Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį ir jos taikymą reikalavimams priteisti neišmokėtas priemokas už darbą, esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių reikalavimus dėl apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinio, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-186-701/2017

Teisminio proceso Nr. 2-37-3-01288-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.3; 2.1.5.2; 2.1.5.3; 3.3.1.20

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės viešosios įstaigos Rokiškio psichiatrijos ligoninės kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. A., V. A., L. A., R. B., A. B., Č. B., J. B., L. C., V. Č., V. Č., V. G., R. G., A. G., R. J. G., J. J., P. J., G. K., A. K., S. K., L. K., V. K., A. K., J. K., V. K., E. L., J. L., A. M., V. M., E. M., R. M., A. M., P. M. (jo teisių perėmėja M. M.), R. P., T. R., J. R., R. S., R. S., R. S., S. Š., V. U., V. V., G. V. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Rokiškio psichiatrijos ligoninei dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, priemokos ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį ir jos taikymą reikalavimams priteisti neišmokėtas priemokas už darbą, esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių reikalavimus dėl apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinio, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai prašė: panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2015 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. DGKS-4242 (toliau – ir Darbo ginčų komisijos 2015 m. spalio 12 d. sprendimas); priteisti iš atsakovės R. A. 1753,01 Eur, V. A. 3719,49 Eur, L. A. 3849,55 Eur, R. B. 1471,84 Eur, A. B. 814,27 Eur, Č. B. 585,24 Eur, J. B. 3910,92 Eur, L. C. 1093,07 Eur, V. Č. 1150,04 Eur, V. Č. 596,68 Eur, V. G. 3245,89 Eur, R. G. 2111,23 Eur, A. G. 609,27 Eur, R. J. G. 701,59 Eur, J. J. 864,99 Eur, P. J. 1158,77 Eur, G. K. 550,95 Eur, A. K. 870,89 Eur, S. K. 600,72 Eur, L. K. 380,84 Eur, V. K. 3879,12 Eur, A. K. 217,95 Eur, J. K. 898,39 Eur, V. K. 586,72 Eur, E. L. 1046,19 Eur, J. L. 898,39 Eur, A. M. 2143,06 Eur, V. M. 269,56 Eur, E. M. 898,39 Eur, R. M. 3735,93 Eur, A. M. 1463,87 Eur, P. M. 2071,80 Eur, R. P. 3675,77 Eur, T. R. 1114,83 Eur, J. R. 889,10 Eur, R. S. 2862,42 Eur, R. S. 582,05 Eur, R. S. 1053,09 Eur, S. Š. 3660,60 Eur, V. U. 3928,77 Eur, V. V. 1381,97 Eur, G. V. 1702,51 Eur bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos.

Ieškovai nurodė, kad dirbo ar dirba pas atsakovę sanitarais.

Ieškovams A. B., Č. B., V. Č., A. G., J. J., G. K., A. K., S. K., S. K., J. K., V. K., J. L., E. M., J. R., R. S. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimu iš atsakovės priteistos neišmokėtos priemokos už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų už trejus metus nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2008 m. rugpjūčio 22 d., tačiau jie dirbo darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų pas atsakovę ir anksčiau, bet kreipiantis į teismą galiojo Darbo kodekso (toliau – ir DK) 301 straipsnis, todėl buvo priteista tik dalis neišmokėtos priemokos už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, t. y. už trejų metų laikotarpį. Atsižvelgiant į tai, jog nuo 2015 m. sausio 1 d. DK 301 straipsnis yra netekęs galios, nelieka jokio ribojimo prisiteisti jiems nesumokėtą priemoką iš atsakovės už visą laikotarpį dirbant darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Šie ieškovai prašė priteisti iš atsakovės nesumokėtą priemoką už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d. bei delspinigius už 6 paskutinius mėnesius iki kreipimosi į teismą dienos.

Ieškovai A. B., A. G., J. J., A. K., J. K., J. L., E. M., J. R. nurodė, kad Rokiškio rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 17 d. sprendimu įpareigojo atsakovę per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo nustatyti ieškovams konkretų padidintą tarifinį atlygį už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nurodyti, kad nustatomas atlygis padidintas, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, ir jį mokėti nuo 2014 m. vasario 17 d. Atsakovės direktoriaus 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymu nustatytas 50 Lt (14,48 Eur) priedas ir jį nuspręsta mokėti nuo 2014 m. spalio 1 d., nors teismo sprendimu atsakovė turėjo mokėti nurodytą priedą nuo 2014 m. vasario 17 d. Ieškovai teigė, kad jiems turėjo būti mokamas padidinto tarifo atlygis, t. y. 30 proc. minimaliosios mėnesinės algos (toliau – ir MMA) dydžio priedas, tačiau buvo mokamas mažesnis priedas. Šie ieškovai prašė priteisti iš atsakovės nesumokėtą priemoką už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 17 d. iki spalio 1 d. bei 108 Eur delspinigius.

Ieškovai R. A., V. A., L. A., R. B., J. B., L. C., V. Č., V. G., R. G., R. J. G., P. J., V. K., A. K., E. L., A. M., V. M., R. M., A. M., P. M., R. P., T. R., R. S., R. S., S. Š., V. U., V. V., G. V. nurodė, kad dirbo pas atsakovę, tačiau 2011 m. rugpjūčio 22 d. nesikreipė į teismą dėl priedo prie atlyginimo, dirbant darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, priteisimo kartu su kitais pas atsakovę dirbusiais sanitarais, kurių ieškinys buvo patenkintas. Prašė priteisti iš atsakovės nesumokėtą priemoką už visą laikotarpį, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų dirbtą darbo laiką, bei delspinigius už 6 mėnesius iki kreipimosi į teismą dienos, iš viso 58 372,83 Eur.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Rokiškio rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: netenkino reikalavimo dėl Darbo ginčų komisijos 2015 m. spalio 12 d. sprendimo panaikinimo; priteisė iš atsakovės neišmokėtų priemokų už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dalis: ieškovui V. A. 3719,49 Eur už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d.; ieškovei L. A. 849,55 Eur už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d.; ieškovei R. B. 1471,84 Eur už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. vasario 1 d.; ieškovei A. B. 516,60 Eur už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d.; ieškovui Č. B. 585,24 Eur už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d.; ieškovui J. B. 3910,92 Eur už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d.; ieškovui V. Č. 596,68 Eur už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d.; ieškovui V. G. 3245,89 Eur už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d.; ieškovui A. G. 311,60 Eur už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d.; ieškovei J. J. 567,32 Eur už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d.; ieškovui G. K. 550,95 Eur už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d.; ieškovui A. K. 573,22 Eur už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d.; ieškovei S. K. 600,72 Eur už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d.; ieškovei L. K. (S. K. turto paveldėtojai) 380,84 Eur už laikotarpį nuo 2006 m. balandžio 13 d. iki 2008 m. sausio 1 d.; ieškovui V. K. 3879,12 Eur už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d.; ieškovei J. K. 600,72 Eur už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d.; ieškovui V. K. 586,72 Eur už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d.; ieškovei J. L. 600,72 Eur už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d.; ieškovui E. M. 600,72 Eur už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d.; ieškovui R. M. 3735,93 Eur už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d.; ieškovei R. P. 3675,77 Eur už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d.; ieškovui J. R. 591,43 Eur už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d.; ieškovui R. S. 2862,42 Eur už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 2 d. iki 2014 m. spalio 1 d.; ieškovei R. S. 582,05 Eur už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d.; ieškovui S. Š. 3660,60 Eur už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 16 d. iki 2014 m. spalio 1 d.; ieškovui V. U. 3928,77 Eur už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d.; ieškovų R. A., L. C., V. Č., R. G., R. J. G., P. J., A. K., E. L., A. M., V. M., A. M., P. M., T. R., R. S., V. V., G. V. reikalavimų netenkino.

Teismas nurodė, kad bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 straipsnio 2 dalis). Pagal DK 27 straipsnio 5 dalį ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Ieškovai teigia, kad lėšų, susijusių su darbo santykiais, neišmokėjimas yra trunkamasis pažeidimas. Trunkamojo pažeidimo sąvoka DK nėra apibrėžta, tačiau CK 1.127 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Darbo užmokestis didžiajai daliai ieškovų buvo mokamas remiantis atsakovės vyriausiojo gydytojo 2002 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 6k (toliau – ir 2002 m. sausio 21 d. įsakymas Nr. 6k), kuriuo nuo 2002 m. sausio 1 d. pakeista darbo apmokėjimo tvarka. Rokiškio rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 17 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1-233/2014 nurodė, kad: atsakovė nesilaikė pareigos mokėti ieškovams atitinkamą priedą už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, mokėjo tik dalį priedo, todėl priteisė ieškovams šio priedo įsiskolinimą; atsakovę įpareigojo per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti ieškovams konkretų padidinto tarifinio atlygio už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų dydį, nurodyti, kad nustatomas atlygis yra padidintas, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, ir jį mokėti nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, t. y. 2014 m. vasario 17 d.

