Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-432/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 45.6 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Sigito Gurevičiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. sprendimo dalies ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovui A. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys: Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarė Gražina Slavinskienė, UAB DK „PZU Lietuva“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė 2007 m. gegužės 4 d. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis 2005 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurias ieškovė pardavė atsakovui 64,11 kv. m ploto patalpas – parduotuvę su rūsiu pastate lA5b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) Kėdainiuose (duomenys neskelbtini) už 1 Lt ir 0,1201 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei jame esančius 296,70 kv. m bendro ploto gyvenamąjį namą lAlp (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą 211 p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šiltnamį 3Šlg (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (stoginės, tvoros) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) Kėdainiuose (duomenys neskelbtini), taip pat už 1 Lt; taikyti abišalę restituciją – įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovei nurodytą turtą, o ieškovę – grąžinti atsakovui 2 Lt.

Ieškovė ir atsakovas – buvę sutuoktiniai. Jų santuoka nutraukta 1997 m. lapkričio 5 d. Šalių santuokoje įgytas turtas padalytas pagal notariškai patvirtintą 1997 m. lapkričio 20 d. sutartį: ieškovei atiteko 152 483 Lt vertės gyvenamasis namas su priklausiniais ir 0,1201 žemės sklypas, kurio vertė – 13 397 Lt, Kėdainiuose (duomenys neskelbtini); atsakovui – 10 000 Lt vertės lengvasis automobilis ir 32 000 Lt kompensacija. Pagal notariškai patvirtintas 2005 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis ieškovė pardavė atsakovui 64,11 kv. m ploto patalpas – parduotuvę su rūsiu Kėdainiuose už 1 Lt (sutartyje nurodyta vidutinė rinkos vertė, nustatyta VĮ Registrų centro 2005 m. spalio 28 d., – 38 800 Lt (šias patalpas ieškovė įsigijo pagal 1998 m. sausio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį už 10 000 Lt) ir 0,1201 ha žemės sklypą bei 296,70 kv. m ploto gyvenamąjį namą su priklausiniais Kėdainiuose taip pat už 1 Lt (sutartyje nurodyta vidutinė rinkos vertė, nustatyta 2005 m. spalio 29 d. ir 2005 m. lapkričio 4 d.: žemės sklypo – 26 451 Lt, pastatų ir statinių – 189 438 Lt).

Ieškovės teigimu, sutarties dalyku buvusio nekilnojamojo turto kaina šalių nustatyta pažeidžiant protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei CK normas: akivaizdu, kad nekilnojamojo turto, kurio vidutinė rinkos vertė yra 38 800 Lt (parduotuvės patalpų) bei 215 889 Lt (žemės sklypas ir statiniai) kaina nėra 1 Lt, todėl laikytina, kad sutartyse nenurodyta nekilnojamojo turto kaina; jeigu nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje nenurodyta kaina, sutartis laikoma nesudaryta (CK 6.397 straipsnis); protingumo kriterijus atitinkanti kaina turėjo būti artima vidutinei objektų rinkos vertei, kuri nustatyta VĮ Registrų centro ir notaro nurodyta ginčijamose pirkimo–pardavimo sutartyse; tvirtindama ginčijamus 2005 m. lapkričio 25 d. sandorius, notarė pažeidė CK 1.5, 6.397 straipsnių reikalavimus ir neužtikrino teisėtų ieškovės interesų, taigi pažeidė Notariato įstatymo 1, 2, 30, 40 straipsnių reikalavimus. Ieškovės teigimu, visos nurodytos teisės normos yra imperatyvios, todėl ginčijamos 2005 m. lapkričio 25 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys yra niekinės ir negaliojančios pagal CK 1.80 straipsnį.

