Baudžiamoji byla Nr. 2K-533-942/2015
Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00049-2009-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.10.1;
1.1.12.1;
2.2.4.3;
2.4.1.1;
2.4.6.1.2 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vytauto Masioko ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Vitalijai Songailienei,
gynėjams advokatams Mindaugui Paukštei, Gintarui Algirdui Peredniui, Gintarei Leškevičienei, Algiui Tursui,
nuteistiesiems D. F. (D. F.), K. J.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Vitalijos Songailienės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 20 d. nuosprendžio dalies, susijusios su nuteistųjų I. M. ir A. P. baudžiamosios bylos dalies perdavimu prokurorui, nuteistojo D. F. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Paukštės bei nuteistojo K. J. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 20 d. nuosprendžio dalies, susijusios su jų pripažinimu kaltu ir nuteisimu.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus nuteistojo D. F. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Paukštės, nuteistųjų K. J., I. M., nuteistosios A. P. gynėjo advokato Algio Tursos apeliacinius skundus, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo:
D. F. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį trejiems metams;
K. J. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį trejiems metams;
I. M. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dvejiems metams. Vadovaujantis BK 69, 75 straipsniais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas solidariai iki 2016 m. balandžio 20 d. atlyginti civiliniam ieškovui (duomenys neskelbtini) bankui 42 500 Lt (12 308,85 Eur) turtinę žalą;
A. P. pripažinta kalta ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, nuteista laisvės apribojimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį vieneriems metams šešiems mėnesiams;
baudžiamosios bylos dalis dėl I. M. kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 168 straipsnio 1 dalį ir A. P. kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 168 straipsnio 1 dalį perduota prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo metu iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo;
iš nuteistųjų D. F., K. J., I. M., A. P. ir J. Č. (J. Č.) solidariai civiliniam ieškovui (duomenys neskelbtini) bankui priteista 42 500 Lt (12 308,85 Eur) turtinei žalai atlyginti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti:
D. F. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams;
K. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams;
I. M. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 168 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, šias bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams;
A. P. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 168 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, paskirtas bausmes visiškai sudėjus, galutinė subendrinta bausmė jai paskirta laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant ją per šį laikotarpį būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu;
iš nuteistųjų D. F., K. J., I. M., A. P., J. Č. ir I. Š. solidariai civiliniam ieškovui (duomenys neskelbtini) bankui priteista 50 000 Lt (14 481 Eur) turtinei žalai atlyginti.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti J. Č. ir I. Š., kuris apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, tačiau šios nuosprendžių dalys kasacine tvarka neapskųstos.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimą, prokurorės, prašiusios jos kasacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų – atmesti, nuteistojo D. F. ir jo gynėjo, prašiusių jų kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo K. J. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo I. M. gynėjos ir A. P. gynėjo, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
D. F. ir K. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad jie, I. M., A. P., J. Č. ir ikiteisminio tyrimo nenustatyti asmenys, dalyvaudami organizuotoje grupėje, apgaule savo ir kitų organizuotos grupės narių naudai įgijo didelės vertės – 50 000 Lt (14 481 Eur) svetimą R. M. priklausantį turtą:
D. F. ir K. J. ne anksčiau kaip 2008 metų gruodžio mėnesį Vilniuje subūrė organizuotą grupę, kurią sudarė I. M., A. P. ir 2009 metų kovo mėnesį prisijungę J. Č. bei ikiteisminio tyrimo nenustatyti asmenys, sunkiam nusikaltimui daryti – apgaule didelės vertės svetimam turtui savo ir kitų naudai įgyti, ir koordinavo jos narių veiksmus, veikdami su jais vieninga tyčia pagrobti (duomenys neskelbtini) banko kliento R. M. sąskaitoje esančius jo asmeninius pinigus. Pagal prisiimtą nusikalstamą vaidmenį D. F. aprūpinus rengiamo nusikaltimo vykdytojus reikiamomis priemonėmis, t. y. iš (duomenys neskelbtini) banko darbuotojos A. P. per I. M., kuris vykdė prisiimtą nusikalstamą vaidmenį, gavus informaciją apie bankui žinomus R. M. tapatybės duomenis ir turimų sąskaitoje lėšų dydį, ją panaudojo, perdavęs ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui, vardu G., iš kurio įgijo suklastotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą, po to per J. Č. surado asmenį, kuris už pažadėtą atlygį leido naudotis savo vardu išduota mokėjimo kortele pagrobtiems pinigams laikyti ir išgryninti, skirtas panaudoti Vilniuje, (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) banko (duomenys neskelbtini) poskyryje, užvaldant R. M. 50 000 Lt (14 481 Eur). Pagal prisiimtą nusikalstamą vaidmenį K. J. kartu su organizuotos grupės nariais Vilniuje, (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) banko (duomenys neskelbtini) poskyryje užvaldė R. M. 50 000 Lt (14 481 Eur).