Vykdydamas sprendimą, atsakovės direktorius priėmė 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. 222 dėl darbo apmokėjimo esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, kuriuo nuo 2014 m. spalio 1 d. nutarta mokėti padidintą – 50 Lt (14,48 Eur) – tarifinį priedą prie atlyginimo. 2014 m. rugsėjo 30 d. minėtas įsakymas pakeistas, nuo 2015 m. sausio 15 d. mokant 15 Eur priedą prie atlyginimo.

Teismas laikė, kad teismų sprendimais konstatavus, jog 2002 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 6k buvo pažeidžiamos darbuotojų teisės, ir vėliau šį įsakymą pakeitus, yra pagrindas pripažinti, kad šį įsakymą taikant vyko tęstinis pažeidimas. Atsižvelgdamas į tai, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimas Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-423-755/2014 iš dalies pakeistas (sprendimo esmę paliekant nepakeistą), o naujas įsakymas dėl padidinto tarifinio atlygio, priedo mokėjimo priimtas 2014 m. rugsėjo 30 d., padidintas atlyginimas darbuotojams pradėtas mokėti nuo 2014 m. spalio 1 d., teismas laikė, kad tęstinis pažeidimas pas atsakovę tebedirbančių darbuotojų atžvilgiu baigėsi 2014 m. rugsėjo 30 d.

Teismas sprendė, kad trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas DK 27 straipsnio 2 dalyje, reikalavimams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pas atsakovę tebedirbantiems darbuotojams baigsis tik 2017 m. spalio 1 d., o pas atsakovę nebedirbantiems darbuotojams tęstinis pažeidimas baigėsi jiems nutraukus darbo santykius su atsakove. Dėl pastarųjų darbuotojų, vertinant ieškinio senaties termino pradžią jų reikalavimams, atsižvelgtina į tai, kada jie sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Iki 2015 m. sausio 1 d. galiojusi DK 301 straipsnio redakcija nustatė, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. priėmė nutarimą Nr. KT17-N6/2014, kuriame konstatavo, kad DK 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XI-2127 redakcija) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, nagrinėdamas ieškovų reikalavimus, teismas šios DK nuostatos nagrinėjamoje byloje taikyti nebegali.

Dalis ieškovų jau buvo kreipęsi į teismą dėl neišmokėtų sumų priteisimo, todėl jų reikalavimams taikytina CK 1.130 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Jeigu ieškinio senaties terminą nutraukė ieškinio pareiškimas, tai ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jeigu iš ginčo teisinio santykio galima pareikšti tapatų reikalavimą. Iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas.

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1-233/2014 konstatuota, kad 2002 m. sausio 21 d. įsakymas Nr.6k iš esmės neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes nesilaikyta pareigos aiškiai nurodyti ne tik darbo užmokesčio dydį, bet ir jo sudėtines dalis, be to, sudėtines dalis nurodyti taip, jog jos būtų aiškios abiem šalims ir atitiktų suderintą abiejų sutarčių valią. Panevėžio apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-423-755/2014 Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą pakeitė iš dalies, iš esmės pripažindamas esminius ieškovų reikalavimus pagrįstais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015 Panevėžio apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Šiais teismų procesiniais sprendimais pripažinta, kad ieškovų pas atsakovę dirbamas darbas yra dirbamas esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, ieškovams pripažinta teisė gauti nesumokėtą priemoką už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Pagal nurodyto Rokiškio rajono apylinkės teismo sprendimo priėmimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą – DK 301 straipsnį, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos galėjo būti priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Nurodytuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatyta faktinė aplinkybė, kad ieškovų pas atsakovę dirbamas darbas yra dirbamas esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, šioje civilinėje byloje laikytina prejudiciniu faktu, kurio nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Ieškovams faktiškai priklauso priedas už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, tačiau jo priteisimas priklauso nuo to, ar nėra praleistas ieškinio senaties terminas. Priteistinos sumos ieškovams apskaičiuotinos imant 30 proc. MMA, t. y. dydį, kuris buvo nustatytas iki 2002 m. sausio 1 d.

Ieškovai A. B., A. K., J. K., J. L., E. M., J. R., vis dar tebedirbantys pas atsakovę, buvo kreipęsi į teismą ir jų atžvilgiu, taikant DK 301 straipsnyje nustatytą ribojimą, priimtas minėtas Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1-233/2014.

Ieškovai Č. B. (dirbęs nuo 1994 m. vasario 7 d. iki 2012 m. spalio 24 d.), V. Č. (dirbęs nuo 1994 m. vasario 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d.), A. G. (dirbantis nuo 2006 m. sausio 1 d.), J. J. (dirbusi nuo 1993 m. vasario 1 d. iki 2014 m. lapkričio 17 d.), G. K. (dirbęs nuo 1994 m. vasario 4 d. iki 2013 m. vasario 11 d.), S. K. (dirbusi nuo 1993 m. vasario 1 d. iki 2011 m. spalio 6 d.), S. K. (dirbęs nuo 2006 m. balandžio 13 d. iki 2014 m. balandžio 6 d.; jo turto paveldėtoja ir ieškovė L. K.), V. K. (dirbęs nuo 1994 m. vasario 21 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d.), R. S. (dirbusi nuo 1993 m. vasario 1 d. iki 2014 m. sausio 16 d.) šiuo metu pas atsakovę nebedirba, tačiau 2011 metais jie taip pat buvo kreipęsi į teismą ir pareiškę reikalavimus dėl nesumokėtos priemokos už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų priteisimo, todėl senaties termino eiga jų atžvilgiu nutrūko pareiškus teisme ieškinį ir iš naujo prasidėjo Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimui įsiteisėjus 2014 m. rugpjūčio 19 d., kai bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo Panevėžio apygardos teismas (civilinė byla Nr. 2A-423-755/2014) (CK 1.130 straipsnio 3 dalis). Esant nurodytoms aplinkybėms laikytina, kad ieškinio senaties termino reikalavimams pareikšti šie ieškovai nepraleido. Dėl to iš atsakovės priteistina Č. B. – 585,24 Eur, V. Č. – 596,68 Eur, G. K. 550,95 Eur, S. K. – 600,72 Eur, L. K. – 380,84 Eur, V. K. – 586,72 Eur, R. S. – 582,05 Eur.

Ieškovų A. B., A. G., J. J., A. K., J. K., J. L., E. M., J. R. reikalavimai tenkinti iš dalies. Šie ieškovai prašo priteisti nesumokėtą priemoką už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d., t. y. kai valstybei padidinus MMA iki 450 Lt (130,33 Eur) skirtumas tarp MMA ir nustatyto ieškovams darbo užmokesčio – 580 Lt (167,98 Eur) – nebesudarė 30 proc. MMA, iki 2008 m. sausio 1 d., ir už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 17 d. iki 2014 m. spalio 1 d., t. y. nuo Rokiškio rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje priėmimo iki įsakymu dėl darbo apmokėjimo esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų nustatyto padidinto atlyginimo mokėjimo. Pastarasis ieškovų reikalavimas atmestinas. Rokiškio rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 17 d. sprendimu priteisė nurodytiems ieškovams neišmokėtų priemokų už trejus metus iki jų kreipimosi į teismą dienos 2011 m. rugpjūčio 22 d., taip pat už laikotarpį nuo kreipimosi į teismą dienos 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2014 m. vasario 17 d. (sprendimo priėmimo). Teismas taip pat įpareigojo atsakovę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti tebedirbantiems ieškovams konkretų padidinto tarifinio atlygio už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų dydį, nurodyti, kad nustatomas atlygis yra padidintas, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, ir jį mokėti nuo teismo sprendimo priėmimo 2014 m. vasario 17 d. Vykdydama šią teismo sprendimo dalį atsakovė 2014 m. rugsėjo 30 d. priėmė įsakymą Nr. 222, kuriuo nustatė 50 Lt (14,48 Eur) priedą. Ieškovai pripažįsta, kad už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 17 d. iki 2014 m. spalio 1 d. atsakovė išmokėjo jiems po 108 Eur, tačiau laiko, kad už šį laikotarpį darbuotojams turėjo būti išmokėta ne po 108 Eur, o 366,13 Eur, t. y. 30 proc. MMA. Su tokia ieškovų pozicija nesutiktina. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovams nuo 2014 m. vasario 17 d. mokamas padidintas tarifinis atlygis, todėl teismas laikė, kad pagrindų mokėti didesnį atlygį nėra. Dėl to ieškovų A. B., A. G., J. J., A. K., J. K., J. L., E. M., J. R. prašomos priteisti sumos mažintinos 297,67 Eur suma kiekvienam (258,13 Eur skolos dalis + 39,54 Eur delspinigiai) ir iš atsakovės priteistina: A. B. – 516,60 Eur, A. G. – 311,60 Eur, J. J. – 567,32 Eur, A. K. – 573,22 Eur, J. K. – 600,72 Eur, J. L. – 600,72 Eur, E. M. – 600,72 Eur, J. R. – 591,43 Eur nesumokėtos priemokos už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų.

