V. R. pagal BK 184 str. 2 d., 208 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-282-788/2018

Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00883-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.7.2.1; 1.2.17.12.1; 1.2.29.1.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

nuteistajam V. R. ir jo gynėjui advokatui Valdemarui Bužinskui,

nuteistajai A. R. ir jos gynėjai advokatei Vaidai Genaitytei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Dariaus Alinsko, nuteistojo V. R. gynėjo advokato Valdemaro Bužinsko ir nuteistosios A. R. gynėjos advokatės Vaidos Genaitytės kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 19 d. nuosprendžių.

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nuosprendžiu V. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 208 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, šiam laikotarpiui paskiriant baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas, numatytas BK 69, 71 straipsniuose, t. y. atlyginti padarytą žalą BUAB „A.“ ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti 25 MGL (941,50 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

A. R. nuteista pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 24 straipsnio 6 dalį, 208 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, šiam laikotarpiui paskiriant baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas, numatytas BK 69, 71 straipsniuose, t. y. atlyginti padarytą žalą BUAB „A.“ ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti 20 MGL (753,20 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Iš nuteistųjų V. R. ir A. R. priteista solidariai BUAB „A.“ 105 132,06 Eur turtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 19 d. nuosprendžiu nuteistųjų V. R. bei A. R. apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nuosprendis pakeistas:

nuosprendžio dalis, kuria V. R. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, o A. R. nuteista pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo V. R. ir A. R. dėl šių kaltinimų išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

V. R. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 208 straipsnio 2 dalies į 208 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė ir bausmė, paskirta pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, šios paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, šiam laikotarpiui paskiriant baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas, numatytas BK 71 straipsnyje, BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punkte, t. y. sumokėti 15 MGL dydžio (564,90 Eur) įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą per du mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

A. R. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 24 straipsnio 6 dalies, 208 straipsnio 2 dalies į 24 straipsnio 6 dalį, 208 straipsnio 1 dalį ir jai paskirtas laisvės atėmimas septyniems mėnesiams. Vadovaujantis 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė ir bausmė, paskirta pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė A. R. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, šios paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, šiam laikotarpiui paskiriant baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas, numatytas BK 71 straipsnyje, BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punkte, t. y. sumokėti 10 MGL dydžio (376,60 Eur) įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą per du mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

BUAB,,A.“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. R. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, o A. R. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 208 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad V. R., būdamas UAB „B.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), vykdanti veiklą adresu: (duomenys neskelbtini)) direktorius, turėdamas teisę veikti bendrovės vardu, žinodamas, kad UAB „B.“ nuo 2012 m. gruodžio 1 d. ekonominė padėtis yra sunki, bendrovei, vykdant trumpalaikius ir ilgalaikius įsipareigojimus, gresia nemokumas ir bankroto procedūra, kuriai prasidėjus bendrovės turtas turės būti perduotas bankroto administratoriui, veikdamas kartu su A. R. – UAB „S.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), vykdanti veiklą adresu: (duomenys neskelbtini)) direktore, turėdamas tikslą neteisėtai perleisti savo vadovaujamos bendrovės turtą, kuriam Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. vasario 7 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartimis uždėtas areštas, ir taip išvengti skolų grąžinimo bei padaryti žalą kreditoriams, 2013 m. liepos mėn. UAB „B.“ veiklos vykdymo vietoje pagamino netikrus dokumentus – 2012 m. gruodžio 28 d. antžeminio aptarnavimo įrangos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), perdavimo–priėmimo aktą ir PVM sąskaitą faktūrą, (duomenys neskelbtini), kuriuose įrašė žinomai neteisingus duomenis, kad 2012 m. gruodžio 28 d. (atgalinė data) jo vadovaujama UAB „B.“ pardavė UAB „S.“ antžeminio aptarnavimo įrangą už 363 000 Lt (105 132,06 Eur), ir šiuos žinomai suklastotus dokumentus patvirtino savo parašu, o minėtą pirkimo–pardavimo sutartį ir perdavimo–priėmimo aktą pateikė pasirašyti ir A. R.. Taip, padedamas A. R., neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi patvirtinti 64 kreditorių 273 136,05 Eur finansiniai reikalavimai), neteisėtai perleido UAB „S.“ jo žinioje buvusį didelės – 363 000 Lt (105 132,06 Eur) – vertės UAB „B.“ turtą (orlaivio vandens treilerį, orlaivio tualeto treilerį, keleivių laiptus, juostinį pakrovėją, bagažo karutį, du dyzelinius traktorius, devynis bagažo karučius, neįgaliojo vežimėlį-kėdę, universalų vežimėlį, keturias radijo stotis „Motorola DP3400“), t. y. patenkino tik vienos kreditorės UAB,,S.“ reikalavimus ir padarė UAB „B.“ kreditoriams 363 000 Lt (105 132,06 Eur) turtinę žalą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. R. ir A. R. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir perkvalifikuodamas jų padarytą veiką iš BK 208 straipsnio 2 dalies į 208 straipsnio 1 dalį, taip pat palikdamas BUAB,,A.“ civilinį ieškinį nenagrinėtą, konstatavo, kad nustatyti faktai nepatvirtina, jog UAB,,B.“ turtas buvo perleistas UAB,,S.“ neatlygintinai ir ši bendrovė patyrė žalą, nes UAB,,S.“ buvo UAB,,B.“ kreditore ir turto perleidimu buvo sumažintas minėtos bendrovės įsiskolinimas. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad sandorio metu UAB,,B.“ turėjo įsipareigojimų UAB,,S.“, kurie gerokai viršijo perduotos įrangos vertę, taip pat į specialisto išvadą, kurioje nustatyta, kad UAB „B.“, sudarydama sandorį su UAB „S.“ dėl antžeminio aptarnavimo įrangos pardavimo pagal 2012 m. gruodžio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą, (duomenys neskelbtini), ir pasirašydama 2012 m. gruodžio 31 d. susitarimą dėl tarpusavio skolų įskaitymo, patenkino tik vieno iš jų (kreditorių) reikalavimus arba užtikrino vieno, t. y. UAB „S.“, reikalavimus.

III. Kasacinių skundų argumentai

3. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras D. Alinskas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 19 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. R. ir A. R. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (A. R. – atitinkamai ir pagal BK 24 straipsnio 6 dalį), taip pat perkvalifikuodamas abiejų nuteistųjų nusikalstamą veiką iš BK 208 straipsnio 2 dalies į 208 straipsnio 1 dalį (atitinkamai A. R. veiką ir pagal BK 24 straipsnio 6 dalį), netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 2, 5 dalių nuostatas, nes padarė įrodymų vertinimo klaidų dėl įrodymų turinio, nepagrįstai neįvertino įrodymų viseto, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir dėl to priėmė neteisingą bei nepagrįstą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

3.2. Apeliacinis teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nenustatytas būtinasis turto iššvaistymo nusikaltimo sudėties požymis – neatlygintinas kaltininko žinioje esančio turto perdavimas. Tokia teismo išvada yra nenuosekli, nelogiška, neatitinkanti baudžiamojo įstatymo ir teismų praktikos, prieštaraujanti bylos duomenų visumai. Be to, apeliacinės instancijos teismas selektyviai rėmėsi nuteistųjų parodymais apie tai, kad jie atlikdami veiksmus norėjo sumažinti UAB „B.“ įsiskolinimą kreditorei UAB „S.“, ir nepagrįstai ignoravo bylos įrodymų visetą, atskleidžiantį tikrąją nuteistųjų tyčią, jos kryptingumą, jų veiksmų atlikimo tikslą ir siekiamą rezultatą. Aptardamas BK 184 straipsnio 2 dalies dispoziciją, turto iššvaistymo požymius, teismų praktiką, suformuotą kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168/2013, byloje surinktų duomenų visumą, prokuroras teigia, kad skundžiamame nuosprendyje padaryta nepagrįsta išvada, jog suklastotų dokumentų pagrindu UAB „B.“ priklausančio turto perleidimas UAB „S.“ padarė turtinę žalą tik likusiems kreditoriams, bet ne turto savininkei – UAB „B.“. Anot kasatoriaus, nagrinėjamu atveju abiejų nuteistųjų nusikalstama veika atlikta aiškiais tyčiniais kryptingais veiksmais, siekiant melagingai atvaizduoti nebūtą juridinį faktą atgaline data buhalterinėje apskaitoje ir per susijusias įmones paversti UAB „B.“ likvidų turtą kitos įmonės UAB „C.“, kuri yra nuteistųjų nuosavybė, grynuoju turtu, t. y. pinigais. Tokia veika vertintina pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir 208 straipsnio 2 dalį.

