M. L. pagal BK 135 str. 2 d., 181 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-215-895/2019

Teisminio proceso Nr. 1-06-2-00004-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.4.2.1;

3.1.5.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Aurelijaus Gutausko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. ir nuteistojo V. Z. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti: M. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu aštuoneriems metams, 181 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė.

V. Z. – pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams.

Priteista solidariai iš M. L. ir D. T. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 8046,63 Eur už M. B. gydymą.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 18 d. nutartis, kuria nuteistojo V. Z. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko ir nuteistojo M. L. apeliaciniai skundai atmesti.

Apygardos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas D. T. ir išteisintas V. B., tačiau nuosprendis dėl jų kasacine tvarka neapskųstas.

Pagal teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 2 d. nutartimi M. L., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. spalio 2 d. nuosprendžiu, iš dalies pakeistu Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu, pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 dalį paskirta subendrinta šešerių metų laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1. M. L. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 181 straipsnio 2 dalį, o V. Z. – pagal BK 181 straipsnio 2 dalį už tai, kad jie kartu su D. T. 2015 m. birželio 17 d. nuo maždaug 15 val. iki maždaug 00.00 val., veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai atimdami M. B. ir E. Š. laisvę, demonstruodami akivaizdžią jėgų persvarą, naudodami psichinę prievartą bei fizinį smurtą, taip nesunkiai sutrikdydami E. Š. sveikatą, o M. L. ir D. T. – sunkiai sutrikdydami M. B. sveikatą, neturėdami teisėto pagrindo, vertė M. B. ir E. Š. perduoti jiems 5000 Eur:

1.1. 2015 m. birželio 17 d. apie 11.30 val. V. Z., paprašytas D. T. ir M. L., pakvietė M. B. susitikti. Apie 15.00 val. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), M. L., D. T., V. Z. ir M. B. susitikus, M. L. jėga įsodino M. B. į tyrimo metu nenustatytą lengvąjį automobilį „BMW 525“, vairuojamą D. T., ir visi trys kartu prievarta pargabeno nukentėjusįjį M. B. į jo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), kur, M. L., D. T. ir V. Z. būnant šio gyvenamojo namo viduje ir demonstruojant akivaizdžią jėgų persvarą, M. L. ir D. T. bendrais veiksmais sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, naudojo fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį M. B. ir neturėdami teisėto pagrindo atvirai savo naudai vertė jį perduoti 5000 Eur.

1.2. Po to M. L., D. T. ir V. Z., palaužę nukentėjusiojo M. B. pasipriešinimą, įsodino M. B. į tą patį automobilį ir, D. T. vairuojant automobilį, prievarta nukentėjusįjį gabeno į Kėdainius, turėdami tikslą surasti nukentėjusįjį E. Š.. Pakeliui sustojus degalinėje „Ventus“, esančioje Kėdainių r., Aristavos k., Aristavos g. 4, ir automobilio vairavimą perėmus V. B., toliau prievarta nukentėjusįjį M. B. gabeno į Kėdainius. Atvykę į Kėdainius prie namo (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), M. L. ir D. T. jėga ištraukė iš automobilio nukentėjusįjį E. Š., o šiam bandant pabėgti, M. L., D. T. ir V. Z., pasiviję nukentėjusįjį, jį sulaikė ir, vesdami link automobilio „BMW 525“, bendrais veiksmais sudavė smūgius kumščiais ir kojomis į įvairias nukentėjusiojo E. Š. kūno vietas.

1.3. Po to M. L., D. T. ir V. Z. prievarta įsodino nukentėjusįjį E. Š. į automobilį „BMW 525“ ir, V. B. vairuojant automobilį, prievarta nukentėjusiuosius M. B. ir E. Š. nugabeno į Babėnų mišką, esantį Kėdainių r., kur M. L. ir D. T. bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajam E. Š. smūgius rankomis, kojomis, o V. Z. – pagaliu į įvairias kūno vietas bei diržu pririšo E. Š. prie medžio, taip nesunkiai sutrikdė jam sveikatą ir neturėdami teisėto pagrindo savo naudai vertė jį perduoti 5000 Eur. Į įvykio vietą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu atvykus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, nukentėjusysis E. Š. šių asmenų iš miško buvo išgabentas.

1.4. Tęsdami nusikalstamą veiką, V. B. vairuojant automobilį „BMW 525“, M. L. ir D. T. sudavė kumščiais M. B. į įvairias kūno vietas, apie 00.00 val. nukentėjusįjį M. B. pargabeno į namus, esančius (duomenys neskelbtini). Taip M. L. ir D. T., dėl savanaudiškų paskatų bendrais veiksmais iš viso suduodami nukentėjusiajam M. B. ne mažiau kaip šešis smūgius, padarydami poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose ir kairės akies apatiniame voke, muštines žaizdas dešiniajame antakyje ir pakaušio kairėje pusėje, odos nubrozdinimus kairės ausies kaušelyje ir dešinėje blauzdoje, kraujo išsiliejimą po kietuoju dešiniojo galvos smegenų pusrutulio dangalu ir smegenų medžiagoje, galvos smegenų suspaudimą ir paburkimą, sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo M. B. sveikatą.

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis M. L. prašo sušvelninti bausmę. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 5 dalis nustato, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, jog jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 3 dalis nustato, kad kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis pagal šio straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas turi būti skubiai pristatytas teisėjui ar kitam pareigūnui, kuriam pagal įstatymą priklauso teisė vykdyti teismines funkcijas, ir turi teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba teisę būti paleistas proceso metu. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai yra sprendžiamas asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per kuo trumpiausią laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas.