Baudžiamosios bylos dalis dėl I. M. kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 168 straipsnio 1 dalį ir A. P. kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 168 straipsnio 1 dalį perduota prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo metu iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. nuosprendžiu A. P. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 168 straipsnio 1 dalį, o I. M. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 168 straipsnio 1 dalį buvo nuteisti už tai, kad neteisėtai pasinaudojo bei kitų asmenų labui panaudojo informaciją apie asmens privatų gyvenimą, t. y. jie, veikdami bendrininkų grupe, I. M. sukursčius, A. P. prisijungė prie (duomenys neskelbtini) banko informacinės sistemos, kur surinko informaciją apie banko kliento R. M. asmens duomenis ir pinigų likutį jo banko sąskaitoje, ir šią informaciją perdavė I. M., taip įsitraukdama į sukčiavimui suburtą organizuotą grupę, susidedančią iš organizatorių I. M., D. F., K. J., vykdytojų A. Č., J. Č., I. Š. ir kitų ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir nuteisti I. M. ir A. P., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nurodžiusi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pažodžiui perkelti ne teismo, o prokuroro motyvai, išdėstyti baigiamojoje kalboje, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminį BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimą. Šis teismas nuosprendyje, taip pat nurodęs, kad byloje nustatyta, jog organizatorių vaidmenį atliko D. F. ir K. J., I. M. vaidmuo organizuotoje grupėje apsiribojo tuo, kad jis suteikė priemones nusikalstamai veikai padaryti (gavęs ir suteikęs informaciją apie didelę sumą (duomenys neskelbtini) banko sąskaitoje laikančius klientus), padarė išvadą, kad I. M. veiksmuose nėra organizatoriaus požymių, jo veiksmai kvalifikuotini kaip padėjimas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartimi baudžiamoji byla A. Č. nutraukta, jam mirus. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad A. P. ir I. M. surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas, ir nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju, nepažeisdamas BPK 256 straipsnio reikalavimų, negali ištaisyti kaltinamojo akto trūkumų. Apeliacinės instancijos teismo manymu, pagal kaltinimą A. P. ir I. M. jiems inkriminuojamą veiką, numatytą BK 168 straipsnio 1 dalyje, padarė bendrininkų grupe, kurioje A. P. buvo padėjėja (BK 24 straipsnio 6 dalis), o I. M. – kurstytojas (BK 24 straipsnio 5 dalis), tačiau nenurodyti šio nusikaltimo vykdytojai, taip pat nėra duomenų, kad už šio nusikaltimo padarymą vykdytojai būtų nuteisti kitu nuosprendžiu. Dėl to, nesant teismo sprendimo dėl šio nusikaltimo vykdytojų veiksmų baudžiamojo teisinio vertinimo, neįmanoma nagrinėti šią bylos dalį pirmosios instancijos teisme, nes bendrininkų veiksmai yra susiję ir kiekvieno bendrininko veiksmų vertinimas priklauso nuo kitų bendrininkų veiksmų baudžiamojo teisinio vertinimo. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino (BPK 329 straipsnio 4 punktas) ir priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį, iš I. M. kaltinimo sukčiavimu pašalino jo dalį, kuria jam inkriminuotas organizatoriaus vaidmuo, iš kaltinimų sukčiavimu A. P., I. M., K. J. ir J. Č. pašalino tas dalis, kuriomis jiems inkriminuotas sukčiavimo padarymas organizuota grupe su vykdytoju A. Č., o bylos dalį dėl I. M. kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 168 straipsnio 1 dalį ir A. P. kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 168 straipsnio 1 dalį perdavė prokurorui.
