Baudžiamoji byla Nr. 2K-199-648/2025
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24883-2023-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.3; 1.2.4.5.1; 2.1.7.5; 2.8.9.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gruodžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,
išteisintajam G. M., jo gynėjui advokatui Tomui Bukeliui,
nukentėjusiajam G. T.,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Linos Lomonienės kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 29 d. nuosprendžio.
Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. liepos 3 d. nuosprendžiu G. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalį šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant visą bausmės atlikimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje. Iš G. M. nukentėjusiajam G. T. priteista 1151,23 Eur patirtai turtinei žalai atlyginti ir 4000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti, civilinei ieškovei Panevėžio teritorinei ligonių kasai – 2703,18 Eur patirtai turtinei žalai atlyginti.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu, patenkinus nuteistojo G. M. apeliacinį skundą, Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. liepos 3 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: G. M. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Nukentėjusiojo G. T. ir Panevėžio teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro ir nukentėjusiojo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. G. M. išteisintas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimų tuo, kad jis 2023 m. liepos 4 d. apie 20 val. (duomenys neskelbtini), dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo G. T., t. y. namo kieme konflikto su G. T. metu, suėmęs abiem rankomis už užstumiamo užtvaro, kurį laikė G. T., stūmė užtvarą tris kartus į G. T. pusę norėdamas jį atidaryti ir išvažiuoti iš kiemo, taip padarė G. T. dešinio peties sumušimą, pasireiškusį antdyglinio ir podyglinio raumenų sausgyslių plyšimais, pomentinio raumens sausgyslės viršutinių skaidulų daliniu plyšimu, taip nesunkiai sutrikdė G. T. sveikatą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neišsamiai įvertino šioje byloje susidariusią situaciją bei G. M. veiksmus ir padarė neteisingą išvadą, jog šioje byloje nustatytas būtinas nusikalstamos veikos, nurodytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, sudėties subjektyvusis požymis – G. M. kaltė (nusikalstamas nerūpestingumas). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, jog G. M. turėjo ir galėjo numatyti, kad konflikto su G. T. metu, laikant užstumiamą užtvarą ir pastūmus užtvarą kelis kartus, G. T. ranka bus tokioje padėtyje, jog, stumiant užtvarą į jo pusę ir kilstelint jį, net neprilietus nukentėjusiojo rankomis ar nepanaudojus kitų veiksmų, šiam bus padarytas peties sausgyslių plyšimas, t. y. kad gali atsirasti BK 139 straipsnio 1 dalyje nustatyti padariniai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas G. T. sužalojimą įvertino kaip nelaimingą atsitikimą (kazusą), G. M. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį, šiam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė L. Lomonienė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 29 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. liepos 3 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus įrodymų vertinimo reikalavimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK 139 straipsnio 1 dalį, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad G. M. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatas ir iš valstybės lėšų nepagrįstai G. M. priteisė išlaidų, patirtų eksperto paslaugoms apmokėti, atlyginimą.