2.2. Iš nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių matyti, kad jis (M. L.) buvo suimtas 2015 m. rugsėjo 30 d.; pirmosios instancijos teismas nuosprendį priėmė 2018 m. birželio 22 d., kuris įsiteisėjo 2019 m. sausio 18 d.; baudžiamojoje byloje nuteisti trys asmenys, nukentėjusiaisiais pripažinti du asmenys, apklausti trys liudytojai. Atsižvelgiant į nusikalstamų veikų, įtariamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų skaičių, nagrinėjama byla nebuvo sudėtinga. Be to, nebuvo kreiptasi į užsienio valstybes dėl reikalingų duomenų gavimo ir dėl to ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo procesas nepailgėjo. Jo (M. L.) kardomasis kalinimas truko trejus metus tris mėnesius 18 dienų ir tai nesuderinama su BPK 44 straipsnio5 dalies, Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies, 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Dėl pernelyg ilgos proceso trukmės ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo yra pagrindas švelninti bausmę pagal BK 54 straipsnio 3 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas.

3. Kasaciniu skundu nuteistojo V. Z. gynėjas advokatas Adomas Liutvinskas prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 18 d. nutartį ir panaikinti V. Z. nuteisimą pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, jo veiką kvalifikuoti pagal BK 146 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusiojo E. Š. sužalojimo) bei, pritaikius BK 38 straipsnį, atleisti V. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės.

3.1. Teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nustatę juridiškai reikšmingas aplinkybes jų nevertino teisės taikymo aspektu.

3.2. Teismas, nagrinėdamas bylą, turi ne tik pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje juridiškai reikšmingas aplinkybes, bet ir teisę taikyti įstatymą neapsiribodamas vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis bei teikiama tų aplinkybių teisinio vertinimo versija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-95/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-95/2012">2K-P-95/2012</a>, 2K-7-398/2013).

3.3. BK 181 straipsnyje nustatyto nusikaltimo objektas yra nuosavybės ir kitos daiktinės ar kitos kilmės turtinės teisės. Turto prievartavimo dalykas yra turtinė nauda, kurios siekiama gauti pažeidžiant nukentėjusiojo turtines teises ir turtinius interesus. Taigi turto prievartavimo atveju juridiškai reikšmingas prievartaujamo turto santykis su nukentėjusiuoju nuosavybės teisinio santykio aspektu.

3.4. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė (remdamasis nuteistojo V. Z., nukentėjusiųjų M. B., E. Š., liudytojo M. P. parodymais), kad nuteistieji M. L. ir D. T. iš nukentėjusiųjų M. B. ir E. Š. reikalavo atiduoti pastariesiems nepriklausančius, Vokietijos Federacinėje Respublikoje nusikalstamu būdu (sukčiaujant) gautus pinigus, kuriuos nukentėjusieji banko pavedimais ar tiesiogiai perduodavo kitiems bendrininkams. Ši faktinė ir teisei taikyti reikšminga aplinkybė nenurodyta V. Z. pareikštame kaltinime. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nukentėjusiesiems nuosavybės teise nepriklausė reikalaujami atiduoti pinigai, kurių jie teisėtai nevaldė, nuosprendyje apsiribojo vien kaltinime nurodytomis faktinėmis veikos aplinkybėmis, konstatuodamas, kad kaltinamieji, neturėdami teisėto pagrindo, vertė M. B. ir E. Š. perduoti jiems 5000 Eur.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas formaliai nurodė: „Nagrinėjamoje byloje tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų galimai susiklosčiusių nusikalstamų santykių prigimtis rodo, kad bet koks nuteistųjų, tarp jų ir V. Z., reikalavimas nukentėjusiesiems grąžinti pinigus neatitinka CK numatytų civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Nukentėjusieji neturėjo ir negalėjo turėti nuteistiesiems, tuo pačiu ir V. Z., jokių įsipareigojimų, kadangi įrodyta, jog tarp šių nebuvo tikrų ar tariamų teisinių santykių. Reikalavimas grąžinti pinigus, kurie galimai gauti iš neteisėtos veikos, prie tokių teisinių santykių nėra priskiriamas.“ Tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija negali būti pripažinta atitinkančia teismų praktiką turto prievartavimo bylose, pagal kurią reikalavimas yra nukreiptas į teisėtai kito asmens valdomą turtą. Teismai, nustatę, kad reikalaujami pinigai turėjo kriminalinę kilmę, negalėjo turto prievartavimo grįsti civilinės teisės normomis reguliuojamais nuosavybės teisės įgijimo pagrindais.

3.6. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad iš pokalbių telefonu turinio „galima aiškiai suprasti, kad nukentėjusieji atliko tam tikrą nusikalstamos veikos užduotį, turėjo surinkti ir galimai surinko pinigus, kuriuos turėjo perduoti kitiems bendrininkams, tačiau to nepadarė. Tai, kad iš E. Š. ir M. B. buvo reikalaujama nusikalstamu būdu įgytų pinigų, teismo posėdžio metu pripažino ir M. L. bei D. T.. Klausimas, ar kaltinamieji turėjo teisinį pagrindą reikšti turtines pretenzijas nukentėjusiesiems, sprendžiamas atsižvelgiant į Civiliniame kodekse nustatytus civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus. Kadangi iš neteisės negali kilti teisė, daroma išvada, jog M. L., D. T. ir V. Z. neturėjo jokio teisėto pagrindo reikalauti iš nukentėjusiųjų pinigų“, padarė išvadą dėl kvalifikuoto turto prievartavimo. Apeliacinės instancijos teismas pritarė tokiai dviprasmiškai pirmosios instancijos teismo išvadai, t. y. kad turtas, į kurį nukreiptas reikalavimas, įgytas ne civilinių įstatymų pagrindu, o nusikalstamu būdu, tačiau reikalavimui atiduoti bendros nusikalstamos veikos dalyką taikomos civilinės teisės normos.

