A. M. pagal BK 222 str., 183 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-527-648/2015

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-04007-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.6.2;

2.1.7.4;

2.4.2.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Artūro Pažarskio,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,

nuteistajam A. M.,

nuteistojo gynėjui advokatui Žygimantui Rutkauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžio dalis, kuria A. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: A. M. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, ši laisvės atėmimo bausmė apėmimo būdu subendrinta su Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu A. M. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirta 80 MGL (2907,78 Eur) dydžio bauda ir galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, 4 dalimi, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. M. tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 69 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per dvejus metus atlyginti BUAB „I.“ priteistą turtinę žalą. Iš A. M. BUAB „I.“ naudai priteista 37 972,41 Eur (131 111,15 Lt) turtinei žalai atlyginti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu A. M. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 80 MGL (10 040 Lt (2907,78 Eur)) dydžio bauda, nustatant ją sumokėti per keturis mėnesius, o pagal BK 183 straipsnio 2 dalį jis išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BUAB „I.“, atstovaujamos UAB „Paltaja“, civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Artūro Pažarskio pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. M. nuteistas už tai, kad, dirbdamas UAB „I.“ (bendrovės kodas (duomenys neskelbtini), registruota 2007 m. spalio 10 d., adresu: (duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir kasininku, būdamas materialiai atsakingas už UAB „I.“ turtą, Panevėžio mieste, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 13 d. iki 2011 m. sausio 31 d., tyčia, neturėdamas teisinio pagrindo, pasisavino jo žinioje buvusį svetimą UAB „I.“ didelės vertės turtą, būtent:

2010 m. sausio 13 d. iš kasos aparato inkasavęs 686 Lt (198,68 Eur), 2010 m. rugsėjo 1 d. – 70 Lt (20,27 Eur), 2010 m. rugsėjo 10 d. – 140 Lt (40,55 Eur), 2010 m. rugsėjo 17 d. – 456 Lt (132,07 Eur), nesurašė kasos pajamų orderių ir šių pinigų neįtraukė į bendrovės kasą;

2010 m. rugsėjo 28 d. transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartimi D. M. pagal 2010 m. rugsėjo 17 d. įgaliojimą Nr. 10-01 pardavus UAB „I.“ priklausantį automobilį „Volvo XC90“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir į D. M. sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“, gavus 37 500 Lt (10 860,75 Eur) už parduotą automobilį bei dalį gautų pinigų – 17 494,02 Lt (5066,62 Eur) 2010 m. rugsėjo 28 d. D. M. iš sąskaitos pervedus į UAB „DnB Nord lizingas“ sąskaitą (duomenys neskelbtini), t. y. skolą lizingui už automobilį pagal susitarimą Nr. 200801F-2519/1, bendrovės apskaitoje nefiksavo šio automobilio pardavimo, pinigų gavimo operacijų, nepateikė dokumentų apie likusių – 18 960,05 Lt (5491,21 Eur) panaudojimą;

2010 m. rugsėjo 30 d. pagal kasos knygą bendrovės kasoje turėdamas 24 013,31 Lt (6954,74 Eur) likutį, nepateikė dokumentų apie šių pinigų panaudojimą, perduodamas UAB „I.“ dokumentus D. R., neperdavė jam kasos likučio;

2011 m. sausio 4 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija INT Nr. 00605, UAB „Emtekas“ už 14 842,82 Lt (4298,78 Eur) (iš jų 2576,03 Lt (746,07 Eur) PVM) pardavus prekių bei pagal kasos pajamų orderį, serija IN Nr. 00142, gavus 14 842,82 Lt (4298,78 Eur), 2011 m. sausio 14 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija INT Nr. 00606, UAB „Emtekas“ už 17 608,34 Lt (5099,73 Eur) (iš jų 3055,99 Lt (885,08 Eur) PVM) pardavus prekių ir atlikus darbų bei pagal kasos pajamų orderį, serija IN Nr. 00144, gavus 17 608,34 Lt (5099,73 Eur), 2011 m. sausio 18 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija INT Nr. 00607, UAB „Emtekas“ už 25 301,89 Lt (7327,93 Eur) (iš jų 4391,24 Lt (1271,79 Eur) PVM) pardavus prekių ir atlikus darbų bei pagal kasos pajamų orderį, serija IN Nr. 00145, gavus 25 301,89 Lt (7327,93 Eur), 2011 m. sausio 31 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija INT Nr. 00608, UAB „Emtekas“ už 29 032,74 Lt (8408,46 Eur) (iš jų 5038,74 Lt (1459,32 Eur) PVM) atlikus darbų bei pagal kasos pajamų orderį, serija IN Nr. 00146, gavus 29 032,74 Lt (8408,46 Eur), gautų pinigų nefiksavo bendrovės kasos knygoje ir šių pinigų į bendrovės kasą neįnešė; taip iš viso pasisavino 131 111,15 Lt (37 972,41 Eur), t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.

