Baudžiamoji byla Nr. 2K-300-788/2018
Teisminio proceso Nr. 1-33-1-02108-2011-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.1.1; 2.1.7.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Rimos Ažubalytės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nutarties.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7, 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį neišeiti iš namų nuo 23.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti už gyvenamosios vietos, esančios Lietuvos Respublikoje, miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Iš nuteistojo A. P. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui Š. L. priteista 7000 Eur neturtinei žalai atlyginti, civiliniams ieškovams Klaipėdos teritorinei ligonių kasai – 3185,88 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui – 9640,05 Eur turtinei žalai atlyginti.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nutartimi nuteistojo A. P. gynėjo advokato Roberto Skėrio ir nukentėjusiojo Š. L. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. P. nuteistas už tai, kad sunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą: 2011 m. gruodžio 4 d. apie 22.45 val. Klaipėdoje, prie (duomenys neskelbtini) namo, 5 laiptinės, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe su 2–3 nenustatytais asmenimis, keršydamas už tą patį vakarą įvykusį konfliktą su Š. L., kartu su bendrininkais užpuolė nukentėjusįjį Š. L., jį spardė, smūgiuodamas jam į galvą, jį sužalojo ir padarė galvos sumušimą su sumušimo žymėmis veide, veido minkštųjų audinių patinimu, ūmaus periodo vidutinio sunkumo traumine smegenų liga, vidutinio sunkumo komociniu sindromu, kurio pasekmė – smegenų koma, motorinė afazija, poshipoksinė encefalopatija, taip sunkiai suluošino Š. L..
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo A. P. gynėjas advokatas D. Žiedas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir A. P. išteisinti. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tai lėmė neteisėtų, prielaidomis paremtų nuosprendžio ir nutarties priėmimą. Byloje nėra įrodymų, kad nuteistasis nusikaltimo vykdymo metu buvo įvykio vietoje, t. y. prie (duomenys neskelbtini) namo 5 laiptinės. Jei mobiliojo ryšio bokštas gyvenvietėje veikia bent 500 m spinduliu (byloje nėra jokių duomenų apie bokšto veikimo spindulį, celės plotą), tai reiškia, kad bokšto, prie kurio nusikaltimo metu jungėsi nuteistojo mobilusis telefonas, plotas yra 785 398 kv. m, o pati įvykio (nusikaltimo) vieta apima ne daugiau kaip 100 kv. m. Tai reiškia, kad nusikaltimo įvykdymo metu A. P. galėjo būti daugybėje vietų apie pusės kilometro spinduliu nuo nusikaltimo įvykdymo vietos. Dėl to teismų išvada grįsta prielaidomis, yra tikimybinio pobūdžio ir neatitinka įrodinėjimo netiesioginiais įrodymais taisyklių. Vertinant kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, teisiškai reikšmingus faktus susiejant į vientisą loginę grandinę, nėra įrodymų, kad po konflikto su Š. L. nuteistasis liko toje pačioje vietoje ir sužalojo nukentėjusįjį. Liudytojai K. K. ir D. B. matė nuteistąjį prie įvykio vietos iki 22.27 val., o nukentėjusysis sužalotas 22.45 val. Tai yra pakankamas laiko tarpas, per kurį nuteistasis galėjo nuo įvykio vietos nutolti pusę kilometro, tačiau išlikdamas mobiliojo ryšio bokšto, apimančio nusikaltimo vietą, veikimo zonoje (celėje).
2.2. Teismai, nustatę, kad A. P. nusikaltimo metu buvo įvykio vietoje, neįrodinėjo nusikaltimo padarymo būdo ir kitų reikšmingų aplinkybių, preziumuodami, kad kaltinamojo buvimo nusikaltimo vykdymo vietoje nustatymas savaime įrodo ir kitas jam inkriminuotas nusikaltimo aplinkybes. Teismai nuteistojo kaltę grindė ir tuo, kad nuteistojo parodymai nenuoseklūs, nelogiški, todėl neįtikinami, t. y. jis neįrodė neįvykdęs nusikaltimo. Taip buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltinamasis neturi įrodinėti savo nekaltumo.