Atsakovas nesutiko su ieškiniu ir nurodė, kad santuoka su ieškove nutraukta ir santuokoje įgytas turtas pasidalytas 1997 m. formaliai, siekiant išsaugoti šeimos turtą, nes atsakovui buvo iškelta baudžiamoji byla ir jis buvo nubaustas 10 000 Lt bauda; šalys gyveno kartu, tvarkė bendrą ūkį iki 2005 m. rudens, kai jų santuoka iš tikrųjų iširo ir jie realiai pasidalijo santuokoje įgytą turtą: ieškovei atiteko neatlygintinai atsakovo tėvų vardu registruotas butas Kėdainiuose (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė 65 000 Lt, ir 0,24 ha žemės sklypas Kėdainiuose (duomenys neskelbtini), kurio vertė apie 160 000 Lt, o atsakovui – už 2 Lt atiteko ginčo turtas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Panevėžio apygardos teismas 2007 m. spalio 22 d. sprendimu dalį ieškinio patenkino: pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2005 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė pardavė atsakovui už 1 Lt 64,11 kv. m ploto patalpą – parduotuvę su rūsiu Kėdainiuose (duomenys neskelbtini), ir pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė pardavė atsakovui už 1 Lt 0,1201 ha žemės sklypą bei jame esančius 296,70 kv. m ploto gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, šiltnamį, kiemo statinius Kėdainiuose (duomenys neskelbtini); taikė restituciją ir priteisė iš atsakovo ieškovei 254 687 Lt kompensaciją, o ginčo nekilnojamąjį turtą paliko atsakovo nuosavybe. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.313 straipsnio 1 dalį, kuri taikoma ir nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartims, parduodamo daikto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu. Iš bylos duomenų matyti, kad ginčijamais sandoriais vertingas didesnės negu 254 000 Lt vidutinės rinkos vertės nekilnojamasis turtas buvo parduotas už 2 Lt. Teismo nuomone, tai reiškia, kad trijų nekilnojamojo turto objektų kaina aiškiai neatitiko jų vertės ir rinkos kainos, ir toks pardavimas faktiškai reiškia turto perdavimą neatlygintinai, o ne jo pardavimą už protingą kainą, t. y. tokią, kuri neleidžia nepagrįstai praturtėti nė vienai šaliai ir, atsižvelgiant į visas konkrečias aplinkybes, tikrai vertą mokėti už tam tikrą daiktą. Teismas konstatavo, kad sutarties šalių nustatyta nekilnojamojo turto kaina (2 Lt) neatitinka CK 6.397 straipsnio 1 dalies ir 6.313 straipsnio 1 dalies reikalavimų, ginčo sutarčių sąlygos dėl kainos neatitinka pirkimo–pardavimo sutarties sampratos, nustatytos CK 6.305 straipsnyje. Teismas nurodė, kad CK 6.400, 6.396 ir 6.397 straipsnių turinio analizė leidžia daryti išvadą, jog sutarties kaina yra esminė sutarties sąlyga; jeigu kaina sutartyje nenurodyta, tai sutartis laikoma nesudaryta (CK 6.397 straipsnio 1 dalis). Atsakovo argumentą, kad pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, teismas atmetė motyvuodamas tuo, jog šioje įstatymo normoje nustatyta ir tai, kad sutarties laisvės principas nėra absoliutus ir yra ribojamas: šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo. Teismas taip pat nurodė, kad iš 2005 m. lapkričio 25 d. ir 2002 m. gruodžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutarčių matyti, jog atsakovo tėvai 77,28 kv. m ploto butą Kėdainiuose ir 0,123 ha žemės sklypą Kėdainiuose perleido ieškovei ne neatlygintinai, bet pardavė atitinkamai už 65 000 Lt ir 2000 Lt; pinigus ieškovė sumokėjo iki sutarčių sudarymo. Nurodytos sutartys patvirtintos notariškai, nenuginčytos įstatymo nustatyta tvarka, taigi jose nurodyti duomenys laikytini teisingais ir negali būti paneigiami liudytojų parodymais. Teismo nuomone, ieškovės argumentus, kad ji ketino pirkti atsakovo tėvų butą, o ne gauti neatlygintinai, patvirtina ir Kėdainių rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis išduoti leidimą namų valdai Kėdainiuose, priskiriamai šeimos turtui, parduoti, kurioje nurodyta, jog pardavimo sandoris nepažeis pareiškėjos nepilnametės dukters interesų bei teisės į gyvenamąjį būstą, nes pareiškėja ketina įsigyti butą. Teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas pripažinti ginčijamas 2005 m. lapkričio 25 d. sutartis negaliojančiomis nuo sudarymo momento pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį (CPK 178 straipsnis). Kartu teismas nurodė, kad ginčo atveju restitucijos taikymas natūra nepagrįstai pablogintų atsakovo ir jo šeimos narių padėtį: UAB „Rovineda“ nuo 1998 m. rugpjūčio 18 d. vykdo ginčo patalpose ūkinę–komercinę veiklą; atsakovas paaiškino, liudytojas patvirtino, kad įmonės įrengimu, rekonstrukcijos darbais daugiausia rūpinosi atsakovas, kuris yra bendrovės pagrindinis akcininkas ir administracijos vadovas nuo 2005 m., kai šalys faktiškai išsiskyrė; bylos duomenimis, ginčo name gyvena senyvo amžiaus atsakovo motina; ieškovė šiuo metu gyvena kitame mieste ir nesusijusi su ginčo patalpose vykdomu atsakovo verslu, turėtas bendrovės akcijas yra pardavusi atsakovui; iš ieškovės paaiškinimų, teismo nutarties dėl leidimo parduoti ginčo namą turinio matyti, kad ieškovė siekė parduoti šį namą, gauti už jį teisingą kainą ir pagerinti gyvenimo sąlygas, įsigyjant šeimai kitą būstą. Teismas konstatavo, kad kai yra nustatytos tokios aplinkybės, restitucija taikytina priteisiant ieškovei iš atsakovo ginčo sandorių sudarymo metu buvusią ginčo turto (parduotuvės patalpų, gyvenamo namo su priklausiniais ir žemės sklypo) vidutinę rinkos vertę 2005 m. lapkričio 25 d. – 254 687 Lt, o nurodytas nekilnojamasis turtas paliekamas atsakovo nuosavybe (CK 6.145, 6.146 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškovės apeliacinį skundą atmetė, o atsakovo – patenkino: Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą ir ieškinį atmetė. Kolegija nurodė, kad sutarčių teisėje galioja sutarties laisvės principas, reiškiantis šalių teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas ir sudaryti įstatymams neprieštaraujančias sutartis (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas akcentavo vienos iš ginčijamų sutarčių šalies – atsakovo – nesąžiningumą, siedamas jį su itin maža nekilnojamojo turto pirkimo kaina (1 Lt). Kolegija pažymėjo, kad ginčijami sandoriai – dvišaliai, todėl svarbi ne vienos, o abiejų sandorio šalių valia; ieškovės, kaip ginčo turto pardavėjos, valios teismas visiškai neanalizavo ir neatskleidė; apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovės atstovė taip pat negalėjo paaiškinti, kokia buvo ieškovės valia sudaryti ginčijamus sandorius. Kartu kolegija nurodė, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo aiškinamasi, kodėl ieškovė sudarė ginčijamus sandorius, taip pat šalių tarpusavio santykiai; ieškovės pakviestas liudytojas patvirtino, kad ieškovė patyrė atsakovo smurtą, jai buvo grasinama susidoroti fiziškai; ieškovės atstovė taip pat aiškino, kad šalių santykiai buvo įtempti, todėl ieškovė buvo priversta išparduoti turtą ir gyventi atskirai. Tačiau nurodytais pagrindais, t. y. kad sandoriai sudaryti dėl ekonominio spaudimo, grasinimo ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių (CK 1.91 straipsnis), ieškovė neginčijo sandorių – priešingai, teismo posėdyje paklausta dėl ieškinio pagrindo ieškovės atstovė nurodė, kad nesiruošia jo keisti. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis ieškovės nurodytomis ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybėmis, pripažindamas sandorius negaliojančiais dėl jų prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms; sandorių negaliojimui ieškinyje įvardytu pagrindu reikšmingos ir įrodinėtinos kitos aplinkybės – imperatyviųjų teisės normų pažeidimas. Pagal ginčijamas dvi pirkimo–pardavimo sutartis, patvirtintas notaro, 2005 m. lapkričio 25 d. ieškovė pardavė atsakovui tris nekilnojamuosius daiktus už 2 Lt. Akivaizdu, kad ginčijamuose sandoriuose nurodyta parduodamų daiktų kaina – 1 Lt, ir ieškovė nepaneigė aplinkybės, kad būtent toks buvo šalių susitarimas. Jeigu tokį susitarimą lėmė kitos aplinkybės (kokie nors esami ar buvę turtiniai santykiai, skolos ir pan.) arba šalių tarpusavio santykių specifika, tai šias aplinkybes ieškovė ir turėjo teisę įrodinėti, tačiau to nedarė, tik laikėsi pozicijos, kad sandoriuose nenurodyta kaina. Kolegijos nuomone, vertinant šalių sudarytas sutartis ir jose nurodomą itin mažą nekilnojamųjų daiktų pardavimo kainą, reikšmingos yra atsakovo nurodytos aplinkybės dėl šalių tarpusavio santykių. Atsakovas nurodė, kad nors šalys nutraukė santuoką ir pasidalijo turtą 1997 m., tačiau gyveno kartu iki 2005 m. (iki ginčo sutarčių sudarymo); 1998 m. įsteigė UAB,,Rovineda“, kurios akcininkė buvo ieškovė, o atsakovas – administracijos vadovas; 2006 m. kovo 10 d., t. y. jau po ginčijamų sutarčių sudarymo, ieškovė visas savo akcijas pardavė atsakovui už 40 000 Lt. Kolegija pažymėjo, kad nors šios aplinkybės nėra pagrindas daryti išvadą, jog šalys po ištuokos įregistravimo ir turto pasidalijimo tvarkė bendrą ūkį ar sukūrė bendrąją nuosavybę, tačiau tai rodo šalių tarpusavio santykius ir pagrindžia, jog būtent dėl išlikusio ryšio po santuokos nutraukimo šalys galėjo laisva valia nurodyti sulygti dėl tokios mažos (2 Lt) ginčo nekilnojamojo turto perleidimo kainos; šalių sutartą sandorių kainą galėjo lemti ir jų tikslas įforminti kitus, sandoriuose tiesiogiai neaptartus, tarpusavio santykius; tačiau nė viena iš ginčo šalių neginčijo sandorių tuo pagrindu, kad šiais sandoriais buvo pridengti kiti šalių tarpusavio įsipareigojimai, todėl tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kolegija pabrėžė, kad nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties esminė sąlyga yra kaina, bet ne priežastys ar motyvai, dėl kurių šalys sandoriuose nurodo vienokią ar kitokią kainą. Jeigu kaina sutartyje nurodyta, tačiau ji neatitinka tikrosios šalių valios, tai gali būti pagrindas ginčyti sutartį ne dėl jos turinio, bet dėl šios šalių valios ydingumo. Atsakovo nesąžiningumo konstatavimas dėl neadekvačiai mažos ginčijamų sandorių kainos neturi teisinio pagrindo. Kolegija konstatavo, kad reikalavimas pripažinti negaliojančiais ginčijamus sandorius vien dėl turinio trūkumų – kainos nebuvimo – yra nepagrįstas, nes šiuose sandoriuose kaina nurodyta; pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė sandorio negaliojimą pagal CK 1.80 straipsnį reglamentuojančias teisės normas, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė D. K. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 31 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. sprendimo dalį, pagal kurią ginčo sandoriai pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento; sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo pakeisti ir vietoje ieškovei priteistos 254 687 Lt kompensacijos taikyti restituciją natūra: grąžinti ieškovei ginčo pastatus, o iš jos priteisti atsakovui 2 Lt. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, atmetęs reikalavimą pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, neteisingai aiškino ir taikė šį sandorių negaliojimo pagrindą. Pagal CK 6.397 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje privalo būti nurodyta parduodamo nekilnojamojo daikto kaina. 1 Lt kaina iš esmės neturi ekonominės vertės, todėl negali būti laikoma pirkimo–pardavimo sutarties kaina. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijamose sutartyse kaina nenurodyta, dėl to šios sutartys negalioja.