3.3. Abiejų nuteistųjų nusikalstami veiksmai pagal BK 184 straipsnio 2 dalį buvo inkriminuoti dėl to, kad nuosprendžiuose nurodytos įrangos perleidimas realiai įvyko 2013 m. liepos 5 d., t. y. ši įranga dokumentuose nurodytu laiku (2012 m. gruodžio 28 d.) nebuvo perleista. Kartu tai reiškia, kad 2012 m. gruodžio 31 d. susitarimas dėl tarpusavio skolų įskaitymo tarp UAB „S.“ ir UAB „B.“ nėra pripažintinas realiu, nes nurodytą dieną įranga nebuvo perleista. Todėl remtis minėtu susitarimu bei spręsti, kad sandoris yra atlygintinas, negalima. Specialisto išvadoje nustatyta, kad joks aptariamos įrangos nurašymas iš UAB „B.“ apskaitos iš ilgalaikio turto sąrašo nebuvo padarytas, t. y. iki 2013 m. gruodžio 13 d. minėtas turtas (įranga) buvo apskaitytas kaip ilgalaikis turtas; nuosprendžiuose nurodyta sąskaita faktūra dėl šio turto pardavimo už 363 000 Lt nebuvo įtraukta į UAB „B.“ bei UAB „S.“ buhalterinę apskaitą ir į 2012 m. finansinę atskaitomybę; abiejų šių bendrovių buhalterinėje apskaitoje nebuvo įskaityta UAB „S.“ 363 000 Lt skola UAB „B.“ ir pastarosios bendrovės įsiskolinimo sumažėjimas UAB „S.“; minėto turto nurašymas iš UAB „B.“ ilgalaikio turto sąskaitos nėra užfiksuotas ir šis turtas neįrašytas į UAB „S.“ ilgalaikio turto sąrašą. Be to, turtas nusikalstamų veiksmų atlikimo metu (2013 m. liepos 5 d.) jau buvo areštuotas ir atgaline data atliktas veiksmas negali kelti teisinių padarinių. Tokie bylos duomenys patvirtina, kad realiai 2013 m. liepos 5 d. perleista įranga yra perleista neteisėtai ir neatlygintinai, nes nėra galiojančių ir egzistuojančių dokumentų, patvirtinančių tokį įvykusį sandorį ir kad toks sandoris yra atlygintinas. Dėl to prokuroras teigia, kad minėtos įrangos perleidimas iš UAB „B.“ į UAB „S.“ negali būti pripažintas kaip teisėtas ir atlygintinas. Byloje neginčijamai nustatyta, kad netikruose dokumentuose yra įrašyti žinomai neteisingi duomenys, todėl tokie „dokumentai“ negali būti pripažįstami sukuriančiais teisines pasekmes. Be to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių tai, kad įranga yra perleista teisėtai, ir nuteistojo V. R. parodymuose akcentuojamas aplinkybes, jog perduodant sutartyje nurodytą turtą buvo siekiama sumažinti skolą UAB „S.“. Prokuroras aptaria UAB „S.“ administratorės M. Š. parodymus dėl laiko terminų, kada turėjo būti pateikta nuosprendžiuose nurodyta sąskaita faktūra (iki 2013 m. sausio 23 d., t. y. iki PVM deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai) ir kada galėjo būti sudaromas susitarimas dėl tarpusavio skolų įskaitymo (iki 2013 m. gegužės 1 d., t. y. iki buhalterinių metų uždarymo), bei kad šis susitarimas 2012 m. gruodžio mėn. negalėjo būti paruoštas, nes dar nebuvo surinkti pirminiai dokumentai (PVM sąskaitos faktūros, banko išrašai ir pan.). Kasatoriaus teigimu, šie duomenys dar kartą patvirtina, kad nuosprendžiuose aptariama įranga teisiškai nėra niekam perleista, ji priklauso dabar jau bankrutavusiai UAB „B.“, joks įsiskolinimas kreditorės UAB „S.“ naudai nebuvo ir negalėjo būti įskaitytas. Kartu tai reiškia, kad UAB „B.“ turtas buvo neteisėtai perduotas UAB „S.“ ir taip UAB „B.“ yra padaryta reali turtinė žala. Be to, byloje nustatyta ir tai, kad įranga tiesiai iš UAB „B.“ 2013 m. liepos 15 d. buvo pervežta į UAB „D.“. UAB „S.“ šios įrangos nereikėjo, todėl ši bendrovė tik kelioms dienoms patarpininkavo įrangą pervežant į UAB „D.“ ir sudarė sąlygas 148 830 Lt už parduotą įrangos dalį pervesti į trečios nuteistųjų kontroliuojamos įmonės UAB „C.“ sąskaitą. Akivaizdu, kad šis ketinimas atliktas dėl savanaudiškų tikslų, nes pinigus gavusi UAB „C.“ buvo asmeninė abiejų nuteistųjų V. R. ir A. R. įmonė. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad bylos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog būtent tokie V. R., kaip nusikalstamų veikų, numatytų BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 208 straipsnio 2 dalyje, sumanytojo ir vykdytojo, tyčiniai nusikalstamos veikos motyvai turėjo būti pripažinti kaip aiškiai priešingi teisei, pasižymintys ypatingu nesąžiningumu, sąmoningu kitų kreditorių turtinių teisių pažeidimu, veikimu savanaudiškais tikslais, tokiu elgesiu šiurkščiai pažeidžiant sąžiningo ūkininkavimo principus ir padarius tiesioginę turtinę žalą UAB „B.“. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, nuosprendyje nurodytų įrodymų vertinimas pagrįstas selektyviu įrodymų pasirinkimu, dėl to šios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes suklastotų dokumentų pagrindu įvykusius sandorius laikė teisėtais civiliniais santykiais.

