Administracinė byla Nr. eI3-2008-860/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04711-2021-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. birželio 6 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Saulius Jakaitis,
sekretoriaujant Kristinai Račkauskaitei,
dalyvaujant pareiškėjui R. S.,
atsakovės Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos atstovui advokatui V. K.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. patikslintą skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teismas
nustatė:
1. Pareiškėjas R. S. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovės Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau - URM) 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą (raštą) Nr. (4.11)-3-7697 „Dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir kompensacijos už priverstinę pravaikštą“ (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti atsakovę grąžinti pareiškėją į Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbiami) patarėjo pareigas; 3) įpareigoti atsakovę kompensuoti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir kitas išmokas, susijusias su darbo santykiais, įskaitant priedą už diplomatinį rangą ir darbo valstybės tarnyboje stažą, su darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensaciją, kompensaciją už kartu gyvenusius vaikus, taip pat išmoką apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis.
Skunde nurodo, kad Užsienio reikalų ministras (toliau - Ministras) 2021 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. D-10 „Dėl R. S. atleidimo ir Diplomato tarnybos sutarties nutraukimo“ (toliau – ir Įsakymas), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 92 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 22 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. IA-19-932/2021, nuo 2021 m. vasario 5 d. atleido pareiškėją iš Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbiami) patarėjo pareigų ir nutraukė 1999 m. gegužės 3 d. sudarytą diplomato tarnybos sutartį Nr. 268. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT) 2021 m. lapkričio 16 d. nutartimi, priimta byloje 2K-187-303/2021, minėtą Vilniaus apygardos teismo sprendimą panaikino ir baudžiamąją bylą nutraukė, pareiškėją išteisindamas. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs. Tuomet pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl jo grąžinimo į darbą ir kt. Tačiau atsakovas Raštu informavo apie priimtą sprendimą netenkinti pareiškėjo 2021 m. lapkričio 16 d. prašymo dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir kompensavimo už priverstinę pravaikštą. Nurodo, kad Raštas naikintinas, nes jame nenurodyti sprendimo motyvai. Teigia, kad Raštas yra nepagrįstas, mano, jog darbuotojas atleistas iš darbo be teisinio pagrindo turi būti grąžinamas į pirmesnį darbą ir išmokamas darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos ir kt.
2. Atsakovė URM pateikė teismui atsiliepimus, kuriuose nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
2022 m. sausio 28 d. atsiliepime nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo skundo reikalavimu panaikinti Raštą. Ministras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo (toliau – Diplomatinės tarnybos įstatymas) 92 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 22 d. nuosprendžiu, Įsakymu nuo 2021 m. vasario 5 d. atleido pareiškėją iš Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbiami) patarėjo pareigų ir nutraukė su juo 1999 m. gegužės 3 d. sudarytą diplomato tarnybos sutartį Nr. 268. LAT 2021 m. lapkričio 16 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 29 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 22 d. nuosprendį dėl R. S. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo dukrai ir baudžiamąją bylą pareiškėjui nutraukė. Atsakovė, išanalizavusi LAT 2021 m. lapkričio 16 d. nutarties turinį, priėjo išvados, kad LAT nutartyje, be kita ko, konstatavo, jog R. S. nors nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau toks pareiškėjo elgesys neatitinka Diplomatinės tarnybos įstatyme įtvirtintų diplomatams keliamų reikalavimų būti nepriekaištingos reputacijos, būti padoriam, pavyzdingam, todėl nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir kompensavimo už priverstinę pravaikštą. Mano, kad nagrinėjamoje byloje reikalavimas panaikinti Raštą turi būti paliktas nenagrinėtu, nes pareiškėjo skundžiamas Raštas negali būti ginčo šiame administraciniame teisme objektu, kadangi net ir skundo (jei galimas) patenkinimo atveju pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Taip pat nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo skundo argumentu, kad atsakovo Raštas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau - VAĮ) 8 straipsnio ir formuojamos teismų praktikos dėl gero viešojo administravimo principo. Pareiškėjo skundžiamas sprendimas nesutrukdė jam suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jo teisių, pareigų bei teisėtų interesų (ne)pasikeitimą, tinkamai ir efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir interesų gynybą; pareiškėjui žinomos ir suprantamos, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas šis konkretus URM Raštas.
