Baudžiamoji byla Nr. 2K-30/2013
Proceso Nr. 1-49-1-00388-2010-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7
1.1.8.6
2.1.2.13
2013 m. sausio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. G. (S. G.) kasacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį (plėšimas iš V. P. panaudojus peilį) laisvės atėmimu trejiems metams ir trims mėnesiams, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (plėšimas iš J. K. panaudojus peilį) laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis, paskirtos bausmės subendrintos taikant bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdus ir S. G. paskirta galutinė ketverių metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo S. G. gynėjo advokato V. O. apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimo,
n u s t a t ė :
S. G. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2010 m. spalio 4 d., apie 6.23 val., Visagine, Sedulinos al., prie gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini), išsitraukęs peilį ir juo grasindamas V. P., iš jos pagrobė rankinę 140 Lt vertės ir joje buvusius daiktus: 40 Lt vertės piniginę su joje buvusiais 60 Lt; du atminties raktus, t. y. 4 GB atminties, 50 Lt vertės ir 8 GB atminties, 50 Lt vertės; 30 Lt vertės raktus; 100 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną su 5 Lt vertės SIM kortele; 70 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ su 5 Lt vertės SIM kortele, taip nukentėjusiajai V. P. padarydamas 550 Lt turtinę žalą.
Be to, S. G. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2011 m. vasario 6 d., apie 6.20 val., Visagine, Santarvės a., grasindamas peiliu nukentėjusiajai J. K., iš jos pagrobė 20 Lt vertės juodos spalvos rankinę, kurioje buvo jai priklausanti 50 Lt vertės piniginė su 50 Lt kupiūra ir 4 litais smulkiomis monetomis, taip pat 3 litai smulkiais centais, 280 Lt vertės auksinė grandinėlė, 2 Lt vertės „Teleloto“ bilietas, vienas JAV doleris Nr. B35295983B (ekvivalentas 2,49 Lt), kosmetinė, kurioje buvo 20 Lt vertės tušas, 20 Lt vertės kvepalai, 30 Lt vertės lūpdažis, rankinėje buvusius 100 eurų Nr. S11873981338 (ekvivalentas 345,28 Lt), 270 Lt vertės akinius, rankinėje buvusią J. K. vardu išduotą UAB „Snoro lizingas“ priklausančią elektroninę mokėjimo priemonę – kortelę „Maestro“ Nr. (duomenys neskelbtini), J. K. išduotą asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), taip nukentėjusiajai J. K. padarydamas 1 054,77 Lt turtinę žalą.
Kasaciniu skundu nuteistasis S. G. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis, kuriomis jis pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį dėl nukentėjusiosios V. P. plėšimo, asmens dokumento pagrobimo bei neteisėto svetimos elektroninės mokėjimo priemonės įgijimo ir dėl šių veikų jį išteisinti ir paskirtą bausmę sumažinti. Taip pat jis prašo nustatyti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 4, 11 punktuose, 2 dalyje, ir į jas atsižvelgti skiriant bausmę pagal BK 180 straipsnio 2 dalį už nukentėjusiosios J. K. plėšimą.
