T. M. pagal BK 310 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-115-303/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01634-2018-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.30.5; 2.1.7.3; 2.1.7.4.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

nuteistajam M. K., jo gynėjai advokatei Rūtai Mikšei,

nuteistųjų A. Š., A. D. ir T. M. gynėjai advokatei Laurai Martinaitytei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. Š., T. M., M. K., A. D. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 19 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio dalis dėl A. Š., T. M., M. K. ir A. D. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 310 straipsnio 1 dalį (2016 m. lapkričio 23 d. veika) ir A. Š. nuteistas pagal BK 310 straipsnio 1 dalį (2016 m. lapkričio 23 d. veika) 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda; T. M. nuteistas pagal BK 310 straipsnio 1 dalį (2016 m. lapkričio 23 d. veika) 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda; M. K. nuteistas pagal BK 310 straipsnio 1 dalį (2016 m. lapkričio 23 d. veika) 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda; A. D. nuteistas pagal BK 310 straipsnio 1 dalį (2016 m. lapkričio 23 d. veika) 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu A. D. paskirta bausme – laisvės apribojimu 6 mėnesiams, ir A. D. paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas šešiems mėnesiams ir 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda.

Kita Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu A. Š., T. M., M. K. ir A. D. taip pat išteisinti pagal BK 310 straipsnio 1 dalį (2017 m. balandžio 12 d. veika), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo M. K. ir jo gynėjos advokatės, nuteistųjų A. Š., T. M. ir A. D. gynėjos advokatės, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. Š., M. K., A. D. ir T. M. nuteisti už tai, kad žiauriai elgėsi su gyvūnu: 2016 m. lapkričio 23 d., laikotarpiu nuo 9 iki 16 val., veikdami bendrai, vykdydami bebrų medžioklę VšĮ „Dzirmiškis“ medžiotojų klubo plotuose, M. K. graibštu sugavus bebrą ir įdėjus į vielinį narvą, A. Š. su T. M., turėdami tikslą kankinti gyvūną, paleido iš narvo sugautą gyvūną, po to tyčia, demonstruodami nepateisinamą negailestingumą ir savivalę, be jokios pateisinamos priežasties pažeisdami Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies reikalavimą („draudžiama žiauriai elgtis su gyvūnais ir juos kankinti, bet kokiomis priemonėmis tiesiogiai ar netiesiogiai propaguoti ir skatinti žiaurų elgesį su gyvūnais, jų kankinimą, kurstyti smurtą prieš gyvūnus“), 4 straipsnio 2 dalies 24 punkto reikalavimą („kiti veiksmai, sukeliantys gyvūnų žūtį, skausmą, kančią, pavojų gyvūnų sveikatai ir gyvybei, išskyrus teisės aktuose nustatytus atvejus“), jie pjudė bebrą A. Š. ir A. D. priklausančiais dviem foksterjerų veislės šunimis: kurstė šunis pulti bebrą, o šiam aktyviai priešinantis, A. Š. nenustatyto modelio medžiokliniu šautuvu bebrą sužeidė, siekdamas susilpninti gyvūno pasipriešinimą, ir taip gyvūną suluošino, po to suluošintą bebrą stūmė link šunų medžiokliniu šautuvu, mėtė, leido draskyti šunims tol, kol bebras buvo pajėgus priešintis, T. M. tuo metu neleido leisgyviam gyvūnui nutolti – spardė ir stumdė trišakiu kauptuku, A. D. prilaikė bebrą koja, o M. K. gyvūną laikė už uodegos šunims jį kandžiojant, parvertė bebrą kauptuku ir prilaikė, kad šunims būtų lengviau jį pulti ir draskyti, po to nukankintas bebras žuvo, taip žiauriai elgėsi su gyvūnu ir jį kankino, dėl to gyvūnas žuvo.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų baudžiamąją bylą, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jų išteisinimo pagal BK 310 straipsnio 1 dalį (2016 m. lapkričio 23 d. veika) ir nuteisė A. Š., M. K., A. D. ir T. M. pagal BK 310 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog bebras buvo pjudomas tam pasitelkiant tris šunis, pievoje, arime, kuris nėra natūrali bebro aplinka, bebras buvo apsuptas keturių asmenų, kurie jam aktyviais veiksmais neleido pasišalinti iš įvykio vietos, atsižvelgiant į veiksmų intensyvumą, trukmę, taip pat įvertinus individualias išteisintųjų savybes, tai yra jų vykdomą medžioklės veiklą ir M. K. kaip pagalbinio asmens dalyvavimą medžiotojų veikloje, taigi iš esmės pakankamą visų medžioklėje dalyvavusių asmenų suvokimą apie gyvūno fiziologines savybes ir veiksmus, kurie gali paskatinti šio gyvūno žūtį, daroma išvada, kad visi asmenys neabejotinai suvokė savo veiksmus ir dėl jų kilsiančias pasekmes – bebro žūtį – ir norėjo taip veikti, siekdami būtent tokių padarinių. Tokio vertinimo nepaneigia pirmosios instancijos teismo argumentai, jog vyko medžioklė, kurios metu mokomi šuniukai, o ne siekiama be jokios aiškios priežasties sąmoningai žiauriai elgtis su gyvūnais. Nei A. Š., nei A. D. ar T. M. teisiamojo posėdžio metu nenurodė, kad įvykio metu šunys buvo mokomi. Be to, šunų mokymu negali būti pateisinamas jų savininkų ir kitų medžioklėje dalyvaujančių asmenų neteisėtas veikimas prieš laukinį gyvūną. Vien tai, kad vyko mokymai, nesuponuoja išvados, jog įvykyje dalyvavę asmenys negalėjo sąmoningai suvokti, kad tokių mokymų metu atliekami veiksmai prilygsta žiauriam elgesiui su gyvūnu ar jo kankinimui ir toks elgesys neatitinka racionalios ir etiškos medžioklės reikalavimų.