Ieškovai V. A. (dirba nuo 1993 m. vasario 1 d.), L. A. (dirba nuo 1993 m. vasario 1 d.), R. B. (dirba nuo 1994 m. sausio 14 d.), J. B. (dirba nuo 1994 m. vasario 3 d.), V. G. (dirba nuo 1994 m. vasario 10 d.), V. K. (dirba nuo 1994 m. sausio 11 d.), R. M. (dirba nuo 1993 m. vasario 1 d.), R. P. (dirba nuo 2000 m. rugsėjo 19 d.) pas atsakovę pradėjo dirbti iki 2002 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. 6k priėmimo, į teismą su kitais ieškovais civilinėje byloje Nr. 2-1-233/2014 nesikreipė. Kadangi ieškovai pas atsakovę iki ieškinio pateikimo dienos vis dar dirbo, priemoka už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų jiems pradėta mokėti nuo 2014 m. spalio 1 d. (baigėsi tęstinis pažeidimas), tai esant nurodytoms aplinkybėms laikytina, kad ieškinio senaties termino, nustatyto DK 27 straipsnio 2 dalyje, pareiškimo padavimo dieną šie ieškovai yra nepraleidę, todėl jų reikalavimai tenkinti visiškai. Priteistina iš atsakovės V. A. 3719,49 Eur, L. A. 3849,55 Eur, R. B. 1471,84 Eur, J. B. 3910,92 Eur, V. G. 3245,89 Eur, V. K. 3879,12 Eur, R. M. 3735,93 Eur, R. P. 3675,77 Eur nesumokėtos priemokos už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų.

Su ieškovu R. S. (dirbančiu nuo 2009 m. vasario 2 d.) darbo sutartis sudaryta po 2002 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. 6k, tačiau Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendime nurodyta, kad, sudarant darbo sutartis su S. K. (dirbusiu nuo 2006 m. balandžio 13 d. iki 2014 m. balandžio 6 d.) ir A. G. (dirbančiu nuo 2006 m. sausio 1 d.), jų darbo sutartyse, pažeidžiant DK normų reikalavimus, taip pat nebuvo nurodytos sudėtinės darbo užmokesčio dalys, todėl teismas laikė, kad jie turi teisę gauti tokio paties dydžio priemoką, kuri buvo nustatyta iki 2002 m. sausio 1 d. pradėjusiems dirbti ieškovams. Iš byloje esančios su ieškovu R. S. 2009 m. sausio 26 d. sudarytos darbo sutarties matyti, kad joje sudėtinės darbo užmokesčio dalys taip pat nenurodytos. Dėl to laikytina, kad ir R. S. turi teisę gauti reikalaujamą priemoką už darbą, senaties termino ieškiniui pateikti jis nepraleido. R. S. priteistina 2862,42 Eur nesumokėtos priemokos už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų.

Ieškovas S. Š. pas atsakovę dirbo laikotarpiu nuo 1996 m. balandžio 8 d. iki 2003 m. vasario 28 d. ir laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 16 d. iki šiol. Už laikotarpį iki 2003 m. vasario 28 d. ieškovas nesumokėtos priedo dalies jam priteisti neprašo, todėl, jam vis dar tebedirbant pas atsakovę, jo reikalavimas laikytinas pagrįstu ir tenkintinas, priteisiant jam 3660,60 Eur nesumokėtos priemokos už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų iš atsakovės.

Ieškovo V. U., pas atsakovę dirbusio nuo 1993 m. vasario 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., atžvilgiu pažeidimas dėl nesumokamos priemokos už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų tęsėsi, kol Rokiškio rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 17 d. priėmė atitinkamą sprendimą, kurį vėliau Panevėžio apygardos teismas paliko nepakeistą, o darbdavė 2014 m. rugsėjo 30 d. priėmė įsakymą dėl darbo apmokėjimo esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, todėl DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas laikytinas nepraleistu. Iš atsakovės ieškovui V. U. priteistina 3928,77 Eur nesumokėtos priemokos už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų.

Ieškovai R. A. (dirbęs nuo 1994 m. vasario 11 d. iki 2011 m. gegužės 2 d.), L. C. (dirbusi nuo 1993 m. vasario 1 d. iki 2009 m. vasario 28 d.), V. Č. (dirbęs nuo 2005 m. rugsėjo 8 d. iki 2010 m. gegužės 3 d.), R. G. (dirbęs nuo 1994 m. kovo 14 d. iki 2011 m. liepos 26 d.), R. J. G. (dirbęs nuo 1993 m. vasario 1 d. iki 2008 m. balandžio 3 d.), P. J. (dirbęs nuo 1993 m. vasario 1 d. iki 2009 m. balandžio 21 d.), A. K. (dirbęs nuo 1993 m. vasario 1 d. iki 2006 m. balandžio 12 d.), E. L. (dirbęs nuo 1994 m. kovo 20 d. iki 2009 m. sausio 22 d.), A. M. (dirbęs nuo 1994 m. birželio 27 d. iki 2011 m. spalio 14 d.), V. M. (dirbęs nuo 2000 m. rugpjūčio 21 d. iki 2006 m. rugsėjo 6 d.), A. M. (dirbusi nuo 1993 m. vasario 1 d. iki 2010 m. liepos 7 d.), P. M. (dirbęs nuo 1993 m. vasario 1 d. iki 2012 m. liepos 20 d.), T. R. (dirbusi nuo 1993 m. vasario 1 d. iki 2009 m. gruodžio 15 d.), R. S. (dirbęs nuo 1994 m. vasario 11 d. iki 2009 m. sausio 22 d.), V. V. (dirbusi nuo 1993 m. vasario 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.), G. V. (dirbęs nuo 1994 m. sausio 11 d. iki 2010 m. spalio 11 d.) 2015 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą, tačiau grupės ieškinį buvo atsisakyta priimti, nes nesilaikyta išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos. Darbo ginčų komisijos 2015 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. DGKS-4242 pareiškėjų skundą atsisakyta nagrinėti praleidus trijų mėnesių kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminą (DK 289 straipsnio 1 dalis). Rokiškio rajono apylinkės teisme ieškovų ieškinys gautas 2015 m. lapkričio 13 d., nuo ieškovų atleidimo iš darbo dienos praėjus daugiau nei trejų metų terminui. Su minėtais darbuotojais jų atleidimo dieną iki galo atsiskaityta nebuvo, laikant, kad jiems nesumokėtas priedas esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, o tęstinis pažeidimas jų atžvilgiu nutrūko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303-415/2015). Prie kitų sanitarų 2011 metais iškeltos civilinės bylos šie asmenys neprisijungė, nors tokią galimybę, laikytina, turėjo, o iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovai (išskyrus V. Č.) buvo supažindinti su 2002 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 6k. Be to, 2002 m. vasario 21 d. ir 2002 m. vasario 26 d. reikalavimais VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės darbininkų sąjunga kreipėsi į atsakovę ir Valstybinę darbo inspekciją, kad į kolektyvinę sutartį būtų įtrauktas atskiras užmokestis už pavojingas darbo sąlygas, kad jis nebūtų kartu su pagrindiniu atlyginimu. 2011 m. balandžio 19 d. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ vėl kreipėsi į atsakovę sanitarų vardu prašydama, kad jiems būtų mokamas 30 proc. MMA priedas prie pagrindinės algos už pavojingas darbo sąlygas. Teismas sprendė, kad ieškovams, kaip apdairiems ir rūpestingiems asmenims, apie tai, jog nei įsakymu, nei darbo sutartimi nenustatytas joks priedas už pavojingas darbo sąlygas, buvo atitinkamai žinoma nuo 2002 m. ir nuo 2011 metų (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Į teismą su kitų sanitarų ieškiniais 2011 metais jie nesikreipė, todėl tiek nuo sužinojimo apie savo pažeistas teises dienos, tiek nuo darbo sutarčių su atsakove nutraukimo (pasibaigimo) dienos praėjus daugiau nei trejiems metams šių ieškovų atžvilgiu suėjo ieškinio senaties terminas reikalavimams pareikšti (DK 27 straipsnio 2 dalis). Pagrindų atnaujinti senaties terminą nėra, todėl minėtų ieškovų reikalavimai atmestini (CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalis).