Šioje byloje A. M. taip pat nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, tačiau ši teismų sprendimų dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 16 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, t. y. padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą.

Kasatorius nurodo, kad jo tiesioginė tyčia ir tikslas pasisavinti jo žinioje buvusį UAB „I.“ didelės vertės turtą neįrodyta, o jo parodymai, jog jis šio turto nepasisavino, bet išleido bendrovės reikmėms tenkinti, siekdamas išgelbėti ją nuo bankroto, tačiau neišsaugojo ir nesurinko tai patvirtinančių buhalterinių dokumentų, nepaneigti kitais byloje esančiais faktiniais duomenimis, todėl negalima teigti, kad jis padarė BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Nepripažindamas savo kaltės dėl UAB „I.“ lėšų pasisavinimo, kasatorius pažymi, kad viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, jog jam ir jo sutuoktinei priklausantį UAB „I.“ turtą – pinigus naudojo ne sau, o didesnę dalį pinigų panaudojo bendrovėms reikmėms, nes buvo suinteresuotas jos veikla, iš kurios galėjo gauti pajamų, savo poreikiams jis galėjo panaudoti tik labai nedidelė dalį šių lėšų. Prasidėjus krizei, bendrovė atsidūrė sunkioje ekonominėje situacijoje, nebuvo užsakymų, kasatorius negalėjo atsiskaityti su tiekėjais už įsigytas medžiagas, negalėjo mokėti atlyginimų darbuotojams, todėl jie, tarp jų – ir bendrovės buhalterė, išėjo iš darbo. Kasatorius bendrovės veiklos nesustabdė, tačiau nevedė buhalterinės apskaitos ir už tai pagrįstai yra nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Be to, tuo metu jau dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, todėl neturėjo galimybių fiksuoti vykusių ūkinių operacijų, su klientais dažnai atsiskaitydavo grynaisiais, neišrašydavo dokumentų, nes dėl to buvo daromos nuolaidos. Kadangi nefiksavo vykusių ūkinių operacijų, tai negali tiksliai nurodyti, kur buvo panaudotos gautos lėšos, tačiau paskutiniais bendrovės gyvavimo mėnesiais organizavo bendrovės veiklą taip, kad pirmiausia būtų atsiskaityta su asmenimis, kuriems bendrovė buvo skolinga.

Kasatorius tvirtina, kad 2010 m. rugsėjo 28 d. jo sutuoktinei pagal įgaliojimą pardavus bendrovės automobilį gauti 37 500 Lt buvo panaudoti bendrovės reikmėms ir tai patvirtina pateikti jo bei jo sutuoktinės D. M. banko atsiskaitomųjų sąskaitų išrašai (T. 2, b. l. 83, 86-93, T. 5, 149): 2010 m. rugsėjo 28 d. pervesta UAB „DnB Nord lizingas“ 17 494 Lt, taip padengiant visą bendrovės skolą bankui už automobilį; 2010 m. rugsėjo 29 d. padaryti mokėjimo pavedimai UAB „Baltijos kontaktų grupė“ 1213 ir 213 Lt už gautas prekes; grąžintos skolos, turėtos Klaipėdoje atidarius bendrovės filialą, t. y. išmokėti atlyginimai filialo samdomiems darbuotojams, reklamai, iš viso apie 15 000 Lt (tai buvo daroma neoficialiai, nes buvo pigiau); 100 Lt pervesta UAB „Sareme“ už medžiagas; UAB „Tele-2“ sumokėta 246,93 Lt už mobiliojo ryšio paslaugas; UAB „Arfidas“ – 699 Lt už medžiagas; 2010 m. spalio 3 d. padarytas 125 Lt mokėjimo pavedimas TEO už paslaugas; grąžinta 790 Lt skola J. Č.

