Baudžiamoji byla Nr. 2K-314-693/2018
Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00054-2012-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.4.1; 1.1.4.4.5; 1.2.14.6.2.1; 1.2.29.1.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Vytauto Masioko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. B. ir O. N. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 14 d. nuosprendžio.
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžiu R. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; 300 straipsnio 1 dalį 5649 Eur (150 MGL) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams su 5649 Eur (150 MGL) bauda. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu paskirta 12 740 Lt (3689 Eur) (98 MGL) bauda, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 451,92 Eur (12 MGL) bauda ir Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 1506,40 Eur (40 MGL) bauda ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams ir 11 298 Eur (300 MGL) bauda. Į baudą įskaitytos pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 20 d. nuosprendį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. baudžiamąjį įsakymą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą sumokėtos baudos. Baudą įpareigota sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišeiti iš namų nuo 22 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 71 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 941,50 Eur (25 MGL) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
R. B. išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimo UAB „R.“ 49 729,56 Lt (14 402,68 Eur) vertės turto pasisavinimu nuo 2006 m. sausio 11 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.
O. N. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 24 straipsnio 6 dalį, 300 straipsnio 1 dalį 3766 Eur (100 MGL) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir 3766 Eur (100 MGL) bauda. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 ir 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nuosprendžiu paskirta 31 paros arešto bausme ir 1040 Lt (301 Eur) (8 MGL) bauda ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams 31 dienai ir 4067,28 Eur (108 MGL) bauda. Į baudą įskaitytos pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nuosprendį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. baudžiamąjį įsakymą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą sumokėtos baudos. Į laisvės atėmimo bausmę įskaitytas pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nuosprendį atliktos arešto bausmės laikas, prilyginant vieną laisvės atėmimo dieną vienai arešto parai. Baudą įpareigota sumokėti į VMI sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 71 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 376,60 Eur (10 MGL) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 14 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžio dalis, kuria O. N. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nurodytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, ir baudžiamoji byla dėl šio nusikaltimo nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 ir 9 dalimis, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nuosprendžiu paskirta 31 paros arešto bausme ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 2 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 1040 Lt (301,28 Eur) (8 MGL) bauda bei paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams 31 dienai ir 301,28 Eur (8 MGL) bauda. Į paskirtą bausmę įskaitytas pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nuosprendį atliktos arešto bausmės laikas, prilyginant vieną laisvės atėmimo dieną vienai arešto parai, taip pat pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 2 d. baudžiamąjį įsakymą sumokėta bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 71 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 376,60 Eur (10 MGL) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Ištaisyta nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta O. N. nusikalstamos veikos padarymo data, nustatant, kad O. N., turėdamas galimybę disponuoti UAB „Š.“ turtu – pinigais, esančiais bendrovės banko sąskaitoje, pasinaudodamas jam patikėtu bendrovės slaptažodžių kodų generatoriumi, 2008 m. rugsėjo 12 d. dviem mokėjimo pavedimais iš UAB „R.“ į UAB „Š.“ sąskaitą gautus 32 000 Lt (9267,84 Eur) ir 40 710 Lt (11 790,43 Eur) tą pačią dieną, t. y. 2008 m. rugsėjo 12 d., internetu dviem mokėjimo pavedimais – 29 820 Lt (8636,47 Eur) ir 40 700 Lt (11 787,53 Eur) – pervedė į UAB „Š.“ administratorės L. P. asmeninę sąskaitą banke, iš viso 70 520 Lt (20 424 Eur).
Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Nuteistojo R. B. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Bylos esmė
