M. Š. pagal BK 253 str., 369 str., 368 str., 376 str., 219 str.

Kasacinio skundo Nr. DOK-1423/2025

Teisminio proceso Nr. 1-04-8-00008-2022-7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Tomo Šeškausko, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistojo M. Š. ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės kasacinio skundo dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. kovo 28 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 20 d. nuosprendžio priėmimo klausimą,

n u s t a t ė :

Kasaciniu skundu nuteistasis M. Š. ir jo gynėja advokatė I. Blaževičienė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl M. Š. nuteisimo ir bylą jam nutraukti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, kurie lėmė neteisėtų sprendimų M. Š. atžvilgiu priėmimą.

Kasaciniame skunde teigiama, kad M. Š. kaltė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 2 dalį negalėjo būti grindžiama, remiantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, nes jo normos subjektams, turintiems specialųjį statusą, netaikomos. M. Š. šį statusą turi, nes veikos padarymo metu buvo (ir šiuo metu yra) Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų karys, vykdantis tarnybos pareigas, o patys veiksmai atlikti ne civilinėje, o karinėje teritorijoje. Tokiai jo veiklai yra taikomi kiti, karinę tarnybą reglamentuojantys, teisės aktai. Pagal užimamas pareigas M. Š. turėjo leidimą nustatyta tvarka įgyti, laikyti bet kokį kiekį (taip pat ir labai didelį) šaudmenų, taip pat gabenti ir disponuoti šaudmenimis (visų pirma, panaudojant juos pagal paskirtį, t. y. iššaudant). Pagal vado įsakymą M. Š. buvo suteikti įgaliojimai parengti šaudymo pratyboms būtinus šaunamuosius ginklus bei šaudmenis renginyje dalyvaujantiems civiliams, taip pat organizuoti ir atlikti jų gabenimą bei laikymą, grąžinimą į karinio dalinio teritoriją. Taigi M. Š. veiksmuose nėra BK 253 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymio – leidimo neturėjimo.

Pažymima, kad tiek vykdydamas karo profesinę tarnybą, tiek ir civiliniame gyvenime M. Š. turėjo ir tebeturi teisę gauti ir naudoti šaudmenis, tarp jų ir 7,62X39 kalibro. Tai patvirtina gynėjos apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai (Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3–osios rinktinės štabo viršininko 2024 m. gruodžio 4 d. raštas ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Viešosios tvarkos biuro 2024 m. gruodžio 18 d. raštas). Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl M. Š., rėmėsi Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2022 m. lapkričio 4 d. raštu, kuriame nurodyta, kad jis neturėjo leidimo disponuoti 7,62X39 mm kalibro šaudmenimis, kai Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3–osios rinktinės štabo viršininko rašte nurodoma priešingai. Vertindami šiuos du atsakymus teismai nukrypo nuo in dubio pro reo principo, pagal kurį visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Kasatoriai nesutinka, kad asmuo, kuris turi leidimą įsigyti ir laikyti šaunamuosius ginklus, tačiau faktiškai nėra įsigijęs ginklus parduodančioje civilinėje parduotuvėje tokio ginklo (nors ir turi leidimą disponuoti tokiais ginklais karinės tarnybos metu), pripažįstamas pažeidusiu baudžiamąjį įstatymą tuo atveju, jeigu disponuoja atitinkamo kalibro šaudmenimis. Pats šaudmuo be ginklo, iš kurio toks šaudmuo gali būti iššautas, nesudaro tokio pavojingumo, kad vien šaudmens laikymas galėtų būti pripažintas sudarančiu BK 253 straipsnio 1 ar 2 dalies objektyvųjį požymį. Teismai nukrypo nuo teismų praktikos, nes tinkamai nepatikrino veikos pavojingumo ir pažeidė baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės priemonės taikymo (ultima ratio) principą. Jeigu M. Š. ir padarė taisyklių, nustatančių šaudymo vadovo ir kito pratybose dalyvaujančio personalo elgesį pasibaigus pratyboms, pažeidimą, šis turėjo būti vertinamas kaip drausmės pažeidimas. Tarnybinio patikrinimo išvadoje M. Š. elgesys įvertintas kaip šiurkštus drausmės pažeidimas, tačiau drausminė nuobauda nepaskirta nes nuo drausmės pažeidimo padarymo praėjo daugiau kaip vieneri metai. Taigi M. Š. atsakomybė dėl tų pačių fakto aplinkybių jau buvo įvertinta tarnybine (drausmine) tvarka. Taikant M. Š. baudžiamąją atsakomybę už tuos pačius veiksmus, buvo pažeistas non bis in idem principas.

Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepakankamai motyvuotas. Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje dalį nuteistojo M. Š. gynėjo ir kito nuteistojo šioje byloje E. M. apeliacinių skundų argumentų aptardamas kartu, sutapatino M. Š. veikimą su E. M. veikimu, nors jų veikos esmingai skiriasi. Teismai nevertino, kad M. Š. perdavė šaudmenis karinio dalinio teritorijoje aukštesnio karinio laipsnio karininkui E. M., kad šis juos panaudotų tarnybos tikslais (kovinio ginklo valdymo įgūdžiams praktiniame šaudyme lavinti) ir neturėjo pagrindo juo nepasitikėti. Teismai be pagrindo pripažino, kad M. Š. turėjo ir galėjo suvokti galimą jo veikimo pavojingumą. M. Š. neturėjo jokių galimybių numatyti, kad išduoti šaudmenys bus panaudoti kitais, su tarnyba nesuderinamais tikslais. Kita vertus, net ir nutikus šiam ekscesui, jokio pavojaus visuomenės saugumui nekilo. Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl negalimumo taikyti BK 37 straipsnio nuostatas. Taip pat kasatoriai nesutinka su šio teismo išvadomis dėl kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams ir tvirtina, kad jos yra nepagrįstos, prieštarauja teismų praktikai. Jų vertinimu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta nesilaikant BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNy03NDYvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-27-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-27-746/2015">2K-7-27-746/2015</a>, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-8-788/2018 ir kt.). Pažymėtina, kad kasacinio skundo teiginiai, kurie grindžiami subjektyviu bylos aplinkybių bei įrodymų vertinimu, įrodymais nepagrįstomis versijomis, deklaratyviai pareiškiant apie padarytus procesinius pažeidimus, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.

Kaip matyti iš nuteistojo M. Š. ir jo gynėjos I. Blaževičienės kasacinio skundo, kasacijos pagrindai – netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ir padaryti esminiai BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio surašymą, pažeidimai nurodomi pateikiant subjektyvų teismų nustatytų aplinkybių vertinimą. Kasacinio skundo argumentai, susiję su BK 253 straipsnio 2 dalies taikymu (kartu įvertinant šią nusikalstamą veiką mažareikšmiškumo, ultima ratio principo aspektais) ir BPK pažeidimais, surašant kaltinamąjį aktą, iš esmės atitinka nuteistojo M. Š. gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šie apeliacinio skundo argumentai buvo išnagrinėti ir dėl jų pateiktos išsamios bei motyvuotos išvados. Kasaciniame skunde nepateikta teisinių argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų nepagrįstumo. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados ginčijamais klausimais yra kitokios, nei norėtų nuteistasis ir jo gynėja, nesuteikia pagrindo spręsti apie kasacijos pagrindų buvimą. Kasacinio skundo teiginiai dėl in dubio pro reo principo pažeidimo vertinant įrodymus, nurodomų

BPK pažeidimų, surašant apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, teismų praktikos ir teisės principų nesilaikymo taikant baudžiamąjį įstatymą yra deklaratyvūs ir nelaikytini teisiniais argumentais, pagrindžiančiais BPK 369 straipsnyje įtvirtintų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir 369 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, todėl atsisakytina jį priimti.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti nuteistojo M. Š. ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiems asmenims.

Teisėjai Albinas Antanaitis

Artūras Ridikas

Tomas Šeškauskas