2. Teismas ydingai aiškino ir taikė CK 6.156 straipsnyje įtvirtintą sutarties laisvės principą. Sutarties laisvė reiškia laisvę savarankiškai nustatyti sutarties turinį ir formą, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos ar jos turinys nustatytas imperatyviųjų įstatymo normų arba tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ar teisės principai. Vertingo nekilnojamojo turto pardavimas už 1 Lt prieštarauja gerai moralei, viešajai tvarkai ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principams, įvirtintiems CK 1.5, 6.38, 6.158, 6.193, 6.200 straipsniuose. Teismas taip pat pažeidė CK 6.4 straipsnio nuostatas, nes ieškovė perdavė atsakovui vertingą nekilnojamąjį turtą – parduotuvės patalpas ir žemės sklypą su gyvenamuoju namu bei kitais statiniais, tuo tarpu atsakovas išvengė pirkėjo pareigos atsiskaityti už perkamą turtą. CK 6.158 straipsnio 1 dalies nuostata, kad kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai, yra imperatyvi, nes šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog 1 dalyje nustatytos pareigos šalys susitarimu negali nei panaikinti, nei pakeisti. Dėl to teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo atveju ieškovės motyvai dėl atsakovo nesąžiningumo, atsižvelgiant į neadekvačiai mažą sandorių kainą, neturi teisinio pagrindo. Nurodytos imperatyviosios teisės normos patvirtina, kad atsakovo nesąžiningumas sudarant sutartį ir ją vykdant yra pagrindas pripažinti sutartį negaliojančia dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms.