Pagal buhalterinius dokumentus kasoje turėjo būti 24 013,31 Lt likutis, tačiau kasatorius nežino, iš kur jis galėjo susidaryti, mano, kad buvo padaryta klaida – kasoje likutis galėjo būti apie 4000 Lt, kuris galėjo būti sudubliuotas su 20 000 Lt, kurie buvo pervesti į jo asmeninę sąskaitą už automobilio pardavimą. Dokumentų apie 24 013,31 Lt panaudojimą jis neturi, nes bendrovės gyvavimo pabaigoje nerinko dokumentų apie pinigų panaudojimą, už viską buvo atsiskaitoma grynaisiais, neišrašant dokumentų, todėl mano, kad galėjo susidaryti tik apie 4000 Lt grynųjų pinigų likutis.

Kasatorius prisipažįsta, kad kaltinime nurodytu laiku gavo sąskaitose faktūrose nurodytus pinigus – 86 785,79 Lt grynaisiais iš UAB „Emtekas“, tačiau jų nepasisavino, o atidavė skolas fiziniams asmenims: 50 000 Lt – J. D., 20 000 Lt – A. B. Šiuos pinigus kasatorius buvo pasiskolinęs iš šių asmenų 2008-2009 m., siekdamas palaikyti bendrovės veiklą, nors bendrovės apskaitoje kaip paskolų jų nefiksavo. Liudytojai J. D. ir A. B. patvirtino skolinę kasatoriui nurodytas pinigų sumas, kurios jiems buvo grąžintos. Dėl likusių kaltinime nurodytų 16 785 Lt kasatorius pripažįsta, kad tik nedidelę dalį jų galėjo išleisti savo reikmėms, o kitus panaudojo skoloms atiduoti tiekėjams, kurių negali nurodyti, nes prisimena. Pardavus bendrovės akcijas, jo šeimos vardu buvo perrašyta bendrovės iš DnB banko paimta 30 000 Lt paskola. Iš kreditavimo sutarčių matyti, kad AB DnB bankas suteikė UAB „I.“ 60 000 Lt paskolą laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 14 d. iki 2010 m. liepos 31 d., o pagal 2011 m. gegužės 16 d. kreditavimo sutartį Nr. k-1200-2011-17 nuo 2011 m. liepos mėn. paskolos likutis perkeltas į kasatoriaus pradelstos paskolos sąskaitą, pakeičiant kreditavimo sutarties sąlygas ir nustatant kredito grąžinimo terminą nuo 2011 m. liepos 26 d. iki 2017 m. spalio 31 d. (T. 2, b. l. 101-125).

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį. Apie tokio sumanymo buvimą bendrovės vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas, ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala, ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Teismai šiuo atveju turi remtis teisminio nagrinėjimo metu nustatytais duomenimis, patvirtinančiais kaltininko sumanymą bendrovės turtą naudoti (ar patį tokio turto naudojimą) bendrovės reikmėms. Tokiu atveju tik išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas sudaro galimybes teismams padaryti teisingas išvadas.

Bendrovės vadovo neteisėtas disponavimas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu, šio turto paėmimas pats savaime dar nereiškia, jog yra padaryta BK 183 straipsnyje numatyta nusikalstama veika. Būtinasis turto pasisavinimo požymis yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Ši žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis. Pavyzdžiui, buhalterinė apskaita gali būti tvarkoma apgaulingai, siekiant gauti neįtrauktų į apskaitą grynųjų pinigų, kurie panaudojami bendrovės reikmėms tenkinti (perkama bendrovės veiklai reikalinga įranga, medžiagos, atsiskaitoma už bendrovei suteiktas paskolas ir pan.). Nors šiais pinigais disponuojama neteisėtai, tačiau tokiu disponavimu turtinė žala bendrovei nepadaroma ir paprastai tai negali būti laikoma turto pasisavinimu BK 183 straipsnio prasme. Taigi būtina įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, ar bendrovė patyrė realios žalos dėl jos vadovo veiksmų, ar jis veikė tyčia, t. y. suprasdamas, kad savinasi bendrovės turtą, numatydamas bendrovei daromą žalą ir to norėdamas. Tokių duomenų ignoravimas, kai juos įmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, gali būti pripažintas esminiu įrodinėjimo tvarkos (BPK 20 straipsnis) pažeidimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTc1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-575/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-575/2010">2K-575/2010</a>, 2K-7-330/2011, 2K-92/2012, 2K-P-95/2012, 2K-P-78/2012).