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vitalija Songailienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bylos dalies, kurioje I. M. ir A. P. kaltinami pagal BK 168 straipsnio l dalį, grąžinimo prokurorui ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, I. M. ir A. P. priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymo, o dėl jų nusikalstamos veikos pagal BK 168 straipsnio l dalį grąžindamas baudžiamąją bylą prokurorui, neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes. Kasatorės teigimu, iš BK 168 straipsnio 1 dalies nusikalstamos veikos išplaukė kita nusikalstama veika – sukčiavimas apgaule, įgyjant didelės vertės svetimą turtą, šios dvi nusikalstamos veikos susijusios, todėl ir I. M., A. P. kaltė turi būti vertinama pagal įrodymų visumą. Baudžiamojoje byloje įrodyta, kad A. P. rinko duomenis apie banko klientus, sukurstyta I. M., nors jis to ir nepripažįsta, taigi, kasatorės tvirtinimu, A. P., darydama BK 168 straipsnyje numatytą veiką, buvo vykdytoja. Apeliacinės instancijos teismas šį trūkumą, patikslindamas A. P. ir I. M. kaltinimą, galėjo ištaisyti pats, nes faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės nebūtų pasikeitusios.
Kasatorė teigia, kad baudžiamojo proceso įstatymas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas), kai ikiteisminio tyrimo metu surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą, teismui numato galimybę perduoti prokurorui visą baudžiamąją bylą. Šiuo atveju teismas priėmė sprendimą perduoti dalį bylos (dėl vienos nusikalstamos veikos) prokurorui, tačiau prokurorui grąžino visą bylą. Pasak kasatorės, šiuo atveju toje pačioje byloje, tuo pačiu metu pirmosios instancijos teismas turėtų, vadovaudamasis BPK 342 straipsnio nuostatomis, organizuoti nuosprendžio pateikimą vykdyti ir priimti kitus sprendimus, susijusius su nuosprendžio vykdymu, o prokuroras – organizuoti ikiteisminį tyrimą. Prokuroras, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio l dalies 5 punktu, iš teismo gavęs bylą, teismui ją gali perduoti tik surašęs naują kaltinamąjį aktą, tačiau, kasatorės tvirtinimu, nelogiška rašyti naują kaltinamąjį aktą jau už tą pačią nusikalstamą veiką nuteistiems asmenims. Dėl tokio apeliacinės instancijos teismo sprendimo, priimto netinkamai pritaikius įstatymą – bylos dalies perdavimo prokurorui prieš tai neišskyrus jos į atskirą bylą, prokuroras atsidūrė procesinėje aklavietėje ir vadovaujantis baudžiamojo proceso normomis neranda išeities.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. F. ir jo gynėjas advokatas M. Paukštė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; jei teismas nenustatytų bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui pagrindų – taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir nuteistajam D. F. atidėti paskirtos bausmės vykdymą.
Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, į kurį pažodžiui buvo perkelti prokuroro baigiamosios kalbos motyvai, padarė esminius BPK 305 straipsnio reikalavimų pažeidimus, suvaržiusius įstatymų garantuotą teisę į gynybą ir nešališką teismą, ir todėl, pats priėmęs naują nuosprendį, suvaržė teisę į apeliaciją. Kasatoriai pažymi, kad Lietuvos Respublikoje galioja trijų pakopų teismų sistema, kuri leidžia kontroliuoti priimamų sprendimų teisingumą, todėl kiekvienas asmuo turi teisę į apeliaciją ir kasaciją. Šioje baudžiamojoje byloje, apeliacinės instancijos teismui priėmus motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, nuteistasis jį gali skųsti tik kasacinės instancijos teismui, kuris nenagrinėja fakto klausimų, o būtent faktinių aplinkybių vertinimo patikrinimas, kuris yra galimas tik pateikus apeliacinį skundą ir jį išnagrinėjus tik apeliacinės instancijos teisme, ir yra svarbus šioje byloje. Be to, pasak kasatorių, teismas pažeidė BPK 1, 6 straipsnių reikalavimus, nes į nuosprendį pažodžiui buvo perkelti prokurorės baigiamosios kalbos motyvai, o tai kelia abejonių dėl teismo nešališkumo ir sugebėjimo priimti teisingą ir motyvuotą nuosprendį. Lietuvos Respublikoje baudžiamąsias bylas nagrinėja tik teismai, o ne prokurorai, baudžiamojo proceso paskirtis – ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves. Kasatoriai nurodo, kad tokioms teismo šališkumo aplinkybėms paaiškėjus tik po to, kai teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo ar paskelbus sprendimą, proceso dalyviai nebeturi galimybės kvestionuoti teismo šališkumo, todėl kontrolės funkciją turėjo atlikti apeliacinės instancijos teismas. Kasatorių nuomone, tokia teisinė situacija apribojo nuteistojo teisę į apeliaciją, teisingą ir nešališką teismą, dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, o ne pats iš naujo ją išnagrinėti.