2.3. Duomenys, kuriais nustatyta, kad A. P. su bendrininkais spardė nukentėjusįjį, negali būti pripažinti įrodymais. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismo posėdyje paskelbė mirusios liudytojos B. K. parodymus, nors tam nebuvo pagrindo. Pagal BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktą liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, kai liudytojas yra miręs. Liudytoja B. K. teisėjo ar teismo nebuvo apklausta, todėl ir teisinio pagrindo paskelbti jos parodymus nebuvo. Taigi, ikiteisminio tyrimo metu surašytas liudytojos apklausos protokolas nėra įrodymų šaltinis, ši liudytoja neapklausta nešališko teisėjo, gynyba negalėjo jai užduoti klausimų. Pagal teismų praktiką asmenų parodymai pripažįstami įrodymais tuo atveju, kai jie gauti nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos ir yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Pagal BPK 276 straipsnį ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui per apklausą, net ir tuo atveju, kai tokios apklausos metu buvo preciziškai laikomasi visų procesinių taisyklių ir garantijų, duoti parodymai nelaikomi savarankišku įrodymu ir teismo posėdžio metu gali būti skelbiami tik norint teisingai vertinti kitus įrodymus.
2.4. Subjektyviajai bendrininkavimo pusei būdinga ne tik atitinkamas psichinis santykis su bendrai daroma nusikalstama veika ir jos padariniais, bet ir atitinkami vidiniai (psichiniai) santykiai tarp bendrininkų. Tyčinis bendrininkų veiklos pobūdis reiškia, kad visi bendrininkai veikia tyčia, kiekvienas jų suvokia, kad jis su kitais asmenimis dalyvauja bendrai daromoje nusikalstamoje veikoje. Byloje neatskleistos tariamų A. P. bendrininkų paskatos kerštauti, jie patys ankstesniame konflikte nedalyvavo, jo nematė ir neaišku, ar iš viso apie jį ką nors žinojo. Byloje nustatyta, kad po konflikto tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo prie parduotuvių atėjęs liudytojas K. K., vėliau atsiradę 3–4 asocialūs asmenys, kurie nebuvo niekam pažįstami. Logika ir bendražmogiškoji patirtis nepagrindžia, kodėl šie asmenys būtų turėję pasiduoti A. P. pastangoms kurstyti ar organizuoti susidorojimą su Š. L. ar savo iniciatyva prisijungti prie smurtauti pradėjusio nuteistojo, rizikuodami nukentėti, būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Po sumušimo A. P. nedrįso kerštauti Š. L., nes jis buvo stambesnis ir agresyvesnis, todėl neįtikėtina, kad „išdrąsėjęs“ A. P. būtų puolęs nukentėjusįjį, o kiti asmenys dėl „kompanijos“ būtų prisijungę mušti nukentėjusįjį. Tokiu atveju, jei A. P. būtų siekęs vienas keršyti nukentėjusiajam, nenumatydamas, kad kiti asmenys pratęs jo veiksmus, jo tyčia nebūtų galėjusi apimti veikimo su grupe. Be to, tai yra tik versijos, kurios byloje nei tikrintos, nei paneigtos kokiais nors duomenimis, taip pažeidžiant objektyviosios tiesos nustatymo baudžiamojoje byloje principą, dėl to liko neaišku, kokia forma A. P. bendrininkavo: suorganizavo grupės asmenų susidorojimą su nukentėjusiuoju dėl savo asmeninio keršto paskatų; sukurstė nežinomus asmenis; nenustatyti asmenys prisijungė prie nuteistojo daromo nusikaltimo; 3–4 nežinomi asmenys užpuolė Š. L. iš asmeninių paskatų, o A. P. prisijungė prie daromo nusikaltimo; smurtautojai nusikaltimą padarė A. P. nedalyvaujant. Baudžiamojo proceso įstatymas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti.
