Dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-154/2013

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00328-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.3.3; 21.4.1.5;

45.8; 50.9; 50.10 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Antano Simniškio ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ ir ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės,,Remivilas“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Remivilas“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „SEB lizingas“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl ieškovo ir atsakovo teisinių santykių, kilusių iš 2006 m. gruodžio 18 d. žemės išperkamosios nuomos sutarties (CK 6.503 straipsnis), ieškovo vertintos kaip žemės sklypo lizingo (CK 6.567 straipsnis).

Ieškovas BUAB „Remivilas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB „SEB lizingas“, prašydamas: pripažinti negaliojančia šalių 2006 m. gruodžio 18 d. sudarytą žemės išperkamosios nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo sutartis), pagal kurią atsakovas įsipareigojo įsigyti ieškovui nuosavybės teise priklausiusį 34,8907 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas), ir jį išnuomoti ieškovui, nuo jos sudarymo momento (CK 1.80 straipsnis); taikyti restituciją ir priteisti ieškovui iš atsakovo 2 105 944,86 Lt, penkių procentų dydžio metinių palūkanų nuo pinigų gavimo momento (2007 m. gruodžio 31 d.) iki kreipimosi į teismą (2010 m. birželio 1 d.), iš viso 223 239,48 Lt (CK 6.240 straipsnis).

Ieškovas nurodė, kad ginčo sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl yra niekinė ir negaliojanti nuo jos sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Ieškovo teigimu, nors ginčo sutartis yra pavadinta „Žemės išperkamosios nuomos sutartimi“, iš šios sutarties turinio matyti, kad šalys sudarė lizingo (finansinės nuomos) sutartį, kuri nebuvo įregistruota Centrinės hipotekos įstaigos Sutarčių registre, todėl atsakovas jos negali panaudoti prieš ieškovo kreditorius ir bankroto administratorių (CK 6.572 straipsnio 2 dalis). Ji pripažintina niekiniu sandoriu, nes žemė negali būti lizingo sutarties dalykas (CK 6.568 straipsnio 1 dalis), be to, ginčo sutartis turėjo būti sudaryta notarine forma (CK 1.74 straipsnis, 1.93 straipsnio 3 dalis). Pripažinus negaliojančia ginčo sutartį, ieškovas prašė taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo 2 105 944,86 Lt, sumokėtus atsakovui pagal ginčo sutartį (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Pagal nurodytą sutartį ieškovas atsakovui be pagrindo sumokėjo 2 105 944,86 Lt, pats už tai nieko negavo, todėl ieškovui iš atsakovo priteistina penkių procentų dydžio metinių palūkanų nuo nepagrįsto pinigų gavimo, t. y. 2007 m. gruodžio 31 d., iki kreipimosi į teismą dienos (2010 m. birželio 1 d.), – iš viso 223 239,48 Lt (CK 6.240 straipsnis).