Kasatorius atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas išteisinant jį dėl UAB „I.“ turto pasisavinimo, su kuriomis jis visiškai sutinka. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad turto, kasatoriui inkriminuoto kaip pasisavinto, negalima laikyti jam svetimu. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad inkriminuotos nusikalstamos veikos laikotarpiu kasatorius ir jo sutuoktinė buvo bendrovės akcininkai, bendrovės įstatinis kapitalas buvo suformuotas iš jų turto, todėl jie buvo tie asmenys, kurie patyrė žalos pasisavinant bendrovės turtą, kuris kasatoriui nebuvo svetimas. UAB priklausančio turto traktavimas kaip svetimo šeimos narių akcijų turėtojams yra nelogiškas, nes pagal Akcinių bendrovių įstatymą akcijų savininkai įgyja teisę į bendrovės turtą (išskyrus dividendus) akcinę bendrovę likvidavus ir atsiskaičiuos su kreditoriais, o tai reiškia, kad šio uždarosios akcinės bendrovės savininkų turto valdymas yra tik ribojamas, tačiau šeimos narių akcijų turėtojams jis nėra svetimas. Uždarosios akcinės bendrovės turtas nuo akcijų turėtojų turto yra atskirtas buhalteriškai. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 straipsnio 3 dalį, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievoles savo turtu subsidiariai, o tai rodo, kad juridinio asmens dalyvio (akcininko) turtas nėra absoliučiai atskirtas nuo juridinio asmens turto. Nustačius, kad kasatorius neteisėtai naudodamas UAB „I.“ turtą pažeidė kitų asmenų turtinius interesus, jis privalėtų prieš šiuos asmenis atsakyti civiline tvarka, o esant BK tam tikruose straipsniuose numatytų veikų požymiams, galėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, net ir nustačius, kad kasatoriaus veiksmai disponuojant UAB „I.“ priklausančiu turtu yra neteisėti, šios veikos negalima kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nes nėra būtinojo nusikaltimo sudėties požymio – objekto (dalyko), t. y. turto, inkriminuoto kasatoriui kaip pasisavinto, negalima laikyti svetimu. Byloje surinktų įrodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad, apgaulingai tvarkydamas bendrovės „I.“ apskaitą ir paimdamas iš bendrovės turtą, kasatorius galėjo padaryti žalos kitiems asmenims, t. y. padaryti kitas nusikalstamas veikas, tačiau šiuo aspektu baudžiamoji byla nebuvo tiriama, teismas bylą nagrinėja laikydamasis BPK 255 straipsnyje numatytų ribų, todėl kasatoriaus veikoje, jam ir jo sutuoktinei esant šios bendrovės akcininkais, nėra BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas taip pat nesilaikė BPK 320 straipsnio 3, 4 punktų nuostatų. Prokuroro apeliaciniu skundu, be kita ko, buvo prašoma UAB „I.“, atstovaujamos UAB „Paltaja“, civilinį ieškinį patenkinti iš dalies ir iš kasatoriaus priteisti UAB „I.“ 96 074,37 Lt turtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas išieškoti iš kasatoriaus UAB „I.“ naudai 37 972,41 Eur (131 111,15 Lt) turtinei žalai atlyginti, pablogino kasatoriaus teisinę padėtį, nes nusprendė išieškoti gerokai didesnę pinigų sumą, nei buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde. Skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Nei valstybinį kaltinimą šioje byloje palaikęs prokuroras, nei civilinis ieškovas apeliaciniais skundais neprašė priteisti tokio dydžio turtinę žalą, todėl įpareigodamas ją atlyginti apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai peržengė apeliacinio skundo ribas, nepagrįstai pablogino kasatoriaus teisinę padėtį ir taip netinkamai pritaikė BPK 320 straipsnio nuostatas. Kasatoriaus įsitikinimu, nei prokuroro apeliaciniame skunde, nei nuosprendyje nurodytos pinigų sumos UAB „I.“ grąžinti jis neprivalo, nes šių pinigų nepasisavino.

Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir BK 69 straipsnio nuostatas, nes paskyrė kasatoriui baudžiamojo poveikio priemonę – per dvejus metus atlyginti BUAB „I.“ priteistą turtinę žalą, nors joks proceso dalyvis neprašė taikyti BK 69 straipsnio. Esant tokio pobūdžio apeliacinio skundo reikalavimui, kasatorius būtų atitinkamai rengęsis gynybai – teikęs duomenis, kad šiuo metu grąžina UAB „I.“ paimtą paskolą bankui, kurią su sutuoktine perėmė iš bendrovės, duomenis, patvirtinančius sudėtingą savo turtinę padėtį (augina du nepilnamečius vaikus), tai, kad jo nefinansuos jokia kredito įstaiga ir kad BK 69 straipsnyje numatytas įpareigojimas prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams.