3. Ginčo atveju sutarties kaina – 1 Lt – nepagrįstai suteikė pirkėjui (atsakovui) perdėtą pranašumą. Pagal CK 6.228 straipsnio 1 dalį, sprendžiant dėl esminės sutarties šalių nelygybės, reikia atsižvelgti į sutarties prigimtį ir tikslą. Pirkimo–pardavimo sutartis yra atlygintinis sandoris, todėl kreditoriaus (pardavėjo) reikalavimo teisė ir skolininko (pirkėjo) pareiga turi tam tikrą ekonominę vertę, kurią galima išreikšti pinigais. 1 Lt kaina iš esmės neturi ekonominės vertės.

4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 177, 185 straipsnius. Teismas savo išvadas grindė prielaidomis, kad dėl išlikusio tarpusavio ryšio po santuokos nutraukimo šalys laisva valia galėjo nurodyti tokią mažą ginčo turto perleidimo kainą, taip pat kad šalių sutartą sandorių kainą galėjo lemti ir jų tikslas įforminti kitus, sandoriuose neaptartus, šalių santykius. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčijamų sandorių sudarymo dieną buvo sudaryta dar viena nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovė nusipirko iš atsakovo tėvų butą Kėdainiuose, sumokėdama už šį 65 000 Lt. Taigi šalių tarpusavio santykiai neturėjo įtakos ieškovės įsigyto nekilnojamojo turto kainai.