Atsakovas AB „SEB lizingas“ prašė ieškinį atmesti. Jis nurodė, kad, sudarius ginčo sutartį, po trijų dienų, t. y. 2006 m. gruodžio 21 d., šalys sudarė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas iš ieškovo įsigijo šį žemės sklypą pirkimo–pardavimo sutartimi, už kurį atsakovas ieškovui sumokėjo 4 950 000 Lt. Vadinasi, ieškovas gavo finansavimą, kurį pagal išperkamosios nuomos sutartį turėjo grąžinti atsakovui. Atsakovas pažymėjo, kad šalys sudarė ne lizingo, o išperkamosios nuomos sutartį, kurios objektu gali būti žemė (CK 6.477 straipsnio 2 dalis, 6.503 straipsnis); kad ginčo sutartis buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, o ieškovas nepagrįstai reikalauja pripažinti negaliojančia nurodytą sutartį pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gegužės 23 d. sprendimu atmetė ieškovo ieškinį. Teismas nurodė, kad ginčo sutarties sąlyga, kuria, ieškovui, sumokėjus įmokas, atsakovas įsipareigoja perduoti nuosavybės teisę į daiktą, atitinka kelių rūšių sutarčių elementus ir gali būti taikoma tiek lizingo, tiek išperkamosios nuomos sutartims, todėl ieškovas neteisingai nurodė, kad ši sąlyga būdinga tik lizingo sutarčiai (CK 6.567 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad pagrindiniai finansinio lizingo ir išperkamosios nuomos sutarčių atribojimo kriterijai yra sutarties tikslas, mokamo mokesčio pobūdis bei daikto naudojimo paskirtis. Teismo teigimu, lizingo gavėjo tikslas yra turėti teisę valdyti ir naudoti daiktą už atlyginimą ir nebūtinai įgyti nuosavybės teisę į daiktą, o išperkamosios nuomos atveju dominuoja nuomininko interesas įgyti nuosavybės teisę į nuomojamą daiktą ir dėl nuosavybės teisių įgijimo sutariama jau nuomos sutarties sudarymo pradžioje, tai numatyta ir ieškovo su atsakovo sudarytoje išperkamosios nuomos sutartyje; išperkamosios nuomos atveju nuomininko mokamas nuomos mokestis yra įskaitomas į daikto pardavimo kainą, turint tikslą įgyti nuosavybės teisę, o lizingo atveju įmokos mokamos už daikto naudojimą ir to daikto valdymo bei naudojimo užtikrinimo finansavimą. Teismas sprendė, kad ieškovas nepagrįstai traktuoja ginčo sutartį kaip finansinio lizingo, nes šios sutarties sudarymo tikslai ir aplinkybės leidžia teigti, kad buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis, ieškovui turint tikslą iš pardavimo gauti apmokėjimą (finansavimą), o pasibaigus sutarčiai, vėl įsigyti žemės sklypą nuosavybėn. Teismo nuomone, tai pagrindžia aplinkybė, kad pirma buvo sudaryta ginčijama sutartis, o po kelių dienų buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovas gavo iš atsakovo 4 950 000 Lt finansavimą, suteiktą abiejų sandorių pagrindu ir ieškovo interesais; be to, ieškovas iki bankroto bylos iškėlimo nereiškė pretenzijų dėl išperkamosios nuomos sutarties vykdymo, jos turinio ir esmės, taigi savo veiksmais pritarė sudarytai sutarčiai, šalys rašytiniame tekste sutartį įvardijo kaip išperkamosios nuomos, o mokėjimo pavedimai įrodo, jog ieškovas ją vykdė ne kaip lizingo, bet kaip išperkamosios nuomos sutartį. Teismo teigimu, išperkamosios nuomos sutartis, kuriai privaloma rašytinė sudarymo forma, nuo 2006 m. gruodžio 18 d. iki 2010 m. sausio 18 d. buvo įregistruota viešame Nekilnojamojo turto registre, todėl nepažeisti Civilinio kodekso reikalavimai sutarties įregistravimui, o ieškovo nurodytos CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos netaikytinos. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas nei privataus, nei viešojo intereso pažeidimas, ginčijamu sandoriu nebuvo pažeistos ieškovo arba jo kreditorių teisės ar interesai, o nenustačius teisės normų pažeidimo, nėra pagrindo panaikinti šalių sudaryto sandorio pagal CK 1.80, 6.157 ir 6.240 straipsnius.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 25 d. nutartimi pakeitė Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 23 d. sprendimą: panaikino teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovo reikalavimas pripažinti 2006 m. gruodžio 18 d. žemės išperkamosios nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia; pripažino negaliojančia šią šalių žemės išperkamosios nuomos sutartį nuo jos sudarymo momento; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegijos teigimu, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas civilinio proceso taisykles, tinkamai neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų ir reikšmingų bylos aplinkybių, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių aplinkybių (CPK 176, 183, 185 straipsniai), todėl nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti ginčo sutartį negaliojančia. Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčo sutarties šalių valia buvo sudaryti išperkamosios nuomos sutartį. Kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendė, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo sudaryta ginčo sutartis, –apyvartinių lėšų, kurios ieškovui buvo reikalingos, siekiant vykdyti veiklą ir gauti pelno (dalimis parduodant pakeistos paskirties nurodytą žemės sklypą arba vykdant statybas paminėtame žemės sklype, prieš tai pakeitus jo paskirtį) trūkumas. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad ieškovas, sudarydamas ginčo sutartį, siekė gauti finansavimą verslui, tai atitinka lizingo sutarties sampratą (CK 6.567 straipsnio 1 dalis). Be to, ieškovas, gavęs finansavimą (4 950 000 Lt), atliko veiksmus, susijusius su žemės sklypo paskirties pakeitimu. Tai, kad šalys, sudarydamos ginčo sutartį, iš tikrųjų siekė sudaryti lizingo sutartį, kolegijos vertinimu, patvirtina ir ginčo sutarties sudarymo bei vykdymo procesas: sudarant ginčo sandorį, atsakovas nebuvo žemės sklypo savininkas, ir nuosavybės teises į šį turtą įgijo praėjus trims dienoms po ginčo sutarties sudarymo, sudarydamas šio sklypo pirkimo–pardavimo sutartį su ieškovu. Pagal įstatymą, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų norėjo sudaryti, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis), o pagal CK 6.568 straipsnio 1 dalies nuostatą, lizingo sutarties dalyku negali būti žemė. Dėl to teisėjų kolegija pripažino niekine ir negaliojančia ginčo sutartį nuo jos sudarymo momento, kaip sutartį, prieštaraujančią imperatyviajai teisės normai (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 6.568 straipsnio 1 dalis). Kolegija, vadovaudamasi CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, netaikė restitucijos; sprendė, kad jos taikymas (iš atsakovo ieškovo naudai priteisiant 2 105 944,86 Lt) nepagrįstai pagerintų ieškovo turtinę padėtį, be pagrindo pablogindamas atsakovo turtinę padėtį, nes, perdavus ieškovui šią pinigų sumą, atsakovui nebūtų atlyginta už ieškovo naudojimąsi atsakovo žemės sklypu. Netenkinus ieškovo reikalavimo taikyti restituciją, atmestas ieškovo reikalavimas priteisti palūkanas. Kolegija pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikindama jo dalį, kuria netenkintas ieškovo ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančia ginčo sutartį, šį reikalavimą tenkinant, tačiau paliekant galioti kitą teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovo reikalavimas taikyti restituciją ir priteisti palūkanas (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis, 6.568 straipsnio 1 dalis; CPK 263 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas AB „SEB lizingas“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. nutartį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 23 d. sprendimą.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl apsimestinio sandorio. Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas šalių sudarytą sutartį, traktavo, kad šalių sudaryta sutartis yra apsimestinis sandoris (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tačiau aiškinantis, ar sudarytas sandoris yra apsimestinis, teismas turi nustatyti, kad sandoryje (pridengiančiajame) nėra išreikšta tikroji šalių valia, taip pat kad juo pridengtas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių šalys kaip tik ir siekė, bei pritaikyti pastarojo (pridengiamojo) sandorio taisykles. Sudarydamos apsimestinį sandorį, šalys siekia teisinių padarinių, tačiau ne tokių, kurios išreikštos apsimestiniame (pridengiančiajame) sandoryje. Dėl to pirmiausia turi būti aiškinamasi, kokių tikslų šalys siekė sudarydamos sutartį. Tik nustačius tikruosius šalių ketinimus ir tikslus bei sutarties vykdymo sąlygas, galima teisingai kvalifikuoti sudarytą sandorį, nes tik taip įmanoma nustatyti, sudarytas sandoris yra apsimestinis ar ne. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu, nes šalys siekė tokių tikslų, kokie nurodyti sutartyje.

