apie faktinio žalos dydžio neatitiktį žalos dydžiui, apskaičiuotam administracinės institucijos, nepagrįstai nurodė, kad gamtai padarytos žalos atlyginimas turėjo būti sprendžiamas tik civilinio proceso normų nustatyta tvarka, o nagrinėjant administracinę bylą nustatytas žalos dydis negali turėti prejudicinės reikšmės, nagrinėjant civilinį ginčą dėl žalos gamtai atlyginimo civilinėje byloje. Kasatoriaus teigimu, byloje yra įrodymų dėl žalos dydžio apskaičiavimo pagal aplinkos apsaugos institucijos taikomą metodiką, tačiau kiti byloje esantys įrodymai sukėlė abejonių dėl tokio žalos dydžio apskaičiavimo, nes atsakovo faktiškai atlikti veiksmai neturėjo įtakos galutinei gamtos būklei. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas preziumavo, kad egzistavo žala, vien konstatavęs neva neteisėtų veiksmų buvimą, rėmėsi tik aplinkos apsaugos institucijos žalos skaičiavimais. Be to, tam, kad būtų galima remtis žalos apskaičiavimo metodika, visų pirma reikėjo konstatuoti žalos – neigiamo poveikio aplinkos elementams – padarymo faktą.

Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas civilinės atsakomybės taikymo prielaidas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nenustatė visų civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, žalos egzistavimą grindė prielaidomis, klaidingai nustatė neteisėtų veiksmų faktą. Kasatoriaus teigimu, konstatavus vien tariamą pažeidimą – medžiagų patalpinimą be leidimo, žala būtų nustatyta tik formaliai, neatsižvelgus į aplinkybę, kad dalis atvežtų medžiagų, atlikus rūšiavimą, buvo pašalinta, taigi galimo poveikio aplinkai intensyvumas turėjo pakisti. Be to, sklype augmenija neaugo dar iki medžiagų patalpinimo, todėl atsakovo veiksmai negalėjo padaryti žalos sklypo augmenijai. Kadangi nėra civilinės atsakomybės taikymo sąlygų viseto, t. y. neįrodytas žalos dydis, taip pat neteisėti veiksmai, tai apeliacinės instancijos teismas negalėjo įpareigoti atsakovą atlyginti ieškovo reikalaujamą žalą.

Teismas, kvalifikuodamas atsakovo statyboje panaudotas medžiagas kaip atliekas, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nors aplinkos apsaugos teisės aktuose nustatyta, kad medžiagos, kurias atsakovas naudojo statybai, ne visais atvejais gali būti laikomos atliekomis; juolab kad atliekų kategorija apima tas medžiagas, kurių siekiama atsikratyti, tuo tarpu teismas atliekų sąvoką siejo su poreikiu naudojamas medžiagas rūšiuoti ir perdirbti. Atliekų tvarkymą, medžiagų priskirtinumą atliekoms reglamentuoja aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu patvirtintos Atliekų tvarkymo taisyklės, pagal kurių 3 punktą atliekomis laikomos bet kokios medžiagos ir daiktai, kuriais atliekų turėtojas atsikrato, nori atsikratyti ar privalo atsikratyti ir kurie priklauso atliekų kategorijoms, išvardytos šių taisyklių 1 priede, ir patenka į atliekų sąrašą šių taisyklių 2 priede. Kasatoriaus teigimu, jo naudotos medžiagos neatitinka atliekų sąvokos, jau vien dėl to, kad jų nebuvo siekta atsikratyti; atgabentos plytos buvo panaudotos autotransporto stovėjimo ir medienos sandėliavimo aikštelės įrengimo darbams vykdyti, medžiagos buvo tinkamai parengtos ir pritaikytos asfaltavimo darbams vykdyti specialiai tam numatytoje vietoje, esant iš anksto numatytai jų naudojimo paskirčiai. Be to, teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad medžiagų smulkinimo (perdirbimo į statybinę skaldą) ir panaudojimo darbus, panaudodamas sau priklausančią įrangą, su atsakovu sudarytos sutarties pagrindu atliko kitas asmuo – rangovas UAB „Rangava“, naudodama jai priklausančius atitinkamus įrengimus. Kasatoriaus teigimu, jo atlikti veiksmai negalėjo būti laikomi atliekų tvarkymu apskritai, nes atsakovas neatliko atliekų surinkimo, vežimo, tvarkymo veiklos priežiūros ir panašiai, tuo tarpu pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 15 punktą būtent taip apibrėžiamas atliekų tvarkymas.

Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jo netenkinti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės dėl statybos laužo kvalifikavimo, pagrįstai šį pripažino atliekomis. Kasatoriaus atvežtas ir išpiltas statybinis laužas, net ir jį susmulkinus ir perrūšiavus, vis tiek laikytinas statybos atliekomis, nes jis neatitiko Statybos įstatymo 18 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytų reikalavimų. Statybos laužą priskyrus atliekoms, pagrįstai kasatoriui buvo taikyta civilinė atsakomybė, nes jis, pažeidęs Atliekų tvarkymo taisykles, atliko neteisėtus veiksmus. Be to, apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė žalos dydį, tinkamai taikė CK 6.249 straipsnį, byloje nebuvo pateikta įrodymų, paneigusių apskaičiuotos žalos dydį. Teismas taip pat pagrįstai pripažino kasatoriaus kaltę dėl žalos gamtai padarymo, nes Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Direktyvą 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti, nustatyta, kad ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos. Dėl to kasatoriaus kaltės klausimas pagrįstai nebuvo nagrinėjamas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, šioje byloje neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nerūšiuoto statybinio laužo kvalifikavimą ir civilinės atsakomybės už gamtai padarytą žalą taikymą, ar nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų vertinimo, ar nenukrypo nuo teismų praktikos šiais klausimais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos, augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, jog su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Šioje konstitucinėje normoje suformuluotas vienas iš valstybės veiklos tikslų – užtikrinti žmonių teisę į sveiką ir švarią aplinką, ir šis tikslas įgyvendinamas nustatant atitinkamą teisinį reguliavimą.

2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) skirta sukurti atsakomybės už aplinkos apsaugos sistemai pagal principą „teršėjas moka“, siekiant išvengti žalos aplinkai ir ištaisyti (atlyginti) šią. Direktyvos nuostatos yra perkeltos į nacionalinius teisės aktus.

Aplinkos apsaugos įstatyme imperatyvia forma įtvirtinti visuotinas aplinkos apsaugos (4, 9, 321 straipsniai) ir atsakomybės už aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus (34 straipsnio 1 dalis) principai. Pagal šio įstatymo 34 straipsnio 2 dalį ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas gamtos išteklių naudotojų ir ūkio subjektų pareigą imtis visų priemonių, kad žalos aplinkai būtų išvengta, o ją padarius, įpareigoja atkurti aplinkos būklę, esant galimybei iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovui galėjo būti taikoma civilinė atsakomybė. Vertinant bylą nagrinėjusių teismų padarytus teisės normų aiškinimus ir taikymus, būtina atsižvelgti į tai, kad pagal CK 6.245 straipsnio 4 dalį deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Iš delikto civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu yra šios sąlygos: 1) padaryta žala (CK 6.249 straipsnis); 2) žala padaryta neteisėtais veiksmais (CK 6.246 straipsnis); 3) tarp atsiradusios žalos neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis); 4) yra asmens kaltė (CK 6.248 straipsnis).