4. Kasaciniu skundu nuteistojo V. R. gynėjas advokatas V. Bužinskas prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžius, kuriais V. R. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 208 straipsnio 1 dalį, ir bylą jam (V. R.) nutraukti, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 300 straipsnio 3 dalį, 208 straipsnio 1 dalį – nes civilinio pobūdžio ginčą dirbtinai kriminalizavo ir nepagrįstai taikė baudžiamosios atsakomybės prima facie (visų pirma, iš pirmo žvilgsnio) principą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-409/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-409/2011">2K-409/2011</a>, 2K-P-267/2011, 2K-36/2012, 2K-69/2014). Aptardamas BK 300 straipsnio 1–3 dalių dispozicijas, subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, kasatorius teigia, kad teismai skundžiamuose nuosprendžiuose nurodytus dokumentus – pirkimo–pardavimo sutartį, PVM sąskaitą faktūrą ir perdavimo–priėmimo aktą – tik dėl juose nurodytos atgalinės datos (2012 m. gruodžio 28 d.) neteisingai vertino kaip netikrus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2006, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yMDAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-200/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-200/2008">2K-7-200/2008</a>, 2K-290/2008, 2K-114/2009, 2K-7-175-303/2015). Kasatorius nurodo, kad šie visi dokumentai yra surašyti ir pasirašyti tų asmenų, kurie juose nurodyti, ir šie asmenys turėjo teisę tokius sandorius sudaryti ir pasirašyti dokumentus dėl tokių sandorių sudarymo; dokumentų turinys atspindi tuos teisinius santykius, kurie išreiškia abiejų juridinių asmenų UAB „B.“ ir UAB „S.“ valią; nurodyti daiktai realiai egzistuoja ir realiai perduoti vienos įmonės kitai įmonei. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenurodė priežastinio ryšio tarp dokumentuose nurodytos datos ir didelės žalos, padarytos kreditoriams. Kasatoriaus nuomone, iš esmės nėra jokio skirtumo, kada skundžiamuose nuosprendžiuose nurodytas turtas buvo perduotas UAB „S.“, nes tiek ekonominės, tiek kitos sąlygos visais laikotarpiais buvo vienodos. Todėl dokumentų data negali būti BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos objektyvusis požymis, nes turto perdavimui ji jokios ypatingos reikšmės neturėjo. Juolab kad šio turto tolesnis pardavimas UAB „D.“ yra nenuginčytas ir galiojantis, UAB „D.“ šiuo turtu naudojasi kaip teisėta savininkė. Kasatoriaus nuomone, teismas netinkamai vertino nuteistojo V. R. parodymus dėl kompiuterinių programų pasikeitimo (programos „N.“ išjungimo) kaip gynybinę poziciją ir neteisingai jo (V. R.) veiksmus vertino kaip dokumentų klastojimą padarius didelę žalą. Kasatoriaus teigimu, šiuo atveju nepakanka konstatuoti, kad žala laikytina didele (nes didesnė negu 250 MGL), bet kartu reikia taikyti žalos apskaičiavimo bendrąsias ir specialiąsias taisykles, nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178, 185 straipsniuose, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 5 dalyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-402-677/2015, 2K-23-942/2017). Juolab kad didelės žalos apskaičiavimo taisyklių laikymasis turi reikšmės ne tik BK 300 straipsnio 3 dalies taikymui, bet ir sprendžiant klausimą dėl BK 37 straipsnio taikymo galimybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449/2012).

4.2. Nors apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo klaidą ir V. R. veiksmus perkvalifikavo iš BK 208 straipsnio 2 dalies į šio straipsnio 1 dalį, tačiau ir toks nuteistojo veiksmų vertinimas yra neteisingas. Nurodydamas šio baudžiamojo įstatymo būtinąsias objektyvias sąlygas, kasatorius pažymi, kad atsiskaitymą su kreditoriais ir iš jų kylančias problemas bei ginčus reglamentuoja CK normos. Taikant baudžiamąją atsakomybę dėl skolininko nesąžiningumo įmonės ekonominė būklė ir būtinos šiai teisės normai taikytinos sąlygos turi būti itin kruopščiai išanalizuotos ir ištirtos. Tačiau nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai šių sąlygų neanalizavo ir netyrė įmonės mokumo kriterijaus, nesiaiškino, ar UAB „B.“ padėtis buvo tokia, kad tuo metu jai akivaizdžiai grėstų bankrotas; nekreipė dėmesio, kad perleisto turto kaina sudarė tik nedidelę turto dalį, kiti kreditoriai savo reikalavimams patenkinti nebūtų perėmę tokios specifinės paskirties ir režimo turto, kurio kaina nuosprendžiuose nurodyta tik sutartinė, byloje nenustatyta jo reali rinkos kaina bei būklė. Kasatorius pažymi, kad atsiskaitymas su kreditoriais išimtinai priskiriamas civiliniams teisiniams santykiams ir reglamentuojamas civilinės teisės normomis. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad skolininko nesąžiningumas yra tyčinė veika, kuri padaroma tiesiogine tyčia, jos motyvas būna ne ekonominis, o subjektyvus tyčinis, ir objektyvios priežastys, kylančios iš įmonės finansinės ūkinės veiklos, negali būti pagrindas kreditorių atsiskaitymą dirbtinai kriminalizuoti, todėl BK 208 straipsnio 1 dalies taikymas negalimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xODEtODk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-181-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-181-895/2015">2K-7-181-895/2015</a>).

4.3. Apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalies taikymo klaidas, ne iki galo išnagrinėjo nuteistojo V. R. apeliacinį skundą ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Skundo autoriaus nuomone, teismas netinkamai vertino nuteistojo V. R. parodymus, kad nuosprendžiuose nurodyti 2012 m. gruodžio 28 d. datos dokumentai buvo sukurti programa „N.“, ji buvo išjungta, todėl juos teko atnaujinti rankiniu būdu. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatliko jokių veiksmų patikrinant įmonės turtinę padėtį 2012 m. pabaigoje – 2013 m.; nenustatė šiuo laikotarpiu įmonės mokumo (nemokumo); ar jos turėto turto nepakako visų kreditorių interesams patenkinti; nesiėmė jokių priemonių parduodamo turto vertei patikrinti, ar ji atitiko realią šio turto kainą, kuri buvo tik sutartinė tarp dviejų sandorio šalių, nevertino šio turto nusidėvėjimo ir ribotos paklausos kriterijų; neišsiaiškino kreditorių sąrašo ir poreikių, ar tokį turtą už tokią kainą būtų galima pateikti kitiems kreditorių reikalavimams patenkinti. Teismas tik formaliai ir neargumentuotai konstatavo, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti ir jiems padaryta didelė žala. Be to, teismas nepagrįstai netyrė nešiojamojo kompiuterio sisteminio bloko, neanalizavo kompiuterinės programos „N.“ specialistų liudytojų L. S. ir R. Mz. parodymų dėl perkeltų ne visų, o tik tam tikrų (prašomų buhalterės A. L.) duomenų į programą „F.“. Dėl to kasatorius mano, kad teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatytu pagrindu ir, pasitelkęs specialistus, atitinkančius BPK 89 straipsnio reikalavimus, tinkamai ištirti „N.“ apskaitos sistemos dokumentų duomenų bazę.

4.4. Nemotyvuota yra teismo išvada, kad 2013 m. UAB „B.“ savo turto niekam perleisti negalėjo, nes tuo laikotarpiu įmonės turtui buvo uždėtas areštas. Aptardamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 7 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartyse areštuoto turto dydį, Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registro išrašo informaciją, kasatorius teigia, kad teismas net netyrė šių duomenų, nurodytų ir nuteistojo apeliaciniame skunde, bei taip nepagrįstai nesilaikė BPK 324 straipsnio 6, 7, 10 dalių nuostatų ir 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų.

5. Kasaciniu skundu nuteistosios A. R. gynėja advokatė V. Genaitytė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 19 d. nuosprendžius, kuriais A. R. nuteista pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 208 straipsnio 1 dalį, ir bylą jai (A. R.) nutraukti, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis. Kasatorė skunde nurodo:

5.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino A. R. kalta dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 6 dalyje, 208 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, padarymo. Nuteistosios veiksmuose nėra šių nusikalstamų veikų subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių visumos, byloje nenustatytas veikos, numatytos BK 300 straipsnio 3 dalyje, kvalifikuojantis požymis – didelė žala, bei priežastinis ryšys tarp A. R. atliktų veiksmų ir kilusios žalos.