2022 m. kovo 17 d. atsiliepime nurodo, kad baudžiamosios bylos nutraukimas savaime neatkūrė pareiškėjo nepriekaištingos reputacijos, kuri yra būtina sąlyga asmeniui eiti diplomato pareigas, taigi baudžiamosios bylos procesiniuose dokumentuose aprašytas pareiškėjo elgesys neatitinka Diplomatinės tarnybos įstatyme įtvirtintų diplomatams keliamų reikalavimų būti nepriekaištingos reputacijos, būti padoriam, pavyzdingam. Baudžiamosios bylos duomenimis byloje nustatyta, kad nuteistasis R. S. sudavė ne mažiau kaip tris smūgius mažametei dukteriai į koją, užsuko ranką ties riešu, pastūmė ant sofos, dėl to ji nugriuvo, o šiai gulint ant sofos, sugriebė abi jos rankas ties riešais, suspaudė ir taip laikė. Taip pat baudžiamojoje byloje pareiškėjo mažametei dukrai nenustatytas polinkis fantazuoti ar painioti vaizduotės produkciją su realia patirtimi, galima tikėti ir remtis jos parodymais, jog nagrinėjamo įvykio metu R. S. prieš ją galimai atliko nurodytus veiksmus, visa tai leidžia daryti išvadą, kad R. S. neatitinka Diplomatinės tarnybos įstatyme įtvirtintų diplomatams keliamų reikalavimų, todėl negali būti priimtas (grąžintas) į darbą Lietuvos Respublikos diplomatinėje tarnyboje. Taip pat nurodo, kad teismui atsisakius priimti nagrinėti skundo reikalavimą panaikinti Ministro Įsakymą ir atstatyti sutarties galiojimą, nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kad nėra teisinio pagrindo nagrinėti ir pareiškėjo kitus du skundo reikalavimus, tai yra, grąžinti pareiškėją į Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbiami) patarėjo pareigas; įpareigoti atsakovę kompensuoti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką ir kitas išmokas (priedą už diplomatinį rangą, stažą, kompensaciją už kartu gyvenusius vaikus, taip pat išmoką apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis bei ryšių išlaidomis), nes nėra galima situacija, kad pareiškėjas teismo sprendimu būtų grąžinamas į Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbiami) patarėjo pareigas bei jam kompensuotas vidutinis darbo užmokestis „už visą priverstinės pravaikštos laiką“ ir „kitos išmokos“ liekant galioti Įsakymui dėl R. S. atleidimo ir sutarties nutraukimo. URM nagrinėjamoje byloje pasinaudoja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta darbdavio teise prašyti teismo negrąžinti pareiškėjo į darbą URM, nes mano, kad LAT teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 16 d. nutartyje nurodyti teiginiai leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog R. S. neatitinka Diplomatinės tarnybos įstatyme įtvirtintų diplomatams keliamų reikalavimų būti nepriekaištingos reputacijos, būti padoriam, pavyzdingam, etiškam, todėl R. S. negali būti priimtas (grąžinamas) į darbą Lietuvos Respublikos diplomatinėje tarnyboje.
3. Pareiškėjas 2022 m. balandžio 26 d. pateikė teismui rašytinius paaiškinimus.
4. Teismo posėdyje pareiškėjas savo skundą (patikslintą) pilnai palaikė.
Atsakovės atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Papildomai nurodė, kad nagrinėjamu atveju teisinis santykis yra tarp darbuotojo ir darbdavio, tad šiuo atveju viešojo administravimo institucijos sprendimui netaikomos VAĮ nuostatos.
konstatuoja:
5. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl URM Rašto teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
6. Byloje nustatyta, kad Ministras, vadovaudamasis Diplomatinės tarnybos įstatymo 92 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 11 dalimi bei Vilniaus apygardos teismo 2021m. sausio 22 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMTktOTMyLzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-19-932/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-19-932/2021">1A-19-932/2021</a>, 2021 m. vasario 5 d. priėmė Įsakymą, kuriuo atleido nuo 2021 m. vasario 5 d. R. S. iš patarėjo pareigų Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbiami) bei nutraukė su R. S. 1999 m. gegužės 3 d. sudarytą diplomato tarnybos sutartį Nr. 268.