2. Dėl šalių sutarties laisvės principo. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas kad šalys sudarė ne išperkamosios nuomos, o lizingo sutartį, paneigė sutarties laisvės principą. Ieškovas, būdamas verslininkas, gebėdamas įvertinti prisiimamus įsipareigojimus ir jų teisinius padarinius, laisva valia susitarė su atsakovu ir sudarė sutartį tokiomis sąlygomis, kokiomis norėjo ją sudaryti, taip pat tokio turinio, koks buvo abiem šalims priimtinas. Atsakovo teisės sudaryti tokią sutartį, kokia buvo sudaryta, t. y. išperkamosios nuomos sutartį, jokie teisės aktai neribojo, todėl atsakovas, sudarydamas sutartį, veikė tiek pagal teisės aktų reikalavimus, tiek pagal savo valią. Ieškovas daugiau kaip dvejus metus vykdė sutartį, taip ją pripažindamas, naudojosi jos teikiama nauda (t. y. naudojosi gautu finansavimu bei žemės sklypu kaip savo), mokėjo už tai įmokas ir nereiškė atsakovui pretenzijų dėl sutarties sąlygų, turinio ar jos galiojimo. Tai leidžia daryti išvadą, kad sutartis atitiko tikruosius ieškovo ketinimus ir valią. Tik iškėlus ieškovui bankroto bylą buvo pradėta ieškoti, kaip išvengti sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Šalims laisva valia susitarus dėl sutarties pobūdžio ir ją patvirtinus, ji turi būti vykdoma tokiomis sąlygomis, kokiomis šalys susitarė. Pažymėtina, kad šalys, sudarydamos išperkamosios nuomos sutartį, kuri nėra detaliai reglamentuota įstatymo, į tokią savo sutartį įtraukia ir kitų artimų sutarčių rūšių elementų. Kadangi sutarties laisvės principas leidžia šalims sudaryti kelių sutarčių elementų turinčias sutartis, tai teismas, perkvalifikuodamas sutartį į lizingo, privalėjo aiškiai ir išsamiai pagrįsti, kodėl tam tikri lizingo sutarties elementai negali būti išperkamosios nuomos sutartyje. Nepateikdamas tokio sprendimo motyvų, teismas pažeidė ir proceso teisės reikalavimus motyvuoti priimamus sprendimus (CPK 270 straipsnio 4 dalis).

3. Dėl sutarties išsaugojimo (favor contractus) principo. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, bet, kita vertus, užtikrinti sandorių ir jų civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Bankrutuojanti UAB „Turneka“ v. UAB „Alsva“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzIvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-472/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-472/2006">3K-3-472/2006</a>; kt.). Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų šiam stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai). Taigi ginčo atveju pirmenybė turi būti teikiama ne formaliems sandorio negaliojimo argumentams, bet šalių valiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. B. v. UAB „Neo group“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-157/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-157/2010">3K-3-157/2010</a>). Vadovaudamasis favor contractus principu, apeliacinės instancijos teismas privalėjo aiškinti šalių sudarytą sutartį tokiu būdu, kuris leistų sutartį išsaugoti, o ne pripažinti ją negaliojančia, atsižvelgiant į tai, kad šalys sutartį sudarė laisva valia ir daugiau kaip dvejus metus ją vykdė, ir tik iškėlus bankroto bylą ieškovas pradėjo ieškoti būdų, kaip išvengti savo įsipareigojimų atsakovui, kuris visą laiką buvo ir yra sąžiningas, vykdymo. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas paneigė išperkamosios nuomos sutarties egzistavimą ir šalių laisvę bei teisę tokią sutartį sudaryti. Ši teismo nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, nes ji prieštarauja pagrindiniams – sutarties laisvės ir sutarties privalomumo – principams bei paneigia šalių laisvę sudaryti imperatyviosioms įstatymo normoms neprieštaraujantį sandorį.

4. Dėl išperkamosios nuomos ir lizingo sutarčių atribojimo kriterijų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutartį kvalifikavo kaip finansinio lizingo (o ne išperkamosios nuomos), kurios dalyku negali būti žemė (CK 6.568 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nors teisingai nustatė, kad tikrasis šalių ketinimas buvo išpirkti žemės sklypą ieškovo nuosavybėn, nepagrįstai ignoravo sutarties tikslą – įgyti nuosavybės teisę į žemės sklypą. Pagrindinis išperkamosios nuomos ir lizingo sutarčių atribojimo kriterijus yra šių sutarčių tikslas, t. y. skirtingi lizingo gavėjo (lizingo sutarties atveju) ir nuomininko (išperkamosios nuomos atveju) interesai: lizingo sutarties atveju lizingo gavėjas siekia turėti teisę valdyti ir naudoti daiktą už atlyginimą, o išperkamosios nuomos atveju nuomininkas siekia įgyti nuosavybės teisę į nuomojamą daiktą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šį esminį skiriamąjį lizingo ir išperkamosios nuomos sutarties požymį, nurodydamas, kad sąlyga dėl nuosavybės teisių įgijimo į nuomojamą daiktą būdinga abiejų rūšių sutartims. Nagrinėjamu atveju pagrindinis ieškovo tikslas ir siekis buvo įgyti pagal sutartį nuomojamo turto nuosavybės teisę, o ne tik valdyti ir naudoti atitinkamą turtą. Tai atskleidžia sutarties 13, 14 punktai. Be to, tai, kad žemės sklypas yra įsigyjamas siekiant ateityje jo nuosavybės teisę perduoti ieškovui, yra užfiksuota ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas su žemės sklypu elgėsi kaip su savo turtu: siekė pakeisti žemės sklypo paskirtį, sudarė preliminariąją nuomojamos žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „VKK Investicija“ ir t. t. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pripažino, kad byloje nėra ginčo, kad ieškovas, sudarydamas ginčo sandorį, taip pat siekė įsigyti nuosavybės teises į „išperkamosios nuomos sutartimi“ nuomojamą žemės sklypą. Taigi išperkamosios nuomos sutarties tikslas – įgyti nuomojamą daiktą nuosavybėn, o lizingo sutarties tikslas – turėti teisę valdyti ir naudoti daiktą už atlyginimą, gaunant iš to ekonominę naudą (iš pajamų, gautų naudojant daiktą, dengiant lizingo įmokas). Taigi abiem atvejais sutarčių sudarymo tikslas aiškinamas per nuomotojo interesą į nuomojamą daiktą. Šios bylos atveju ieškovas daikto nenaudojo (pavyzdžiui, žemės ūkio produkcijai gaminti) ir nesiekė iš tokios veiklos gautomis pajamomis dengti sutarties įmokų. Priešingai, bylos dokumentai patvirtina, kad ieškovas siekė pakeisti žemės ūkio paskirties sklypo paskirtį į gyvenamąją teritoriją.

