Baudžiamoji byla Nr. 2K-558-648/2015
Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00638-2013-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.6; 2.1.7.4.;
2.6.7.5 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Eligijaus Gladučio, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Artūro Pažarskio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Iš V. P. priteista nukentėjusiajam S. Š. 10 000 Lt (2896,20 Eur) neturtinei žalai atlyginti ir Kauno teritorinei ligonių kasai 433,09 Lt (125,43 Eur) nukentėjusiojo S. Š. sveikatos priežiūros paslaugų išlaidoms atlyginti.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, kuria pakeista Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio dalis ir iš V. P. priteistas nukentėjusiajam S. Š. neturtinės žalos dydis sumažintas iki 1500 Eur. Taip pat iš V. P. priteista nukentėjusiajam S. Š. 705 Eur teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
V. P. nuteistas už tai, kad 2013 m. balandžio 28 d., apie 02.45 val., savo gyvenamojo namo kieme, (duomenys neskelbtini), konflikto metu, ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nenustatytu įrankiu sudavė ne mažiau kaip trylika smūgių S. Š. į įvairias kūno vietas ir padarė galvos sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose, odos nubrozdinimą nosies nugarėlėje, pakaušio srityje su galvos smegenų sukrėtimą, poodinės kraujosruvos nugaroje, juosmens srityje, kairio sėdmens srityje, kairėje alkūnėje, pilvo srityje, abiejuose keliuose; tą patį nenustatytą įrankį bandė kišti S. Š. į išangę ir padarė nubrozdinimą išangės srityje; taip tyčia nesunkiai sutrikdė S. Š. sveikatą.
Kasaciniame skunde nuteistasis V. P. išdėsto alternatyvius prašymus: 1) panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti arba 2) pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar apeliacinės instancijos teismo nutartį, arba 3) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatoriaus nuomone, abiejų instancijų teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, nes teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą dėl būtinosios ginties (BK 28 straipsnis) nuostatų, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio, o apeliacinės instancijos teismas – dar ir BPK 332 straipsnio pažeidimus, netinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio nuostatomis. Anot kasatoriaus, teismai iškraipė byloje surinktų įrodymų prasmę, vadovavosi prieštaringais ir abejotinais įrodymais, kurių kiekvieną vertino atskirai, neanalizavo jų visumos, neįvertino reikšmingų abipusio konflikto kilimo ir eigos aplinkybių, kaltinantiems įrodymams suteikė prioritetą, neišdėstė motyvų, kodėl vieni (kaltinantys) įrodymai priimti, o kiti (teisinantys) – atmesti.
Nuteistojo nuomone, skundžiamo nuosprendžio išvados yra neteisingos, nes teismo baigiamasis aktas pagrįstas prielaidomis, tik atskirų asmenų parodymais, jame apsiribota formaliu dalies įrodymų išdėstymu, bet neįvertintas jų santykis, neištirtos abejotinos aplinkybės, neišdėstyti teismo motyvai dėl gynybos argumentų, nevisapusiškai ištirti surinkti įrodymai, neišsamiai ir nepakankamai kruopščiai išnagrinėta įvykio situacija bei jos aplinkybės. Dėl to kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesilakė BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo procesinėmis normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimą ir apeliacinį procesą, neatliko bylos duomenų lyginamosios analizės, nepagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, neatkreipė dėmesio, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas ne visais įrodymais, neanalizuota jų visuma ir nepašalinus byloje esančių prieštaravimų. Be to, šis teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes motyvuotai neatsakė į visus esminius apelianto argumentus ir prašymus, dėl jų neišdėstė motyvuotų išvadų, nepatikrino nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, nenustatė akivaizdžių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nepašalino nuosprendyje esančių prieštaravimų, neteisingai ir tendencingai vertino byloje esančius įrodymus, bylos neišnagrinėjo tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas minėtas išvadas padarė neišnagrinėjęs bei neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, neatlikęs įrodymų tyrimo ir taip pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, tinkamai įvertinęs apeliaciniame skunde nurodytus pirmosios instancijos teismo padarytus procesinius pažeidimus ir siekdamas pašalinti byloje esančius prieštaravimus bei abejones, privalėjo atnaujinti įrodymų tyrimą savo iniciatyva. To nepadaręs, teismas pažeidė ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir abejonės vertinami kaltininko naudai) principą. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė nutartį, nepatikrinęs kiekvieno įrodymo patikimumo, liečiamumo, leistinumo aspektais, jų tarpusavio ryšio ir visumos, neaptaręs ir motyvuotai nepaneigęs kaltinimui prieštaraujančių duomenų, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 305 straipsnio 1 dalį, 332 straipsnio 3 dalį, netinkamai taikė šalių rungimosi, procesinio lygiateisiškumo bei teismo nešališkumo principus ir pažeidė BPK 6, 7 straipsnius.