Teismas atmetė reikalavimus panaikinti Darbo ginčų komisijos 2015 m. spalio 12 d. sprendimą ir priteisti 5 proc. metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo kaip nepagrįstus.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų ir atsakovės apeliacinius skundus, 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo dalį panaikino ir dėl tos dalies priėmė naują sprendimą, pakeitė sprendimo dalį, kuria ieškovams priteistas neišmokėtas priedas už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, ir priteistas sumas sumažino; priteisė iš atsakovės neišmokėtas priemokas už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų R. A. 711,72 Eur, V. A. 3662,25 Eur, L. A. 3792,67 Eur, R. B. 1430,48 Eur, A. B. 473,89 Eur, Č. B. 542,61 Eur, J. B. 3853,79 Eur, L. C. 1050,46 Eur, V. Č. 1156,38 Eur, V. Č. 553,98 Eur, V. G. 3188,94 Eur, R. G. 1864,53 Eur, A. G. 421,22 Eur, R. J. G. 659,09 Eur, J. J. 553,26 Eur, P. J. 1117,09 Eur, G. K. 508,54 Eur, A. K. 555,10 Eur, S. K. 558,15 Eur, L. K. (S. K. turto paveldėtojai) 378,82 Eur, V. K. 3821,96 Eur, A. K. 175,50 Eur, J. K. 558,15 Eur, V. K. 543,94 Eur, E. L. 1007,19 Eur, J. L. 558,15 Eur, A. M. 2093,10 Eur, V. M. 227,43 Eur, E. M. 558,15 Eur, R. M. 3678,66 Eur, A. M. 1456,65 Eur, P. M. 2029,58 Eur, R. P. 3618,00 Eur, T. R. 1107,46 Eur, J. R. 548,72 Eur, R. S. 2847,70 Eur, R. S. 539,21 Eur, R. S. 1010,02 Eur, S. Š. 3665,92 Eur, V. U. 3871,46 Eur, V. V. 1375,16 Eur, G. V. 1672,38 Eur; kitą ieškinio dalį atmetė.

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalys buvo sutarusios dėl 30 proc. MMA dydžio priemokos už nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų mokėjimo, tačiau atsakovė šį susitarimą aiškino netinkamai – kaip fiksuoto 129 Lt (37,36 Eur) dydžio priemokos nustatymą nuo 2002 m. sausio 1 d. Kadangi ieškovai nebuvo davę sutikimo dėl priemokos už pavojingas darbo sąlygas nekintamo dydžio nustatymo, todėl, Lietuvos Respublikos Vyriausybei didinant MMA, atsakovė privalėjo didinti ir sanitarams kas mėnesį mokamą priedą: 2003 m. rugsėjo 1 d. – 2004 m. gegužės 1 d. priedą padidinti 6 Lt (1,74 Eur) ir mokėti 135 Lt (39,10 Eur) priedą; 2004 m. gegužės 1 d. – 2005 m. liepos 1 d. priedą padidinti 21 Lt (6,08 Eur) ir mokėti 150 Lt (43,44 Eur) priedą; 2005 m. liepos 1 d. – 2006 m. liepos 1 d. priedą padidinti 36 Lt (10,43 Eur) ir mokėti 165 Lt (47,79 Eur) priedą; 2006 m. liepos 1 d. – 2007 m. liepos 1 d. priedą padidinti 51 Lt (14,77 Eur) ir mokėti 180 Lt (52,13 Eur) priedą; 2007 m. liepos 1 d. – 2008 m. liepos 1 d. priedą padidinti 81 Lt (23,46 Eur) ir mokėti 210 Lt (60,82 Eur) priedą; 2008 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 1 d. priedą padidinti 111 Lt (32,15 Eur) ir mokėti 240 Lt (69,51 Eur); 2012 m. rugpjūčio 1d. – 2013 m. sausio 1 d. priedą padidinti 126 Lt (36,49 Eur) ir mokėti 255 Lt (73,85 Eur) priedą, o 2013 m. sausio 1 d. – 2014 m. spalio 1 d. priedą padidinti 171 Lt (49,53 Eur) ir mokėti 300 Lt (86,89 Eur) priedą.

Kolegija sutiko su teismo išvada dėl tęstinio pažeidimo, nes 2002 m. sausio 21 d. įsakymu atsakovė vienašališkai priedą sanitarams sumažino iki fiksuoto 129 Lt (37,36 Eur) dydžio, todėl, pasikeitus MMA, kiekvieną mėnesį mokėdama darbo užmokestį ir tik iš dalies išmokėdama ieškovams priklausantį priedą, šiuos neteisėtus veiksmus tęsė kiekvieną kitą dieną.

Kolegija konstatavo, kad apie tai, jog sanitarų darbas yra priskirtinas prie darbų, susijusių su nukrypimais nuo normalių darbo sąlygų, ir kad visiems sanitarams turi būti mokamas priedas prie darbo užmokesčio, o jis nėra sumokamas visas, ieškovams neginčijamai tapo žinoma šį faktą konstatavus Rokiškio rajono apylinkės teismui 2014 m. vasario 17 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2014 m. rugpjūčio 19 d. (civilinė byla Nr. 2-1-233/2014). Atsakovei neigiant faktą, kad sanitarų darbas priskirtinas prie darbų, susijusių su nukrypimais nuo normalių darbo sąlygų, bei priėmus 2002 m. sausio 21 d. įsakymą Nr. 6k, pagal kurį nebuvo aišku, koks priedas yra mokamas ir ar jis yra mokamas keičiantis MMA, kolegijos vertinimu, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog tiek darbuotojams, atleistiems iš darbo iki 2011 m., tiek ir 2011 m. nesikreipusiems į teismą kartu su kitais sanitarais, neginčijamai buvo žinoma apie jų pažeistas teises.

Kolegija nurodė, kad ieškinį dėl darbo užmokesčio priedo priteisimo teismui ieškovai padavė 2015 m. lapkričio 13 d., t. y. nepraėjus 3 metams nuo teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo įsiteisėjimo (2014 m. rugpjūčio 19 d.), todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai R. A., L. C., V. Č., R. G., R. J. G., P. J., A. K., E. L., A. M., V. M., A. M., P. M., T. R., R. S., V. V., G. V., neprisijungę prie sanitarų, kurie kreipėsi į teismą dėl neišmokėto priedo priteisimo 2011 m., praleido 3 metų ieškinio senatį, yra nepagrįsta. Aplinkybės, kad 2002 m. vasario 22 d., 2002 m. vasario 26 d. buvo reikalaujama atskirti darbo užmokestį ir priedą, Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ 2011 m. kreipėsi į atsakovę sanitarų vardu prašydama, jog jiems būtų mokamas 30 proc. MMA priedas prie pagrindinės algos už pavojingas darbo sąlygas, o dalis ieškovų (A. B. ir kt.) kreipėsi su ieškiniu į teismą, kolegijos vertinimu, nereiškia, kad pas atsakovę nebedirbantys ieškovai žinojo, jog, 2003 m. rugsėjo 1 d. pasikeitus MMA, jiems nebuvo mokamas visas priedas, tiek tai, jog atleisdama iš darbo atsakovė su jais iki galo neatsiskaitė ir taip pažeidė jų teises gauti teisingą užmokestį už darbą.

Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. KT17-N6/2014 konstatavo, jog DK 301 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai. DK 301 straipsnio nuostata, jog darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos gali būti priteisiamos už trejus metus, neteko galios 2015 m. sausio 1 d. Dėl to konstatuotina, jog, Konstituciniam Teismui priėmus pirmiau minėtą nutarimą, DK nebereglamentuoja termino, už kurį gali būti priteistas neišmokėtas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios sumos, todėl taikytinos civilinius santykius reglamentuojančios teisės normos, kurios neprieštarauja darbo santykių teisinio reglamentavimo esmei, t. y. taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas (DK 9 straipsnio 2 dalis, CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Kadangi priedas dirbantiems ieškovams pradėtas mokėti atsakovės 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymu nuo 2014 m. spalio 1 d., tai kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo neišmokėtą darbo užmokesčio priedą priteisė ir už 2003 m. rugsėjo 1 d. – 2004 m. rugsėjo 1 d. laikotarpį. Pasikeitus įstatymo reglamentavimui, ieškovai, kurie kreipėsi į teismą 2011 m. rugpjūčio 22 d., prašydami priteisti neišmokėtą priedą už trejus metus, taip pat turi teisę į neišmokėtą darbo užmokesčio priedą už išdirbtą 2004 m. rugsėjo 1 d. – 2008 m. sausio 1 d. laikotarpį.

Kolegija konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais didinant MMA ir atsakovei iki galo neišmokėjus ieškovams priedo už pavojingas darbo sąlygas, iš atsakovės ieškovams, dirbusiems sanitarais, priteistina neišmokėta priedo dalis už 2004 m. rugsėjo 1 d. – 2014 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį ir 0,06 procento dydžio palūkanos už šešis mėnesius. Konstatavusi, kad neginčijamų duomenų, jog teisingai apskaičiuotas priedas dirbantiems ieškovams buvo mokamas nuo 2014 m. vasario 17 d., teismui nepateikta, kolegija kritiškai vertino atsakovės teiginį, jog priedas galėtų būti priteistas tik iki 2014 m. vasario 17 d.

Duomenų, jog teisingai apskaičiuotas priedas dirbantiems ieškovams buvo mokamas nuo 2014 m. vasario 17 d., neginčijamų duomenų teismui nepateikta, nes tik vykdydama Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą 2014 m. rugsėjo 30 d. atsakovė priėmė įsakymą Nr. 222 dėl padidinto tarifinio atlygio mokėjimo nuo 2014 m. spalio 1 d., todėl atsakovės teiginys, jog priedas galėtų būti priteistas tik iki 2014 m. vasario 17 d., vertintinas kritiškai.