Kasatorius nesutinka su pirmosios instancijos teismo byloje atliktu įrodymų vertinimu, nurodo, kad prieš nukentėjusiąją V. P. jokių nusikalstamų veikų nepadarė, todėl mano, kad nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo teigimu, neteisingai įvertinti jo ir kitų asmenų parodymai, kiti įrodymai, kurie leidžia spręsti, kad nusikalstamą veiką padarė A. K., kuris davė melagingus parodymus. Pirmiausia nuteistasis pažymi, kad nukentėjusiosios rankinę jam perdavė A. K., nurodęs, kad rankinukas yra jo mamos. Liudytojas P. K. taip pat patvirtino, kad mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“, kuris priklausė nukentėjusiajai V. P., jam užstatė ne kasatorius, o liudytojas A. K.. Neteisingai įvertinti ir nukentėjusiosios V. P. parodymai, kurie yra nelogiški. Nustatyta, jog įvykis vyko tamsiu paros metu, nuošalioje vietoje, pati nukentėjusioji užpuoliką matė labai trumpai, todėl kasatorius mano, kad ji negalėjo užpuoliko atpažinti. Nors pagal nukentėjusiosios parodymus prieš ją buvo smurtaujama, tačiau ant jos kūno nenustatyta jokių grumtynių pėdsakų. Be to, jos parodymai prieštaringi, nes pradžioje ji nenurodė, kad užpuolikas turėjo peilį, o vėliau jau nurodė priešingai. Be to, jos parodymų nepatvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas bei prie jo esanti schema, nes juose užfiksuota, kad įvykio vietoje neaptikta grumtynių pėdsakų. Kasatorius pažymi, kad ant nukentėjusiosios pirštų aptikti nubrozdinimai, tačiau su peiliu galima padaryti durtinius-pjautinius, t. y. sunkesnius sužalojimus. Neteisingai įvertinti ir asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką bei asmens atpažinimo protokolai, nes nukentėjusioji pradžioje atpažino A. K. kaip ją užpuolusį asmenį, o jau po devynių dienų persigalvojo ir atpažino nuteistąjį. Be to, atliekant daiktų ir kitų objektų atpažinimą, nukentėjusioji atpažino peilį, kuris neva panašus į tą, su kuriuo ji buvo užpulta, tačiau nuteistasis mano, kad peilis gali būti pripažintas nusikaltimo įrankiu, jeigu ant jo randami nusikalstamos veikos pėdsakai (pvz., nukentėjusiosios DNR). Kasatorius atkreipia dėmesį, kad liudytoja M. Š. parodė, jog veikos padarymo metu jis buvo namuose, o teisme šiai liudytojai perduotas raštelis yra bendro pobūdžio, be to, ši liudytoja jau anksčiau buvo patvirtinusi, kad nuteistasis buvo namuose.
Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 4, 11 punktuose, 2 dalyje, ir, nors nustatė jų esmę, tačiau neatsižvelgė į jas skirdamas jam bausmę pagal BK 180 straipsnio 2 dalį dėl nukentėjusiosios J. K. plėšimo.
Be to, kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 8 straipsnio 3 dalies reikalavimus, žinodamas, kad nuteistasis yra rusakalbis, teismo priimtą nutartį atsiuntė jam neišvertęs į jo gimtąją rusų kalbą. Taip teismas atėmė galimybę jam išsamiai susipažinti su nutartimi ir surašyti tinkamą kasacinį skundą.
Atsiliepimu į nuteistojo S. G. kasacinį skundą nukentėjusioji V. P. prašo byloje priimti teisingą sprendimą.
Atsiliepime nurodoma, kad nuteistojo teiginiai dėl įvykio vietos, jos apšvietimo, jos galimybių gintis ir matyti užpuoliką, grumtynių žymių ant jos kūno, pirštų nubrozdinimo ir peilio panaudojimo yra nepagrįsti ir nelogiški. Pirmojo atpažinimo metu ji atpažino A. K. todėl, kad jo veido bruožai ir kūno sudėjimas panašūs į nuteistojo S. G., tačiau gyvai pamačius pastarąjį, jai nekilo abejonių dėl to, kad ją apiplėšė būtent S. G..
Atsiliepimu į nuteistojo S. G. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo šį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad kasaciniame skunde ginčijamos teismų nustatytos faktinės aplinkybės, atliktas įrodymų vertinimas. Pagrindiniai kasatoriaus skundo argumentai susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažindamas jį kaltu, tinkamai neištyrė ir neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, rėmėsi neva tendencingais nukentėjusiosios parodymais, o apeliacinės instancijos teismas nepašalino šių pirmosios instancijos teismo pažeidimų. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių. Pagal kasacinio teismo praktiką šiame teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu.