5.2. Kasatorė plačiai aptaria teismų praktikos nuostatas dėl BK 300 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yMDAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-200/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-200/2008">2K-7-200/2008</a>, 2K-165-648/2015, 2K-7-47-895/2016) ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokie dokumentai laikomi suklastotais, kokie nuteistosios veiksmai laikomi dokumentų klastojimu, nuosprendyje nėra paaiškinta, ar dokumentai laikomi netikrais ar suklastotais tikrais, ir nenurodyta, už kokius veiksmus (dokumento pagaminimą, realizavimą ar kt.) A. R. yra nuteista. Nors apeliacinės instancijos teismas ir nurodė, kad A. R. pasirašė netikrus dokumentus, tačiau nenurodė, ar toks veiksmas yra prilyginamas netikro dokumento pagaminimui, laikymui, gabenimui, siuntimui, panaudojimui ar realizavimui, nes aptariamo baudžiamojo įstatymo dispozicijoje ir teismų praktikoje nėra numatytas A. R. inkriminuotas veiksmas – dokumento pasirašymas, kai yra kalbama apie netikrus dokumentus. Kasatorė nurodo, kad skundžiamuose nuosprendžiuose nurodyti netikri dokumentai yra surašyti ir pasirašyti tų asmenų, kurie juose ir nurodyti; šių dokumentų turinys atspindi UAB „B.“ ir UAB „S.“ valią, dokumentuose nurodyti daiktai egzistuoja ir jie realiai perduoti vienos įmonės kitai; abu nuteistieji buvo šių įmonių vadovai, turėję teisę sudaryti tokio pobūdžio sandorius bei pasirašyti reikiamus dokumentus. Dėl to kasatorė mano, kad minėti dokumentai negali būti laikomi netikrais, o A. R. negali būti laikoma pasirašiusia žinomai netikrus dokumentus, juolab kad ne ji šiuos dokumentus surašė ir atspausdino, t. y. juos pagamino ne ji. Kartu kasatorė mano, kad aptariamų netikrų dokumentų sudarymo data negali būti vienintelis pagrindas, leidžiantis dokumentą laikyti netikru. Tačiau, net jei ir būtų galima tokį kriterijų taikyti, kasatorės nuomone, nagrinėjamu atveju toks dokumento pagaminimas nėra tiek pavojinga veika, užtraukianti kraštutinę priemonę – baudžiamąją atsakomybę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-263/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-263/2010">2K-263/2010</a>, 2K-P-267/2011, 2K-7-153/2012, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013, 2K-432-696/2016, 2K-56-696/2018). Juolab kad nagrinėjamoje byloje nenustatytos kliūtys vadovautis civilinio įstatymo nuostatomis ir netikrų dokumentų pagrindu sudarytą sandorį pripažinti niekiniu ir negaliojančiu CK 1.78, 1.80 ir 1.81 straipsniuose nustatyta tvarka bei taikyti restituciją. Anot kasatorės, kartu tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje realiai tarp šalių yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kuriuos galima išspręsti civiline tvarka.

5.3. Abiejų instancijų teismai netikro dokumento pagaminimą laikė atitinkamai BK 184 straipsnio 2 dalies, 208 straipsnio 1 ir 2 dalių objektyviuoju požymiu, tačiau netinkamai kvalifikavo kasatorės ginamosios veiksmus, nes nagrinėjamoje byloje nenustatytas BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos būtinasis – didelės žalos – požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA3LTc0Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-107-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-107-746/2015">2K-107-746/2015</a>, 2K-7-47-895/2016). Be to, nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai nesivadovavo CK 6.249 straipsnyje nurodytomis žalos apskaičiavimo taisyklėmis, o apeliacinės instancijos teismas tokio klausimo net nenagrinėjo, ir taip liko nenustatytas priežastinis ryšys tarp kasatorės ginamosios atliktų veiksmų ir atsiradusios žalos. Dėl to kasatorei yra neaišku, kokiu priežastiniu ryšiu susieta atgalinė data ir žala kreditoriams, nes, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, data turto perdavimui UAB „S.“ iš viso neturėjo reikšmės, nes UAB „B.“ nebuvo apribotas disponavimas visu turtu nei 2012 m. pabaigoje, nei 2013 m.

5.4. Kasatorė aptaria BK 208 straipsnio 1 dalies dispoziciją, šios veikos subjektyviuosius bei objektyviuosius požymius ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė šį baudžiamąjį įstatymą. Kasatorė nurodo UAB „B.“ ilgalaikio turto balansinės vertės išklotinės duomenis, pažymi specialisto išvadą Nr. 5-1/116, kurioje nebuvo vienareikšmiškai konstatuotas įmonės nemokumas, ir teigia, kad perleisto turto vertė (363 000 Lt) sudarė mažiau nei dešimtadalį tuo laikotarpiu įmonės turėto turto vertės. Skunde nurodoma data, kada buvo iškelta bankroto byla UAB „B.“ (2014 m.), ir pažymima, kad šiai bendrovei disponavimas turimu turtu savo nuožiūra niekada nebuvo apribotas visa apimtimi, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 7 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartimis buvo areštuotas iš viso 381 047,56 Lt sumos neapibrėžtas nekilnojamasis turtas, kilnojamasis turtas ar piniginės lėšos, ir tai patvirtina Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registro išrašo informacija (areštuotas minėtos sumos neapibrėžtas turtas, bet ne visas įmonės turtas). Kasatorės nuomone, kartu tai reiškia, kad minėta įmonė turėjo pakankamai turto, kuriuo galėjo disponuoti, ir įmonė, kol jai dar nebuvo iškelta bankroto byla, turėjo teisę atsiskaityti pagal prisiimtus įsipareigojimus tarp šalių nustatyta tvarka (neiškėlus įmonei bankroto bylos kreditorių eilė ir (ar) atsiskaitymo su jais tvarka iš viso neegzistuoja). Teismai nesiaiškindami, kiek ir kokių kreditorių reikalavimų nebuvo patenkinta 2012 m. pabaigoje ar 2013 m. vasarą, padarė prielaidomis paremtas išvadas, kad buvo patenkinti tik vieno pasirinkto kreditoriaus reikalavimai, kitiems kreditoriams padarant žalos. Be to, nenustačius, kiek konkrečiu laikotarpiu buvo kreditorių reikalavimų, kiek jų buvo nepatenkinta, negalima nustatyti ir vertinamojo kriterijaus – galimai padarytos didelės žalos. Juolab kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta tikroji perduoto turto, kurio apyvarta dėl specifinės paskirties yra ribota, rinkos kaina. Teismų nuosprendžiuose nurodytuose 2012 m. gruodžio 28 d. datos dokumentuose užfiksuota kaina (363 000 Lt) buvo tik sandorio šalių sutarta, ji neatspindi tikrosios turto vertės, o PVM sąskaitoje faktūroje dar išskirtas ir 21 proc. PVM, kuris negali būti įskaičiuojamas į žalos dydį (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-336/2008, 3K-3-6/2011). Dėl to kasatorė teigia, kad nagrinėjamoje byloje tik formalus BK 208 straipsnio 1 dalies taikymas prieštarauja proporcingumo principui ir neatitinka baudžiamosios teisės paskirties.