3.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad būtent G. M. veiksmai (užtvaro stūmimas ir staigus jo kilstelėjimas į viršų) lėmė nukentėjusiojo G. T. nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. kad tarp G. M. veiksmų ir nukentėjusiajam G. T. nustatyto nesunkaus sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, patikslino G. T. sužalojimo mechanizmą ir konstatavo, kad G. T. dešinio peties traumą patyrė tuo metu, kai konflikto su G. M. metu stovėjo laikydamasis už užtvaro dešine ranka, neleisdamas jo atidaryti G. M., o šis kelis kartus stūmė užtvarą į G. T. pusę ir staigiu judesiu pakėlė užtvarą aukštyn, dėl to įvyko staigus G. T. žasto rotacinis (sukamasis) judesys per peties sąnarį (užlaužimas nugaros link) ir dėl šio judesio plyšo sausgyslės. Išvada dėl tokio G. T. sveikatos sutrikdymo mechanizmo nuosprendyje yra motyvuota, atitinkanti teismo eksperto V. Kolomieco (V. Kolomiec) atliktos ekspertizės Nr. PEKG 30(86)/2015(01) išvadas, šio eksperto paaiškinimus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, specialistės J. Žilionienės paaiškinimus pirmosios instancijos teismo posėdyje tikslinant specialisto išvadas Nr. G 568/2023(5) ir Nr. pG 946/2023(05), nukentėjusiojo G. T. parodymus ir kitas nustatytas įvykio aplinkybes. Šia išvada apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, iš esmės paneigė G. M. versiją, kad jis neatliko jokių fizinių veiksmų, turėjusių ryšį su nukentėjusiojo trauma, t. y. kad G. T. galėjo susižaloti pats, paslydęs ant šlapios žolės, ar kad G. T. traumą buvo patyręs kitu laiku. Tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino byloje nustatytų G. M. atliktų veiksmų. Skundžiamame nuosprendyje nepasisakyta ir dėl priežastinio ryšio tarp minėtų G. M. veiksmų ir kilusių neigiamų padarinių G. T. buvimo ar nebuvimo, nors priežastinio ryšio nustatymo klausimas apeliaciniame skunde buvo esminis. Teismas privalėjo išnagrinėti apeliacinio skundo argumentus, objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius ir dėl to nuosprendyje išdėstyti motyvuotas išvadas. Tai nebuvo padaryta, todėl apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo G. M. apeliaciniame skunde, taip esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
3.3. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad G. M. neturėjo ir negalėjo numatyti, jog dėl jo veiksmų gali atsirasti BK 139 straipsnio 1 dalyje nustatyti padariniai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pažymėjo, kad G. M. prie G. T. nesilietė rankomis ir nepanaudojo kitų veiksmų ir kad specialistų bei eksperto nuomonės, kaip buvo sužalotas G. T., išsiskyrė, todėl tai leidžia teigti, jog toks sužalojimas byloje nustatytomis sąlygomis yra retas atvejis. Atkreiptinas dėmesys, kad atitinkami sužalojimai gali būti padaromi ir tiesiogiai nesiliečiant prie žmogaus rankomis, o panaudojant kitus objektus. Nagrinėjamoje situacijoje G. M. užlaužė G. T. ranką, panaudodamas strypą kaip svertą. Be to, apeliacinės instancijos teismas objektyviais duomenimis nepagrindė nuosprendyje išdėstytos išvados, kad peties sausgyslių traumos dėl netinkamai atlikto judesio per peties sąnarį yra retos. Tai, kad gynybos pateikta konsultacinė išvada Nr. G2024/004 skyrėsi nuo ekspertų V. Kolomieco ir J. Žilionienės pateiktų išvadų bei paaiškinimų, nepatvirtina minėtų traumų retumo ar dažnumo, taip pat neįrodo galėjimo ar negalėjimo eiliniam žmogui numatyti tokios traumos atsiradimo galimybę.
3.4. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, kad G. T. ir G. M. santykiai buvo priešiški dėl vykstančio civilinio ginčo, kad įvykio metu G. M. buvo apimtas neigiamų emocijų, pyko ant G. T., nesutiko su jo pasiūlytu taikiu konflikto sprendimo būdu, taip pat kad G. M. buvo žinoma, jog G. T. skundžiasi skausmu rankoje (kairėje), kad G. T. rankos (pečiai) gali būti labiau pažeidžiamos dėl ilgalaikio darbo kilnojant baidares. Apeliacinės instancijos teismas taip pat tinkamai neįvertino įvykio vietos specifikos, t. y. kad G. M. stūmė ir kėlė užtvarą stipriai įsispyręs, pats būdamas aukščiau, o G. T. užtvarą ranka laikė stovėdamas nuokalnės pusėje, todėl G. M. jėga buvo didesnė. Todėl šiuo atveju sutiktina su teisėjų kolegijos pirmininkės ir pranešėjos pateikta atskirąja nuomone, kad G. M., nors ir nenumatė tokios įvykio baigties, tačiau pagal įvykio aplinkybes ir savo asmenines savybes (stumdamas dviem rankomis, panaudodamas jėgą iš stumiančiojo pozicijos, vėliau atlikdamas netikėtą, staigų judesį – pakeldamas užtvarą) objektyviai turėjo ir galėjo numatyti pasekmių kilimą.