1. R. B. ir O. N. nuteisti už tai, kad R. B., padedamas O. N., suklastojo ir panaudojo žinomai suklastotus tikrus dokumentus pasisavinant R. B. žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą: R. B., nuo 2006 m. sausio 11 d. būdamas UAB „R.“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktorius, einamų pareigų pagrindu turėdamas galimybę disponuoti šios bendrovės pinigais ir kitu turtu, veikdamas grupe iš anksto susitaręs su O. N., nuo 2007 m. iki 2008 m. lapkričio 30 d. ėjusiu UAB „Š.“, registruotos (duomenys neskelbtini), projektų vadovo pareigas, turint tikslą panaikinti atsiradusią turtinę prievolę, t. y. grąžinti 2008 m. rugsėjo 5 d. UAB „R.“ suteiktą UAB „Š.“ 8000 Lt (2316,96 Eur) skolą bei padėti R. B. pasisavinti UAB „R.“ pinigus, nuo 2008 m. rugsėjo 3 d. iki 2008 m. rugsėjo 17 d., O. N. pasinaudojus pasitikėjimu ir įtraukus į nusikalstamą veiką nieko nežinančią UAB „Š.“ administratorę L. P., kuri jo nurodymu ir pagal jo pateiktus duomenis 2008 m. rugsėjo 3–17 dienomis nenustatytoje vietoje suklastojo tikrus dokumentus, t. y. 2008 m. rugsėjo 3 d. 40 000 Lt (11 584,80 Eur) sumos ir 2008 m. rugsėjo 17 d. – 40 710 Lt (11 790,43 Eur) sumos sąskaitą faktūrą, įrašydama duomenis apie UAB „Š.“ tariamai suteiktas reklamos paslaugas UAB „R.“, patvirtino savo parašu ir šiuos suklastotus dokumentus perdavė UAB „R.“ direktoriui R. B., o šis juos patvirtino savo parašu ir panaudojo, įtraukdamas į UAB „Š.“ buhalterinę apskaitą. R. B. iš UAB „R.“ sąskaitos banke į UAB „Š.“ sąskaitą banke pervedė trimis banko mokėjimo pavedimais (2008 m. rugsėjo 5 d. – 8000 Lt (2316,96 Eur), 2008 m. rugsėjo 12 d. – 32 000 Lt (9267,84 Eur) ir 40 710 Lt (11 790,43 Eur)) iš viso 80 710 Lt (23 375,23 Eur). O. N., turėdamas galimybę disponuoti UAB „Š.“ turtu – pinigais bendrovės banko sąskaitoje, pasinaudodamas jam patikėtu bendrovės slaptažodžių kodų generatoriumi, 2008 m. rugsėjo 12 d. dviem mokėjimo pavedimais iš UAB „R.“ į UAB „Š.“ sąskaitą gavus 32 000 Lt (9267,84 Eur) ir 40 710 Lt (11 790,43 Eur), tą pačią dieną internetu pervedė dviem mokėjimo pavedimais (29 820 Lt (8636,47 Eur) ir 40 700 Lt (11 787,53 Eur)) iš viso 70 520 Lt (20 424 Eur) į L. P. asmeninę sąskaitą banke. L. P. žinodama, kad UAB „Š.“ direktoriaus M. J. leidimu O. N. suteikta teisė ir galimybė elektroniniu būdu prisijungti prie bendrovės sąskaitos banke ir žodiniu jo nurodymu atlikti mokėjimo pavedimus, O. N. prašymu 2008 m. rugsėjo 12 d. banko filiale (duomenys neskelbtini), raštu padidino grynųjų pinigų paėmimo iš kortelės per parą limitą ir paskolino O. N. savo asmeninę banko mokėjimo kortelę su PIN kodu, kad jis galėtų išgryninti pervestus pinigus. 2008 m. rugsėjo 12 d. apie 20 val. R. B. ir O. N. bankomate (duomenys neskelbtini), išsigrynino 70 500 Lt (20 418,21 Eur), iš jų apie 66 000 Lt (19 114,92 Eur) – 67 000 Lt (19 404,54 Eur), tiksliau nenustatytą pinigų sumą, R. B. pasiliko sau ir jais disponavo savo nuožiūra, likę pinigai buvo panaudoti O. N. ir kitų asmenų naudai.
2. R. B. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį tuo, kad nuo 2006 m. sausio 11 d. iki 2009 m. rugsėjo 2 d. būdamas UAB „R.“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktorius ir kasininkas, einamų pareigų pagrindu turėdamas teisę ir galimybę disponuoti šios bendrovės grynaisiais pinigais kasoje ir banko sąskaitoje, turėdamas tikslą pasisavinti didelės vertės svetimas šiai bendrovei priklausančias lėšas, nuo 2006 m. sausio 11 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. susigrąžindamas daugiau lėšų, nei buvo suteikęs bendrovei trumpalaikių paskolų, pasisavino jo žinioje buvusį didelės – 49 729,56 Lt (14 402,68 Eur) – vertės UAB „R.“ turtą.
II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 14 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (už 70 500 Lt (20 418,21 Eur) vertės UAB „R.“ turto pasisavinimą) yra neteisėta ir nepagrįsta, priimta padarius esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ir netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Šios nusikalstamos veikos padarymą paneigiančios faktinės ir teisinės aplinkybės, jų visuma ir nuorodos į konkrečią teismų praktiką buvo esminiai nuteistojo R. B. apeliacinio skundo argumentai, tačiau apeliacinės instancijos teismas atmetė skundą nepatikrinęs bylos tiek, kiek buvo prašoma, nepakankamai įsigilino į argumentus dėl turto pasisavinimo nusikaltimo sudėtį paneigiančių aplinkybių, dalies apeliacinio skundo argumentų pabrėžtinai net nenagrinėjo, netyrė nurodytų įrodymų, taip padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimus, kurie lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).
3.2. Teismai, pripažinę kasatorių R. B. kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nustatė, kad jis veikė kartu O. N., kurio veiksmus kvalifikavo kaip nusikalstamos veikos bendrininko (padėjėjo) pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, taigi sprendimuose privalėjo patikimais įrodymais nustatyti ir motyvuoti visus būtinus tiek BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties, tiek bendrininkavimo požymius.
3.3. Vien R. B. nuteisimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl oficialių dokumentų suklastojimo ir panaudojimo, nors šie dokumentai buvo formaliu pagrindu UAB „R.“ lėšas pervesti UAB „Š.“, savaime nereiškia UAB „R.“ direktoriaus kaltės dėl šių lėšų pasisavinimo ir negali būti pagrindas jį nuteisti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.