Nuteistojo A. M. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kasacinėje nutartyse ne kartą pažymėta, kad kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą tikrina pagal žemesnių instancijų teismų byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes, o tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų gavimo teisėtumas, jų tyrimas ir vertinimas, patikrina, ar tai padaryta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, tačiau nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas taip, kaip reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos: pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra tik teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva; nagrinėjimo teisme dalyviai gali išsakyti savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo, kuri teismui nėra privaloma, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad ginčijamas veikos, už kurią A. M. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, įrodytumas, t. y. faktiniai, o ne teisiniai apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl A. M. kaltumo padarius šią nusikalstamą veiką aspektai. Priešingai nei nustatė apeliacinės instancijos teismas, kasatorius, remdamasis atskirais bylos duomenimis, viena vertus tvirtina, kad jam inkriminuotas kaip pasisavintas UAB „I.“ lėšas jis panaudojo bendrovės reikmėms, tačiau neturi arba neišsaugojo tai patvirtinančių dokumentų, be to, tvarkant buhalterinę apskaitą buvo padaryta klaidų, kita vertus, pripažįsta, kad galėjo nedidelę šių lėšų dalį panaudoti ir savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Nors šie kasacinio skundo teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo siejami su BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu, tačiau iš esmės ginčijamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas, kuris nesusijęs su esminiais BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą baudžiamajame procese, pažeidimais, kasatorius tiesiog nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu, neigia šio teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes bei pateikia savo nuomonę šiais klausimais, ignoruodamas motyvuotas apeliacinės instancijos išvadas, kuriomis buvo paneigtos gynybos iškeltos versijos dėl UAB „I.“ lėšų pasisavinimo bei išdėstyti išsamūs kitų bylos įrodymų (liudytojų L. M., D. M., D. R., R. J. parodymų, specialisto išvados Nr. 5-5/19 dėl UAB „I.“ ūkinės finansinės veiklos, specialisto paaiškinimų, banko sąskaitų išrašų ir kitos rašytinės bylos medžiagos) vertinimo motyvai. Patikrinusi apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymu aspektu, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis atitinka jam keliamus BPK įtvirtintus įrodymų vertinimo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra išdėstyti įrodymai, kurie buvo pagrindas A. M. pripažinti kaltu padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jį nuteisti, motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė arba kitaip įvertino apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymus, taip pat teismo nustatytos įrodinėjimo dalyką šioje byloje sudarančios bylos faktinės aplinkybės (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino tiek atskirai, tiek kaip visumą, lygindamas juos tarpusavyje, pašalindamas iškilusius prieštaravimus, t. y. įsitikinęs jų patikimumu, bei argumentuodamas savo išvadas. Taigi konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo yra deklaratyvūs, neatitinka apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, bylos medžiagos ir nepagrindžia esminių BPK pažeidimų padarymo.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį

Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Taigi objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas ir taip padarant žalą turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju, nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84/2012">2K-7-84/2012</a>, 2K-P-78/2012, 2K-138/2014). Atsižvelgiant į tai, kad turto pasisavinimo sudėtis yra materiali, turi būti nustatyta padaryta žala, o kaltininko pasisavinimo veiksmus su tokia žala turi sieti aiškus priežastinis ryšys. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai – kaltininko tiesioginė tyčia, t. y. asmuo turi suvokti, kad neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą (esantį jo žinioje) turtą, taip pažeidžia turto savininko interesus bei padaro jam turtinę žalą, ir to nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-407/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-407/2014">2K-407/2014</a>).

Vertinant BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties subjektyviojo kaltės požymio reiškimą nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, pažymėtina, kad, sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės lėšomis, jas pasisavino, būtina aiškiai nustatyti jo tyčios turinį (kryptingumą), t. y. kokį sumanymą jis turėjo paimdamas bendrovės lėšas: ar jas panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti ar įmonės reikmėms. Apie bendrovės vadovo sumanymo turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip šios lėšos buvo naudojamos, ar dėl to jo vadovaujamai įmonei buvo padaryta žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Taigi, darant išvadą dėl bendrovės vadovo veiksmų atitikties arba neatitikties BK 183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių lėšų panaudojimo įmonės reikmėms faktą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltininko parodymai, jog bendrovės lėšos buvo paimtos ir naudotos jos reikmėms, to nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties buvimą jo padarytoje veikoje. Kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo bendrovės reikmėms turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš bendrovės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pvz., siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su bendrovės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos bendrovės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84/2012">2K-7-84/2012</a>, 2K-213/2012, 2K-382-489/2015).