5. Ginčijamus sandorius tvirtinusi notarė pažeidė Notariato įstatymo 1, 2 straipsnių nuostatas, įpareigojančias notarą užtikrinti asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą, atlikti jam valstybės pavestas funkcijas taip, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Notarė, tvirtindama ginčijamus sandorius, neužtikrino ne tik ieškovės, bet ir valstybės teisėtų interesų apsaugos, nes, nurodžius, kad ginčo turtas parduodamas už 1 Lt, valstybė negavo nustatyto dydžio mokesčių, taigi šiais sandoriais pažeistas ir viešasis interesas.

6. Notarė, patvirtinusi ginčijamą gyvenamojo namo perleidimo už 1 Lt sandorį, pažeidė imperatyviuosius Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo reikalavimus užtikrinti nepilnamečio vaiko teisę į gyvenamąjį būstą.

7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Aksa“ v. R. M., bylos Nr. 3K-3-312/2006, pateiktu išaiškinimu, kad daikto pardavimas už 1 Lt neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtinto protingumo principo. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. M. v. UAB „Hausera“, bylos Nr. 3K-3-100/2008, nurodyta, kad įkeitimo objektas negali būti vertinamas 1 Lt; įkeitimo prievolės dalykas turi būti tinkamai apibūdintas, kad būtų pasiektas susitarimo tikslas ir nebūtų pažeistas šalių teisių ir pareigų pusiausvyros principas; įkeičiamo turto įvertinimas 1 Lt reiškia, kad šalys nevykdė įstatymo reikalavimo dėl įkeitimo sutarties turinio. Pirkimo–pardavimo sutarties objekto įvertinimas 1 Lt pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei reikalavimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties turinio.

8. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiais ginčijamus sandorius, tačiau nepagrįstai netaikė restitucijos natūra, o priteisė ieškovei 254 687 Lt kompensaciją. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali pakeisti restitucijos būdą ar apskritai jos netaikyti tik išimtiniais atvejais, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Ginčo atveju nenustatyta aplinkybių, kad ginčo turto grąžinimas ieškovei natūra prieštarautų sąžiningumo, protingumo, teisingumo principams, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Pagal CK 6.146 straipsnio nuostatas ekvivalentas pinigais gali būti priteistas dviem atvejais: pirma, kai grąžinti turto natūra neįmanoma; antra, jeigu tai sukeltų didelių nepatogumų šalims. Ginčo atveju turtas gali būti grąžintas ieškovei natūra, nes nėra perleistas tretiesiems asmenims. Šio turto grąžinimas natūra nesukels jokių didelių nepatogumų atsakovui: nors jis ginčo patalpose vykdo ūkinę–komercinę veiklą, tačiau tai jis gali daryti ir nuomojamose patalpose; atsakovo motinos teisės taip pat nebus pažeistos, nes atsakovas turi kitą gyvenamąjį namą Kėdainiuose. Tuo tarpu ieškovė neturi kito būsto, be to, su ja gyvena nepilnametė duktė, taigi joms ginčo gyvenamasis namas yra reikalingas.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas A. K. prašo atmesti šį skundą ir apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Ginčijami sandoriai nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų reikalavimų, nes 1 Lt kaina neprieštarauja CK 6.158 straipsnio nuostatoms, be to, reiškia, kad pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta kaina, kaip to reikalaujama pagal CK 6.397 straipsnį. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad 1 Lt negali būti laikoma ginčo turto pardavimo kaina, nes neatitinka turto rinkos vertės. Turto vertė ir kaina – netapatūs dalykai. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 11 punktą vertė – prekių (paslaugų) ar kito turto arba verslo naudingumo tam tikru metu matas, nustatytas pagal atitinkamą metodą; šio straipsnio 12 punkte nustatyta, kad kaina – pinigų suma, kuri yra paprašyta, pasiūlyta ar sumokėta už prekes (paslaugas) ar kitą turtą. Taigi kaina už konkrečias prekes (paslaugas) ar kitą turtą yra reliatyvus vertės patvirtinimas, padarytas konkrečių pardavėjų (paslaugų teikėjų) ir pirkėjų (paslaugų gavėjų) tam tikromis aplinkybėmis. Rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį norinčių turtą parduoti ir jį pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos. Nurodytas turto kainos ir vertės teisinis reglamentavimas rodo, kad šalių sutarta kaina gali nesutapti su turto verte. Turto kaina nustatoma pirkėjo ir pardavėjo, sudarant pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu neteigė, kad 1 Lt kaina yra neteisinga, tačiau laikėsi kategoriškos pozicijos, kad 1 Lt kaina apskritai nelaikytina kaina. Ieškovė neįrodinėjo, kad ginčijamos sutartys, patvirtintos notaro, kuriose šalys susitarė dėl 1 Lt kainos, pažeidė trečiųjų asmenų teises, ir tik kasaciniame skunde iškėlė naujus argumentus, kad šiomis sutartimis pažeisti nepilnametės dukters interesai, nors tokiems teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Ieškovė nepagrįstai mėgina prisidengti nepilnametės dukters interesais: ginčo namui parduoti buvo gautas teismo leidimas, be to, atsakovas taip pat rūpinasi savo dukterimi, todėl nepažeistų jos interesų. Ginčijami sandoriai sudaryti ieškovės iniciatyva, ji pasiūlė nustatyti 1 Lt kainą, kreipėsi į teismą leidimo parduoti ginčo turtą. Ieškovė įvykdė sudarytas sutartis, o pradėjo jas ginčyti tik po kelerių metų. Be to, pasidalijus turtą po santuokos nutraukimo, ieškovė gavo itin didelę turto dalį, taip pat atsakovo tėvų butą, už kurį nemokėjo pinigų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčijamuose sandoriuose šalių sutartą kainą lėmė prieš šiuos sudaryti kiti sandoriai.