3.4. Kvalifikuojant veiką kaip turto pasisavinimą, būtina nustatyti, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą paverčia savo turtu, kitaip tariant, elgiasi su juo kaip su nuosavu ir padaro žalą turto savininkui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84/2012">2K-7-84/2012</a>). Žala turto savininkui (įmonei) šiuo atveju gali būti padaroma tik tuo atveju, jei minėtos kaltinime nurodytos UAB „Š.“ pervestos ir vėliau išgrynintos lėšos buvo panaudotos ne UAB „R.“ reikmėms. Teismai nepaneigė nuoseklių kasatoriaus parodymų, kad pinigai buvo panaudoti jo vadovaujamos bendrovės reikmėms, todėl jo veiksmuose nėra šio nusikaltimo subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios pasisavinti bendrovės turtą. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir teisingai pacitavęs teismų praktiką, kad tais atvejais, kai gynybos argumentų apie tai, kad lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nepatvirtina jokie patikimi įrodymai, tai kaltinimo dėl turto pasisavinimo savaime nepaneigia, vis dėlto pats, ignoruodamas konstitucinę pareigą išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, nesiėmė jokių proceso veiksmų tokiems gynybos argumentams patvirtinti arba paneigti. Šioje byloje nei UAB „R.“, nei UAB „Š.“, nei Valstybinė mokesčių inspekcija civilinio ieškinio nepareiškė, nors nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo praėjo daugiau nei penkeri metai. Vadinasi, šie juridiniai asmenys (tarp jų ir valstybė) laikėsi nuoseklios pozicijos, jog žala jiems nepadaryta. Be to, bylą nagrinėjant teisme paaiškėjo, kad tariamai nukentėjusi UAB „R.“ liko ir yra skolinga R. B. Taigi, kasatoriaus veiksmuose nėra būtino inkriminuoto nusikaltimo objektyviojo požymio – pavojingų padarinių (žalos jo vadovautam juridiniam asmeniui).
3.5. Esminę reikšmę kasatoriaus veikos kvalifikavimui šiuo atveju turi inkriminuojamos veikos padarymo laikotarpis, kuris sutampa su kitos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, dėl kurios jis pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, laikotarpiu (pagal pareikštą kaltinimą nuo 2006 m. birželio 11 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.). Šis kaltinimas buvo grindžiamas tuo, kad R. B. iš įmonės „R.“ neva neteisėtai susigrąžino daugiau lėšų, negu suteikė trumpalaikių paskolų. Teisme šios kaltinime nurodytos aplinkybės nepasitvirtino, ištyrus naujus buhalterinius UAB „R.“ dokumentus ir jų pagrindu specialistui davus iš esmės skirtingą nei ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. balandžio 21 d. specialisto išvadą, pagal kurią UAB „R.“ skola R. B. 2008 m. gruodžio 31 d. sudarė 2548,27 Lt (738,03 Eur). Apeliaciniame skunde buvo ginčijama ir ši specialisto išvada (kuriai pritarė pirmosios instancijos teismas), teigiant, kad bendrovės skola R. B. 2008 m. gruodžio 31 d. buvo dar didesnė. Bet kuriuo atveju teismo išvada apie įmonės „R.“ skolos dydį kasatoriui eliminuoja būtinąjį BK 183 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymį – žalą abiejų kaltinimų, kuriuose aprašytos veikos laikotarpiai sutampa (tiksliau, veikos, dėl kurios jis išteisintas, laikotarpis apima veikos, už kurią jis nuteistas, laikotarpį), požiūriu. Paaiškėjus iš esmės naujoms aplinkybėms dėl pareikšto kaltinimo pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į inkriminuojamų R. B. veikų specifiką bei į tai, kad jis abiem atvejais buvo kaltinamas tuo pačiu metu, labai panašiu būdu (pagal suklastotus buhalterinius dokumentus) pasisavinęs UAB „R.“ lėšas, turėjo išsamiai argumentuoti ir kaltinimo dėl turto pasisavinimo nuo 2008 m. rugsėjo 3 d. iki 2008 m. rugsėjo 17 d. aplinkybes (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). To nepadarius, nuosprendyje liko nepašalinti prieštaravimai dėl R. B. veiksmų padarinių ir kartu būtinojo turto pasisavinimo nusikaltimo sudėties požymio – žalos padarymo. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo R. B. skundo argumentų dėl UAB „R.“ sąnaudų, neatkreipė dėmesio, kad po pirmosios instancijos teismo sprendimo situacija radikaliai pasikeitė. Išteisinus kasatorių dėl dalies UAB „R.“ turto pasisavinimo, nustačius, kad pati įmonė inkriminuojamu laikotarpiu liko skolinga jam, nebeaišku, už kokį įmonės turto iššvaistymą kasatorius liko nuteistas. Šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas privalo svarstyti iš naujo, prireikus paskirdamas naują specialisto išvadą arba buhalterinę ekspertizę.
3.6. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys neleidžia daryti išvados, kad kasatoriaus R. B. veiksmuose nustatyti visi būtini BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymiai.
3.7. Pirmosios instancijos teismas kasatoriaus teisę į teisingą teismą, įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje, užtikrino tik iš dalies, o apeliacinės instancijos teismas ją pažeidė ir apskritai pabrėžtinai ignoravo, vertindami įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytus reikalavimus.