Apeliacinės instancijos teismas esmine aplinkybe, lemiančia sutarties perkvalifikavimo į lizingo sutartį, laikė tai, kad egzistavo finansavimo elementas, kuris, pasak teismo, atitinka lizingo sutarties sampratą. Atsakovo įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai supainiojo sutarties tikslą ir šalių motyvus, paskatinusius jas sudaryti sutartį. Atsakovas neginčija, kad sutarties sudarymo motyvas buvo siekis gauti finansavimą, tačiau vien finansavimo elemento buvimas negali lemti sutarties perkvalifikavimo į lizingo sutartį, nes jis būdingas daugeliui sutarčių: išperkamosios nuomos, pirkimo–pardavimo išsimokėtinai, paskolos, kredito ir kt. Teisės doktrinoje aiškinama, kad jeigu turto savininko interesas yra realizuoti daiktą, tokiu atveju ir jo pagrindinis interesas yra ne suteikti finansavimą trečiajam asmeniui, o realizuoti daiktą, t. y. turto savininko teikiama finansinė paslauga yra tik priemonė daikto realizavimo tikslui pasiekti. Vadinasi, jeigu pats pardavėjas turi tikslą realizuoti turimą turtą, tokiu atveju, net ir esant atidėtam mokėjimui, sandoris neturėtų būti kvalifikuojamas kaip lizingas (finansinė nuoma). Išperkamosios nuomos esmė – daikto išsipirkimas mokant už jį dalimis – neišvengiamai turi finansavimo aspektą, nes atidedant ir laiko atžvilgiu išdėstant išperkamosios nuomos mokėjimus, realiai nuomininkui suteikiama galimybė kurį laiką naudotis nuomotojui priklausančiais pinigais (kuriuos kitu atveju, pardavęs turtą, nuomotojas gautų iš karto), ir tokiu būdu nuomininkas yra finansuojamas. Dėl to aiškinimas, kad išperkamosios nuomos sutarčiai negali būti būdingas finansavimo elementas, nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad pagal išperkamosios nuomos sutartį nuomotoju gali būti tik nuomojamo turto savininkas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. UAB „Statnuoma“, bylos Nr. 3K-3-44/2008). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nuomotoju pagal išperkamosios numos sutartį gali būti ir asmuo, dar neturintis nuomojamo daikto nuosavybės teise – svarbu, kad tokią nuosavybės teisę jis turėtų tuo metu, kai ją jau reikės perduoti nuomininkui pagal išperkamosios nuomos sutartį. Be to, apeliacinio teismo pasirinktu būdu aiškinant sutartį ir konstatuoti jos negaliojimą iš esmės nerekomenduoja UNIDROIT 2004 m. Tarptautinių komercinių sutarčių principų 3.3 straipsnio 1 dalis. Šios bylos atveju atsakovas po trijų dienų nuo sutarties pasirašymo iš ieškovo įsigijo žemės sklypą ir jį išnuomojo ieškovui.

5. Dėl CK 6.568 straipsnio 1 dalies imperatyvumo. Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs sutartį, pripažino ją negaliojančia kaip prieštaraujančią imperatyviajai įstatymo normai – CK 6.568 straipsnio 1 daliai. Atsakovas mano, kad CK 6.568 straipsnio 1 dalies žodžių junginys „išskyrus žemę ir gamtos išteklius“ turi būti aiškinamas ne kaip įsakmi teisės norma, o kaip norma, neleidžianti sutartį, kurios dalykas yra žemė ar gamtos ištekliai, kvalifikuoti kaip lizingo. Dėl to sutartis, atsižvelgiant į jos dalyką, turėjo būti kvalifikuojama kaip galiojanti išperkamosios nuomos ar kitokia savarankiška sutartis, kurios dalykas – žemė, nėra išimta iš civilinės apyvartos, ir jos civilinė apyvarta šios bylos aplinkybių kontekste negalėjo būti ir nebuvo ribojama įstatymu. Atsakovas nurodo, kad žemės sklypai negali būti lizingo sutarties objektu, nes jai netaikomi nusidėvėjimo nustatymo normatyvai, tačiau taip pat pažymi, kad draudimas pirkti žemę nėra numatytas 1988 m. gegužės 28 d. Otavos konvencijoje dėl tarptautinio finansinio lizingo, kurios pagrindu Civiliniame kodekse reglamentuojami sutartiniai lizingo santykiai. Atsakovo nuomone, lingvistinė CK 6.568 straipsnio 1 dalies normos formuluotė nesukuria pagrindo ją aiškinti kaip imperatyviąją teisės normą, nes joje nėra tiesioginės nuostatos, jog, sudarius lizingo sutartį dėl žemės ar gamtos išteklių, tokia sutartis būtų laikoma negaliojančia. Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įsakmaus teisinio reglamentavimo esmė – visuomeninių santykių dalyvių elgesio laisvės ribojimas privalomais nurodymais, siekiant viešųjų visuomenės interesų apsaugos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „VA REALS“ v. VĮ T. V. oro uostas, bylos Nr. 3K-3-247/2010). Atitinkama taisyklė įtvirtinta CK 6.225 straipsnio 1 dalyje. Tačiau CK 6.568 straipsnio 1 dalies norma siekiama ne ginti viešą gėrį, o apsaugoti lizingo gavėją, kuris yra verslininkas, nuo galimų nepalankių lizingo sutarties nutraukimo padarinių. Taigi CK 6.568 straipsnio 1 dalies lingvistinė formuluotė ir šios normos paskirtis neleidžia daryti išvados, kad ši teisės norma įsakmi. Apeliacinės instancijos teismas, šią teisės normą traktuodamas kaip imperatyviąją, nemotyvavo tokios savo pozicijos ir sukūrė teisinį lizingo santykių neapibrėžtumą.