5.5. Teismų nuosprendžiuose nėra aiškiai įvardyta ir nurodyta, kokiais savo veiksmais A. R. buvo V. R. padėjėja, ir neatskleisti bendrininkavimo subjektyvieji požymiai – tyčia ir susitarimas. Kasatorė pažymi ir tai, kad jos ginamoji buvo kaltinama ir nuteista visai dėl kitų nusikalstamų veikų, nei buvo kaltinamas ir nuteistas V. R., t. y. A. R. inkriminuotų veikų padarymas buvo grindžiamas tuo, kad ji pasirašė neva žinomai suklastotus dokumentus (pirkimo–pardavimo sutartį ir perdavimo–priėmimo aktą), kuriuose įrašyti žinomai neteisingi duomenys – atgalinė data 2012 m. vasario 28 d., bet ne 2012 m. gruodžio 28 d. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į tokius nuteistosios apeliacinio skundo argumentus ir nepasisakė dėl to, kaip asmenys, kaltinami padarę skirtingas veikas, t. y. pasirašę skirtingus dokumentus, galėjo būti laikomi bendrininkais. Nors byloje tokios 2012 m. vasario 28 d. datos dokumentų iš viso nėra, tačiau ir skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad A. R. savo parašu patvirtino 2012 m. vasario 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir perdavimo–priėmimo aktą, žinodama apie šių dokumentų suklastojimą, ir taip padėjo V. R. realizuoti skolininko nesąžiningumo veiksmus. Kasatorė aptaria BK 24 straipsnio 1 dalies dispoziciją, teismų praktikos nuostatas dėl šios veikos subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių konstatavimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjMwLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-630/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-630/2011">2K-630/2011</a>, 2K-94/2014) ir teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas abiejų nuteistųjų veikos bendrumas, nurodant skirtingus jų atliktus veiksmus (skirtingų dokumentų patvirtinimas parašais), nenustatytas tokių veiksmų tarpusavio sąryšis ir minėtų dokumentų ryšys, t. y. kuriuos dokumentus pasirašant buvo realizuotas skolininko nesąžiningumas. Kasatorės nuomone, tokių skirtingų datų nurodymas minėtuose dokumentuose negali būti laikoma ir rašymo apsirikimu. Be to, teismai turėjo nustatyti bendrai veikiančių asmenų susitarimą ir tyčią, nes vien tik tai, kad abu nuteistieji yra buvę sutuoktiniai, nesudaro pagrindo daryti išvadą dėl jų susitarimo veikti bendrai nusikalstamai. Taip pat ir abiejų nuteistųjų valdomų įmonių siekis mažinti tarpusavio įsiskolinimus, atkurti mokumą, stabilizuoti finansinę padėtį, t. y. siekis vykdyti normalią, kasdienę ūkinę finansinę veiklą, negali būti laikomas tiesioginiais tyčiniais veiksmais ir (ar) bendru siekiu veikti nusikalstamai.

5.6. Kartu kasatorė teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 7 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 255 straipsnio 1 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus, o kaltinamojo akto turinys neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Anot skundo autorės, šie pažeidimai padaryti teismams išnagrinėjus bylą, kurioje A. R. pareikštas kaltinimas buvo grindžiamas byloje neegzistuojančiais dokumentais – 2012 m. vasario 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ir perdavimo–priėmimo aktu, kuriuos kasatorės ginamoji, žinodama apie jų suklastojimą, patvirtino savo parašu. Nors šie argumentai buvo nurodyti ir nuteistosios apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių argumentų neišnagrinėjo, į juos neatsakė ir taip padarė dar ir BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Taip pat liko neišnagrinėtos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl buhalterinių programų pasikeitimo ir nepagrįstai neištirto kompiuterio sisteminio bloko, nes byloje yra duomenys tik apie dokumentų pakeitimą, o ne jų sukūrimą. Be to, šis teismas neišnagrinėjo ir kitų apeliacinio skundo argumentų: dėl UAB „B.“ (ne)mokumo, ar jos turėto turto nepakako visiems kreditorių reikalavimams patenkinti, kiek ir kokių kreditorių reikalavimų tuo metu buvo; nesiėmė priemonių, kad būtų patikrinta UAB „B.“ perduoto turto reali rinkos vertė; savo išvadas dėl UAB „B.“ turto perleidimo apribojimo grįsdamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 7 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartimis, šių nutarčių turinio neanalizavo ir nepagrįstai nevertino; liudytojo R. M. pateiktą sąskaitos faktūros kopiją ir parodymus turėjo vertinti kritiškai, kaip turinčio materialinį suinteresuotumą. Apeliacinės instancijos teismas, tinkamai neišnagrinėjęs šių apeliaciniame skunde nurodytų duomenų, nepagrįstai nesilaikė ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 324 straipsnio 6, 10 dalių nuostatų.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BK 208 ir 184 straipsnių taikymo

7. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, kaip kvalifikuotini teismų konstatuoti nuteistųjų veiksmai perleidžiant bendrovės „B.“ turtą UAB „S.“ pagal atgaline data surašytus dokumentus. Prokuroras argumentuoja, kad toks disponavimo turtu aktas atitinka tiek BK 208 straipsnio 2 dalyje, tiek BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių požymius, tuo tarpu nuteistųjų gynėjai ginčija nusikalstamą šių veiksmų pobūdį ir pabrėžia išimtinai civilinį teisinį vertinamo verslo sandorio turinį.

8. Pirmiausia pasakytina tai, kad kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vadovaujasi teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir nevertina tų nuteistųjų gynėjų teiginių, kuriais bandoma paneigti faktą, kad 2012 m. gruodžio 28 d. antžeminio aptarnavimo įrangos pirkimo–pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), perdavimo–priėmimo aktas ir PVM sąskaita faktūra, (duomenys neskelbtini), iš tikrųjų buvo surašyti 2013 m. liepos mėn., o ne šiuose dokumentuose nurodyta data. Nuteistųjų ir jų gynėjų versija, kad 2013 m. liepos mėn. buvo bandoma atkurti kažkur dingusius 2012 m. gruodžio 28 d. surašytus dokumentus, teismų motyvuotai paneigta ir kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokia teismų išvada.

9. Nagrinėjamoje byloje nustatytos šios teisiniam vertinimui reikšmingos aplinkybės:

9.1. Vertinamo sandorio, kuriuo UAB „B.“ priklausanti įranga buvo perleista UAB „S.“, metu (2013 m. liepos 5 d.) UAB „B.“ ekonominė padėtis buvo sunki, bendrovei grėsė nemokumas ir bankrotas, be to, Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. vasario 7 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartimis bendrovės kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas buvo areštuotas (neviršijant atitinkamai 103 522,09 ir 277 525,47 Lt vertės). Turto areštai užregistruoti Turto arešto aktų registre (2013 m. vasario 7 d. ir 2013 m. gegužės 17 d.).

9.2. Nepaisydami draudimo, V. R., atstovaujantis UAB „B.“, ir A. R., atstovaujanti UAB „S.“, atgaline data (2012 m. gruodžio 28 d.) pasirašė antžeminio aptarnavimo įrangos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „B.“ pardavė UAB „S.“ antžeminio aptarnavimo įrangą už „300 000 Lt plius PVM“, taip pat perdavimo–priėmimo aktą. Prie sutarties pridėtas parduodamo ilgalaikio turto sąrašas (30 vnt. daiktų). Be to, V. R. UAB „B.“ vardu išrašė ir pasirašė 2012 m. gruodžio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą ((duomenys neskelbtini)), kurioje nurodyta 300 000 Lt pardavimo suma su išskirtu 63 000 Lt PVM; nurodyta apmokėjimo data – iki 2013 m. sausio 31 d. Realiai sąskaitoje faktūroje nurodyta suma UAB „B.“ sumokėta nebuvo, tačiau UAB „B.“ ir UAB „S.“ sudarė 2012 m. gruodžio 31 d. datuotą susitarimą dėl tarpusavio skolų įskaitymo, pagal šį susitarimą 363 000 Lt buvo įskaityti į UAB „B.“ skolą UAB „S.“, atitinkamai ją sumažinant. Susitarime dėl tarpusavio skolų įskaitymo nurodyta, kad iki įskaitymo UAB „B.“ skolą UAB „S.“ sudaro 2 147 281 Lt. Specialisto išvadoje nurodyta, kad UAB,,B.“ apskaitoje iki 2012 m. gruodžio 31 d. iš viso apskaityta 1 218 681,05 Lt UAB,,B.“ skola UAB,,S.“, o pagal UAB,,S.“ apskaitą šią skolą sudarė 2 258 080,01 Lt.