2.5. Nuosprendyje nenurodyta, kokiais įrodymais nustatyta, kad nuteistojo girtumas lėmė nusikaltimo įvykdymą ir kad būdamas blaivus jis nebūtų padaręs BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo. A. P. nurodė, kad prieš išeidamas į lauką su šunimi išgėrė du butelius alaus, po konflikto su nukentėjusiuoju – stiklinę vyno.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. P. gynėjo advokato D. Žiedo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo gynėjo advokato apeliaciniame skunde nebuvo keliami klausimai, susiję su nuteistojo girtumu, liudytojos B. K. parodymų pripažinimu įrodymais, bendrininkavimu; šie klausimai nebuvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Dėl to kasatorius neturi teisės jų ginčyti kasacine tvarka, šie kasaciniame skunde keliami klausimai nenagrinėtini.
3.2. Kasatoriaus argumentai dėl pažeisto in dubio pro reo principo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), įrodymų vertinimo pažeidimų ir įrodymų nepakankamumo nepagrįsti. In dubio pro reo principas taikomas tik tuomet, kai, išnaudojus visas galimybes, abejonių nepavyksta pašalinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo A. P. kaltės. Šis teismas labai išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, susijusias su nusikalstamos veikos padarymo vieta ir nuteistojo buvimu joje, ir vadovaudamasis patikimais įrodymais, vertindamas jų visumą (liudytojos B. K. telefoninio pranešimo Bendrajam pagalbos centrui duomenis, liudytojo K. K. parodymus, tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotus duomenis apie A. P. priklausančio mobiliojo ryšio telefono prisijungimą prie mobiliojo ryšio operatoriaus bokštelių) nustatė nusikalstamos veikos padarymo laiką ir vietą bei faktą, kad A. P. įvykio metu buvo įvykio vietoje. Nuteistasis negalėjo paaiškinti, kodėl jo telefonas įvykio metu jungėsi prie įvykio vietos veikimo zonoje esančių bokštų. Teismas dėmesingai vertino A. P. parodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad jie nepatikimi, nes yra nenuoseklūs ir prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms. A. P., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, keitė savo parodymus dėl esminių aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą kritiškai vertinti teisiamojo parodymus ir juos atmesti.
3.3. Kasatorius skunde visiškai nutyli liudytojo K. K. parodymus, iš kurių matyti, kad jis po įvykio telefonu bendravo su A. P. ir jam buvo žinomos bylai reikšmingos aplinkybės, t. y. iš nuteistojo sužinojo apie įvykusį konfliktą, kad dėl to jis yra priverstas išvažiuoti į užsienį. Taigi, teismai įrodymų atitikties įstatymo keliamiems reikalavimams bei jų pakankamumo kaltei pagrįsti klausimą išsprendė, nepažeisdami baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo A. P. gynėjo advokato D. Žiedo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad jis byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato; skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).
6. Nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų detaliai analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir savos vertinimo versijos; didžioji dalis skunde paminėtų pažeidimų yra deklaratyvūs, grindžiami nesutikimu su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu nuteistojo kaltei įrodyti, atskirų proceso dalyvių parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, teismų padarytomis išvadomis, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo ir patikimumo aspektais. Dėl to kasatoriaus teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl įrodymų vertinimo
7. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas neturi tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui.
8. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį A. P., nukentėjusįjį Š. L., liudytojus G. K. L., R. L., M. L., A. R., L. L., K. K., D. U., E. L., D. B., E. R., specialistą P. P., balsu perskaitė nukentėjusiojo Š. L., liudytojų A. R., K. K., L. L., E. L., M. L., B. K., kuri yra mirusi, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, paskelbė išvardydamas dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas tyrė bei analizavo tiek A. P. teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė išsamius įrodymų, tarp jų ir kaltinamojo A. P., liudytojų D. B., K. K., B. K. parodymų, vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia A. P. kaltę, taip pat išsamiai aptarė jo gynybos versijas dėl byloje nagrinėjamo įvykio faktinių aplinkybių (A. P. (ne)buvimo įvykio vietoje nusikalstamos veikos padarymo metu, tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo įvykusio konflikto ir po to padaryto sužalojimo aplinkybių, dėl pokalbio telefonu tarp kaltinamojo ir liudytojo K. K. turinio) ir motyvuotai jas atmetė.