Viena iš sąlygų deliktinei atsakomybei atsirasti būtina žala (CK 6.249 straipsnis). Bet kuriuo atveju bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas turi išsiaiškinti, ar ji buvo padaryta, o jeigu padaryta – nustatyti nuostolių dydį. Nagrinėjamoje byloje keliamas žalos, padarytos specifiniam objektui – aplinkai – atlyginimo klausimas. Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pripažįstama, jog žala aplinkai padaryta, kai yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis: 1) palaikomai ar siekiamai išlaikyti rūšių ar buveinių tinkamai apsaugos būklei, taip pat biologinės įvairovės, miškų, kraštovaizdžio, saugomų teritorijų būklei; 2) paviršinio ir požeminio vandens ekologinei, cheminei, mikrobinei ir (arba) kiekybinei būklei ir (arba) ekologiniam pajėgumui (potencialui); 3) žemei, t. y. žemės užteršimas, kai teršalai pasklinda žemės paviršiuje, įterpiami į žemę arba po ja (į žemės gelmes); 4) kitiems aplinkos elementams (jų funkcijoms, kai pažeidžiami aplinkos apsaugos reikalavimai. Šis reglamentavimas yra perkeltas iš jau pirmiau nurodytos Direktyvos 2 straipsnio 1 dalies. Žalos sąvoka pateikta Direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje ir ji apibrėžta kaip tiesioginis ar netiesioginis gamtos ištekliaus išmatuojamas neigiamas pasikeitimas arba gamtos ištekliaus susijusios savybės, funkcijos išmatuojamas pablogėjimas. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir nacionaliniuose įstatyminiuose bei poįstatyminiuose teisės aktuose, kur žala aplinkai apibrėžiama kaip tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų, taip pat saugomų teritorijų, kraštovaizdžio, biologinės įvairovės pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms (visuomenei), pablogėjimas (Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 21 punktas; aplinkos ministro 2006 m. gegužės 16 d. įsakymas Nr. D1-230 „Dėl žalos aplinkai ir kitų nuostolių pripažinimo mažareikšme žala tvarkos aprašo ir mažareikšmės žalos išieškojimo išlaidų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“). Taigi specialiuosiuose norminiuose aktuose įtvirtinta žalos aplinkai samprata savo bendraisiais požymiais (žala – atitinkamų objektų sunaikinimas, jų vertės sumažėjimas, savybių pablogėjimas) atitinka bendrąją žalos sampratą civilinėje teisėje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, jog visais atvejais, sprendžiant klausimą, ar yra padaryta žala aplinkai, būtina nustatyti vieną iš šių elementų: 1) neigiamą gamtos elementų pokytį arba 2) šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas, kreipdamasis į teismą, nurodė, kad atsakovas padarė žalą aplinkai – užteršė žemės paviršių. Direktyvos 1 straipsnio c papunktyje nurodyta, kad žala žemei yra bet koks žemės užteršimas, kuris kelia didelį pavojų, jog žmonių sveikatą gali neigiamai paveikti medžiagų, preparatų, organizmų arba mikroorganizmų tiesioginis arba netiesioginis naudojimas žemėje, ant jos arba po ja.

Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles ieškovas, pareikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, privalo įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir dydį, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos padarymo. Kadangi kaltė yra preziumuojama, tai atsakovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, turi įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl žalos atsiradimo. Šios kategorijos žalos atlyginimo specifika yra ta, kad įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs vadinamosios griežtosios atsakomybės principą, kai atsakomybė atsiranda nesant kaltės (aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalis), tačiau toks atsakomybės principas neatleidžia ieškovo nuo pareigos įrodyti žalos padarymo faktą ir jos dydį, nes žalos atsiradimo faktas, kaip toks, nepreziumuojamas.

Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype įrengė asfaltuotą aikštelę, o jai įrengti panaudojo ieškovo nurodytas medžiagas – nerūšiuotą statybinį laužą. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, sprendė, kad žalos aplinkai padarymą patvirtino faktas, jog atsakovas atsivežė, išpylė ir jam priklausančiame žemės sklype laikė nerūšiuotą statybinį laužą, t. y. atliekas, nepradėjus statinio statybos ir neperdirbus statybinio laužo. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasatoriaus argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, preziumavo žalos aplinkai atsiradimo faktą. Tokią išvadą suponuoja tai, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų (dokumentų, aktų ir pan.), kurie patvirtintų, kad atsakovas tokiais veiksmais būtų sukėlęs kokį nors neigiamą poveikį žemei, ant kurios įsirengė aikštelę, kad būtų buvusi sunaikinta augmenija arba kad būtų kaip nors pabloginęs jos funkcijas ir sukėlęs pavojų žmonių sveikatai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad statybinio laužo išpylimas nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype ir tolesnis šio laužo panaudojimas teisėtai statybai savaime nereiškia žalos aplinkai padarymo. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą apie žalos aplinkai atsiradimą, sprendė, kad žalos padarymo faktas nustatytas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-2071-04/2006, kurioje priimtame nutarime yra konstatuota, jog bendrovės teritorijoje išpiltos gelžbetonio, plytų, tinko ir žemių atliekos užteršė žemės paviršių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tik šiuo nutarimu, tačiau netirdamas ir nenustatinėdamas realios žalos buvimo fakto, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 37 straipsnio 2 dalį aplinkai padarytos žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas ne administracinėje byloje, bet civilinio proceso normų nustatyta tvarka. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad administracinio teisės pažeidimo byloje priimtame nutarime nurodytas žalos dydis negali turėti prejudicinės reikšmės nagrinėjant civilinį ginčą dėl žalos gamtai atlyginimo civilinėje byloje, toks nutarimas vertintinas kaip rašytinis įrodymas kartu su kitais civilinėje byloje esančiais įrodymais, įvertinus įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas v. Ž. Ž.; bylos Nr. 3K-3-246/2006). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismo nutarimu Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2006 m. liepos 31 d. nutarimas skirti administracinę baudą atsakovo atstovui buvo panaikintas, o administracinė byla nutraukta, todėl darytina išvada, jog atsakovo neteisėtų veiksmų administracinėje byloje apskritai nenustatyta, tačiau, minėta, administracinio teisės pažeidimo nustatymas, jeigu toks ir būtų, neatleidžia ieškovo nuo pareigos įrodyti, o teismo – nustatyti žalos aplinkai buvimo faktą, kaip tokį. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ieškovas, reikšdamas tokio pobūdžio ieškinį, turi pateikti teismui įrodymus, kurie patvirtintų žalos padarymo aplinkai (šiuo atveju – žemei) faktą ir priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Aplinkos ministerijos Kauno rajono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Giraitės Leda“; bylos Nr. 3K-3-1190/2000; 2007 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Autalis“; bylos Nr. 3K-3-267/2007).

Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtinta Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodika (2005 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. D1-476 redakcija), kuria remiantis buvo apskaičiuotas priteistinos žalos dydis, yra skirta apskaičiuoti aplinkai padarytos žalos dydį (Metodikos 1 punktas), tačiau tam, kad ši metodika būtų taikoma, turi būti nustatytas žalos aplinkai padarymo faktas kaip būtina civilinės atsakomybės sąlyga, ir, remiantis metodika, apskaičiuotas žalos dydis.

Dėl atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo

Kasatorius skunde kelia atliekų sąvokos ir jų tvarkymo reglamentavimo teisės aktuose aiškinimo klausimus, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija dėl jų pasisako.

Atliekų tvarkymą reglamentuoja 1975 m. liepos 15 d. Europos Tarybos direktyva 75/442/EEB dėl atliekų, iš dalies pakeista 1991 m. kovo 18 d. Direktyva 91/156/EEB. Direktyvos 1 straipsnio a punkte apibrėžta sąvoka „atliekos”, kuri reiškia medžiagą ar daiktą, patenkantį į priedo kategorijas, kurias atliekų turėtojas šalina, ketina ar privalo šalinti.

Europos Teisingumo Teismo praktika patvirtina, kad, aiškinantis, ar tam tikra medžiaga yra atlieka ar daiktas, kyla nemažai neaiškumų. Kad nustatytų, ar medžiaga yra atliekos, šis teismas išskiria tam tikrus kriterijus. Konkrečiose bylose Teisingumo Teismas buvo nusprendęs, kad medžiaga gali būti nelaikoma atlieka Direktyvos 75/442/EEB prasme, jeigu ji tikrai panaudojama kitų ūkio subjektų, kurie jos nepagamino, poreikiams (pvz., 2004 m. sausio 15 d. Nutarties Saetti ir Frediani, C-235/02, Rink. p. I-1005).