2. Argumentai dėl Notariato įstatymo normų pažeidimo nepagrįsti. Kasatorei teismo procese atstovavo dvi advokatės, tačiau sandorius patvirtinusi notarė nebuvo patraukta byloje atsakove. Aplinkybė, kad valstybė negavo mokesčių, nėra šio ginčo nagrinėjimo objektas, nes kasatorė neturi įgalinimų reikšti reikalavimų valstybės interesais.

3. Kasatorė remiasi keliomis kasacinio teismo nutartimis, tačiau šios priimtos bylose, kurių faktinės aplinkybės visiškai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl įvardytose nutartyse pateikti išaiškinimai negali būti taikomi nagrinėjamoje byloje.

4. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, todėl kasacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies restitucijos taikymo klausimu nenagrinėtini.

Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsileipime nurodoma, kad:

1. Teismas nepažeidė sutarties laisvės ir sutarties šalių sąžiningumo principų. Ginčijamose sutartyse nustatyta 1 Lt kaina a priori nereiškia sutarties laisvės principo pažeidimo. Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų (CK 6.156 straipsnio 4 dalis). Ginčijamose sutartyse aiškiai nurodyta ginčo nekilnojamųjų daiktų kaina – 1 Lt, kuri buvo nustatyta šalių (CK 6.397 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nepateikė įrodymų, kad nurodyta kaina neatitiko šalių valios ar nustatyta nesąžiningai. Sąžiningas elgesys teisine prasme reiškia to elgesio legalumą, atitiktį tokio pobūdžio santykiams taikomoms teisės normoms, kurių sudarant ginčo sandorius buvo laikytasi. Be to, įgijėjo sąžiningumas ar nesąžiningumas yra fakto, o ne teisės klausimas, kuris negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje M. Č. v. E. M., I. D., bylos Nr.3K-7-4/2007). Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenustatė šalių nesąžiningumo sudarant ginčijamus sandorius.

2. Šalys laisva valia nustatė ginčijamų sutarčių sąlygas, tarp jų ir kainą, sutarčių sąlygos neprieštaravo imperatyviosioms teisės normoms, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti šias sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis pagal CK 1.80 straipsnį bei taikyti restituciją.

3. Ginčijamus sandorius tvirtinusi notarė neturėjo pagrindo atsisakyti šiuos patvirtinti, nes pagal pateiktus dokumentus, tarp jų ir teismo leidimą ieškovei parduoti ginčo turtą, nebuvo pagrindo kvestionuoti ir tikrinti laisva šalių valia sudarytų sutarčių.

4. Kasaciniame skunde nepagrįstai remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje AB „Aksa“ v. R. M., bylos Nr. 3K-3-312/2006, taip pat 2008 m. vasario 15 d. nutartimi civilinėje byloje J. M. v. UAB „Hausera“, bylos Nr. 3K-3-100/2008, nes bylų, kuriose priimtos šios nutartys, ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės netapačios. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčijamų sutarčių kainos, negalėjo vadovautis nurodytomis kasacinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje J. G. v. Kauno 8–ojo notarų biuro notarė L. Telksnienė, AB „Lietuvos draudimas ir kt., bylos Nr. 3K-3-295/2006).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Ši teisės norma aiškiai nustato kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas nagrinėja bylą pagal kasatoriaus kasaciniame skunde nurodytą šio skundo dalyką ir pagrindą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai), taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindą (CPK 351 straipsnio 1 dalis), analizuodamas tik teisės klausimus, iškeltus kasatoriaus, taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą teisinius argumentus. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai nustatė tokias pačias faktines bylos aplinkybes, tačiau nevienodai jas kvalifikavo dėl skirtingo taikytinų teisės normų turinio aiškinimo ir tai lėmė nevienodų sprendimų priėmimą, kasacinis teismas pasisako, kaip turėjo būti aiškinamos ir taikomos teisės normos byloje nustatytoms aplinkybėms.