Anot kasatoriaus, skundžiamuose sprendimuose pabrėžtinai didesnė įrodomoji reikšmė skirta nukentėjusiojo parodymams, jam palankias aplinkybes nurodančių liudytojų (E. Š., V. V., O. V., M. D., J. D., D. L.) parodymams, kurie neįvertinti liečiamumo (susietumo) aspektu. Nuteistais nesutinka su teismų atliktu įrodymų (įvykio vietos ir nukentėjusiojo rūbų apžiūros, specialisto išvados, liudytojos L. P. telefono pokalbių išklotinės, kasatoriaus, nukentėjusiojo, specialistės Z. M., liudytojų L. P., Č.S. J. ir S. V. parodymų) vertinimu. Skundo autoriaus nuomone, teismai specialisto išvadą vertino iškreiptai, nes turėjo vertinti ne tik S. Š. sveikatos sužalojimo mastą, bet ir sužalojimų pobūdį, lokalizaciją, mechanizmą, sužalojimų eigą, chronologiją. Teismai neatkreipė dėmesio į daiktų apžiūros protokolus, neįvertino prieštaringų nukentėjusiojo S. Š. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, bei laiko aplinkybės, kada jis pranešė policijai dėl jam padarytų sužalojimų. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad būtent kasatorius pirmasis smogė nukentėjusiajam į pakaušio sritį, po to jis tariamai pargriuvo, vėliau pajuto dar kelis smūgius bei prarado sąmonę. Tokie nukentėjusiojo paaiškinimai yra paneigti byloje surinktų įrodymų visetu, t. y. kasatoriaus, liudytojos L. P. nuosekliais ir neprieštaringais parodymais. Kasatorius teigia, kad būtent pats S. Š. išprovokavo konfliktą ir pirmasis sudavė smūgius, dėl to jis (kasatorius) tik gynėsi nuo tokių veiksmų. Abiejų instancijų teismai nepagrįstai kritiškai vertino tik kasatoriaus ir liudytojos L. P. parodymus, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs, neprieštaravo kitai bylos medžiagai, jo nurodytą aplinkybę apie grumtynių vietą patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas ir nuotraukos.
Teismai nepagrįstai sureikšmino tik vieną specialistės Z. M. išvadą, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai išangės srityje negalėjo atsirasti jam pačiam krentant, ir neįvertino kitų paaiškinimų dėl kitų S. Š. nustatytų sužalojimų, kurie galėjo atsirasti jam pačiam krentant. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo šio argumento, nurodyto ir apeliaciniame skunde, apie jį nepasisakė skundžiamoje nutartyje, nemotyvuotai atmetė nuteistojo argumentą dėl neįvertinos specialisto išvados skilties „Papildomi tyrimų duomenys“ ir joje esančių prieštaringų aplinkybių. Be to, teismai tinkamai neištyrė prieštaringų duomenų, užfiksuotų Asmenų, naujai uždarytų į areštinę, apžiūros apskaitos žurnale ir specialisto išvadoje, dėl nukentėjusiojo sužalojimų. Tai reiškia, kad teismai nepašalino abejonės, kad S. Š. išangė galėjo būti sužalota ir (duomenys neskelbtini) apskrities VPK areštinėje, nepaneigė kasatoriaus versijos, jog nukentėjusysis susižalojo krisdamas ant verandoje buvusių daiktų grumtynių metu, kasatoriui besiginant nuo jo agresijos ir smurto. Dėl to nuteistasis teigia, kad sužalojimai, dėl kurių S. Š. nesunkiai sutrikdyta sveikata, nėra tiesiogiai susiję priežastiniu