7. Pareiškėjas 2021 m. lapkričio 16 d. prašymu kreipėsi į URM dėl Įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir kompensavimo už priverstinę pravaikštą, kuriame prašė: panaikinti Ministro Įsakymą ir atstatyti sutarties galiojimą; grąžinti jį į Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbiami) patarėjo pareigas; kompensuoti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir kitas išmokas, susijusias su darbo santykiais, įskaitant priedą už diplomatinį rangą ir darbo valstybės tarnyboje stažą, su darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensaciją, kompensaciją už kartu gyvenusius vaikus, taip pat išmoką apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis ir komunalinėms bei ryšių išlaidoms.
Pareiškėjas savo prašymą motyvavo tuo, kad jis LAT galutine teismo nutartimi išteisintas baudžiamojoje byloje.
8. URM Raštu pateikė atsakymą, kuriame nurodyta, kad: „Atsakydami į Jūsų 2021 m. lapkričio 16 d. prašymą „Dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir kompensavimo už priverstinę pravaikštą“ (toliau - Prašymas), informuojame, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija priėmė sprendimą Prašymo netenkinti. Šį Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos sprendimą galite skųsti per vieną mėnesį nuo šio sprendimo gavimo dienos Vilniaus apygardos administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.“.
9. Pareiškėjas su tokiu atsakovo atsakymu nesutinka, tad kreipėsi į teismą.
Pareiškėjas, be kita ko, teigia, kad Raštas yra be motyvų, t. y. jis neatitinka VAĮ reikalavimų, todėl jis turi būti panaikintas.
10. VAĮ (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
Iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusios VAĮ redakcijos 8 straipsnyje buvo įtvirtinti bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; to paties straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.
Pažymėtina, kad tiek iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusioje VAĮ redakcijoje, tiek ir nuo 2020 m. lapkričio 1 d. galiojančioje VAĮ redakcijoje turinio prasme reikalavimai administraciniam sprendimui (individualiam administraciniam aktui) iš esmės yra tapatūs, keitėsi tik įstatymo straipsniai. Tad gausi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kuri buvo išplėtota aiškinant ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, yra aktuali ir šiai bylai, aiškinant skundžiamo Rašto priėmimo metu galiojusią ir šiuo metu galiojančią VAĮ 10 straipsnio 5 dalį.
11. LVAT yra pažymėjęs, kad VAĮ 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr. pvz., 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-1230/2012; 2015 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xNTM2LTY2Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1536-662/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1536-662/2015">A-1536-662/2015</a>). LVAT taip pat yra konstatavęs, kad VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų bendrųjų reikalavimų taisyklė yra bendroji norma, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., 2013 m. vasario 28 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-146-206/2013).
Tai reiškia, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti imperatyvai yra privalomi ir atsakovei – URM, kuri yra viešojo administravimo subjektas, priimantis administracinius aktus pagal savo kompetenciją, nagrinėjamu atveju priimant Raštą. Tai, kad pareiškėjas yra buvęs URM darbuotojas nekeičia esmės, t. y. atsakant į pareiškėjo prašymą atsakovė, priešingai nei teismo posėdžio metu teigė URM atstovas, nėra atleidžiama nuo VAĮ imperatyvių reikalavimų vykdymo.
12. Aiškindamas VAĮ 8 straipsnį, LVAT dar yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0yNzYwLTQ5Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-2760-492/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-2760-492/2015">A-2760-492/2015</a>; ir kt.).
Analizuojant LVAT praktiką, susijusią su būtinumu priimamą sprendimą pagrįsti teisės aktų nuostatomis, akivaizdu, kad esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).
Be to, tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimtame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
Taigi, LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą) (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012).
13. LVAT yra konstatavęs, kad, vertinant individualaus administracinio akto atitiktį motyvuotumo imperatyvui, tam tikrais atvejais administracinis aktas gali būti pripažįstamas visiškai nemotyvuotu; visiškas motyvų nebuvimas pats savaime yra pagrindas panaikinti administracinį aktą, neanalizuojant kitų su tuo susijusių aplinkybių (pvz., motyvų, kuriais viešojo administravimo subjektas grindžia administracinį aktą, kai kyla ginčas teisme) (žr., pvz., LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-5-990/2007; 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-47/2014; 2015 m. kovo 26 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xMDY5LTUwMi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1069-502/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1069-502/2015">A-1069-502/2015</a>).