9.3. Dalį iš UAB,,B.“ nupirktos įrangos (juostinį krautuvą ir keleivių laiptus) UAB „S.“ 2013 m. liepos 5 d. pardavė UAB „D.“ už 148 830 Lt; pinigai už pirkinį pervesti į UAB „C.“ banko sąskaitą.

9.4. Likusių daiktų (28 vnt.) likimas byloje nenustatytas (kasacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistojo V. R. gynėjas tvirtino, kad jie nelikvidūs, niekam nereikalingi ir iki šiol yra (duomenys neskelbtini) teritorijoje, o prokuroras nieko apie tai pasakyti negalėjo).

9.5. Baudžiamojoje byloje V. R. ir A. R. pareikštas BUAB „A.“ civilinis ieškinys 105 132,06 Eur turtinei žalai atlyginti. Ieškinyje nurodyta suma eurais atitinka kainą, už kurią UAB „B.“ pardavė antžeminio aptarnavimo įrangą UAB „S.“ (300 000 Lt plius 63 000 Lt PVM).

10. Įvertinusi nustatytas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo vertinimui, pagal kurį UAB,,B.“ priklausančios įrangos perleidimas UAB „S.“ kvalifikuotinas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį kaip skolininko nesąžiningumas, pasireiškęs tuo, kad, esant bendrovės sunkiai ekonominei padėčiai, nemokumo ir bankroto grėsmei, buvo patenkintas tik vieno kreditoriaus reikalavimas ir dėl to padaryta turtinės žalos likusiems kreditoriams (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi patvirtinti 64 kreditorių 273 136,05 Eur finansiniai reikalavimai). Pritartina ir išvadai, kad V. R. minėtą nusikalstamą veiką padarė padedamas A. R..

11. Nuteistųjų ir jų gynėjų pozicija, kad UAB,,B.“ turto perleidimas vertintinas išimtinai iš civilinės teisės pozicijos, nepagrįsta. Vienas iš esminių teisinių reikalavimų įmonės vadovui numatytas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje: „Jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami <...>“ To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriams atsako solidariai. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 208 straipsnį kyla tada, kai vadovas ar kitas atsakingas asmuo ne tik nevykdo Įmonių bankroto įstatyme nustatyto reikalavimo, bet ir tyčia sudaro sandorius, mažinančius įmonės turto aktyvą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, vadinasi, sumenkina kreditorių galimybes būsimos bankroto procedūros metu patenkinti savo kaip kreditorių reikalavimus.

12. Nuteistųjų gynėjų kasacinių skundų kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti objektyvieji požymiai savaime nereiškia, jog ekonominius sunkumus išgyvenančios bendrovės vadovas ar kitas atsakingas asmuo iki bankroto bylos iškėlimo apskritai negali atsiskaityti su jokiais kreditoriais ar atlikti kitų verslo sandorių. Antai BK 208 straipsnio prasme nelaikytini nusikalstamais sandoriai, kurie yra nulemti ekonominio būtinumo ir kuriais siekiama išvengti bendrovės bankroto, padaryti veiksmingesnę likusių kreditorių interesų apsaugą ar kitų pozityvių tikslų. Kitaip vertinami stambūs ir didelę žalą kreditoriams sukeliantys nesąžiningi ir savanaudiški verslo sandoriai, kuriais sąmoningai siekiama pažeisti kreditorių interesus. Tokie įmonės vadovo sandoriai, sudaryti gresiančio bankroto akivaizdoje, nustačius visus būtinus nusikaltimo sudėties požymius, atitinka BK 208 straipsnyje apibrėžto nusikaltimo prasmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xODEtODk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-181-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-181-895/2015">2K-7-181-895/2015</a>, 2K-404-895/2015).

13. Nagrinėjamoje byloje nustatyti faktai rodo, kad UAB „B.“ priklausančios įrangos perleidimas UAB „S.“ buvo nulemtas siekio dalį bendrovės areštuoto turto „nepalikti“ kreditoriams, turėti jį ar iš jo gautą naudą kitų savo valdomų įmonių dispozicijoje. Tokių savanaudiškų tikslų buvimą rodo tai, kad dalis perleistos įrangos (juostinis krautuvas ir keleivių laiptai) buvo parduota UAB „D.“ už 148 830 Lt, pervedant pinigus už pirkinį į trečios V. R. valdomos UAB „C.“ banko sąskaitą. Išvardytos aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad V. R. ir A. R. vadovaujamų įmonių vardu sudarytu pakankamai stambiu sandoriu (perleidžiant didelės vertės įrangą) nebuvo siekiama jokių pozityvių tikslų, tik savanaudiškai pažeisti kitų kreditorių turtines teises.

14. Pažymėtina ir tai, kad UAB „B.“ priklausanti įranga perleista pažeidus teismų uždėtą bendrovės turto areštą. Nors nuteistųjų gynėjai teigia, kad parduoti daiktai konkrečiai areštuoti nebuvo, tačiau tokie teiginiai nėra teisiškai pagrįsti. Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. vasario 7 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartimis bendrovės kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas buvo areštuotas neįvardijant konkrečių areštuotinų daiktų, bet neviršijant atitinkamai 103 522,09 ir 277 525,47 Lt vertės. Kartu teismų nutartyse nurodyta, kad turto arešto detalizavimas pavedamas kreditorių pasirinktam antstoliui ir kad kreditoriai turi dėl to kreiptis į antstolį. Šią sąlygą kreditoriai įvykdė ir antstoliai laiku pradėjo vykdyti teismo nutartis, turto areštai užregistruoti Turto arešto aktų registre (2013 m. vasario 7 d. ir 2013 m. gegužės 17 d.), į UAB „B.“ antstoliai ne kartą kreipėsi įpareigodami pateikti duomenis apie bendrovės turimą ilgalaikį turtą ir jo vertę, tačiau bendrovė tokių duomenų iki vertinamo sandorio dėl įrangos perleidimo neteikė. Esant tokiai situacijai V. R. neturėjo teisės bendrovės vardu parduoti jokio jai priklausančio ilgalaikio turto. Pažymėtina, kad nors toks kaltinimas V. R. nepateiktas, bet už areštuoto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, neteisėtą perleidimą kitam asmeniui BK 246 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė, o kai toks sandoris yra didelės vertės, jis pripažintinas sunkiu nusikaltimu. Taigi teisės požiūriu tokia veika yra ne tik neteisėta, bet ir pavojinga visuomenei. Pritardama nuteistųjų veiksmų kvalifikavimui pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad V. R. ir A. R., siekdami apeiti teismų uždėtą turto areštą, pasirašė anksčiau išvardytus dokumentus atgaline data, taigi sandorį įformino suklastotais dokumentais. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad V. R. ir A. R. veiksmai pagrįstai pripažinti nusikalstamais ir kvalifikuoti pagal BK 208 straipsnio 1 dalį.

