Baudžiamoji byla Nr. 2K–655/2006 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija 2.1.4.8.
2.1.6.2.
2.4.2.1.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant R. Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei J. Urbelienei,
nuteistajai R. J.,
gynėjui advokatui I. Brazlauskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. J. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 28 d. nutarties.
Šilutės rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 16 d. nuosprendžiu R. J. nuteista pagal BK 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Prokuroro ieškinys tenkintas ir iš R. J. priteista 2280 Lt Valstybinei ligonių kasai. P. K. ir K. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir P. K. priteista 4439 Lt turtinės žalos atlyginimo, 6000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; K. K. priteista 6000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. kovo 28 d. nutartimi R. J. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios, gynėjo ir prokurorės, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,
nustatė:
R. J. nuteista už tai, kad ji 2004 m. sausio 30 d., apie 18.00 val., Šilutės r., kelio Kaunas–Jurbarkas –Klaipėda 185 kilometre, vairuodama automobilį „Opel Astra“, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 145 punkto reikalavimą, įpareigojantį vairuotoją prieš pradedant važiuoti, persirikiuoti ar kitaip keisti važiavimo kryptį, įsitikinti, kad tai yra saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams; 148 punkto reikalavimą, įpareigojantį persirikiuojant duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms gretima juosta ta pačia kryptimi, – t. y. važiuojamųjų dalių susikirtime manevravo į dešinę papildomą eismo juostą ir sudarė kliūtį šia eismo juosta važiavusiam autobusui „Volvo“, vairuojamam J. K., – dėl to susidūrus transporto priemonėms įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl patirtų kūno sužalojimų žuvo automobilio „Opel Astra“ keleivė L. K. ir buvo sunkiai sutrikdyta V. R. sveikata.
Kasaciniu skundu R. J. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 28 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
R. J. skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, netenkinęs jos prašymo skirti autotechninę ekspertizę, pažeidė jos teises – tai sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas, nors ir bandė pašalinti pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus, atnaujino įrodymų tyrimą ir rinko naujų įrodymų, tačiau jų visiškai nevertino, nenurodė, kodėl juos atmeta, be to, neatsakė į visus apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, todėl neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylą ir priėmė neteisingą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas, pats atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, surinkęs daugiau įrodymų (atliktas parodymų patikrinimas vietoje, iš naujo apžiūrėta autoįvykio vieta, atlikta autotechninė ekspertizė), šių įrodymų visiškai nevertino. Taip, anot kasatorės, buvo padarytas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies pažeidimas.
Kasatorė mano, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad dėl autoįvykio yra kalta R. J., rėmėsi prieštaraujančiais kitiems byloje surinktiems įrodymams liudytojų J. K., I. G., R. Z. bei E. B. parodymais. R. J. nurodo, kad dėl autoįvykio yra kaltas vairuotojas J. K., nepasirinkęs saugaus greičio, nesustabdęs autobuso, nesistengęs saugiai apvažiuoti kliūties ir išvengti susidūrimo. Kasatorė teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikus autotechninį tyrimą nebuvo galima nustatyti, ar susidūrimo metu R. J. vairuojamas automobilis stovėjo ar judėjo. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ekspertizės akto Nr 11 K-228 (05), kurio 5 punkte teigiama, kad likus 10 m iki autobuso ji niekaip negalėjo padaryti manevro į dešinę, net jei ji sąlyginai būtų važiavusi 15 km/h greičiu, juolab kad kelio danga buvo slidi ir pajudėti staiga nebuvo galimybių. Tai, anot kasatorės, reiškia, kad nuo manevro į dešinę pradžios iki automobilio ir autobuso susidūrimo buvo likę kur kas daugiau laiko. Nors teismai nustatė, kad R. J. pažeidė KET 145 ir 148 punktų reikalavimus sukdama į dešinę ir nepraleisdama gretima eismo juosta važiuojančio autobuso, tačiau kasatorė nurodo, kad, kai ji suko į dešinę, toje juostoje autobuso dar nebuvo. Iš susidariusios įvykio situacijos darytina išvada, kad autobusas važiavo į papildomą juostą tuo pačiu metu, kai R. J. darė dešinįjį manevrą, todėl Kelių eismo taisyklių nustatytos pareigos praleisti gretima eismo juosta važiuojančią transporto priemonę jai dar nebuvo. Analizuojant įvykio situaciją, anot R. J., matyti neatsargūs autobuso vairuotojo J. K. veiksmai – tamsiu paros metu, sningant bei esant slidžiai kelio dangai, jis nepasirinko saugaus greičio. Šią aplinkybę patvirtino kartu autobuse važiavusios mokytojos liudytojos I. G., R. Z., E. B., kurios iškart po įvykio ikiteisminio tyrimo pareigūnams teigė, kad autobusas, jų nuomone, važiavo per greitai, o teisme sušvelnino poziciją, nurodydamos, kad autobusas važiavo normaliu greičiu; pats J. K. nurodo važiavęs 60 km/h greičiu. Esant tokioms aplinkybėms, autoįvykis, anot R. J., turėjo įvykti neišvengiamai – kasatorės automobiliui stovint papildomoje juostoje ir, kaip apskaičiavo ekspertas, esant kur kas didesniam atstumui iki autobuso nei 10 metrų, pasirinkęs saugų greitį autobuso vairuotojas būtų galėjęs suvaldyti transporto priemonę nebūtinai stabdydamas, o lėtindamas greitį ir apvažiuodamas automobilį sukant į kairę, į pagrindinę eismo juostą. Kasatorės nuomone, pagal KET 172 punktą, įpareigojimas atsižvelgiant į transporto priemonės ypatumus, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, pasirinkti tokį greitį, kad bet kada būtų galima suvaldyti transporto priemonę, suvaldymas reiškia ne tik transporto priemonės sustabdymą, tačiau ir greičio sulėtinimą, saugų manevravimą ar kliūties apvažiavimą. J. K., anot kasatorės, pažeidė ne tik KET 172 punkto, bet ir 173 punkto reikalavimus, nes atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, privalėjo sulėtinti greitį arba sustabdyti autobusą, apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.
Taip pat R. J. nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė BPK 111 straipsnio 1 dalį, nes neįtraukė AB (duomenys neskelbtini) į bylą kaip civilinio atsakovo (jos civilinė atsakomybė drausta šioje bendrovėje ir teismui minėta aplinkybė buvo žinoma).
Kasacinis skundas tenkintinas, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo
Apeliacinės instancijos teismas privalo išsamiai išnagrinėti kiekvieną BPK nustatyta tvarka paduotą apeliacinį skundą. BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme gali būti atliekamas įrodymų tyrimas. Tirti įrodymus nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra būtina, jei kitaip negali būti nustatytas apeliacinio skundo argumentų pagrįstumas ar nepagrįstumas. Klaipėdos apygardos teismas nusprendė, kad įrodymų tyrimas turi būti atliktas. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog apeliacinio skundo teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų nepagrįstumo gali būti tinkamai patikrinti tik papildomai ištyrus reikšmingas bylai aplinkybes. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo atlikta įvykio vietos apžiūra, parodymų patikrinimai vietoje, paskirta autotechninė ekspertizė, ekspertas apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje.
Nusprendęs atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas privalo vadovautis pirmosios instancijos teismui nustatytomis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis, įskaitant ir BPK 20 straipsnio 5 dalį, įpareigojančią įrodymus vertinti remiantis išsamiu aplinkybių ištyrimu. Tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimo veiksmus, tų įrodymų tyrimo rezultatų niekaip neaptaria priimamoje nutartyje ar nuosprendyje, o remiasi tik pirmosios instancijos teismo nuosprendyje paminėtais įrodymais, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos yra pažeidžiamos. Klaipėdos apygardos teismo priimtame sprendime turėjo būti analizuojami visi nagrinėjant bylą apeliacine tvarka tirti duomenys. To nepadarydamas Klaipėdos apygardos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą.
