Baudžiamoji byla Nr. 2K-198-719/2025
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36837-2023-7
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.6.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gruodžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,
nuteistajam E. K.,
nuteistojo gynėjui advokatui Raimundui Jurkai,
nukentėjusiajai S. T. (buvusi K.),
nukentėjusiosios S. T. (buvusi K.) atstovui advokatui Vaidui Paulauskui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 24 d. nuosprendžio.
Alytaus apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu E. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu Kauno apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios S. K. atstovo advokato Vaido Paulausko apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies. Panaikintas Alytaus apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo E. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, nuteistasis įpareigotas laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios ir jos atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
I. Bylos esmė
1. E. K. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2023 m. rugsėjo 24 d. apie 8.30 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Druskininkuose, patalpose, mušdamas ir kitaip smurtaudamas artimoje aplinkoje, sukėlė žmogui – šeimos nariui – sutuoktinei S. K. fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalojo, o būtent kilusio žodinio konflikto metu tyčia sudavė ranka vieną smūgį S. K. į dešinę ranką (plaštakos srityje), taip S. K. sukėlė fizinį skausmą ir padarė sužalojimą – poodinę kraujosruvą dešinėje plaštakoje, šis sužalojimas kvalifikuojamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo E. K. buvo išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visetas patvirtina, kad E. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo nesiremti nukentėjusiosios parodymais, nes jie buvo vienodi ir sutapo dėl esminių įvykio aplinkybių tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme. Kaip pažymėjo teismas, pirmosios instancijos teismas, pernelyg sureikšminęs E. K. ir nukentėjusiosios nesutarimus, nukentėjusiosios galimą suinteresuotumą šios baudžiamosios bylos baigtimi, galimai siekiant savanaudiškų tikslų skyrybų byloje, neteisingai įvertinęs byloje pateiktas specialistų išvadas ir jų paaiškinimus kaip duomenis, nepagrindžiančius nukentėjusiosios nurodytos jos sužalojimo versijos, byloje surinktus įrodymus vertindamas atsietai vieną nuo kito, remdamasis prielaidomis ir neįtikinamais argumentais, dėl ko nukentėjusiosios nurodytas rankos sužalojimo mechanizmas atrodo nelogiškas, nepagrįstai konstatavo, jog E. K. kaltę patvirtinančiais duomenimis galima laikyti tik nepatikimus nukentėjusiosios parodymus, ir to pagrindu priėmė nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Nuteistojo E. K. gynėjas advokatas R. Jurka kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti. Taip pat priteisti iš valstybės E. K. patirtų išlaidų atlyginimą. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas, neatnaujinęs įrodymų tyrimo ir remdamasis tais pačiais pirmosios instancijos teismo išnagrinėtais įrodymais, priėmė visiškai priešingą sprendimą – E. K. nuteisė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo savo žmonai. Su tokiu teismo sprendimu nėra jokio teisinio pagrindo sutikti. Apeliacinės instancijos teismas pirmenybę teikė nukentėjusiosios S. K. parodymams, nes, kaip pažymėjo teismas, nuteistasis tik po mėnesio nuo įvykio parodė, jog nukentėjusioji taip pat sudavė jam smūgius dešinės rankos kumščiu (iš karto po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams nuteistasis apie tai nepranešė).
3.2. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas abiejų sutuoktinių (nuteistojo ir nukentėjusiosios) parodymus vertino kaip nepatikimus dėl šių žmonių konfliktinių santykių santuokos nutraukimo procese (iš esmės dėl turtinių klausimų) civilinėje byloje Nr. e2-52-418/2025, o apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokių naujų aplinkybių, išskyrė nukentėjusiosios parodymus ir jais vadovavosi, be jokių įtikinamų motyvų teikė pirmenybę. Taigi apeliacinės instancijos teismas ne tik nebuvo aktyvus ir neištyrė esminę reikšmę teismo išvadoms turinčių įrodymų, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo, bet kartu pažeidė ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, iš kurių išplaukia, kad teismas, atmesdamas nuteistojo parodymus, jais nesivadovaudamas, turi pareigą nurodyti motyvus, kuriais šiuos parodymus atmeta.