4. Kasaciniu skundu nuteistasis O. N. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 14 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Nuosprendžiai dėl jo nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį (už padėjimą pasisavinti 70 500 Lt (20 418,21 Eur) vertės UAB „R.“ turtą) yra neteisėti ir nepagrįsti, priimti padarius esminius baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1 dalies) pažeidimus ir netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas nutraukti bylos dalį dėl BK 24 straipsnio 6 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, formaliai atitinka įstatymo nuostatas, bet turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis ir apeliaciniu skundu to buvo prašoma, nes tik toks sprendimas atitiktų faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniu skundu. Teismų nuosprendžiuose nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas, aplinkybės suformuluotos taip, kad veikos kvalifikavimui svarbūs bendrininkavimo (BK 24 straipsnis) ir nusikaltimo padarymo per tarpininką institutai (BK 24 straipsnio 3 dalis) atskleisti neišsamiai.
4.2. Pagal kaltinime padėjus pasisavinti didelės vertės svetimą turtą nurodytas ir nuosprendžiuose nustatytas veikos padarymo aplinkybes, pats kasatorius O. N. jokių objektyvių veiksmų klastojant dokumentus (sąskaitas faktūras), kurie buvo pagrindas UAB „R.“ pervesti pinigus į UAB „Š.“ sąskaitą ir būtina turto pasisavinimo nusikaltimo sudėčiai aplinkybė, neatliko. Dėl veikos, kvalifikuotos pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Tačiau nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymas rodo, kad sąskaitas faktūras kasatoriaus O. N. nurodymu suklastojo nieko apie nusikalstamą veiką nežinanti L. P. Tokia situacija atitinka nusikaltimo padarymo per tarpininką institutą, bet tokiu atveju kasatoriaus veiksmai vertintini ne kaip padėjėjo (BK 24 straipsnio 6 dalis), o kaip vykdytojo (BK 24 straipsnio 3 dalis). Bylos nagrinėjimo metu kasatorius O. N. kategoriškai neigė klastojęs minėtas sąskaitas faktūras, faktiškai ir abiejų instancijų teismai pripažino, kad tai padarė L. P. Aplinkybė, kad jai buvo žinomas tariamas sąskaitų faktūrų klastojimo tikslas (pasisavinti UAB „R.“ turtą), neįrodyta, tačiau neabejotinai įrodyta, kad ji minėtose sąskaitose faktūrose įrašė žinomai neteisingus duomenis apie neva suteiktas reklamos paslaugas bei pati šiuos dokumentus perdavė R. B. Taigi, tiek iš šių aplinkybių, tiek iš O. N. veikos kaip padėjėjo kvalifikavimo matyti, kad bylos faktinės aplinkybės tirtos aiškiai neišsamiai, teismams nesitikslinant L. P. vaidmens ir jos tyčios suvokimo klastojant oficialius dokumentus, dėl to kasatoriaus veikos kvalifikavimas kaip padėjėjo neatitinka net pačių teismų nuosprendžiuose konstatuotų faktinių aplinkybių. Apie tai, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, buvo nurodyta O. N. apeliaciniame skunde, bet apeliacinės instancijos teismas tik ištaisė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio akivaizdžias rašybos klaidas, o esminių skundo argumentų dėl nekaltumo prezumpcijos ir teisės į gynybą pažeidimų iš esmės neanalizavo. Dokumentų klastojimo veika nėra savarankiška, tai kartu ir esminė turto pasisavinimo aplinkybė, o apeliacinės instancijos teismo motyvai, kad šios veikos nebūtų padarytos, jei O. N. nebūtų atlikęs padėjėjo veiksmų, pirmiau nurodytų argumentų nepaneigia, šios aplinkybės turėtų būti tiriamos iš naujo, o formalus bylos nutraukimas BK 95 straipsnio pagrindu šiuo konkrečiu atveju nereiškia įvykdyto teisingumo.
4.3. Teismų nuosprendžiuose nustatyta aplinkybė, kad O. N. atidavė R. B. bankomate išgrynintus apie 66 000 Lt (19 114,92 Eur) – 67 000 Lt (19 404,54 Eur), o likusius panaudojo savo ir kitų asmenų naudai, teikia pagrindo abejoti kasatoriaus veiksmų kvalifikavimo kaip padėjimo pasisavinti didelės vertės svetimą turtą teisingumu. Byloje teismų ištirtais ir aptartais įrodymais nustatyta, kad kasatorius O. N. į asmeninę L. P. sąskaitą pervedė 70 500 Lt (20 418,21 Eur), jie buvo išgryninti, taigi pagal teismų nustatytas aplinkybes O. N. gavo daugiausia 4500 Lt (1303,29 Eur), tai net nepadengia 8000 Lt (2316,96 Eur) skolos. Netgi pripažinus, kad šias lėšas jis įgijo neteisėtai, jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, nes įgytas turtas nesiekia didelės vertės. Neaišku, ar ši aplinkybė apskritai teisiškai teismų sprendimuose įvertinta, koks teisinis (baudžiamasis ar civilinis) santykis O. N. sieja su minėtomis įgytomis lėšomis. Be to, teismų nuosprendžiuose neatskleisti nei O. N. bendrininkavimo (BK 24, 25 straipsniai) pasisavinant svetimą turtą požymiai, nei paties turto pasisavinimo nusikaltimo sudėtis. Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų susitarimas dėl veikos apimties, o šiuo atveju kasatorius O. N., leisdamas R. B. išgryninti į L. P. sąskaitą pervestas lėšas, nesuprato ir negalėjo suprasti, kad šis jas gali pasisavinti. Kasatorius buvo įsitikinęs, kad lėšos bus naudojamos įmonės reikmėms, kaip jam nuolat teigė ir nurodė teisme R. B. BK 183 straipsnyje nurodyta veika padaroma tik tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnis). Pagal teismų praktiką, kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet ir atsižvelgiant į išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir kt. Nurodytos aplinkybės, kartu ir kasatoriaus O. N. parodymai rodo, kad jis neturėjo jokio ketinimo veikti nusikalstamai. Byloje ištirtais įrodymais nustatytos ir teismų nuosprendžiuose patvirtintos išvados apie tai, kad O. N. veikė pasitikėdamas kito nuteistojo paaiškinimu apie jo turimų lėšų panaudojimą įmonės darbuotojų darbo užmokesčiui ir kitoms reikmėms. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėjo, kad jokia žala įmonei „R.“ nebuvo padaryta, paskyrus naują užduotį specialistams gautoje 2017 m. balandžio 21 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad įmonės „R.“ skola R. B. 2008 m. gruodžio 31 d. sudarė 2548,27 Lt (738,03 Eur). Turto pasisavinimo nusikaltimo sudėtis yra materialioji, taigi, nesant žalos įmonei, negalima teigti, kad R. B. jos turtą pasisavino neteisėtai ar kad apskritai jį pasisavino. Kadangi bendrininko veiksmų kvalifikavimas priklauso nuo vykdytojo, R. B. nepadarius veikos, išteisintas turėtų būti ir kasatorius O. N. Teismų išvados dėl kasatoriaus O. N. suvokimo ir kaltės dėl turto pasisavinimo, L. P. nesuvokimo klastojus dokumentus iš esmės deklaratyvios, nepagrįstos patikimais įrodymais, o aplinkybės dėl pareikštų kaltinimų turi būti iš naujo išsiaiškintos apeliacinės instancijos teisme, atliekant išsamų įrodymų tyrimą.
5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistųjų O. N. ir R. B. kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:
5.1. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltininko parodymai, jog bendrovės lėšos buvo paimtos ir naudotos jos reikmėms, to nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties buvimą jo padarytoje veikoje. Kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo bendrovės reikmėms turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš bendrovės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pvz., siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su bendrovės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos bendrovės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje. Be to, nuteistasis R. B. teigia ir kad gautas lėšas panaudojo savo įmonės reikmėms, ir kad gauti pinigai turi būti pripažįstami kaip įmonės skolų jam grąžinimas. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas tokią poziciją teisingai konstatavo, kad grynųjų pinigų grąžinimo atvejai pagal atskirus pinigų grąžinimo kvitus dengiant bendrovės skolą nėra susiję su nagrinėjamu UAB „R.“ 70 500 Lt (20 418,21 Eur) pasisavinimu. Tai, kad nebuvo pareikštas civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo, savaime nereiškia, jog lėšos nebuvo paimtos, užvaldytos ir panaudotos savo reikmėms tenkinti. Veikos padariniai negali būti saistomi tik su ieškinio pateikimu byloje. Todėl ir nuteistojo R. B. pozicija, kad įmonės skolos jam dydis neva eliminuoja nusikaltimo sudėties požymį – žalą inkriminuotos veikos laikotarpiu, o paskolintų pinigų susigrąžinimo negalima laikyti turto pasisavinimu, yra klaidinga. Teismai, nustatydami objektyviuosius požymius ir veiką įvardindami turto pasisavinimu, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai atsakyta į esminius nuteistojo R. B. apeliacinio skundo argumentus, taip pat ir dėl byloje pateiktos 2017 m. balandžio 21 d. specialisto išvados. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, jog specialistų nustatyti skoliniai įsipareigojimai nėra susiję su inkriminuotu bendrovės lėšų pasisavinimu. Pirmosios instancijos teismas nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nuosprendį pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, taip pat nurodė ir motyvus, kodėl atmetė nuteistojo R. B. parodymus. Todėl teismų sprendimai atitinka jiems keliamus procesinius reikalavimus.