3.7. Nukentėjusieji nurodė, kad Vokietijoje neteisėtai gautus pinigus, kuriuos pasisavino liudytojas M. P., turėjo perduoti kitiems asmenims, tačiau to nepadarė. Akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje konstatavus, jog nukentėjusieji nusikalstamu būdu gautus pinigus turėjo perduoti kitiems bendrininkams, tačiau, kaip nurodyta nuosprendyje, to nepadarė, V. Z. kaltę grįsti teisės principu ex injuria ius non oritur (iš neteisėtumo negali kilti jokia teisė) nepriimtina, nes tiek Vokietijoje padarytas sukčiavimas, tiek turto prievartavimas yra teisės pažeidimai, kurių padariniams netaikomos civilinėje teisėje nustatytos apsaugos ir gynybos priemonės. Teismai, V. Z. veiksmus vertindami kaip turto prievartavimą, kartu konstatavo, kad nusikalstamu būdu gautas turtas pripažįstamas nusikaltimą padariusių asmenų teisėta nuosavybe, taip iš esmės iškreipdami baudžiamosios teisės principus ir paskirtį visuomeninių santykių reguliavimo srityje. Teisės taikymo aspektu reikšminga ir tai, kad nukentėjusieji teisėsaugos pagalbos neprašė ir dėl jiems pareikštų turtinių pretenzijų nuteistiesiems priekaištų neišsakė, nukentėjusysis E. Š. su V. Z. susitaikė ir teismo prašė jam baudžiamąją bylą nutraukti.

3.8. Pirmosios instancijos teismas, nusikaltimo dalykui (5000 Eur) taikydamas baudžiamosios teisės gynybos priemones, ignoravo nuosavybės teisių atsiradimo pagrindus, kurie atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia įvykus tam tikriems juridiniams faktams (perleisti turtą kitiems asmenims turi teisę tik turto savininkas arba jo įgaliotas asmuo). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime yra išaiškinęs: „<...> teisės teorijos požiūriu nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas“. Taigi subjektinė nuosavybės teisė yra absoliutaus teisinio santykio, kuriame nuo savininkui priklausančios teisės pažeidimų privalo susilaikyti visi kiti asmenys, elementas (taip pat Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d., 1998 m. birželio 1 d. nutarimai). Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, valstybės įsiterpimas į nusikaltimą nuosavybei Vokietijoje padariusių asmenų tarpusavio santykius dalijantis nusikaltimo dalyką nepriimtinas konstitucinių vertybių ir teisinių gėrių gynybos aspektais. Reikalaujami atiduoti 5000 Eur negali būti laikomi nukentėjusiųjų nuosavybe ir vertinami kaip turto prievartavimo objektas, o nesant jo, negali būti ir nusikaltimo.

3.9. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad reikalaujami atiduoti pinigai „nebuvo nukentėjusiųjų nuosavybė, tačiau, priešingai, nei teigiama, pati savaime ši aplinkybė nešalina pagrindo nagrinėjamą įvykį vertinti kaip turto prievartavimą“. Teismai, nustatę (iš M. L. ir M. B. pokalbių telefonu), kad buvo reikalaujama ne perduoti turtą, o atiduoti „nuneštus“ pinigus, nesilaikė ex injuria ius non oritur principo (nes pavogtas daiktas netampa vagies nuosavybe). Teismai neteisėtą reikalavimą atsiejo nuo būtinojo veikos sudėties požymio – turto prievartavimo objekto, taip neteisingai aiškindami civilinius įstatymus, netinkamai pritaikė ir baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo teismų praktikos turto prievartavimo baudžiamosiose bylose, t. y. pateikė naują teisės normos aiškinimą, nors tokia teisė pagal BPK 378 straipsnio 2 dalį priklauso tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinei septynių teisėjų kolegijai ir šio skyriaus plenarinei sesijai.

3.10. V. Z. nepadarė nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje. V. Z. atlikti prieš nukentėjusįjį E. Š. veiksmai galėtų būti vertinami pagal BK 146 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį (atsižvelgiant į tai, kad jis su E. Š. susitaikė).

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Šarūnas Astrauskas atsiliepimu į V. Z. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko ir nuteistojo M. L. kasacinius skundus siūlo juos atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

4.1. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal BK 181 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino arba sugadino jo turtą arba padarė kitus alternatyvius veiksmus, nurodytus šioje teisės normoje. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui, panaudojant psichinę prievartą. Vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti atviru reikalavimu arba kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (raštu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobūdžiu (pvz., užuominomis leidžiant suprasti apie būtinumą mokėti duoklę). Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzA4LTk3Ni8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-308-976/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-308-976/2018">2K-308-976/2018</a>).

4.2. Nesutiktina su nuteistojo V. Z. gynėjo teiginiais dėl netinkamo BK 181 straipsnio 2 dalies taikymo, t. y. kad baudžiamojoje byloje reikalautini grąžinti pinigai negalėjo būti pripažinti turto prievartavimo nusikaltimo dalyku, kadangi jie buvo gauti iš nusikalstamos veikos. Teismai neginčijamai konstatavo, kad nuteistieji neturėjo jokio teisinio pagrindo iš nukentėjusiųjų reikalauti grąžinti lėšas. Tai reiškia, kad buvo konstatuotas esminis turto prievartavimo nusikaltimo inkriminavimą nulemiantis požymis – turtinės pretenzijos nepagrįstumas. Iš bylos matyti, kad nebuvo surinkta duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusiuosius su nuteistaisiais, tarp jų ir V. Z., būtų sieję teisėti sandorio ar kito juridinio fakto pagrindu kilę teisiniai santykiai. Nukentėjusiųjų buvo reikalaujama grąžinti pinigus, gautus iš neteisėtos veikos, kas negali būti priskiriama prie teisėtos veiklos ir iš jos kylančių teisėtų reikalavimų.