III. Kasacinių skundų argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 19 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir dėl šios dalies palikti galioti išteisinamąjį Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. BK 310 straipsnio 1 dalyje nėra tiesiogiai nurodyta, kokie veiksmai laikomi žiauriu elgesiu su gyvūnu ar jo kankinimu, t. y. ši norma yra blanketinė, todėl konkrečiu atveju tai sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tačiau atsižvelgdamas ir į tai, kokie veiksmai pripažįstami žiauriu elgesiu su gyvūnu pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (toliau – ir GGAĮ) nuostatas. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje išvardyti veiksmai, kurie laikomi žiauriu elgesiu su gyvūnais ir jų kankinimu, tarp tokių veiksmų nurodyti ir veiksmai, sukeliantys gyvūnų žūtį, skausmą, kančią, pavojų gyvūnų sveikatai ar gyvybei, išskyrus teisės aktuose nustatytus atvejus, o minėto įstatymo 5 straipsnyje išvardyti tokie veiksmai, kurie žiauriu elgesiu su gyvūnais ir jų kankinimu nelaikomi.

3.2. Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nuteistiesiems suformuotame kaltinime, inkriminuojant tiek žiaurų elgesį su bebru, tiek ir jo kankinimą, „nebuvo detalizuojama, kokiais konkrečiais neteisėtais veiksmais tai pasireiškė, apsiribojant įvykio aplinkybių atpasakojimu pagal pateiktus vaizdo įrašus ir apžiūros protokole užfiksuotas aplinkybes“, tai reiškia, jog realiai kaltinimas nebuvo suformuotas aiškiai, suprantamai, todėl buvo pažeistas esminis baudžiamojo proceso principas ir kaltinamojo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir atitinkamai gintis nuo pareikšto kaltinimo.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies sutikdamas su specialisto G. Ž. išvadomis ir paaiškinimais, konstatavo, kad šunų mokymų metu būtina paisyti GGAĮ imperatyvių reikalavimų, be kita ko, susijusių su žiauraus elgesio ir kankinimų draudimu. Tačiau medžioklę reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas, nustatytas GGAĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ar kitų šio įstatymo imperatyvų pažeidimas pats savaime negali lemti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 310 straipsnio 1 dalį nenustačius visų šios nusikalstamos veikos būtinų sudėties požymių.

3.4. Skundžiamame nuosprendyje taip pat konstatuota, kad pagal veikos padarymo metu galiojusias Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles (toliau – Taisyklės) medžioklėje buvo galima naudoti šunis. Be to, pagal Taisyklių 12 punktą medžioklinius šunis ir plėšriuosius paukščius tam tikram medžioklės būdui parengti arba lauko bandymus, varžybas medžioklės plotuose natūraliomis sąlygomis vykdyti leidžiama tik šiais būdais medžioti leidžiamu laiku. Šiems renginiams medžioklės plotuose organizuoti privaloma turėti visus medžioklei būtinus dokumentus. Kitais atvejais medžioklės plotuose šunys vedžiojami tik su pavadėliais. Šių reikalavimų pažeidimas (įvertinus tai, kad šunų apmokymas nebuvo reglamentuotas) galėtų lemti asmens baudžiamąją atsakomybę. Tačiau skundžiamame nuosprendyje tokia išvada, t. y. dėl BK 310 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo (ir bebro žūties), daroma teismui vertinant išskirtinai tik byloje esančių vaizdo įrašų medžiagą, ignoruojant kitus duomenis (įrodymus) ir netgi iš dalies sutinkant su specialisto G. Ž. išvadomis bei paaiškinimais. Šunų mokymo proceso, nors jis ir buvo leidžiamas, nei Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymas, nei Taisyklės detaliai nereglamentavo, t. y. nebuvo nustatytas tokio proceso išsamus teisinis reguliavimas, galimo kontakto su laukiniu gyvūnu intensyvumas, pobūdis, trukmė ir pan.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad įvykio metu medžioklės procese iki bebro sugavimo (gyvo ir nesužeisto) ir jo išleidimo iš narvo kasatoriaus veiksmai Taisyklių prasme buvo teisėti. Taisyklės tariamai buvo pažeistos po to, kai išleidus bebrą iš narvo buvo pasitelkti šunys kaip medžioklės priemonė. Tokia teismo išvada nepagrįsta ir nelogiška, nes bebras jau buvo pagautas, t. y. ir sumedžiotas (tik tuo metu dar gyvas, o tai taip pat leido Taisyklės). Skundžiamame nuosprendyje Taisyklių normos buvo taikomos pasirinktinai, nepagrįstai neaiškinant sistemiškai, nes Taisyklių III skyrius reglamentuoja ir kitus medžioklės įrankius, priemones ir būdus. Taisyklės nedraudžia naudoti kelių įrankių ar priemonių, ar medžioklės būdų. Be to, Taisyklės medžioklės metu leido ir apmokyti šunis (aiškiai mokymo proceso nereglamentuojant). Būtent šunų mokymas ir buvo atliekamas, o ne buvo siekiama pagautą gyvūną (bebrą) kankinti ar žiauriai su juo elgtis, kad dėl to jis žūtų. Taigi, pagal Taisykles, medžiodami nuteistieji turėjo teisę pagauti bebrą. Pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 9 punktą medžiojimas – tai laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšis, kai siekiama panaudoti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius šiuos gyvūnus sekant, tykant, persekiojant, šaudant arba gaudant. Minėtoje medžioklėje, be šunų, graibštų, buvo naudojamas ir kitas medžioklės įrankis – ilgasis šaunamasis graižtvinis ginklas (Taisyklių 10.1.1 punktas), tai užfiksuota ir byloje esančiuose vaizdo įrašuose.