3.3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė pagal BPK 44 straipsnio 6 dalį įtvirtintą nuostatą, kad visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų bylai išspręsti teisingai turinčių reikšmės aplinkybių, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Be to, nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, tačiau šių reikalavimų nebuvo laikytasi. Byloje visiškai nevertinti nuteistojo parodymai, kad nukentėjusioji konflikto metu dešine ranka bandė suduoti jam į pilvo sritį ir pataikė į ranką; taip pat apeliacinės instancijos teismas nevertino ir su kitais įrodymais nesugretino ikiteisminio tyrimo metu (t. y. 2023 m. rugsėjo 26 d.) nuteistojo iniciatyva pateikto vaizdo įrašo, kuris buvo apžiūrėtas pirmosios instancijos teismo 2024 m. birželio 17 d. posėdyje. Šiame vaizdo įraše užfiksuota, kaip įvykio metu nukentėjusioji, būdama kambario, kuriame gyveno nuteistasis, tarpduryje, užmeta mėlyną paklodę ant nuteistojo ir suduoda mažiausiai vieną smūgį dešinės rankos kumščiu nuteistajam.
3.4. Negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo teiginiais, kad nuteistasis apie nukentėjusiosios suduotus smūgius parodymų nedavė, priešingai, jis pirmosios apklausos metu pasinaudojo savo kaip įtariamojo teise neduoti parodymų, o 2023 m. spalio 26 d. apklausiamas kaip įtariamasis su gynėju išsamiai nurodė įvykusio konflikto detales ir šių parodymų nuosekliai laikėsi viso tolesnio proceso metu. Be to, apie suduotus smūgius parodė liudytojas policijos pareigūnas V. Bužys, tačiau apeliacinės instancijos teismas apie tai nuosprendyje nutylėjo.
3.5. Apeliacinės instancijos teismo motyvai prieštaringi, viena vertus, pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos esant konfliktiniam santykiui, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus, kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad jis neturi pagrindo nesivadovauti nukentėjusiosios parodymais. Po to apeliacinės instancijos teismas ir vėl nurodo sutinkantis, kad ir nukentėjusioji galėjo turėti motyvą nepagrįstai apkaltinti sutuoktinį nusikalstamos veikos padarymu, nes jų santykiai buvo konfliktiški. Todėl neaišku, ar skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas atsižvelgė į tai, kokiame kontekste įvyko konfliktas: vykstant ikiteisminiam tyrimui ir baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme, tame pačiame teisme vyko ir civilinės bylos Nr. e2-52-418/2025 dėl skyrybų proceso nagrinėjimas. Esant šioms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis nėra nekeliantis abejonių ir įtikinamas, todėl turi būti panaikintas.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo E. K. gynėjo advokato R. Jurkos kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo
5. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes nepagrįstai rėmėsi suinteresuoto asmens – nukentėjusiosios parodymais, nesant kitų įrodymų byloje. Netinkamai įvertinus įrodymus, E. K. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Taip pat, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio reikalavimų.
6. Nagrinėjamoje byloje žemesnės instancijos teismai priėmė skirtingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas E. K. išteisino, o apeliacinės instancijos teismas, kitaip įvertinęs tuos pačius bylos įrodymus, nustatė, kad byloje jų pakanka E. K. kaltumui pagal BK 140 straipsnio 2 dalį patvirtinti. Todėl, nagrinėjant šią bylą teisės taikymo aspektu, kasacinio skundo argumentai ir skirtingos teismų išvados dėl E. K. inkriminuotos veikos padarymo suteikia pagrindą kasacinės instancijos teismui patikrinti, ar skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 44 straipsnio 6 dalies reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bei įvertinti visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir ar šiais aspektais nuosprendis atitinka kitus jam keliamus BPK nustatytus reikalavimus.
7. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo sudėtinė dalis yra in dubio pro reo principas, remiantis šiuo principu, abejonės, kurių, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Abejonių gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo; teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamai veikai kvalifikuoti reikšmingų aplinkybių) buvimo; sąlygų, būtinų duomenims pripažinti įrodymais, buvimo; atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų. Tačiau kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurios yra reikšmingos galutiniam teismo sprendimui priimti ir kurių neįmanoma pašalinti, išnaudojus visas galimybes. Pažymėtina ir tai, kad abejonės gali būti pašalinamos ne tik atliekant BPK nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, vertinant įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30-689/2018, 2K-28-689/2021, 2K- 227-976/2021 ir kt.).
8. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų (nuosprendžių ar nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-155-942/2019, 2K-272-458/2019, 2K-33-458/2020). Tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar šiuo sprendimu tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, jis patikrina, ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, ištirti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias turėti reikšmės teismo išvadoms, ar teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai įvertinti teisingai ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-719/2020). Apeliacinės instancijos teismas vertina bylos duomenis ir pripažįsta juos įrodymais, jais argumentuotai remiasi arba juos atmeta laikydamasis tų pačių įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, kaip ir pirmosios instancijos teismas.
9. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, joje nurodyta, kad teisėjai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių, nuosprendyje pateikdami įrodymų vertinimo motyvus, privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai. Pagal teismų praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016).
10. Pagal BPK 329 straipsnio 2 punktą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, kad reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai nustatyti BPK 305 straipsnio 1 dalyje, kur nurodyta, kad joje išdėstyta: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; 4) bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai.
11. Byloje nustatyta, kad tarp sutuoktinių E. K. ir S. K. kilo konfliktas dėl į lauką neišvesto šuns (šuo gamtinius reikalus atliko namo pirmame aukšte), konflikto metu nukentėjusiajai S. K. buvo sužalota dešinės rankos plaštaka, dėl to ji patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau, kaip minėta, teismų sprendimai išsiskyrė dėl to, kas sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą (sužalojo plaštaką) – ar nuteistasis, ar nukentėjusioji pati savo veiksmais. Taigi šioje byloje pagrindiniai įrodymai yra prieštaringi dviejų dėl skyrybų proceso konfliktuojančių asmenų parodymai.
12. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos esant konfliktiniam santykiui, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-26-1073/2023).
13. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nors apkaltinamajame nuosprendyje ir detaliai išdėstė byloje teisėtais būdais surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, tačiau, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, juos vertino selektyviai ir fragmentiškai, neatliko išsamaus jų visumos vertinimo, neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalis, visiškai nepasisakė dėl E. K. teisinančių įrodymų, neaptarė ir nesiėmė priemonių esantiems prieštaravimams bei abejonėms šalinti. Nei apkaltinamojo nuosprendžio įrodymų vertinimo motyvuose, nei teismo išvadose dėl E. K. nuteisimo nėra išdėstyta teisinių argumentų, dėl kokių priežasčių, nepaneigus pirmosios instancijos teismo nustatytų faktų, turi būti daromos kitokios išvados dėl jo kaltės. Lieka neaišku, kuo remiantis paneigiama pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. K. nepadarė nusikalstamos veikos. Toks apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais nusikalstamos veikos buvimą ir tokią veiką padariusio kaltininko kaltumą.
14. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad nukentėjusiajai S. K. buvo padarytas sužalojimas – poodinė kraujosruva dešinėje plaštakoje, jis kvalifikuojamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Pagal nukentėjusiosios parodymus, šis sužalojimas padarytas konflikto su E. K. metu, tačiau jokių tiesioginių įvykio liudininkų byloje nebuvo nustatyta, išskyrus pačius konflikto dalyvius, kurių parodymai iš esmės skirtingi.
15. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas E. K. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, konstatavo, kad jis nukentėjusiajai S. K. konflikto metu tyčia sudavė ranka vieną smūgį į dešinę ranką (plaštakos sritį) ir taip padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau tokią išvadą grindė vien tik nukentėjusiosios S. K. parodymais, kuriuos įvertino kaip reikšmingesnius, nevertindamas įrodymų visumos. Apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, be jokių įtikinamų argumentų atmetė pirmosios instancijos teismo išvadą, jog nukentėjusiosios nurodytas rankos sužalojimo mechanizmas atrodo nelogiškas ir sunkiai įsivaizduojamas realioje situacijoje, nes nuteistasis turėjo smūgiuoti atbula į kumštį suspausta ranka (anot nukentėjusiosios, jai dešine ranka įsikibus į spintos kraštą (rankai būnant jos pečių lygyje), nuteistasis, stovėdamas jai už nugaros, užmetė ant rankos paklodę, trenkė jai į viršutinę dešinės rankos plaštakos dalį ir ji pajuto skausmą). Tuo tarpu nuteistasis parodė, kad konflikto metu jis filmavo nukentėjusiąją, todėl ji, sakydama, kad jos nefilmuotų, metė ant nuteistojo dešinėje rankoje laikomą paklodę ir sudavė vieną ar du smūgius nuteistajam į juosmens sritį, viskas vyko kelias sekundes. Be to, vaizdo įrašas, kurio turinio apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino ir kuriame užfiksuota, kad moteris stovi prieš vyrą, mojuodama medžiaginiu audeklu, girdimas ginčas, daugiau jokių asmenų atliekamų veiksmų nematyti, taip pat nepatvirtina, kad smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją atliko nuteistasis ar kad jis rankoje laikė paklodę, kurią, anot nukentėjusiosios, ant jos metė.
16. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad visos byloje esančios specialistų išvados, kuriomis nukentėjusiajai nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, patvirtina tik objektyvų faktą dėl patirto sužalojimo, tačiau nei patvirtina, nei paneigia nukentėjusiosios parodymus, nes minėtose išvadose nurodyta, kad nustatyti ar atskirti, ar sužalojimas buvo padarytas sumušant nukentėjusiosios plaštaką, ar pačiai nukentėjusiajai minėta rankos sritimi atsitrenkiant į kietą buką daiktą ar paviršių, neįmanoma. Šias išvadas teisme tvirtinę specialistai taip pat nei patvirtino, nei paneigė nukentėjusiosios parodymus dėl sužalojimų pobūdžio ir mechanizmo. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad specialistų išvadose užfiksuoti duomenys patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie padaryto sužalojimo atsiradimo aplinkybes, laiką ir pobūdį, nėra pagrįsta. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai V. Bužys, R. Daukšys ir V. Pileckas taip pat nenurodė, kad būtų matę, jog nukentėjusioji sužalota.
17. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog abi konflikto šalys galėjo turėti motyvą apkalbėti viena kitą dėl nagrinėjamos civilinės bylos pagal S. K. ieškinį dėl bažnytinės santuokos apskaitos civilinės metrikacijos skyriuje įrašo panaikinimo dėl E. K. kaltės ir pagal pastarojo priešieškinį dėl bažnytinės santuokos apskaitos civilinės metrikacijos skyriuje įrašo panaikinimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Be to, abiejų instancijų teismai atkreipė dėmesį į tai, kad dar iki šio konflikto į sutuoktinių namus buvo kviečiama policija dėl tarpusavio nesutarimų, E. K. buvo kreipęsis į Alytaus apskrities vaikų teisių apsaugos skyrių dėl netinkamo jo sutuoktinės elgesio, filmuojant E. K., nuteikinėjant prieš jį vaikus ir t. t. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuoseklūs ir vienodi nukentėjusiosios parodymai apie patirtą smurtą, nesant daugiau tai patvirtinančių įrodymų, savaime neleidžia spręsti, jog šie parodymai atitinka tikrąsias įvykio aplinkybes. Taigi apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė daugeliui pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, tačiau priėmė skirtingą sprendimą nesant neabejotinų E. K. kaltės įrodymų.
18. Atmesdamas nuteistojo parodymus, apeliacinės instancijos teismas kaip vieną iš tokio sprendimo motyvų nurodė tai, kad dėl nuteistojo procesinio statuso, neįpareigojančio sakyti tiesą, ir dėl to, kad nuteistasis apie jam nukentėjusiosios suduotą smūgį į juosmens sritį parodė tik praėjus reikšmingam laiko tarpui – 2023 m. spalio 24 d. vykusios įtariamojo apklausos metu (kurioje dalyvavo jau su gynėju) ir teisme, o 2023 m. rugsėjo 25 d. įteikus pranešimą apie įtarimą atsisakė duoti parodymus, nėra pagrindo konstatuoti, jog prieš jį buvo naudojamas fizinis smurtas. Tokiai išvadai taip pat nėra teisinio pagrindo pritarti, kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad E. K. pasinaudojo savo, kaip įtariamojo, teise į gynybą, o tai savaime nelemia jo duotų parodymų neteisingumo.
19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas asmenų parodymus ir kitus bylos duomenis, išsamiai neargumentavo, kodėl nuteistojo E. K. paaiškinimai atmestini kaip nepagrįsti, o nukentėjusiosios parodymai vertintini kaip patikimi ir nekeliantys jokių abejonių, nors jų daugiau nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, taip pat kodėl nuteistojo padaryta nusikalstama veika yra įrodyta ir kokie įrodymai tai neginčijamai patvirtina.
20. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje ne tik išsamiai pasisakė dėl byloje surinktų įrodymų teisėtumo, bet ir visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, kruopščiai vertino visus byloje surinktus bei teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, patikrino jų leistinumą, sąsajumą ir patikimumą, įrodymų tarpusavio ryšį, o įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, pateikė aiškias, logiškas, išsamiai motyvuotas išvadas, kodėl įrodymų nepakanka E. K. kaltei pagal BK 140 straipsnio 2 dalį pagrįsti. Šis teismas pagrįstai konstatavo, kad, išnaudojus visas įrodinėjimo priemones ir galimybes, nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, kad E. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nukentėjusiosios parodymai nepakankamai patikimi (atsižvelgiant į jos nurodomas sužalojimo padarymo aplinkybes ir mechanizmą, taip pat į itin konfliktiškus santykius tarp sutuoktinių ir greta nagrinėjamą ištuokos bylą) ir jų nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, byloje esantys prieštaravimai ir abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti vertinami išteisintojo E. K. naudai.
21. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis ir nusprendžia, kad, išnaudojus visas procesines galimybes, nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, kurie patikimai patvirtintų E. K. veiksmų atitiktį BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiams.
22. Taigi, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą E. K. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir BPK 331 straipsnio nuostatas, šie pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo E. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintas, be pakeitimų.
Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo
23. 2025 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme gautas nuteistojo E. K. gynėjo R. Jurkos prašymas priteisti iš valstybės E. K. patirtų išlaidų už advokato paslaugas, bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.
24. BPK 106 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Šiame straipsnyje esančioje teisės normoje tiesiogiai įtvirtinta išteisinto asmens teisė gauti procese patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą iš valstybės. Vis dėlto teismas, spręsdamas dėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimo, kiekvienu atveju privalo įvertinti tokių išlaidų būtinumą ir pagrįstumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65-719/2024, 2K-47-648/2024). Taip pat, pagal BPK 106 straipsnio nuostatų prasmę, teismas, kai priima sprendimą dėl advokato darbo apmokėjimo dydžio, nėra varžomas dėl išteisintojo prašyme nurodytų išlaidų sumų, jas nustato atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214-489/2024).
25. Nuteistojo gynėjo kasacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, yra tenkinamas ir skundžiamas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 24 d. nuosprendis panaikinamas paliekant galioti Alytaus apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nuosprendį be pakeitimų, todėl yra pagrindas spręsti klausimą dėl E. K. išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apmokėti, atlyginimo.
26. Iš 2025 m. gegužės 4 d. sąskaitos už teisines paslaugas bei 2025 m. lapkričio 30 d. sąskaitos išrašo matyti, kad E. K. gynėjui už teisines paslaugas sumokėjo 3000 Eur (už kasacinio skundo parengimą ir gynybą kasacinio proceso metu). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos apimtį, kasaciniame skunde keliamų klausimų sudėtingumą, tai, kad byloje buvo priimti du visiškai skirtingi nuosprendžiai (išteisinamasis, o po to – apkaltinamasis), konstatuoja, kad gynėjo prašoma priteisti 3000 Eur suma už teisines paslaugas kasacinės instancijos teisme yra proporcinga, nėra aiškiai per didelė, todėl, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 3 dalimi, priteistina išteisintajam E. K. iš valstybės.
27. 2025 m. lapkričio 27 d. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme gautas ir nukentėjusiosios S. K. (dabartinė pavardė – T.) atstovo advokato V. Paulausko prašymas, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, priteisti iš E. K. nukentėjusiosios 1185 Eur išlaidų, patirtų už atsiliepimo parengimą ir atstovavimą kasacinės instancijos teisme, atlyginimą (pridedami tai patvirtinantys dokumentai – PVM sąskaita faktūra). Kadangi apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo E. K. išteisintas, nukentėjusiosios išlaidų, patirtų nagrinėjant kasacinę baudžiamąją bylą, atlyginimas iš E. K. nepriteistinas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 3 dalimi, 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 24 d. nuosprendį ir palikti galioti Alytaus apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nuosprendį be pakeitimų.
Priteisti E. K. 3000 (trijų tūkstančių) Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti iš valstybės lėšų.
Teisėjai Algimantas Valantinas
Artūras Pažarskis
Artūras Ridikas