ryšiu su jo veiksmais, kuriais jis gynėsi nuo nukentėjusiojo agresijos ir smurto. Be to, kritiškai vertintini liudytojų V. V., O. V., M. D., J. D., D. L. parodymai, nes jie yra nepatikimi, šie liudytojai tiesiogiai įvykyje nedalyvavo, visi kartu iki įvykio vartojo alkoholinius gėrimus. Plačiai aptardamas nukentėjusiojo S. Š. parodymus, kasatorius teigia, kad jie taip pat yra nepatikimi, keliantys abejonių, nes juos paneigia įvykio vietos apžiūros protokolas ir specialisto išvada, kurioje nenustatyta jokie kirstiniai (nuo smūgių strypu į galvą), durtiniai (dūris su metaliniu strypu į kirkšnį) ar dėl metalinio strypo kišimo jam į išangę padaryti sužalojimai. Šioje specialisto išvadoje nurodyta, kad išangės srityje užfiksuoti tik nubrozdinimai. Teisme specialistė Z. M. patvirtino, kad nukentėjusysis apie išangės sužalojimą nurodė vėliau, tik po papildomos apžiūros, ir toks sužalojimas padarytas kietu buku daiktu. Nuteistasis pažymi, kad pastaroji aplinkybė paneigia nukentėjusiojo parodymus, tačiau ji apeliacinės instancijos teisme nebuvo kruopščiai išnagrinėta. Teismai nepagrįstai neįvertino ir to, kad nukentėjusiojo S. Š. teiginiai apie kasatoriaus tyčinius intensyvius smurto veiksmus ir žalojimą metaliniu strypu neatitinka byloje nustatytų aplinkybių (įvykio vietoje nerasta metalinių strypų ar panašių daiktų; gyvenamojo namo verandoje konstatuoti grumtynių pėdsakai; ant namo laiptų jokių veikos padarymo pėdsakų nerasta). Tai reiškia, kad nukentėjusiojo parodymai neįvertinti patikimumo aspektu, nors tokia sąlyga yra būtina, norint išvengti neteisingo ar nepagrįsto asmens nuteisimo. Be to, teismai neįvertino suinteresuotumo neturinčių liudytojų policijos pareigūnų S. V. ir Č.S. J. parodymų apie tai, kad iš karto atvykę į įvykio vietą jokio metalinio strypo ar įrankio nematė, nukentėjusysis apie jo užpuolimą metaliniu daiktu nesiskundė, neatkreipė dėmesio į šių liudytojų nurodytą konflikto priežastį – S. Š. į kasatoriaus namus užėjo aiškintis dėl aplietos kaimyno namo sienos. Skunde pažymima, kad tokie šių liudytojų parodymai paneigia nukentėjusiojo nurodytą įvykio priežastį ir patvirtina kasatoriaus bei liudytojos L. P. parodymus.
Kasaciniame skunde kritikuojamos ir apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nukentėjusiojo drabužių apžiūros protokole užfiksuotų drabužių pažeidimų. Nuteistajam nesuprantama, kokiu pagrindu apeliacinės instancijos teismas, neturėdamas specialiųjų žinių, kategoriškai konstatuoja, kad ant nukentėjusiojo drabužių rastos „raudonos dėmės“ yra kraujas, nors byloje nėra jokių įrodymų (ekspertizės ar specialisto išvadų), patvirtinančių tokias aplinkybes, ir viso proceso metu nebuvo atliktas šių „raudonų dėmių“ tyrimas. Be to, teismai neatsižvelgė į laiko aplinkybę (daugiau kaip mėnuo nuo įvykio), kada šie nukentėjusiojo rūbai su „raudonomis dėmėmis“ buvo pateikti. Dėl to kasatorius teigia, kad tokios aptartos aplinkybės neturi įrodomosios reikšmės ir negali būti vertinami kaip patikimas įrodymas, pagrindžiantis jo kaltę.