3.6. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vaizdo įrašuose nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad į bebrą buvo šauta ir būtent todėl jis žuvo, prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, kurių teismas nevertino ir dėl to nepasisakė. Vaizdo įrašuose, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, nėra užfiksuota, kad būtent dėl kasatoriaus veiksmų, kurie, teismo vertinimu, pažeidžia medžioklę reglamentuojančius teisės aktus ir GGAĮ nuostatas, įvyko bebro žūtis. Ši teismo išvada paremta prielaidomis ir neįrodyta. Tiek teisme apklausti liudytojai, dalyvavę, matę įvykį, tiek ir kiti nuteistieji patvirtino, kad bebras buvo nušautas. Būtent kasatorius jį ir nušovė (sumedžiojo išleistą iš narvo). Todėl vaizdo įraše ir matyti kruvinas bei suplakantis kojomis ir uodega bebras (po šūvio). Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 2018 m. balandžio 27 d. dėl byloje tiriamos medžioklės surašė A. Š. administracinio nusižengimo protokolą dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 85 straipsnio 7 dalyje nurodyto pažeidimo (būtent dėl šio bebro medžioklės (jam atliktų veiksmų)). Vienas iš pareikštų kaltinimų buvo toks, kad medžioklės metu kasatorius panaudojo draudžiamus įrankius, pažeisdamas Taisyklių 58.5 punktą. Alytaus apylinkės teismas 2018 m. gegužės 7 d., nagrinėdamas šią bylą, grąžino ją institucijai, surašiusiai administracinio nusižengimo protokolą, įpareigodamas tinkamai jį surašyti, ir nutartimi konstatavo, kad surašytame protokole nurodyta, jog „A. Š. <…> po to bebrą nušovė“. Taigi, priešingai nei konstatuojama skundžiamame nuosprendyje, tai nebuvo bebro žūtis dėl tariamų kasatoriaus veiksmų, pažeidžiančių GGAĮ nuostatas, o buvo jo sumedžiojimas. Aplinkybė, kad vaizdo įrašuose šis faktas nėra fiksuotas, savaime suprantama, nes, kaip pripažino liudytoja R. R., nebuvo nuolatos filmuojama. Be to, byloje nustatyta, kad nuteistasis M. K. vaizdo įrašus kopijavo, perdarinėjo, karpė, klijavo, perkėlinėjo iš laikmenų keletą kartų, nėra išsaugota techninė priemonė, kuria buvo filmuojama.

3.7. Apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrįsti, kodėl savo išvadas grindžia tik vaizdo įrašais, o liudytojų parodymus, kitų nuteistųjų parodymus ir kitus duomenis atmeta ar nelaiko jų patikimais įrodymais. Tačiau tokių argumentų nuosprendyje nėra. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tik vaizdo įrašus ir tik jų pagrindu spręsdamas baudžiamosios atsakomybės klausimą, išvadas grindė prielaidomis, o ne visuma įrodymų, kurie nėra prieštaringi, o yra nuoseklūs, tarpusavyje susiję, vienas kitą papildantys. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

3.8. Taisyklėse nėra reglamentuojama, po kiek laiko teisėtai pagavus gyvą ir nesužeistą gyvūną, kokiais įrankiais ar priemonėmis jį vėliau galima sumedžioti. Šiuo atveju, medžioklėje pagaunant bebrą ir vėliau jį nušaunant, buvo panaudoti leistini įrankiai ir priemonės.

3.9. Kasatorius pažymi, kad netgi jei būtų konstatuota, jog jis medžioklės metu padarė medžioklę reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, tai nereiškia, kad jo veiksmuose yra BK 310 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių. Išvadą, jog tokie veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, 2018 m. balandžio 10 d. pateikė ir pakviestas specialistas G. Ž., nes nenustatė piktybiško tyčiojimosi iš gyvūno.

3.10. Priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, gyvūno žūtis tiesioginiu priežastiniu ryšiu nėra susijusi nei su žiauriu elgesiu su juo, nei su jo kankinimu, t. y. bebras žuvo, nes buvo nušautas medžioklės metu, o ne dėl GGAĮ prieštaraujančių veiksmų. Darytina išvada, kad kilę padariniai (bebro žūtis) šiuo atveju nėra susiję neteisėtais veiksmais (veika). Nesant bent vieno būtinojo nusikalstamos veikos sudėties objektyviojo požymio, konkrečiai – priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių, asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

3.11. Žiaurus elgesys su gyvūnais, sukėlęs jo žūtį, pasireiškęs per šunų apmokymą medžioklės metu, nebuvo aiškiai ir imperatyviai reglamentuotas teisės aktų ir buvo iš esmės leidžiamas. Todėl ir nuteistojo psichinis santykis su veika ir kilusiomis pasekmėmis negali būti vertinamas kaip tyčia. Kasatoriaus kaltės turinys dėl veikos nepasireiškė supratimu, kad jis žiauriai elgiasi su gyvūnu ar jį kankina, kasatorius nenumatė, kad dėl to gali kilti gyvūno žūtis, ir jos (žūties) nesiekė.