Dėl pirkimo–pardavimo sandorių prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms

Dėl kasacinio skundo argumentų, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sandorių negaliojimo pagrindą, teisėjų kolegija pažymi, kad šiam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Nustatant, teisės norma yra imperatyvi ar ne, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis). Nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą.

Nagrinėjamu atveju kasatorė imperatyviąja norma, kuriai, jos teigimu, prieštarauja 2005 m. lapkričio 25 d. pastatų ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartys, įvardijo CK 6.397 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje privalo būti nurodyta nekilnojamojo daikto kaina; jeigu kaina sutartyje nenurodyta, sutartis laikoma nesudaryta. Kasatorės teigimu, ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys pažeidžia šią imperatyviąją teisės normą, nes 1 Lt kaina iš esmės neturi ekonominės vertės, todėl negali būti laikoma nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo kaina.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad įstatymo reikalavimas nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti kainą yra imperatyvus, tačiau nėra pagrindo sutikti su kasatorės tvirtinimu, kad ginčijamose sutartyse nenurodyta kaina. Lingvistiškai aiškinant CK 6.397 straipsnio 1 dalį, akivaizdu, jog įstatyme nenustatyta draudimo parduoti nekilnojamąjį daiktą už žemesnę negu rinkos arba net ir 1 Lt kainą, taip pat nėra nuostatų, kurios įpareigotų šalis laikytis tam tikrų kainos nustatymo kriterijų. Pažymėtina ir tai, kad aptariama CK 6.397 straipsnio 1 dalies nuostata turi būti sistemiškai aiškinama su CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sutarčių laivės principu. Pirkimo–pardavimo sutartis yra dvišalis sandoris, kurį sudarantys asmenys nustato kainą savo nuožiūra (CK 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.313 straipsnio 1 dalis, 6.397 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartyse kaina yra nurodyta, todėl nėra pagrindo pripažinti šias sutartis negaliojančiomis ieškinyje nurodytu pagrindu dėl jų turinio trūkumų. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad jeigu ginčo sutartyse nurodyta kaina neatitiko tikrosios šalių valios, tai būtų pagrindas ginčyti šias sutartis dėl jų šalių valios, bet ne šių sutarčių turinio trūkumų.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylą nagrinėjusių žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė (kasatorė) neįrodė, kad ginčijamos sutartys pažeidžia imperatyvųjį CK 6.397 straipsnio 1 dalies reikalavimą, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti jas negaliojančiomis ieškinyje nurodytu pagrindu, t. y. pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Dėl kasacinio skundo argumentų, kad ginčo nekilnojamojo turto pirkimas–pardavimas už 1 Lt kainą prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis), taip pat teisės principams, teisėjų kolegija pažymi, kad daikto perleidimas už 1 Lt savaime, t. y. neįvertinus konkrečios sutarties sudarymo aplinkybių, nėra pagrindas laikyti tai prieštaravimu viešajai tvarkai ir gerai moralei, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis) vertino šalių sutartyse nurodytą 1 Lt kainą ir pagrįstai pažymėjo, kad šiuo atveju yra reikšmingos atsakovo nurodytos šalių tarpusavio santykių iki ginčo sutarčių sudarymo aplinkybės, kurios gali paaiškinti, kodėl būtent tokia kaina buvo nustatyta šalių sutartyse. Kasatorė žemesniųjų instancijų teismuose nepateikė priešingų argumentų ir neįrodinėjo juos pagrindžiančių aplinkybių. Kasaciniame skunde neleidžiama remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad suformuluoti reiškiamą reikalavimą (ieškinio dalyką) bei nurodyti jį pagrindžiančias aplinkybes (ieškinio pagrindą), yra ne tik ieškovo teisė, bet ir pareiga (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose šalims buvo išaiškintos jų procesinės teisės ir pareigos (CPK 243 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad kasatorei bylos nagrinėjimo metu atstovavo dvi advokatės, taigi ji, naudodamasi kvalifikuota teisine pagalba, turėjo visas galimybes tiek suformuluoti, tiek pagrįsti reikalavimus dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad kasatorė žemesniųjų instancijų teismuose savo reikalavimų negrindė aplinkybėmis dėl esminės ginčijamų sutarčių šalių nelygybės, taigi kasacinio skundo argumentai dėl CK 6.228 straipsnio 1 dalies pažeidimo negali būti šios kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Kartu pažymėtina, kad faktas, jog tam tikros sutarties sąlygos yra palankesnės vienai šaliai, pavyzdžiui, daikto pirkimas mažesne negu rinkos kaina, dar nėra pakankamas pagrindas taikyti nurodytą normą. Minėta, kad šalys turi teisę susitarti dėl daikto kainos, kuri gali būti gerokai žemesnė už tokio daikto rinkos kainą; tai gali lemti tam tikri šalių tarpusavio santykiai, įvairios aplinkybės ir pan. Nagrinėjamoje byloje kasatorė ieškinio reikalavimo pagrindu nenurodė ir neįrodinėjo aplinkybių, reiškiančių esminę ginčijamų sutarčių šalių nelygybę, o laikėsi pozicijos, kad šiose sutartyse, pažeidžiant imperatyvųjį CK 6.397 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kaina apskritai nenurodyta. Be to, kasatorė rėmėsi vienas kitam prieštaraujančiais argumentais: viena vertus, teigė, kad ginčo sutartyse kaina apskritai nenurodyta, kita vertus, tvirtino, kad ginčo sutartyse nurodyta 1 Lt kaina prieštarauja įstatymams. Pagal visuotinai pripažintą teisės principą to paties negalima kartu ir teigti, ir neigti (lot. allegans contraria non est audiendus). Pažymėtina, kad nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartys tvirtinamos notariškai, taigi sutarties šalis, turinti abejonių dėl tam tikrų sutarties sąlygų, gali pasitarti su notaru ir, manydama, jog tam tikros sutarties sąlygos neatitinka jos interesų, turi teisę atsisakyti sudaryti sutartį tokiomis sąlygomis. Pažymėtina ir tai, kad kasatorė, 2005 m. lapkričio 25 d. sudariusi nurodytas pirkimo–pardavimo sutartis, kreipėsi į teismą dėl jų pripažinimo negaliojančiomis tik 2007 m. gegužės 4 d.