14. Kaip matyti iš Rašto, jame tik nurodyta, kad URM priėmė sprendimą pareiškėjo prašymo netenkinti, tačiau Rašte visai nenurodytos nei faktinės aplinkybės, nei teisės normos, kurioms esant priimamas minėtas sprendimas.
Esant tokiai situacijai bei įvertinus teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad skundžiamas atsakovės Raštas yra visiškai nemotyvuotas, t. y. neteisėtas ir nepagrįstas; kitaip tariant, priimtas sprendimas neatitinka minėtų imperatyvių VAĮ nuostatų, teisės principų bei administracinių teismų praktikos.
Šie pažeidimai yra savarankiškas pagrindas panaikinti skundžiamą Raštą, plačiau nevertinant kitų skundo argumentų.
15. Šiame kontekste dėl viešojo administravimo subjekto priimamo sprendimo privalomo motyvavimo pasakytina ir tai, kad LVAT yra konstatavęs, jog viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai; administracinis teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, neturi pareigos už viešojo administravimo sistemos subjektą parinkti teisinį kvalifikavimą, bei po to pats tą teisinį kvalifikavimą vertinti (žr., pvz., 2014 m. kovo 25 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-34/2014).
Taigi, atsakovo skundžiamo Rašto trūkumus ištaisyti pačiam teismui nėra galimybės ir pagrindo.
Be to, kaip matyti iš bylos, atsakovė skundžiamo Rašto motyvus gana plačiai išdėstė atsiliepimuose. Tad kyla klausimas, kaip tokia situacija turėtų būti vertinama. Tačiau LVAT yra išaiškinęs, kad administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte; skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015; 2015 m. kovo 31 d. nutartį, priimą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xNTM2LTY2Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1536-662/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1536-662/2015">A-1536-662/2015</a>). Priešingu atveju būtų pažeista pareiškėjo teisė į gynybą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-261-2692/2011; ir kt.).
Pažymėtina, kad atsakovei teikiant atsiliepimą į skundą nėra teisinių kliūčių papildomai paaiškinti apskųsto sprendimo priėmimo teisinius bei faktinius pagrindus, tačiau nėra suteikta teisė atsiliepimu į skundą taisyti administracinį aktą, įvardijant konkretų teisinį reguliavimą bei nurodant faktinius tokio sprendimo priėmimo pagrindus, kurie nebuvo nurodyti ginčijamame sprendime (bendrąja prasme); priešingu atveju administracinės bylos ribos taptų neapibrėžtos, o teisingas ginčo išsprendimas paneigtas. Taigi, atsakovės atsiliepime pateikti priimto Rašto argumentai nevertintini ir jie nedaro įtakos nemotyvuotam skundžiamam sprendimui (Raštui).
16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovės skundžiamas sprendimas (Raštas) yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jis neatitinka imperatyvių VAĮ reikalavimų, t. y. jis savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, tad jis panaikinamas bei atsakovė įpareigojama priimti administracinį sprendimą, atitinkantį VAĮ reikalavimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktas, 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Taigi, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl Rašto panaikinimo patenkinamas (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).
Pareiškėjas dar prašo įpareigoti atsakovę atlikti tam tikrus konkrečius veiksmus, t. y. grąžinti jį į Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbiami) patarėjo pareigas bei kompensuoti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir kitas išmokas, susijusias su darbo santykiais, įskaitant priedą už diplomatinį rangą ir darbo valstybės tarnyboje stažą, su darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensaciją, kompensaciją už kartu gyvenusius vaikus, taip pat išmoką apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis. Tačiau šie pareiškėjo reikalavimai nagrinėjamu atveju negali būti patenkinami, nes teismas neturi teisės už viešojo administravimo subjektą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Šiuo atveju panaikinus skundžiamą Raštą, kaip neatitinkantį VAĮ reikalavimų, atsakovei tenka pareiga įvertinti pareiškėjo prašymą (jame keltus reikalavimus) ir priimti sprendimą, atitinkantį teisės aktų reikalavimus.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 2 punktu, 132–133 straipsniais, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo R. S. skundą dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus patenkinti iš dalies.
Panaikinti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą (raštą) Nr. (4.11)-3-7697 „Dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir kompensacijos už priverstinę pravaikštą“ bei įpareigoti atsakovę Užsienio reikalų ministeriją priimti administracinį sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Saulius Jakaitis