Kartu kasatorius pažymi, kad dėl to paties įvykio buvo atlikti du ikiteisminiai tyrimai ir teismuose išnagrinėtos dvi baudžiamosios bylos, kurių vienoje įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu S. Š. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nustačius, kad konflikto iniciatorius buvo būtent S. Š., o ne kasatorius. Dėl to kasatorius teigia, kad abiejose bylose, kuriose buvo nagrinėjamas tas pats įvykis, skiriasi įrodymų vertinimas ir teismai nagrinėjamoje byloje padarė esminius BPK 20 ir 322 straipsnių pažeidimus, netinkamai kvalifikavo kasatoriaus veiksmus pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir pažeidė BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje priimtuose sprendimuose nepagrįstai nurodytas kasatorius kaip konflikto iniciatorius, agresyviai nusiteikęs prieš nukentėjusįjį, tariamai pirmasis sudavė smūgius S. Š.. Tokios teismų išvados padarytos neatlikus išsamios įrodymų analizės, pagrįstos iš esmės tik nukentėjusiojo S. Š. nenuosekliais, kitiems bylos duomenims prieštaraujančiais parodymais. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas kasatoriaus versiją dėl veikimo būtinosios ginties sąlygomis, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes įrodymus vertino atskirai, nevertino jų visumos, prioritetą suteikė tik S. Š. parodymams. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo tik nuoroda į pirmosios instancijos teismo netinkamai atliktą įrodymų tyrimą, formaliai išnagrinėjo BK 28 straipsnio taikymo klausimus, lakoniškai pasisakė dėl faktinių bylos duomenų vertinimo ir apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo, dėl būtinosios ginties sąlygų nebuvimo padarė išvadas, nepagrįstas įrodymų visuma, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Dėl to kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad nagrinėjamas įvykis buvo muštynės, t. y. specifinė konfliktinė situacija, kurioje netaikomos būtinosios ginties nuostatos. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai įvertino įrodymus dėl konflikto priežasties, neišsiaiškino visų įvykio faktinių aplinkybių, byloje esančių kitų objektyvių įrodymų, nevertino, kad smurtas prieš S. Š. buvo panaudotas šiam pažeidus kasatoriaus nuosavybę, būsto neliečiamumą, ginantis nuo pradėto paties S. Š. pavojingo kėsinimosi. Skundo autorius teigia, kad konfliktas prasidėjo esant dvejoms būtinosios ginties sąlygoms – ginant nuosavybę ir būsto neliečiamybę, o konflikto eigoje – ginantis nuo pradėto pavojingo kėsinimosi prieš patį kasatorių. Skundo autorius teigia, kad teismai neįvertino visos konfliktinės situacijos pavojingumo, sumenkino kasatoriui ir jo šeimos nariams grėsusio pavojaus pobūdį, neatsižvelgė į konfliktuojančių pusių jėgų santykį ir nuteistojo galimybę atremti užpuolimą, taip padarė neteisingas išvadas dėl būtinosios ginties nebuvimo ir buvo šališki. Nagrinėjamo įvykio aplinkybės patvirtina, kad kasatorius neturėjo ir negalėjo turėti jokio motyvo pirmas atlikti prieš S. Š. fizinius smurtinius veiksmus, nes konflikto iniciatorius buvo pats nukentėjusysis, nuo kurio veiksmų kasatorius turėjo teisę gintis kaip nuo realaus, pavojingo ir tebesitęsiančio kėsinimosi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEyLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-212/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-212/2007">2K-212/2007</a>).
Nors apeliacinės instancijos teismas ir sumažino iš kasatoriaus priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti, tačiau jis mano, kad iš jo apskritai nepagrįstai priteista S. Š. neturtinė žala, nes jo veiksmai nebuvo nukreipti tyčia sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, o tik gintis nuo pradėto pavojingo kėsinimosi. Juolab kad pats nukentėjusysis padarė tyčinę veiką ir nežymiai sutrikdė jo (kasatoriaus) sveikatą. Todėl kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidą, kuri neištaisyta apeliacinio proceso metu, dėl CK 6.250 straipsnio nuostatų taikymo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo nuteistojo V. P. kasacinį skundą atmesti.
Prokurorės nuomone, kasacinio skundo detali įrodymų analizė, pateiktas savas įrodymų vertinimas ir teiginiai dėl abiejų instancijų teismų sprendimuose padarytų esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų nenagrinėtini, nes tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas išvadas dėl jo kaltės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad įstatymo reikalavimai vertinant nukentėjusiojo S. Š. parodymus buvo pažeisti, šiuos parodymus teismas išdėstė nuosprendyje ir juos analizavo tiek atskirai, tiek kitų byloje esančių įrodymų kontekste.