9. Pažymėtina, kad teismas išsamiai išanalizavo liudytojo K. K., įvykio vakarą bendravusio su nukentėjusiuoju, o kitą dieną sulaukusio skambučio telefonu iš kaltinamojo, parodymus ir motyvuotai paneigė kaltinamojo teiginius dėl jų neobjektyvumo. Teismas konstatavo, kad šio liudytojo parodymus patvirtino kiti byloje esantys įrodymai, kad liudytojas neturėjo jokio motyvo melagingai apkalbėti kaltinamąjį. Tai, kad teismas dalį kaltinamojo parodymų įvertino kaip nenuoseklius ir prieštaringus, savaime nereiškia nusikalstamos veikos įrodytumo ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo, kaip teigiama kasaciniame skunde. A. P. kaltė, padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, konstatuota remiantis kitų byloje esančių įrodymų visuma. Mirusios liudytojos B. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalimi, buvo balsu paskelbti teisiamajame posėdyje, siekiant patikrinti ir įvertinti kitus byloje esančius įrodymus, tai nebuvo savarankiškas įrodymų šaltinis; be to, teismas nuosprendyje vadovavosi liudytojos B. K. pranešimo telefonu Nr. 112 apie įvykį duomenimis, jos parodymų patikrinimo įvykio vietoje protokolu.
10. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, dar kartą įvertino pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, palygino juos tarpusavyje, pasisakė dėl byloje surinktų duomenų atitikties BPK įrodymams keliamiems reikalavimams, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl remiasi ar atmeta vienus ar kitus įrodymus, ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes ir vertindamas įrodymus, teisingai taikė baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso normas. Šis teismas nurodė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nuteistojo kaltės, padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, dar kartą motyvuotai pasisakė, kodėl liudytojų K. K., D. B. parodymus laikė patikimais (iš esmės sutampa tarpusavyje ir patvirtina kiti bylos įrodymai) ir jais vadovavosi, dalį nuteistojo parodymų vertino kaip nepatikimus (nuteistasis parodymus keitė, nebuvo nuoseklus, jų nepatvirtino kiti byloje esantys įrodymai). Atkreiptinas dėmesys, kad tai, jog žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.
11. Nors kasatorius skunde cituoja ir analizuoja atskirus bylos įrodymus, jo nuomone, paneigiančius nuteistojo buvimą įvykio vietoje nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BPK nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas nutartyje, įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas. Priešingai nei teigia kasatorius, teismų išvada, kad A. P. buvo įvykio vietoje ir yra kaltas dėl nukentėjusiojo sužalojimo, padaryta išsamiai ir detaliai įvertinus surinktų įrodymų visumą, tarp jų – ir netiesioginius įrodymus (telekomunikacijų bendrovių informaciją, iš kurios galima spręsti apie tai, kad nusikaltimo vakarą, 22.31 val., A. P. dar buvo įvykio vietoje, liudytojo K. K. paaiškinimus, kad jis buvęs įvykio vietoje panašiu metu ir ten matęs tiek A. P., tiek ir Š. L., liudytojo D. B. paaiškinimus, kad nusikaltimo vietoje matė girtaujančių asmenų kompaniją, iš kurios išskyrė A. P., Š. L. balsus, liudytojos B. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad ji per langą matė, kaip keli asmenys spardė žmogų). Taigi, nuteistojo versija, kad nukentėjusysis buvo sužalotas kitų asmenų ir jam nesant įvykio vietoje, teismų patikrinta ir atmesta logiškais bei aiškiais argumentais. Faktas, jog nuteistasis buvo įvykio vietoje, įrodytas ne vien telekomunikacijų bendrovių informacija, kad nuteistojo mobiliojo ryšio telefonas jungėsi prie mobiliojo ryšio bokšto įvykio vietos veikimo zonoje, kaip teigia kasatorius, bet ir kitais įrodymais. Dėl kasatoriaus argumento, kad teismai neišsiaiškino visų aplinkybių, reikšmingų tiesai byloje nustatyti, pažymėtina, jog teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis.
12. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, kasatoriaus nurodomų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. P. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Rima Ažubalytė
Olegas Fedosiukas