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovų A. B., A. G., J. J., A. K., J. K., J. L., E. M., J. R. reikalavimai už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 17 d. iki 2014 m. spalio 1 d. kiekvienam priteisti iš atsakovės 258,13 Eur skolą bei 39,54 Eur delspinigius, iš viso 297,67 Eur, atmestini. Kolegija nurodė, kad šie ieškovai, manydami, jog vykdant teismo sprendimą priedas nebuvo teisingai apskaičiuotas ir išmokėtas, turi teisę kreiptis ne į teismą, o į antstolį, todėl tenkinti jų reikalavimą, jiems neginčijant atsakovės 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymo, teismui nebuvo pagrindo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą: ieškovų reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą; priteisti iš atsakovės V. A. 1141,78 Eur, L. A. 1178,33 Eur, J. B. 1233,22 Eur, V. G. 764,30 Eur, V. K. 1233,22 Eur, R. M. 1136,57 Eur, R. P. 1126,10 Eur, R. S. 1233,22 Eur, S. Š. 1233,22 Eur, V. U. 1233,22 Eur; atmesti ieškovų R. A., R. B., A. B., Č. B., L. C., V. Č., V. Č., R. G., A. G., R. J. G., J. J., P. J., G. K., A. K., S. K., L. K., A. K., J. K., V. K., E. L., J. L., A. M., V. M., E. M., A. M., P. M., T. R., J. R., R. S., R. S., V. V., G. V. reikalavimus; kitų reikalavimų netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 1.127 straipsnio 5 dalį, laikydamas, kad darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas yra tęstinis pažeidimas, kuriam ieškinio senaties termino skaičiavimas atsinaujina kiekvieną dieną. Darbo užmokesčio (viso ar jo dalies) nesumokėjimas nėra ir negali būti laikomas tęstiniu pažeidimu CK 1.127 straipsnio 5 dalies prasme, nes neišmokant darbo užmokesčio toks pažeidimas nevyksta kiekvieną dieną. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį galima konstatuoti tęstinį pažeidimą, jeigu tam tikrą laiko tarpą ir kiekvieną dieną vyksta pažeidimas, kai be teisėto pagrindo neatliekami veiksmai, kuriuos privalu atlikti, arba atliekami neteisėti veiksmai ar nenutraukiamas kitoks pažeidimas. Taigi toks pažeidimas turi būti vykdomas kiekvieną dieną tęstinai tam tikru laikotarpiu. Darbo užmokesčio sumokėjimas yra tam tikras veiksmas, įvykstantis du kartus arba kartą per mėnesį, kuris susijęs su atlyginimu už darbuotojo dirbtą darbą. Kiekvieno mėnesio darbo užmokesčio išmokėjimas ar neišmokėjimas yra vienkartinio pobūdžio aktas, jis nevyksta kiekvieną dieną, nėra tęstinumo pobūdžio. Priešinga išvada reikštų pripažinimą, kad faktiškai reikalavimams dėl darbo užmokesčio (viso ar jo dalies) priteisimo ieškinio senaties terminas netaikomas, nes jis atsinaujina ar pradedamas skaičiuoti kiekvieną dieną, nors teisės aktai taip skaičiuotino ieškinio senaties termino nenustato. Toks išaiškinimas, kad darbo užmokesčio (viso ar jo dalies) neišmokėjimas yra tęstinis pažeidimas, kuriam ieškinio senaties termino skaičiavimas atsinaujina ar pradedamas skaičiuoti vis kiekvieną dieną, paneigtų Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą Nr. KT17-N6/2014, civilinių (darbo) teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą, teisėtus darbo teisinių santykių šalių lūkesčius. Net jeigu darbo užmokesčio dalies neišmokėjimas ar 2002 m. sausio 21 d. įsakymo taikymas būtų vertinama kaip tęstinis pažeidimas, tai dar nereiškia, kad ieškinio senaties terminas visoms tokio tęstinio pažeidimo pasekmėms (darbo užmokesčio dalies nesumokėjimui) prasideda vis kiekvieną dieną iš naujo, t. y. nereiškia, kad dėl tam tikros ieškovui neišmokėto priedo dalies ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia nusikėlė, jeigu kitą mėnesį neišmokėta kita priedo dalis. CK 1.127 straipsnio 5 dalis nenustato, kad esant tęstiniam pažeidimui visoms iš jo kylančioms pasekmėms ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo tokio pažeidimo pasibaigimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-303-415/2015 pateiktais išaiškinimais dėl to, kokiais atvejais galimas pripažinimas, jog pažeidimas yra tęstinis, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovų atžvilgiu vyko tęstinis pažeidimas. Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas konstatavo, kad teisinis pagrindas pripažinti, jog vyko tęstinis pažeidimas, būtų tuo atveju, jei įsakymas, kurio pagrindu buvo apskaičiuotas ir mokamas darbo užmokestis darbuotojui, būtų pripažintas neteisėtu, pakeistas, panaikintas ar jo teisėtumas paneigtas kitokiu būdu. Nagrinėjamu atveju atsakovės 2002 m. sausio 21 d. įsakymas, pagal kurį ieškovams buvo mokamas priedas už nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų, nėra pripažintas neteisėtu. Netinkamas paties įsakymo aiškinimas taip pat negali būti laikomas tęstiniu pažeidimu. Teismų procesiniai sprendimai neatitinka nurodytos kasacinio teismo CK 1.127 straipsnio 5 dalies taikymo ir aiškinimo praktikos.

Pagal kasacinio teismo praktiką pareikštiems reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, o darbo užmokesčio mokėjimo pažeidimas iš esmės nėra tęstinis pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2011; 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Kasacinis teismas, pateikdamas išaiškinimus dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo ir taikymo, esant ginčui dėl periodinių išmokų (kompensacijos) mokėjimo sveikatos sužalojimo (suluošinimo) atveju, nekonstatavo, kad toks periodinis kompensacijos (visos ar jos dalies) neišmokėjimas gali būti suprantamas kaip tęstinis pažeidimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2014). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiškėjas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikalavimams dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-3013-12). Panašios išvados padarytos ir kitose šio teismo bylose dėl darbo užmokesčio priteisimo (žr., pvz., 2013 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-164-13; 2014 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-535-14; 2014 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-536-14 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė ne trejų metų ieškinio senaties terminą, įtvirtintą DK 27 straipsnio 2 dalyje, o bendrąjį, dešimties metų, ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 1.125 straipsnio 1 dalyje. Ilgesnio nei trejų metų ieškinio senaties termino DK nenustato. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas, nenuoseklus. Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvų prieštaravimas neatitinka teismo sprendimui keliamų reikalavimų (CPK 14, 185 straipsniai, 331 straipsnio 4 dalis).

Teismai beveik nevertino, kurią dieną ieškovai, kaip rūpestingi ir apdairūs asmenys, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jų teisė pažeista (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-706/2015). Ieškovai apie savo pažeistą teisę sužinojo arba turėjo sužinoti jų su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo dieną. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad apie tai, jog sanitarų darbas yra priskirtinas prie darbų, susijusių su nukrypimu nuo normalių darbo sąlygų, ir kad visiems sanitarams turi būti mokamas priedas prie darbo užmokesčio, o jis nėra mokamas visas, ieškovams neginčijamai tapo žinoma šį faktą konstatavus Rokiškio rajono apylinkės teismui 2014 m. vasario 17 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2014 m. rugpjūčio 19 d. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties skaičiavimo pradžia yra siejama ne su „neginčijamo sužinojimo“ momentu, o su sužinojimo ar turėjimo sužinoti momentais.

Ieškovų reikalavimai yra susiję su daugiau nei 12 metų senumo aplinkybėmis, kurios ieškovams visą laiką buvo žinomos. Visi ieškovai buvo supažindinti su 2002 m. sausio 21 d. įsakymu. Rokiškio rajono apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1-233/2014 buvo nustatyta, kad ieškovai ir jų atstovai raštu (2002 m. vasario 22 d., 2002 m. vasario 26 d. ir vėliau) reiškė nesutikimą su atsakovės 2002 m. sausio 21 d. įsakymu bei priedo už nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų sumažinimu. Vėliau įsidarbinę sanitarai irgi žinojo apie galiojančią įstaigoje tvarką, įdarbinami jie buvo su ja supažindinti. Be to, dalis sanitarų Rokiškio rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1-233/2014 pareiškė ieškinį atsakovei. Akivaizdu, kad šie sanitarai kreipdamiesi į teismą negalėjo nežinoti apie savo teisių pažeidimą. Kitiems sanitarams, tuo metu dirbantiems pas atsakovę, irgi negalėjo būti nežinoma apie jų pažeistas teises.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šios bylos ieškovų, kurie ieškovais buvo ir Rokiškio rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1-233/2014, reikalavimams taikytina CK 1.130 straipsnio 3 dalis. Jeigu, teismui išnagrinėjus bylą ir ieškinį atmetus, yra galimybė reikšti tam pačiam atsakovui tapatų arba tapačiam prilygintiną reikalavimą, tačiau grindžiant nauju pagrindu (tokiu atveju ieškiniai nebus tapatūs), tai ieškinio senatis prasidės iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009; 2015 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-415/2015). Nagrinėjamu atveju aptariamų ieškovų reikalavimas jau buvo patenkintas, jie kreipėsi dėl kito dalyko (skiriasi reikalaujamos sumos ir laikotarpiai), tačiau iš esmės tuo pačiu pagrindu. Taigi nėra sąlygų taikyti CK 130 straipsnio 3 dalį. Be to, ieškinio senaties terminas gali būti nutrauktas tik tuo atveju, jeigu jis dar nepasibaigęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009). Aptariami ieškovai, kreipdamiesi 2011 m. rugpjūčio 22 d. su ieškiniu į teismą, jau buvo praleidę ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl priedo prie darbo užmokesčio išmokėjimo už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d., todėl ieškinio senaties terminas šių ieškovų reikalavimams negalėjo būti nutrauktas. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl atsakovės argumentų, susijusių su CK 1.130 straipsnio 2 dalimi, be kita ko, pažeidė reikalavimus, keliamus sprendimo turiniui (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai, 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai).

Ieškovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, pakeisti ieškovą P. M. (mirė 2016 m. spalio 28 d.) jo teisių perėmėja M. M., priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Rokiškio rajono apylinkės teisme (bylos Nr. 2-1-233/2014) priteistas priedas tik už 3 metų laikotarpį, nes tuo metu galiojo DK 301 straipsnis. Atsižvelgiant į tai, jog Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. KT17-N6/2014 konstatavo, kad DK 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XI-2127 redakcija) prieštarauja Konstitucijai, ir nuo 2015 m. sausio 1 d. DK 301 straipsnis yra netekęs galios, nebelieka jokio ribojimo, jokio konkretaus termino darbuotojams prisiteisti jiems priklausančias darbo užmokesčio ir kitas su darbo santykiais susijusias sumas. Jeigu būtų taikomas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis 3 metų ieškinio senaties terminas, tai būtų paneigtas Konstitucinio Teismo nutarime pateiktas išaiškinimas bei sudarytos prielaidos nepriteisti viso asmens uždirbto darbo užmokesčio ir kitų jam priklausančių su darbo santykiais susijusių sumų.

Atsakovė, nesumokėdama dalies darbo užmokesčio už konkretų mėnesį, tokių veiksmų neatliko nei kitą dieną, nei vėliau. Neatsiskaičius su darbuotojais nustatytą dieną, atsakovei neišnyksta pareiga su ieškovais atsiskaityti kitą dieną, o kiekvieną dieną nesumokant ieškovams numatyto priedo yra daromas tęstinis pažeidimas. Kasaciniame skunde nurodomų civilinių ir administracinių bylų aplinkybės ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nesutampa, todėl kasacinis teismas neturi į jas atsižvelgti.

Atsakovės teiginiai dėl trejų metų ieškinio senaties termino taikymo visiškai nepagrįsti. Konstituciniam Teismui priėmus 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą Nr. KT17-N6/2014, DK nebereglamentuoja termino, už kurį gali būti priteistas neišmokėtas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios sumos, todėl taikytinos civilinius santykius reglamentuojančios teisės normos, kurios neprieštarauja darbo santykių reglamentavimo esmei, t.y. taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas.

Atsakovės teiginiai, kad ieškovai apie savo pažeistą teisę sužinojo arba turėjo sužinoti jų su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo dieną, atmestini. Atsakovės 2002 m. sausio 1 d. įsakymu pakeitus darbo apmokėjimo tvarką, ieškovų gautas darbo užmokestis nesumažėjo iki to laiko, kol nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. nebuvo padidinta MMA. Sanitarų darbo užmokestį 2004 m. gegužės 1 d. padidinus iki 635 Lt (183,91 Eur), nė vienas darbuotojas jau nebegalėjo suprasti, kokio dydžio priedas už darbą pavojingomis sąlygomis jam yra mokamas ir ar iš viso koks nors priedas yra mokamas, nes skirtumas tarp tuo metu buvusios MMA (500 Lt, arba 144,81 Eur) ir atlyginimo (635 Lt, arba 183,91 Eur) buvo didesnis nei 129 Lt (37,36 Eur), tačiau tuo pat metu jis buvo mažesnis už 30 proc. MMA (turėjo sudaryti 150 Lt, arba 43,44 E). Akivaizdu, kad atsakovė pažeidė pareigą aiškiai nurodyti darbo apmokėjimo sąlygas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2017 m. vasario 15 d. nutartimi dėl mirties iš bylos pasitraukęs ieškovas P. M. pakeistas jo teisių ir pareigų perėmėja sutuoktine M. M..

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos kasacinio nagrinėjimo ribų

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šios nuostatos teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama atsakovės VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Šioje byloje atsakovė kasaciniu skundu prašo visiškai panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškovų reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą; priteisti iš atsakovės V. A. 1141,78 Eur, L. A. 1178,33 Eur, J. B. 1233,22 Eur, V. G. 764,30 Eur, V. K. 1233,22 Eur, R. M. 1136,57 Eur, R. P. 1126,10 Eur, R. S. 1233,22 Eur, S. Š. 1233,22 Eur, V. U. 1233,22 Eur; atmesti ieškovų R. A., R. B., A. B., Č. B., L. C., V. Č., V. Č., R. G., A. G., R. J. G., J. J., P. J., G. K., A. K., S. K., L. K., A. K., J. K., V. K., E. L., J. L., A. M., V. M., E. M., A. M., P. M., T. R., J. R., R. S., R. S., V. V., G. V. reikalavimus; kitų reikalavimų netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Spręstina, kad atsakovė, nors ir prašo visiškai panaikinti teismų procesinius sprendimus, tačiau, kaip matyti iš kasacinio skundo, sutinka su apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria daliai ieškovų yra iš jos priteistos atitinkamo dydžio išmokos: V. A. – 1141,78 Eur, L. A. – 1178,33 Eur, J. B. – 1233,22 Eur, V. G. – 764,30 Eur, V. K. – 1233,22 Eur, R. M. – 1136,57 Eur, R. P. – 1126,10 Eur, R. S. – 1233,22 Eur, S. Š. – 1233,22 Eur, V. U. – 1233,22 Eur. Taip pat spręstina, kad atsakovė, prašydama visiškai panaikinti teismų procesinius sprendimus, kasaciniame skunde nenurodo kasacijos pagrindų ir argumentų dėl peržiūrėjimo kasacine tvarka apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškinio dalis yra atmesta. Dėl to konstatuotina, kad kasacinio peržiūrėjimo objektas nagrinėjant atsakovės kasacinį skundą nėra apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalys, kuriomis: iš atsakovės priteista V. A. 1141,78 Eur, L. A. 1178,33 Eur, J. B. 1233,22 Eur, V. G. 764,30 Eur, V. K. 1233,22 Eur, R. M. 1136,57 Eur, R. P. 1126,10 Eur, R. S. 1233,22 Eur, S. Š. 1233,22 Eur, V. U. 1233,22 Eur; ieškinio dalis yra atmesta.

Dėl šioje byloje ieškinio senačiai darbuotojų reikalavimams priteisti iš darbdavio neišmokėtą priemoką už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, taikytinos teisės ir ieškinio senaties termino bei šiuo aspektu apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo atitikties CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimams

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis, DK 27 straipsnis). Ieškinio senaties institutas yra skirtas sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę ir kt. Ji yra nustatyta abiejų šalių interesais ir taikoma tuo atveju, kai viena šalis dėl reikalavimo nepareiškimo per tam tikrą laiką gali tikėtis, jog kita šalis atsisako ginti pažeistą teisę ar vertina ją kaip nesant pažeistą.

Ieškinio senaties darbo teisiniuose santykiuose samprata ir teisinis reglamentavimas įtvirtinti DK 27 straipsnio nuostatose. Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 straipsnio 2 dalis). Pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų.

Taigi, sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties DK reglamentuojamiems darbo santykiams, turi būti vadovaujamasi DK įtvirtintomis nuostatomis (DK 11 straipsnio 1 dalis) bei kompleksiškai atsižvelgiama į CK bei CPK normas, kurios taikomos tais atvejais, kai tam tikriems su ieškinio senatimi susijusiems klausimams spręsti nėra įtvirtinto teisinio reglamentavimo pagal darbo teisės normas.

Kadangi darbuotojų reikalavimams priteisti iš darbdavio neišmokėtą priemoką už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, DK ir kiti darbo įstatymai nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų, tai šiems reikalavimams taikomas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas.