15. Priešingai nei teigia kasatoriai, žalos kreditoriams dydis pagrįstai nustatytas pagal vertinamo sandorio kainą, t. y. antžeminio aptarnavimo įrangos pirkimo–pardavimo sutartį ir UAB „B.“ vardu išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Pažymėtina, kad baudžiamosiose bylose turto kaip nusikaltimo dalyko vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Šaltiniai, pagal kuriuos nustatoma turto vertė, gali būti skirtingi ir jų pasirinkimas priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Tai gali būti daroma pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo sąnaudas ir pan. Kai tokių duomenų byloje nėra, turto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2015, 2K-147-511/2016 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje perleistos įrangos vertės ir atitinkamos žalos kreditoriams dydžio nustatymas pagal pirkimo–pardavimo sutartyje ir PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą kainą pasirinktas pagrįstai. Patys nuteistieji, duodami parodymus proceso metu, pabrėžė įrangos perleidimo sandorio realumą ir atitiktį rinkos kainai. Pažymėtina, kad nustatytos žalos dydis, kuris yra lygus perleistos įrangos kainai, nežymiai skiriasi nuo balansinės perleistų daiktų vertės, t. y. 351 965,69 Lt, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismai nustatė nerealiai neproporcingą žalos dydį.

16. Prokuroro argumentams, kad UAB,,B.“ turto perleidimas kvalifikuotinas kaip šios bendrovės turto iššvaistymas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir 208 straipsnio 2 dalį, nepritartina. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vertinamas sandoris stokoja neatlygintinumo ir turtinės žalos bendrovei požymių, kurie yra būtini pripažįstant veiką svetimo turto iššvaistymu. Nustačius, kad UAB,,B.“ buvo skolinga UAB „S.“ ir kad vertinamu sandoriu šis įsiskolinimas buvo sumažintas, nebelieka pagrindo daryti išvadą, kad V. R. ir A. R. veiksmais UAB,,B.“ padaryta turtinės žalos. Bylos duomenys taip pat nepagrindžia, kad UAB,,B.“ iš tikrųjų nebuvo skolinga UAB „S.“ ar kad šis įsiskolinimas buvo sukurtas fiktyviais sandoriais. Proceso metu prokuroras tokios pozicijos neišsakė ir duomenų jai pagrįsti nepateikė. Iš kaltintojo proceso metu ir kasaciniame skunde išsakytų argumentų matyti, kad kaltinimas bendrovės turto iššvaistymu pirmiausia grindžiamas tuo, kad turto perleidimas atliktas pagal netikrus atgaline data surašytus dokumentus, vadinasi, nebuvo ir paties sandorio, o turtas buvo tiesiog „pagrobtas“ prisidengiant netikrais dokumentais. Tokia prokuroro pozicija yra dviprasmiška, nes kaltinamajame akte inkriminuoto iššvaistyto turto vertė (363 000 Lt) nustatyta būtent pagal UAB „B.“ ir UAB „S.“ sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini) ir išrašytą PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), į šią vertę įskaičiuota ir PVM suma. Būtent tokios vertės civilinį ieškinį byloje padavė BUAB „A.“. Tai reiškia, kad tiek kaltinimas, tiek paduotas civilinis ieškinys iš tikrųjų grindžiami įvykusio pirkimo–pardavimo sandorio ekonominiu realumu. Kitaip būtų neaišku, kodėl perleisto turto vertė ir padarytos žalos dydis nustatyti pagal dokumentus, kuriuose įtvirtinta „visiška netiesa“. Pabrėžtina ir tai, kad nors minėti dokumentai dėl juose įrašytos netikros jų surašymo datos teisiškai laikytini suklastotais, juos pasirašė tokius sandorius sudaryti įgalioti asmenys, t. y. veikiantys bendrovių direktoriai. Įvykusio sandorio neapskaitymas bendrovių buhalterinėje apskaitoje taip pat nepaneigia jo ekonominio realumo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo sprendimas išteisinti V. R. ir A. R. dėl UAB „B.“ didelės vertės turto iššvaistymo ir perkvalifikuoti jų padarytą veiką iš BK 208 straipsnio 2 dalies į 208 straipsnio 1 dalį pripažintinas pagrįstu ir atitinkančiu baudžiamųjų įstatymų turinį.

Dėl bendrininkavimo

17. Nuteistosios A. R. gynėja nurodo, kad teismų nuosprendžiuose nėra atskleisti A. R. bendrininkavimo su V. R. subjektyvieji požymiai – tyčia ir susitarimas bendrai nusikalstamai veikti. Šie teiginiai deklaratyvūs. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kad A. R. realiai vykdė įmonės vadovo pareigas, dalyvavo jos veikloje, žinojo apie turto areštus, perskaitė bei pasirašė įrangos pirkimo–pardavimo sutartį bei sąskaitą faktūrą ir tyčia padėjo kaltinamajam V. R. daryti nusikalstamą veiką ir klastoti šiuos dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas analogiškus apeliacinio skundo teiginius, nurodė, kad nuteistosios A. R. kaip padėjėjos vaidmuo pasireiškė tuo, kad ji, būdama UAB,,S.“ direktorė, žinodama, kad UAB „B.“, kurios akcijas pati turėjo, ekonominė padėtis yra sunki, gresia nemokumas ir bankroto procedūra ir kad teismo nutartimis šios bendrovės turtas yra areštuotas, pasirašydama jai pateiktus dokumentus, melagingai patvirtino, kad UAB „B.“ perleido jos vadovaujamai UAB „S.“ V. R. žinioje buvusį didelės vertės UAB „B.“ turtą. Be nuteistosios A. R. kaip padėjėjos padarytų veiksmų nusikaltimo vykdytojui V. R. būtų neįmanoma padaryti aptariamą nusikalstamą veiką, už kurią šiuo nuosprendžiu jis nuteistas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį. Šios instancijos teismo vertinimu, A. R. veikė tiesiogine tyčia, t. y. ji suvokė, kad pasirašydama minėtus dokumentus, kuriuose įrašyti žinomai neteisingi duomenys, daro pavojingą veiką, numatė, kad dėl tokios veikos kils pavojingi, baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir norėjo taip veikti. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti tokia išvada, juolab baudžiamojo proceso metu A. R. patvirtino vadovavimo UAB „S.“ realumą ir tai, kad suprato pasirašytų dokumentų turinį ir įrangos perleidimo sandorio prasmę.

Dėl BK 300 straipsnio 3 dalies taikymo

18. BK 300 straipsniu siekiama apsaugoti tokias su valdymo tvarka siejamas vertybes kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos, esančios dokumente, patikimumas, normali, teisinga dokumentų apyvarta. Pagrindinė dokumento funkcija – liudyti juridinę reikšmę turinčius faktus. Skirtingų rūšių dokumentai turi skirtingus rekvizitus, be to, gali egzistuoti kaip įrašai ne tik popieriuje, bet ir elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje, bet svarbiausias dokumento formai keliamas reikalavimas yra jo tinkamumas paliudyti (įrodyti, patvirtinti) juridinį faktą. Suklastotais ar netikrais dokumentais atitinkamai turėtų būti laikomi tokios formos raštai, kurie yra tinkami melagingam faktui paliudyti. Pažymėtina, kad BK 300 straipsnis numato atsakomybę ne tik už dokumento suklastojimą ir netikro dokumento pagaminimą, bet net ir už tokių dokumentų laikymą, gabenimą, siuntimą. Šios veikos pavojingos tuo, kad toks dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje tikrovės neatitinkančią informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. Pažymėtina, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnį, būtina nustatyti ir tiesioginę kaltininko tyčią, jog jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad gamina, klastoja ar disponuoja žinomai netikru ar žinomai suklastotu tikru dokumentu, kuris gali sukelti neigiamas teisines pasekmes, ir norėjo taip veikti. Tais atvejais, kai minėtos veikos sukėlė didelę žalą, taikoma BK 300 straipsnio 3 dalis.