Kasatoriai, skunde taip pat teigdami, kad teismas, nors ir išėjęs į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, turėjo aiškiai pasisakyti dėl nuo 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojusios BK 75 straipsnio 1 dalies redakcijos nuostatų taikymo ar netaikymo D. F. ir atsižvelgti į bylos aplinkybių visumą (nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo motyvą ir tikslus, kaltininko asmenybę iki ir po nusikaltimo padarymo, nusikaltimo darymo metu, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes), tačiau to nepadarė, mano, jog, vadovaujantis šiomis BK nuostatomis, nuteistajam paskirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas turėtų būti atidėtas, nes yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ir izoliavimo nuo visuomenės. Pasak kasatorių, D. F. nuo pat pradžių prisipažino padaręs nusikaltimą, padėjo jį atskleisti, gailisi jį padaręs, nepaisant to, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis turėjo neišnykusį teistumą, tačiau nuo nusikaltimo padarymo praėjo daugiau nei šešeri metai, padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į jo padarymo būdą, kilusius padarinius, yra daug mažesnis negu rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. D. F. ketinimas atlyginti visą žalą yra realus ir tikras – jis jau atlygino dalį priteistos žalos, kitos dalies atlyginimas galimas tik netaikant realaus laisvės atėmimo. D. F. dirba, darbdavio apibūdinamas puikiai, turi nepilnametį sūnų iš pirmos santuokos, kurį išlaiko, keletą metų gyvena su savo drauge, su ja planuoja sukurti šeimą (laukia kūdikio gimimo ir ketina įregistruoti santuoką) ir nebegrįžti prie nusikalstamų veikų darymo. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad D. F. atskyrimas nuo darbo užkirs galimybę atlyginti žalą, neigiamai paveiks nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiųjų asmenų teisėtus lūkesčius į realų žalos atlyginimą, užkirs kelią jo kuriamiems darbo ir socialiniams ryšiams.
Kasaciniu skundu nuteistasis K. J. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė jo teisę į apeliaciją, nes šiam teismui, vadovaujantis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, pagal BPK XXI skyriuje, reglamentuojančiame įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teisme, nustatytas taisykles atlikus įrodymų tyrimą ir priėmus naują nuosprendį, grindžiamą naujais įrodymais ir motyvais, jis prarado galimybę ginčyti šias aplinkybes (dėl A. Č. parodymų pripažinimo įrodymu, jų prieštaringumo, dėl pinigus perdavusio asmens, dėl organizatoriaus statuso) apeliacine tvarka. Lietuvos Respublikoje yra trijų pakopų teismų sistema, kuri leidžia kontroliuoti priimamų sprendimų teisingumą, todėl kiekvienas asmuo turi teisę į apeliaciją (BPK 312 straipsnis) ir kasaciją (BPK 367 straipsnis). Jo baudžiamojoje byloje motyvuotą ir teisiškai pagrįstą sprendimą priėmus tik apeliacinėje instancijoje, jis šį sprendimą gali skųsti tik kasacinės instancijos teismui, negalėdamas ginčyti faktinių aplinkybių, nes tai ne kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes neatsakė į jo apeliacinio skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo, pripažinusio jį kaltu padarius nusikalstamą veiką vien tik dėl to, kad jis nepripažino savo kaltės, šališkumo, ir tai sutrukdė šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas nesurašė nuosprendžio, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio nuostatos, t. y. žodis į žodį perrašė prokurorės baigiamąją kalbą, privalėjo nustatyti pirmosios instancijos teismo šališkumą ir išankstinį nusistatymą BPK 6 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies nuostatų prasme.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės V. Songailienės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistojo D. F. ir jo gynėjo advokato M. Paukštės, nuteistojo K. J. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl nuteistojo D. F. ir jo gynėjo advokato M. Paukštės, nuteistojo K. J. argumentų dėl apeliacinio proceso
Apeliaciniais skundais nuteistasis D. F. ir jo gynėjas advokatas M. Paukštė, neginčydami veikos padarymo fakto ir jos kvalifikavimo, prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir paskirti švelnesnę bausmę, nuteistasis K. J. – panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti, teismui netinkamai įvertinus įrodymus. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto esminio pažeidimo bei pats atlikdamas įrodymų tyrimą ir priimdamas naują nuosprendį, pažeidė nuteistųjų teisę į apeliaciją (iš esmės – teisę ginčyti faktines aplinkybes), teisingą ir nešališką teismą.