3.12. Kasatorius nurodo, kad baudžiamojon atsakomybėn jis patrauktas nepagrįstai, nenustačius visų BK 310 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikos sudėties tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų požymių, taip netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir iš esmės pažeidus baudžiamojo proceso įstatymą – netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus.

4. Kasaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 19 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir dėl šios dalies palikti galioti išteisinamąjį Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. nuosprendį. Nuteistojo kasaciniame skunde pateikiami argumentai iš esmės yra identiški nuteistojo A. Š. kasacinio skundo argumentams, todėl pakartotinai nenurodomi. Be kita ko, kasatorius taip pat nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad kasatoriaus veiksmuose yra nustatyti visi objektyvieji BK 310 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai (pavojinga veika, pasekmės ir priežastinis ryšys), grindė byloje esančiais vaizdo įrašais. Teismas, analizuodamas vaizdo įrašus, nurodė kasatoriaus atliktus (matomus vaizdo įrašuose) veiksmus, kuriuos laikė atitinkančiais BK 310 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką gyvūno atžvilgiu: „priėjo dar vienas asmuo – A. D., kartu su juo pasirodė kitas foksterjerų veislės šuo, kuris netrukus puola bebrą <…>“, „Prie vieno iš šunų atsitūpęs A. D. jį palaiko ir juo pjudo bebrą.“ Taigi, kasatoriaus veiksmai bebro atžvilgiu pasireiškė pasirodymu su šunimi, kuris pradėjo pulti bebrą, bei šuns palaikymu ir bebro pjudymu. Daugiau jokių nuorodų apie kasatoriaus atliktus veiksmus bebro atžvilgiu nėra, nenustatyta, kad tokie veiksmai būtų vertinami kaip žiaurūs ar kankinantys gyvūną. Tokie kasatoriaus veiksmai neatitinka ir negali būti laikomi BK 310 straipsnio 1 dalyje nurodytu žiauriu elgesiu su gyvūnu ar jo kankinimu, sukelti jo žūties, už ką ir nustatyta baudžiamoji atsakomybė.

5. Kasaciniu skundu nuteistasis T. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 19 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir dėl šios dalies palikti galioti išteisinamąjį Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. nuosprendį. Nuteistojo kasaciniame skunde pateikiami argumentai iš esmės yra identiški nuteistojo A. Š. kasacinio skundo argumentams, todėl pakartotinai nenurodomi. Be kita ko, kasatorius taip pat nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad kasatoriaus veiksmuose yra nustatyti visi objektyvieji BK 310 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai (pavojinga veika, pasekmės ir priežastinis ryšys), grindė byloje esančiais vaizdo įrašais. Teismas, analizuodamas vaizdo įrašus, nurodė kasatoriaus atliktus veiksmus su gyvūnu: „T. M. ir A. Š. išleidus bebrą iš narvo <…>“, „<…> o T. M. ir A. Š. skatina šunį pulti <…>“. Taigi, kasatoriaus veiksmai bebro atžvilgiu pasireiškė jo išleidimu iš narvo ir vienu užfiksuotu skatinimu šunį pulti. Daugiau jokių nuorodų apie kasatoriaus atliktus veiksmus su bebru nėra, nėra nustatyta, kad tokie veiksmai būtų vertinami kaip žiaurūs ar kankinantys. Tokie kasatoriaus veiksmai neatitinka ir negali būti laikomi BK 310 straipsnio 1 dalyje nurodytu žiauriu elgesiu su gyvūnu ar jo kankinimu, sukelti jo žūties, už ką ir nustatyta baudžiamoji atsakomybė.

6. Kasaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 19 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir dėl šios dalies perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas kasatoriaus veiksmus, nevertino bylos aplinkybių, lėmusių jo veiksmus medžioklės metu, dėl to padarė neteisingą išvadą, kad jis veikė tiesiogine tyčia BK 310 straipsnio 1 dalies prasme.