5.2. Apeliacinės instancijos teismas teisingai įžvelgė pirmosios instancijos teismo klaidą skaičiuojant senaties termino trukmę (BK 95 straipsnis) ir procesą dėl O. N. nutraukė. Pagal nustatytas byloje aplinkybes kasatorius O. N. davė nurodymus apie nusikalstamą sumanymą nežinančiai L. P. į tikrus dokumentus – sąskaitas faktūras įrašyti tikrovės neatitinkančius duomenis, o ši nurodymus vykdė, todėl tokiais veiksmais prisidėjo prie dokumentų klastojimo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo O. N. veiksmuose esant nusikalstamos veikos požymių, todėl teisingai nutraukė procesą, o ne priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Kasatoriaus O. N. teiginys, kad jo veiksmai galėtų būti vertinami tik pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, prieštarauja byloje nustatytiems faktams. Byloje objektyviai nustatyta, kad su O. N. pagalba R. B. išgrynino 70 500 Lt (20 418,21 Eur) bendrovės „R.“ lėšų. Pagalba pasireiškė tuo, kad O. N. pervedė pinigus į L. P. sąskaitą, gavo iš jos banko kortelę pinigams paimti, kortelę perdavė R. B., be to, nurodė L. P. padidinti išgryninamų pinigų limitą. Tokiais veiksmais O. N. ne pats pasisavino lėšas, o padėjo R. B. išgryninti ir užvaldyti didelės vertės bendrovės lėšas. Tokios aplinkybės atskleidžia bendrininkavimo mechanizmą, o jų pagrindu teismai O. N. vaidmenį teisingai įvertino kaip padėjėjo, o ne vykdytojo. Todėl kasatoriaus teiginys, kad nuosprendžiuose neatskleisti bendrininkavimo pasisavinant svetimą turtą požymiai, neteisingi. Kaltės turinys atskleidžiamas, remiantis ne vien tik kaltininko paaiškinimais, bet ir pagal išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad O. N. žinojo, jog aptarti veiksmai buvo atlikti, siekiant pasisavinti svetimą UAB „R.“ priklausantį didelės vertės turtą. O. N. neabejotinai suprato, kad savo veiksmais prisideda prie bendro nusikalstamo tikslo – dokumentų suklastojimo ir svetimo turto pasisavinimo. O. N. veiksmai, vertinant kartu su kitais ištirtais įrodymais, atskleidžia jo kaltės turinį ir parodo, kad jis šiuos veiksmus atliko pagal susitarimą padėti R. B. suklastoti dokumentus ir pasisavinti svetimą didelės vertės turtą. Dėl žalos klausimo, jau aptarto atsiliepime pasisakant dėl R. B. skundo, paminėtina, kad padarinių atsiradimą atspindi ne turto šeimininko valia reikšti ar nereikšti turtines pretenzijas kaltininkui, o tyrimu nustatyti faktai. Šiuo konkrečiu atveju pinigai buvo paimti ir panaudoti ne įmonės reikmėms, todėl įmonė neabejotinai patyrė nuostolį. Tai reiškia, kad dėl neteisėtos veikos atsirado atitinkami padariniai. Nuteistojo O. N. apeliacinio skundo argumentai tiek baudžiamojo įstatymo, tiek ir procesinių normų taikymo aspektu apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išanalizuoti ir motyvuotai aptarti.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistųjų kasaciniai skundai atmestini.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
7. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>). Dėl šių argumentų kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas bylos faktines aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis). Todėl nuteistojo R. B. kasacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis (jog pasisavinti pinigai panaudoti ne UAB „R.“ reikmėms), atliktu įrodymų vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskirus įrodymus daryti kitokias išvadas, nei padarė teismai savo sprendimuose, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, paliekami nenagrinėti.
Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su BPK pažeidimais
8. R. B. ir O. N. kasaciniuose skunduose teigia, kad žemesnės instancijos teismai, pripažindami byloje surinktus duomenis įrodymais ir vertindami juos, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neatsakė į jų skundų esminius argumentus. Šie kasatorių skundų argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.
9. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
10. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).
11. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatoriai, neturi, o jų skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendžius, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.
12. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas R. B. ir O. N. kaltės klausimą dėl kiekvienos inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek kasatorius teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus (paties R. B. ir O. N. parodymus, liudytojų T. M., I. S., A. S., A. A., M. S., R. K., E. T., V. G. (V. G.) parodymus, specialistų išvadas ir kitus rašytinius įrodymus), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistųjų R. B. ir O. N. kaltę padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas, taip pat aptartos jų keltos gynybos versijos ir jos motyvuotai atmestos.
13. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išsamiai išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir vertindamas juos, būtų padaręs pažeidimų, konstatavo, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Šios instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl R. B. kaltės pasisavinus UAB,,R.“ turtą, motyvuotai paneigė jo versiją (remdamasis ir kasacinės instancijos teismo suformuota teismų praktika), kad pasisavinti bendrovės pinigai buvo panaudoti jos naudai, t. y. naudojami kaip neoficialus darbo užmokestis darbuotojams bei kitoms reikmėms. Į nuteistųjų apeliacinių skundų esminius argumentus (dėl įrodymų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo, O. N. nesuvokimo, kad išgrynintos lėšos bus pasisavintos, baudžiamojo įstatymo taikymo) motyvuotai atsakyta. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, jog specialistų nustatyti UAB,,R.“ skoliniai įsipareigojimai R. B. nėra susiję su inkriminuotu laikotarpiu, kai buvo pasisavintos bendrovės lėšos. Šis teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą teisės taikymo klaidą ir O. N. baudžiamąją bylą pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nutraukė. Kasaciniuose skunduose nenurodoma, į kokius konkrečius esminius apeliacinių skundų argumentus neatsakyta, o iš skundų turinio išplaukia, kad kasatoriai nesutinka su įrodymų vertinimu ir padarytomis teismo išvadomis, o tai, kaip jau minėta, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidus BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
14. Konstatuotina, kad teismų sprendimai, kuriais nustatytos R. B. ir O. N. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, priimti nepažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų, į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, todėl darytina išvada, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė.
Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies taikymo
15. Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasisavino didelės vertės jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra kaltininkui patikėtas ar jo žinioje buvęs turtas ar turtinė teisė. Esminis turto pasisavinimo (kaip ir iššvaistymo) požymis, skiriantis šias nusikalstamas veikas nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms, yra tas, kad kaltininkas svetimam turtui (turtinėms teisėms) turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus, kylančius iš pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ir pan. Kasacinės instancijos teismas ne vienoje nutartyje yra nurodęs, kad objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Taigi sprendžiant klausimą, ar bendrovės vadovas, disponuodamas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu jį paimant iš turto savininko (bendrovės), elgėsi nusikalstamai, būtina nustatyti, ar jis nepažeidė jam nustatytų įgaliojimų. Būtinasis turto pasisavinimo požymis – turtinė žala; jos dydžio nustatymas turi reikšmę veikos kvalifikavimui. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, pavyzdžiui, paimdamas jį iš bendrovės kasos, nori paversti jį savo nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84/2012">2K-7-84/2012</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>).
16. Kasacinės instancijos teismas taip pat yra pažymėjęs, kad turto pasisavinimu gali būti pripažinti ir tokie juridinio asmens (įmonės) vadovo veiksmai, kai šis jo vadovaujamos įmonės pinigus, pervestus į kitų įmonių sąskaitas pagal fiktyvius sandorius, paima ir panaudoja ne jo vadovaujamos įmonės reikmėms, o kitiems tikslams. Kvalifikuojant šio fizinio asmens veiksmus pagal BK 183 straipsnį kaip turto pasisavinimą, turi būti įvertintas ne tik tokių pinigų paėmimo ir panaudojimo neteisėtumas (pvz., tai, kad buvo paimti pinigai, pervesti pagal fiktyvius sandorius, kad jų paėmimas ir panaudojimas neparodytas įmonių apskaitos dokumentuose ir pan.), bet ir tai, ar juos paimant bei panaudojant įmonei buvo padaryta žala. Taip pat sprendžiant, ar įmonės vadovas, neteisėtai disponuodamas jos lėšomis, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės reikmėms. Apie įmonės vadovo sumanymo turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip šios lėšos buvo naudojamos, ar dėl to jo vadovaujamai įmonei buvo padaryta žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Taigi darant išvadą dėl įmonės vadovo veiksmų atitikties ar neatitikties BK 183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktą. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog kaltininko parodymai, kad įmonės pinigai buvo paimti ir naudojami įmonės reikmėms, tai nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą jo padarytoje veikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>).
17. Teismai nuosprendžiuose nurodytomis aplinkybėmis nustatė, kad R. B., padedamas O. N., suklastojo ir panaudojo žinomai suklastotus tikrus dokumentus pasisavinant R. B. žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, būtent: R. B., būdamas UAB „R.“ direktorius, veikdamas grupe su O. N., įvykio metu ėjusiu UAB „Š.“ projektų vadovo pareigas, siekdamas grąžinti 2008 m. rugsėjo 5 d. UAB „R.“ suteiktą UAB „Š.“ 8000 Lt (2316,96 Eur) skolą bei padėti R. B. pasisavinti UAB „R.“ pinigus, nuo 2008 m. rugsėjo 3 d. iki 2008 m. rugsėjo 17 d., O. N. pasinaudojus pasitikėjimu ir įtraukus į nusikalstamą veiką nieko nežinančią UAB „Š.“ administratorę L. P., kuri jo nurodymu ir pagal jo pateiktus duomenis suklastojo tikrus dokumentus, t. y. 2008 m. rugsėjo 3 d. 40 000 Lt (11 584,80 Eur) sumos ir 2008 m. rugsėjo 17 d. – 40 710 Lt (11 790,43 Eur) sumos sąskaitą faktūrą, įrašydama duomenis apie UAB „Š.“ tariamai suteiktas reklamos paslaugas UAB „R.“, patvirtino savo parašu ir šiuos suklastotus dokumentus perdavė UAB „R.“ direktoriui R. B., o šis juos patvirtino savo parašu ir panaudojo, įtraukdamas į UAB „R.“ buhalterinę apskaitą. R. B. iš UAB „R.“ sąskaitos banke į UAB „Š.“ sąskaitą banke pervedė trimis banko mokėjimo pavedimais iš viso 80 710 Lt (23 375,23 Eur). O. N. 2008 m. rugsėjo 12 d. dviem mokėjimo pavedimais iš UAB „R.“ gautų pinigų iš viso 70 520 Lt (20 424 Eur) pervedė į L. P. asmeninę sąskaitą banke, o pastaroji O. N. prašymu 2008 m. rugsėjo 12 d. banko filiale raštu padidino grynųjų pinigų paėmimo iš kortelės per parą limitą ir paskolino O. N. savo asmeninę banko mokėjimo kortelę su PIN kodu, ir tos pačios dienos vakarą O. N. su R. B. bankomate išsigrynino 70 500 Lt (20 418,21 Eur), iš jų apie 66 000 Lt (19 114,92 Eur) – 67 000 Lt (19 404,54 Eur) R. B. pasiliko savo reikmėms, o likę pinigai atiteko O. N.