Bylų apeliacinio nagrinėjimo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami. Apeliacinės instancijos teismas, reikiamais atvejais atlikęs įrodymų tyrimą ir nustatęs pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas, privalo jas ištaisyti, priimdamas atitinkamą sprendimą, kurio rūšys, priėmimo pagrindai ir turinys yra reglamentuoti BPK 326 straipsnyje. Svarbu ir tai, kad ši apeliacinės instancijos teismo paskirtis turėtų būti įgyvendinama taip pat atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje garantuojamą kaltinamojo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką.
Apeliacine tvarka apskųstų pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. Faktinių bylos aplinkybių nustatymas, pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo patikrinimas, naujas jų vertinimas ir padarytų procesinių pažeidimų šalinimas yra bylos apeliacinio nagrinėjimo dalykas. Kasatorių teiginys, esą pirmosios instancijos teismo padaryto BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo neįmanoma pašalinti apeliacinės instancijos teisme, nes išnyksta galimybė dėl faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo motyvų pasinaudoti apeliacijos teise, šio pažeidimo pašalinimas įmanomas tik grąžinus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, prieštarauja BPK nuostatoms. Pagal BPK 329 straipsnio 4 punktą, jeigu pirmosios instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą, numatytą BPK 369 straipsnio 3 dalyje, išskyrus pažeidimus, numatytus BPK 326 straipsnio 1 dalies 4–5 punktuose, apeliacinės instancijos teismas panaikina nuosprendį ir priima naują nuosprendį. Tas nuosprendis, pašalinus pirmosios instancijos teismo padarytą esminį BPK pažeidimą, gali būti ir tokios pat rūšies kaip pirmosios instancijos teismo nuosprendis. Naujo nuosprendžio priėmimas, bylos aplinkybių remiantis teismų išnagrinėtais įrodymais nustatymas, patikslinimas, pakeitimas nereiškia, kad suvaržomos nuteistojo teisės, nes apeliacine tvarka byla nagrinėjama pagal jo skundą laikantis teisingo proceso garantijų.
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs pirmosios instancijos teismo padarytą BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimą, pasireiškusį tuo, kad teismas nuosprendyje neišdėstė įrodymų, kuriais grindžiamos jo išvados, ir motyvų, kuriais vadovaudamasis jis atmetė kitus įrodymus, t. y. nuosprendį motyvavo, pažodžiui perrašydamas prokuroro baigiamosios kalbos motyvus, pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir, pats atlikęs dalinį įrodymų tyrimą (balsu perskaitė J. Č. ir A. Č. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, A. P. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, papildomai apklausė nuteistąją A. P., J. Č., D. F., K. J.), iš naujo įvertino pirmosios instancijos teisme bei savo paties ištirtus įrodymus ir priėmė naują nuosprendį. Kasatoriai teisūs, teigdami, kad, nustačius pirmosios instancijos teismo šališkumą, nuosprendis panaikinamas ir byla iš naujo turi būti perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tą numato ir BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, tačiau šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė pirmosios instancijos teismo padarytą esminį BPK pažeidimą, nesusijusį su teismo šališkumu, ir dėl to pagrįstai, vadovaudamasis BPK 329 straipsnio 4 punktu, pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatyme, nustačius esminį BPK 369 straipsnio 3 dalyje nurodytą pažeidimą, išskyrus pažeidimus, numatytus BPK 326 straipsnio 1 dalies 4–5 punktuose, nenumatyta galimybė priimti kitokį sprendimą, pavyzdžiui, kaip kasatoriai teigia, bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais. Apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti visas klaidas, padarytas nustatant faktines bylos aplinkybes bei taikant įstatymus, įskaitant ir pirmosios instancijos teismo padarytas nuosprendžio surašymo klaidas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-230/2009, 2K-243/2009, 2K-425/2012, 2K-246/2014). Be to, nuteistųjų apeliaciniuose skunduose teismo šališkumo klausimas iš esmės keliamas nebuvo: K. J. apeliaciniame skunde nurodomi įrodymų vertinimo pažeidimai, sutrukdę priimti teisingą ir pagrįstą nuosprendį, taip pat nurodomas teismo šališkumas, tačiau jis siejamas su minėtais įrodymų vertinimo pažeidimais, D. F. ir jo gynėjo – buvo prašoma paskirti švelnesnę bausmę, I. M. – nurodomi pažeidimai, sutrukdę teismui priimti teisingą ir pagrįstą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas pateikė išvadas dėl jų skundų argumentų dėl esminio BPK pažeidimo, pripažindamas juos pagrįstais ir iš dalies patenkindamas K. J. ir I. M. apeliacinius skundus. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo ir, kaip teigia K. J., neatsakė į jo apeliacinio skundo argumentus dėl jo nurodomų pirmosios instancijos teismo pažeidimų, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Atsižvelgdama į tai, neperžengdama kasacinių skundų motyvų ribų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pirmosios instancijos teismo padarytą esminį BPK pažeidimą, pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir, pats šalindamas šį pažeidimą, tinkamai vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymu, priėmė naują nuosprendį, tinkamai užtikrino nuteistųjų teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.