Kai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka padaroma išvada, jog apeliacinis skundas gali būti išnagrinėtas atliekant įrodymų tyrimą, tačiau priimant sprendimą į įrodymų tyrimo rezultatus niekaip nereaguojama, pažeidžiama ir iš BPK 320 straipsnio 3 dalies kylanti pareiga išsamiai išnagrinėti apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas atlikti įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad apeliacinis skundas negali būti išsamiai išnagrinėtas remiantis vien tik pirmosios instancijos teismo tirtais įrodymais ir jei apeliacinės instancijos teismui atlikus įrodymų tyrimą gauta papildoma informacija apeliacinės instancijos teismo sprendime nėra analizuojama, lieka neaišku, kaip teismas išnagrinėjo bylą, nesiremdamas naujais duomenimis, jei anksčiau buvo nusprendęs, jog tokie duomenys išsamiam skundo išnagrinėjimui yra būtini. Apeliacinės instancijos teismas, manydamas, kad sprendimas atlikti įrodymų tyrimą buvo klaidingas, savo anksčiau išreikštos pozicijos pakeisti negali. Nusprendus atlikti įrodymų tyrimą, įrodinėjimo procesas turi būti užbaigiamas iki galo. Įrodinėjimo procesas baigiamas teismo priimame sprendime išanalizuojant įrodymus ir padarant išanalizuotais įrodymais pagrįstas išvadas. Tik tada gali būti tvirtinama, kad apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas išsamiai. Apeliacinės instancijos teismui, pačiam atlikusiam įrodymų tyrimą, nutartį atmesti apeliacinį skundą pagrindžiant vien tik pirmosios instancijos teismo analizuotais įrodymais, BPK 332 straipsnio 5 dalies, numatančios reikalavimą atmetant apeliacinį skundą nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, laikomasi tik formaliai. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas suponuoja teismo pareigą tokioje nutartyje remtis ir apeliacinės instancijos teismo surinktais naujais duomenimis.
Dėl civilinio atsakovo
Pagal BPK 113 straipsnį civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. BPK numato, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, gali būti taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Pripažįstant asmenis civiliniais ieškovais ir įtraukiant civiliniais atsakovais, Civilinio proceso kodekso normos netaikomos, nes šie klausimai nustatyti BPK. Taip pat netaikomos Civilinio proceso kodekso normos, reglamentuojančios civilinio atsakovo pakeitimo klausimus.
BPK 45 straipsnyje numatyta teisėjo, prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūno pareiga išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti. Tuo atveju, kai nusikalstama veika padarytą žalą turi atlyginti ne įtariamasis (kaltinamasis) ar ne tik jis, teisėjas, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas tą privalo išaiškinti civiliniam ieškovui. Civilinio ieškovo ir civilinio atsakovo statusui įgyti nepakanka vien tik asmens, kuriam nusikalstama veika padaryta turtinės ar neturtinės žalos, valios – tam reikia prokuroro ar teismo procesinio sprendimo (BPK 110 straipsnio 1 dalis, 111 straipsnio 1 dalis). Civilinis ieškovas ir civilinis atsakovas įgyja BPK numatytas teises ne nuo civilinio ieškinio padavimo, o nuo prokuroro nutarimo ar teismo nutarties pripažinti juos civiliniu atsakovu ir civiliniu ieškovu priėmimo. Minėtos BPK nuostatos įpareigoja prokurorą ir teismą būti aktyviais baudžiamajame procese sprendžiant civilinio ieškinio klausimus. Taigi net ir tuo atveju, kai civilinis ieškovas neišreiškia savo valios dėl civilinio atsakovo įtraukimo į procesą, prokuroras ar teismas privalo priimti sprendimą dėl materialiai už įtariamojo (kaltinamojo) veiksmus atsakingo asmens įtraukimo civiliniu atsakovu.
Kasatorė kasaciniame skunde teigia, kad proceso metu nepagrįstai kaip civilinis atsakovas nebuvo įtraukta draudimo bendrovė (duomenys neskelbtini). R. J. argumentai dėl to, kad byloje neišspręstas klausimas dėl AB (duomenys neskelbtini) pripažinimo civiliniu atsakovu, yra pagrįsti.
R. J. vairavo apdraustą AB (duomenys neskelbtini) automobilį. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2003 m. balandžio 9 d. redakcija) 13 straipsnio 1 dalį transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma yra 30 000 Lt asmeniui ir 30 000 Lt turtui. Pagal CK 6.254 straipsnio 2 dalį, jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą. AB (duomenys neskelbtini) turėjo būti įtraukta į bylą kaip civilinis atsakovas.
Klaidos, padarytos sprendžiant civilinių ieškinių klausimus, turi būti ištaisytos iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Kasacinis teismas faktinių bylos aplinkybių netiria, o patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu. Įrodymų vertinimas žemesnės instancijos teismuose nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. R. J. kasaciniame skunde nurodytos faktinės autoįvykio aplinkybės turi būti įvertintos apeliacinės instancijos teisme, sprendžiant dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 16 d. nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, atsakant į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, įvertinant visus įrodymus, esančius byloje, kaip visumą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. kovo 28 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Josifas Tomaševičius
Alvydas Pikelis
Gintaras Goda