Prokurorė, pažymėdama BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatas, teigia, kad prieštaravimų ar skirtingo situacijos vertinimo nagrinėjamoje byloje priimtuose sprendimuose ir Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 16 d. nuosprendyje nėra. Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog kasatorius pirmasis smogė S. Š., šis išprovokavo konfliktą ir kasatorius buvo priverstas gintis. Prokurorė teigia, kad dėl prieštaringų įvykio dalyvių parodymų nėra nustatyta, kuris konflikto dalyvis pirmasis sudavė smūgį, tačiau nagrinėjamoje byloje tai nėra lemiama aplinkybė. Byloje neabejotinai nustatyta, kad įvyko abipusės muštynės, kurių metu tiek S. Š., tiek V. P. patyrė sužalojimus. Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. P. smurtiniai veiksmai neatitinka BK 28 straipsnio 2 dalyje apibrėžto pavojingo kėsinimosi (pradėto ar tiesiogiai gręsiančio), t. y. būtinosios ginties situacijos, nes aplinkybė, kad konfliktas įvyko kasatoriaus namo kieme, nėra besąlygiška aplinkybė būtinajai ginčiai atsirasti, nes ne kiekviena konfliktinė situacija gali būti vertinama kaip pavojingas kėsinimasis. Skundžiamoje nutartyje, remiantis nustatytomis bylos aplinkybėmis bei susiformavusia teismų praktika, argumentuotai pasisakyta, kodėl nagrinėjamoje situacijoje nenustatytos būtinosios ginties sąlygos. Teismas teisingai atkreipė dėmesį į nuteistojo parodymus, kad po kelių jam S. Š. suduotų smūgių jis laisvai, niekieno netrukdomas grįžo į namus apsirengti, nors jau tuo metu tarp vyrų buvo įsiplieskęs tarpusavio konfliktas; po kiek laiko jis grįžo apsirengęs ir tada prasidėjo S. Š. ir V. P. tarpusavio muštynės. Tokie nuteistojo veiksmai neleidžia daryti išvados jį veikus būtinosios ginties sąlygomis. Kartu tai reiškia, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes V. P. veikai tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir nėra pagrindo teigti apie pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų padarytus esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus.
Kartu atsiliepime teigiama, kad kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo netinkamai išnagrinėto nuteistojo apeliacinio skundo, neatlikto įrodymų tyrimo ir taip pažeistų BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų yra nepagrįsti. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl V. P. apeliacinio skundo visų esminių argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinis skundo argumentai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados dėl įrodymų vertinimo pripažįstamos teisingomis ir pagrįstomis. Visi nuteistojo argumentai (dėl specialisto išvados ir specialistės paaiškinimų vertinimo) pakartoti ir kasaciniame skunde, skundžiamoje nutartyje aptarti ir motyvuotai atmesti. Anot prokurorės, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo versija dėl S. Š. nustatytų išangės nubrozdinimų ir kitų sužalojimų atsiradimo mechanizmo yra nepagrįsta ir prieštarauja nustatytoms bylos faktinėms aplinkybėms. Tai, kad nebuvo rastas žalojimo metu naudotas įrankis, negali paneigti išvados, jog smūgiai S. Š. buvo suduoti nenustatytu įrankiu. Be to, apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį, rėmėsi teismo medicinos specialisto išvada, ekspertės parodymais, vertino apžiūros protokolo duomenis apie S. Š. drabužių sutepimus ir pažeidimus. Dėl to kasaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad dėl „raudonų dėmių“ kilmės nepateikta specialisto išvada, nevertintina kaip esminis įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas. Vertinant teismo specialisto išvadoje užfiksuotų S. Š. padarytų sužalojimų pobūdį, atsiliepime neabejojama, kad dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis kraujavo, įvykio metu jis vilkėjo drabužius, kurie buvo paimti ir pridėti prie baudžiamosios bylos medžiagos kaip daiktai, ant kurių išliko nusikalstamos veiklos pėdsakai. Juolab kad net ir atmetus teismo išvadas dėl ant S. Š. drabužių likusių pėdsakų kilmės, teismo išanalizuotų įrodymų visuma yra pakankama kasatoriaus kaltei pagrįsti padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Prokurorė nesutinka ir su kitu kasacinio skundo argumentu dėl BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimo, t. y. kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą. Atsiliepime pažymima, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje proceso dalyviai teismo neprašė atlikti įrodymų tyrimą. Be to, skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad teismas visapusiškai įvertino visus įrodymus, susijusius su nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdžiu, ir, remdamasis tinkamai ištirtų duomenų visuma, padarė teisingą išvadą apie sužalojimų mechanizmą.
Anot prokurorės, bylą išnagrinėję teismai pagrįstai atmetė nuteistojo teiginius apie būtinąją gintį ir pagal nustatytas faktines aplinkybes V. P. įvykdytai veikai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Byloje nustatyta, kad dėl kasatoriaus tyčinių veiksmų nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tai reiškia, kad nukentėjusysis turėjo teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.283 straipsnio 1 dalis). Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas įvertino nukentėjusiojo netinkamus veiksmus ir jų pobūdį, gydymosi trukmę, kitas nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, reikšmingas nustatomos neturtinės žalos dydžiui, ir pagrįstai sumažino nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos sumą, t. y. tinkamai vadovavosi BPK 115 straipsnio reikalavimais bei civilinės teisės normomis ir įstatymo nuostatų nepažeidė.
Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusysis S. Š. prašo nuteistojo V. P. kasacinį skundą atmesti ir priteisi jam iš nuteistojo jo turėtas išlaidas dėl teisinės pagalbos surašant atsiliepimą į kasacinį skundą. Nukentėjusiojo nuomone, abiejų instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodami nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, teisingai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio nuostatomis, jų nepažeidė. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai priėmė motyvuotus sprendimus, pagrįstus išsamiu ir nuodugniu byloje esančių įrodymų tyrimu bei jų įvertinimu, nuteistajam paskirta bausmė yra adekvati (proporcinga) jo padarytai nusikalstamai veikai ir, anot nukentėjusiojo, nėra aiškiai per griežta. Atsiliepime nukentėjusysis teigia, kad naikinti teisėtus pirmosios ir apeliacinės instancijos procesinius sprendimus nėra jokio teisinio pagrindo.
Nuteistojo V. P. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2006 m. sausio 16 d. ir rugsėjo 21 d. nutarimuose yra konstatavęs, jog „konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija“. Pažymėtina, kad šiame teisės akte įtvirtinti teisinės valstybės ir teisingumo principai, inter alia, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti byloje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia prokurorams (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-183/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-183/2012">2K-P-183/2012</a>).
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasacinės instancijos teismas laikosi vieningos pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015).
Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų, nuodugniai ištirti apeliaciniame skunde esančius argumentus, juos palyginti su surinkta byloje medžiaga. Be to, apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, taip pat motyvuotai atsakyti į skunde išdėstytus argumentus, įvertinti reikšmingų bylai teisingai išspręsti duomenų visumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12-303/2015). Šios instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-21/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-21/2014">2K-21/2014</a>, 2K-29-489/2015 ir kt.). Kartu pažymėtina ir tai, kad BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą pagal BPK XXI skyriuje nustatytas taisykles. Vadinasi, pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas turi teisę visose nagrinėjamose bylose atlikti visų įrodymų tyrimą. Todėl manydamas, kad pirmosios instancijos teisme netirtos tam tikros aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, ar įrodymai, turintys esminės reikšmės teismo išvadoms, yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, apeliacinės instancijos teismas turi atlikti įrodymų tyrimą ir tik tada daryti atitinkamas išvadas.
Nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko, kad kasacine tvarka apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų teismo baigiamajam aktui ir apeliacinės instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą, padarė esminį BPK pažeidimą, suvaržiusį proceso dalyvių teises, sukliudžiusį teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. P. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Nesutikdamas su tokiu sprendimu, nuteistasis jį apskundė apeliacine tvarka, apeliaciniu skundu prašydamas panaikinti minėtą nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Taigi tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant kaltinamojo veiksmus, ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus.