3.5. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepagrįstai išlaidas, susijusias su gynybos pasitelkto eksperto darbu, traktavo kaip išlaidas, patirtas dėl gynėjo suteiktų paslaugų, ir priteisė jas apmokėti iš valstybės lėšų. BPK 106 straipsnio 3 dalyje nereglamentuojamas tokio pobūdžio išlaidų atlyginimas išteisinimo atveju. Šiuo atveju G. M., savo nuožiūra pakvietęs dalyvauti procese teismo medicinos ekspertą ir dėl to patyręs išlaidų, baudžiamojoje byloje turėjo teisę teikti prašymą dėl tokių išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis ir prašyti šių proceso išlaidų atlyginimo iš valstybės lėšų jo išteisinimo atveju. Tačiau bylos nagrinėjimo metu nei G. M., nei jo gynėjas tokių prašymų neteikė, buvo pateikti prašymai tik dėl patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo. Be to, apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl tokių išlaidų pagrįstumo, būtinumo ir proporcingumo.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės L. Lomonienės kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir BK 139 straipsnio 1 dalies taikymo
5. Prokurorės kasaciniame skunde ginčijamas apeliacinės instancijos teismo G. M. priimtas išteisinamasis nuosprendis, jo neteisėtumas grindžiamas neteisingai, nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, įvertintais įrodymais ir netinkamai pritaikytu baudžiamuoju įstatymu, t. y. BK 139 straipsnio 1 dalimi. Šie prokurorės argumentai yra pagrįsti.
6. Šioje byloje žemesnės instancijos teismai priėmė skirtingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus ir pripažinęs juos pakankamais G. M. kaltumui pagrįsti, pripažino jį kaltu ir nuteisė pagal BK 139 straipsnio 1 dalį dėl nukentėjusiojo G. T. nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir kitaip įvertinęs bylos įrodymus, G. T. sužalojimą įvertino kaip nelaimingą atsitikimą (kazusą), G. M. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį, šiam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
7. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų (nuosprendžių ar nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU1LTk0Mi8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-155-942/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-155-942/2019">2K-155-942/2019</a>, 2K-272-458/2019, 2K-33-458/2020). Tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar šiuo sprendimu tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, jis patikrina, ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, ištirti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias turėti reikšmės teismo išvadoms, ar teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai įvertinti teisingai ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYtNzE5LzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26-719/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26-719/2020">2K-26-719/2020</a>).
8. BPK 331 straipsnyje nenurodyta jokių specifinių naujo nuosprendžio surašymo taisyklių, tačiau apeliacinės instancijos teismo priimtame naujame nuosprendyje (apkaltinamajame ar išteisinamajame) paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas. Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkwLTY0OC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-190-648/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-190-648/2018">2K-190-648/2018</a>, 2K-112-895/2019, 2K-204-719/2023).
9. Apeliacinės instancijos teismas vertina bylos duomenis ir pripažįsta juos įrodymais, jais argumentuotai remiasi arba juos atmeta laikydamasis tų pačių įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, kaip ir pirmosios instancijos teismas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYtNjg5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26-689/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26-689/2018">2K-26-689/2018</a>, 2K-78-648/2020). Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika (ne)turi baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius.
10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcwLTYyOC8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-270-628/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-270-628/2020">2K-270-628/2020</a>, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022).