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šio teismo išvadą dėl A. M. išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, lėmė teismo konstatavimas, jog A. M. inkriminuotas kaip pasisavintas UAB „I.“ turtas negali būti laikomas jam ir jo sutuoktinei, kaip vieninteliams bendrovės akcininkams, svetimu, t. y. nenustatytas pasisavinimo veikos dalykas – svetimas turtas, be to, teismo nuomone, liko nepaneigti A. M. parodymai, kad bendrovės pinigus jis paėmė turėdamas sumanymą šį turtą naudoti bendrovės reikmėms. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas šiais teismo išvadas, išsamiai aptarė žemesnės instancijos teismo padarytus įrodymų vertinimo trūkumus ir neatitikimą BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimams, teismo neteisingai nustatytas faktines aplinkybes, įstatymo aiškinimo ir taikymo klaidas, teismų praktikoje suformuluotas išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo analogiško pobūdžio bylose ir teisingai kvalifikavo A. M. veiksmus pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

Byloje nustatyta, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu A. M., būdamas UAB „I.“ direktorius ir kasininkas, turėdamas savo žinioje bendrovės turtą – pinigus, keturiais atvejais iš kasos aparato inkasavęs iš viso 1352 Lt (391,57 Eur), nesurašė kasos pajamų orderių ir šių pinigų į įmonės kasą neįtraukė, pardavus bendrovei priklausantį automobilį, bendrovės apskaitoje neužfiksavo pinigų gavimo operacijų, nepateikė dokumentų apie likusių – 18 960,05 Lt (5491,21 Eur) panaudojimą, taip pat nepateikė dokumentų apie bendrovės kasoje turėtų 24 013,31 Lt (6954,74 Eur) likučio panaudojimą, be to, iš UAB „Emtekas“ gavęs 86 785,79 Lt (25 134,90 Eur) grynųjų už parduotas prekes bei suteiktas paslaugas, gautų pinigų nefiksavo bendrovės kasos knygoje ir šių pinigų į kasą neįnešė. Taigi byloje ištirtų įrodymų visuma nustatyta, kad A. M., neturėdamas jokio teisinio pagrindo, paėmė ir be apskaitos dokumentų naudojo jo žinioje buvusį svetimą UAB „I.“ didelės vertės turtą – iš viso 131 111,15 Lt (37 972,41 Eur). A. M. parodymų apie paimtų bendrovės pinigų panaudojimą jos reikmėms tenkinti – prekėms pirkti, atlyginimams mokėti, atsiskaitymams su klientais ir skoloms padengti – nepatvirtina arba juos paneigia kiti bylos įrodymai, taigi jie yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais objektyviais ir konkrečiais duomenimis ir jų negalima patikrinti procesinėmis priemonėmis. Nors ir nenustatyta kokiems kitiems, nesusijusiems su bendrovės interesais ir veikla, tikslams šios lėšos buvo panaudotos, veikos kvalifikavimui tai neturi reikšmės. Kaip minėta, teismų praktikoje tokiais atvejais esminėmis aplinkybėmis pripažįstama tai, kad bendrovės lėšos buvo naudojamos ne jos reikmėms ir kad dėl to jai buvo padaryta žala. Baudžiamosios atsakomybės nešalina ir tai, kad A. M. bei jo sutuoktinė D. M. buvo vieninteliai UAB „I.“ akcininkai, nes uždarosios akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas, todėl ir vienintelis akcininkas turi atsakyti už bendrovės, t. y. jam svetimo turto, pasisavinimą, nustačius visus kitus BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEzLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-213/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-213/2006">2K-213/2006</a>, 2K-411/2012, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-407/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-407/2014">2K-407/2014</a>). Atsižvelgiant į šiais aplinkybes, darytina išvada, kad pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo A. M. veiksmus pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų (BPK 320 straipsnio 3, 4 dalys)

Apeliacinio skundo nagrinėjimo ribos nustatytos BPK 320 straipsnyje. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal apelianto prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis, o pagal prašymų pobūdį ir nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės dydis ir pan. Tiksliai suformuluoti konkretūs prašymai paprastai nustato aiškesnes apeliacinio skundo ribas nei bendresnio pobūdžio reikalavimai. Tačiau apeliantui netiksliai ar net netinkamai suformulavus savo prašymą, apeliacinės instancijos teismas apie apeliacinio skundo ribas turi spręsti iš skunde nurodytų nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindų ir motyvų.