Prokuroro manymu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsniu, 301 straipsniu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus ir pagrįstai S. G. pripažino kaltu. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK reikalavimų išnagrinėjo apeliacinį skundą. Iš nuosprendžio matyti, kad S. G. kaltė dėl plėšimo V. P. epizode grindžiama įvykio vietos ir asmens apžiūros protokolais, daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolu, nukentėjusiosios parodymais ir jos parodymų patikrinimo vietoje protokolu, asmens parodymo atpažinti protokolais, taip pat kratos protokolu. Kasatoriaus argumentas, kad nukentėjusioji V. P. ikiteisminio tyrimo metu atpažino ne jį, o A. K., nelaikytinas pagrįstu. Nukentėjusioji parodė, kad A. K. yra labai panašus į tą asmenį, kuris iš jos pagrobė rankinę, tačiau, ar tai tikrai šis asmuo, nukentėjusioji negalėjo pasakyti. Tuo tarpu iš 2010 m. spalio 13 d. asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad nukentėjusioji parodė, jog S. G. yra tas asmuo, kuris pagrobė iš jos rankinę su joję buvusiais daiktais. Nukentėjusioji davė išsamius ir nuoseklius parodymus, todėl teismai teisingai pažymėjo, kad nėra pagrindo abejoti jos parodymais. Nors nebuvo padaryta V. P. rankinės daktiloskopinė ekspertizė, siekiant nustatyti, ar yra A. K. ar kitų asmenų pėdsakų, šie kasacinio skundo argumentai vertinti kaip deklaratyvaus pobūdžio ir atmestini, nes nukentėjusioji atpažino būtent S. G. ir tai patvirtino tiek parodymų patikrinimo vietoje, tiek akistatos su juo metu, o nukentėjusiosios rankinė rasta nuteistojo nuomojamame bute. Taigi abejoti atliktų procesinių veiksmų teisėtumu nėra objektyvaus pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu M. Š. parodė, jog S. G. 2010 m. spalio 4 d. 6.23 val. buvo kartu su ja namuose, teisminio bylos nagrinėjimo metu ji atsisakė duoti parodymus. Be to, iš raštelio, kurį 2010 m. spalio 14 d. S. G. bandė perduoti sugyventinei M. Š., turinio matyti, kad nuteistasis nurodė „teisme parodyti, jog buvo namuose“. Prokuroro teigimu, atsižvelgiant į tai, kad liudytoja M. Š. yra nuteistojo sugyventinė, į minėto raštelio turinį ir į tai, kad ji atsisakė duoti parodymus bylą nagrinėjant teisme, jos parodymai pagrįstai įvertinti kritiškai. Taip pat pagrįstai kritiškai įvertinti ir liudytojo P. K. parodymai, kad nukentėjusiajai priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ jam atnešė ir už 20 Lt užstatė ne S. G., o A. K.. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2010 m. spalio 12 d. P. K. parodė, jog mobiliojo ryšio telefoną jam atnešė S. G., kuris vėliau šį telefoną ir pasiėmė, tačiau vėliau parodymus pakeitė, todėl, prokuroro manymu, teismas pagrįstai juos įvertino kritiškai ir vadovavosi liudytojo A. K. parodymais.
Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis negavo Vilniaus apygardos teismo nutarties, išverstos į rusų kalbą, todėl buvo suvaržyta teisė gintis. Tačiau prokuroras pažymi, kad nuteistasis parašė kasacinį skundą – įgyvendino savo teisę, todėl nėra pagrindo teigti, kad skunde minima aplinkybė suvaržė jo teisę gintis. Nepagrįsti ir skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybių, jog nuteistasis nedirbo, neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio, be pagrindo nepripažino atsakomybę lengvinančiomis. Byloje nenustatyta, kad nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties ar kad veiką padarė ribotai pakaltinamas asmuo, kaip tai numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 4, 11 punktuose. Vien tik nedarbo ir nuolatinio pragyvenimo šaltinio neturėjimo negalima įvardyti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.
Kartu prokuroras mano, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas S. G. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau teistas, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, niekur nedirba ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, priklausomas nuo narkotikų, todėl pagrįstai jam skyrė inkriminuotų straipsnių sankcijose numatytą laisvės atėmimo bausmę, artimą straipsnių sankcijose numatytų bausmių vidurkiui.
Kasacinis skundas atmestinas
Dėl įrodymų vertinimo
Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes teismai nustatė laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistojo S. G. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų taisyklių.