6. Dėl sąžiningos sutarties šalies interesų gynimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu tik tada, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymų padarinių, yra svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas sandorį išsaugojus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ v. UAB „Fima“, bylos Nr. 3K-3-416/2005; kt.). Vadinasi, sandorio pripažinimas negaliojančiu yra nukrypimas, šalių valios ir autonomijos principo išimtis, todėl būtina nustatyti, ar yra atitinkamas visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į privačius santykius. Nagrinėjamoje byloje atsakovas, sudarydamas sutartį, buvo sąžiningas, vykdė prisiimtus įsipareigojimus, to paties tikėjosi ir iš ieškovo. Ieškovas sutartį sudarė savo iniciatyva, siekdamas tokios sutarties sudarymo ir kreipdamasis į atsakovą dėl finansavimo. Ieškovas tik po to, kai jam buvo iškelta bankroto byla, pradėjo ieškoti būdų, kaip išvengti savo laisva valia prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, nors iki to dvejus metus šią sutartį vykdė, neginčijo, nekėlė klausimų dėl jos negaliojimo ar pretenzijų dėl sutarties prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms. Atsakovas taip pat pažymi, kad ieškovas yra verslininkas, kuriam keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, kurie taikomi ir prisiimant finansinius įsipareigojimus. Ieškovas, vykdydamas verslo veiklą ir sudarydamas ginčo sutartį, prisiėmė su tuo susijusią įprastą verslo riziką, o jos tinkamai neįvertinęs, negali reikalauti ją perkelti atsakovui. Vadinasi, teismas neturėtų padėti nesąžiningam skolininkui išvengti jo įsipareigojimų vykdymo, atsižvelgiant į tai, kad byloje nebuvo nustatytas viešasis interesas, kuris reikalautų naikinti šalių prieš šešerius metus sudarytą ir daugiau kaip dvejus metus vykdytą sutartį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas BUAB „Remivilas“ prašo AB „SEB lizingas“ kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo dalį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl apsimestinio sandorio. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad, sudarant ginčo sutartį, pagrindinis ieškovo tikslas ir siekis buvo įgyti pagal sutartį nuomojamo turto nuosavybės teisę. Šis teiginys prieštarauja bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms bei ieškovo argumentacijai, kad ieškovas, sudarydamas ginčo sutartį, siekė gauti finansavimą verslui. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismo išvada, kuria sutartis priskirta lizingo, o ne išperkamosios nuomos sutarčiai, pagrįsta.

2. Dėl šalių sutarties laisvės, sutarties išsaugojimo (favor contractus) principų. Atsakovas nepagrįstai suabsoliutina sutarčių laisvės principą. CK 6.156 straipsnyje apibrėžtos šio straipsnio taikymo ribos, nurodant, kad šalys yra laisvos sudaryti bet kokio turinio sutartis, jei tai neprieštarauja įstatymams. Nagrinėjamos bylos atveju CK 6.568 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad lizingo sutarties dalyku gali būti bet kokie daiktai, išskyrus žemę ir gamtos išteklius. Ieškovas pažymi, kad atsakovas nebuvo išnuomojamo sklypo savininkas ir juo nedisponavo teisėtu pagrindu.

3. Dėl išperkamosios nuomos ir lizingo sutarčių atribojimo kriterijų. Ieškovas nesutinka su atsakovo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, jog šalių tikrasis ketinimas buvo išpirkti žemės sklypą ieškovo nuosavybėn. Šioje nutartyje nurodyta, kad, be finansavimo gavimo, buvo siekiama ir nuosavybės teisės į sutarties dalyką įgijimo. Ieškovo vertinimu, atsakovas pateikia per plačią išperkamosios nuomos sąvokos interpretaciją, dėl kurios kyla klausimas, ar tokia sutartis galėtų būti laikoma lizingo, o ne išperkamosios nuomos sutartimi.

4. Dėl imperatyviųjų įstatymo normų. Pagal Finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą išperkamoji nuoma nėra priskirta finansinėms paslaugoms. Šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 2 punktas draudžia finansų įstaigoms verstis kita veikla, kuri nenumatyta šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje. Taigi atsakovas vien dėl šios priežasties negalėjo (neturėjo teisės) sudaryti išperkamosios nuomos sutarties, o jeigu tokią būtų sudaręs, ji būtų negaliojanti kaip imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris. Be to, CK 1.74 straipsnyje nustatytos sandorio formos nesilaikymas sudaro pagrindą konstatuoti ginčo sutartį niekine, nepriklausomai nuo sutarties priskyrimo išperkamajai nuomai ar lizingui.

5. Dėl sąžiningos sutarties šalies interesų gynimo. Iškėlus ieškovui bankroto bylą, ieškovui tapo aišku, kad iš sandorio kylančią riziką atsakovas ne tik nesąžiningai perkėlė ieškovui, bet atsakovo parengta sandorio schema ne tik jam palanki, bet tampa ypač naudinga sutarties neįvykdymo atveju – tokiu atveju atsakovui lieka ir sutarties dalykas (žemės sklypas), ir ieškovo sumokėti pinigai.

Kasaciniu skundu ieškovas BUAB „Remivilas“ prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 23 d. sprendimo dalį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. nutartį, kuria atsisakyta taikyti restituciją, bei visiškai patenkinti ieškinį.

1. Dėl restitucijos netaikymo esant išimtinėms aplinkybėms (CK 1.80 straipsnio 2 dalies, 6.145 straipsnio 2 dalies netinkamo taikymo). CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandoriui negaliojant taikoma restitucija, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos pagerėtų. Toks CK straipsnyje numatytas išimtinumas turi būti taikomas tik tokiu mastu, kokiu būtina siekiant apsaugoti visuomenės, konstitucines vertybes. Išimtinumo taikymas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus. Šios priemonės turi būti būtinos, nevaržančios asmens teisių ir laisvių daugiau nei reikia minėtiems tikslams pasiekti. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl išimtinumo taikymo šioje byloje.

2. Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties nemotyvavimo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimo). Savo sprendimą netaikyti restitucijos apeliacinės instancijos teismas grindė tuo, kad ieškovo reikalaujamos restitucijos taikymas nepagrįstai pagerintų ieškovo turtinę padėtį, be pagrindo pablogindamas atsakovo turtinę padėtį, nes, perdavus ieškovui prašomą pinigų sumą, atsakovui nebūtų atlyginta už ieškovo naudojimąsi atsakovo žemės sklypu. Teisėjų kolegijos padaryta išvada dėl žemės sklypo nuomos mokesčio turėjo būti pagrįsta bei tinkamai išdėstyta priimtoje nutartyje, tačiau ji nenurodė, kokiu būdu apskaičiavo žemės sklypo mokestį, kokio dydžio jis taikytas, už kokį laikotarpį nuomos mokestis skaičiuotas. Taigi teismas pažeidė CPK 270 straipsnyje nustatytą pareigą motyvuoti nutartį, todėl yra pagrindas naikinti nutartį (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