4.3. Nuteistojo V. Z. gynėjas kasaciniame skunde iš esmės pateikė analogiškus apeliaciniam skundui argumentus, kurie Lietuvos apeliacinio teismo buvo išsamiai ištirti ir motyvuotai paneigti. Nenustatyta aplinkybių, lemiančių šių argumentų netinkamą ar neteisėtą vertinimą. Nesant aplinkybių, lemiančių nuteistojo veiksmų kvalifikavimą, kaip siūlo gynėjas, pagal BK 146 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo taikyti BK 38 straipsnį ir V. Z. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

4.4. Nesutiktina su nuteistojo M. L. teiginiais dėl bausmės švelninimo pagal BK 54 straipsnio 3 dalį dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog baudžiamojo proceso trukmė buvo per ilga, svarbu įvertinti bylos sudėtingumą, baudžiamojo proceso metu persekiojamo asmens elgesį, institucijų veiksmus, organizuojant bylos procesą, proceso reikšmę persekiojamajam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas visas šias aplinkybes išsamiai aptarė ir įvertinto. Neginčijamai nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas buvo didelės apimties: atliekamas ir dėl kitų nusikalstamų veikų, dėl kurių vėliau buvo atskirtas, kaltinami keturi asmenys, gauta daug specialistų išvadų. Bylos nagrinėjimo teisme trukmė buvo nulemta ir pačių proceso dalyvių – į teismo posėdžius neatvykdavo kaltinamieji, jų gynėjai, nukentėjusieji, liudytojai, buvo priimta nutartis dėl pastarųjų atvesdinimo. Teismo posėdžio pertraukos buvo nulemtos objektyvių priežasčių, o teismai ėmėsi visų būtinų priemonių, kad būtų užtikrintas operatyvus bylos išnagrinėjimas. Šios aplinkybės patvirtina, kad byloje baudžiamojo proceso trukmė negali būti pripažinta išimtine aplinkybe, lemiančia BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą. Baudžiamasis procesas vyko laikantis operatyvumo ir optimalumo reikalavimų, nepasižymėjo nepagrįstu delsimu, atitiko jam keliamus reikalavimus, įskaitant ir kaltinamųjų teisę į įmanomai trumpiausią bylos procesą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo M. L. ir nuteistojo V. Z. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BK 181 straipsnio 2 dalies taikymo

6. Nuteistojo V. Z. gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, nuteisdami V. Z. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi reikalaujami atiduoti 5000 Eur negali būti laikomi nukentėjusiųjų nuosavybe ir vertinami kaip turto prievartavimo objektas, o nesant jo, negali būti ir nusikaltimo.

7. V. Z. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis kartu su D. T., M. L. 2015 m. birželio 17 d., veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai atimdami M. B. ir E. Š. laisvę, demonstruodami akivaizdžią jėgų persvarą, naudodami psichinę prievartą bei fizinį smurtą, taip nesunkiai sutrikdydami E. Š. sveikatą, neturėdami teisėto pagrindo, vertė M. B. ir E. Š. perduoti jiems 5000 Eur.

8. Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą; pagal šio straipsnio 2 dalį atsako tas, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelę turtinę žalą.

9. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra konstatuota, kad BK 181 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo turto prievartavimo objektas – nuosavybė ar turtinės kilmės teisės, taip pat turtiniai interesai – yra siejamas su ekonominiu jų turiniu. Nusikaltimo dalykas – turtinė nauda, nukentėjusiajam priklausantis ar jo žinioje esantis turtas, kurį siekia gauti kaltininkas ir kuris gali būti įvertinamas pinigais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzk1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-395/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-395/2010">2K-395/2010</a>). Nuosavybė ar turtinės kilmės teisės, turtiniai interesai taip pat yra ir kvalifikuoto turto prievartavimo (BK 181 straipsnio 2 dalis) pagrindinis tiesioginis objektas. Jeigu darant šį nusikaltimą prieš asmenį yra panaudojamas fizinis smurtas ar atimama laisvė, tai papildomais turto prievartavimo objektais pripažįstami tokio asmens sveikata ar laisvė. Taigi turto prievartavimo (BK 181 straipsnis) pagrindiniu tiesioginiu objektu gali būti ne tik nuosavybė, bet ir turtiniai interesai, kurie yra siejami ne su turto kilme, įsigijimo būdais ir pan., o su jų ekonominiu turiniu. Šio BK straipsnio dispozicijoje apibrėžti nusikalstamos veikos požymiai neriboja ir nepašalina baudžiamosios atsakomybės priklausomai nuo to, kokiu būdu turtas nukentėjusio asmens įgytas (teisėtais ar neteisėtais būdais). BK nėra nustatytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, tarp kurių taip pat nenustatyta tokia aplinkybė (pagal minėtą turto požymį). Taigi nėra teisinio pagrindo aiškinti BK 181 straipsnio dispozicijos kitaip (siauriau), negu jame nurodyta, nes tik baudžiamasis įstatymas (t. y. konkrečios BK normos) apibrėžia, kokios veikos yra nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai, bei nustato baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas (BK 1 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktai).

10. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui, panaudojant psichinę ar fizinę prievartą. Vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti atviru reikalavimu arba kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (raštu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobūdžiu (pvz., užuominomis leidžiant suprasti apie būtinumą mokėti duoklę). Vienas iš esminių turto prievartavimo požymių, šį nusikaltimą skiriančių nuo savavaldžiavimo (BK 294 straipsnis), – tai vertimo suteikti turtinę naudą neteisėtumas. Nuoseklioje teismų praktikoje, paneigiant turto prievartavimą ir veiką kvalifikuojant kaip savavaldžiavimą (BK 294 straipsnis), nurodoma, kad būtina nustatyti, jog kaltininkas, reikšdamas prievartines turtines pretenzijas, iš tikrųjų turėjo teisinį pagrindą (realios teisės įgyvendinimas) arba sąžiningai klydo, manydamas, kad toks pagrindas egzistuoja (tariamos teisės įgyvendinimas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg3LTY5Ny8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-187-697/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-187-697/2018">2K-187-697/2018</a>). Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYzLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-163/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-163/2012">2K-163/2012</a>, 2K-433-507/2016).

11. Nagrinėjamoje byloje sutiktina su teismų pozicija, kad tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų galimai susiklosčiusių nusikalstamų santykių prigimtis rodo, kad bet koks nuteistųjų, tarp jų ir V. Z., reikalavimas nukentėjusiesiems grąžinti pinigus neatitinka CK nurodytų civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų. Nukentėjusieji neturėjo ir negalėjo turėti nuteistiesiems, kartu ir V. Z., jokių įsipareigojimų, kadangi įrodyta, jog tarp šių nebuvo tikrų ar tariamų teisinių santykių, o reikalavimas grąžinti pinigus, kurie galimai buvo gauti iš neteisėtos veikos, prie tokių teisinių santykių nėra priskiriamas. Dėl to, remiantis tuo, kas išdėstyta, pripažintina, kad nuteistieji, tarp jų ir V. Z., neturėdami jokio teisėto pagrindo bei suvokdami savo reikalavimų neteisėtumą, atimdami nukentėjusiesiems laisvę ir panaudodami psichinę prievartą bei fizinį smurtą, vertė M. B. ir E. Š. perduoti jiems 5000 Eur.

12. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad V. Z. nuteisimas už turto prievartavimą (BK 181 straipsnio 2 dalis) negali būti pripažintas atitinkančiu teismų praktiką turto prievartavimo bylose, pagal kurią reikalavimas yra nukreiptas į teisėtai kito asmens valdomą turtą. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje prievarta grindžiamas reikalavimas atlyginti išlaidas, susijusias su nusikalstamos veikos įgyvendinimu, irgi pripažįstamas turto prievartavimu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTc3LTc4OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-577-788/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-577-788/2015">2K-577-788/2015</a>, 2K-43-942/2016).

13. Paminėtina ir tai, kad kitose nusikaltimų nuosavybei, turtinėms teisėms, turtiniams interesams bylose šių nusikaltimų dalyku taip pat pripažįstamas neteisėtai įgytas turtas. Antai kasacinės instancijos teismas, aiškindamas vagystės (BK 178 straipsnis) požymius, konstatavo, kad pagal BK 178 straipsnį vagystė yra svetimo turto pagrobimas. Įstatyme nėra įtvirtinta reikalavimo, kad, pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 178 straipsnį, būtų aiškinamasi, kas yra tikrieji grobiamo turto savininkai, pagrobto (ar grobiamo) turto kilmė, įsigijimo būdas ir pan. Tai nėra vagystės sudėties požymiai. Vagystės esmė – neteisėtas svetimo turto užvaldymas. Tai, kad pagrobiamas neteisėtai įgytas turtas – daiktai, išimti iš apyvartos, ar daiktai, kurių apyvarta yra ribota, baudžiamosios atsakomybės pagrindo pagal BK nepašalina. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad tokio neteisėtai įgyto turto pagrobimas jo turėtojui neužtikrina reikalavimo teisės į žalos, susijusios su minimo turto netekimu, atlyginimą. Remiantis šiomis nuostatomis nepagrįstais buvo pripažinti teismų sprendimai dėl asmenų, kurie, apgaulės būdu per duris įsibrovę į M. G. gyvenamąjį namą, pagrobė 2000 pakelių ten neteisėtai laikomų cigarečių „Saint George Lights“, pažymėtų Rusijos Federacijos banderolėmis, išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yMzIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-232/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-232/2007">2K-7-232/2007</a>).

14. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes V. Z. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Teismai, pripažindami V. Z. kaltu dėl turto prievartavimo (BK 181 straipsnio 2 dalis), baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Dėl kasatoriaus M. L. argumentų dėl pernelyg ilgos proceso trukmės

15. Kasatorius M. L. nurodo, kad nors nagrinėjama byla nebuvo sudėtinga (nuteisti trys asmenys, nukentėjusiaisiais pripažinti du asmenys, apklausti trys liudytojai, nebuvo kreiptasi į užsienio valstybes dėl reikalingų duomenų gavimo), tačiau ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas vyko ilgai, jo kardomasis kalinimas truko trejus metus tris mėnesius 18 dienų (jis buvo suimtas 2015 m. rugsėjo 30 d.; pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas 2018 m. birželio 22 d., įsiteisėjo 2019 m. sausio 18 d.), tai nesuderinama su BPK 44 straipsnio 5 dalies, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Dėl pernelyg ilgos proceso trukmės ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo yra pagrindas švelninti bausmę taikant BK 54 straipsnio 3 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas.

16. Kasatoriaus argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

17. BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.

18. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai yra sprendžiamas asmeniui pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per kuo trumpiausią laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas.

19. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-256/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-256/2009">2K-256/2009</a>, 2K-503/2010, 2K-7-109/2013 ir kt.) arba gali būti skiriama švelnesnė, nei sankcijoje nurodyta, bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis), jei atsižvelgus į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo pažeidimo aplinkybes nusprendžiama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2011, 2K-7-45/2007).

20. Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar baudžiamojo proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas (faktų, kuriuos reikia nustatyti, pobūdis, padarytų nusikalstamų veikų, kaltinamų asmenų skaičius, įrodymų kiekis ir jų rinkimo sudėtingumas, teisiniai bylos aspektai, kt.); asmenų, dėl kurių taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą; proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99; 2015 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Tomczyk prieš Lietuvą, peticijos Nr. 7708/12, ir kt.).

21. Teismų praktikoje galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjgxLTc0Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-281-746/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-281-746/2016">2K-281-746/2016</a>, 2K-48-696/2017). Viso bylos konteksto vertinimas, tikrinimas, ar buvo proceso metu nepateisinamo delsimo požymių, ar buvo laikotarpių, kai ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba jie atliekami per ilgai, yra teismo diskrecija ir teismo išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTUtODk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-55-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-55-895/2015">2K-55-895/2015</a>, 2K-87-942/2017, 2K-107-489/2017).

22. Iš skundžiamo 2018 m. birželio 22 d. nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. L. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nustatytus BK 54 straipsnyje: M. L. padarė labai sunkų (BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktas) ir sunkų (BK 181 straipsnio 2 dalis) nusikaltimus, o jo vaidmuo padarant nusikalstamas veikas buvo labai svarbus; nukentėjusieji jam pretenzijų neturi; anksčiau teistas ir iš ankstesnės bausmės atlikimo vietos charakterizuojamas neigiamai; baustas už sistemingai daromus administracinės teisės pažeidimus; iki sulaikymo nedirbo; jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – visiškai prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas); jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe ir būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai). Teismas sprendė, kad BK 41 straipsnyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas bus įgyvendintas M. L. paskyrus laisvės atėmimo bausmes, viršijančias BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto ir 181 straipsnio 2 dalies sankcijose nustatytos vienintelės bausmės rūšies – laisvės atėmimo – vidurkį (kuris siekia septynerius metus), ir už nusikalstamą veiką, nustatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, M. L. paskyrė laisvės atėmimą aštuoneriems metams, už nusikalstamą veiką, nustatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, – laisvės atėmimą penkeriems metams; kadangi šios veikos padarytos esant idealiajai sutapčiai, teismas bausmes subendrino apėmimo būdu ir galutinę bausmę M. L. paskyrė aštuonerius metus laisvės atėmimo. Teismas nustatė bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos ir į bausmės atlikimo laiką įskaitė M. L. taikyto sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2018 m. birželio 22 d.

23. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo M. L. apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma paskirti mažesnę nei bausmės vidurkis bausmę (be kita ko, teigiant, jog teismas nevertino, kad jis yra suimtas jau beveik trejus metus ir visą šį laiką stengiasi pasitaisyti, kad ilga bylos nagrinėjimo trukmė), taip pat ir prokuroro apeliacinį skundą (kuriuo buvo prašoma dėl M. L. panaikinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, sugriežtinus bausmes galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą dvylikai metų), konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog M. L. paskirta neteisinga (per griežta ar per švelni) bausmė, kadangi pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę, teisingai vadovavosi BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatomis, tinkamai įvertino nuteistojo padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę ir kitas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, taip pat nusikaltimų ir paskirtos bausmės proporcingumą. Be kita ko, teismas pažymėjo, kad byloje esantys nuteistąjį M. L. charakterizuojantys duomenys rodo, jog jis yra linkęs nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ir sistemingai pažeidinėti įstatymus, o jo daromos veikos tik sunkėja.

24. Apeliacinės instancijos teismas nepritarė nuteistojo M. L. apeliacinio skundo argumentui, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo procesas užtruko pernelyg ilgai. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu motyvuotai nurodė, kad: Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdyboje 2014 m. birželio 6 d. buvo pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 50-1-00224-14, kuriame M. L. (ir kiti įtariamieji) buvo įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas BK 135 straipsnio 1 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje; 2015 m. lapkričio 6 d. prie šio ikiteisminio tyrimo buvo prijungti kiti tyrimai, kadangi juose dalyvavo (be kitų įtariamųjų) tas pats asmuo M. L. (ir D. T.); 2017 m. sausio 6 d. prokuroro nutarimu iš ikiteisminio tyrimo Nr. 50-1-00224-14 atskirtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-2-00004-17 dėl nusikaltimų, nustatytų BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 138 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 146 straipsnio 2 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, kadangi ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių nukentėjo M. B. ir E. Š., buvo baigtas, o ikiteisminis tyrimas Nr. 50-1-00224-14 dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių nukentėjusiaisiais buvo pripažinti kiti asmenys, nebuvo baigtas; ikiteisminiame tyrime Nr. 06-2-00004-17 įtariamaisiais, be M. L. ir D. T., pripažinti V. Z. ir V. B.; baigus ikiteisminį tyrimą 2017 m. sausio 27 d. byla (13 tomų) su kaltinamuoju aktu perduota nagrinėti Panevėžio apygardos teismui. Nagrinėjant šią bylą teisiamajame posėdyje buvo skelbiamos pertraukos: 2017 m. kovo 21 d. į posėdį neatvyko kaltinamasis V. Z., nukentėjusieji M. B., E. Š.; 2017 m. balandžio 19 d. nedalyvavo nukentėjusysis M. B.; 2017 m. gegužės 25 d. neatvyko nukentėjusieji, priimta nutartis dėl nukentėjusiojo E. Š. atvesdinimo, derinama M. B. apklausa nuotoliniu būdu, gavus duomenų, kad šis užsienio valstybėje atlieka bausmę; 2017 m. liepos 5 d. ir 2017 m. liepos 12 d. dėl ligos nedalyvavo kaltinamojo M. L. gynėjas advokatas V. Metelica; 2017 m. lapkričio 13 d. neatvyko liudytojai, nutarta juos atvesdinti; 2017 m. gruodžio 19 d. paskelbta pertrauka, mirus kaltinamojo M. L. gynėjui; 2018 m. sausio 10 d. nedalyvavo kaltinamojo M. L. gynėjas; 2018 m. vasario 21 d. dėl ligos į posėdį neatvyko kaltinamojo V. B. gynėja (16 t., b. l. 2) (apeliacinės instancijos teismo sprendime nenurodyta); 2018 m. kovo 14 d. neatvyko kaltinamasis V. B.; 2018 m. balandžio 20 d. neatvyko kaltinamasis V. B. dėl artimo giminaičio mirties. 2017 m. spalio 4 d. teisiamajame posėdyje apklausti nukentėjusieji, 2017 m. spalio 18 d. ir 2017 m. gruodžio 19 d. – liudytojai; 2018 m. vasario 5 d. – kaltinamieji; 2018 m. kovo 26 d. kaltinamojo D. T. gynėjo advokato V. Skabursko prašymu apklaustas teismo medicinos ekspertas G. Serbenta; 2018 m. gegužės 24 d. baigtas įrodymų tyrimas, išklausytos baigiamosios kalbos, kaltinamųjų paskutinieji žodžiai, nuosprendis paskelbtas 2018 m. birželio 22 d.

25. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas buvo didelės apimties, sudėtingas, jį lėmė padarytų nusikalstamų veikų, įtariamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų skaičius, reikalingų duomenų gavimas iš užsienio valstybių įstaigų, ekspertizių atlikimas, proceso veiksmų, dokumentų gausumas, kad teisiamojo posėdžio pertraukos buvo susijusios su objektyviomis priežastimis, o pirmosios instancijos teismas ėmėsi įmanomų priemonių, kad bylos procesas vyktų kuo sparčiau (neatvykusiems liudytojams, nukentėjusiajam buvo paskirtos procesinės prievartos priemonės – atvesdinimas). Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog proceso trukmė šioje byloje buvo pernelyg ilga ir dėl to buvo pažeista įstatymų garantuota kaltinamojo M. L. teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą.