Byloje nustatyta, kad S. G. grasindamas peiliu nukentėjusiajai V. P. pagrobė jos rankinę su joje esančiais daiktais, t. y. padarė plėšimą. Spręsdamas dėl nuteistojo kaltumo, pirmosios instancijos teismas įvertino nuoseklius nukentėjusiosios parodymus apie įvykio aplinkybes, taip pat asmens parodymo atpažinti protokolą, kuriame užfiksuota, jog nukentėjusioji atpažino S. G. kaip ją užpuolusį asmenį. Vertindamas nukentėjusiosios parodymų patikimumą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad juos patvirtina ir kiti įrodymai, t. y. asmens apžiūros protokolo duomenys apie nukentėjusiosios sužalojimus, kratos pas S. G. metu rastas peilis, kurį nukentėjusioji atpažino, S. G. nuomojamame bute buvo rasti nukentėjusiosios V. P. daiktai. Pažymomis dėl IMEI kontrolės, tyrėjo R. V. tarnybiniu pranešimu, liudytojos E. G. parodymais nustatyta, kad nuteistasis naudojosi nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefonu.
Pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, apkaltinamajame nuosprendyje nurodė ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, tačiau ir išdėstė motyvus, kuriais atmetami S. G. prieštaravimai jį kaltinantiems duomenims. Teismas atmetė nuteistojo teiginius apie tai, kad nukentėjusioji negalėjo jo atpažinti, pažymėdamas, kad įvykio vieta buvo apšviesta ir V. P. turėjo galimybę pamatyti bei įsidėmėti užpuoliką. Šiame kontekste teismas įvertino ir įvykio vietos apžiūros protokolą bei prie jo pridėtas nuotraukas. Nuosprendyje pasisakyta ir dėl asmens parodymo atpažinti protokolų, pažymint, kad A. K. nukentėjusioji atpažino tik kaip panašų į užpuoliką asmenį, tuo tarpu nuteistąjį S. G. ji atpažino neabejodama ir tai patvirtino duodama parodymus teisme. Motyvuotai atmesti ir S. G. parodymai apie tai, kad pas jį rastą rankinę jis pirko iš A. K.. Teismas nustatė, kad pats A. K. tokių aplinkybių nepatvirtino, tuo tarpu liudytojo P. K. teisme duotus parodymus įvertino kaip nenuoseklius, nuosprendį pagrindė šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu, taip pat akistatos su S. G. metu duotais parodymais, kurie atitinka kitus bylos įrodymus. Teismas motyvuotai atmetė ir liudytojos M. Š. parodymus apie tai, kad įvykio metu nuteistasis buvo su ja namuose. Spręsdamas dėl šios liudytojos parodymų patikimumo teismas pažymėjo, kad šią liudytoją sieja artimi ryšiai su nuteistuoju ir ji suinteresuota bylos baigtimi, be to, atsižvelgė į tai, kad M. Š. nuteistasis bandė perduoti raštelį, kuriuo prašė teisme liudyti, kad jis įvykio metu buvo namuose.
Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, atliko byloje įrodymų tyrimą, pakartotinai apklausė nukentėjusiąją V. P., liudytojus E. N., D. K., patikrino bylos įrodymų pakankamumą ir patikimumą. Šis teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, išsamiai pasisakė dėl netrukus po įvykio pas nuteistąjį rasto peilio, atmetė nuteistojo prieštaravimus dėl asmens parodymo atpažinti teisingumo ir kitų įrodymų netinkamo vertinimo.
Taigi abiejų instancijų teismų sprendimuose įrodymų analizė atlikta laikantis BPK nuostatų, nuteistojo kaltė dėl nukentėjusiosios V. P. plėšimo panaudojus peilį grindžiama ne prielaidomis, o teismo posėdyje ištirtais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais. Teismai susiejo įrodymus į vientisą loginę grandinę, leidusią susiformuoti teismų vidiniam įsitikinimui dėl S. G. kaltumo. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.
Pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį nuteistasis S. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl nukentėjusiosios J. K. asmens dokumento pagrobimo bei neteisėto svetimos elektroninės mokėjimo priemonės įgijimo. Byloje nustatyta, kad S. G., grasindamas peiliu nukentėjusiajai J. K., iš jos pagrobė juodos spalvos rankinę bei joje esančius daiktus, tarp jų ir nukentėjusiosios vardu išduotą UAB „Snoro lizingas“ elektroninę mokėjimo priemonę – kortelę „Maestro“ bei nukentėjusiajai išduotą asmens tapatybės kortelę. Šioje kaltinimo dalyje nustatydamas nuteistojo kaltę teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad ji įvykio metu prašė S. G., jog šis paliktų bent rankinėje esančius dokumentus, nuteistojo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, liudytojo E. N. parodymus, įvykio vietos apžiūros bei parodymų patikrinimo įvykio vietoje nustatytas aplinkybes.