3. Dėl naudojimosi žemės sklypu užmokesčio dydžio nustatymo (Konstitucijos 109 straipsnis, CPK 12, 21 straipsniai pažeidimo). Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas nustatyti teisingą atlyginimą už naudojimąsi žemės sklypu, netaikė restitucijos, nes atsakovui nebūtų atlyginta už ieškovo naudojimąsi atsakovo žemės sklypu. Ieškovas, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas už žemės sklypo nuomą iš ieškovo gavo 2 105 944,86 Lt, nurodo, kad sutartyje neužsimenama apie žemės nuomos mokestį. Išperkamosios nuomos mokestis nurodytas sutartyje, ieškovo vertinimu, tai ne tas pats, kas žemės nuomos mokestis. Apeliacinės instancijos teismas, sutapatinęs šias sąvokas, pažeidė teisingumo, protingumo principus, nes tokiu atveju nuomos mokestis už naudojimąsi žemės sklypu sudarytų 2 105 944,86 Lt per 2,5 m. arba daugiau kaip 24 000 Lt/ha per metus. Ieškovo vertinimu, tokia nuomos kaina neatitinka rinkos kainų bei ekonominės logikos reikalavimų, nes vidutinė žemės ūkio paskirties (tokios kaip ginčo žemės sklypas) nuoma Lietuvoje neviršijo 500 Lt/ha per metus. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas 2 105 944,86 Lt mokestį per 2,5 m., pažeidė sutarties laisvės principą, nes sutartyje toks mokestis nenustatytas. Pažymėtina, kad ieškovas praktiškai žeme nesinaudojo, be to, pagal CPK 12 ir 21 straipsnius atsakovas turėjo įrodyti ir pagrįsti, kokio dydžio mokestis turėjo būti skaičiuojamas už ieškovo naudojimąsi žemės sklypu, tačiau jis bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių argumentų. Dėl mokesčio už naudojimąsi žemės sklypu atsakovas ieškovui gali pateikti savarankišką ieškinį.

4. Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų (CPK 314 straipsnio pažeidimo). Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs mokestį už naudojimąsi žeme, nors tokio prašymo nepareiškė nė viena bylos šalis, bei priėmęs ir įvertinęs atsakovo atsikirtimus į ieškovo ieškinį, kurie nebuvo teikti pirmosios instancijos teisme, peržengė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB „SEB lizingas“ prašo ieškovo BUAB „Remivilas“ kasacinį skundą atmesti.

1. Dėl restitucijos netaikymo esant išimtinėms aplinkybėms. Atsakovas sutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentais, kad restitucijos taikymas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai pagerintų ieškovo turtinę padėtį, be pagrindo pablogindamas atsakovo turtinę padėtį. Tokia teismo pozicija atitinka teismų praktiką dėl to, kas gali būti laikoma išimtinėmis aplinkybėmis, leidžiančiomis netaikyti restitucijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009; 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos v. J. G., V. V. D., I. K., Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NzAvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-570/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-570/2009">3K-3-570/2009</a>; kt.).

2. Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties nemotyvavimo. Savo sprendimą netaikyti restitucijos apeliacinės instancijos teismas tinkamai motyvavo. Apeliacinės instancijos teismas įvertino, kad pritaikius restituciją nepagrįstai pagerėtų ieškovo turtinė padėtis; be to, įvertino, kad sumažėjo žemės sklypo vertė, todėl, net ir netaikant restitucijos, atsakovas patiria nuostolių: atsakovas sumokėjo už žemės sklypą 4 950 000 Lt, atsakovas lieka su žemės sklypu, vertu 2 487 000 Lt, bei yra gavęs 2 105 944,86 Lt atlyginimo pagal sutartį, taigi, iš viso – 4 592 944,86 Lt (nuostoliai – 357 055,14 Lt). Taigi restitucijos taikymas nagrinėjamu atveju būtų nesąžiningas.

3. Dėl naudojimosi žemės sklypu užmokesčio dydžio nustatymo. Ieškovas, teigdamas, kad pagal sutartį mokėtas mokestis buvo neprotingas ir nesąžiningas, nutyli finansavimo elementą ir už jį mokėtiną atlyginimą. Atsakovas ginčo sutartį kvalifikuoja kaip išperkamosios nuomos sutartį, todėl atsakovas, įsigydamas iš ieškovo pastarajam priklausantį žemės sklypą, suteikdamas ieškovui galimybę per keletą metų, naudojantis tuo pačiu žemės sklypu, dalimis už jį išsimokėti ir jį išsipirkti, suteikė ieškovui finansavimą, kurį jis panaudojo tiek vykdydamas įsipareigojimus kitiems savo kreditoriams, tiek vykdydamas savo įprastinę veiklą. Taigi ieškovas naudojosi ne tik atsakovui priklausančiu žemės sklypu, bet ir atsakovo suteiktu finansavimu, už ką šiam turi būti teisingai atlyginama. Tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje pavadintas „žemės nuomos“ mokesčiu, nekeičia šio mokesčio paskirties.

4. Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų. Papildomi atsakovo argumentai dėl restitucijos taikymo buvo pateikti apeliacinės instancijos teismo, siekiant visapusiško ir išsamaus aplinkybių ištyrimo, siūlymu, kuris buvo adresuotas abiem šalims. Tai, kad ieškovas šia galimybe nepasinaudojo, negali paneigti atsakovo teisės pasinaudoti teismo jam suteikta teise teikti papildomus įrodymus ir argumentus. Ši teisė negali būti aiškinama kaip atsakovo atsikirtimų pakeitimas, kurių apeliacinės instancijos teismas negalėjo priimti ir vertinti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismo pareigos kvalifikuoti ginčo teisinius santykius

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl šalių sudarytos išperkamosios nuomos sutarties kvalifikavimo. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, nurodė, kad ieškovas nepagrįstai ginčo sutartį traktuoja kaip finansinio lizingo, nes šios sutarties sudarymo tikslai ir aplinkybės leidžia teigti, kad buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis, ieškovui turint tikslą iš pardavimo gauti apmokėjimą (finansavimą), o pasibaigus sutarčiai vėl įsigyti žemės sklypą nuosavybėn. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad sudarydamas ginčo sutartį, ieškovas siekė gauti finansavimą verslui, tai atitinka lizingo sutarties sampratą, todėl ginčo sutartis laikytina lizingo sutartimi.

Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje ne kartą konstatuota, kad pagal bendrąją taisyklę teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko, nei ieškinio pagrindo. Tačiau faktinis ir teisinis ieškinio pagrindas skiriasi. Teisinis ginčo pagrindas – ginčo santykiui taikytinos materialiosios teisės normos. Nors įstatymas neįpareigoja nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, tačiau ieškovui nėra draudžiama ieškinyje, be faktinio ieškinio pagrindo, nurodyti ir teisinį ieškinio pagrindą. Taigi ieškinyje ieškovas gali nurodyti materialiosios teisės normas, kurias, jo nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti teisinius argumentus, kurie tai pagrindžia, ir pan. Tačiau, kaip ne kartą savo nutartyse yra nurodęs kasacinis teismas, teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LAB Tauro bankas v. UAB Kaišiadorių agrofirma, bylos Nr. 3K-3-101/2001; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjYvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-166/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-166/2008">3K-3-166/2008</a>; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija; byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-338/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-338/2008">3K-3-338/2008</a>; kt.). Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. B. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2005; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Telegausa“ v. UAB,,TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „X servisas“ v. UAB „Autorealybė“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-457/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-457/2011">3K-3-457/2011</a>; kt.).

Siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pirmiausia svarbu tinkamai kvalifikuoti ginčo santykius, t. y. nustatyti teisinį ieškinio pagrindą. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad prievolių teisėje įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Sutartis įpareigoja šalis atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Dėl to nustatant teisinį ieškinio pagrindą svarbu tinkamai aiškinti sutarties sąlygas, nustatyti sutartimi sulygtas šalių teises ir pareigas, sutarties tikslą. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193 – 6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Auksinis varnas“ v. AB,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB,,Bivainis“ v. A. B. firma,,Arum“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDYvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-406/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-406/2005">3K-3-406/2005</a>; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Baltateksas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-203/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-203/2007">3K-3-203/2007</a>; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,NT Service“ v. SIA,,Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-231/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-231/2008">3K-3-231/2008</a>; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Via Unica“ v. UAB,,Interselas“, UAB,,Hansa lizingas“, Panevėžio miesto 6-ojo notarų biuro notarė N. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-107/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-107/2009">3K-3-107/2009</a>; 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. L. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-258/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-258/2009">3K-3-258/2009</a>; kt.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčo šalys sudarė dvi sutartis: 2006 m. gruodžio 18 d. buvo sudaryta ginčijama išperkamosios nuomos sutartis, o po trijų dienų, t. y. 2006 m. gruodžio 21 d., pirkimo–pardavimo sutartis. Šių abiejų sutarčių objektas yra tas pats – tai 34,8907 ha žemės sklypas, o jų turinio analizė leidžia teigti, kad tai glaudžiai tarpusavyje susijusios sutartys ir kiekvienos iš jų aiškinimas negalimas be kitos sutarties turinio išsamios analizės.

Žemės išperkamosios nuomos sutarties Bendrojoje dalyje nurodyta, kad „ši sutartis sudaryta tarp UAB „SEB VB lizingas“ ir šią sutartį pasirašančio Kliento (ieškovo) siekiant nustatyti Kliento pasirinkto žemės sklypo įsigijimo ir naudojimo sąlygas“. Šios sutarties 5.1 punkte nurodoma, kad jei pirkimo–pardavimo sutartyje nenurodoma kitaip, pirkimo–pardavimo sutartis tuo pat metu laikoma turto priėmimo–perdavimo klientui naudotis aktu, kuriuo klientas patvirtina, kad turtas visiškai atitinka kliento lūkesčius bei visas sutarties sąlygas. Pirkimo–pardavimo sutarties 24 punkte iš esmės atkartojamos išperkamosios nuomos sutarties 5.1 punkto sąlygos nurodant, kad ši sutartis tuo pat metu yra ir išperkamosios nuomos sutartyje numatytas žemės sklypo perdavimo–priėmimo aktas, patvirtinantis, kad žemės sklypas yra tinkamai perduotas valdyti ir naudotis pardavėjui (ieškovui), kaip nuomininkui. Išperkamosios nuomos sutarties 6.1 punkte nustatyta, kad klientas (ieškovas) įgyja teisę naudotis žeme nuo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo momento. Išperkamosios nuomos sutartyje yra aptartos bendrosios žemės sklypo įsigijimo ir naudojimo sąlygos: perkamo žemės sklypo mokėjimų grafikas, išdėstytas per 36 mėnesius, turto pirkimo iš pardavėjo sąlygos; žemės priėmimo–perdavimo tvarka; turto naudojimas; šalių teisės ir įsipareigojimai; žemės išankstinio išpirkimo tvarka ir nuosavybės teisės į žemę perėjimas įvykdžius visus įsipareigojimus; sankcijos už netinkamą sutarties vykdymą. Tos pačios, tik labiau detalizuotos sąlygos išdėstytos ir pirkimo–pardavimo sutartyje, kurios ieškovas neginčija. Pirkimo–pardavimo sutartyje šalys sutarė, kad pirkėjas (atsakovas) perka žemės sklypą iš ieškovo, turėdamas tikslą įsigytą žemės sklypą perduoti išperkamosios nuomos sąlygomis ieškovui (23 punktas), kuris mokės visus mokesčius išperkamosios nuomos sutartyje nustatyta tvarka (34 punktas). Ieškovui įvykdžius visas išperkamosios nuomos sutartyje nurodytas sąlygas, ieškovas įsipareigoja priimti iš atsakovo savo nuosavybėn žemės sklypą bei pasirašyti visus reikiamus dokumentus ir įregistruoti nuosavybės teisę į žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre (35 punktas). Atsakovas kartu įsipareigojo suteikti ieškovui visus įgaliojimus atlikti reikiamus veiksmus, būtinus tinkamai valdyti žemės sklypą ir juo naudotis, o įvykdžius ieškovui visas sąlygas – pasirašyti visus reikiamus dokumentus, kad ieškovas galėtų tinkamai įregistruoti savo nuosavybės teisę į žemę VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre (41 ir 42 punktai).