6.2. Pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą buvo kasatoriaus tiesioginis pranešimas apie kitų nuteistųjų atliktus neteisėtus veiksmus ikiteisminio tyrimo įstaigai, surinkti ir ikiteisminio tyrimo įstaigai pateikti įrodymai (įskaitant filmuotą medžiagą), kurių pagrindu buvo parengtas tarnybinis pranešimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, išsiaiškintas nusikaltimas ir vėliau byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota į teismą. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme kasatorius parodė, kad prie medžioklės prisidėjo norėdamas rinkti medžiagą ir pateikti ją teisėsaugai, siekdamas išviešinti nusikalstamus medžiotojų veiksmus ir užkirsti kelią panašiems atvejams ateityje. Pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas buvęs aplinkosaugininkas A. V. patvirtino, kad kasatorius kreipėsi į jį kaip į institucijos atstovą ir žodžiu pranešė apie žiaurų elgesį su gyvūnais medžiotojų būrelyje, kuriame dalyvavo kiti nuteistieji, tačiau kasatoriui buvo nurodyta, kad reikia pateikti tai patvirtinančius įrodymus, nes žodinės informacijos tyrimui pradėti neužtenka. Tai ir lėmė kasatoriaus valią dalyvauti medžioklėje, t. y. jo dalyvavimo medžioklėje tikslas buvo ne žiauriai elgtis su gyvūnu, bet surinkti įrodymus, patvirtinančius kitų nuteistųjų žiaurų elgesį su gyvūnais medžioklės metu. Dėl to kasatorius, siekdamas nesukelti įtarimų kitiems medžioklės dalyviams, medžioklės vaizdams užfiksuoti kartu su savimi pakvietė vykti savo pažįstamą, liudytoją R. R., ji telefonu filmavo medžioklės eigą, o jos nufilmuota medžiaga vėliau kaip įrodymas buvo perduota ikiteisminio tyrimo įstaigai.

6.3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vaizdo įrašus liudytoja R. R. padarė savo iniciatyva ir vėliau pateikė juos kasatoriui, o šis juos pateikė į bylą norėdamas pagrįsti nagrinėjamo įvykio savą versiją, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Pirmosios instancijos teisme kaip liudytoja apklausta R. R. parodė, kad kasatorius pakvietė ją vykti kartu ir paprašė filmuoti medžioklės vaizdus. Dar ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamasis apklaustas kasatorius parodė, kad iki tol ne kartą pats bandė filmuoti kitų medžiotojų žiaurų elgesį su gyvūnais, tačiau nuteistasis A. Š., pamatęs filmavimą, visada liepdavo filmuotą medžiagą ištrinti. Apeliacinės instancijos teismas nevertino nustatytų aplinkybių, kad tik kasatoriaus aktyviomis pastangomis buvo atskleistas nusikaltimas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas. Visi pirmiau nurodyti kasatoriaus veiksmai patvirtina, kad medžioklėje jis dalyvavo siekdamas surinkti įrodymus apie nusikaltimą, o ne žiauriai elgtis su gyvūnu. Medžioklės metu kasatorius buvo priverstas atlikti kitų nuteistųjų, kurie buvo jo darbdaviai, nurodymus, nes kitaip būtų sukėlęs įtarimą.

6.4. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas byloje surinktus įrodymus, susijusius su kasatoriaus kalte, neįvertino pirmiau nurodytų įrodymų visumos, įrodymų tarpusavio sąsajų, dėl to nepagrįstai nepripažino, jog jo valia medžioklėje buvo ne sąmoningas noras žiauriai elgtis su gyvūnu, bet siekis surinkti įrodymus apie tai, kaip kiti nuteistieji žiauriai elgiasi su gyvūnu medžioklės metu. Teismo išvada, kad kasatoriaus veiksmai atlikti tiesiogine tyčia, yra prieštaraujanti byloje esantiems įrodymams ir nepagrįsta, priimta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, tai turėjo esminę reikšmę teismo išvadoms dėl kasatoriaus kaltės.

6.5. Dėl BK 54 straipsnio nuostatų taikymo kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, paskyręs jam vienodą bausmę su kitais nuteistaisiais, kurie nei ikiteisminio tyrimo metu, nei vėliau teisme savo kaltės dėl inkriminuojamo nusikaltimo nepripažino, neužtikrino teisingumo principo įgyvendinimo. Skirdamas bausmę apeliacinės instancijos teismas neįvertino byloje nustatytų aplinkybių, kad kasatorius savo noru pranešė ikiteisminio tyrimo įstaigai apie įvykdytą nusikaltimą ir savo veiksmais, tiek savo iniciatyva surinktais įrodymais, tiek duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, vėliau teisme, padėjo atskleisti kitų asmenų įvykdytą nusikalstamą veiką.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistųjų A. Š., T. M., A. D. ir M. K. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

8. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Ši norma reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas taip pat pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-788/2019">2K-274-788/2019</a>). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>).

9. Kaip matyti iš kasacinių skundų turinio, didelė dalis kasatorių dėstomų argumentų yra skirta įrodymų vertinimui, pateikiant jų savąjį vertinimą, ir apeliacinės instancijos teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti, o tai, kaip minėta, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019 ir kt.). Vadinasi, nuteistųjų A. Š., T. M., A. D. ir M. K. kasacinių skundų teiginiai, kuriais siekiama pakartotinio įrodymų vertinimo, jų pagrindu – kitokių teismo išvadų dėl kasatorių kaltės, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasacinių skundų teiginiai ir argumentai, susiję su nustatytų faktinių bylos aplinkybių neigimu, paliekami nenagrinėti.

10. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistųjų A. Š., A. D. ir T. M. kasacinių skundų teiginiai dėl BPK 219 straipsnio nuostatų pažeidimo, T. M. ir A. D. kasacinio skundo teiginys, neva nė vienam iš nuteistųjų nebuvo inkriminuotas bendrininkavimas, yra deklaratyvūs, nepagrįsti teisiniais argumentais, kaip to reikalaujama BPK 368 straipsnio 2 dalyje, todėl negali būti nagrinėjami (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

11. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, teisėjų kolegija pasisakys tik dėl tų nuteistųjų kasacinių skundų argumentų, kurie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl įrodymų vertinimo

12. Nuteistieji A. Š., T. M., A. D. ir M. K., ginčydami kaltę dėl jų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 310 straipsnio 1 dalį, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Be to, nuteistųjų A. Š., T. M. ir A. D. teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai didelę įrodomąją reikšmę suteikė byloje esantiems vaizdo įrašams, kurių patikimumas kasatoriams kelia abejonių, taip pat jie nesutinka ir su specialisto G. Ž. parodymų dėl nuteistųjų veiksmų atitikties medžioklę reglamentuojantiems teisės aktams vertinimu.

13. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kai derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso nustatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI0LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-424/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-424/2009">2K-424/2009</a>, 2K-556/2010, 2K-295/2013). Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2013">2K-426/2013</a>, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019, 2K-41-697/2021).

14. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

15. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).

16. Patikrinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatoriai, neturi, o jų skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos (BPK 20 straipsnis).

17. Priešingai nei teigia kasatoriai, bylos medžiaga ir skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad šis teismas, vertindamas bylos įrodymus, padarė klaidų dėl įrodymų turinio ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, iš naujo įvertino pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, reikšmingų spendžiant kasatorių (ne)kaltumo dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos klausimą, visumą (t. y. pačių nuteistųjų A. Š., A. D., T. M., M. K., liudytojų R. R., A. K., V. M., A. V., specialisto G. Ž. parodymus, vaizdo įrašus, rašytinę bylos medžiagą – 2017 m. gruodžio 20 d. patikrinimo aktą Nr. 54, kuriame, be kita ko, užfiksuotas tarptautinės kvalifikacijos eksperto, teisėjo, profesionalaus medžioklės žinovo E. D. paaiškinimas ir kt., ir, laikydamasis BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nuosprendyje išdėstė šio teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas A. Š., A. D., T. M. ir M. K. pripažinti kaltais ir juos nuteisti pagal BK 310 straipsnio 1 dalį, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymus.

18. Kasaciniuose skunduose pasisakoma dėl vienų ar kitų bylos duomenų įrodomosios reikšmės (pavyzdžiui, dėl vaizdo įrašų, specialisto G. Ž. parodymų), tam tikrų faktinių aplinkybių svarbos ir tuo pagrindu daromų atitinkamų išvadų, kasatorių nuomone, paneigiančių jų kaltumą, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmiau minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą ar aplinkybę atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Todėl teismo proceso dalyvių versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Atsižvelgiant į bylos medžiagą, kasacinių skundų argumentai dėl tendencingo įrodymų (pavyzdžiui, vaizdo įrašų, specialisto G. Ž. parodymų) vertinimo, in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo pažeidimo neatitinka tikrovės, todėl atmetami.

19. Taigi, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymu; šio teismo įrodymų vertinimas ir skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 331 straipsnio 1, 2 dalyse išdėstytus reikalavimus.

Dėl BK 310 straipsnio 1 dalies taikymo

20. BK 310 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu ar jį kankino, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas. Taigi ši nusikalstama veika gali pasireikšti dviem objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais: 1) žiauriu elgesiu su gyvūnu arba 2) gyvūno kankinimu, šie požymiai yra alternatyvūs ir pakanka nustatyti bent vieną iš jų. Abi šios veikos yra materialiosios, t. y. baudžiamoji atsakomybė už žiaurų elgesį su gyvūnu arba gyvūno kankinimą atsiranda tik kilus minėto BK straipsnio dispozicijoje nurodytiems padariniams – kai dėl kaltininko žiauraus elgesio ar kankinimo gyvūnas žūsta arba būna suluošintas. Tarp kaltininko veiksmų, pasireiškusių žiauriu elgesiu su gyvūnu ar gyvūno kankinimu, ir gyvūno žūties arba suluošinimo turi būti nustatytas priežastinis ryšys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI2LTUxMS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-226-511/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-226-511/2018">2K-226-511/2018</a>).

21. BK nėra tiesiogiai nurodyta, kokie veiksmai laikomi žiauriu elgesiu su gyvūnu ar jo kankinimu, dėl to sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir atsižvelgdamas į Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatas, kuriomis, be kita ko, siekiama užtikrinti gyvūnų, kaip juslių būtybių, gerovę ir apsaugą, humaniško elgesio su gyvūnais reikalavimus, kad gyvūnai būtų apsaugoti nuo žiauraus elgesio, kankinimo ir kito neigiamo poveikio. Šio įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinamas draudimas žiauriai elgtis su gyvūnais ir juos kankinti, bet kokiomis priemonėmis tiesiogiai ar netiesiogiai propaguoti ir skatinti žiaurų elgesį su gyvūnais, jų kankinimą, kurstyti smurtą prieš gyvūnus, reglamentuojama, koks elgesys su gyvūnais laikytinas žiauriu.

22. Žiauraus elgesio su gyvūnu ir kankinimo kaip atskirų veikų labai tiksliai atriboti neįmanoma, dėl to GGAĮ 4 straipsnyje šios dvi sąvokos aiškinamos kartu. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje išvardyti veiksmai, kurie laikomi žiauriu elgesiu su gyvūnais ir jų kankinimu, tarp tokių veiksmų nurodyti veiksmai, sukeliantys gyvūnų žūtį, skausmą, kančią, pavojų gyvūnų sveikatai ar gyvybei, išskyrus teisės aktuose nustatytus atvejus; 5 straipsnyje išvardyti tokie veiksmai, kurie žiauriu elgesiu su gyvūnais ir jų kankinimu nelaikomi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI2LTUxMS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-226-511/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-226-511/2018">2K-226-511/2018</a>).