18. UAB „R.“ didelės vertės pinigų pasisavinimo būdas – suklastotų tikrų dokumentų pagrindu dėl neva šiai bendrovei suteiktų reklamos paslaugų pinigai pervedami į kitą bendrovę, didžioji dalis jų išgryninama ir bendrininkų pasidalijama. UAB „R.“ į UAB „Š.“ sąskaitą neteisėtai pervedė 80 710 Lt (23 375,23 Eur), iš šios sumos išgryninti 70 500 Lt (20 418,21 Eur) buvo pasisavinti, iš jų apie 67 000 Lt (19 404,54 Eur) atiteko R. B., o likę pinigai – O. N. Net ir pripažinus, kad kasatorius R. B. gautus pinigus – 67 000 Lt (19 404,54 Eur), panaudojo bendrovės reikmėms, akivaizdu, kad bendrovei padaryta 13 710 Lt (3970,69 Eur) žala (UAB „Š.“ dalį – 10 210 Lt (2957,02 Eur) neteisėtai gautų pinigų panaudojo savo reikmėms, o 3500 Lt (1013,67 Eur) atiteko O. N.). Tačiau teismai nustatė, kad pinigai nebuvo naudojami bendrovės reikmėms. Ta aplinkybė, kad UAB „R.“ nepareiškė civilinio ieškinio byloje, nepaneigia žalos padarymo fakto bendrovei.
19. Pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 183 straipsnio 2 dalis, 300 straipsnio 1 dalis – R. B. padarytoms nusikalstamoms veikoms pritaikytas tinkamai.
20. Kasatorius O. N. ginčija veikos kvalifikavimą teigdamas, kad: 1) jis nėra bendrininkas, nes neatskleista jo tyčia veikti bendrai su R. B. pasisavinant bendrovės lėšas; 2) nustatyta, kad sąskaitas faktūras O. N. nurodymu suklastojo nieko apie nusikalstamą veiką nežinanti L. P., todėl jo veiksmai atitiktų vykdytojo, o ne padėjėjo veiksmus; 3) jam atiteko daugiausia 4500 Lt (1303,29 Eur), todėl tokia veika atitiktų BK 183 straipsnio 1 dalį.
21. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką. Pagal BK 24 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAzLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-103/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-103/2008">2K-103/2008</a>, 2K-5/2009).
22. Pagal nagrinėjamoje byloje teismų nustatytas aplinkybes nuteistasis O. N. suvokė, jog veikia su R. B. kaip bendrininkai, nes buvo jam skolingas, abu aptarė nusikalstamos veikos padarymo būdą ir O. N. nurodė L. P. (jai to nesuvokiant) suklastoti sąskaitas faktūras, pagal jas neteisėtai buvo pervesti kitos bendrovės pinigai, kuriuos O. N. iš savo bendrovės sąskaitos pervedė į L. P. asmeninę sąskaitą, pasiskolino jos banko kortelę ir kartu su R. B. išgrynino 70 500 Lt (20 418,21 Eur) bei juos pasidalino. Taigi objektyvieji šios veikos požymiai patvirtina, kad O. N. suvokė, jog veikia su R. B. kaip bendrininkai, žinojo ir suprato, kad klastodami dokumentus neteisėtai kėsinasi į tą patį dalyką – bendrovės didelės vertės pinigus, juos išgrynindami kartu siekė bendro rezultato – juos pasisavinti. Ta aplinkybė, kokiomis proporcijomis pasidalinami pasisavinti pinigai, neturi reikšmės kiekvieno bendrininko veiksmų kvalifikavimui, nes veikos kvalifikavimą lemia pasisavintų pinigų bendra suma. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl bendrininkavimo požymių, būtent dėl susitarimo bendrai veikti, tyčios ir abiejų nuteistųjų veiksmų bendrumo.
23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad O. N. veika pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai, tinkamai pritaikius BK specialiosios dalies normas. Apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą teisės taikymo klaidą ir O. N. baudžiamąją bylą pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nutraukė.
24. Dėl BK bendrosios dalies normų taikymo atkreiptinas dėmesys, kad pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Baudžiamasis įstatymas pateikia išsamų padėjimo daryti nusikalstamą veiką būdų sąrašą. Padėjėjo, kaip vieno iš nusikalstamos veikos bendrininkų rūšių, ypatumas yra tas, kad jis tiesiogiai nedalyvauja darant nusikalstamą veiką, t. y. savo veika neįgyvendina nusikaltimo objektyviųjų požymių (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje) arba bent jų dalies. Padėjėjas atlieka BK 24 straipsnio 6 dalyje nurodytus veiksmus, kuriais palengvina vykdytojui padaryti nusikalstamą veiką.
25. Nagrinėjamoje byloje O. N. minėti neteisėti veiksmai veikiant su R. B., kvalifikuoti kaip padėjimas R. B. pasisavinti bendrovės pinigus, iš tiesų labiau atitiktų veiksmus, būdingus nusikalstamos veikos bendravykdytojui. Tačiau toks veikos kvalifikavimas, esant vien nuteistojo kasaciniam skundui, šiuo atveju negalimas, nes pasunkintų nuteistojo teisinę padėtį ir neatitiktų BPK 376 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintų kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-403-648/2016).
26. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad, atsižvelgiant į O. N. kasacinio skundo ribas bei žemesnės instancijos teismų nuosprendžiais nustatytas faktines aplinkybes, baudžiamasis įstatymas pritaikytas iš esmės tinkamai, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti nuosprendžius ir bylos dalį kasatoriui nutraukti.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų R. B. ir O. N. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Vytautas Masiokas