DK ir kiti darbo įstatymai nereglamentuoja ieškinio senaties termino darbuotojų reikalavimams priteisti iš darbdavio neišmokėtą priemoką už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, taikymo, jų eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo, nenustato ieškinio senaties termino pasibaigimo teisinių pasekmių, todėl šiems su ieškinio senatimi susijusiems klausimams spręsti turi būti taikomos CK 1.126, 1.128–1.131 straipsnių normos (DK 27 straipsnio 5 dalis, CK 1.1 straipsnio 3 dalis). Darbdaviui (ginčo šaliai) reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti reikšmingas jos taikymui aplinkybes, be kita ko, kokios trukmės ieškinio senaties terminas tam reikalavimui nustatytas įstatyme, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga, ar ji nebuvo sustabdyta, pratęsta arba nutraukta, ar terminas buvo pasibaigęs iki ieškinio pareiškimo, ar, ieškinio senaties terminui esant praleistam, nėra pagrindo jį atnaujinti, nes šių aplinkybių nenustatęs teismas neturi galimybės tinkamai pritaikyti ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

Kai ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti keliems ieškovo (ieškovų) pareikštiems reikalavimams, teismas minėtas reikšmingas ieškinio senaties taikymui aplinkybes turi nustatyti dėl kiekvieno reikalavimo, kuriam prašoma taikyti ieškinio senatį.

Kadangi sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties DK reglamentuojamiems darbo santykiams turi būti vadovaujamasi DK įtvirtintomis nuostatomis (DK 11 straipsnio 1 dalis), Civilinis kodeksas nėra darbo įstatymas, o DK 27 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta ieškinio senaties termino darbuotojų reikalavimams priteisti iš darbdavio neišmokėtą priemoką už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, trukmė, tai, nustatant ieškinio senaties termino tokiems darbuotojų reikalavimams trukmę, CK 1.125 straipsnis netaikytinas. Įstatymuose atskiriems reikalavimams yra nustatoma konkreti, viena ieškinio senaties termino trukmė. Vienam reikalavimui negali būti taikomi du ieškinio senaties terminai, nes tai reikštų netinkamą materialiosios teisės normų taikymą.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra nenuoseklus ir prieštaringas, nes, viena vertus, jame nurodoma, kad DK 27 straipsnio 2 dalis nustato trejų metų ieškinio senaties terminą, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, ir nepagrįsta pripažįstama pirmosios instancijos teismo išvada, jog dalis ieškovų į teismą kreipėsi praleidę šį ieškinio senaties terminą, o, kita vertus, konstatuojama, kad ieškovų reikalavimams priteisti iš atsakovės neišmokėtą priemoką už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, taikomas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas ir, jį pritaikius, neišmokėtas darbo užmokesčio priedas ieškovams už 2003 m. rugsėjo 1 d. – 2004 m. rugsėjo 1 d. laikotarpį nepriteistinas.

Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, aptariamiems ieškovų reikalavimams taikydamas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą dešimties metų ieškinio senaties terminą, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir tai turėjo įtakos priimant neteisėtą procesinį sprendimą.

Teismo procesinio sprendimo motyvuojamoji dalis turi būti išdėstyta suprantamai, visos jos dalys turi būti suderintos tarpusavyje, nuoseklios, viena kitai neprieštarauti. Kadangi apskųstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra nenuoseklus ir prieštaringas, tai pripažintinas pagrįstu kasacinio skundo argumentas, kad apskųstas sprendimas neatitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

Kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl jo motyvų prieštaringumo neatitinka CPK 14, 185 straipsnių reikalavimų, vertintini kaip teisiškai neargumentuoti, todėl nepriskirtini kasacinio nagrinėjimo dalykui (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl CK 1.130 straipsnio 1, 3 dalių aiškinimo ir taikymo bei šiuo aspektu apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo atitikties CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktų, 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktų reikalavimams

CK 1.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Pagal šio straipsnio 3 dalį, nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti; jeigu ieškinio senaties terminą nutraukė ieškinio pareiškimas, tai ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jeigu iš ginčo teisinio santykio galima pareikšti tapatų reikalavimą; iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas.

Ieškinio senaties terminas gali būti nutrauktas tik tuo atveju, jeigu jis dar nepasibaigęs. Dėl to ieškinio pareiškimas sukelia ieškinio senaties termino eigos nutraukimo teisines pasekmes tik tada, kai tai atlikta nepasibaigus ieškinio senaties terminui. Atsižvelgdamas į tai, teismas, aiškindamasis aplinkybes, susijusias su ieškinio senaties termino eigos nutraukimu, turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties terminas ir kada konkrečiai atlikti veiksmai, nurodyti CK 1.130 straipsnio 1 dalyje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas CK 130 straipsnio 3 dalį, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareikšdamas ieškinį dėl statybos finansavimui išleistų pagal sutartį lėšų priteisimo po to, kai buvo atmestas jo ieškinys dėl nuosavybės teisės į daiktą pripažinimo, reiškė reikalavimą, kuris gali būti prilyginamas tapačiam reikalavimui pagal CK 1.130 straipsnio 3 dalį, ir ieškinio reikalavimo senaties termino eiga prasidėjo iš naujo nuo teismo sprendimo, kuriuo nepripažinta nuosavybės teisė, įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-622/2004). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad jeigu, teismui išnagrinėjus bylą ir ieškinį atmetus, yra galimybė reikšti tam pačiam atsakovui tapatų arba tapačiam prilygintiną reikalavimą, tačiau grindžiant nauju pagrindu (tokiu atveju ieškiniai nebus tapatūs), tai ieškinio senatis prasidės iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kasacinis teismas konstatavo, kad ieškovė, pareikšdama ieškinį atsakovui dėl lėšų priteisimo po to, kai buvo atmestas jos reikalavimas (reikalavimo dalis) tam pačiam atsakovui dėl tų pačių lėšų pripažinimo kaip grąžintos skolos (skolos dalies), reiškia reikalavimą, kuris prilygintinas tapačiam reikalavimui pagal CK 1.130 straipsnio 3 dalį, tik kitu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009).

Konstatuotina, kad jeigu kreditorius (ieškovas), turėdamas atitinkamo dydžio reikalavimo teisę arba keletą savarankiškų reikalavimų, pareiškia ieškinį teisme tik dėl konkrečios prievolės dalies arba konkretaus reikalavimo, tai tokio ieškinio pareiškimas negali būti pagrindas nutraukti ieškinio senaties terminą dėl kitų prievolės dalių arba reikalavimų prieš tą patį skolininką.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškinio senaties termino ieškovai nėra praleidę, nes jiems apie pažeistas jų teises į darbo užmokesčio priemoką neginčijamai tapo žinoma šį faktą konstatavus Rokiškio rajono apylinkės teismui 2014 m. vasario 17 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2014 m. rugpjūčio 19 d. Taip skaičiuojant ieškinio senaties terminą apeliacinės instancijos teismui CK 1.130 straipsnio 1, 3 dalių aiškinimo ir taikymo klausimas sprendžiant ginčą iš esmės buvo neaktualus, nes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dalies šios bylos ieškovų 2011 m. rugpjūčio 22 d. pareiškimas ieškinio teisme neturi jokios įtakos ieškinio senačiai, nesukelia ieškinio senaties termino eigos nutraukimo teisinių pasekmių, kadangi tuo metu ieškinio senaties termino eiga dar buvo neprasidėjusi. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, nors tiesiogiai tai sprendimo motyvuojamojoje dalyje ir nenurodydamas, sprendė, kad šioje byloje CK 1.130 straipsnis netaikytinas, ir taip, nors ir kitais motyvais, iš esmės sutiko su atsakovės teiginiu dėl netinkamo šios materialiosios teisės normos taikymo pirmosios instancijos teisme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakoma, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis trūkumas gali būti pripažintas esminiu pažeidimu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2012).

Konstatuotina, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas apskųstame sprendime iš esmės atsakė į pagrindinius išnagrinėtos bylos klausimus. Dėl to kaip nepagrįstas atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl nepakankamo motyvavimo neatitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktuose nustatytų reikalavimų.

CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai, kurių pažeidimas nurodomas kasaciniame skunde, nereglamentuoja apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turinio ir jam netaikytini, todėl toks kasacinio skundo argumentas vertintinas kaip nepagrįstas.

Dėl darbdavio neišmokėjimo darbuotojams dalies priemokos už darbą, esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų, vertinimo kaip tęstinio pažeidimo (CK 1.127 straipsnio 5 dalis) ir ieškinio senaties termino pradžios nustatymui reikalavimams dėl tokių priemokų priteisimo taikytinos teisės

Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai nereglamentuoja ieškinio senaties termino pradžios darbuotojų reikalavimams priteisti iš darbdavio neišmokėtą priemokos dalį už darbą, esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų, todėl ši nustatoma taikant CK 1.127 straipsnio nuostatas (DK 27 straipsnio 5 dalis, CK 1.1 straipsnio 3 dalis).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ši taisyklė taikoma tada, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

CK 1.127 straipsnio 2–5 dalyse nurodytais atvejais ieškinio senaties terminų eigos pradžia tam tikriems reikalavimams pareikšti nustatoma remiantis objektyviais kriterijais. Tai yra išimtys iš CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės.

CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas atsakovės neišmokėjimą ieškovams dalies priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, be kita ko, laikė tęstiniu pažeidimu, sutiko su atitinkama pirmosios instancijos teismo išvada bei atmetė ją kvestionuojančius atsakovės argumentus. Teismas nurodė, kad, esant tokiam pažeidimui, vadovaujantis DK 27 straipsnio 5 dalimi, CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną.

Byloje keliamas teisės klausimas dėl darbdavio neišmokėjimo darbuotojams dalies priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, kuris tęsėsi kelerius metus, vertinimo kaip tęstinio pažeidimo ir, priklausomai nuo to, ieškinio senaties termino pradžios reikalavimams dėl tokių neišmokėtų priemokų priteisimo nustatytmo, t. y. ar ji nustatoma vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendrąja ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisykle, ar CK 1.127 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta taisykle.

Kasacinis teismas byloje, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas dėl tarnybos stažo skaičiavimo ir tarnybinio atlyginimo (priedo) priteisimo, yra konstatavęs, kad DK nėra apibrėžta tęstinio pažeidimo sąvoka. Nesant specialaus teisinio reglamentavimo, taikytina bendroji teisėje žinoma tęstinio pažeidimo definicija – tęstiniu pažeidimu laikomas tam tikrą laiko tarpą vykstantis pažeidimas, kai be teisėto pagrindo neatliekami veiksmai, kuriuos privalu atlikti, arba atliekami neteisėti veiksmai ar nenutraukiamas kitoks pažeidimas. Esant tokiam pažeidimui, vadovaujantis DK 27 straipsnio 5 dalimi, CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303-415/2015).

Nurodytoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-303-415/2015 kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įsakymas, kuriuo ieškovui buvo nustatytas penkerių metų tarnybos stažas procentiniam priedui gauti, nėra pripažintas neteisėtu, nepakeistas ir nepanaikintas, jo teisėtumas nepaneigtas kitokiu būdu, konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad neteisėto įsakymo taikymo metu vyko tęstinis pažeidimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos ir nurodytos civilinių bylų faktinių aplinkybių atitiktį ir skirtumus, sprendžia, kad pastarasis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303-415/2015 kasacinio teismo priimtoje nutartyje išdėstytas teisinis vertinimas nelaikytinas teismo precedentu nagrinėjamoje byloje. Dėl to kaip nepagrįstas vertintinas kasacinio skundo argumentas, kad šią bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo nurodytoje kasacinio teismo nutartyje formuojamos CK 1.127 straipsnio 5 dalies taikymo ir aiškinimo praktikos.

Šios bylos faktinių aplinkybių kontekste aiškinant CK 1.127 straipsnio 5 dalį spręstina, kad ji taikytina esant ne bet kokiam piniginės prievolės įvykdymo termino pažeidimui, o tik esant tokiam pažeidimui, kuris tam tikrą laiko tarpą vyksta kiekvieną dieną ir kiekvieną dieną sukuria teisines pasekmes. Ši teisės norma taikytina tęstinio pažeidimo teisinėms pasekmėms, susijusioms su kiekviena atskira tokio pažeidimo diena (pavyzdžiui, reikalavimams priteisti netesybas, atsirandančias kiekvieną atskirą tęstinio pažeidimo dieną, ir pan.), ir pagal ją ieškinio senatis kiekvieną konkrečią dieną prasideda ir skaičiuojama atskirai ieškiniams (reikalavimams) dėl tą kiekvieną konkrečią dieną atsiradusių teisinių pasekmių.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad priemokos už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, kuri yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis (DK 186 straipsnio 2 dalis), mokėjimas nėra darbdavio pareiga, vykdytina kiekvieną dieną. Pagal DK 201 straipsnio 1 dalį darbo užmokestis mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu yra darbuotojo raštiškas prašymas – kartą per mėnesį. Aptariamos priemokos išmokėjimo vėlavimas (nekalbant apie DK 207 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamus delspinigius) nevertintinas kaip šio vėlavimo metu kiekvieną dieną sukuriantis teisines pasekmes, dėl kurių gali būti pareikštas ieškinys (reikalavimas). Dėl to konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo dalies priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, neišmokėjimą laiku vertinti kaip tęstinį pažeidimą CK 1.127 straipsnio 5 dalies prasme ir ieškinio senaties termino pradžios reikalavimams dėl tokių neišmokėtų priemokų priteisimo nustatymui taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą taisyklę. Spręstina, kad ieškinio senaties termino pradžia tokiems reikalavimams turi būti nustatoma pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę.

Pažymėtinas apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalyje dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo motyvų prieštaringumas, nes apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, aptariamą priemokos neišmokėjimą laikė tęstiniu pažeidimu, kuriam taikytina CK 1.127 straipsnio 5 dalis, o, kita vertus, nurodė, kad nagrinėjamu atveju taikytina CK 1.127 straipsnio 1 dalis, ir ieškinio senaties termino pradžią vis dėlto siejo su ieškovų sužinojimo apie pažeidimą momentu.

Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, aptariamiems ieškovų reikalavimams nepagrįstai taikydamas CK 1.127 straipsnio 5 dalį bei kartu taikydamas ir CK 1.127 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir tai turėjo įtakos priimant neteisėtą procesinį sprendimą.

Sutiktina su atsakovės kasacinio skundo argumentais, kuriais teigiama apie tai, kad, net ir nustatant ieškinio senaties termino pradžią pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą taisyklę, dėl aptariamų ieškovų reikalavimų yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, kurį taikant reikalavimai daugiau kaip už trejus metus gali būti tenkinami, jeigu ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir yra atnaujinamas.

Dėl ieškinio senaties termino ieškovų reikalavimams priteisti iš atsakovės neišmokėtą priemoką už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, pradžios, CK 1.127 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo

Ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-372/2005). Tuo tarpu teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino pradžią, aiškinimas ir taikymas yra teisės klausimas, dėl kurio teisėjų kolegija pasisako.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 449/2009).

Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-348-690/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymo aspektu sprendė, kad ieškovams apie pažeistas jų teises į priemoką neginčijamai tapo žinoma šį faktą konstatavus Rokiškio rajono apylinkės teismui 2014 m. vasario 17 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2014 m. rugpjūčio 19 d. Teismas šią išvadą argumentavo tuo, kad: atsakovei neigiant faktą, jog sanitarų darbas priskirtinas prie darbų, susijusių su nukrypimais nuo normalių darbo sąlygų, bei priėmus 2002 m. sausio 21 d. įsakymą Nr.6k, pagal kurį nebuvo aišku, koks priedas yra mokamas ir ar jis yra mokamas keičiantis MMA, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad tiek darbuotojams, atleistiems iš darbo iki 2011 metų, tiek ir 2011 metais nesikreipusiems į teismą kartu su kitais sanitarais, neginčijamai buvo žinoma apie jų pažeistas teises; aplinkybės, jog 2002 m. vasario 22, 26 dienomis buvo reikalaujama išskirti darbo užmokestį ir priedą, Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ 2011 metais kreipėsi į atsakovę sanitarų vardu prašydama, kad jiems būtų mokamas 30 procentų nuo minimalios algos priedas prie pagrindinės algos už pavojingas darbo sąlygas, o dalis ieškovų (A. B. ir kt.) kreipėsi su ieškiniu į teismą, nereiškia, jog pas atsakovę nebedirbantys ieškovai žinojo, kad, 2003 m. rugsėjo 1 d. pasikeitus MMA, jiems nebuvo mokamas visas priedas, tiek tai, jog atleisdama iš darbo su jais atsakovė neatsiskaitė iki galo ir taip pažeidė jų teises gauti teisingą užmokestį už darbą.

Nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada bei jos argumentacija teikia pagrindą pripažinti pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, kurią dieną ieškovai, kaip rūpestingi ir apdairūs asmenys, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, jog jų teisė pažeista. Spręstina, kad teismas netinkamai taikė CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taip pat spręstina, kad šis netinkamas materialiosios teisės normos taikymas galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą procesinį sprendimą.

Nustatytas netinkamas materialiosios teisės normų taikymas yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas pats negali pašalinti nustatytų pažeidimų, nes tam būtina tirti ir nustatyti faktines bylos aplinkybes, kurių kasacinis teismas nenustato (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to, panaikinus apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, ši bylos dalis perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat naikintina ir perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir apskųsto sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 4,09 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi dalis bylos perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Palikti nepakeistas Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalis, kuriomis: iš atsakovės viešosios įstaigos Rokiškio psichiatrijos ligoninės priteista V. A. 1141,78 Eur, L. A. 1178,33 Eur, J. B. 1233,22 Eur, V. G. 764,30 Eur, V. K. 1233,22 Eur, R. M. 1136,57 Eur, R. P. 1126,10 Eur, R. S. 1233,22 Eur, S. Š. 1233,22 Eur, V. U. 1233,22 Eur; ieškinio dalis yra atmesta.

Kitą Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį panaikinti ir šią bylos dalį perduoti Panevėžio apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis

Vincas Verseckas