Kasacinio skundo argumentus, kad ginčijamas sutartis patvirtinusi notarė pažeidė Notariato įstatymo ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo reikalavimus, teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstais. Pagal byloje teismų nustatytas aplinkybes pirkimo–pardavimo sutartis tvirtinusi notarė neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti šias tvirtinti. Sutarčių kainos nustatymas buvo ne tik šalių teisė, bet ir pareiga (CK 6.397 straipsnio 1 dalis); tvirtinant nurodytas sutartis, šalys nepareiškė, kad šių sutarčių sąlygos, tarp jų ir kaina, neatitinka jų valios; kasatorė gyvenamajam namui parduoti gavo teismo leidimą ir šiam gauti pateikė teismui įrodymus, kad jos nepilnamečio vaiko teisė į būstą bus užtikrinta; byloje nenustatyta, kad notarei turėjo būti žinomos kitos aplinkybės, dėl kurių ji privalėjo atsisakyti tvirtinti šalių sudarytas sutartis (Notariato įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 177, 185 straipsnių pažeidimo grindžiami iš esmės kasatorės svarstymais dėl neteisingo tam tikrų bylos aplinkybių vertinimo, t. y. fakto klausimais, kurie nesprendžiami kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tiek faktine, tiek teisine prasme argumentuotai pagrindė išvadas dėl šalių sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais kasatorės nurodytu pagrindu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad nurodytos teismo išvados padarytos pažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai).

Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo nekilnojamojo turto pardavimo už 1 Lt kainą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Aksa“ v. R. M., bylos Nr. 3K-3-312/2006, pasisakė dėl automobilio pirkimo–pardavimo už 1 Lt sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.82 straipsnio 1 dalyje, bet ne 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu. 2008 m. vasario 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. M. v. UAB „Hausera“, bylos Nr. 3K-3-100/2008, kasacinis teismas sprendė dėl įkeitimo objekto, įkainoto 1 Lt, atitikties CK 4.210 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Taigi nurodytų kasacinio teismo išnagrinėtų bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis įvardytose kasacinio teismo nutartyse pateiktais išaiškinimais (CPK 4 straipsnis).

Konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas teisėtai atmetė ieškinio reikalavimus pripažinti ginčijamas pirkimo–pardavimo sutartis negaliojančiomis ieškinyje nurodytu pagrindu, kasacinio skundo argumentai dėl restitucijos būdo ginčo atveju parinkimo tampa teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Išnagrinėjusi kasacinę bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta pagrindo naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 275 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutarties nuorašą nusiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Dangutė Ambrasienė

Sigitas Gurevičius