Dėl nuteistojo D. F. ir jo gynėjo advokato M. Paukštės argumentų dėl BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nuostatų taikymo
Nuteistojo D. F. ir jo gynėjo advokato M. Paukštės kasaciniame skunde keliamas BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimas, nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priėmęs naują nuosprendį ir skirdamas bausmę D. F., šiuo klausimu apskritai nepasisakė, nors apeliaciniame skunde to buvo prašoma.
Nagrinėjamoje byloje nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija numatė, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Įstatymo leidėjo priimtu 2015 m. kovo 19 d. įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2015 m. kovo 24 d., BK 75 straipsnio 1 dalies nuostata pakeista, nurodant, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Nekyla abejonių, kad įstatymas, leidžiantis atidėti bausmės vykdymą asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus, palengvina tokių asmenų teisinę padėtį.
Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kasacinės instancijos teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikas, nepagarbą įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus ir pan. Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu paskiriant bausmę ar kitą baudžiamojo poveikio priemonę užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC01NDkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-549/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-549/2007">2K-P-549/2007</a>, 2K-181/2012). Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-405/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-405/2012">2K-405/2012</a>).
Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę D. F., nurodė, kad D. F. nusikalstamą veiką padarė turėdamas tris neišnykusius ir nepanaikintus teistumus, todėl padarė išvadą, jog bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, jam neturi poveikio. Taigi, šis teismas, įvertinęs bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes ir konstatavęs, kad tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę bus pasiekti bausmės tikslai, netiesiogiai kartu pasisakė ir dėl BK 75 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus, nuteistajam netaikymo. D. F. nuteistas už vieno sunkaus nusikaltimo padarymą; pagal nusikaltimo sunkumo laipsnį ir paskirtos bausmės dydį jis atitinka šioje BK normoje nustatytas sąlygas. Teisėjų kolegija pažymi, kad D. F. padarė sunkų, tyčinį, baigtą, savanaudišką nusikaltimą organizuota grupe, kurią pats subūrė ir pats koordinavo jos narių veiklą, buvo centrinė organizuotos grupės figūra, nusikaltimą padarė neišnykus teistumams, todėl kasatorių skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su nusikaltimo pavojingumu, dalies žalos atlyginimu, galimybe atlyginti likusią žalos dalį tik būnant laisvėje, nuteistojo šeimine padėtimi ir ateities planais, nagrinėjamu atveju nesuteikia pagrindo manyti, kad D. F. galėtų būti atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas ir taip realizuota BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad tik realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas D. F. pasieks bausmės tikslus; kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingų išvadų.
Dėl kasacinio skundo nagrinėjimo ribų, BPK 219 straipsnio, BK 95 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nuostatų taikymo
Kasaciniame skunde prokurorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu baudžiamosios bylos dalį dėl I. M. kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 168 straipsnio 1 dalį ir A. P. kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 168 straipsnio 1 dalį perduoti prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo metu BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo. Prokurorė teigia, kad bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog A. P. buvo vykdytoja ir teismas privalėjo ši trūkumą pats pašalinti, patikslindamas kaltinimą A. P. ir I. M., nes faktinės veikos aplinkybės nebūtų pasikeitusios.
Pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui gali tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Pagal teismų praktikos nuostatas apeliacinės instancijos teismas BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 dalyje nurodytą sprendimą gali priimti esant trims būtinoms sąlygoms: ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo teismui nagrinėti bylą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nuosprendyje nurodė, kad nagrinėjamoje byloje kaltinamajame akte nenurodytos esminės I. M. ir A. P. inkriminuojamų bendrininkaujant padarytų veikų, atitinkamai numatytų BK 24 straipsnio 5 dalyje, 168 straipsnio 1 dalyje ir BK 24 straipsnio 6 dalyje, 168 straipsnio 1 dalyje, aplinkybės – nenurodyti šio nusikaltimo vykdytojai; tai trukdo teismui nagrinėti bylą, nes bendrininkų veiksmai yra susiję ir kiekvieno bendrininko veiksmų vertinimas priklauso nuo kitų bendrininkų veiksmų baudžiamojo teisinio vertinimo; šio trūkumo negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nes apeliacinės instancijos teismas gali kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, nesant tokio prokuroro prašymo, teismas neturi galimybės spręsti kaltinimo pakeitimo klausimo ir išeiti iš apeliacinio skundo ribų.
BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis arba pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis ar kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Taigi, šios baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos sudaro baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui (tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos) galimybę savo iniciatyva pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis arba pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, laikantis šiame BPK straipsnyje nurodytos procedūros. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai galimybę ištaisyti kaltinamojo akto trūkumą susiejo su prokuroro prašymo kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis arba pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pateikimu, formaliai nurodydamas, kad kaltinime nėra nurodyti vykdytojai, ir iš esmės nevertindamas dėl kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių atitikimo prokuroro pasiūlytam veikos kvalifikavimui, t. y. ar iš tiesų I. M. ir A. P. pareikštuose kaltinimuose nurodytos aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad jų veiksmai apsiribojo tik atitinkamai kurstymu ir padėjimu.
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus; teismo nešališkumo užtikrinimas – viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia (be kita ko) Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia (be kita ko) prokurorams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, vertindamas teisinį reguliavimą, kuriuo nustatomos bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos ir teismo galimybės ginant viešąjį interesą peržengti skundo ribas, 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime pažymėjo, kad principas tantum devolutum quantum appellatum (apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti bei vertinti tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir neturi tikrinti bei vertinti, ar teisėtos ir pagrįstos yra tos sprendimo dalys, kurios nebuvo apskųstos apeliacine tvarka) nėra absoliutus tuo požiūriu, kad apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinio skundo ribas; jis neturi būti apeliacinio skundo ribų varžomas taip, kad jo sprendimas būtų iš esmės neteisingas ir dėl to būtų pažeistos konstitucinės vertybės.
Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo BPK 219 straipsnio nuostatų nesilaikymą, surašant kaltinamąjį aktą šioje byloje, ir, perduodamas bylos dalį prokurorui, pažeidė BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, o tai sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti tinkamą sprendimą šioje byloje (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Tačiau esant tokioms aplinkybėms, t. y. juridiniam pagrindui priimti BPK 382 straipsnio 5 punkte numatytą sprendimą, nagrinėjamoje byloje susidaro teisinė situacija, kai antrą kartą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka baudžiamasis procesas yra negalimas dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos aplinkybės – baudžiamosios atsakomybės senaties, kuriai suėjus, asmens baudžiamasis persekiojimas negali būti vykdomas. Nors kasaciniuose skunduose baudžiamosios atsakomybės senaties klausimas nekeliamas, tačiau šiame kontekste pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-183/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-183/2012">2K-P-183/2012</a> konstatuota, jog tuo atveju, kai įsiteisėję nuosprendžiai ar nutartys apskųsti, be kita ko, ir dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnis) ir šiame įstatyme įtvirtintos kasacinės instancijos teismo teisės nagrinėjant kasacinę bylą pritaikyti lengvesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą arba nutraukti baudžiamąją bylą (BPK 376 straipsnio 3 dalis), kasacinės instancijos teismas nėra saistomas kasacinio skundo motyvais ir turi konstitucinę teisę pats apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, byloje yra pagrindas svarstyti baudžiamojo įstatymo – BK 95 straipsnio – taikymo klausimą.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas nustato įtariamo ar kaltinamo nusikaltimo padarymu asmens baudžiamojo persekiojimo ir baustinumo ribas laiko atžvilgiu. Tokia nuostata įstatyme įtvirtinta, atsižvelgiant į bausmės paskirtį, nes praėjus ilgesniam laikui nuo nusikaltimo padarymo paskirta bausmė nepasiektų įstatyme numatytų tikslų.