Iš kasacine tvarka skundžiamos nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo ir minėtame baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymo nuteistojo veiksmuose, įvertino tik atskirus, tačiau ne visus byloje surinktus įrodymus, o kai kurių duomenų iš viso nevertino, t. y. liudytojos L. P. parodymų nepalygino su kitais bylos duomenimis, nenurodė motyvuotų argumentų, kodėl šie parodymai visa apimtimi yra atmetami; teismo medicinos specialisto išvadoje aprašytų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo ir užfiksuotų jam padarytų sužalojimų nepalygino su S. Š. sulaikymo metu (atliekant pirminę apžiūrą) nustatytais sužalojimais bei nukentėjusiojo drabužių apžiūros metu nustatytais pažeidimais; nepašalino prieštaravimų, esančių nukentėjusiojo, liudytojos L. P. ir nuteistojo parodymuose dėl įvykio pradžios, konflikto kilimo ir jo eigos aplinkybių, dėl šių prieštaravimų nepasisakė, jų neanalizavo, selektyviai pasirinko tik atskirus įrodymus (S. Š. parodymus), kuriais vadovaudamasis padarė savo išvadas; kaip įrodymų viseto neįvertino teismo medicinos specialisto išvadų, liudytojų Č.S. J. ir S. V. parodymų. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad apeliacinėje instancijoje įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, nors to proceso dalyviai ir neprašė. Priimtame sprendime tik dar kartą aptaręs byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės yra nustatytos teisingai ir veika kvalifikuota tinkamai. Tačiau, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas, padarydamas tokias išvadas, neištyrė visų faktinių aplinkybių dėl konflikto pradžios priežasčių, nepasisakė dėl visų V. P. apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo bei keliamas būtinosios ginties egzistavimo klausimas, ir išvadų nepagrindė teisiniais argumentais. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nepasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepašalino esminių prieštaravimų tarp byloje esančių duomenų, neįvertino bylos įrodymų visumos, o įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, pirmenybę teikdamas V. P. kaltinantiems įrodymams, nepagrįstai sureikšmindamas tam tikrus tokių įrodymų aspektus, nevertindamas šiuos įrodymus kitų juos neatitinkančių bylos duomenų kontekste. Taigi tokios apeliacinės instancijos teismo išvados nagrinėjamoje byloje yra skubotos, priimtos nepakankamai įsigilinus į apeliacinio skundo esminius argumentus, įrodymus vertinant vienpusiškai, neištaisant pirmosios instancijos teismo galimai padarytų klaidų ir taip pažeidžiant bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka reglamentuojančias baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas.
Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismui neatlikus atitinkamų įrodymų papildomo tyrimo ir nepašalinus prieštaravimų bei abejonių, nepateikus V. P. inkriminuojamo įvykio išsamios analizės, negalima traktuoti, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo patikrinta išsamiai, įrodymai įvertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 324 straipsnio 6 dalis). Kartu konstatuotina, kad Kauno apygardos teismas bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo V. P. apeliaciniame skunde, nepatikrino, priimtoje nutartyje į esminius apelianto argumentus neatsakė, išdėstė argumentus, pagrįstus ne išsamiu visų bylos aplinkybių įvertinimu, taip pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Neįvykdęs šios pareigos, apeliacinės instancijos teismas negalėjo tinkamai motyvuoti priimtos nutarties (BPK 332 straipsnio 3, 5, 7 dalių pažeidimas), kuria pakeista pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų. Šie pažeidimai laikytini esminiais BPK pažeidimais, suvaržiusiais proceso dalyvių teises, sutrukdžiusiais apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
BPK 386 straipsnio 2 dalis numato, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas šią bylą, turi įvertinti visus surinktus bylos įrodymus kaip visumą, pašalinti atskirų įrodymų prieštaravimus ir padaryti logiškas bei nuoseklias išvadas dėl V. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir pateikti tinkamai motyvuotą jo veiksmų teisinį vertinimą.
Dėl nukentėjusiojo prašymo priteisti atstovavimo išlaidas
Nukentėjusysis atsiliepime į nuteistojo kasacinį skundą prašo išieškoti iš nuteistojo atstovavimo išlaidas. Kasacinės instancijos teismui pateiktas pinigų priėmimo kvitas (2015 m. lapkričio 10 d., serijos BUH Nr. 9325465), patvirtinantis, kad nukentėjusysis S. Š. pagal 2015 m. lapkričio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. GK 00350 už teisines paslaugas (atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą) sumokėjo savo atstovui advokatui Gilbertui Kinderevičiui 605 Eur.
Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Minėtos nuostatos galioja bylą nagrinėjant apeliacinėje ir kasacinėje instancijoje, tačiau, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-20/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-20/2011">2K-20/2011</a>, 2K-153-696/2015, 2K-84-699/2015).
Ši baudžiamoji byla nagrinėta rašytinio proceso tvarka pagal nuteistojo kasacinį skundą, kuris pripažintas pagrįstu iš dalies ir jis tenkintas taip pat iš dalies, bylą perduodant iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinę bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, proceso dalyviai į teismo posėdį nekviečiami, o nukentėjusiojo ir (ar) jo atstovo atsiliepimas į kasacinį skundą nėra privalomas, atsiliepimo nepateikimas netrukdo nagrinėti kasacinę bylą (BPK 3741 straipsnio 1, 2 dalys). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti prašymo išieškoti iš nuteistojo kasacinio proceso metu nukentėjusiojo S. Š. turėtas atstovavimo išlaidas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Nukentėjusiojo S. Š. prašymą dėl atstovavimo išlaidų priteisimo iš V. P. atmesti.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Alvydas Pikelis
Artūras Pažarskis