11. Šioje byloje G. M. buvo kaltinamas dėl BK 139 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymo. Pagal BK 139 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti: 1) kaltininko neatsargų elgesį, poelgį (veikimą ar neveikimą), pažeidžiantį draudimus, bendro pobūdžio rūpestingumo pareigas ar visuotinai priimtas atsargumo taisykles (nustatytas norminiuose teisės aktuose ar nenustatytas, tačiau visuotinai žinomas); 2) kilusius žalingus padarinius – nukentėjusio asmens profesinio ar bendro darbingumo nedidelės dalies praradimą arba ilgą sirgimą, kai jam nenustatyti BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai; 3) priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos (veikimo ar neveikimo) ir kilusių padarinių, t. y. tai, kad būtent kaltininko veika yra nukentėjusiojo profesinio ar bendro darbingumo nedidelės dalies praradimo arba ilgo sirgimo, kai jam nenustatyti BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, priežastis; 4) kaltę (neatsargumą) dėl kito žmogaus nesunkaus sveikatos sutrikdymo, t. y. kad kito žmogaus sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-151-1073/2025).
12. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėjamoje byloje dėl G. M. pateikto kaltinimo pagal BK 139 straipsnio 1 dalį iš esmės vienodai vertino jo veiksmų atitiktį pirmiau nurodytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviesiems požymiams. Byloje nustatyta, kad tarp išteisintojo G. M. ir nukentėjusiojo G. T. įvykio dieną iš pradžių kilo žodinis konfliktas dėl perduodamos bityno įrangos perdavimo–priėmimo akto pasirašymo. G. T. neleido G. M. ir liudytojui T. D. išvažiuoti iš jo valdų su bityno įranga, kol nebus pasirašyti minėti dokumentai, o nukentėjusiojo žmona D. B. uždarė metalinį kelio užtvarą, buvo iškviesti policijos pareigūnai. Taigi, abu asmenys buvo nusiteikę priešiškai. Toliau tęsiantis nesutarimams, G. M. minėtą metalinį užtvarą bandė atidaryti ir stūmė jį į G. T. pusę, o nukentėjusysis G. T. bandė tam sutrukdyti ir stūmė užtvarą, kuriuo buvo užtvertas kelias, į G. M. pusę ir tuo metu patyrė dešinės rankos traumą. Byloje nustatyta, kad būtent G. M. veiksmai – užtvaro stūmimas ir po to staigus jo kilstelėjimas į viršų – lėmė nukentėjusiojo G. T. nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. tarp G. M. veiksmų ir nukentėjusiajam G. T. nustatyto nesunkaus sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys.
13. Tačiau žemesnės instancijos teismai priėmė skirtingus sprendimus dėl subjektyviųjų požymių, t. y. kaltės nustatymo G. M. veikoje. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. M., atlikdamas paminėtus byloje nustatytus veiksmus, veikė nusikalstamai nerūpestingai. BK 16 straipsnio 3 dalyje nurodytas nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: 1) nenumatymu, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nustatytų padarinių; 2) galėjimu ir turėjimu pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padarinių atsiras. Nenumatymas yra tada, kai asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius – žmogaus sužalojimą. Galėjimas ir turėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padarinių atsiras, apibūdina valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjg3LTY5Ny8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-287-697/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-287-697/2017">2K-287-697/2017</a>, 2K-327-495/2019, 2K-8-648/2023). Pareiga būti atsargiam gali kilti iš įstatymo ar kito norminio teisės akto, einamų pareigų ar tarnybos statuso, profesinių funkcijų, visiems suprantamų bendro elgesio taisyklių ir pan. Tuo tarpu kaltininko galimybė numatyti pavojingus padarinius gali būti grindžiama kaltininko asmeninėmis, individualiomis savybėmis, kurios konkrečioje situacijoje gali būti išsilavinimas, darbo, profesinė ar gyvenimo patirtis, fiziniai duomenys ir pan., taip pat ir kitomis aplinkybėmis: vietos, laiko, susiklosčiusios situacijos ypatybėmis ir kt.
14. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl G. M. kaltės nesutiko. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad G. M. veiksmuose (G. M. suėmė abiem rankomis už užstumiamo užtvaro, kurį laikė G. T., ir stūmė tą užtvarą tris kartus į pastarojo pusę) nėra neatsargios kaltės (nusikalstamo nerūpestingumo). Šis teismas pažymėjo, kad nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, jog G. M. turėjo ir galėjo numatyti, kad konflikto su G. T. metu, laikant užstumiamą užtvarą ir pastūmus užtvarą kelis kartus, G. T. ranka bus tokioje padėtyje, kad, stumiant užtvarą į jo pusę ir kilstelint jį, net neprilietus nukentėjusiojo rankomis ar juolab nepanaudojus kitų veiksmų, jam bus padarytas peties sausgyslių plyšimas, t. y. kad gali atsirasti BK 139 straipsnio 1 dalyje nustatyti padariniai. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad dėl to, kaip buvo sužalotas G. T., specialistų ir eksperto nuomonės išsiskyrė. Kaip pažymėjo teismas, tai leidžia teigti, kad toks sužalojimas byloje nustatytomis sąlygomis yra retas atvejis, todėl numatyti tokius padarinius eiliniam žmogui sunku. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, G. T. sužalojimas vertintinas kaip nelaimingas atsitikimas (kazusas).
15. Taigi, nagrinėjamai bylai aktualios ir BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalys, nustatančios, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu veikė ir pavojingus padarinius sukėlė be kaltės. Baudžiamosios teisės teorijoje toks atvejis, kai asmuo sukelia baudžiamajame įstatyme nustatytus padarinius be kaltės, t. y. asmens psichinis santykis su daroma veika ir kilusiais padariniais neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos, apibūdinamas kaip kazusas. Kazusas (lot. casus) – veiksmas, turintis išorinių teisės pažeidimo požymių, bet neturintis kaltės elemento (tyčios ar neatsargumo). Kazuso atveju asmuo nesuvokia daromos veikos pavojingumo, nenumato padarinių kilimo galimybės ir neturi arba negali to numatyti, tačiau padarinių kyla. Tokiu atveju konstatuojama, kad asmuo pavojingus padarinius sukelia nekaltai ir jo veikoje nėra įstatyme nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, sudarančios baudžiamosios atsakomybės teisinį pagrindą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xLTY5My8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-1-693/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-1-693/2018">2K-7-1-693/2018</a>, 2K-333-693/2018, 2K-172-648/2020, 2K-174-303/2023).
16. BK 139 straipsnio 1 daliai taikyti būtina neatsargi kaltė nuo kazuso skiriasi tik pagal valinį kaltės momentą, todėl turi būti motyvuotai ir argumentuotai nustatomas asmens turėjimas ir galėjimas suprasti veikos rizikingumą (pavojingumą) ir numatyti galimus padarinius. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko parodymais, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, vietą, laiką, situaciją ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy01NC02MjgvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-54-628/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-54-628/2020">2K-7-54-628/2020</a>, 2K-86-976/2023).??????
17. Patikrinusi žemesnės instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, sukritikavęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir išvadų pagrįstumą bei priėmęs naują išteisinamąjį nuosprendį G. M., byloje esančius įrodymus įvertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų (tinkamai neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų) ir padarė nepagrįstą išvadą, jog šioje byloje G. M. veikoje nenustatytas būtinasis nusikalstamos veikos, nurodytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, požymis – kaltė (nusikalstamas nerūpestingumas). Būtent pirmosios instancijos teismas, spręsdamas G. M. baudžiamosios atsakomybės klausimą, tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus ir jų pagrindu padarė motyvuotą bei teisingą išvadą dėl G. M. kaltės. Šio teismo atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėjo naikinti šio teismo nuosprendį, neturi. Priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, atskiri įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, išvados padarytos įvertinus įrodymų visumą, susiejus juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui nesuteikus išskirtinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, aiškiai argumentuota, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, taip pat kodėl tiek atskiri įrodymai, tiek jų visuma yra pakankami G. M. kaltei pagrįsti. Pirmosios instancijos teismo išvados argumentuotos ir logiškos. Taigi, pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis atitinka BPK jo turiniui keliamus reikalavimus (BPK 305 straipsnio 1 dalis) ir teismų praktikos išaiškinimus.
18. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog G. M. neturėjo ir negalėjo numatyti, kad dėl jo veiksmų gali atsirasti BK 139 straipsnio 1 dalyje nustatyti padariniai. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog nagrinėjamu atveju G. M. ne tik kelis kartus stipriai stūmė kelio užtvarą, į kurį tuo metu buvo įsikibęs G. T., bet ir staigiai jį kilstelėjo. Nors apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad G. M. tiesiogiai rankomis neprilietė nukentėjusiojo, tačiau atitinkami sužalojimai gali būti padaromi ir tiesiogiai nesiliečiant prie žmogaus rankomis, o panaudojant kitus objektus – nagrinėjamoje situacijoje panaudotas kelio užtvaro strypas kaip svertas. Nors byloje specialistų ir ekspertų nuomonės dėl G. T. sužalojimo mechanizmo išsiskyrė, tačiau abiejų instancijų teismai nustatė, kad sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti G. M. veiksmais.
19. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą, jog G. M. nenumatė galimų padarinių kilimo ir neturėjo bei negalėjo jų numatyti, grindė aplinkybe, kad tokio pobūdžio trauma, kuri buvo padaryta G. T., yra reta dėl jos padarymo mechanizmo ypatumų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, vertindamas nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes, nepasisakė apie nusikalstamo nerūpestingumo intelektinį elementą, kuris, beje, yra siauriausiai apibrėžtas iš BK nurodytų kaltės rūšių. Tai, kad nusikalstamo nerūpestingumo atvejais kaltininkas nenumato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali kilti pavojingų padarinių, nereiškia, kad nėra kaltininko psichinio santykio su daroma veika ir kad jis neturi būti nustatytas ir atskleistas. Nusikalstamo nerūpestingumo atvejais kaltininko elgesys kaip tik parodo jo atsainų požiūrį į įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų laikymąsi, nepakankamą apdairumą ar atidumą kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams, nepagarbą visuomenėje priimtinoms bendrojo elgesio taisyklėms ir t. t. Todėl nors G. M. ir nenumatė, kad dėl jo veiksmų gali būti nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, tačiau pagal įvykio aplinkybes ir savo asmenines savybes (panaudodamas jėgą stipriai stumdamas dviem rankomis kelio užtvaro į nukentėjusįjį, vėliau atlikdamas netikėtą, staigų judesį – užtvaro pakėlimą), galėjo suprasti savo elgesio rizikingumą ir objektyviai turėjo ir galėjo numatyti pasekmių kilimą, t. y. kad G. T. gali būti padaryta sveikatos sužalojimų.
20. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, netinkamai įvertino įrodymų visumą ir dėl to netinkamai pritaikė BK 139 straipsnio 1 dalį. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo G. M. priimtas apkaltinamasis nuosprendis be pakeitimų.
Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti
21. 2025 m. gruodžio 2 d. gautas išteisintojo G. M. gynėjo advokato T. Bukelio prašymas išteisintajam iš Lietuvos valstybės priteisti Lietuvos Aukščiausiajame Teisme jo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą – 360 Eur. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad šis prašymas yra nepagrįstas.
22. BPK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijai patenkinus prokurorės kasacinį skundą ir panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį bei palikus galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų, G. M. lieka nuteistas. Todėl šiuo atveju nėra teisinio pagrindo atlyginti G. M. turėtas išlaidas advokato paslaugoms.
23. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išlaidas, susijusias su gynybos pasitelkto eksperto darbu, traktavo kaip išlaidas, patirtas dėl gynėjo suteiktų paslaugų, ir priteisė jas G. M. apmokėti iš valstybės lėšų, vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Pažymėtina, kad tokiu atveju, kai asmeniui priimamas išteisinamasis nuosprendis, proceso išlaidos (tarp jų ir ekspertams, specialistams išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų darbą) apmokamos iš valstybės lėšų, vadovaujantis BPK 105 straipsnio 5 dalies nuostatomis.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 29 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. liepos 3 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Algimantas Valantinas
Artūras Ridikas
Artūras Pažarskis