I. M. ir A. P. buvo pareikšti kaltinimai atitinkamai pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 168 straipsnio 1 dalį ir BK 24 straipsnio 6 dalį, 168 straipsnio 1 dalį dėl informacija apie asmens privatų gyvenimą neteisėto pasinaudojimo ir jos panaudojimo kitų asmenų labui, t. y. dėl to, kad I. M. ne anksčiau kaip 2008 m. gruodžio mėn. palenkė A. P. surinkti ir pateikti informaciją apie banko klientų duomenis, kuri 2008 m. gruodžio mėn. iš banko klientų sąrašo atrinko R. M. ir 2009 m. vasario 10 d., 2009 m. gegužės 6 d. atsidarė jo asmens bylą banko sistemoje, surinko joje esančią informaciją apie šį klientą ir ją perdavinėjo I. M.. Pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis už nesunkaus nusikaltimo padarymą jo padarymo metu buvo penkeri metai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu senaties terminas dėl nesunkaus nusikaltimo jau buvo aštuoneri metai (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis (2010 m. birželio 15 d. redakcija, įsigaliojusi 2010 m. birželio 29 d.). Senaties terminas šiuo atveju turi būti skaičiuojamas remiantis BK 3 straipsnio 3 dalies nuostata, kad baudžiamasis įstatymas, sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios, taigi senaties terminai ir jų skaičiavimo taisyklės yra tokios, kokios jos buvo tų veikų padarymo metu, t. y. penkeri metai. Taigi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl BK 168 straipsnio 1 dalyje numatyto nesunkaus nusikaltimo nagrinėjamu atveju prasideda 2009 m. gegužės 7 d., o baigiasi 2014 m. gegužės 7 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis I. M. ir A. P. dėl bylos dalies dėl inkriminuoto nesunkaus nusikaltimo perdavimo prokurorui priimtas 2015 m. balandžio 20 d. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Dėl to baudžiamasis persekiojimas taptų praktiškai neįgyvendinamas.
Apkaltinamasis nuosprendis šioje byloje galėtų atitikti teisėtumo reikalavimus tik atitinkamai pakeitus kaltinimus (BPK 256 straipsnis). Apie ketinimus keisti kaltinimą kasaciniame skunde neužsimenama, bet prašoma palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, kuriam būdingi visi tie patys kaltinimo trūkumai. Todėl, atsižvelgiant į bylos pobūdį, nei bylos perdavimas iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nei palikimas galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimo perduoti bylos dalį prokurorui neatitiktų baudžiamojo proceso rungtiniškumo, teisingumo ir ekonomiškumo principų. Dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl baudžiamosios bylos dalies dėl I. M. kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 168 straipsnio 1 dalį ir A. P. kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 168 straipsnio 1 dalį perdavimo prokurorui naikintina ir byla nutrauktina dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2015 m. lapkričio 11 d. pateikė prašymą iš nuteistojo K. J. priteisti valstybei 46,32 Eur išlaidų už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.
Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Pagal šio straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-304-942/2015, 2K-316-699/2015).
Nagrinėjamoje byloje buvo paduotas ir nuteistojo K. J. kasacinis skundas dėl teismo sprendimo dalies, susijusios su jo pripažinimu kaltu ir nuteisimu. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka K. J. pageidavo dalyvauti teismo posėdyje ir paprašė jam paskirti gynėją. Dėl to buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir tarnybos koordinatoriaus sprendimu parinktas advokatas, suteikęs K. J. antrinę teisinę pagalbą. Atsižvelgdama į tai, kad nuteistasis atlieka bausmę pataisos namuose, be gynėjo pagalbos jo teisės nebūtų tinkamai ginamos, pagal BPK 51 straipsnio 2 dalį gynėjo dalyvavimas byloje buvo būtinas, siekiant užtikrinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje numatytą kaltinamojo teisę į gynybą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su jo teise į gynybą, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais,
n u t a r i a :
Nuteistojo D. F. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Paukštės, nuteistojo K. J. kasacinius skundus atmesti.
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 20 d. nuosprendžio dalį:
panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 20 d. nuosprendžio dalį dėl baudžiamosios bylos dalies dėl I. M. kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 168 straipsnio 1 dalį ir A. P. kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 168 straipsnio 1 dalį perdavimo prokurorui ir, vadovaujantis BPK 369 straipsnio 3 dalimi, šią bylos dalį I. M. ir A. P. nutraukti, dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Kitą Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 20 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Vytautas Masiokas
Aurelijus Gutauskas