19. Nors baudžiamajai atsakomybei už disponavimą netikrais ir suklastotais dokumentais kilti nebūtina, kad dėl to atsirastų konkretūs neigiami padariniai, teismų praktikoje pabrėžiama, kad gali pasitaikyti tokių atvejų, kai disponavimas dokumentu, kuriame įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai, yra formalaus pobūdžio, nes realiai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių. Tokiais atvejais gali būti konstatuota, kad veika nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-263/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-263/2010">2K-263/2010</a>, 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013 ir kt.) arba yra mažareikšmė (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg3LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-387/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-387/2008">2K-387/2008</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-409/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-409/2011">2K-409/2011</a>, 2K-416/2012, 2K-413-895/2016 ir kt.). Tačiau nagrinėjamos bylos duomenys, priešingai nei teigia kasatoriai, nesuteikia pagrindo nei konstatuoti nenusikalstamą veikos pobūdį, nei pripažinti ją mažareikšme.

20. Kasatorių teiginiai, kad nuteistųjų veiksmai atgaline data pagaminant ir pasirašant vertinamus dokumentus nėra pavojingi ir neatitinka BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos, yra deklaratyvūs ir atmestini. Kaip jau minėta, vertinami dokumentai, t. y. antžeminio aptarnavimo įrangos pirkimo–pardavimo sutartis, perdavimo–priėmimo aktas ir PVM sąskaita faktūra, buvo surašyti atgaline data (2012 m. gruodžio 28 d.) todėl, kad realiu jų pagaminimo ir pasirašymo metu (2013 m. liepos mėn.) UAB „B.“ turtas teismų nutartimis buvo areštuotas. Taigi netikros datos nurodymas nebuvo nereikšmingas netikslumas dokumentuose. Be to, dėl to, kad dokumentai buvo surašyti atgaline data, įvyko UAB „B.“ kreditorių teises pažeidžiantis neteisėtas sandoris, kuriuo kreditoriams padaryta didelė turtinė žala. Šis sandoris teisiškai įvertintas kaip BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas. Pažymėtina ir tai, kad bausmės pagal BK 208 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį nuteistiesiems paskirtos pagal idealios sutapties taisyklę (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas), taigi padarytos žalos požymio dvigubas inkriminavimas neapsunkino nuteistųjų teisinės padėties.

21. Sutiktina su kasatoriais, kad kaltinamajame akte ir teismų nuosprendžiuose vertinami atgaline data surašyti dokumentai nepagrįstai vadinami netikrais. Netikru dokumentu teismų praktikoje paprastai vadinamas dokumentas, surašytas ar kitaip pagamintas kito asmens vardu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-361/2012), išoriškai panašus į tikrą, bet pagamintas asmens, neturinčio teisės pagaminti dokumento (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-699/2016), žinomai melagingas tikrovėje neegzistuojantis dokumentas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjAwLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-600/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-600/2012">2K-600/2012</a>), netikras ir pagal formą, ir pagal turinį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-19-942/2017). Taigi dokumento netikrumo kriterijumi paprastai laikomas įgaliojimų surašyti ar kitaip pagaminti tokį dokumentą nebuvimas, kai pagamintas daiktas yra tik į dokumentą panaši imitacija, pvz., privačiai pagamintas vairuotojo pažymėjimas ar pasas, neįgalioto asmens įmonės vardu išrašyta PVM sąskaita faktūra, kito asmens vardu šiam nežinant surašytas sutikimas ir pan. Kita vertus, netikro dokumento pagaminimas pagrįstai yra laikomas viena iš dokumento suklastojimo formų (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235/2014, 2K-7-19-942/2017), o tai lemia sąvokų „netikras dokumentas“ ir „tikras suklastotas dokumentas“ panašumą ir jų aiškinimo metodų įvairovę. Pvz., dokumento netikrumas kartais tapatinamas su jame įtvirtintos informacijos melagingumu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-404/2013) arba siejamas su jo „visiško materialaus klastojimo“ būdu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-175-303/2015).

22. Minėta, kad šioje byloje vertinamus dokumentus pasirašė įgalioti asmenys, t. y. UAB „B.“ direktorius V. R. ir UAB „S.“ direktorė A. R., dokumentai turi visus privalomus rekvizitus, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, tiksliau šiuos dokumentus dėl melagingo turinio vadinti suklastotais, o ne netikrais. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaltinamajame akte ir teismų nuosprendžiuose aprašant V. R. ir A. R. neteisėtus veiksmus, vienoje teksto vietoje vertinami dokumentai vadinami netikrais, o kitoje vietoje – žinomai suklastotais. Šis vartojamos terminologijos nenuoseklumas yra šių procesinių dokumentų trūkumas, tačiau, turint galvoje tą pačią sąvokų „netikras dokumentas“ ir „suklastotas dokumentas“ teisinę prigimtį, minėtas trūkumas nelaikytinas esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Priešingai nei teigia kasatoriai, tiek kaltinamajame akte, tiek teismų nuosprendžiuose nuteistiesiems inkriminuoti veiksmai, atitinkantys BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, pakankamai aiškiai suformuluoti. Iš aprašymo visiškai aišku, kokie dokumentai buvo pagaminti, kokie tikrovės neatitinkantys duomenys juose įtvirtinti, kokius konkrečiai veiksmus atliko kiekvienas kaltinamasis.

23. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad V. R. ir A. R. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 3 dalį.

Dėl procesiniuose dokumentuose neteisingai nurodytos datos

24. Nuteistosios A. R. gynėja kasaciniame skunde nurodo, kad A. R. nuteista už dokumentų, datuojamų 2012 m. vasario 28 d., pasirašymą, nors byloje dokumentų, kuriuose būtų nurodyta tokia data, iš viso nėra. Iš tiesų, kaltinamajame akte ir teismų nuosprendžiuose aprašant A. R. inkriminuotus veiksmus nurodyta, kad ji pasirašė netikrus (suklastotus) dokumentus su juose įrašyta data „2012-02-28“. Akivaizdu, kad tai yra techninė klaida ir minėtuose procesiniuose dokumentuose turėjo būti nurodyta tokia pat data, kaip aprašant V. R. padarytus veiksmus t. y. „2012-12-28“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, aprašant V. R. padarytus veiksmus, minima ir tai, kad jis pateikė A. R. 2012 m. gruodžio 28 d. datuotus dokumentus, taigi akivaizdu, kad į procesinius dokumentus tiesiog įsivėlė techninė teksto rašymo klaida. Ši aplinkybė nesuteikia pagrindo konstatuoti kaltinamojo akto ir teismų nuosprendžių neatitikimą šiems procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų (BPK 219, 305, 332 straipsniai) arba kitą esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

25. Nenustačius teismų sprendimų naikinimo ir keitimo pagrindo (BPK 369 straipsnis), visi byloje paduoti kasaciniai skundai netenkinami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Dariaus Alinsko, nuteistojo V. R. gynėjo advokato Valdemaro Bužinsko ir nuteistosios A. R. gynėjos advokatės Vaidos Genaitytės kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Audronė Kartanienė

Olegas Fedosiukas