Taigi atmestini kasatorius teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį dėl nukentėjusiosios V. P. plėšimo, asmens dokumento pagrobimo bei neteisėto svetimos elektroninės mokėjimo priemonės įgijimo.
Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių
Kasacinio skundo argumentai dėl per griežtos bausmės, paskirtos už nukentėjusiosios J. K. plėšimą, susiję su tuo, kad teismai be pagrindo nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 4, 11 punktuose, 2 dalyje.
Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nebuvo keliamas BK 59 straipsnio 1 dalies 4, 11 punktuose numatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymo klausimas, todėl tai nėra ir bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina tik tiek, kad kasaciniame skunde kasatoriaus teiginiai dėl šių atsakomybę lengvinančių aplinkybių visiškai neargumentuoti, o pagal byloje nustatytas aplinkybes, jas nustatyti akivaizdžiai nebuvo jokio pagrindo. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kaltininko atsakomybę lengvina tai, kad nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos jo padėties, o pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 11 punktą – tai, kad veiką padarė ribotai pakaltinamas asmuo.
Dėl BPK 8 straipsnio 3 dalies taikymo
Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 8 straipsnio 3 dalies reikalavimus, žinodamas, kad jis yra rusakalbis, teismo priimtą nutartį atsiuntė jam neišvertęs į jo gimtąją rusų kalbą, taip atimdamas galimybę išsamiai susipažinti su sprendimu ir surašyti tinkamą kasacinį skundą.
Pagal BPK 8 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje baudžiamasis procesas vyksta valstybine – lietuvių – kalba. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bylos dokumentai, kurie BPK nustatytais atvejais įteikiami įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, taip pat kitiems proceso dalyviams, turi būti išversti į jų gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jie moka.
BPK 324 straipsnio 12 dalyje numatyta pareiga apeliacinės instancijos teismui lietuvių kalbos nemokančiam nuteistajam, išteisintajam ar asmeniui, kuriam byla nutraukta, per penkiolika dienų išsiųsti arba įteikti rašytinį nuosprendžio ar nutarties vertimą į jo gimtąją kalbą arba į kalbą, kurią jis moka.
Taigi, vadovaujantis pirmiau nurodytomis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarties nuorašas turėjo būti įteiktas arba išsiųstas nuteistajam S. G. jam suprantama rusų kalba. Baudžiamojoje byloje yra pažyma, patvirtinanti, kad nuteistasis gavo apeliacinės instancijos teismo nutarties nuorašą, tačiau duomenų, patvirtinančių, kad jis gavo šį procesinį dokumentą išverstą į rusų kalbą, byloje nėra.
Apeliacinės instancijos teismas, neįteikdamas nuteistajam į rusų kalbą išverstos nutarties, nesilaikė BPK 8 straipsnio 3 dalies ir 324 straipsnio 12 dal reikalavimų. Tačiau šis pažeidimas nėra esminis. Atkreiptinas dėmesys, kad nors S. G. proceso metų ir naudojosi vertėjo pagalba, tačiau iš esmės visų ikiteisminio tyrimo metu su juo atliktų apklausų metu yra nurodęs, kad supranta lietuvių kalbą ir po kai kurių apklausų protokolais pats lietuvių kalba yra parašęs, kad apklausa jam perskaityta. Byloje yra nuteistojo lietuvių kalba rašytas prašymas leisti skambinti sutuoktinei ir motinai (t. 3, b. l. 137). Pažymėtina ir tai, kad S. G. per kasacinio apskundimo laikotarpį neprašė teismo atsiųsti jam išverstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, tačiau pateikė išsamų kasacinį skundą, kuriame išdėstė aiškius ir logiškus prieštaravimus teismų sprendimams. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatoriui apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys yra žinomas. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad BPK 8 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimas iš esmės nesuvaržė įstatymų garantuotų nuteistojo teisių.
Darytina bendra išvada, kad kasacine tvarka skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar esminių kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų šiuos teismų sprendimus naikinti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo S. G. (S. G.) kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Vladislovas Ranonis
Tomas Šeškauskas