23. Byloje nustatyta, kad A. Š., A. D., T. M. ir M. K., bendrai veikdami, žiauriai elgėsi su gyvūnu (bebru), jį kankino ir dėl to gyvūnas (bebras) žuvo. M. K. graibštu sugavus bebrą ir įdėjus į vielinį narvą, A. Š. su T. M., turėdami tikslą kankinti, sugautą gyvūną paleido iš narvo ir užpjudė dviem foksterjerų veislės šunimis; bebrui aktyviai priešinantis, A. Š., siekdamas sumažinti gyvūno pasipriešinimą, nenustatyto modelio medžiokliniu šautuvu bebrą sužeidė ir taip gyvūną suluošino; po to suluošintą bebrą A. Š. medžiokliniu šautuvu stumdė link šunų, T. M., neleisdamas leisgyviam gyvūnui nutolti, jį spardė ir stumdė trišakiu kauptuku, A. D. bebrą prilaikė koja, o M. K. gyvūną už uodegos pakėlė į orą ir, kandžiojant šunims, laikė jį; be to, bebrą vartė kauptuku, kad šunims jį būtų lengviau pulti, draskyti. Šie gyvūno kankinimo veiksmai buvo padaryti jam nepalankioje bei neįprastoje gamtinėje aplinkoje (suartoje žemėje) ir truko nuo penkių iki dešimties minučių, iki nukankintas gyvūnas nuo patirtų sužalojimų žuvo.

24. Byloje nustatyti nuteistųjų veiksmai prieš gyvūną (bebrą) kaip teisėti nebuvo nurodyti jokiuose teisės aktuose, nebuvo nulemti ir jokio objektyviai pateisinamo būtinumo jį kankinti, žaloti, demonstruoti nepateisinamą savivalę užguito gyvūno atžvilgiu su visomis dėl to kilusiomis pasekmėmis – gyvūno žūtimi. Nuteistųjų argumentai dėl medžioklinių šunų mokymo apeliacinės instancijos teismo motyvuotai paneigti. Šunų mokymo procese nėra leidžiama daugiau nei įprastinės medžioklės panaudojant medžioklinius šunis metu. Medžioklės panaudojant medžioklinius šunis sąlygų sąrašas yra baigtinis (žvėrys gaudomi jų urvuose ar nameliuose; yra šaudomi šunų išvaryti iš urvų ar namelių; gaudomi atkasant urvą; kai šuo pasiveja ir pagauna plėšrųjį žvėrį ar kiškį). Nagrinėjamu atveju bebras buvo sugautas ir uždarytas narve, o šunimis užpjudytas tik tada, kai, kaip minėta, sugautas gyvūnas jam nepalankioje ir neįprastoje gamtinėje aplinkoje tyčia buvo paleistas iš narvo. Tokie veiksmai jau patys savaime prieštarauja medžioklę reglamentuojančių teisės aktų ir GGAĮ nuostatoms.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad kasatoriai šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. žiauriai elgdamiesi su gyvūnu (bebru) ir jį kankindami, suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jų veiksmų gyvūnas gali žūti, ir to norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

26. Priešingai nei teigia kasatoriai, prieš gyvūną atlikti bendri veiksmai ir jų intensyvumas (sąmoningai parinkta bebrui svetima aplinka, tyčinis jo sužalojimas ginklu, sužaloto gyvūno spardymas, stumdymas, mėtymas, pjudymas šunimis ir vartymas trišakiu kauptuku), nuteistųjų patirtis (taip pat ir profesionali, kaip medžiotojų) medžioklėse ir pan. suaugusiam ir bent vidutiniškai protingam asmeniui neabejotinai leido suprasti jų daromos nusikalstamos veikos pobūdį. Dėl atliktų prieš bebrą veiksmų visumos (jų pobūdžio, intensyvumo, trukmės ir pan.) jokių kitų padarinių nei jo žūtis nuteistieji negalėjo tikėtis.

27. Nuteistojo M. K. kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jo veiksmuose nustatė subjektyvųjį nusikalstamos veikos, nustatytos BK 310 straipsnio 1 dalyje, požymį, t. y. tiesioginę tyčią, taip pat atmestinas. Kasatoriaus skunde nurodytos aplinkybės, kad jis, prisidėdamas prie kitų nuteistųjų nusikalstamų veiksmų, siekė surinkti įrodymus ir juos perduoti teisėsaugai, jo kaltės nagrinėjamoje byloje nepaneigia. Apeliacinės instancijos teismo nustatyti aktyvūs M. K. nusikalstami veiksmai (graibštu sugauto bebro uždarymas į vielinį narvą, gyvūno laikymas ore už uodegos, jo vartymas ir prilaikymas kauptuku, kad šunys jį galėtų kandžioti) negali būti vertinami kitaip, kaip tik žiaurus elgesys su gyvūnu, padarytas tiesiogine tyčia bendrininkaujant kartu su kitais nuteistaisiais. Nekyla abejonių, kad M. K., veikdamas bendrai su A. Š., A. D. ir T. M., suprato, kad žiauriai elgiasi su bebru, kankina jį, numatė, kad dėl to gyvūnas gali žūti, ir to norėjo. Kasatoriaus nurodomos paskatos (motyvas), dėl kurių šis atliko nusikalstamus veiksmus, nesant teismo sankcijos (pavyzdžiui, leidimo atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus), nesudaro teisinio pagrindo kaltininką išteisinti, net jeigu šios paskatos (motyvas) buvo ir pozityvios.

28. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė visus BK 310 straipsnio 1 dalyje nustatytus šios veikos požymius: pavojingą veiką, padarinius, priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, subjektyvųjį požymį – nuteistųjų kaltę, kuri pasireiškė tiesiogine tyčia, ir A. Š., T. M., A. D. ir M. K. pagal BK 310 straipsnio 1 dalį pagrįstai pripažino kaltais.

Dėl nuteistajam M. K. paskirtos bausmės

29. Kasaciniu skundu nuteistasis M. K. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas jam savo dydžiu vienodą su kitais nuteistaisiais baudos bausmę, padarė BK 54 straipsnio 2 dalies pažeidimą. Teismas neįvertino to, kad jis savo iniciatyva surinko įrodymus ir padėjo atskleisti kitų asmenų padarytą nusikalstamą veiką. Dėl to mano, kad jam paskirta akivaizdžiai neteisinga bausmė, neužtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

30. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (pavyzdžiui, paskirta bausmė nėra nustatyta BK arba savo dydžiu viršija BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nurodytą viršutinę ribą, arba yra žemiau žemutinės sankcijos ribos, o sąlygos, kodėl tokia bausmė paskirta, nenurodytos ir pan.). Dėl to bausmės griežtumo klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas išsiaiškinant, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmės rūšį ir jos dydį būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar būtų padaryta esminių proceso pažeidimų surašant nuosprendį, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio klausimai nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345-507/2015, 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018 ir kt.).

31. Teisės taikymo aspektu patikrinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, konstatuotina, kad šioje byloje M. K. paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį ir, priešingai nei teigia kasatorius, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė, kad skiriant nuteistajam M. K. bausmę netinkamai būtų taikytas baudžiamasis įstatymas.

32. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis).

33. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, ne kartą yra pažymėjęs, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka tiek kaltininko asmenybės, tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkwLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-390/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-390/2011">2K-390/2011</a>, 2K-315/2013, 2K-126-693/2018, 2K-209-222/2018, 2K-1-719/2020 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. K. už jo padarytą nusikaltimą, nustatytą BK 310 straipsnio 1 dalies sankcijoje, baudos bausmę, išdėstė aiškius ir bylos duomenimis pagrįstus motyvus. Teismas vertino, kad M. K. padarė baigtą nesunkų nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia. Nusikaltimą kasatorius padarė veikdamas su bendrininkų grupe ir šią aplinkybę teismas pripažino sunkinančia nuteistojo atsakomybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, atsižvelgė į tai, kad M. K. nagrinėjamoje byloje padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis, kartu konstatuodamas, kad pats kasatorius dėl šios veikos padarymo nepripažino kaltės, savo gana aktyvius nusikalstamus veiksmus teisino tikslu surinkti įrodymus apie kitų nuteistųjų toje pačioje byloje daromus nusikaltimus gyvūnams. Būtent tokia kasatoriaus pozicija – kaltės neigimas padarius nusikaltimą – lėmė, kad teismas, skirdamas jam bausmę, atsisakė pripažinti aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kaip lengvinančią jo atsakomybę. Konstatuoti, kad teismas aptariamu atveju padarė įstatymo taikymo klaidą, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

35. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pripažįstama esant bent vienam iš šių alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir padėjo išaiškinti šią veiką; 3) kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir padėjo išaiškinti joje dalyvavusius asmenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-554/2009, 2K-638/2010 ir kt.). Taigi, sprendžiant dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, yra aktualūs du momentai, nagrinėjamu atveju tai būtų kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir padėjimas ją išaiškinti.

36. Vertindamas nuteistojo M. K. asmenybę, teismas atsižvelgė tiek į teigiamai, tiek ir į neigiamai kasatoriaus asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Nuteistasis yra dirbantis, tačiau iki nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo buvo keturis kartus teistas, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka; atsižvelgė ir į kitas jo elgesį apibūdinančias aplinkybes (t. y. į tai, kad dėl kasatoriaus yra priimti dar du apkaltinamieji nuosprendžiai). Taigi, bylos duomenimis, nuteistojo M. K. asmenybę apibūdinančios aplinkybės nėra vien tik teigiamos.

37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl nuteistajam M. K. 30 MGL dydžio baudos bausmės, kuri savo dydžiu iš esmės artima minimaliai (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkto redakcija, galiojusi veikos padarymo metu), paskyrimo, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrįsta, padaryta įvertinus visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir išsamiai motyvuota; nenustačius jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą vertinti nuteistojo padarytų nusikalstamų veiksmų pavojingumą kaip daug mažesnį nei kitų nuteistųjų toje pačioje byloje ar pripažinti, kad kasatoriaus asmenybė vertintina kaip mažiau pavojinga (nustatyta priešingai), nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant M. K. bausmės rūšį ir jos dydį būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryta esminių proceso pažeidimų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų A. Š., T. M., A. D. ir M. K. kasacinius skundus.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Tomas Šeškauskas

Audronė Kartanienė