BPK 320 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai; nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Dėl šios normos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo padėtį BPK 320 straipsnio 4 dalies prasme, be kita ko, reiškia priimti sprendimą, sukeliantį nuteistajam ar išteisintajam sunkesnes teisines pasekmes, negu buvo nustatytos apskųstame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje: nustatyti aplinkybes, sunkinančias nuteistojo teisinę padėtį, sugriežtinti paskirtą bausmę, kartu su bausme paskirti baudžiamojo poveikio priemones, padidinti priteistą sumą žalai atlyginti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-130/2008, 2K-391/2008, 2K-7-428/2010). Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai apeliantas tik prašo pagriežtinti bausmę, nenurodydamas konkrečios bausmės rūšies ir dydžio, apeliacinės instacijos teismas yra saistomas tik įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ir BK bendrosios dalies normų, tačiau, kai apeliantas skunde konkrečiai nurodo prašomos paskirti bausmės rūšį ir jos dydį, griežtesnės nei prašoma bausmės paskyrimas laikomas apeliacinio skundo ribų viršijimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjQ3LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-647/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-647/2011">2K-647/2011</a>).

Kasaciniame skunde keliamas BPK 320 straipsnio 3, 4 dalių taikymo klausimas tuo aspektu, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ir priteisdamas iš nuteistojo A. M. BUAB „I.“ naudai didesnę turtinę žalą (131 111,15 Lt (37 972,41 Eur)), nei apeliaciniu skundu prašė prokuroras (96 074,37 Lt (27 825,06 Eur)), bei paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – per dvejus metus atlyginti BUAB „I.“ priteistą turtinę žalą, kurios apeliaciniame skunde prokuroras neprašė skirti, peržengė apeliacinio skundo ribas, nepagrįstai pablogino nuteistojo padėtį labiau nei to buvo prašoma apeliaciniu skundu ir taip padarė esminus BPK 320 straipsnio 3, 4 dalių pažeidimus.

Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama tik pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. M. išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį – A. M. pripažinti kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam laisvės atėmimą dvejiems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę A. M. paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose; BUAB „I.“, atstovaujamos UAB „Paltaja“, civilinį ieškinį patenkinti iš dalies ir iš A. M. priteisti BUAB „I.“ 96 074,37 Lt (27 825,06 Eur) turtinei žalai atlyginti; likusią nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas prokuroro apeliacinį skundą, nusprendė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. M. išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir dėl šios dalies priimė naują nuosprendį, kuriuo pripažino A. M. kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį bei paskyrė jam laisvės atėmimą dvejiems metams. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, teismas šią bausmę apėmimo būdu subendrino su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. M. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirta 80 MGL (2907,78 Eur) dydžio bauda ir galutinę subendrintą bausmę jam paskyrė laisvės atėmimą dvejiems metams. Be to, vadovaudamasis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, 4 dalimi, teismas bausmės vykdymą atidėjo dvejiems metams, įpareigojant A. M. tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, ir, vadovaudamasis BK 69 straipsniu, paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – per dvejus metus atlyginti BUAB „I.“ priteistą turtinę žalą. Iš A. M. BUAB „I.“ naudai priteisė 37 972,41 Eur (131 111,15 Lt) turtinei žalai atlyginti. Kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo sprendimu dėl civilinio ieškinio išsprendimo buvo viršytos apeliacinio skundo ribos ir padarytas esminis BPK 320 straipsnio 4 dalies pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas paskyrė tokią pačią bausmės rūšį ir jos dydį kaip ir prašė prokuroras apeliaciniu skundu, t. y. laisvės atėmimą dvejiems metams, ir, švelnindamas nuteistojo teisinę padėtį, bausmės vykdymą atidėjo. Kita vertus, atidedant bausmės vykdymą baudžiamasis įstatymas imperatyviai reikalauja paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas (BK 75 straipsnio 2 dalis). Taigi apeliacinės instancijos teismas, privalėdamas laikytis šių nuostatų, paskyrė nuteistajam BK 69 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – dėl nusikaltimo asmeniui padarytos turtinės žalos atlyginimą. Pažymėtina, kad apeliaciniu skundu taip pat buvo prašoma, iš dalies patenkinus BUAB „I., atstovaujamos UAB „Paltaja“, civilinį ieškinį, priteisti turtinės žalos atlyginimą, taigi teismo nustatytas įpareigojimas atlyginti turtinę žalą savo pobūdžiu nebuvo naujas ar staigmena nuteistajam ir savaime šio baudžiamojo poveikio priemonės parinkimu teismas nepasunkino nuteistojo padėties labiau nei to buvo prašoma apeliaciniu skundu. Be to, teismas, paskirdamas bausmę bei baudžiamojo poveikio priemonę, atsižvelgė į nuteistojo šeiminę padėtį, šeimos kreditorinius įsipareigojimus, nuteistojo darbo santykius bei kitas aplinkybes, todėl nepažeidė, kaip teigiama kasaciniame skunde, nuteistojo teisės į gynybą.