Iš pateiktos ginčo šalių sudarytų tarpusavio sutarčių analizės akivaizdu, kad šalys siekė perleisti ginčo žemę nuosavybės teise, detaliai aptarė mokėjimo tvarką, nuosavybės perėjimo momentą ir sąlygas, galimą žemės išankstinį išpirkimą. Taigi dominavo žemės prikimo–pardavimo santykiai. Tai patvirtina ir išperkamosios nuomos sutartimi patvirtintas mokėjimų grafikas – sąskaita, kuriame išskirtos atskirai grafos: neapmokėta vertė, suma vertei dengti ir palūkanos. Pagal mokėjimų grafiką akivaizdu, kad per 36 mėnesių laikotarpį ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovui 4 950 000 Lt žemės vertei dengti ir 535 107,33 Lt palūkanų. Žemės nuoma (kaip tokia) apskritai nebuvo numatyta. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ginčo šalys sudarė lizingo sutartį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijama sutartis atitinka pirkimo–pardavimo išsimokėtinai teisinius santykius ir turi būti kvalifikuojama kaip pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis, kurios apibrėžtį pateikia CK 6.411 straipsnis – pagal daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (kreditan) sutartį pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamus daiktu tol, kol pirkėjas nesumoka visos sutartyje nustatytos kainos, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Šalys ginčo sutartį taip pat nepagrįstai įvardijo žemės išperkamosios nuomos sutartimi, nes aiškindami sutarties sąvoką – išperkamosios nuomos mokestis – nurodė, kad tai mokėjimo grafike – sąskaitoje nurodytais mokėjimo terminais mokamas periodinis mokestis, kurį sudaro turto vertės dengimo mokesčio bei apskaičiuotų palūkanų suma.

Apeliacinės instancijos teismas ginčo sutartį kvalifikuodamas kaip lizingo sutartį, vadovavosi vienu iš lizingo požymių – kad ieškovas siekė gauti finansavimą verslui. Tačiau vien šios sąlygos kvalifikuoti ginčo santykiams nepakanka. Sutartys, kurių pagrindinis tikslas yra perleisti nuosavybę (kaip ir šiuo atveju), negali būti kvalifikuojamos nei finansine, nei kitokia nuoma, nes nuoma yra atlygintinio naudojimosi santykiai, o nuosavybės perleidimas yra pirkimo–pardavimo esminis bruožas (požymis). Dėl to kvalifikuojant sutartį svarbu išsiaiškinti, koks yra pagrindinis sutarties tikslas, t. y. kas dominuoja – nuosavybės (pirkimo) ar nuomos (naudojimosi) elementai. Jeigu į nuompinigius įskaičiuojama daikto (žemės) kaina ir dėl to bendros įmokos gerokai padidėja, gavėjui pradeda dominuoti ne naudojimosi, o nuosavybės interesas, o davėjo funkcija transformuojasi iš finansavimo už daikto naudojimą į pirkėjo kreditavimą, ką ir numato CK 6.411 straipsnis, apibrėžiantis pirkimą–pardavimą išsimokėtinai. Dėl išdėstytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria pripažinta negaliojančia 2006 m. gruodžio 18 d. žemės išperkamosios nuomos sutartis, naikintina. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį, paliktinas galioti iš esmės teisingas pirmosios instancijos teismo sprendimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepaisant to, jog ginčo sutartis buvo perkvalifikuota iš išperkamosios nuomos sutarties į pirkimą–pardavimą išsimokėtinai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai atmetė ieškovo argumentus dėl ginčo sutarties nenaudingumo UAB „Remivilas“, kreditorių interesų ir ieškovo teisių pažeidimo ginčijama sutartimi. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai atskleidė lizingo sutarties esmę, tačiau netinkamai kvalifikavo pačią ginčo sutartį, dėl ko buvo pasisakyta šioje nutartyje.

Minėta, kad tiek ginčo sutartyje, tiek pirkimo–pardavimo sutartyje buvo detaliai aptarti žemės sklypo pirkimo, o po to perleidimo ieškovui klausimai. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta notarine forma. Šios sutarties 24 punkte, o ginčo sutarties 5.1 punkte nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartis tuo pat metu yra ir ginčo sutartyje numatytas žemės sklypo perdavimo–priėmimo aktas. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro Centrinių duomenų banko išrašo, sutartis įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Taigi perleidžiant žemę nebuvo pažeisti CK 1.74 straipsnio reikalavimai.

Atsisakius tenkinti ieškinį dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu nėra pagrindo taikyti restituciją ir priteisti palūkanas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškinys atmestas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovas prašo priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tenkinus atsakovo kasacinį skundą, šis prašymas taip pat tenkintinas.

Bylos duomenimis, atsakovo atstovas J. S. surašė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir atstovavo atsakovui 2012 m. balandžio 30 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos advokatų tarybos pirmininko ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalių advokato teikiamų paslaugų užmokesčio dydžių numatytus maksimalius priteistinus dydžius (toliau – Rekomendacijos), nustatė, kad maksimalus atsakovo atstovui apeliacinės instancijos teisme priteistinas užmokestis už teisinę pagalbą – 1400 Lt (Rekomendacijų 8.11, 8.18 punktai). Apeliacinės instancijos teismas, tenkinęs iš dalies ieškovo apeliacinį skundą, nutartimi priteisė pusę šio užmokesčio už teisinę pagalbą, t y. 700 Lt. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patenkinusi atsakovo kasacinį skundą, konstatuoja, kad atsakovui iš ieškovo priteistina ir likusi maksimalaus dydžio apeliacinės instancijoje nepriteista užmokesčio dalis, t. y. 700 Lt.

Byloje taip pat yra dokumentai, patvirtinantys, kad atsakovo atstovas A. S. surašė kasacinį skundą ir atsiliepimą į ieškovo BUAB „Remivilas“ kasacinį skundą. Pagal Rekomendacijas už kasacinio skundo surašymą atlygintina 2800 Lt, o už atsiliepimo į ieškovo kasacinį skundą surašymą – 1700 Lt. Taigi iš ieškovo atsakovui priteistini 4500 Lt išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme teisinei pagalbai apmokėti. Atsakovas taip pat sumokėjo 142 Lt žyminį mokestį už kasacinį skundą. Taigi atsakovui iš ieškovo priteistini 4642 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme.

Atmetus ieškinį, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria valstybei iš atsakovo priteistos bylinėjimosi išlaidos, naikintina.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 63,83 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nors atsakovo kasacinis skundas tenkinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas ieškinį atmesti, tačiau ieškovas šioje byloje bankrutuojanti įmonė, todėl nurodytos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo valstybės naudai nepriteistinos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. nutartį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 23 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Remivilas“ (įmonės kodas 300096295) atsakovui akcinei bendrovei „SEB lizingas“ (įmonės kodas 123051535) 1400 (vieną tūkstantį keturis šimtus) Lt atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Remivilas“ (įmonės kodas 300096295) atsakovui akcinei bendrovei „SEB lizingas“ (įmonės kodas 123051535) 4642 (keturis tūkstančius šeši šimtus keturiasdešimt du) Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Antanas Simniškis

Juozas Šerkšnas