26. Pagal bylos medžiagą ir kasacinio skundo argumentus iš esmės pritartina šioms apeliacinės instancijos teismo išvadoms. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje pradėtas 2015 m. birželio 18 d., 2017 m. sausio 10 d. M. L. paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą, kaltinamasis aktas surašytas 2017 m. sausio 27 d., t. y. ikiteisminis tyrimas truko vienerius metus septynis mėnesius, bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko vienerius metus penkis mėnesius (nuo 2017 m. sausio 27 d. iki 2018 m. birželio 22 d.). Byla su prokuroro, nuteistųjų M. L., D. T. ir nuteistojo V. Z. gynėjo apeliaciniais skundais Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta 2018 m. liepos 23 d., teismo nutartis priimta 2019 m. sausio 18 d., t. y. byla apeliacine tvarka išnagrinėta per pusę metų. Bendra proceso trukmė iki šios kasacinės nutarties priėmimo – apie ketveri metai keturi mėnesiai; tokia trukmė savaime neatrodo pernelyg ilga.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjama byla buvo gana sudėtinga: joje buvo tiriamos ir nagrinėjamos kelių asmenų bendrininkaujant padarytos keturios nusikalstamos veikos (labai sunki, sunki ir dvi apysunkės), jas tiriant, reikėjo aiškintis specifinius kelių asmenų tarpusavio santykius, susijusius su galimai užsienyje padarius kitas nusikalstamas veikas gautų pinigų dalybomis. Iš viso buvo kaltinami keturi asmenys, du pripažinti nukentėjusiaisiais, ikiteisminio tyrimo metu pranešimai apie įtarimą buvo įteikti dar dviem asmenims (E. J. ir A. S.), vienas (M. P.) pripažintas nukentėjusiuoju, tačiau vėliau ikiteisminis tyrimas dėl atitinkamų asmenų ir veikų nutrauktas. Taip pat buvo tiriamas galimai organizuotos grupės vykdytas asmenų išnaudojimas, susijęs su nusikalstamų veikų darymu užsienyje. Ikiteisminio tyrimo metu, be minėtų įtariamųjų ir nukentėjusiųjų, apklausta apie 30 liudytojų (tarp jų 2 liudytojai, kuriems taikomas anonimiškumas, taip pat 1 asmuo, atliekantis laisvės atėmimo bausmę), kai kuriuos iš jų, taip pat ir įtariamuosius bei nukentėjusiuosius, teko apklausti po kelis kartus, taip pat atlikti kitus susijusius veiksmus (akistatas, parodymų patikrinimą vietoje, parodymus atpažinti). Iš baudžiamosios bylos medžiagos, be kita ko, matyti, kad tyrimą apsunkino tiriant organizuoto pobūdžio nusikaltimus būdingos kliūtys, pavyzdžiui, nukentėjusiųjų ir kai kurių liudytojų baimė, turinti įtakos jų parodymų turiniui ir kaitai proceso metu, kai kurių liudytojų visiškas nebendradarbiavimas su teisėsaugos pareigūnais. Kliūčių kilo ir dėl sunkios nukentėjusiojo M. B. sveikatos būklės, ribojusios jo apklausos galimybes. Dėl tiriamų veikų specifikos (sveikatos sutrikdymas) reikėjo atlikti ir kelis specialiųjų žinių reikalaujančius medicininius tyrimus (pateiktos specialistų ir ekspertų išvados). Taip pat buvo renkama ir analizuojama gana didelės apimties informacija apie telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius, įvairių asmenų susižinojimą elektroninių ryšių tinklais ir kt. Ikiteisminio tyrimo sudėtingumą ir apimtį padidino tai, kad nuo 2015 m. lapkričio 6 d. sujungus kelis tyrimus nagrinėjamoji byla buvo tiriama kartu su kita byla, kurioje buvo įtariami kai kurie tie patys asmenys, įskaitant M. L. (veikiant bendrininkų grupe padarytas dviejų asmenų sveikatos sutrikdymas ir kt.). Skirtingai negu nurodoma M. L. skunde, prie ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trukmės prisidėjęs objektyvus veiksnys – proceso tarptautinis aspektas, kurį nulėmė daugelio proceso dalyvių (kai kurių įtariamųjų, nukentėjusiojo M. B., taip pat kai kurių liudytojų) išvykimas į užsienį įvairiais procesui reikšmingais laikotarpiais. Dėl to Lietuvos teisėsaugos institucijoms ne kartą teko bendradarbiauti su užsienio valstybių institucijomis. Be kita ko, ikiteisminio tyrimo stadijoje kilo būtinybė kreiptis į Jungtinės Karalystės institucijas dėl M. L., perduoto Lietuvos Respublikai pagal Europos arešto orderį, atsakomybės ribų išplėtimo kitoje kartu su nagrinėjamąja tiriamoje baudžiamojoje byloje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad paaiškėjus, jog šio klausimo sprendimas užtruks ilgesnį laiką, nagrinėjamos bylos tyrimas, minėta, buvo išskirtas iš bendro tyrimo. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo bendradarbiaujama su Vokietijos teisėsaugos institucijomis užtikrinant nukentėjusiojo M. B. informavimą apie procesą ir dalyvavimą jame nuotoliniu būdu. Su tuo susijusių sprendimų priėmimas (kuris turėjo būti derinamas ir su proceso šalimis) bei būtinos organizacinės priemonės paaiškina palyginti lėtesnį bylos nagrinėjimo tempą proceso pirmosios instancijos teisme pradžioje. Prie bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trukmės prisidėjo ir įvairios objektyvios priežastys, į kurias teismas iš esmės reagavo tinkamai (operatyviai sprendė į posėdžius neatvykstančių asmenų dalyvavimo procese užtikrinimo klausimus, derino posėdžių grafiką ir kt.). Pažymėtina, kad prie proceso pirmosios instancijos teisme pailginimo šiek tiek prisidėjo ir M. L. gynyba (jo gynėjo liga ir atostogos daugiausia nulėmė ilgą 2017 m. liepos 5 d. – spalio 4 d. pertrauką tarp posėdžių, be to, gynėjui 2017 m. gruodžio 19 d. mirus, M. L., nepaisydamas teismo nurodymo, pats nepakvietė naujo gynėjo ir dėl gynėjo skyrimo nesikreipė į teismą, dėl to atidėtas 2018 m. sausio 10 d. posėdis). Bendra bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme trukmė atrodo tinkama.

28. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad svarstomo baudžiamojo proceso metu nepagrįstų delsimų, kai valstybės institucijos dėl neveiklumo ilgą laiką būtų neatlikusios jokių procesinių veiksmų arba tam tikri procesiniai veiksmai užtruktų pernelyg ilgai, nenustatyta. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių iš esmės nenurodo ir kasatorius.

29. Pagal EŽTT praktiką suėmimo faktas savaime yra veiksnys, kuris turi būti apsvarstytas vertinant, ar laikomasi reikalavimo priimti sprendimą dėl bylos esmės per įmanomai trumpiausią laiką pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (pvz., 2009 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Matoń prieš Lenkiją, peticijos Nr. 30279/07, par. 29; 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Paskal prieš Ukrainą, peticijos Nr. 24652/04, par. 58; 2015 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Pawlak prieš Lenkiją, peticijos Nr. 28237/10, par. 46; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzEtNTExLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-31-511/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-31-511/2018">2K-31-511/2018</a>).

30. Bylos duomenys patvirtina, kad 2015 m. rugsėjo 30 d. BPK 140 straipsnio pagrindu laikinai sulaikytam įtariamajam M. L. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartimi buvo paskirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, pripažinus, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje nustatytų tikslų, kad būtų netrukdoma ikiteisminiam tyrimui ir bylos nagrinėjimui teisme bei būtų užkirstas kelias M. L. daryti naujas nusikalstamas veikas (11 t., b. l. 199–200). Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartimi pripažinta, kad kardomoji priemonė – suėmimas M. L. paskirta pagrįstai, esant sąlygoms ir pagrindams, nustatytiems BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose (12 t., b. l. 8–10). Ši kardomoji priemonė teismų motyvuotomis nutartimis buvo pratęsiama, neišnykus suėmimo taikymo pagrindams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. L. šioje byloje nagrinėjamas nusikalstamas veikas padarė tuo metu, kai dėl jo buvo atliekamas kitas ikiteisminis tyrimas Nr. 50-1-00224-14 dėl 2014 m. birželio 5 d. padarytų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje. Minėto ikiteisminio tyrimo metu M. L. buvo sulaikytas pagal Europos arešto orderį, nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2015 m. balandžio 28 d. buvo laikinai sulaikytas ir suimtas, vėliau jam taikytos švelnesnės kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir piniginis užstatas. Tačiau jau 2015 m. birželio 17 d. M. L. padarė naujas nusikalstamas veikas (už kurias nuteistas nagrinėjamoje byloje).

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad neatitinka tikrovės kasatoriaus tvirtinimas, kad jo kardomasis kalinimas truko trejus metus tris mėnesius 18 dienų. Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu nuteistasis M. L. nebuvo laikomas kardomojo kalinimo sąlygomis, nes Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 23 d. nutartimi, patenkinus jo prašymą, vadovaujantis BPK 315 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, leista vykdyti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. nuosprendžiu M. L. paskirtą laisvės atėmimo bausmę (17 t., b. l. 84). M. L. į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių atvyko 2018 m. liepos 26 d. Taigi jo laikinasis sulaikymas truko nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. spalio 1 d., o kardomasis kalinimas (suėmimas) truko nuo 2015 m. spalio 2 d. iki 2018 m. liepos 25 d., t. y. dvejus metus devynis mėnesius 24 dienas (18 t., b. l. 1).

32. Pripažintina, kad tokia suėmimo trukmė yra ilga ir rodo didelį baudžiamojo proceso poveikį kaltinamojo teisėms, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje pateiktą kitų proceso trukmės vertinimo kriterijų analizę, nagrinėjamos bylos aplinkybėmis suėmimo faktas nenulemia išvados, kad nesilaikyta reikalavimo priimti sprendimą dėl M. L. bylos esmės per įmanomai trumpiausią laiką, kaip reikalaujama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Iš tiesų, nors baudžiamojo proceso metu M. L. buvo taikomas suėmimas, proceso gana sudėtingoje baudžiamojoje byloje metu (be kita ko, ir suėmimo taikymo laikotarpiu) nenustatyta nepateisinamų delsimų, už kuriuos būtų atsakingos valstybės institucijos, o bendra proceso trukmė (šiek tiek daugiau negu ketveri metai) šiuo atveju savaime neatrodo pernelyg ilga. Taigi, nagrinėjamoje byloje, atsižvelgus į minėtas aplinkybes, M. L. suėmimo trukmė taip pat savaime nėra tas pagrindas, kuriuo remiantis jam turėtų būti švelninama bausmė. Šiame kontekste, konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis vertinant suėmimo poveikį M. L. teisėms, pažymėtina ir tai, kad pagal BK 66 straipsnį teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę (1 dalis); kardomasis kalinimas (suėmimas) į paskirtą bausmę įskaitomas vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo ar arešto parai, dviejų MGL dydžio baudai, šešioms viešųjų darbų valandoms, dviem laisvės apribojimo dienoms (2 dalis).

33. Konstatavus, kad M. L. teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką nebuvo pažeista, nėra ir pagrindo spręsti dėl jam paskirtos bausmės švelninimo atsižvelgiant į pernelyg ilgą proceso trukmę.

34. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Nuteistajam M. L. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams, kuri vieneriais metais viršija padarytos sunkiausios nusikalstamos veikos, nurodytos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip išimtinės, nenustatyta, todėl konstatuoti, kad teismai, netaikydami nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. L. ir nuteistojo V. Z. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Aurelijus Gutauskas

Armanas Abramavičius