Tačiau klausimo dėl apeliacinio skundo ribų laikymosi išsprendimui šiuo atveju svarbu ir tai, kad prokuroras apeliaciniu skundu prašė iš A. M. BUAB „I.“ naudai priteisti 96 074,37 Lt (27 825,06 Eur), tačiau apeliacinės instancijos teismas nustatė ir iš nuteistojo A. M. BUAB „I.“ priteisė didesnę, nei prokuroras prašė, turtinę žalą – 37 972,41 Eur (131 111,15 Lt). Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad civilinis ieškovas (BUAB „I., atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Paltaja“), kurio civilinį ieškinį apeliaciniu skundu prašė išspręsti prokuroras, apeliacinio skundo nepateikė ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka civilinio ieškovo atstovas nedalyvavo, taigi nuomonės dėl civilinio ieškinio nepareiškė. Prokuroro apeliaciniame skunde dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio nebuvo nurodyta jokių konkrečių argumentų. Iš apeliacinės insatncijos teismo nuosprendžio motyvacijos matyti, kad teismas civilinio ieškinio dydį – 37 972,41 Eur (131 111,15 Lt) – apskaičiavo atsižvelgdamas į tai, kad būtent tokia turtinė žala buvo padaryta A. M. nusikalstamais veiksmais pasisavinant bendrovės lėšas. Tačiau teismas neatsižvelgė į jo paties pripažintą įrodyta aplinkybę, jog A. M. kartu su sutuoktine perėmė BUAB „I.“ AB DNB banko suteiktą paskolą (33 067,71 Lt) (9577,07 Eur), kurią jis moka iš savo asmeninių lėšų. Būtent šiuo pagrindu mažinti civilinio ieškinio dydį prašė ir prokuroras pirmosios instancijos teisme per baigiamąsias kalbas, tačiau apeliacinės instancijos teismas prokuroro argumentų ir byloje nustatytų aplinkybių nevertino. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą mažinti iš A. M. priteistinos turtinės žalos dydį atsižvelgiant į A. M. iš bendrovės perimtos paskolos dalį (33 067,71 Lt (9577,07 Eur), kita vertus, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 4 dalimi, šiuo atveju negalėjo viršyti ir apeliacinio skundo ribų, kuriomis reikalaujamas turtinės žalos dydis buvo apibrėžtas 96 074,37 Lt (27 825,06 Eur). Išdėstytos aplinkybės reiškia, kad prokuroro apeliacinio skundo ribos buvo viršytos apeliacinės instancijos teismui nepagrįstai priteisus didesnį turtinės žalos atlyginimą, nei to prašė prokuroras apeliaciniame skunde, atitinkamai dėl didesnio turtinės žalos dydžio priteisimo nepagrįstai buvo pasunkinta nuteistojo padėtis teismui su bausme paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę atlyginti tokią pačią turtinę žalą ir taip buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Taigi iš A. M. BUAB „I.“ naudai priteistinos turtinės žalos dydis mažintinas iki prokuroro apeliaciniame skude nurodytos turtinės žalos ribos – 96 074,37 Lt (27 825,06 Eur).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 16 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio. Sumažinti iš nuteistojo A. M. BUAB „I.“ naudai priteistos turtinės žalos dydį iki 27 825,06 Eur.

Kitą šio nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Viktoras Aidukas

Artūras Pažarskis