Nacionalinėje teisėje bendruosius atliekų surinkimo, saugojimo, vežimo, naudojimo, šalinimo reikalavimus reglamentuoja Atliekų tvarkymo įstatymas (1 straipsnis). Šio įstatymo 2 straipsnio 4 punktas atliekas apibrėžia kaip bet kokias medžiagas ar daiktus, kuriomis atliekų turėtojas atsikrato, nori atsikratyti ar privalo atsikratyti ir kurie priklauso atliekų kategorijoms, nurodytoms Įstatymo 1 priede ir patenka į Aplinkos ministerijos patvirtintą atliekų sąrašą. Atliekų tvarkymą, kaip ir jų kategorijas ir medžiagų priskirtinumą atliekoms, reglamentuoja 1999 m. liepos 14 d. aplinkos ministro įsakymas Nr. 217 „Dėl atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo” (su vėlesniais pakeitimais). Pagal šių taisyklių (aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 722 redakcija) 5.2 punktą atliekos yra bet kokios medžiagos ar daiktai, kurių atliekų turėtojas atsikrato, nori atsikratyti ar privalo atsikratyti ir kurie priklauso atliekų kategorijoms, nurodytoms taisyklių 1 priede ir patenka į Atliekų sąrašą, nurodytą taisyklių 2 priede. Pagal priedo 17 punktą statybinės ir griovimo atliekos, įskaitant iš užterštų vietų iškastą gruntą, priskiriamos prie atliekų, tai atitinka ir nagrinėjamoje byloje aptariamas medžiagas. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad priedo įvadinėje dalyje nurodyta, jog jeigu medžiaga ar daiktas įrašytas į Atliekų sąrašą, tai dar nereiškia, kad jis bet kokiomis sąlygomis yra atliekos; medžiagos ir daiktai yra atliekos tik tada, kai atitinka atliekų apibrėžimą pirmiau nurodytų taisyklių 5 punkte. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bet kurios medžiagos ar daiktai, įtraukti į atliekų sąrašą, gali būti laikomi atliekomis tik tada, jeigu šių medžiagų turėtojas jais atsikrato, nori atsikratyti ar privalo atsikratyti. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas atsakovo atsivežtą statybinį laužą atliekomis, šiuo aspektu netaikė minėtų teisės normų ir neanalizavo šio laužo priskirtinumo ar nepriskirtinumo atliekoms būtinųjų sąlygų. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas 2006 m. sausio mėnesį į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą atvežė statybinį laužą, 2006 m. sausio 24 d. sudarė rangos sutartį dėl šio laužo perdirbimo į statybinę skaldą su UAB „Rangava“ ir šias medžiagas panaudojo stovėjimo aikštelei įrengti toje pačioje vietoje. Šios teismų nustatytos aplinkybės, taip pat faktas, kad nuo statybinio laužo atvežimo ir aikštelės įrengimo praėjo tam tikras laiko tarpas (tai akcentavo apeliacinės instancijos teismas), nesudarė pagrindo padaryti išvadą, kad atsakovas atsikratė, norėjo ar privalėjo atsikratyti statybiniu laužu, o nesant šių sąlygų statybinis laužas negalėjo būti laikomas atliekomis pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 4 punktą ir Atliekų tvarkymo taisyklių 5 punktą. Pažymėtina, kad bylą nagrinėję teismai nustatė, jog atsakovui priklausančios aikštelės statyba buvo teisėta. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad atsakovo atlikti veiksmai negali būti laikomi atliekų tvarkymu pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 12 punktą, nes nenustatytos visos pirmiau išvardytos sąlygos tam, kad atsakovo sunaudotas medžiagas būtų galima pripažinti atliekomis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs faktines bylos aplinkybes ir įvertinęs bylos įrodymų visetą, tinkamai aiškino ir taikė civilinės atsakomybės už žalą aplinkai atsiradimo sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, netinkamai įvertino pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir neteisingai kvalifikavo ginčo santykį, netinkamai taikė pirmiau nurodytas materialinės teisės normas. Dėl šių motyvų kasacine tvarka apskųstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas kaip neteisėtas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 18 d. sprendimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė